BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lėta savižudybė

2013-04-23

Pamenate, kaip džiaugiausi radęs tvarkingą, negerentį benamį Stasį? Kaip tikėjausi žmogui padėti patarimais ir palaikymu? Pamatęs tuščias “pobalkoniškes” vyliausi, kad žmogus susirado normalų stogą virš galvos,  kažkaip įsitvirtino gyvenime.

Deja, šioms viltims išsipildyti nebuvo lemta. Vietoj to štai tenka stebėti, kaip šis žmogus pamaži grimzta dugnan. Ir su šiurpiu pagreičiu.

Įtarimą pirmąsyk sukėlė kažkurį vasario rytą sutikto Stasio keistas linksmumas ir liguistai žėrinčios akys. Tuomet dar tvarkingai atrodęs žmogus gyvai pasakojo darbo tikrinant šiukšliadėžių turinį peripetijas. Na, pagalvojau, keistuolis ir turi atrodyti keistai… Kas gi gertų nuo pat ryto?

Deja, po poros savaičių sutiktas Stasys buvo gerokai įkaušęs, garsiai keikė visus ir viską. Veidas ir rankos pajuodę, apranga netvarkinga. Stasys pasakojo, kad iš po balkono jį išvijo “mentai”, tad susirado kitą prieglobstį. Nieko - sakė gan pakiliai - tuoj pavasaris, eisiu gyvent į Valakampius, turiu radęs palapinę. Ką veiksi, - klausiu. “Nebijok, nepražūsiu”.

Dar po kelių dienų vairuodamas mačiau Stasį vakare žirgliojant per pėsčiųjų perėją - visiškai girtas, dainuojantis, jei tai galima dainavimu vadinti. Praeiviai lenkė Stasį lanku. Nuopolis.

Šiandien važiuodamas dviračiu pastebėjau vyrą ryškiais, netinkamo dydžio drabužiais  - tikras “Humanos” manekenas. Rankose - keli ryšuliai su šiukšliadėžėse rastomis gėrybėmis. Iš vieno kyšo senos keptuvės rankena. Vyro veidas keistai rudas ir putlus. Tik akys lyg matytos. Žvilgt darsyk - gi Stasys! Tik taip smarkiai pasikeitęs, kad sunku beatpažinti.

Nesvarbu, kas atsitiko, kas pastūmėjo - kelių mėnesių metamorfozė šiurpina. Gyvenime po balkonu - jokios romantikos, jokių galimybių išlikti oriam, tokiam-kaip-visi-kiti.

Siauru taku nuokalbėn dardėdamas nesumojau sustoti, Stasį pakalbinti. Bus dar progų, tikiuosi. Bet pastarasis susidūrimas paliko labai slogų įspūdį.

Ne kartą teko stebėti, kaip per pusmetį benamiais tapę žmonės pasikeičia neatpažįstamai. Smarkiai balažin ką gerdami, tampa vieni į kitus panašūs - rudai violetiniais pūstais žandais, sunkiai besilankstančiomis galūnėmis. O pašnekink tokį - regis žmogus kaip žmogus.

Prie ofiso šįvakar pakalbintas “etatinis” pijokas pasirodo beesąs fizikas. Kitas balkono šešėliuose gyvenantis vyrukas, vardu Haroldas, mažeikiškis, sakėsi beturįs trobesius keliuose kaimiškuose rajonuose. Bet į savo turtus seniai numojęs ranka - 15 metų jau gyvena Vilniuje, nes “čia visi draugai”. Geria, bet regis tą gėrimą dar kontroliuoja. Sakėsi gaunantis pašalpą, susirandantis visokių gerų daiktų konteineriuose. Sunkiai vaikštantis, iš pažiūros nė 40 neturintis vyrukas, o atrodo it pavargęs senelis. Graudu.

Haroldas prasitarė sužinojęs, kad jo draugė ligoninėje - sumušė kažkas galvą. Nieko, sakau, gal atsigaus. Sako, mano tėvukas taip ir neatsigavo.

Nežinau, ką Stasui, Haroldui ir dešimtims aplink gyvenančių ekstremalioje socialinėj atskirtyje pasakyti. Guosti? Barti?

Šie žmonės kažką dirba, veikia - savo tempu ir režimu. Negali sakyti, kad jie nesuprastų, nežinotų kitų - normalių - galimybių. Negali sakyti - kad pasirinko tokią varganą egzistenciją. It kokių benamių katinų. Veikiau man šie žmonės atrodo pakliuvę į uždarą ratą; ydingą sūkurį, tempiantį juos gilyn žemyn. Kažkoks lėtas žudymasis, dievaži.

Kai jų - stasių, haroldų - ilgiau nebesutinki - imi spėlioti, kas nutiko. Gal išėjo iš šios ašarų pakalnės - apie šiuos vargetas juk nerašys laikraščiai, portalai, nekalbės ir neverks minios. Greičiausiai nebus nė paminklo ar gėlės ant kapo…

Bet juk šie žmonės - tokie patys, kaip jūs ir aš. Verti pergalės, išgelbėjimo, išganymo. Per greitai, per smarkiai pralaimintys žmonės.

Juos nurašyti, nekreipti dėmesio? Bandyti padėti? Bet kaip?! Patarkit.

Rodyk draugams