BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nagi nagi -šiandien turėtume minėti Laisvės (liberalai, aū) ir Tarptautinę blogų dieną. Ta proga sveikinu visus rašytojus! Prisimindamas matytą dokumentinį apie Birmos VJ, interneto cenzūrą įstabu, kad šiuodvi progos sutapo. Kažkas yra pasakęs, kad internetas yra tikriausia totalitarizmo ir talibanščinos plėtros prevencija. Taigi - laisvę rašymui (ir skaitymui)! 

Bloginame (ar mikrobloginame socialiniuose tinkluose) jau praktiškai visi - nuo “pasaulį sveikinančių” mokinukų, romanų grafomanų, mamų ir supermamų, korporacijų, pensininkų, politikų. Na, gal dar ne kiekvienas, bet bloginimo statistika įspūdinga.

A.Užkalniui teisingai nepatinka tas “jei gali nerašyti - nerašyk”. Nes komunikavimas, bendravimas ir dalinimasis pasirodo yra esminiai laimės komponentai.

Taip kad rašykime laisvai ir būkime laimingi. Nesvarbu, ar mus skaito dešimt, ar dešimt tūkstančių friendų :)

Atsigręžęs atgal matau, kad ne visus sumanymus pavyko realizuoti. Pasižadėkim sau naujais bloginimo metais rašyti dažniau. Skurdas, savanorystė, mažumos, pilietinė visuomenė, mityba, muzika - bet galite temas siūlyti ir jūs - taip įdomiau :)

PS - ir su pergale visus!

Rodyk draugams

Gavęs kvietimą į Prezidentūroje šiandien vykusį Savanorių forumą nusidyvijau - ką galima forume išdiskutuoti per valandą? Bet ką gali žinoti. Kvietime parašyta tik tiek, kad tai Prezidentės ir nevyriausybinių organizacijų forumas, skirtas savanorystei aptarti. Atsargiai užklausiau Prezidentės patarėjos, ar nieko tokio, jei atlėksiu su dviračiu ir ateisiu džinsuotas su marškinėliais - galima - ir štai jau rišu savo geležinį žirgą Daukanto aikštėj (beje, prie prezidentūros nėra kur parkuoti dviračių).

Apdalinusi nevyriausybinių organizacijų žiedą oficialiais rankų paspaudimais, susodinusi už ovalinio stalo Prezidentė išgirdo NVO teisės instituto (institutas prašosi rašomas su kabutėmis) nuogąstavimus dėl menko savanoriško darbo reglamentavimo. Tskant, išgelbėti ir tvarką padaryti galėtų tik Savanorių įstatymas. ”Tai savanoriai nelegalai?” - ovalinė salė pritariamai suošė. LiJOT prezidentas susirūpinęs dėstė, kad kiekvienas NVO vadovas kaip didelę problemą mato, kad kopėčiomis lemputę įsukti užlipęs ir nuo jų nusiritęs savanoris nėra apdraustas. Kiti nevyriausybininkai “Tautos motinai” guodėsi, kad nėra NVO apibrėžimo (čia Prezidentė prisiminė anekdotines SAM valstybės kontrolės patikrinimo išvadas), nėra viešosios naudos statuso, nėra “kuklios” valstybės paramos.

Maloniai nustebau - Ekselencija neužkibo už įprastinių nevyriausybininkų maldelių. “Jei yra konkrečių problemų, nedelsiant jas spręsime” - su konkrečiais pasiūlymais ar problemomis į savo patarėjus paakino kreiptis Dalia Grybauskaitė. Tačiau net kelis kartus suabejojo, ar tikrai reikia Savanorių įstatymo; ar tikrai reikia privalomų sutarčių, draudimo, lengvatų. Tą girdėti buvo smagu, mat buvau vienas iš nedaugelio, kuris abejojo būtinybe Savanorių įstatymo kūrimą traukti į Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcijos įgyvendinimo priemonių planą. Jei šuns balsas į konservatorių dangų neina, gal padės Prezidentės žodis.

Susitikimas su Grybauskaite kaskart palieka dviprasmišką įspūdį. Jos betarpiškas, atviras, tiesmukas bendravimas užburia - lengva suprasti, kodėl tautą ją myli. Prezidentė spinduliuoja kažką kerinčio. Žaibiška rytų kovų meistro reakcija, nevynioja į vatą, atvirai rodo jausmus. Tačiau gasdina jos valdingumas, nurodinėjantis tonas - tik skirtingai nuo R.Pakso, jos kritika ir nurodymai skamba pagrįstai, nors ir ne taip elegantiškai įpakuoti, kaip prezidento V.Adamkaus. Užsiminus apie lietuvišką taikos korpusą, iškritikavo URM vykdomą vystomąjį bendradarbiavimą Afganistane.

Nejauku buvo stebėti, kaip D.Grybauskaitė skalbė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šonus. Užkliuvo ministerijos orientacija į komisijas, koncepcijų “dėl koncepcijų” kūrimas - kur rezultatas? - keliskart viceministrės S.Kondratas klausė prezidentė. 2011 Europos savanorių metams pinigų numatyta mažai, keliaklupščiaujant prieš Briuselį - “pinigai nueis į smėlį”, citatos pabaiga. Kita vertus, viceministrė pati provokavo rūstį, komjaunuoliškai raportuodama, atsimušinėdama ir pertaukinėdama. Šioje vietoje manding reikėjo daugiau klausytis - prezidentės patarėjai situaciją aiškiai mato, ne laikas ginčyti jos poziciją - tiesiog vykdyti. Išėję svarstėm, kokios galėjo būti kitos tos nemalonės priežastys - signalas SADMui, kad nepasitenkinimo taurė baigia prisipildyti? tai, kad S.Kondratas dirbo V.Adamkaus komandoje?

Nors atrodė, kad Prezidentė tik svarsto galimybę įkurti darbo grupę savanoriško darbo problemoms spręsti, spauda pranešė, kad tokia grupė bus kuriama. Viliuosi, kad ten pavyks nusausinti konservatorišką pompą (pasak SADM, savanorių įstatymo reikia, nes vyriausybės nutarimą lengviau atšaukti - lol). Kaip pakankamą alternatyvą Savanorystės įstatymui, Prezidentė minėjo politikos gairių ar kokio kito minkštesnio dokumento rengimą. Tikiuosi, kad darbo grupė bus komplektuojama atsiželgiant į kompetenciją ir patirtį, o ne į politinę ištikimybę ar “atstovavimą”. Bo klausantis vartotojų ar bočių siūlymų ausys raitosi.

Keista, kad forume nedalyvavo išsamius ir racionalius pasiūlymus dėl savanoriškos veiklos reglamentavimo pateikęs Lietuvos laisvosios rinkos institutas - tikiuosi jie bus pakviesti darbo grupę. 

Aplamai, džiaugiuosi prezidentūros iniciatyva ir nekantriai laukiu tolesnių poslinkių. Jei tik turėsiu galimybę, ir toliau seksiu bei komentuosiu įvykius šiame fronte.

PS. Dar patiko Jaunimo linijos vado Pauliaus Skruibio ištara - yra tokių paslaugų, kurias samdomi darbuotojai teikia blogiau, nei savanoriai. Naktį skambinantis suicidas gali būti tikras, kad ragelį pakels motyvuotas, norintis padėti savanoris, o ne miegūstas darbuotojas, naktinę pamainą sutikęs eiti dėl galimybės prisidurti prie algos. Pasak Pauliaus, svarbu visuomenei dažniau priminti, kad dalies problemų neįmanoma išspręsti vien valdiškų įstaigų pastangomis. /Respektas/

Rodyk draugams

Prologas. Pirmadienį su giminiečiais gurkšnojome Varniukus, užkąsdami kulinarinio paveldo artefaktais - brolį atgal į Islandiją lydėjom. “Alaus namai” apytuščiai, tingiai apžiūrinėjau baro klientus. Matau prie bokalo prisėdo miesto ikona Birulis, šalia jo negarsiai šurmuliuoja kokia tai tarsi nemūsiška kompanija. Vienas veidas pasirodė matytas - Tynta ne-Tynta, bala žino.

Ir staiga atmintinėje žybtelėjo - juk tai bičas, kurį mačiau duodant interviu dokumentiniame “Metal: A Headbanger’s Journey“. Prisiminiau - egi tai George “Corpsegrinder”is Fisheris, Cannibal Corpse vokalistas. Eik tu sau, kad nori!.. 

Nueinu prie baro, ten paskleistos Cannibal Corpse skrajutes. Žvilgt į nuotrauką skrajutėj, žvilgt į šalia stovintį bičą - it must be you - sakau Pat O’Brienui - tas šypsosi. Sako, geras tas jūsų alus. Pleptelnam, prisižadu ateiti grojimo paklausyti. 

Vakare grįžęs dar kiek paabejoju - kainuos kokia 90 litų, žada būsiant makabrišką spektaklį - ką man 40čiui tie muzikiniai siaubai, nors death metalą ir myliu. Niekad nebuvau Cannibal Corpse gerbėju, fonotekoj (durnas žodis) turėjau viso labo vieną gabalą - ir tai skirtą pabaidyti tiems, kurie mano, kad klausausi sunkios muzikos. Bet patikrinu gūglą, šviežias Evisceration Plague skamba labai gerai - abejonės sklaidosi.

Viename klipe Corpsegrinderis kreipiasi į headbangerius “keep supporting f_cking death metal” (tą patį pakartojo ir koncerte Vilniuje) - tikrai, sakau sau, galiu sau leisti atiduoti duoklę metalo dievams, bent kartą nueiti paklausyti (juolab kad ir New Yorko klube dar nebuvau buvęs). Kol Gražulis su Stoma ar Adomėnu tokių dalykų nesugalvojo užbaninti.

Pats koncertas.

Einant į tokį koncertą, reikia atitinkamų aprėdų - aprangos kodas juodi T-shirt’ai. Sad but true - į senuosius-geruosius Metallicos marškinius senokai nebeįtelpu (”ačiū” mamulei Maximai), tiks belenkokie. Svarbi patogi avalynė - kad pogo šokėjai iš klumpių neišverstų ir kojų nenumindytų.

Įleisti žadėjo nuo 18.00, pabaiga 23.00 - ką ten taip ilgai veikti? Vedžiodamas šunį lūkuriuojančio juodmarškinio paklausiau, kada CC gros - 21.30.

New Yorko klubas nustebino - iš saugumo niekas nedarė kulto. ”Grėsmingai” metalistų miniai vos keturi elementarūs apsauginiai. Fotografuoti draudžiama, bet niekas nekratė kišenių, kur nesunkiai galėjo tilpti fotpaparatas. Jau nekalbant apie bandymus drausti vartoti stiprų alkoholį. Bufete viskį su ledu įpylė į stiklą - be baimės, kad man pasimaišys šarabanai ir masyvią stiklinę paleisiu į sceną ar pan. Nors galėjai vietoje pirkti (arba klubo prieigose nekliudomas vartoti) stiprius gėrimus, o alus kainavo 4,5 lito - šlitinėjančių girtų asabų nesimatė. Pripratintam prie heinekeniško “saugumo”, toks požiūrius glumino - bet pasiteisino. Jokių incidentų ar nesąmonių. Ilgaplaukiai it konservatorijos pirmakursiai elgėsi santūriai ir maloniai - jokių keiksmų, bliovimo ar apvemtų batų (ko turbūt galėjai tikėtis atėjęs į tokį koncertą). 

Klubo patalpa mažesnė nei mokyklos aktų salė, tinkama monospektakliams ar korporatyviniams vakarėliams, nei komerciškai sėkmingiausiems savo žanro grandams, grojantiems didelėms minioms. Makabriškumui labiau tikriausiai tiktų Geležinis kablys. Prie alaus eilės nebuvo visai - nors barmenas sakė, kad jo manymu žmonių buvo daug. Rodos, tie nesausakimšai suėję pora-trejetas šimtelių gerbėjų nesugebėtų sugeneruoti bent kiek deramo palaikymo triukšmo. CC logotipas sunkiai įsiteko mažytėje scenoje. 

Salėj karšta kaip pekloje, garso įtartinai mažai - bet punktualiai scenoje pasirodę metalo dievai su pirmais akordais sukėlė tokį muzikinį škvalą, kad pamiršome viską aplinkui. Jautiesi kaip patekęs į perkūnišką krioklį, virš kurio rieda kilometriniai vagonų sąstatai. Metalistams neretai tenka groti nedidelėse salėse - tad neatrodė, kad CC susirinko atgroti it repeticijoje, nerimtai. Dydis matyt nesvarbu - Vilniuje tai jau trečias kanibalų koncertas. Nedidelė erdvė sukūrė retai tokiuose formatuose pasitaikančią intymumo atmosferą.

Priešingai, kaip koks Januška ar broliai Kučinskai kaimo kultūrnamyje, kanibalai grojo gyvai - stebint grifais lakstančius pirštus apima pasigėrėjimas ir pagarba. Vokalisto plaukų sukimas malūnu pagarsėjęs ir nepralenkiamas. Pagroję kiek, kaip kokie krepšininkai minutės pertraukėlei pasitraukia į scenos gilumą atsipūsti, nusišluostyti prakaito upes; publika tuo metu ramiai šurmuliuoja, tarsi per antraktą. Jei pavargome klausytis nedarydami scene divingo ar pogo - ką jau kalbėti apie tuos vyrukus. Dirbo taip, kad nebuvo laiko ne tik kad kokiam tai makabriškam spektakliui a la Alice Cooper - jokių teatrališkų grimasų ar pozos. Santūrus apšvietimas, jokių aliuzijų į šiurpius grupės albumų viršelius - tik gryno metalo srautas. 

Vokalo neįmanoma suprasti - išskyrus vieną kitą priedainio frazę - bet taip dar smagiau. Aš save pagavau kelis kartus besišypsantį - tokie smagūs tie death rifai - nors jei sektum dainų tekstą, tikriausiai nesišypsotum. Nors CC chebra pripažįsta, kad nuo siaubingų dainų tekstų juos ištinka juoko priepuoliai, o dar labiau iš tų, kurie tuos tekstus rimtai vertina ir imasi drausti.

Pusė susirinkusiųjų - pusamžiai vyrukai, nevienas praplikęs ar pilvotas. Čia į juos vokalistas apeliavo kviedamas pakratyti galvas - plaukų stygius nėra priežastis atsisakyti :) Atmosfera buvo kažkokia lengva - muzikantai kartkartėmis nusišypsodavo ar pajuokaudavo (kaip ir tame alaus bare), to brutalaus makabriškumo nė kvapo. Keliolika jaunikaičių užsiėmė pogo pasistumdymais - bet jiems turbūt nesvarbu, kas scenoje dedasi. Nemažai buvo ir merginų - vienos galvomis kinkavo balkonuose prie staliukų, kitos parteryje. Toks dviprasmiškas jausmas - nuo riaumojančio garso pilve vartosi žarnos, o aplink it povo plunksų vėduoklės plėvesuoja kvapnūs šilkiniai hairai. Net nežinosi, ar tie plaukai mergičkų - kanibalų plaukai irgi atrodė išpuoselėti geriausiais šampūnais :)  

Aplamai, kodėl patinka tokia muzika? Mitas, jog tai vien spuoguotų hormonų audrų kankinamų jaunuolių domenas. Sunki muzika man nekelia agresijos - priešingai, įtraukia į savotišką transą ir išvalo nuo įtampos, streso. Svaiginantis, pagaunantis srautas, stiprus vyriškumo išgyvenimas, po to sekantis katarsis, atpalauduojantis malonumas - turi kažką bendro su svaigalais. Nekyla kokie tai pragaro kančių vaizdiniai - veikiau maorių haka (kaltas testosteronas?) ar net Gelug mokyklos budistų pamaldos.

Seni ir nauji gabalai, pusantros valandos pralėkė nepastebimai. Puikiai atgroję, muzikantai be specialaus biso atsilabino, publika ramiai išsiskirstė. Tai gal ir gerai, kad vienos brutaliausių metalo komandų apsilankymas Vilniuje praėjo ramiai, nesukeldamas ant kojų ’dievobaimingų” moralės sergėtojų.

Epilogas. Užtat šiandien visą dieną klausausi Mezzo TV - Mocarto, Prokofjevo, Bartoko etc. :) Gero po truputį :)

Rodyk draugams

Vargo darbai

2010-08-15

Šeštadienio rytą prie Minsko IKI (prie kurio gyvena tikri liberalai) matau pievelėje įsitaisiusią vietos valkatošių kuopelę. Medžių paunksmėje įsitaisę laukia butelių supirkimo punkto atidarymo. Maišuose - gausus surinktos stiklo taros derlius. Sėdi, burnos skalavimo skystį gurkšnoja, daržove užkanda, iš bambalio patraukia. Idilė.

Žiū, prie kompanijos prieina pilietė. Galvoju, tuoj moralą atskaitys, smalsu pasidarė. Bet ne - siūlo padirbėti, kažką iškrauti, pernešti. Ot, galvoju, šaunuolė - va kaip turi būti integracija vykdoma, ir užimtumo didinimas. Vietos pijokėliams žmogiško darbo ir uždarbio galimybė.

Mano nuostabai, kompanija pasiūlymo atsisakė. Nugirdau sakant - “ir ne piniguose čia reikalas”. Matyt, neblogai uždirbti išeina renkant butelius ar kitokią tarą. Mieste galima pamatyti ne vieną surinkėją - kas ant kupros, o kas ant ratukų maišais ar ryšuliais nešinas. Gal todėl stiklo tarai rūšiuoti skirtas konteineris visada stovi apytuštis?

Ir ne visi surinkėjai yra murzini valkatos - esu sutikęs inteligentiškai atrodančių. Viena moteris prieš apžiūrėdama konteinerį jo kraštą apkloja laikraščiu, kad neišsimurzintų, dėvi pirštines. Dažnas darbuojasi iš kabyklos pasigamintu kabliu su kotu. Palengvindami jų darbą, gal tuščius butelius tiesiog statykime prie šiukšlinių?

* * *

Vakar prie “Senukų” sutikau “fundraiserį” - ar galite padėti, klausia. Žinoma, kaipgi kitaip. Gal galite duoti kelis litus, greitakalbe prašo, benzinas baigėsi, namo reikia parvažiuoti, žmona su vaikais karštyje laukia.

Jei ne tas paskutinis sakinys, gal būčiau užkibęs. Vakar mano citroenas rodė lauke buvus +36C. Na koks sveiko proto žmogus vaikus kepins mašinoj, kai šalia kondicionuojami “IKI” ar ”Senukai”?

Jei jums taip atsitiktų, juk nepradėtumėt vaikščioti po mašinas ir kaulyti. Yra mobilus, yra giminės, draugai. O jei jau reikėtų kreiptis į svetimus žmones, turbūt labai susijaudintumėt, būtumėt drovus(i) ir sumišęs(us). Todėl akivaizdu, kad reikalą čia turime su profesionalu.

Išgirdęs mano atsakymą, kad ”toks variantas neišdegs”, elgetautojas negaišdamas nuturseno ieškoti patiklesnės aukos. Iš lengvatikių per dieną šio amato meistrai susirenka nemenkas sumas, nors prieš kameras verslo paslapčių atskleisti neskuba ir dievagojasi, kad pajamos mizernos. 

Ką gi, bet kokiame versle sėkmingai suktis reikia įgūdžių ir sumanumo. Daugelis nuo skurdo sprunka į geresnius kraštus - vargo vakarienę vargti lieka tie, kurie išjudėti negali. Kaip jiems padėti? Gal žinote jūs?

Rodyk draugams