BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Esu savanoriškos veiklos praktikas ir aktyvus rėmėjas, todėl man svarbu, kad priimamas savanorišką veiklą reglamentuojantis įstatymas dar labiau nesuvaržytų savanoriškos veiklos galimybių.

Pagrindinė problema - papildomi nemenki biurokratiniai rūpesčiai, užkraunami tiek savanoriškoms organizacijoms, tiek savanoriams.

Lietuvoje savanoriai dirba ir veikia nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų. Didesnę to laikotarpio dalį savanoriško darbo nereglamentavo teisės aktai. Nebuvo ir didesnių su savanoriška veikla susijusių incidentų, nuskambėjusių bylų (jei kas žinote piešingai - praneškite man). 

Kelerius metus veikė savanoriškų darbų organizavimą reglamentuojantis vyriausybės nutarimas, kuris buvo panaikintas priėmus naują Civilinį kodeksą ir konstatavus, jog savanoriška veikla yra ne darbo santykių, o civilinių teisinių santykių srities dalykas.  

Minimo Vyriausybės nutarimo reguliavimo pagrindinė dalis - savanorių registravimas (kad būtų galima juos atskirti nuo nelegaliai dirbančių), ir sutarčių sudarymas, kas leido kompensuoti su savanoriška veikla susijusias išlaidas (nuolatinį transporto bilietą ar pan.).

Viena vertus, tai apkrovė visuomenines organizacijas papildomais rūpesčiais - vesti savanorių žurnalą, sudaryti ir tvarkyti sutartis. Daugelis organizacijų tikriausiai šių formalumų nesilaikė ir veikė taip, kaip veikusios iki vyriausybės nutarimo priėmimo. Viena vertus, daugeliui savanorių nereikia apmokėti išlaidų, antra vertus - niekas tų žurnalų ir sutarčių netikrindavo.

Galiausiai - laisvos formos sutartis su savanoriais prasisiekusios organizacijos sudarydavo ir be Vyriausybės nutarimo nurodymų.

Buvo ikimasi, kad savanoriškų darbų reglamentavimas padidins savanorių skaičių - tačiau turima statistika to nepatvirtina. Taigi realiai ne savanorystės plėtrą, o popierizmą didinęs teisinis reglamentavimas praeityje neleido pasimokyti ir klaidų nekartoti.  

Savanoriškos veiklos įstatymo projektas jau intensyviai svarstomas Seime. Jame iš esmės perkeliamas minėtas savanoriškų darbų organizavimo modelis. Svarstant įstatymą vis garsiau pasigirsta nuomonės, kad sutartys su savanoriais tur būti privalomos visais atvejais. Kaip tai apsunkins savanorių darbą, turbūt aiškinti nereikia. Tarkim, “Maisto bankas” kasmet kelias dienas vykstančiai “Maisto banko” akcijai turėtų sudaryti daugiau nei 6000 sutarčių, dalis jų turėtų būti papildyta vieno iš tėvų sutikimais etc. Ar savanoriškso veiklos sutartis turėtų sudaryti be atlygio dirbantys ne pelno subjektų valdymo organų nariai? 

Kaip bebandykume maskuotis žodžiai “veikla”, “darbai”, akivaizdu, jog savanoriškas darbas yra DARBAS sąmoningai neimant atlygio. Darbas yra atliekamas vykdant sutartus nurodymus, laikantis drausmės ir taisyklių. Iš čia kyla savanorio ir “darbdavio” teisių ir atsakomybių klausimas, civilinės atsakomybės, sveikatos draudimo, patirtų išlaidų kompensavimo klausimai. Ir Seimo Teisės departamentas pastebi, kad santykiai tarp savanorio ir organizacijos negali būti reglamentuoti remiantis tik Civilinio ar Darbo kodeksais - todėl įstatymas turi išsamiai aptarti visus tokių santykių aspektus.

Suprantama, kad sunku būtų per trumpą laiką visapusiškai aptarti savanorių ir savanoriškų organizacijų santykius. Daugelyje šalių šie santykiai reguliuojami ne įstatymais, o patirtimi grįstomis rekomendacijomis bei išaiškinimais. Šis būdas būtų buvęs tiinkamesnis ir Lietuvai.

Savanoriškos veiklos įstatymas neapima visų savanorystės fenomenų, nesuvienodina terminų. Savivaldos įstatyme teigiama, kad seniūnaičiai ir net vicemerai dirba “visuomeniniais pagrindais”. Numatytos net privalomos vykdyti suprask neatlygintinai dirbančių seniūnaičių darbo funkcijos - pvz., teikti informaciją seniūnaitijos gyventojams apie savivaldybių įstaigų darbo laiką. “Visuomeniniais pagrindais” dirba Vyriausybės ir Prezidento patarėjai. O kur dar savanoriai gaisrininkai, kariai, gelbėtojai, policijos rėmėjai? Ar jų darbą ir veiklą apima “savanoriškos veiklos įstatymas”? 

O į tarptautines misijas siunčiami savanoriai, kuriems apmokamos maitinimo, būsto, kelionės išlaidos, mokami kišenpinigiai - ar jie labiau panašūs į krašto apsaugos savanorius, ar įprastinius visuomenininkų talkininkus?  

Atmetus privalomas sutartis, iš esmės lieka vienintelis - pajamų neapmokestinimo klausimas. Ar tikrai šiam klausimui spręsti reikia atskiro įstatymo?

Jei jau iškeliame tikslą skatinti savanorystę, tai įstatymiškai įtvirtinkime konkrečias priemones - finansavimą savanorius telkiaioms ir jų dėka reikšmingus visuomenei naudingus darbus nudirbančioms organizacijoms, mokesčių ar pensijų bonusus savanoriams ar pan.

Antraip tik didindami popierių kalnus skriaudžiame miškus ir bebrus.

    

Rodyk draugams

Vakar Seimas po pateikimo pritarė Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymo projektui, kuris bus svarstomas skubos tvarka.

Šis projektas išplaukia iš 2010 m. sausy Vyriausybės patvirtintos Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcijos, kurią rengė buvusios SADM viceministrės ir ex A.Kubiliaus patarėjos S.A.Kondratas vadovaujama ir skubinama Nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimo komisija. Telieka pridurti, kad tai de facto politinio pasitikėjimo organas, tvirtinant personalią sudėtį sudaromas ne kokiu ex officio principu, o iš politiškai (šiuo atveju SADM valdantiems konservatoriams) parankių ir angažuotų asmenų.

S.Kondratas moto - ankstesnės vyriausybės ir komisijos š*dą malė; gi mes konservatoriai žinom ką darysim, ir tuoj greitai rezultatą duosim. Prisiminkime Kubiliaus valdymo pradžioje (kopijuojant britų “Big Society” kampaniją?) gana karštligiškas pastangas megzti “dialogą su Lietuva“, siekti visuomeninio susitarimo, stiprinti bendruomenes etc. To pasekoje fiasko pasibaigę konsultaciniai renginiai ir pasitarimai, šališka ir neveiksni R.Dagio pasididžiavimas Socialinių reikalų taryba, SADM Bendruomenių reikalų skyrius, S.Kondratas iniciatyva perėmęs iš VRM nevyriausybinių organizacijų sektoriaus politikos formavimo funkcijas. 

Toptelėjo - sutapimas ar ne, bet Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymą paprašiusio skubos tvarka svarstyti jaunojo Seimo konservatoriaus krikdemo P.Saudargo pati MIlda darbuojasi Bendruomenių reikalų skyriuje, faktiškai atsakingame už NVO politikos formavimą iir įgyvendinimą. 

Kaip ten bebūtų, bet iš skuboto noro duoti NVO sektoriui greitą ir gražų rezultatą pavyko sukurti pusiau skustą, pusiau luptą įstatymo projektą, galintį gerokai sukomplikuoti nevyriausybinių organizacijų gyvenimą. Su visa pagarba prie projekto dirbusiems - bet būkim biedni, bet teisingi… Formaliai šį įstatymą teikiantis ministras R.Šimašius susaistytas NVO plėtros koncepcijos priemonių plano įpareigojimu, tikriausiai dėjo parašą pasitikėdamas pavaldiniais. Skubotą bandymą prakišti broką vertinu kaip politinės konjunktūros grimasą, nei objektyvia negalia kokybiškai spręsti problemas, nesukeliant dar didesnių.  

Tai kame gi problema, klausiate? Reikalas tas, kad šis įstatymo projektas nesuponuoja naujų nevyriausybinių organizacijų finansavimo instrumentų, jo apimčių padidėjimo, nesudaro lengvesnių ir paprastesnių galimybių nevyriausybinėms organizacijoms to finansavimo siekti ir gauti. Vietoj to, įstatymo projektas atneš dar daugiau painiavos nei turime lig šiol, prideda naujų biurokratinių procedūrų ir užkrauna papildomą administravimo naštą tiek nevyriausybininkams, tiek ir asignavimų valdytojams.

Pirmiausiai, nuo ko pradeda šio įstatymo iniciatoriai - neva reikia įstatymu įtvirtinto nevyriausybinių organizacijų apibrėžimo. Nes be jo finansinės paramos teikėjai esą negali atskirti, kuri organizacija tikrai nevyriausybinė, o kuri šiaip. Čia dažniausiai prisimenama kreivai išdalinta norvegų ir EEE parama. Dar sakoma, kad gyvulių augintojų, sodininkų ar bankininkų asociacijos nėra tikros nevyriausybinės organizacijos, ir jų iš biudžeto remti nereikėtų. Arba - kad neįmanoma atskirti, kurios viešosios įstaigos yra nevyriausybinės, o kurios valstybinės.

Tačiau įstatymo projekte pateikti NVO, viešosios ir grupinės naudos NVO apibrėžimai neišspręs šių problemų. [Jau nė nekalbu apie tai, kad jis nebus taikomas užsienio paramai - norvegams, šveicarams etc.] Įstatymas nepateikia liniuotės, galinčios surūšiuoti į tikras ir netikras NVO, geras ir geresnes. O jei įstatymas taip-arba-ne principu nenustato, kurios yra nevyriausybinės, o kurios nėra - koks yra tokio nustatymo būdas, mechanizmas? 

Citata: Nevyriausybinė organizacija - nuo valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų nepriklausomas laisvai susivienijęs visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno ar politinės valdžios siekimas arba vien tik religinio kulto poreikių tenkinimas. Klausimas: ką pvz. reiškia nepriklausomas? Jei didesnę dalį savo finansavimo gauna iš valstybinės kilmės šaltinio - priklausomas, ar ne? Juk mažoms organizacijoms užtenka vienos paramos sutarties, kad tokiu būdu persverti priklausomybės svarstykles.

Panašų klausimą galima kelti ir dėl “laisvai susivienijusios” - ar tai reiškia, kad nariu ar dalyviu gali tapti bet kas? O kaip su “politinės valdžios siekimu” po to, kai asociacijoms, bendruomenėms leista kelti kandidatus savivaldos rinkimuose? Kaip su “pelno siekimo tikslu“ - ar galima gauti pelno, jo nesiekiant?

Pripažinkime - panašūs NVO apibrėžimai sociologų ir politologų yra seniai naudojami siekiant apibūdinti aibę juridinių asmenų, apibrėžti juos vienijančius požymius. Kiekvienas apibūdintas šis požymis (savanoriškumas, nepriklausomybė, ne pelno, viešosios naudos) paprastai yra plačiau išaiškinamas ar pakomentuojamas, mat jie nėra savaime suprantami. Dėl šių definicijų kartkartėmis pasiginčijama, bet nuo to bendra samprata ”kas yra NVO” nesikeičia. Tuo tarpu įstatyme dviprasmybių, galimybių skirtingai interpretuoti juk būti neturėtų. Nes kas bus ginčų arbitras? Kiek ir kam kainuos tų ginčų nagrinėjimas?

Kita iliustruojanti įstatymo projekto citata: Valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime. Ar tik čia nekalbama apie viešąsias įstaigas (VšĮ) ir fondus? Juk asociacijos dalyvių neturi? Įstatymo leidėjai ignoruoja faktą, kad VšĮ dalininkais ar steigėjais valstybės ar savivaldybių institucijos tampa tada, kad iškyla poreikis suteikti panaudą. Kodėl tik 2 dalyvius turinčios ir iš biudžeto paramą norinčios gauti VšĮ dabar turės ieškoti trečio? Kiek darbo valandų, dienų ir litų tai kainuos? Galiausiai - kam to reikia? Nejaugi tikima, kad dalininkų susirinkimuose sprendžiasi svarbiausi veiklos, finansavimo panaudjimo klausimai? Ir - kodėl 1/3, o ne 2/5, 3/7, 50%+1 ir t.t.?

Bet svarbiausias klausimas - o kaip NVO apibrėžimas yra susijęs su NVO finansavimu? Juk Europos Sąjunga teikdama finansavimą seniausiai liovėsi pozityviai diskriminuoti nevyriausybines organizacijas. ES finansavimas yra programinis, žiūrima į siūlomo projekto vertę ir naudą, o ne į tai, kokios rūšies asmuo jį teikia. Įstatymo rengėjai matyt tiki, kad nevyriausybinė organizacija yra it garantuotos kokybės ženklas, sudarantis prielaidas labiau pasitikėti jomis nei kuo kitu (pvz. biudžetinėmis įstaigomis). Taip, tiesa, nustatoma, kada kreiptis gali viešosios naudos juridiniai asmenys, o kada ir verslas, tačiau paprasta NVO gali ir turi teikti siūlymus konkuruodami su valstybinėmis institucijomis.

Galiausiai žinome, kad finansavimas skiriamas atsižvelgiant į realius pareiškėjo gebėjimus, pasiektus rezultatus, o ne įstatų ar protokolų raidę. Tai lemia gera vadyba ir geri viešieji ryšiai. Ir priešingai, įstatų ir protokolų formalumai naudojami siekiant dirbtinai sumažinti ar padidinti galimybes vienai ar kitai grupei paramą gauti. Daugelis konkursuose dalyvaujančių NVO tą puikiai žino ir tikriausiai nesidžiaugs dar vieno atsijojimo kriterijaus atsiradimu. Taip, norintys juosapeiti apeis - persiregistruos, pakeis/papildys įstatus - prisitaikys. Tačiau ar tikrai to - naujo biurokratinių kliūčių ruožo - siekia įstatymo kūrėjai? 

Jei jau teigiame, kad mūsuose NVO yra per silpnos konkuruoti su biudžetininkais - tai sukurkime NVO stiprinimo finansinius instrumentus - įpareigokime Vyriausybę ar ministerijas kasmet skirti x mln. LTL (ar % nuo savo asignavimų) nevyriausybinėms - tada bus prasmė jas apibrėžti. Tik paprastai tokiais atvejais apibrėžimas konstruojamas išvardijant juridinių asmenų rūšis, reikalui esant pridedant vieną ar kitą papildomą apribojimą (pvz., - tik tos VšĮ, kurių dalyviais nėra biudžetinės įstaigos, ar pan.). Arba - nustatykime prievolę vertinti automatiškai biudžetininkams teikiamą finansavimą, nustatykime būdus, kaip periodiškai įsileisti NVO į viešųjų paslaugų rinką. Betgi ne - įstatymas viešiesiems pirkimams netaikomas. Įstatyme fiksuojama, kad asignavimų valdytojai GALI REMTI nevyriausybines organizacijas, remdamiesi kolegialių organų rekomandacinio pobūdžio nutarimais. Bet gali ir neremti - ir tie, kurie nerėmė ir remti nenori, prievolės remti neturės. O šnekos apie tai, jog neremia, nes neturi NVO apibrėžimo, neturi pagrindo.   

Toliau. Skirstymo į viešosios ir grupinės naudos organizacijas problemos visiškai akivaizdžios, jas užfiksavo ir Seimo Teisės departamento išvada. Panašu tikslą atskirti “geras ir negeras NVO” turėjo ir A.Šemetos laikų Finansų ministerija. Todėl turime Paramos gavėjos statusą - realiai dar vieną bevertį popierių, kuriam pagaminti tuščiai leidžiami pinigai ir laikas. Ar per tiek metų buvo nors vienas kartas, kai paramos gavėjo statusas kam nors nebuvo suteiktas, ar atimtas? Vadinasi, faktiškai valstybei nėra reikalo su tuo statusu vargti.

Vertinant grupinės ir viešosios naudos organizacijos definicijas (įstatymo projekto 2 str.), kyla keli klausimai - kas ir kaip nustatys, kurie organizacijos tikslai yra pagrindiniai? Kaip nustatyti, ar organizacija tenkina specifinius savo narių interesus, ar teikia naudą visuomenės daliai? Pavyzdžiui - viena garsiausių NVO, Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis” - viešosios ar grupinės naudos NVO? 

Taigi - koks testas čia bus aplikuojamas? Jei bus tikrinamos formuluotės įstatuose ar ataskaitose, tokie “barjerai” bus lengvai apeinami. Jei nustatyti negalima automatiškai - ar reikės kurti atskirą komisiją ar kitą organą? Kiek laiko atimtų išnagrinėti 15 tūkstančių NVO popierius atsijojant viešosios ir grupinės naudos organizacijas?

Ir - ar skirstymas į viešosios ir grupinės naudos organizacijas liečia tik narystės pagrindu veikiančias NVO? O kaip bus su narių neturičiomis VšĮ ir fondais - jiems grupinės naudos organizacijos apibrėžimas nebus taikomas? 

Atsakymas turėtų būti paprastas - spręsti įmanoma tik vertinant konkrečias veiklas ir projektų paraiškas; konkretikos neįvertinus a priori neįmanoma atsakyti, yra ta ar kita organizacija X ar Y, ar nėra, Tai padaryti gali komisija ar departamentas, audituodams realios veiklos patirtas išlaidas jas priskiriant plačios visuomenės ar specifiniams “narių” poreikiams tenkinti. Abejoju, ar įstatymo rengėjai turėjo omenyje tokių naujų kontrolės institucijų kūrimą.

Mano verdiktas būtų toks - kadangi nėra nei vieno ir tikslaus NVO, viešosios ir grupinės naudos apibrėžimo, ir remiantis prielaida, kad jų buvimas/nebuvimas nedaro žymesnės įtakos skiriant finansavimą NVO projektams (nebent kas pateiks tvirtų ir konkrečių priešingo įrodymų) - NVO, viešiosios ir grupinės naudos apibrėžimus iš įstatymo projekto mesti lauk. Vietoj to a) Teisingumo ministerijos puslapyje pateikti išaisškinimą, kuriuo turėtų vadovautis tie, kam neaišku; b) peržiūrėti ir koreguoti paramos statuso suteikimo procedūras; tam būtina pagrįstai išsiaiškinti, kokiems tiksliai fenomenams norima užkirsti kelią, nes dabar panašu klaidžiojama prielaidų rūke. 

[Atsiprašau už ilgą tekstą, bet dar reikia tęsti]. Keliama problema, kad trūksta savotiško valstybinio NVO finansavimo standarto. Jį esą sukurs šis įstatymas - tiksliau, iš jo išplaukiantis įpareigojimas valstybės institucijai parengti Vyriausybės patvirtintas rekomendacijas dėl Finansavimo teikimo ir lėšų administravimo tvarkos. Taigi dabar perkame katiną maiše. Kuo tokie pirkimai baigiasi, žinome ir paramos gavėjo statuso istorijos. 

Tiesa - o kas trukdė/trukdo Vyriausybei tas rekomendacijas parengti be šio įstatymo? Veikiausia tai, kad abejotina šitokio darbo nauda lyginant su darbo sąnaudomis. NVO lobistams atrodo, kad įstatymas it kokia burtų lazdelė privers ministerijas susiderinti NVO rėmimo standartą. Tik tegul vėliau lobistai nepyksta, kai tas standartas bus panašus į struktūrinių ar norvegų paramos reikalavimų talmudą - ir bus taikomas tiek remiant jaunimo, neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių organizacijų projektus, taikomas ne tik Vilniaus ar Kauno, bet ir Pagėgių ir Kalvarijų savivaldybėse. O juk nevyriausybininkai ko gero labiau svajoja apie supaprastinimą, palengvinimą, popierizmo mažinimą.

Kiekvienas asignavimų valdytojas (ir Pagėgių savivaldybė, ir Ryšių reguliavimo ar Augalų apsaugos tarnybos, ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, ir Debeikių seniūnija? (sako, visos seniūnijos tuoj valdys savo asignavimus)) turės sudaryti konsultacinę ir vertinimo tarybą. Kuri rekomenduos, kurią NVO remti, kurią ne. Į ją skirs (NB!) savo srityje veikiančių (NB!) NVO atstovus. Tvirtins nuostatus, atlyginimo už darbą tvarką. Sakykite, ar aš čia vienas matau problema? Institucijos privalės atlikti formalius veiksmus net neturėdamos realaus poreikio - kam to reikia? Kas iš tokų iš viršaus nuleistų nurodymų gaunasi, prisiminkime seniūnaitijų kūrimąsi arba socialinių paslaugų planų rengimą savivaldybėse. Tikėkime, kad asignavimų valdytojus kontroliuojančioms institucijoms patiks nauja užduotis tikrinti, kaip vykdoma šis įstatymo imperatyvas. Tikėkime, kad nevyriausybininkai bus patenkinti skirtais atstovais iš jų rekomendacijų įgyvendinimu. Bet aš abejoju, kad įstatymas suteikia daugiau garantijų ir saugiklių, kad dėl šios naujos normos valstybės parama bus teikiama “tiems, kam iš tikrųjų reikia”, neliks nepatenkintųjų ir diskriminuojamųjų. 

Kokia išeitis? - ogi didinti sprendimų priėmimo objektyvumą, skaidrumą, nešališkumą. Uždėti prievolę ne steigti komisijas, o skiriant pinigus užtikrinti, kad sprendimai priimami pagrįstai, skaidriai, nediskriminuojant. Tą galima pasiekti matematizuojant vertinimo balus, sudarant galimybes kvestionuoti ir ginčyti nustatytus paramos teikimo kriterijus, į vertinimo procesus privalomi įtraukti nepriklausomus arba silpnosios šalies interesus atstovaujančius ekspertus. Pagalvoti apie paprastas arbitražo galimybes - nešališko pakartotinio vertinimo. Galbūt kai ką iš šito įmanoma įkelti į įstatymą, bet aplamai tai yra gero viešojo valdymo organizavimo uždavinys. Tereikėtų vyriausybei pavesti tą funkciją kažkuriai iš savo institucijų (VRM? MPT?) ir tinkamai sukontroliuoti.

Dėl NVO teisės gauti finansavimą. Aš visad maniau, kad mūsuose leidžiama viskas, kas nedraudžiama. Tie pavieniai pasakojimai, kad kuri tai savivaldybė neremia NVO, nes jų buhalterei reikia “teisinio pagindo” vertintini kaip išimtinių tuščių nuogąstavimų liudijimai. Sveiko proto žmogus pasiskambintų į kitą, didesnę ar drąsesnę savivaldybę (ministeriją), ir pasiklaustų, kaip teisišką tą sutvarkyti. NVO yra iš biudžeto remiamos 20 metų, tad kam tos kalbos apie teisėtumą…

Kitas klausimas - kad su tuo yra susiję keletas problemų. Vieningo standarto klausimą jau aptarėme. Kitas svarbus - administracinių išlaidų ribojimo klausimas. Vieni asignavimų valdytojai jais laiko bet kokį darbo užmokestį; kiti - tik projekto vadovo, koordinatoriaus D.U.; treti visai nekreipia į tai dėmesio ir t.t.. Dažniausiai 10, 15, 20 ar pan. proc. ribojamas leistinų finansuoti admin. išlaidų dydis. Vienok šitos painiavos įstatymas neliečia. O juk turbūt būtų nesunku sukurti ir į projektą įterpti bendrą taisyklę.

Įstatymo rengėjams nė motais ir kita bėda - kad paramą iš biudžeto NVO gauna jau metams gerokai įpusėjus. Čia būtų galime įpareigoti asignavimų valdytojus iš anksto skelbti konkursus, sudaryti laimėtojų eilę taip, kad vos patvirtinus asignavimus būtų galima sudaryti sutartis. Panaši problema (ir jos sprendimas) susijusi su ilgesnių nei vieneri metai projektų rėmimu, projektų kofinansavimu, dvigubo finansavimo prevencija etc. 

Vietoj to įstatymas (kartais dar ir susiaurindamas) atkartoja tai, kas jau vyksta be šio įstatymo. Daugelis asignavimų valdytojų remia NVO teikiamus projektus, sprendimus remti grindžia savo pasirinktais patvirtintais kriterijus. Natūrau, kad SADM, KM, ŽŪM ir URM taikomi reikalavimai skiriasi, bet principai išlieka tie panašūs. Tai kam juos perrašinėti įstatyme ir dar prisidaryti bėdų universaliai juos taikant. Na kas gali vadovaudamasis vien šiuo įstatymu, o ne pvz. konkretaus projektų paramos konkurso gairėmis, nustatyti, kad projektas yra ”orientuotas į konkrečios problemos sprendimą“? Arba kokie yra pakankami “veiklos vykdymą patvirtinantys dokumentai‘? Prisiminkime - NVO privalomos rengti metų veiklos ataskaitos yra laisvos formos. Formaliai žiūrint, jose įraštas vienas sakinys (pvz. ”buvo surengti teminiai pasitarimai”) gali būti užskaitytas kaip pakankamas veiklos “įrodymas”. Ar tikrai? Nes juk projektų konkursų sąlygos dažniausiai numato daug detalesnius ir konkretesnius reikalavimui paramai gauti, nei bando išvardinti šis įstatymas. Tai arba patvirtinkime bendrą finansavimo taisyklių sąvadą (kokį tai vademecuum), arba palikime valstybės ir savivaldybių institucijoms pačioms spręsti.

Dar keistesnis bandymas - įpareigoti asignavimų valdytojus “teikti pirmenybę” remiant NVO. Leiskite paklausti - kokiu būdu? Kai pateikti du vienodi projektai? Kai prašoma vienoda suma? Kai projektai įvertinus gauna vienodą balų skaičių? Ar gavus prašymą iš NVO reikia laukti, ar neatsiras kiti prašymai, kuriems reikės suteikti pirmenybę? Akivaizdu, kad įstatymo projekto rengėjai nemodeliavo, kaip viena ar kita skubotai sukurpta teisės norma bus įgyvendinama.

Bet suvis blogiausia, kad šalia neapibrėžtos teisės į valdžios paramą rengiamasi NVO apdėti naujomis konkrečiomis pareigomis - pvz. gavus paramą kitamet asignavimų valdytojams per glaustus terminus suteikti informaciją apie remtos veiklos vykdymą. Nenustatant tos teiktinos informacijos apimčių ir formos ir neatsižvelgus į jau taikomu sįpareigojimus atsiskaityti, įstatymas privers NVO kurpti, o asignavimų valdytojus archyvuoti dar vieną mažavertį popierėlį. Juos sudėjus į krūvą nustebtume, kiek miško, laiko ir pinigų išmetame į balą.

Juk NVO jau turi prievoles teikti ataskaitas kontroliuojančioms institucijoms. Paramą teikiančios minsiterijos pačios nustato ataskaitų formas ir pateikimo terminus. Tad ar ne paprasčiau pavesti vinai iš institucijų suteikti prieigą prie šių ataskaitų visiems norintiems, nei reikalauti paštu siuntinėti dar vieną ataskaitą? Juolab kad tarp Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcija ir jos įgyvendinimo priemonių buvo numatyta “sukurti interneto svetainę, kurioje būtų skelbiamos įvairių sričių nevyriausybinių organizacijų finansavimo programos ir viešųjų pirkimų konkursai, jų nuostatai ir rezultatai”.

Tas pats pasakytina apie privalomą auditą. Viena vertus, pačios organizacijos nusprendžia, kiek dažnai joms audituotis veiklas. Auditas kainuoja. Kita vertus, paramą gaunančias NVO gali tikrinti (ir tikrina) valstybės ir savivaldybių kontrolės, VMI inspektoriai, neretai ir paramą teikiančių ar administruojančių institucijų tikrintojai. Tad kodėl lengvabūdiškai užkrauname naują prievolę audituotis. Kas tas audito ataskaitas skaitys, kaip jas naudos? Kodėl to negalima daryti neperkeliant sąnaudų ant NVO pečių?

Galiausiai reikia pasakyti, kad NVO finansavimo problmų sprendimo kontekste daug svarbiau yra spręsti NVO įleidimo į viešųjų paslaugų teikimo rinką, decentraliuoti paslaugas, sukurti realias galimybes konkuruoti su mažiau efektyviais biudžetininkais ir brangesniais verslais. Šio klausimo neišrišus NVO finansavimo byla liks nepabaigta.

Labai ilgas tekstas neilgam įstatymo projektui. Tikiu, kad jis jeis sprendimus priimantiems tinkamai apsispręsti, Ką aš daryčiau - grąžinčiau rengėjui šį įstatymo projektą tobulinti su atitinkamomis pastabomis, įpreigojimu kartu paruošti ir numatytus poįstatyminių teisės aktų projektus.

Ir baigti madą konsultuotis tik su lojaliaisiais - aš save laikau tvirtu šalininku ir kritikuoju siekdamas geriausio rezultato, ne kaišiodamas pagalius į ratus. Kita vertus, pasitarimas Seime parodė, kad panašių pastabų ir nuogąstavimų turi toli gražu ne viena NVO.

Pritariate? Nesutinkate su manim? Savo nuomonę rašykite pas mus Facebook’e  Ačiū Jums! ;)

Rodyk draugams