BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Smalsu

2009-10-26

Su būreliu renginyje Stokholme dalyvavusių tautiečių pasisvečiavome pas anuose kraštuose jau kuris laikas gyvenančią gentainę. Pasmalsavę sužinojome, kad keliasdešimt kartų daugiau už mus uždirbantys švedai už kai kuriuos maisto produktus moka ko gero pigiau, nei lietuvaičiai. Štai vištą sako galima nusipirkti už 10 lt; o va už geros mėsos kilogramą tektų suploti ir 100 Lt. Bulvių kg - 7 lt, obuolių - 10 lt. Hm, mūsuose gerai užderėjus šioms kultūroms, žemdirbiai galėtų neblogai uždirbti eksportuodami…

Alkoholis Švedijoje yra atskira ir liūdnai pagarsėjusi tema - kavinėse ar supermarketuose paprastai parduodamas ne stipresnis nei 3,5 acl. vol. alus, o dažniausiai koks nors 2,2 stiprumo alaus skonio gaiva.  Už 0,4 l bokalą ne kažin kokio “šnekučio” žmogus paklotum 25 lt. Normalus alkoholis parduodamas iki 19 h ir tik valstybinėse pardavyklose (iki jų paprastai pėsčias nenueisi).

Ką aš žinau - keistai juokinga ta švedų politika - penktadienio vakare mačiau daugiau kaip tapkė girtų švedų, nei paprastai matyčiau Vilniuje - tai kur čia nauda ir prasmė? Štai kartu keliavusi žurnalistė skundėsi, kad aerosuoste jai nepardavė rinkinuko suvenyrinių akvavito butelaičių - atseit dėl švedų valstybės monopolio šį produktą išvežti galima tik už ES ribų. Kvaila, ir tiek.

Dar Stokholme valgiau keistą sumuštinį su mėsa ir … bulvėmis - turiu pasakyti, netikėtai visai neblogas skonis. O va vietiniame turgelyje ragavau puikiai skanų turkišką kebabą - mūsiškiams kebabininkams tikrai reikia ten vykti stažuotis.

Dabar grįžęs perskaičiau naujos ekonominės žurnalistikos laidos anonsą - žada mumis supažindinti su nacionalinės maisto pramonės virtuvės užkulisiais - nekantriai lauksime. Kova su vartojimo ydomis neretai prasideda entuziastų žurnalistiniai tyrinėjimais

Kaip čia tuo tarpu patenkinus man ir panašiems į mane bičiuliams kylantį smalsumą dėl maisto kainų ar keisto elgesio su maistu apraiškų? Nert į jūtūbą? Ar imti kamerą į rankas pačiam ir išeiti kadrų medžioklėn? Ką patartumėte?

Rodyk draugams

Ketinau užbėgti į svečius pas mamą, tad sustojau Čiurlionio g. Maximoje (buv. “Sigutė”) nupirkti ko nors prie arbatos. Vaikystės sentimentu skeliančioje parduotuvėje šiandien nemažai studenčiokų (arti VU gamtos ir Medicinos fak-ai) ir viena kita pagyvenusi ponia.

Dar kartą įsitikinau, kad tekstų apie išmetamą maistą komentatorių replikos apie tai, kad neįmanoma pigiai valgyti, nėra taiklios - 0,9 l maišelis “Kelmės” pieno - 1,09 Lt, “Gudobelės” batonas “Bitinėlis” - 0,99 Lt. Užmetęs akį, šias populiarias prekes mačiau ne vieno prie kasų stovinčio pirkėjo krepšelyje.

Studentai akivaizdžiai nedaug perka (ir valgo) - turbūt todėl nesiskundžia ansvoriu. Štai pastebiu, kad prie kasos atsistojęs vaikinukas paskutinę akimirką nusprendė nuo lentynos pastverti butelį vyno - juk studentas ne piemuo. Pavymiui jam pavarčiusi butelaitį baltojo įsidėjo į kraitelę ir garbaus amžiaus ponia.

Dirsteliu į kainas - vynas tuoj kainuos kaip alus! 0,7 l Kagoro - 5,99 lt, Liebfraumilch - 6,99; litrinis tetrapakas Sangrijos - 5,99 Lt. Panašiai kaštuoja ir pigiausia šampė. Tikrai kad apie mažą kainą pagalvota :) Įdomu, kad Maxima į akcijos “Renkuosi pats -15%” įtraukė spirituotą vyną “Pirklių” (jaunystėje teko panašaus “rašalo” ragauti, “ačiū” Andropovui) - o gal čia koks sąmojingas akcijos TV reklamą matęs studentas perstūmė akcijos ženklelį? Antraip kovos su žalingais įpročiais flagmanas A.Veryga turbūt apkaltintų Maximą siekiu pigiu ir stipriu gėralu nugirdyti labiausiai pažeidžiamus/mažiausiai sąmoningus piliečius.

Vienok daugiabučių kiemai nukloti ne vaisiuko tara, o tuščiais avietinio skonio (SIC!) kosmetinio spirito flakonėliais. Įdomu būtų sužinoti šios švaros prekės pardavimų apimtis… Tikras sunkmečio gėrimas! - 3,30 Lt kainuojantis patogios vartoti talpos (195 ml) longdrinkas spaudos kioskuose neretai “išstatytas” matomiausioje vietoje. Yra paklausa, yra ir pasiūla.

Tad reikia pasidžiaugti, kad sunkmečiu didelėm pajamom pasigirti negalintys piliečiai visgi gali sau leisti vartoti ne rašalą, babatuką ar losjoną, bet sąlyginai pakenčiamos kokybės gėrimus.

Rodyk draugams

“Maisto bankas” konferencijoje Seime apie maisto švaistymą pradėjo diskusiją apie išmetamą maistą. Konferencijoje dalyvavusių prekybininkų ir gamintojų atstovų nestebino skaičiai ir faktai apie prapuolančio maisto kalnus. Maisto pramonės žmonės gerai žino (ir apie tai mieliau tyli), kiek maisto išmetama. Vieniems pigiau išmesti, kitiems neapsimoka maisto gelbėti nuo išmetimo. Bėda, kad šie nuostoliai ne tik mažina gamybos efektyvumą, bet prisideda prie klimato problemų ir didelės žalos gamtai. Laiku nepradėjus rimtų tyrimų, diskusijų ir nesiėmus sprendimų, visi turėsime susitaikyti su brangiai kainuosiančiomis pasekmėmis.

Delfio publikacija apie mūsų išmetamą maistą pakaitino diskusijas - daliai komentatorių sunku patikėti, kad duoną garbinančių  žemdirbių krašte kas nors gali į šiukšliadėžę išmesti ką nors daugiau nei kaulą ar lupeną. Žinoma, į klausimus dažniausiai atsakydavusi jauna išsilavinusi vidutinių pajamų vilnietė nereprezentuoja visos Lietuvos - sutinku, kad straipsnio antraštėje žurnalisto pateikta išvada “pusė lietuvių nuolat išmeta maistą” nėra tiksli. Bet - WRAP D.Britanijoje metus tyrė daugiau nei 2 tūkst. namų šiukšliadėžių turinį - ir ką jūs manot, tie piliečiai, kurie neigė išmetantys maisto, per metus išmeta vidutiniškai 88 kg maisto - tiek, kiek užpildo įprastinį šiukšlių konteinerį.

Ne vieną Delfi skaitytoją stebina ir glumina, kad penktadalis Lietuvoje skursta. Vakar žiniose pranešama, kad skurdo rizikoje jau gyvena 20% žmonių. Riebiais 2008 metais skurdo rizikos riba - 720 Lt pajamos vienam žmogui per mėn. Šiandien, tarptautinę kovos su skurdu dieną, gera proga apie tai pamąstyti.

Aišku, pranešime apie maisto švaistymą neišvengta ir netikslumų. Kalbant apie ateities iššūkius pabrėžiama, kad šio amžiaus viduryje maitinti, rengti ir šildyti reikės 8-11milijardų žemės gyventojų. Kad maisto poreikių centras iš Vakarų pasislinks į Rytus, ir mūsų kontinentui bus vis sunkiau prasimanyti maisto, jo kaina bus vis aukštesnė, tad su tuo susijęs nepriteklius didės. Pasimetus vertime feed tapo food - ir frazė “9 milijardams reikės maisto” pavirto “9 milijardams truks maisto”.

Bet svarbiausias tikslas pasiektas - galvoti, kalbėti apie maisto švaistymą, būti sąmoningesniems. Ieškosime būdų, kaip už stalo pasodinti valdžios, maisto gamintojų ir perdirbėjų, prekybos tinklų atstovus, mokslininkus ir socialinių organizacijų aktyvistus, ir kalbėtis - ką daryti.

O pradėti galima nuo mažo - mažiau pirkti, mažiau valgyti, atidžiau naudoti, konservuoti, kompostuoti. Štai vienas britų restoranas savo darbuotojams maitina … bulvių lupenomis - ir nepanašu, kad darbuotojai tuo piktintųsi. Vienu žodžiu: stop wasting - start sharing :)

Rodyk draugams

Kiek glumina netikėtas eksperimento išpopuliarėjimas - aprašė ne tik Atgimimas, bet ir Lietrytis. Vakare prisėdęs paskaičiau komentarus. Vieni netiki, kad taip įmanoma gyventi - valgant už 4 Lt per dieną. Kiti gėdina užsiimant žaidimais, kai daugybei žmonių toks gyvenimas yra niūri kasdienybė. Keiksmai Kubiliaus ir seimūnų adresu. Verslininkų, uždirbančių po 10000 per mėnesį ir paniekinamai žvelgiančių į lūzerius.  Geresnės širdies piliečiai gi patarinėjo, kaip suktis, kaip prasimanyti esant tokioms sąlygoms. Kažin kodėl vieni mūsų prisitaiko prie sunkiausių sąlygų ir nepraranda pozityvaus požiūrio, o kiti vis burba ir ieško kaltų? Kodėl vieni moka būti laimingi kišenėse švilpaujant vėjams, o kitiems laimės vis negana net sėdint ant aukso maišo?

Nuo Akropolio link Žirmūnų važiuojant ant tuščio reklaminio skydo galima perskaityti - laimė yra apie santykius ir kiekių santykius - ar kažkaip panašiai. Yra tiesos - laimės pojūtis dažnai susijęs su stabiliais santykiais - šeima, bendruomene. Senokai žinoma, kad nelaimingiausi yra vadovai, aukštesnės grandies vadybininkai - nepriklausomai nuo to, kad uždirba dešimtis tūkstančių. Amžinas stresas, lėkimas, nerimas ir varžytuvės vs. neskubrūs, harmoningi santykiai su artimaisiais, ramus plaukimas pasroviui.  

Ar ne todėl skurdžiau gyvenačios Pietų Amerikos ar net Afrikos bendruomenės jaučiasi laimingesnės, nei mums atrodo turėtų būti? Kodėl Europoje esame nelaimingi - išskyrus gal danus - o kaimyninės slaviškos tautos yra tarp pačių planetos nelaimingiausių? Nuolat lygindamiesi į turtingesnius kaimynus, jų fazendų, raudonų ferarių, amžinos jaunystės standartus, esame pasmerkti jaustis nepilnaverčiais, neįgaliais. Socialinis spaudimas lemia, ar jaučiamės “tokie kaip visi”, “normalūs”, ar nuolat veržiamės anapus tvoros, kur žolė visad žalesnė, nei šiapus.   

Pastaruoju metu vis garsiau šnekama, kad tautų gerbūvis negali būti matuojamas atsižvelgiant į BVP. Laimingos planetos indeksas štai rodo, kad Kuba ar Vietnamas yra laimingesnės vietos gyventi, nei turtingoji Saudo Arabija, o JAV, Liuksemburgas; mums dažnai pavydą kelianti Estija yra toli sąrašo gale.

Pamenu skaičiau, kad skirtingose tautose buvo tiriamas bendradarbiavimo lygis. Žaidžiant kortomis, buvo stebima, koks žaidimo stilius dominuoja - ar atlaidumas, empatija, ar piešingai - kerštingumas, piktdžiuga. Net ir lošiant iš dovanotų nereikšmingų piniginių sumų, “nelaimingosios” tautos žaisdamos tarpusavyje demonstravo bendradarbiavimo stoką ir džiūgavo, kad “dega kaimyno kluonas”.  

Mūsų Lietuvėlė irgi toje pačioje nelaimėlių grupėje. Arti pusės lietuvių jaučiasi nelaimingi arba visiškai nelaimingi. Ar ne iš čia ta takoskyra tarp runkelių ir elito Lietuvos?

Budistinės, ekonomiškai neturtingos Butano karalystės valdovas dar 1972 metais ėmė taikyti Vidaus Nacionalinės Laimės rodiklį, kuris gyvenimo kokybę ir pasitenkinimo laipsnį apibrėžia remdamasis subjektyvesniais darnios plėtros, kultūrinių vertybių, natūralios aplinkos ir gero valdymo parametrais. 

Viena iš keturių budizmo tiesų sako - gyvenimas yra kančia. Tad pilnos laimės čia negali būti. Tai ką mums daryti, kaip gyventi? Pasirodo, būdas būti laimingam yra paprastas - praktikuoti atjautą, artimo meilę. Kita vertus, laimingųjų danų gera savijauta aiškinama laisve, lygybe ir tolerancija

Palinkėkime, kad šios kertinės vertybės būtų kelrodžiais tiek mūsų visuomenės lyderiams, tiek kiekvienam mūsų. Tada nebus baisios jokios krizės ;)

 

Rodyk draugams

Baigėsi 4 savaičių išbandymas valgyti už 4 Lt per dieną. Savotiškas ramadanas - pusiau valgai, pusiau ne. Kaip ir šita iš sausros sunkmečio kilusi musulmonų pasninko šventė, savanoriškas išbandymas man priminė kuklumo, kantrybės ir atjautos dorybes.

Kaip ir dera, vargingos mitybos keturnedėlį švenčiau - su draugais prie ežero sekdami J.Oliverio nurodymais kepėmės mėsainius. Hm, prikimštas skrandis ne mažiau skausmingas, nei graudžias alkio dainas gargaliuojantis…

Apibendrinkime rezultatus. Svarbiausia išvada - gyventi valgant už 4 Lt per dieną įmanoma (nenumiriau, nesusirgau :) - moksleiviai, pensininkai, ligoninių pacientai valgo už 4-5 Lt - taigi įmanoma. Tačiau nelengva.

Pirma, maitintis įtelpant į biudžetą reikia daug papildomo laiko - tinkamo maisto paieškoms ir - dar daugiau - patiekalų gamybai. Ypač jei nori pasigaminti skaniau. Troškinti agurkai (porcijos kaina 1,28 Lt) buvo labai skanūs, bet virtuvėje sugaišta arti 3 valandų. Skaniausias šį mėnesį valgytas dalykas - troškinti inkstai. Gal tai ir nebuvo pigiausias variantas (šį receptą pasirinkau dėl šaldytuve turėtų produktų), bet tokio valgio nebūčiau galėjęs paruošti, jei nebūčiau pasiėmęs laisvadienio darbo paieškoms. Skaičiuojant tik produktų savikainą, patiekalo su bulvėmis porcijos kaina - 1,92 Lt, tačiau jei atsižvelgum, kad jam paruošti virtuvėje teko prasisukioti 5 valandas, patiekalo vertė padidėja 19-ka litų (skaičiuojant minimalaus atlyginimo įkainiais). Restorane už tiek pavalgytum. Vienu žodžiu, taip maitintis yra tarsi antras darbas. Kuris gali realiai trukdyti ieškotis darbo ar papildomai užsidirbti, jei dirbi už mažą algą.

Antra, sunkumas psichologinis. Jautiesi nelaimingas, suirzęs. Negali sau leisti, turi save varžyti. Jei ramadano metu doras musulmonas žino, kad susilaikymas tęsis mėnesį, ir tuo metu užsiima kontepliacija ir maldomis - tai tokį laikotarpį turbūt nesunku iškęsti. Bet jeigu tokia situacija ištinka per prievartą, žmogus patiri stresą, kuris netrunka pavirsti pykčiu. Kad ir ką sakytų viešpačiai Kubilius ar Jankauskas, tuščiu pilvu yra sunku ramiai klausytis - lengva pasiduoti nuotaikoms “вся власть сволочи“.

Trečia, sveikata. Vitaminai, maisto papildai juk irgi į tuos 4 Lt įeina. Prasta savijauta netrunka pasireikšti somatiniame lygmenyje. Pradžioje kūno svoris sparčiai krito, bet vėliau organizamas nenumaldomai siekė riebaus ir cukringo maisto. Daržovės įperkamos sezoniškai - šiaip gi pigus maistas yra riebus ir perdirbtas - o tai tiesus kelias į nutukimą ir kitas ligas

Įtariu, kad ilgainiui priverstinai susivaržęs gali imti gėlą ir apmaudą skandinti įperkame alkoholyje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Ketvirta, nukenčia socializacija. Valgai tik namie - net į svečius pasikviesti draugų nelabai gali sau leisti. Iškrenti iš savo įprastinio socialinio rato. Pamažu persiimi skurdo subkultūra - dėvi džinsus ir kedus, imi pirkti drabužius Humanoje, atsisakai automobilio, pramogų, vaikaisi nuolaidų ir nupigintų prekių. Gyventi oriai ir socialiai kokybiškai gali tikrai išradingi, stiprios valios žmonės. 

Taigi, skurdas yra kur kas daugiau, nei išlaidos maistui. Štai kodėl būtina mažėjant pajamoms ir gausėjant nuskurdusių ieškoti būtų kompensuoti prarastą gerbūvį suteikiant tiek pilnavertės mitybos galimybes, tiek teikiant socialines (ar savitarpio pagalbos) paslaugas. Nes socialinio kapitalo erozijos padarinius bus daug sunkiau ištaisyti, nei tik padidinti išmokas. 

Ką gi, eksperimento įžvalgomis pasidalinsiu su Laisvojo universiteto klausytojais ir Atgimimo skaitytojais. Ketinu tęsti taupų, kuklų ir kiek įmanomai sveiką gyvenimo būdą - bent jau tol, kol koks valiutos fondas ar premjeras nepaskelbs leidimo vėl atleisti diržus. 

Labai tikiuosi tęsti autentiškų patyrimų paieškas socialiniuose ekstremumuose. Planavau iki visų šventų pravažinėti dviračiu, bet kad jį nukniaukė ilgapirščiai-narkomanai :( Gal pasiryšiu pasistatyti palapinę Kirtimų tabore ir pragyventi ten savaitę. Ar ištyrinėti šiluminėse trasose įsikūrusių benamių kolonijos buitį. O gal pasiimsiu atostogų ir nuvyksiu kaip koks Rupeika pagyventi savaitėlę kitą kokiame Dievo primirštame Lietuvos užkampyje. Gal turite kokių idėjų? - parašykite ;)

Rodyk draugams

Labdaros valgyklos

2009-10-03

Eksperimentui “valgyti už 4 Lt per dieną” einant į pabaigą, nusprendžiau aplankyti labdaros valgyklas.

“Hare Krišna” maistas kūnui ir sielai” valgykla dirba iki 11,30, tai į ją nebespėjau. Nuvažiavau į garsiausią mieste varguolius maitinančią įstaigą - “Betaniją“.

Jokio ženklo, jokios nuorodos - intuityviai orientuodamasis pagal už Petro ir Povilo bažnyčios vorelėmis traukiančius senyvo amžiaus krepšeliais nešinus piliečius, praeinu kokį tai “Darboholikų” ofisą, skalbyklą, garažą, ir randu Betaniją. Didžiulė, kariuomenės valgyklą primenanti salė, pilna abrozdų. Valgykloj kaip valgykloj - prie “rampos” dirba tokios ‘tarybinės” tetulės - viena pila buzą, kita klientams mėto (tikra to žodžio prasme) eurokruopų maišėlius. Paklausiu, ar galiu pavalgyti - klausia, ar turiu talonų - sakau, kad neturiu - sako, maitinam tik pagal talonus. Sakau, gal galiu kaip nors taip pavalgyti, nusipirkti sriubos? Ne, it kirviu nukerta. Ne tai ne - apsižvalgau ir sliūkinu atgal. Salėje užsėstas gal tik kas ketvirtas stalelis, daugiausia pagyvenę žmonės. Vienas iš matymo universitete matytas pagyvenęs inteligentas. Veidai nelinksmi.

Išeinu laukan, sustoju prie pora dviračiais atvažiavusių veikėjų. Vienas iš močiutės perėmė nešulį su eurokruopom ir iš “Maisto banko” gautais “Mantingos” prancūziškais rageliais. Žmogaus klausiu, ar čia galima kaip nors pavalgyti - sako, nežinau, aš čia niekad nevalgau, ir čia pat priduria, kad sriuba dažniausiai būna neskani. Sakau, kodėl? - nes prideda visokio š… Na, pasitaiso, kartais būna visai nieko, bet… Jei nori gauti pavalgyti - moko mane - turi turėti pažįstamų, visi čia visus pažįsta… Einu sau, o pašnekovas praskrieja tiuninguotu dviračiu, garsiai pasileidęs muziką (NB!) ir dar papypinęs kone fūros garsiniu signalu… :)  

Kita užeiga - valgykla “Dzūkija”. Eksterjeras ir interjeras mena 6 dešimtmetį:

Čia socialiai remtinus maitina pagal savivaldybės talonus -

 

Visai neblogai pavalgyti duoda - už 5,95 Lt! Bet galima ir nusipirkti - mėsiški patiekalai iki 5 Lt (pigausios kepenėlės - 4,20 Lt). Salotos vitrinoje nekelia apetito, imu pigiausią makaronų sriubą už 1,50 Lt:

Įsitaisau ant ne pirmo švarumo nėrinius įmituojančia klijuote apdengto stalo, ragauju. Sriuboje plaukioja kažkas panašaus į gabaliuką trachėjos, tačiau sriuba visai skani, kiek sūroka. Prieš kurį laiką šioje valgykloje pabandymui esu valgęs už taloną, tai tuomet buvo praktiškai neįmanoma valgyt apvytusių žemaičių blynų.

“Dzūkojoje” žmonių vos vienas kitas - motina atėjusi su dukrele pavalgyti, matyt netoli gyvena. Vienas žmogus atėjo už talonus išsikeisti maisto - padavė du tuščius dėklus kiaušiniams ir maišelį. Jau seniau esu girdėjęs apie tokius mainus - žmonės už talonus gauna daugiau produktų ir namie skaniau/geriau/daugiau pasigamina, nei valgykloje maitina. Perdaug tokio biznio nesmerkiu, bet yra apie ką pagalvoti.

Be maisto, ten dar gali įpilti 100 g Extrim degtinės ar Monikutės vaisiuko. Eksponuojami tušti buteliai - gal kad nesusigundytų nuo prekystalio pačiupti?

Išėjęs apsidairiau po seniau (ir dabar?) kriminogenine situacija garsėjantį Dzūkų gatvės rajoną. Pralinksmino juokingo grafičio pėdsakai - išvertus būtų “kinietiški apsirūkėliai” :)

Pasirodo krizės akivaizdoje nuolaidos vajus neaplenkė ir čionykščių kioskelių -

Prajuokino kitas užrašas ant to paties kiosko:

Paskutinis ekskursijos po Vilniaus labdaros valgyklas taškas - netoliese Liepkalnio gatvėje esanti fondo “Ekklesia” valgykla. Nežinodamas kur tiksliai ši įstaiga yra, pastebiu pulkeliais ir pavieniui su maišeliais rankose it Humanos modeliai besibūriuojančius žmones, - ir neapsirinku. Pasirodo, valgykla atsidaro 14 val., bet būrys žmonių prie durų laukia jau be 15. Kvapai sklinda kaip iš mamos virtuvės, laukti darosi sunku (”Dzūkijos sriuba” pasirodo nebuvo labai soti). Naujai ateinantys sveikinasi, pažįsta viens kitą; daugiausia pagyvenę, rusakalbiai - viena ponia vilki kadaise buvusį pasiturintį gyvenimą menančius puskailinius, kelios kitos dėvi elegantiškas 9 deš. skrybėlaites. Bomžų vos vienas kitas. Tai vienas, tai kitas iš būrio į mane pašnairuoja - aiškiai neatrodau kaip vienas iš jų. Iš maišelių turinio suprantu, kad keli vyrai čia atžygiavo pavalgę “Betanijoje”. Patalpa be jokių ženklų, eitum pro šalį ir nežinotum.

 

Nusprendžiu apsimesti klientu ir atsidarius duris patraukiu vidun. Patalpa nedidelė, ant stalų stiklinės su kompotu, kraitelės duonos ir lėkštės - jose po šaukštą grietinės. “Jaunuoli, jūs kur einate, čia visi turi savo vietas, palaukite” - sustabdė “salės darbuotoja”. Ką gi, laukiu. Pasirodo ir įstaigos vadovė - nusistebi, kad patalpa perpildyta (klientė atitaria - “jie vienas kitam pasako”). Vadovė sako - na, su naujais “klientais” pirma norėsiu pakalbėti, išsiaiškinti situaciją - vietų nėra, eikite ir palaukite, kol kiti pavalgys. “Bet visus pavalgydinsim”, - pavymiui išgirstu.

Išeinu kieman kartu su jaunyvais piliečiais išpurtusiais veidais, nusprendžiu palaukti. Šie kalbasi tarpusavyje (bet kažkodėl jaučiu, kad dalis kalbos yra skirta ir man) - vienas giriasi ryte pavalgęs naminių dešrelių - ėgi prie Žirmūnų Maximos konteineryje rado 4 kg - pusę pardavė, pusę suvalgė. Pasibaigusio galiojimo, sako, bet pauosčiau, - nesmirda, ko nevalgyti. Bekalbėdami vyrai iš maišo traukė ir krimto ridikus - turbūt iš to paties konteinerio. Naujus pažįstamus įamžinau prie kito smagaus grafičio (kažkos <s> ant valgyklos sienos parašė “thanks for the memories”):

 

Jau baudžiausi važiuoti, bet kieme sutikau Ekklesia direktorę - teko pasipasakoti, kad domiuosi labdaros valgyklomis. Ji ir sako - matau kad kitoks, taip sočiai atrodantis; sako turim tokių pora, bet jie turi problemų su psichika. Palydėjo į virtuvę - buitinė technika kaip namuose, dirba kelios švarios moterys, pietums puikūs barščiai, daržovių lečio su ryžiais, ir iš “Maisto banko” gauto 7 kg vištienos faršo pagaminti kotletai. Kelis kartus kvietė paragauti, bet atsisakiau sakydamas, kad maisto kvapas ir vaizdas tikrai byloja už save. Fondo direktorė sakė, kad patalpas panaudai gavo iš vyriausybės dar Brazausko laikais, kad po pietų savo globotiniams dar išdalina iš Maisto banko gautus pieną, duoną ir panašius produktus.

“Ekklesia” labdaros valgykla paliko pavyzdinės įstaigos įspūdį - pakilios nuotaikos važiuodamas namo svarsčiau, kad gilėjant krizei ir augant poreikiui jiems reikėtų padėti plėstis.

Rodyk draugams