BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

1976

2009-11-29

Miglotieji 1976. Mažai ką pamenu - kažkoks blackoutas, iki pat 1978. Nenuostabu, pradinės klasės…

Ankščiau 1976-ji man asociavosi su 10cc, T-Rex ir Thin Lizzy, nes tokią muziką girdėjau namuose. Vėliau - su Suzi Quatro, ABBA, su disco - pionieriškos stovyklos, šokiai. Tada dar vėliau su AC/DC ar Judas Priest - paauglystės draugai, Kastytis, Jūratė (su popieriniu filtru) ir Prima (visai be filtro), rašalas.

Dar vėliau - su studentavimo metais atrastais Brianu Eno, Robertu Frippu ir Yes. Galiausiai - su punkais, su funkais -  švietimo spragas teko pildyti pakankamai neseniai.

Nuvažiuojantis roko dinozaurų traukinys, kosminiai garsai ir besiartinantis naujosios bangos cunamis. Vieta laiko juostoje, kai tiek dalykų keistai persipynę, ribos išsitrynę. Kai kurie progresyvieji sugebėjo mutuoti, prisitaikyti ir džiuginti ir po šiai dienai. Dar 1976 - brežnevinės epochos aukso amžius. Apie tai geriausiai žiūrėti N.Svanidzės dokumentiką.

Žodžiu, smagu kapstytis senienose, atrasti ką nors negirdėto kokiuose nors Top of the Pops’uose, Old Grey Whistle‘uose ar kitur. O ką apie 1976-sius pasakytumėt Jūs?

Rodyk draugams

Masalai

2009-11-22

Vis ką nors parduoda - kas jogurtus, kas paskolas, kas bėdas ar kalėdų stebuklus. Kristmas kreizas prasideda vos parduotuvių lentynas nuvalius nuo helouvyno ir vėlinių rekvizito. Vienok užknisa pardavėjų bandymai prigauti mus lengvatikius.

Štai Danone buvo Europos institucijų priversta atšaukti Actimel ar Activia naudą sveikatai skelbiančią reklamą. Teisininkais turtingoje JAV privatūs asmenys šiai kompanijai iškėlė šimtamilijoninį ieškinį, reikalauja korekcinės reklamos kampanijos. O Lietuvoje tarytum dzin - toliau iš žydrųjų ekranų sekamos pasakaitės apie pateptų alergologų ir imunologų teigimu sveikus ir skanius valgymėlius. Nors prekybininkai sako, kad reklama (ar jos paneigimas) įtakos pardavimams beveik neturi - tai kokio bieso už ją mokėti pasakiškus pinigus?

Jau rašiau, kad reklamuodama produktus maisto pramonė linkusi pagražindama primaskuoti realybę. Mūsų prekybos centrai reklamuoja šviežumą - bet koks šviežumas pvz. ispanijose žalių nuskintų pomidorų, į prekybos vietas vežamų šimtus ar tūkstančius kilometrų (JAV maistas nuo lauko iki stalo keliauja vid. 1500 km), ir nokinamų dujomis? Dėl sparčiai tokių daržovėse mažėjančių vitaminų ir kt. naudingų medžiagų kiekio jos jau vadinamos simuliakrais. Nepaisant to virėjas Linas mums dailiame leidinyje porina apie gausingas pomidorų Beef (3,99 lt/kg) maistines medžiagas kalį, geležį, aminorūgštis, likopeną, B6 etc. Nekaltas melas?   

Dienos metu prie televizorių smaksantiems pensinykams ir namų šeimininkėms TV šopas intensyviai bruka “stebuklingus” prietaisus, nors nepatenkintųjų pirkiniais veikiausiai daugiau, nei besidžiaugiančių.

Kol seimūnai tik kalba apie būtinybę riboti greitų paskolų išdavimą, telikas krizės iškamuotus žiūrovus ragina nelaukti algos ir skolytis į sveikatą - esą tai puikus būdas save pripratinti prie finansinės drausmės. 

Svarstoma apmokestinti saldų ir riebų maistą bei riboti jo reklamą - kol taip nenutiko, TV vartotojai erotiškai raginami krimsti traškučius ar šokoladus. Reklamuojami šampūnai gali panaikinti iki 100 proc. pleiskanų - ir t.t. ir pan. Ekspertai stebisi keistais vartotojų pasirinkimo būdais ir motyvais.

Niaugi visa, kas reklamuojama - tik apgaulingi spąstai? Jei (kaip teigiama) jau taip nepasitikima reklama, kodėl ją perka ir naudoja? Gal netoli tas laikas, kai imsime mokėti už televiziją be reklamos? O gal mums patiems bus sumokama už reklamos peržiūras?

Atrodytų, socialinei reklamai atsiveria puiki niša - būti atsvara komercinio šlamšto brukalams. Bet gal reklamos kainos per aukštos, o gal vartotojai išsiugdę imunitetą bele kokiai reklamai - tos socialinės reklamos ne itin daug. Nors sprendžiant iš gerumo ir išsipildymo etc. dienų metu suaukotų sumų, tautiečiai noriai perka “gerumo” indulgencijas.

Ir šioje srityje kyla įtarimų - ar nebandoma apmauti. Štai maltiečiai kasmet meta turbūt nemenkas lėšas užpirkdami reklamos - besišypsančios žvaigždės dalija kalėdų sriubą, ragina padėti seneliams. Tačiau stebina, kad tų globojamų senelių nėra nė 300. Vilniuje - tik 30? C’mon, tokie skaičiai tiktų Timūrui ir jo būriui, o ne viduramžius menančiam tikėjimo gynėjų ordinui. Ar nebus taip, kad reklamai skirtais pinigais būtų galima pamaitinti gerokai daugiau močiučių?

Taigi, čia ir galimybė, ir atsakomybė - vartokime atsakingai. Antai ir aš užkibau už reklamos jauko - padovanoti kalėdų stebuklą. Švenčių proga (ir ne tik) vis gausės apeliacijų į gerumą. Tikiu, kad už surinktas lėšas labdariai padarys žadėtus gerus darbus, pateisindami pasitikėjimą. Tikiu, kad vis dažniau galėsime sau leisti prabangą patikėti reklama - neapsiriksime užkibdami už masalo būti geresniais ;)

 

Rodyk draugams

Prasidėjo Visuotinio švietimo savaitė, kurios tema šiais metais - Maistas visiems.

Ta proga parsipučiau ir peržiūrėjau dokumentinį filmą “Food Inc.” Rekomenduoju pamatyti. 

Per pastaruosius keturiasdešimt metų tradicinis valgio gaminimas ir naudojimas pakito nebeatpažįstamai. Nors nuo kasdienio maisto pakuočių šypsosi žaliose lankose besiganančios karvutės ar linksmos vištytės, PETA dėka žinome, kad maisto pramonės tikrovė verčia šiurpti, o ne linksmai ar abuojai kramsnoti. Žiauriomis sąlygomis auginami ir galabijami gyvūnai - jais manipuliuojama tarsi bedvasėmis plazmos, baltymų ir angliavandenių turinčiomis gamybos priemonėmis. Iš esmės panašiai traktuojami ir tokios maisto produkcijos vartotojai - mus šeria spalvota pigiena, nuo kurios vis labiau sergame ir net daromės chemiškai priklausomi

Bet pigaus maisto laikai baigiasi. Net jei dar šiuo metu maistas santykinai pigus, tai vis daugiau papildomai esame priversti mokėti taisydami sveikatą bei gamtai padarytą žalą. Dirvožemio erozija, tarša chemikalais, gėlo vandens trūkumas, anglies dvideginio ir metano emisijos sukelta klimato kaita… O kur dar maisto ir vandens trūkumo sukeliamų socialinių neramumų ar karų grėsmė…   

Bjauriausia, kad tai žinodami ir toliau pasirenkame dalyvauti šiame skaudžiai ydingame rate. Vargu ar padeda žinojimas, kad mūsų išmetamu maistu galėtume pamaitinti badaujančius kituose žemynuose - apie trečdalis maisto prapuola dėl nepakankamos logistikos. Ekspertai sako, kad situacija tik blogės, jei nepradėsime keisti savo įpročių. Padėtį keisti galime, pirkdami gyvūnus, aplinką ir vartotojus gerbiančių gamintojų produkciją, pirkdami sezoninį, vietoje užaugintą maistą, skaitydami etiketes, vartodami mažiau mėsos, rūpindamiesi savo sveikata, domėdamiesi ir apie tai kalbėdamiesi su savo draugais. Nes propaganda čia mažai ką pakeis. 

Prie tokio kalbėjimosi (ir visuotinio švietimo) galime prisidėti visi - kad ir brūkšteldami bei įmesdami įrašą į bendrą Visuotinio švietimo savaitės blogą ar sudalyvaudami proginiuose konkursuose bei renginiuose. Ir, aišku, paremdami maitinančius čia ir kitur :)

 

Rodyk draugams

Jau penktus metus mūsų šalies gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mokėtojai turi galimybę skirti iki 2% sumokėto mokesčio savo pasirinktai visuomenei naudingai organizacijai ar įstaigai paremti. Tačiau nūnai virš “2% labdarai” pakibo Damoklo kardas.

Taip vadinama procentinė filantropija yra santykinai naujas ir efektyvus būdas paremti viešosios naudos sektorių ten, kur gyventojai neturi pakankamų filantropinio elgesio įpročių ar išteklių. Suteikiant gyventojams galimybę skirti dalį sumokėto GPM, piliečiai nepatirdami papildomų išlaidų gali kasmet skirti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų (nelygu, kiek uždirba) litų ne pelno organizacijoms. 

Tyrimai rodo, kad viena svarbiausių priežaščių, kodėl Lietuvos žmonės mažai aukoja labdaringiems tikslams - jie neturi pinigų. Mūsų tautiečiai labdarai aukoja nedideles sumeles kartą ar du per metus - geriausiai tai iliustruoja SMS aukos TV gerumo dienos proga. Kokiam nors Caritui, Vilčiai ar Raudonam Kryžiui susirinkti iš žmonių po 10-20 Lt kainuotų bemaž tiek pat. Tuo tarpu žmogaus skiriami 2% GMP vidutiniškai sudaro 116 Lt.

Antra vertus, nevyriausybinėms organizacijoms šie pinigai yra ypač parankūs - iš įvairių rėmėjų gaunamos lėšos neretai būna apraizgytos papildomais reikalavimais ir kaštais. Iš “2%” gali sutaisyti staiga prakiurusį stogą ar patenkinti kitus būtinus netikėtai atsiradusius poreikius - o jų NVO veikloje patikėkit atsiranda nuolat.

Galiausiai, nemažiau svarbu yra tai, kad “2% paramai” pastūmėja žmones aktyviau domėtis mokesčiais ir viešojo sektoriaus finansais. Sąmoningesnių piliečių ugdymo geriausias būdas - leisti jiems nuspręsti, kaip turėtų būti išleidžiami jų sumokėti mokesčiai. Organizacijas savo ruožtu ”2% paramai” skatina aktyviau komunikuoti su savo klientais, nariais ir ieškoti simpatikų. Kasmet pusė milijono mūsų šalies gyventojų nusprendžia, kuriai organizacijai - gyvūnų prieglaudai, bažnyčiai ar ligoninei - skirti savo “2%”. O pilietiškai aktyvių žmonių ugdymas yra ir aktualus nacionalinio saugumo uždavinys.

Tai, kad dalis politikų ar publikos kvestionuoja “2 procentus paramai”, manęs nestebina. Taip dažniausiai elgiasi tie, kurie neturi žalio supratimo apie ne pelno organizacijas. Štai Seimo narys E.Tamašauskas lengvabūdiškai postringauja apie tai, kad ”2 proc.” negavę nevyriausybininkai susiras kitų rėmėjų. Realybė tokia, kad valstybės parama NVO veiklai katastrofiškai mažėja, įmonės ir gyventojai taupo, užsienio paramos beveik nelikę, arba ji įkandama toli gražu ne visoms NVO. Nevyriausybininkai prabilo apie užsidarymus. Raudonasis Kryžius anądien guodėsi, kad šiais metais jų gaunamas finansavimas sumažėjo 75 proc. Socialinėms nevyriausybinėms organizacijoms Vilniaus savivaldybė iš 280 tūkst. Lt planuotų lėšų pervedė mažiau nei dešimtadalį, o kitąmet žada lėšų neskirti visai. 

Tamašauskas guodžia - juk panaikintume tik laikinai. Reikia priminti, kad 2002 m. mainais į “2%” taip pat “laikinai” buvo panaikinta pajamų mokesčio lengvata labdarai aukojantiems fiziniams asmenims. Tai va tas laikinumas tęsiasi dar po šiai dienai.

Gera žinia - yra operatyviai “2 proc.” ginti stojusių politikų. Akivaizdu, kad Sodros skylių “2 procentais” neužkaišysi - reikia mažinti valdymo kaštus ir didinti užimtumą. Bet diskusijai įsiplieskus radosi gera proga Seime ar Vyriausybėje ramiai susėsti ir peržiūrėti “2%” veikimą. Nes dilemų yra.

Viena jų - leisti “biudžetininkams” gauti “2%” ar ne. Taip, mes unikalūs, jokioj kitoj šaly biudžetininkai į “2%” įmaišyti nebuvo (čia reiktų dėkoti musiet Šemetai ir kitiems konservatoriams, jei atmintis nešlubuoja). Nemanau, kad biudžetininkai kažkaip baisiai konkuruoja su asociacijomis ir fondais. Uždraudus biudžetininkams gauti “2 proc.”, didesnė dalis valstybinių mokyklų, darželių, muziejų ar ligoninių suskubs steigti savo paramos fondus ar alumni asociacijas - kas irgi pagirtina. Tad “konkurencija” labai nesumažėtų.

Didesnė dilema - kasmet paramą gaunančios nelabai aiškios organizacijos. Kasmet tarp daugiausiai “2 proc.” surinkusių įsimaišo kokia nors mažai kam žinoma organizacija - pvz., ką mes žinome apie vieną iš šių metų čempionių “Gerumo versmė“? Ko gero, turėtumėme daugiau žinoti, kaip dešimtis ar net šimtus tūkstančių mokesčių litų sunaudojo ”2%” gavėjos, ką jos nuveikė. Teisės į “2%” tema glaudžiai siejasi su “paramos gavėjo” (ar “viešosios naudos”) statuso rebusu.

Antra vertus, kaip galėtume užkirsti kelią nesąžiningam priklausomų asmenų (darbuotojų, pavaldinių, pacientų, klientų) spaudimui ir piktnaudžiavimui? Kaip užkirsti kelią organizacijoms, sukurtoms paimti “2 proc.”? Būtina giliau patyrinėti mūsų ir kitų šalių patirtį - tą galėtų pаdaryti VMI ar Statistikos departamentas kartu su nevyriausybininkais. NVO rūpintis pavesta ir VRM; kita vertus, jei dar gyva NVO reikalų komisija prie Vyriausybės, tai tikrai galėtų būti jos veiklos objektas.

Gali atsirasti ir norinčių turėti sąrašą “gerų organizacijų”, vertų gauti “2%”. Asmeniškai manau, kad potencialius centralizuotas sąrašas padarytų daug daugau žalos ”2%” idėjai, nei dabar pasitaikantys piktnaudžiavimai. Bet geriausia būtų detaliai patyrinėti ir galimas projekcijas pagrįsti rimtesniais nei pasvarstymai argumentais.

Panašu, kad valdžia visgi nagrinės “2 procentų” panaikinimo variantą - todėl nevyriausybininkai turėtų nesnausti, kol ne vėlu susitelkti ir išvien su simpatizuojančiais politikais apsiginti. Žadu visaip kaip prisidėti.

Rodyk draugams

Jėzau švenčiausias - kokią televiziją beįsijungtum vakare - pedofilija transliuojama mažne visais kanalais. Belekokį adekvatumą paradę žiniasklaidos priemonės daro multiserijinį trilerį. Atrodo, kad nėra kitų temų - “vaikų gynėjo“ Drąsiaus detektyvas, papai-olialia, CŽV kalėjimas-vaiduoklis ir seimūnų išlaidos kanceliarijai.

Kažkoks kovotojas su iškrypėliais TV žiūrovams aiškina, kad tarp mūsų nebaudžiami vaikšto tūkstančiai, jei ne dešimtys tūkstančių, pedofilų. Jis juos išgaudys, prisikas iki viršūnėlių. Tikras komisaras Katanis. Žurnalistė antrina - jų neįmanoma atpažinti - suprask, pedofilu gali būti bet kuris. Spooky

Jaunasis konservatorius radikalas M.Adomėnas norėtų, kad “iškrypusio” sekso ekrane neliktų nė padujų tiek mažiems, tiek dideliems. Ką ten iškrypimai - septyniolikmečiams šiukštu apie seksą žinoti aplamai! Transliuosime tik (konservatorių) teisės aktais suformuotos darnios šeimos paveikslą, pamažu artindami TV turinį prie baltarusiškojo. Kitas mūsiškų talibų žingsnis matyt būtų interneto kontrolė - laisvai prieinamos pornografijos tinkle tiek daug, kad bankrutuoja suaugusiems skirti spaudiniai.

Tai kas yra tikrieji iškrypėliai? Advokatas Ūsas, su 999 numeriais papuoštu mersu važinėjantis sociopatas, jo motina, žurnalistai, prodiuseriai, ar varvindami seilę jo trilerį kas vakarą sekantys būriai tautiečių-katalikų? Tikėjimas Kedžiu, Paksu ar žilabarzdžiu visagaliu dieduku - tie patys naivūs bandymai pasprukti nuo savo bejėgiškumo ir atsakomybės.   

Jei žinome, kad netolimoje ateityje tradicinė šeima galutinai sunyks, kad vaikams atsirasti nebereikės vyro ar moters - tai ar nesame sadomazochistai, bandantys pabėgti nuo tikrovės transformuodamiesi į rūpintojėlius ir sopulingąsias madonas?

Aišku, yra sąryšis tarp sunkmečio ir nuogybių. Bet jei bent pusę laiko, kiek viešojoje erdvėje kalbame apie pedofiliją ar pupytes, skirtumėme išeities iš grėsmingai tebeaugančios krizės paieškomsmanding jau būtume atradę dugną ir nuo jo tvirtai atsispyrę tolyn nuo bedarbystės ir skurdo.

Rodyk draugams

Neseniai Seime vykusioje konferencijoje apie krizę ir būdus kovoti su jos socialinėmis pasekmėmis buvo pateikta  įdomių skaičių. Vienas jų - nepaisant mažėjančio bendro vartojimo, sunkmečiu išlaidos alkoholiui kaime padidėjo 25%, o mieste - 12%.

Reikia pridurti - ir nepaisant draudimų alkoholiu prekiauti nuo 22.00 iki 8.00. Akivaizdžiai pasitvirtina tai, kad žmonės svaiginasi bandydami rasti išeitį, ”pabėgti” nuo užgriuvusių problemų. Girtavimas dažniau yra problemų pasekmė, nei priežastis.

Tačiau karingiesiems blaivintojams regis nerūpi alkoholio paklausos paskatai. Tikimasi, kad alkoholiką į protą atves perskaitytas tekstas apie riziką šeimos ir visuomenės gerovei. Draudimų ir ribojimų rezultatai kol kas - tik augantys verslininkų nuostoliai. Verslo sėkmė ar nesėkmės labiau nei kas kitas įtakoja tą taip trokštamą visuomenės gerovę.  

Nepaisant Matulo ir kompanijos “teisingo” požiūrio, gyvenimas teka savo vaga. Ar yra žinoma, kokiame tiksliai segmente išaugo alkoholio vartojimas? Ar geria vadovai, vadybininkai, ar biudžetininkai, vairuotojai, daktarai ar žemdirbiai? Vyrai ar moterys, jauni ar seni? Turintys vidutines pajamas, gaunantys minimumą ar algą pasiimantys vokeliuose? Kiek gėrimas susijęs su darbo stažu, profesija, rizika netekti darbo, ar darbo praradimu? Kokį alkoholį imta gerti labiau? Kažkaip netenka girdėti tokio pobūdžio analize grįstų siūlymų riboti prekybą alkoholiu ar jo vartojimą. Gal tiesiog prasprūdo pro akis?

Jei noriu gerti, o neleidžia nusipirkti parduotuvėje - pirksiu iš “načnyko“, taksisto ar bobulės. Žinodamas, kad negalima bet kada nusipirkti, užsipirksiu su kaupu avansu. O kai yra namuose, tai kodėl neatkimšus… Visame kame svarbu suvokti paskatus, ir tik tada projektuoti trokštamų elgsenos pokyčių motyvatorius.

Bet matyt teisus koks nors A.Bosas viešai įtarinėdamas, kad seimūnai pirmiausia dirba dėl efekto elektoratui, o ne siekdami išspręsti problemas. Numatomas draudimas prekiauti alumi kioskeliuose juk vargu ar sukels šio gėrimo suvartojimo susitraukimą. Klausimas - ar būsimos pasekmės (tikėtinas dalies kioskelių užsidarymas ir juose dirbančių moterėlių pastatymas eilę prie išmokų darbo biržose) tikrai rūpi suvaržymų iniciatoriams? Ar ne per brangi pataikavimo uoliai balsuojančioms davatkėlėms kaina?    

Praeidamas pro minimus kioskelius pastebėjau, kad su apdainuotu avietinio aromato kosmetiniu spiritu sėkmingai konkuruoja burnos skalavimo skystis. Ketinimai padidinti akcizą langų valikliui ir kitiems surogatams ir taip neva sumažinti jų vidinį vartojimą kelia graudžią šypseną. Tauta gi išradinga - net uždaryti už grotų piliečiai sugeba prasimanyti svaigalų. Prohibicionistinė politika tik dar labiau kriminalizuoja paklausių svaigalų rinką, kelia papildomas sveikatos priežiūros, socialines, ekonomines problemas, sunkina ir brangina išaiškinamąjį ir prevencinį darbą.

Tačiau vertinant realius valdžios darbus (pvz. žabojant prekybą narkotikais tabore) susidaro įspūdis, kad de facto atsakingiems žmonėms valdžioje aišku, kad vyrai gėrė vyrai gers, ir kad su tuo mažai ką padarysi - tad belieka rengti parodomąsias akcijas imituojant kovą su devyngalviu slibinu. Juk publikai nelabai svarbu, kad šnekos apie pedofiliją ir sociopatą DK pačios pedofilijos problemos nesprendžia - publikai pakanka patrauklaus, jaudinančio trilerio. 

Manding visokių paskutinių kryžkelių ar klausimų, be grimo ar abipus sienos žiūrėjimas galėtų būti pripažintas svaiginimusi bėgant tuo tikrovės, kuris ne mažiau kenksmingas šeimos ir ypač visuomenės gerovei, nei žolės pūtimas. Matului norisi priminti senųjų posakį - vyne teisybė. Į sveikatą!

Rodyk draugams