BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teko atstovauti “Maisto banką” agentūros ELTA surengtoje apskrito stalo diskusijoje apie tai, ar kitų metų biudžetas sumažins skurdą mūsų šalyje. Delfis šiandien publikuoja vieną iš mano pasisakymo epizodų - skambi antraštė tarsi teigia, kad supriešinami du dalykai - a) poreikis padėti mažas pajamas gaunaniems piliečiams ir b) nacionalinis lietuvių pasididžiavimas - krepšinis. Pasiaiškinkime, kaip čia yra iš tiesų.

Senovės Romos plebsas reikalaudavo iš tuometinės valdžios duonos ir žaidimų. Šiuolaikinė visuomenė manding mažai skiriasi. Medijos nuo ryto iki vakaro siūlo plačią skalę pramogų patiems įvairiausiems skoliams. O ir duonos regis yra pakankamai - delfio komentatoriai burba apie nuo prekių akropoliuose lūžtančius vežimėlius, tviskančius automobilius etc.

Tačiau ir turtingiausiose šalyse - ką jau bekalbėti apie Lietuvą - yra dalis žmonių, priverstų skaičiuoti centrus parduotuvėje. Nešvenčiančių vaikų gimtadienių, atostogas praleidžiančių namuose. Nuolat sukančių galvą, už ką mokėti - buto šildymą, dantų taisymą, žiemines padangas ar naują paltą vaikui.

Mūsų šalyje tokių žmonių - apie penktadalį. Trečdalis dirba už minimalią algą. Nereikia nė sakyti, kokią buitį gali sau leisti, didmiestyje dirbdamas už minimumą. Tad nenuostabu, kad dalis jų pasirenka likti namuose, verstis atsitiktiniais, nelegaliais darbais. Iš nedidelio darbo užmokesčio atėmus išlaidas transportui į ir iš darbovietės, pietus, neretai ir geresnius drabužius bei avalynę, bei prarastą laiką - dažnam lieka nemotyvuojantis šnipštas, o gal net minusas.

Šiandien paramos europinėmis kruopomis ir kitais neįmantriais maisto produktais ateina prašyti virš pusės milijono žmonių. Dalis jų - dirbantys ir mažai uždirbantys. Abejoju, ar šie mūsų bendrapiliečiai žemintų savo orumą, stumdytųsi valandomis eilėse, tasytųsi su maišais kruopų ir dribsnių, jei neturėtų realaus poreikio. Todėl valdžios vyrų insinuacijos neva dalis paramos gavėjų simuliuoja ar parazituoja įžeidžia nemažą dalį nepasiturinčios visuomenės dalies. 

Ne kartą esu nusistebėjęs, kad valdžia lieka kurčia siūlymams dėti daugiau pastangų tam, kad vis dar auganti nepasiturnčių armija gautų Europos Sąjungos šalies piliečiams deramą pagalbą. Ir atsiprašau, jei nuvilsiu konservatorių nekentėjus - šią problemą turi ne tik Kubiliaus vyriausybė (nors tikrai daugelis dalinosi apmaudu dėl sudužusių vilčių, kai gražūs konservatorių pažadai konsultuotis ir telkti visuomenę ieškant būdų kovoti su skurdu pavirto “komjaunuoliška” pompa ir parodomosiomis akcijomis). Socialinių organizacijų pastangas savivaldybėse ignoruoja ar net griauna ir kitų partijų šulai. Tiek sunkmečiu, tiek ekonominio pakilimo metu dažnai girdime - ”pinigų nėra ir nebus”. Tiesa, stadionams, rūmams ir parkams rekonstruoti-renovuoti-statyti pinigų atsiranda, ir sunkmetis čia ne kliūtis.    

Kalbėdamas akcentavau, kad paramai maistu organizuoti nereikia milžiniškų investicijų - daug gero, tinkamo valgyti maisto kasdien vis dar iškeliauja į sąvartynus - tereikia investuoti į infrastruktūrą, į savanorių koordinavimą, ir tas maistas gali pavirsti parama, mažinančia socialines išmokas pinigais. Socialiai atsakingos verslo bendrovės noriai prisideda prie šio darbo - tačiau vien verslo paramos neužtenka. Be to, šioje srityje galime išnaudoti ir ES struktūrinės paramos lėšas.

Vienas ar keli milijonai - nedidelis dalykas surasti biudžete, kai valdžia nori. Sporto salės praplėtimas Prienuose - tik pavyzdys iš šviežių aktualijų. Todėl atsisakau tikėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnų tomis kalbomis “pinigų nėra ir nebus”. Jei valdžiai tikrai rūpi aktyviai sumažinti skurdą, jei randama lėšų darnių šeimų šventėms ir bendruomenės forumų teatrams rengti, marškinėliams ir gairelėms, tai privalu rasti išteklių ir daryti viską, kad Lietuvoje užaugintas ar parsivežtas maistas nebūtų supūdytas ar užkastas po žeme - o kad laiku patektų ant stalo tų, kuriems to maisto reikia - šiandien, rytoj.

Žinoma, reikia ir žaidimų, ir krepšinio čempionato. Dideli tarptautiniai renginiai pritraukia turistų, statybos kuria darbo vietas, kuriose dažnai eina dirbti tie, kurie antraip stovėtų prie “Maisto banko” ar kitų paramą dalijančių organizacijų vartų. Pats nuo mažų dienų žaidžiu krepšinį, būsiu kašio fanas iki grabo lentos - jokios priešstatos čia negali būti. 

Bet kairė valstybėje turi žinoti, ką daro dešinė. Tai vadinama darnia, teisinga politika. Jei taupome, kažko negalime sau leisti - turime tolygiai mažinti resursus visose srityse. Kiti apskrito stalo diskusijos dalyviai parlamentarai Algirdas Sysas, Vytautas Gabšys ir analitikas Gitanas Nausėda ne sykį atkreipė dėmesį, kad planuojant kitų metų biudžetą kai kurios sritys nepelnytai tapusios “pavainikėmis”, ignoruojant augančius poreikius ir įtampas tose srityse.

Žinokit tikiu, kad šita valdžia gali priimti darnius, protingus sprendimus. Labai nenustebsiu, jei socmino žmonės patys paskambins “Maisto bankui” ir paprašys pateikti pasiūlymus, pakvies dirbti drauge. Yra ten ir gebėjimų, ir žinių. Savo kritiką vertinu kaip aistruolio paraginimą veikti greičiau, daryti daugiau. Nes laikas tiksi. O jeigu kartais išsprūsta surikti “teisėjas gaidys” ar pan. - tai juk iš aistros, iš jaudulio dėl bendro reikalo. 

Tad susiimkim ir nesimuliavę kibkim į kovą su skurdu, ir garbingai galėsime didžiuotis pergalėmis ir šioje srityje, ne vien krepšinyje.

Rodyk draugams

Be namų negerai

2010-10-10

Kartais reflektuodamas savo baimes ir nerimus pagalvoji - o kas blogiausio gali atsitikti? JUk kai įsivaizduoji, imi judėti pirmyn drąsiai ir laisvai.

Mirtis? Bet juk mirsime visi, tai neišvengiama. Ir tikriausiai neįmanoma žinoti, kiek tau “duota”, nors be abejo bus tokių, kurie sakys galintys atspėti tą tavo “kada”.

Liga, negalia? Visgi tikiu, kad atsiras kažkas, kas pasirūpins atgulus. Artimieji, galiausiai valstybė.

Skurdas? Netekti pajamų, namų ir draugų? Tai šen, tai ten prasilenkiant su benamiais dingteli - juk jie irgi turi gyvenimą. Jis žinia kitoks, tačiau žmonės nepražūva, adaptuojasi, gyvena kažkur šalia mūsų.

Šiandien Pasaulinė benamystės diena. Rašinėjau apie Moliūgo namelio gyventojus (tiesa neaprašiau žiemą tame varganame lizde kilusio gaisro), bet to tikriausiai per mažai, kad šią dieną nekirbėtų sąžinę graužantis kirminėlis. Ar viską padarome, kad žmonėms šalia mūsų netektų gyventi nežmoniškomis sąlygomis?

Vasarą praeidamas pro po balkonu susiruoštą gultą ar paupy/miškely įrengtą stovyklavietę klausiu savęs, kaip tokių vietų gyventojams bus, kai paspaus šaltukas. Laiptinės, rūsiai, skvotai, šiluminės trasos? Ar visgi nakvynės namai? Į ledą sušalusios maisto atliekos iš šiukšliadėžių, ar karšta arbata ir riekė duonos su kuom nors tikrai valgomu?

Londone ar kitur Europos sostinėse neretai pamatytume benamiams vakarais jų dažnai lankomose vietose dalinamą maistą. Vilniuje savivaldybės samdomas “Smulkus urmas” perka ir veža sumuštinius ir arbatą į valdiškus nakvynės namus. “Maisto bankas” į benamiams ir kiriems bedaliams veža neparduotą kelių restoranų sriubą ir kitą jautrių maisto pramonės įmonių atiduodamą maistą. Ar nereikėtų patikrinti ir kitų dažnai laikomų vietų - Aušros vartų prieigų, stoties? O kaip yra kituose mūsų miestuose? 

O jei kiekvienas sau pažadėtume iki kitos 10/10 pakalbinti bent vieną benamį, paklausti, kuo jis gyvas? Ir patarti - kur galima gauti nakvynės, maisto, kitokios pagalbos.

Juk mažiausiai ką galime - tai nepraeiti šonu kaip pro raupsuotąjį ar šventą karvę. 

Rodyk draugams

Šūdo garas

2010-10-03

Rudenį darbų lavina gena žmogų jei ne į kapą, tai bent į medį - tai kaip nesikeikti? Na, gal ne taip, kaip Vilniaus (vis dar) meras Navickas, bet visgi. Riedėdamas autostrada svarsčiau, ar būna šiukščiųjų ištarų dešimtukai (kokie kaži kriterijai? dažnis? ”like’ai“?), ir atrodytų mano prakeiksmų topai? Bandom pasidėlioti:

10. Во блин! Atsiprašau konservatorių ir krikščionių demokratų, bet Uspaskio Marijos žemėn užneštas sušelmintas keiksnys gan dažnas mano kasdieniame leksikone.

9. Po paraliais! Niekur neradau paaiškinta, kas tas paralis ar paraliai. Bet labai skaniai tariasi.

8. Eik tu gult! Toks šunų pasaulyje įprastas paliepimas. Aišku, yra ir kitų nurodymų eiti variacijų. Pamename tautosaką - jūs man nesakykite, ką man daryti, ir aš jums nesakysiu, kur jums nueiti.

7. Jomajo! Šitą pasigviešė rinkodarininkai, bet dar naudojamas situacijose, kada reikia išreikšti švelnią su nuostaba sumišusią nuoskaudą.

6. Kad tau ežys kelnėse išdygtų! Ačiū Algiui Greitai ir Rimui Š. už šį nemarų tvarinį, pakeltą į dievo įsakymų rangą. Kiti mano mėgstami yra “reikalingas kaip Vytautui magnetofonas” ir “stovi kaip Vytautas ant Gedimino kalno”.

5. Aik peklon! Respektas Kazlui, taip pat ir už degtiny, žaginy ir abalių.

4. Gaidys! Pradžioj šis ryškiai iš zonos parėjęs pradžioj vertė kilnoti antakį, vėliau tvirtai prigijo žodyne, nukonkuravęs visus kitokius ištiktukus (ZB, ledas, ragas etc.) 

3. Shit kaip. Tskant škia vansi.

2. ‘Ma tave šunes! Meili suvalkietiška klasika iš vaikystės. Nors ne visiems adresatams patiko. 

Na ir last but not least - 1. Šūdo garas! - mūsų žydrajam ekrane šūds tapo legaliai priimtinas, o šis kažkokioj komedijoj nugirstas derinys (vertėjai pasilinksmino) nuskambėjo kaip tai labai gaiviai. ”Šūdo pluta” irgi turėtų būt populiarus.   

Na, o kaip atrodytų jūsiškis topas? Padėkit į komentarą ;)

Rodyk draugams