BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Varguolio risotto

2012-10-12

Kaip sekėsi veik mėnesį valgyti už 4 litus per dieną, skaitykite čia ;)

Rodyk draugams

Vakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje svarstėme naujus 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos finansavimo prioritetus. Ministerija siūlo nemažai (šimtus milijonų Lt) skirti bendruomenėms, kurias norėtų įgalinti svariau prisidėti prie žmonių problemų sprendimo pažeme.

Šiandien buvau trumpam užsukęs į Šnipiškėse biurą turintį „Maisto banką” - per visą kiemą išsirikiavusi eilė žmonių laukia, kada prasidės ES paramos maistu dalybos - duos ne tik miltų, kruopų ir makaronų, bet ir cukraus bei aliejaus. Liūdni, suvargę žmonės. Kam jie rūpi, kuriai Vilniaus bendruomenei?

Pėsčiomis eidamas palei penkiaaukščius skaičiuoju po balkonais įsikūrusias benamių kolonijas. Seniai įdienojo, o štai sėdi sutūpę penkiese. Kvepia kaip tarybinėje kirpykloje. Tolėliau apsiklojęs guli barzdotas vyras. Galiu tik spėlioti, koks jausmas gulėti ant kartono darganotą rudens dieną, apsisiautus keliomis palaikėmis antklodėmis.

Greta - kaimynų puoselėjami darželiai, dailiai apkarpyti medeliai, užsėta veja. Priešais - nutriesta tvora. Atsiprašau už vaizdinį, bet matyti, kad žmogaus tuštintasi stovint, ir ne kartą (Jėzau, ką jie valgo!?).

Už poros žingsnių - šiukšlių kalneliu pavirtusi specializuota dėžė šunų išmatoms. Šalia - verslo centras, kuriame įsikūrusi kredito unija ir šviesiais langais masinančios parduotuvės bei grožio salonai. Šalia - XIX a. menantys trobesiai su daržais, vandens kolonėle, malkų sandėliu paverstu žiguliuku ir nusenusiomis obelimis.

Tikiu, kad ne vienam penkiaaukščio gyventojui šie vaizdai yra gerai matomi pro langus ar pareinant namo iš darbo. Ar kas nors imsis asmeninės iniciatyvos padėti, susitvarkyti? Kaip rastis tai bendruomeninei iniciatyvai? Anksčiau buvo apylinkės įgaliotinis, namų valdyba, moterų komitetai, kiemsargiai. Dabar nesuprasi, kas kam priklauso ką daryti.

Dezorganizacija, dezorientacija. Sutikęs laiptinėje žmogų nežinau, sveikintis ar ne - daugelio kaimynų nuomininkų nespėjame pažinti, vieni atsikrausto, kiti išvažiuoja. Grįžęs penkiaaukštin užsidarai savo pasaulyje, užtrauktos užuolaidos ir atidaryti TV ir kompiuterio ekranai padeda akimoju pamiršti aplink supantį nemalonų pasaulį. Nesunku viens-du nusikelti ten, kur norisi - į Facebook‘ą ar į Akropolį. Tokiame atomizuotame, urbanizuotame, globalizuotame pasaulyje kokios dar gali būti bendruomenės?

Už poros namų buv. „Šatrijoje” sėdi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aukštąjį turinčioms krakmolytomis apykaklėmis besidabinančioms moterims ne fasonas eiti gatvėn iš skurdo vaduoti varguolių. Menka alga nemotyvuoja, viršininkai neliepia, o ir toli jie. Apačioje pirmame aukšte - vaikų ir jaunimo klubas. Du trečdalius dienos jis tuščias, palangės pavirtę vietos pijokų suoleliais, nutryptas gazonas prispjaudytas saulėgrąžų lukštų ir nuorūkų.

Gal čia galėtų įsikurti naujos mados bendruomenės centras? Kur kvalifikuotų specialistų komanda su savanoriais kilometro dviejų spinduliu imtųsi spręsti visas akivaizdžiai akis badančias socialines, aplinkos, saugumo, kultūros ir laisvalaikio organizavimo problemas?

Tuoj pat išgirsime - pinigų nėra, patalpų nėra, papildomų žmonių nėra, o turimi nei kvalifikuoti, nei motyvuoti. Sakysite - tai imkime ir perkvalifikuokime tuos žmones? Atleiskime senus, į jų vietą priimkime motyvuotus, išsimokslinusius? Atimkime neefektyviai naudojamas patalpas, pertvarkykime į bendruomenės centrą?

Laukite gynybos iš socialistinių ir populistinių profsąjungų ir partijų. Jų protegavimo dėka ginami „silpnieji” neefektyvūs darbuotojai, stabdomos permainas, konservuojamas status quo. Pinigai išleidžiami, bet naudos sukuriama nepakankamai, nepatenkinamai. Todėl naujų pinigų neatsiranda, sukasi ydingas ratas.

Tad ar ne geriau būtų nebesikabinti į romantines liaudės švietėjų iliuzijas, kad atsiras mistinės bendruomenės, kurių seniūnaičiai ar bendruomenių centrų aktyvistai iškuops mikrorajono problemas? Gal geriau investuokime į mobilias, specializuotas, kvalifikuotas ir motyvuotas komandas, kurioms duokime šias užduotis. Nustatykime laiko tarpą, nurodykime būtinus pasiekti rodiklius, ir skirkime reikiamus pinigus, neprašydami kas mėnesį teikti smulkių ataskaitų ir pieštukus pirkti viešaisiais pirkimais.

Tai gali būti vadinama socialiniu investavimu. Arba vietos bendruomenės problemų sprendimo paslaugos pirkimu, socialinės problemos vs. socialinės įstaigos biudžetu. Štai gal tada atsirastų paskatas stipriems paslaugų tiekėjams jungtis į konsorciumus, vykdyti bendrą veiklą ir operatyviai siekti konkrečių rezultatų, užuot meškeriojus pavienius grantus ir metai iš metų dūsavus, kad niekas nesikeičia ir nieko negalime padaryti.

Jei visos stiprios socialinės organizacijos turėtume tokią bendrą viziją, priverstume politikus ją realizuoti - nes juk galiausiai jie disponuoja mūsų pinigais. Ir tų daugiabučių gyventojų, kurie pavieniui nesusimotyvuoja pasirūpinti po jų balkonais miegančiais ir tvoras po langais nutriedžiančiais benamiais.

Rodyk draugams