Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2012-06-04

Dar sykį apie NVO įstatymą

Publikuota: Filantropija, Pilietinė visuomenė, politika

Anoj savaitėj Prezidentūroje buvo surengtas Nevyriausybinių organizacijų įstatymo aptarimas, kuriame dalyvavo pora dešimčių nevyriausybinių organizacijų ir ministerijų atstovų.

Pasitarime metu sakiau, kad nagrinėjant tiek Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymo projektą, tiek jį pakoregavus Prezidentūros iniciatyva suburtos darbo grupės parengtą Nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektą, matau keletą svarbių problemų ir trūkumų, dėl kurių abu šie projektai gali būti atmesti. Kadangi kuriant šiuos įstatymų projektus buvo pasiūlyta ir racionalių bei naudingų sprendimų, įdėta nemažai darbo, todėl būtų apmaudu šį įdirbį prarasti.

Idėja kurti vieną „nevyriausybinių organizacijų įstatymą” nėra nauja. Dar 2001 metais buvo parengtas ir Seimui pateiktas nagrinėti Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas. Tačiau jis buvo atmestas dėl tų pačių priežasčių - nebuvo vieningo sutarimo dėl problemų sprendimo būdų, o kai kurie sprendimai kėlė nemažai abejonių ir nesulaukė Vyriausybės ir įtakingų NVO lobistų pritarimo.

Tad vengiant dar kartą užlipti ant to paties grėblio, kad racionalu būtų dar kartą patikrinti įstatymo projektų rengėjų iškeltų problemų prielaidų teisingumą, ir nuodugniai įvertinti jų sprendimų alternatyvas, plačiai tariantis su įtakingiausiais suinteresuotais žaidėjais (kurie yra nebūtinai asocijuoti “skėčiuose“).

Prisiminkime - 2001 m. Seimas buvo sudaręs dvi darbo grupes NVO problemoms spręsti. To pasekoje pavyko sparčiai ir sėkmingai išspręsti keletą opių NVO sektoriaus bėdų (komercinės veiklos draudimo klausimą etc.). Plačiame forume pasitarusios nevyriausybinės organizacijos Seimui teikė sąrašą svarbiausių sektoriaus problemų, o Seime sudaryta Laikinoji komisija svarstė, kaip ir kokiu būdu vieną ar kitą bėdą išspręsti.

Tą patį veiksmą būtų galima atlikti ir dabar, prieš teikiant įstatymo projektą pasitvirtinti įstatymo koncepciją - tą ne kartą yra rekomendavęs Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, jeau turime ir gerų praktinių pavyzdžių.

O gal šią užduotį jau atliko Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcija? Vargu bau. Šis 2010 m. Vyriausybės priimtas dokumentas buvo skirtas vykdomos NVO politikos apmatams nubrėžti. Ir nors ši koncepcija turėjo ambiciją patiekti NVO sektoriaus problemų analizę, ją reikėtų vertinti kaip skubotai politizuotai siaurame rate sukurtą dokumentą, kuriam stinga tiesių nešališkų atsakymų ir gilesnių įžvalgų.

Nevardinsiu visų NVO sektoriaus problemų, kurios dažniausiai minimos pasitarimuose ir diskusijose. Išskirsiu mano manymu svarbiausias:

1. Platesnis nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į viešųjų reikalų sprendimus;
2. Platesnių galimybių suteikimas nevyriausybinėms organizacijoms teikti viešąsias paslaugas;
3. Aiškus, nuoseklus ir efektyvus valstybės ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio finansinių reikalų reglamentavimas;
4. Struktūrinė parama nevyriausybinių organizacijų veiklai.

Taip pat galima būtų kalbėti ir apie NVO dažnai minimą reikalą aiškiau apibrėžti “nevyriausybinės organizacijos” sąvoką ar geriau agreguoti statistius duomenis apie NVO, tačiau manau, kad šiuos klausimuspakaktų spręsti ne teisinėmis priemonėmis, o pasitelkiant tyrimus ar politikos/praktines rekomendacijas.

Taigi, pirmoji problema - platesnis nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į viešųjų reikalų sprendimus. Daugelį metų kalbame apie tai, kad nevyriausybinių organizacijų, kaip geriausiai organizuotos pilietinės visuomenės dalies, balsas turėtų būti geriau girdimas priimant įvairius visuomenei aktualius klausimus, nes -

- NVO labiau motyvuotos spręsti viešąsias problemas, nei paprastai yra valdžia ar verslas;
- jos dažnai atstovauja vartotojo, kliento, visuomenės pusę, nėra tiesiogiai finansiškai suinteresuotos;
- jos dažnai disponuoja specialiomis žiniomis, kurių trūksta įprastiniams sprendėjams;
- būdamos motyvuotos rasti sprendimą ir neorientuotos į pelną, jos dažnai gali pasiūlyti efektyvesnių sprendimų etc.

Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Dabar gi nevyriausybininkams it kokiems lobistams tenka vargti susirenkant informaciją ir gudrauti įtakojant sprendimus tam, kad jų siūlymai valdžios koridoriuose būtų laiku išklausyti ir į juos būtų atsižvelgta. Įvairios valdžios institucijos neretai inicijuota „top-down” krypties konsultacijas ar diskusijas, neretai apsiribodamos dialogu su vien sau parankiomis ir lojaliomis NVO.

Kaip aptariamų įstatymų projektų kūrėjai siūlo šią problemą spręsti? Patogiai atrodantys siūlymai į sprendimus įtraukti atstovų-atstovų-atstovus gali praktikoje pasirodyti ydingi ir neefektyvūs, nes „skėčių skėčiai” paprastai neturi galimybių a) kaskart atsiklausti atstovaujamųjų nuomonės b) komunikuoti atstovaujamiems apie sprendimų priėmimų eigą ir rezultatus.

Atomizuotos e-komunikacijos ir socialinių tinklų epochoje reikėtų mažinti hierarchinį atstovavimą ir leisti visiems norintiems teikti konstruktyvias idėjas ir pasiūlymus. Taip būtų užtikrinamas sprendimų priėmimo demokratiškumas ir sparta, tačiau reiktų užkardyti galimą mažaverčio spam‘o srautą.

Mano galva, geriausia išeitis - sukurti akreditacijos sistemą, kuri leistų registruotis visuomenės ir ekspertų pripažinimą turinčioms organizacijoms, joms suteikdama a) srautą informacijos apie rengiamus ir nagrinėjamus sprendimus toje srityje, kurioje organizacija turi kompetencijos ir pagrįsto intereso ir b) teisę siūlyti pagrįstus sprendimus (taip, kaip dabar ministerijų parengti teisės aktai derinami su žinybomis). Akreditacijos sistemą galėtų prižiūrėti mišri valdžios, NVO ir ekspertų komisija, kuri galėtų teikti motyvuotus siūlymus įtraukti ar šalinti sistemos dalyvius.

Tokios sistemos sukūrimui ir veiklos reglamentavimui reikėtų atskiro teisės akto. Dabartinis įstatymų projektų rengėjų siūlymas kurti „konsultacines tarybas” sukels nemažos dalies savarankišką įtakos kanalą norinčių turėti nevyriausybinių organizacijų pasipiktinimą ir inspiruos jų pastangas tokių įstatymo projektus Seime blokuoti.

Antra problema - platesnių galimybių suteikimas nevyriausybinėms organizacijoms teikti viešąsias paslaugas. Viešasis paslaugų sektorius administruojamas ir finansuojamas inertiškai, nesudarant galimybės atsirasti ir įsitvirtinti būtinoms inovacijoms ir pokyčiams (kuriuos neretai inicijuoja NVO) - todėl kenčia paslaugų sektoriaus kokybė ir efektyvumas. Būtina suteikti galimybes kvalifikuotoms nevyriausybinėms organizacijoms teikti pagrįstus siūlymus (galimybių studijas ir pan.), kurios turėtų būti privalomai svarstomos įtraukiant potencialius naudos gavėjus (stake-holders). Pritarus inovacijoms jos turėtų būti traukiamos į valstybės ar savivaldybių institucijų finansinius ir darbo planus ir nedelsiant diegiamos. Taip galėtų būti demontuojamos neefektyvios paslaugos ir įvedamos naujos, efektyvesnės, ar atliekami būtini patobulinimai.

Prievolė pasitelkiant nešališkus ekspertus svarstyti NVO siūlymus ir šių svarstymų rezultatus įgyvendinti turėtų būti įtvirtinta valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, papildomai Vyriausybei ar jos deleguotai ministerijai priimant detaliau šį procesą reglamentuojantį teisės aktą. Taigi ir čia visaapimantis „NVO įstatymas” netinka.

Trečia problema - aiškus, nuoseklus ir efektyvus valstybės ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio finansinių reikalų reglamentavimas. Aptariami įstatymų projektai didžia dalimi bando šias problemas spręsti, didesnė Seimo narių dalis palankiai vertina bandymą aiškiau reglamentuoti finansavimo ir kontrolės klausimus.

Bet vėl gi, dabar projektuose siūlomi sprendiniai neapima visos šių santykių skalės ir yra riboti. Iš vienos pusės, tarsi norima sukurti ir pradėti taikyti universalių principų ir taisyklių rinkinį, iš kitos - priversti valdžios institucijas šias taisykles adaptuotis pagal savo poreikius, tiesa dar konsultuojantis su savo srities nevyriausybinių organizacijų atstovais.

Vieningas rėmimo ir finansavimo taisyklių rinkinys („vade mecum“) yra sveikintinas dalykas. Tačiau taikant tokias taisykles reikėtų taikyti ir vienodus principus - rėmimo, apskaitos ir atsiskaitymo taisyklės esmingai neturėtų skirtis paramos (kaip ji apibrėžta Labdaros ir paramos įstatymo), valstybės ir savivaldybių biudžetinio finansavimo, tarptautinės paramos (tame tarpe ES), „2 procentų” ar kitų mokestinių lengvatų (loterijų, nuodėmės mokesčių etc.), paramos natūra atvejais. Ko gero šios taisyklės turėtų apimti ir viešųjų pirkimų sritį - nemažai pastaraisiais metais rezonansą keliančių NVO (dažniausiai viešųjų įstaigų) finansavimo atvejų susiję su paslaugų pirkimu. Taigi, viena vertus, jus turėtų apimti jau taikomas taisykles, jas kritiškai įvertinant ir suvienodinant (diferencijuojant, nes reikalavimai duodant 5 tūkstančius ir 5 milijonus turi skirtis). Kita vertus, jos turi koreliuoti biudžetinių organizacijų finansavimo taisyklėmis ir viešųjų pirkimų reglamentavimu. Štai tada būtų galima teigti, kad santykiai yra sustyguoti logiškai aptariant visas sritis, kuriose valstybė išskirtinėmis sąlygomis nevyriausybinėms organizacijoms suteikia mokesčių mokėtojų pinigus.

Projektų valdymo, finansavimo ir atsiskaitymo taisyklių rinkinių esame matę ne vieną - išplėtojus nebūtų sunku parengti panašų sąvadą ir mūsų aptariamai sričiai. Tas padėtų išspręsti daugelį smulkesnių paktinių problemų, kurioms dėl netinkamo kalibro „NVO įstatyme” neatsiranda vietos. Tokį sąvadą kurti galėtų įpareigojimą gauti taisyklėmis besispecializuojanti institucija - kad ir CPVA. Projektą ji galėtų rengti drauge su NVO ekspertais, parengusi plačiai paderinti su NVO bendruomene.

Taip, tai didesnis, sunkesnis darbas, nei „NVO įstatymo” priėmimas. Bet tokiu atveju tikiu atkristų siūlymai nevyriausybinėms organizacijoms užkrauti privalomą popierinių ataskaitų teikimą kiekvienam asignavimo valdytojui (gal atsirastų valios sukurti vieningą ataskaitų duomenų sistemą) ar savo lėšomis vykdyti auditą (jį galėtų pakeisti valstybės kontrolės auditas) ir pan.

Ketvirta problema, kuri yra labiau politikos įgyvendinimo, o ne teisinio reglamentavimo - struktūrinė parama nevyriausybinių organizacijų veiklai. Dabar įstatymų projektai nerangiai bando nustatyti ir detalizuoti teisę į valstybės finansinę paramą, sukurdami daugiau potencialių problemų nei protingų sprendimų. Grupinės naudos organizacijų atskyrimas, periodiškas NVO finansavimo prioritetų pertvirtinimas, privalomos konsultacijos gali dar labiau siaurinti ir lėtinti NVO finansavimą, tuo pačiu didinant korupcijos potencialą šioje srityje. Tuo tarpu nekalbama apie NVO finansavimo poreikį ir pagrindimą, nesiūloma naujų efektyvių instrumentų.

Žinoma, struktūrinis NVO finansavimas yra daugiau NVO politikos dalis, bet kvietimas daugiau kontroliuoti skirtant tą patį skurdų paramos pyragą nevyriausybininkams skamba kaip bausmė, o ne kaip laukiamas problemos sprendimas. Krizės metais ketvirtadaliu sumažėjęs NVO finansavimas dar labiau susilpnino nepriklausomą NVO sektorių. Tai, kad pilietinė visuomenė yra chroniškai silpna, rodo ne vienas tyrimas - bet jos nesustiprins nauji bizūnai. Būtina peržiūrėti dabartines NVO sektoriaus stiprinimo priemones (valstybinės programos (bendruomenėms stiprinti ir pan.), mokesčių lengvatos (tame tarpe 2%, teisės į pirmumą pirkimuose, galimybės naudotis tarptautine parama) ir atsižvelgiant į pažangiausią praktiką diegti naujus inovatyvius metodus, kuriuose galima būtų kooperuoti verslo, visuomenės ir valstybės išteklius. Nesvarbu, ar kalbėtume apie naują valstybinį NVO rėmimo fondą, programą, mokesčių lengvatų paketą ar kt. - akivaizdu, kad a) tokio sprendimo verkiant reikia Seime kalbant apie teikiamą svarstyti NVO (ar NVO finansavimo) įstatymą ir b) sprendimo dėl šio fondo/programos/paketo į tą NVO įstatymą nesutalpinsi.

Dabar dar dėl NVO apibrėžimo, grupinės naudos ir NVO registro. NVO apibrėžimas, kaip ir savanoriškos veiklos, gali būti pateiktas SADM, VMI ar registrų centro. Grupinės naudos nustatymas mūsų NVO teisinio reglamentavimo sistemoje juk vyksta pasirenkant juridinio asmens tipą (ne taip, kaip JAV, kur registruojama įmonė, o po to ji kreipiasi „statuso”) - tad tikrai nereikia jokių papildomų filtravimų, nė deramai nežinant, ką ir kodėl norima atfiltruoti. O dėl NVO registro duomenų viską pasitarime atsakė Teisingumo minsiterijos atstovas Klaidas Navickas - registrų steigimą reglamentuoja kiti teisės aktai, naujam registrui nėra nei reikalo, nei pinigų - reikia išmaniau dirbti su turimais duomenimis.

Tai ką daryti? Žinoma, nereikia nuleisti rankų - viena vertus, reikia tęsti ir gilinti politinį dialogą apie NVO reglamentavimo gerinimą, tiesa pripažįstant, kad SADM sudaryta NVO reikalų komisija veikė pernelyg siaurai ir žinybiškai, neįtraukė dalies ekspertų ir svarbiausių suinteresuotų veikėjų. Taip pat reikia pripažinti, kad šie klausimai negali būti išspręsti posėdžiaujant, o SADM personalui trūksta kompetencijos savarankiškai paruošti kvalifikuotus sprendimų siūlymus NVO teisinio reglamentavimo srityje - tad reikia nusimatyti lėšas pirkti paslaugas galimybių vertinimams ar detalizuotų sprendimų sukūrimui, antraip tik vaikščiosime ratais.

Kadangi Vyriausybė yra patvirtinusi NVO sektoriaus plėtros 2011-2013 m. programą, reiktų ją peržiūrėti ir koreguoti įtraukiant naujas papildomas aukščiau aptartas priemones ir nustatant realius ambicingus terminus.

Pabaigai - kai politikai ragina lėkti ir skubėti, praktikoje matome, kad niekur nenuskubėjome. Todėl skubėkime lėtai, kad skubos darbo velniai nenujotų ;)

Patiko (0)


Atgal į: Dar sykį apie NVO įstatymą