BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vedžiodamas šunį tarp Žirmūnų daugiabučių vis pagalvoju: kokia tat yra fikcija, tos miesto bendruomenės.

Teoriškai, tai turėtų būti grupės žmonių, susietos interesais ir organizuotai siekiančių juos tenkinti; identifikuojančios save kaip teritorijoje veikiantys savotiški kolektyviniai šeimininkai.

Sprendžiant iš seniūnaitijų dydžio, jos turėtų apimti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Didmiestyje tiek žmonių gyvena viename kvartale.

O, jei kiekviena visuomeninė struktūra turėtų tiek aktyvių interesantų! Bet save bendruomenėmis miestuose vadinančios grupės tėra keliasdešimties (ar, blogiau, keliolikos) aktyvistų sambūris, deklaruojantis tikslą rūpintis įvairiausiais mikrorajono reikalais. Dažniausiai - politiškai angažuotas. Menkai žinomas toje teritorijoje, kurioje veikia.

Ir tai nestebina. Užsiėmę miestelėnai neturi natūralaus akstino, įpročio, erdvės ar būdo drauge kelti rūpimus klausimus ir organizuoti jų sprendimą. Mieste žmonės vieni kitus menkai pažįsta, “draugų” grupės kuriasi ir čia pat byra, jų sudėtis sparčiai mainosi.

Tris metus besinuomodamas butą daugiabutyje vis dar iš veido nepažįstu visų kaimynų, jau nekalbant apie jų vardus, užsiėmimą, rūpesčius ir džiaugsmus. Ir tai normalu. Kas gyvena ir ką aplinkiniuose namuose, neturiu žaliausio supratimo. Jei ne šuns teritoriniai poreikiai (ir nauji metai, kai visi išeiname į lauką pašaudyti ir šampėmis susidaužti), nežinočiau nieko.

Nėra (ir negali būti) čia bendruomenės, kuri tikiu pusėtinai funkcionuoja kur nors Kančėnuose ar Kepaliuose. Kvartalo gyventojams nerūpi šiukšlės po jų langais, duobėti kiemai, arimais mašinų paversti gazonai, sulūžusios vaikų aikštelės, katinynai ir bomžai. Bešeimininkė, niekieno teritorija, kurioje kiekvienas siekia savo patogumo. Patvarkyti reikalus čia gali tik išorinės jėgos - seniūnas, namų ūkio administratorius, policija ar deputatas. Be jų sudirigavimo nei kiemo švenčių nebūtų, nei saugios kaimynystės ar daugiabučių renovacijos.

Yra išimčių - kur ne kur pavasarį pasidarome talkas, apsišluojame. Kur ne kur frontą dar laiko pensininkių kuopelės ar pamažu iš kiemų nykstantys domino su alum stumdantys veteranai. Žinoma, vienur kitur atsiranda keli lyderiai aktyvistai, veiklus seniūnas ir vienmandatininkas - ir ima rodytis, kad mieste bendruomenės esama. Tačiau atomizuota anoniminė miestiečių inercija organizuoto veikimo pliūpsnius užgesina.

Miestuose aktualesnės gentys. Neįsivaizduojamai sunkus vienoje laiptinėje gyvenančių paksisto ir liberalo, pensininko ir goto, dviejų mažamečių supermamos ir butą nuomuojančių plungiškių statybininkų ketveriukės interesų suderinamumas ir bendras darbas.

Prie miesto nepriskirčiau priemiesčių - ten natūraliai didesnė izoliacija, veiklų ir interesų lokalumas, privačios valdos ir tvoros leidžia bendruomenei labiau klijuotis. Abejoju amerikoniška Nusivylusių namų šeimininkių suburbijų idile - labiau tikėtini a la Klonio gatvės gang’ų variantai.

Panašu, kad spartėjant darbiniam mobilumui ir plintant e-paslaugoms ir socialiniams tinklams, bendruomenės kaip veiklos formatas pamažu užleis vietą paslaugų tiekėjams - tokiems kaip multifunkciniai bendruomenės centrai ar motyvuotų aktyvistų sukurtos kaimynystės gyvenimą gerinančios įstaigos.

Todėl sveikas protas sako, kad neverta investuoti milijonų į bendruomenes ar su jomis sieti socialinės paramos efektyvinimą. Na, nebent rūpi prieš rinkimus pamaloninti savo elektoratą ir įpurkšti vieną kitą injekciją į rinkimų agitacijos mašiną tose apylinkėse, kur kaimiškas gyvenimo būdas tebevyrauja. Konservatyvūs politikai veikiau turėtų turimus ribotus išteklius nukreipti į gyvybingesnes ir ateity perspektyvesnes bendruomeniškumo formas, kurių šerdis galėtų būti motyvuotos į efektyvias paslaugas pažeidžiamiems bendruomenės nariams orientuotos visuomeninės iniciatyvos ir socialiniai verslai. Tikiuosi, kad mažėjantis Vilniaus seniūnijų skaičius reikalus pajudins būtent tokia linkme.

Rodyk draugams