BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kreivos žinios

2013-01-29

Žiniasklaida skalambija - bedarbė už socialines pašalpas Kauno centre nusipirko pusės milijono butą!!!

Tie, kas skaito tik antraštes, trina rankas - ar nesakiau, socialinės pašalpos mokamos apsimetėliams! Nereikia nieko mokėti, apgavikai, eikit dirbti!

Toliau paskaičius - dar įdomiau. Apgavikė čigonė! Taigi aišku - visi čigonai melagiai! O jos motina sėdi už narkotikus labai dideliais kiekiais! Taigi vaikui aišku - čigonai norkotikais Lietuvą nuodija, (beveik) milijonus kraunasi,  slapta butus (beveik) centre perkasi ir dar socialines pašalpas jama!

Visapusiškai šaunus ėjimas. Kas beprieštaraus, kad ir toliau reikia mažinti socialinę paramą? Visi pritars, kad reikia skirti daugiau lėšų demaskavimams, “mobilioms komandoms”, ir “visažinėms bendruomenėms”. Tvarka ir teisingumas bus, taip pat ir darbas, darna ir dora!

Bet pažvelkime kitaip - iš narkotikų prekybos nusipirkusios butą čigonų šeimą demaskuoti - tarytum trečioką aplošti šaškėmis. O kur tie niekadėjai apgavikai trečdalis Lietuvos, dirbantys šešėlyje, važinėjantys džipais ir gyvenantys pilyse, imantys varguoliams skirtas kruopas ir jais šeriantys kovinius šunis, iš išskaičiavimo nesiženijantys ar fiktyviai išsiskyrę, sirgdami važinėjantys riebiai užsidirbti ar atostogauti užsienyje…? Kur tie tūkstančiai, dešimtys tūkstančių demaskuotųjų, nuteistų ir nubaustų?

Nėra. Bet pompa pirmuose puslapiuose, anonsuose ir visažinių teisuolių komentaruose - tarsi būtų.

Sunkmečiu lengviausia kurstyti socialinę nesantaiką, kurpti pasakas ir atpirkimo ožius. Nesvarbu, ką kaltina - komunistus, žydus, masonus, buržujus, liberastus, Briuselį, Maskvą, imigrantus ar marsiečius. Svarbu, kad problemą ne sprendžia, o kuria naują.

Ar žiniasklaidos pataikavimas žemažiūriams vieną dieną neatsisuks prieš ją pačią?

Rodyk draugams

Nemanau, kad Žirmūnai yra išskirtinis, socialiai apleistas Vilniaus mikrorajonas. Esu rezidavęs Naujamiestyje, Naujininkuose, Šeškinėje, Baltupiuose, Naujoje Vilnioje. Žirmūnuose gyvenu trečioje vietoje, tad galiu lyginti.

Šią savaitę benamį Stasį sutikau dukart, gyvai žingsniuosiantį su stiklo tara prikrauta terbele. Prie mūsų kiemo konteinerio sutiktas Stasys skundėsi negausiu laimikiu - rado vos porą butelių. Kur gi ne, sakau jam, juk nuolat matau kokį tuziną šiuos konteinerius inspektuojančių žmonių.

Pusamžiai ir vyresni; vieni vietiniai, nuolatiniai, kiti šioje apylinkėse lankosi praeidami ilgesnį maršrutą. Ginkluoti lazdomis, kabliais ar dar sudėtingesniais mechanizmais, padedančiais iš stiklo konteinerių už kakliukio sužvejoti vertingesnį butelį. Su ratukais, kuprinėmis, terbomis ar tiesiog polietileno maišais - daugelio jų veidai pažįstami taip pat, kaip ir šalimais gyvenančių kaimynų.

Miestas anonimiškas - nebežinome kaimynų vardų, nei ką jie veikia - ką jau kalbėti apie vietos valkatas, benamius ar pijokus. Bet kad „asocialai” yra pastebima (ir deja vis ryškėjanti) bendruomenės dalis, to nepaneigsi.

Prieš porą metų rašiau apie mūsų kieme vėjų kiaurai prapučiamoje pašiūrėje gyvenančius benamius. Vieną iš jų susitikau vakar. Pernai gąsdinusi pamėlusiu veidu, dabar labiau į žvitrią senutę panaši bedantė guviai žygiavo link šiukšlių konteinerio, lydima jaunesnio (naujo) draugo.

Šiai mano pažįstamai poniai ir dviems jos po balkonais įsikūrusiems kompanionams praeitą žiemą kviečiau socialinę tarnybą. Moteris pernai sunkiai vaikščiojo, buvo susiveikusi ratukus (kuriuos kažkas netrukus „nukosėjo”). Nors Socialinė tarnyba benamius nugabeno į „Kojelavičiaus” nakvynės namus, trijulė grįždavo atgal - matyt mūsiški trokštamų „gėrybių” sklidini šiukšlių konteineriai yra jų tikrasis socialinių ir ekonominių interesų centras. Vėliau pavasary teko matyti, kaip penkiaaukščio gyventojai neapsikentę šalin vijo šiuos nepageidaujamus „kaimynus”. Su policijos pagalba išprašyti benamiai kelioms dienoms stovyklavietę įrengė greta stovinčioje autobusų stotelėje, bet buvo išvaryti ir iš ten. Vasarą šiuos gaiviai burnos skalavimo skysčiu kvepiančius draugus užtikau už poros kvartalų - poilsiavietę jie buvo įsikūrę po kito, matyt labiau varguolius toleruojančio, penkiaaukščio langais.

Vakar sutikta moteris linksmai pasakojo, kad netrukus gaus 300 litus, šalia dabar ir savivaldybės gaunamų 70 Lt. Ponia sakė netrukus sulauksianti pensinio amžiaus (nors iš pažiūros jai duočiau 75 metus), ir šiuos pinigus gaus už avarijoje žuvusį vyrą. Tai pasakojo tarsi būtų laimėjusi aukso puodą.

Vakare prasilenkiau savo bute įvairius rakandus kaupiančia senole - rusakalbė moteris pašnekino mūsų šunelį ir nulingavo savo keliais. Tuomet ir pabandžiau prisiminti, kiek benamių, elgetų ar šiukšlynuose besikuičiančių žmonių sutinku savo aplinkoje.

Prisiminiau pernai žiemą sulaikęs įžūlią trijulę, bandančią išardyti metalinę kiemo tvorą. Vėliau tuos pačius personažus mačiau velkančius metalą ir nebeveikiančio viešojo tualeto, kitądien stebėjau po mano langais ryte skanaujančius losjoną drauge su kiemą šluojančia kiemsarge.

Prisiminiau kieme suręstoje „dėdės Tomo trobelėje” benamių sukeltą gaisrą, rūsyje išplėštus sandėliukus ir apvogtus kaimynų butus. Mačiau, kaip metaliniu štankietu ginkluotas mūsų namo gyventojas vaikė kieme ant suoliuko vakaroti (ir šiukšlinti) įjunkusius mėlynanosius. Išmaldos prašančius varguolius sutinku prie visų aplinkinių didesnių ir mažesnių parduotuvių. Benamių gultų, stovyklių ar sandėliukų galėčiau rasti prie kiekvieno aplylinkės namo.

Tai negi Žirmūnai tokie ypatingi? Ar atidžiau pasižvalgę panašaus vaizdo nepamatytume Karoliniškėse, Senamiestyje, Žvėryne ar Lazdynuose? Kiek varguolių gyvena Šnipiškių lūšnynuose, priemiesčių sodų bendrijose, žiemoja pramoninių rajonų šiluminėse trasose ar įsirengia skvotus apleistuose pastatuose?

Ar naujas mano pažįstamas Stasys yra retas rastas egzempliorius? Kiek tokių stasių gyvena Vilniuje? Neseniai kalbėjausi su Vilniaus socialinės paramos centro kolegomis, jie sakė, kad Vilniuje užregistruota virš 900 benamių. Daugeliui jų savarankiškai sunku priimti socialinių darbuotojų pagalbą. Kolegos sakė, kad seniūnijos socialinio darbo organizatoriai periodiškai apeina savo teritorijoje reziduojančius benamius. Tad reikėtų jiems skambinti, po savo balkonu aptikus Stasį. Tik esu tikras, kad šie darbuotojai su benamiais prasilenkia - abejoju, ar jie dirba vėlais vakarais ar naktimis, o juk būtent tada į pobalkoniškes nakvoti sugrįžta miesto šiukšliadėžių kontrolieriai.

Sutikęs Stasį vis paklausiu, kaip sekasi tvarkytis reikalus naudojantis mano patarimais. Į savivaldybę ar kalinių globos draugiją nueiti žmogui sutrukdė gausus sniegas. Toptelėjo, kad Stasys neplanuoja važiuoti troleibusu - paprasčiausiai bilietui neturi pinigų. Dar kartą nuodugniai paaiškinau, kaip pėstute pasiekti pagalbą teikiančias įstaigas - vienok gali būti, kad tokiems dezorientuotiems ir iš įprasto konteksto iškritusiems žmonėms reikalingas palydėjimas. Užsiėmę kasdieniais išlikimo klausimais, benamiai nsugeba patys susirasti jų laukiančių specialistų pagalbos. Socialinės tarnybos mašiniukas pasirodo pas juos nebevažiuoja, nes … trūksta kuro.

Lrytas.lt straipsnio komentaruose nežinomas geradaris pažadėjo prie parapijos įdarbinti negeriantį benamį. Pirma spontaniška kilusi mintis - perduoti Stasiui jo telefono numerį. Bet iš to mažai naudos - Stasys telefono neturi, ir neatrodė užtikrintai kalbėdamas, kur galėtų paskambinti. Bandėme skambinti kartu, bet potencialus darbdavys ragelio nekėlė…

Jei Stasiui ir į jį panašiems nepadėsime mes, jie ras kuo užsiimti. Atsidėkodamas už šefavimą, Stasys man siūlė šiukliadėžėje rastą moterišką laikrodį (tik bateriją reiktų pakeisti, užtikrintai kalbėjo Stasys) ir … varškės.

[Nesiėmiau tikrinti tos varškės stovio, bet mintis valgyti iš šiukšliadėžės ištrauktą maistą man atrodo atgrąsi ir žeminanti. Radikalūs dumsterdaiveriai teigia priešingai, esą šiukšlinėse sužvejoja puikiausio maisto. Aš manau, kad praktikai prie konteineirių palikinėti maistą yra peiktina - nebent patys tokį maistą ir tokių būdu valgytume. ]

Grįždamas traktoriuko švariai nuvalytu šaligatviu galvojau, kiek benamių būtų galima pasamdyti kasti sniego atsisakius tokio išmanaus galvių valymo būdo. Remigijus Šimašius ne kartą sakė, kad geriausias būdas padėti benamiui bedarbiui - paprašyti jo pagalbos, ir už tai sumokėti. Jei galėtume teisėtai tokius žmones darbinti smulkiems darbams, jei organizuotume jiems viešuosius darbus (juk tvoras galima dažyti ir kas pusmetį, o ne kartą į penkis metus). Nes konteineriuose nerandant užtektinai butelių ar aliuminio, Stasiui nebus kitos išeities, kaip imtis kanalizacijos liuką, kelio ženklų ar kitų blogai padėtų/pritvirtintų parduoti įmanomų daiktų.

Taip, viešiesiems darbams reikėtų pinigų, bet atidžiai paskaičiavus gali pasirodyti, kad kitais būdais (per sveikatos sistemą, pašalpas, kalėjimų išlaikymą, labdaros valgyklas ar prieglaudas galutinai iškritusiems iš sociumo) išleidžiame ne mažiau, nei tokie viešieji darbai kainuotų. Rasi pinigų uždirbantys benamiai ir kambarėlį išsinuomotų, pavalgę ir nusiprausę būtų, nekeltų grėsmės sau ir aplinkiniams.

Jei būčiau meras, socialinės apsaugos ministras ra kitas galio keisti turintis pareigūnas - ką daryčiau? Paskaičiuočiau, kiek sutaupyčiau, varguoliams mokėdamas ne pašalpas ir kompensacijas, o už konkrečius darbus. Paskaičiuočiau, kiek būtų galima sukurti tokių naujų darbo vietų, kiek kainuotų jų kūrimas, įvertinčiau galimybes šiam reikalui panaudoti ES lėšas. Mažai uždirbančius atleisčiau nuo prievolės mokėti pajamų mokestį ir socialinį draudimą, leisčiau nemokamai naudotis būtiniausiomis viešosiomis (pvz., visuomeninio transporto) paslaugomis. Premijuočiau už pademonstruotas pastangas įsitvirtinant įprastoje darbo rinkoje. Pertvarkyčiau socialines tarnybas taip, kad darbuotojai aktyviai stengtųsi padėti tiems, kam reikia socialinės pagalbos, ir mokėčiau premijas už pademonstruotus rezultatus, bei atleisčiau tuos, kurie neįstengia ar nenori dirbti taip, kaip reikia. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Jei į klausimą, ką daryti ir ką keisti, atsakymą nesunkiai galime rasti pasirėmę sveiku protu, tai pošimts kodėl to paties nedaro iš mūsų mokamų mokesčių algas gaunantys valstybės ir savivaldybių tarnautojai? Ar mes nesugebame išsirinkti tokių politinių vadovų, kurie įgyvendintų reikiamas pertvarkas? Ar mums tiesiog nerūpi?

Nes šiltomis mašinomis važiuojant į mūsų svarbias darbovietes, geras parduotuves ir jaukius namus mums gana patogu nematyti, kas dedasi po mūsų balkonais, prie mūsų šiukšlių konteinerių - ir nesukti galvos dėl to, kaip efektyviai mūsų mokami nemaži mokesčiai naudojami padėti tiems, kurie patys neįgali užsitikrinti kiekvienam garantuojamo gyvenimo standarto - turėti stogą virš galvos, lovą, sveikatos priežiūrą ir naudingą užsiėmimą.

O gal pasirūpinkime? Gal tuomet Žirmūnai (ar kur bereziduojame) taps geresne vieta gyventi, visiems.

Rodyk draugams

Sutapimų ir apsirikimų diena. Sutapimų, nes va skambino lrytas.lt žurnalistė, teiravosi, kur anądien aprašytas benamis reziduoja. Sakiau, kad vis su juo prasilenkiu vedžiodamas keturkojį - vakare nesinori miegančio trikdyti, o ryte vyriškis jau būna išėjęs. Pažadėjau sutikęs pakalbinti ir čia parašyti.

Ir štai - šiandien Pobalkoniškių herojų netikėtai sutikau.

Gi einu žiūriu, vyras su keliais nešuliais nešinas keliauja, vis sustodamas pasiilsėti. Jei ne rankoje 5 l bambalis, tikriausiai ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Paprastas „rabotiaga“, kokių čia apstu Žirmūnuose. Žiūriu, suka į pažįstamą takelį. Pasidarė smalsu, tad mudu su šuneliu patraukėme pavymiui.

Ir ką jūs pasakysit - akurat, žmogelis pasuka prie savo dailiai po balkonu paklotos lovos. „Ar tai čia jūs čia miegate?”, klausiu.

[Ir iš tiesų buvau nustebęs - galvojau, kad čia nakvoja anas kitas vyriškis, išdžiūvęs toks. O šis nė iš tolo nepanašus į aną. Apsirikau, vienžo. O anas pasirodo tikrai nakvodavo čia - tiesa, netoliese, už dviejų balkonų - ir tikrai, ten ir dabar buvusiame migyje teberaudonuoja paliktas palaikis apklotas. Pažįsta žmogelis ir prie gretimo penkiabučio pernai nakvojusius personažus - "kvietėsi pas save bandas, tai ir išvijo juos" (tikra tiesa, savo akimis mačiau, kaip kaimynai bomžų trijulę nuvijo, bet tai jau kita istorija) ]

Kodėl miegate po balkonu, klausiu. Vyras atrodo mažumą išsigandęs užkluptas netikėtai, ėmė teisintis, kad va ir į bambalį šlapinasi (taip ir sakė - „šlapinuosi”), nieko nevagia (sic!). „O va štai gretimais ateina visokios bobos m_žt, 3,14″, kalbą nuo savęs bando nugręžti žmogus.

Kodėl miegate po balkonu, kartoju, ar neturite namų? Turėjau, sako. Kas atsitiko, klausiu. Stojo ilgos minutės pauzė, ir atsakymo taip ir neišgirdau. Klausiu, kodėl neinate į nakvynės namus? Atsako - ten reikia dokumentų (visi šitaip paprastai atsako į panašų klausimą, standartas). Sakau, kad pirmame aukšte gi priima ir be dokumentų, ypač per šalčius. „Utėlynas ten, baisu” - o aš nepuolu prieštarauti (esu ten lankęsis, vargu ar ryžtumėtės ten permiegoti…).

Tai iš ko gyvenate, ką veikiate dieną? - Butelius renku, aliuminį, šiek tiek kapeikų susigraibau. „Maksimos” sako va atiduoda gerą maistą. (Oho, čia man pasidaro įdomu) - Kokioje čia „maksimoj” šitaip? A, sako, visose - palieka dėžes geros dešros, mėsos - gali pasiimti, kas nori. Nori, sako, nuvesiu ir tave? ;)

[Čia reikia padaryti dar vieną ekskursą į šoną. Ne pirmą kartą paaiškėja, kad benamiai minta maistu iš parduotuvių ar kavinių. Tas maistas veikiausiai pasibaigusio galiojimo (nors tikriausiai dar valgomas), arba aplamai išėdos. Tokia geraširdiška praktika (kaip ir maisto palikinėjimas prie konteinerių) ne tik kad žemina nepasiturinčių žmogišką orumą, bet ir netiesiogiai skatina benamystę. Kam ieškoti socialinės tarnybos pagalbos, jei esi pavalgęs, turi stogą (OK, balkoną) virš galvos, o jei reikia sukrapštai ir „burnelei"? „Maksimos" et co. turėtų apie tai pagalvoti]

Pasisakęs, kad to maisto nereikia, nes dirbu „Maisto banke“, pralaužiau nepasitikėjimo ledą. Pasirodo Stasys (toks žmogaus vardas) čia jau nakvojo prieš metus, po to 9 mėnesius pavo praleisti „Alytuje“, čia vėl įsikurė nuo 20-tos. Paleistas iš įkalinimo įstaigos grįžo į Vilnių, kur nors ir nebūdamas vietinis nugyveno nemažai metų („Alytuje nieko nepažįstu, dar užmuš kas nors”, sakė). Už ką sėdėjo, neklausiau - bet keliskart sakė „nevagiu”…

Pakalbėjome apie geresnes sąlygas nakvynės namuose Vilkpėdės g. - Stasys sakė apie juos girdėjęs. Carito nakvynės namuose prie stoties sakė dabar vietų nėra, o štai apie Kalinių globos draugiją nieko nežinojo. Paaiškinęs, kur ta Panerių 10, išgavau pažadą, kad ten nueis - ši draugija suteikia laikiną pastogę, suorientuoja ir net duoda darbo grįžusiems iš ten ir norintiems kabintis į gyvenimą.

Nebuvo Stasys nuėjęs ir pas Vilniaus savivaldybės socialinius darbuotojus - nustebo sužinojęs, kad jie padeda ir dokumentus susitvarkyti, kad yra vienkartinės pašalpos variantai etc. Sakė nueis - paaiškinau, kur.

Žodžiu, tokia štai istorija. Žmogus švarus, blaivas, nesenas, sveikas ir tikėtina darbingas - o gyvena po balkonu, butelius ir skardines renka. Sveikas santykinai žinoma - man pasirodė, kad neturi priekinių dantų. Čia gal kalėjimų specifiką geriau išmanantys gali pasakyti, ar tai kurios iš nuskriaustųjų kastos požymių. Teko girdėti, kad grįžę iš kalėjimo tęsia gyvenimą pagal nelaisvės „paniatkes“, dėl to neretai nepajėgia susirasti normalaus darbo ir susitvarkyti buities. Gyvenant lauko sąlygomis nusikalsti ir sugrįžti į koloniją juk paprasta kaip viens-du.

Pažadėjau, kad Stasį aplankysiu vėl, ir jei nepyks pakamtinėsiu, kaip sekasi - vistik kaimynai esame… Vienu metu prašė manęs garsiai nekalbėti - juk balkono šeimininkai miega. Sakė su jais kalbėjęsis - šeimininkas policijoje dirba (sIc!), jis ne prieš, kad Statys čia po jais apsistojęs.

Atsilabinęs paspaudžiau šiltą delną ir palinkėjau sėkmės. Ir tik tolokai paėjėjęs prisiminiau neatsidavęs kišenėje turėto apelsino - bet tiesą sakant vyras ir neatrodė toks, kurį reikėtų šelpti. Sėkmės tau, Stasy - su dievo ir gerų kaimynų pagalba ;)

Rodyk draugams

Vedžiodamas šunį ir niūnuodamas “Funny ways“, jau kelintąsyk praeinu pro naujakurio benamio “būstą”. Išdžiūvęs pusamžis vyras čia rodosi nuo vasaros.

Būta čia ko, sakysite - bomžai kiemuose kaip katinai - vieni ateina, kiti kažkur dingsta, su paslaptinga tendencija daugėti. Bet šis žmogus pasirodė ypatingas.

Dėmesį patraukė vidsad tvarkingai paklotas jo guolis. Šįkart akis užkliuvo už “kojūgaly” stovinčio bmbalio. Atidžiau įsižiūrėjęs supratau, jog ten … šlapimas. Šis benamis nesišlapina kur pakliuvęs, o “didelius” gamtinius reikalus ne sykį mačiau neskubriai kulniuojantį link ToiToi būdelės. Nesu jo matęs “su kvapu”. Naujų metų vakare 9 val. mačiau jį ramiai miegant savo lovoj. Štai toks netipiškas portretas. Gaila, vis nerandu progos žmogų užkalbinti, viliuosi bus dar.

Arba kita moteris, sutemus su vežimaičiu išsiruošianti revizuoti konteinerių. Jos butas iki lubų užverstas visokiais rakandais. Kur jos artimieji? Ką mano jos kaimynai? Ar ji moka mokesčius, ar turi draugų, ar žiūri žinias, ar balsuoja per rinkimus?

Pažvelgus į šiuodu (o ir į daugelį kitų panašių) regis, kad ne šio svieto šie žmonės. Ar tikrai? Senatvinė demencija, keistumas, susitaikymas su pralaimėjimu ir prisitaikymas gyventi visuomenės užribyje dar nereiškia, kad turime juos vertinti kaip ligą, nuostolį ar anomaliją.

Kas juos pašnekina, išsiaiškina, kodėl jie atsidūrė ten, kur yra šiandien? Ką rodo jų televizorius ir internetai? kaip jie mato aplink supantį pasaulį - šviečiančias parduotuves ir bankus, protinguosius ekspertus ir kažkur lekiančias darbo bites, socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemą, mūsų valstybę ir savivaldą, bendruomenes? Jei aplamai ją pastebi - tai kaip ją vertina?

Tad kaip neteisinga yra benamius piešti viena bjauria spalva! Kaip neteisinga lipdyti visiems vienodas etiketes ir klišes. Ir kaip svarbu individualiai žvelgti į kiekvieną žmogų, ieškoti būdų palengvinti jo dalią. Tik taip galime viltis, kad sunkią valandą neliksime vieni kovoti su stichijomis, kad bus, kas pasirūpina mumis pačiais.

Daugelis mūsų sutikę pašalpos atsiimti atėjusį pijoką ar įtartinai kailiniuotą ponią skubame teisti visus nepasiturinčius. Klijuoti tinginių, apsimetėlių ar lūzerių etiketes. Patys pasirinko - nesimokė, prisidirbo vaikų, ėmė gerti, nebuvo apdairūs ir protingi skolindamiesi…. Bet ar tikrai pakliūti į tokią padėtį yra pasirinkimo, noriu/nenoriu reikalas?

Bandydamas įsistoti į šių žmonių batus ieškai atsakymo, kaip geriausiai galėtume ir turėtume jiems padėti. Tai, ką mačiau ir tai, apie ką svarčiau, tik dar labiau sustiprina mano motyvaciją ieškoti atsakymų ir stengtis padėti tiems, kuriems pagalba būtina, kurie neturi daugeliui mums elementarių dalykų - savo lovos, šaldytuvo, šiltos vakarienės…

Ačiū visiems, kurie padedate!

Rodyk draugams