BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kurių velnių?

2015-02-16

Taip taip - kurių velnių, Jūs klausiate, tamstai Ilgiau, balotiruotis? Nes juk esu Nr. 8 LR Liberalų Sąjūdžio sąraše kandidatų į Vilniaus miesto tarybą.

Sako man - yra juk “Maisto bankas”, viena smagiausių ir efektyviausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, darbuokis ten į valias - ko reikia lįsti į politiką? Aha, sakau - bet pabandykim atsakyti į viską iš eilės.

Taip, “Maisto bankas” be abejonės yra puiki vieta realizuoti savo gebėjimus konkrečiai padedant visuomenės silpniesiems ir išgelbstint nuo pražūties tūkstančius tonų maisto. Bet tie, kurie mane pažįsta, žino, kad turiu ne vieną dešimtį panašiai vežančių potencialiai naudingų visuomenei užmačių, kurias įgyvendinti reikia platesnės platformos.

Būti miesto taryboje - puiki galimybė bendradarbiaujant su šimtais sostinės socialinių tarnybų ir nevyiausybinių organizacijų profesionalų sukurti ir pastatyti ant kojų tuziną naujų projektų, kurie padės tūkstančiams ar dešimtims tūkstančių žmonių. Antraip idėjos dūla stalčiuose, o gyvenimas nesikeičia į gera taip sparčiai, kaip galėtų.

Esu dirbęs Vilniaus savivaldybėje - vadovavau didžiausios sostinėje socialinės įstaigos - Vilniaus socialinės paramos centro - kolektyvui, dirbau Socialinės paramos skyriuje. Per keletą metų patyriau, ką galima ir ko negalima pakeisti. Taip, finansiniai ištekliai riboti. Tačiau ne jie svarbiausi - išlaisvinus tūkstančių socialinės sferos darbuotojų motyvaciją ir kūrybingumą, galima per trumpą laiką atlikti svarbias reformas ir įdiegti inovacijas.

Kai atėjau vadovauti į SPC, milžiniškos socialinių išmokų prašytojų eilės, besidriekiančios ne tik pastate, bet ir Kauno gatvėje, visiems atrodė norma ir neįmanomas pakeisti reikalas. Tik todėl, kad nenorėjo keisti. O pasirodo tereikia tik noro - nesunkiai eiles panaikinome, sutaupydami miestiečiams marias laiko ir nervų.

Sunkiausiai dirbantiems socialiniams darbuotojams pakėlėme atlyginimus ir suteikėme laisvės efektyviai savarankiškai tvarkytis - ir socialines paslaugas ėmė gauti daugiau klientų. Ėmėme matuoti ir vertinti teikiamų socialinių paslaugų efektyvumą, būtinumą - ir vėl progresas. Tiesa, teko atsisveikinti su kai kuriais nekompetentingais, arogantiškais, užsimarinavusiais kadrais - į jų vietas stojo energingi, mokslus Europoje baigę, permainų alkani žmonės. Dirbti tapo našiau, lengviau, smagiau.

Taip, Vilnius neretai yra pelnytai vertinamas kaip pirmaujantis socialinėse inovacijose, efektyvių socialinio darbo formų taikyme. Bet galima ir reikia daryti daugiau. Ką?

Pirmiausia, knieti Vilniuje įsukti privačios vaikų priežiūros sistemą. Darželius statyti brangu ir lėtai, poreikis daug didesnis. Auklės daugelio kišenei neįkandamos. Vakaruose seniai žinoma privačių vaikų prižiūrėtojų sistema, kuomet savo vaiką (-us) auginanti mama (močiutė) pasiima į namus prižiūrėti dar porą trejetą mažylių (paprastai tarp 1,5 ir 5 metų amžiaus), užsidirba pati, ir padeda į darbą grįžti kelioms šeimoms. Tokiam verslui nereikia didelių investicijų ir pasirengimo, lengva įeiti ir reikalui esant išeiti. Tokių paslaugų tiekėjų organizacijos užtikrina paslaugų kokybę, prieinamumą, patikimumą. Vilniuje ir kituose miestuose tokios paslaugos tikėtina yra teikiamos neformaliai (t.y., nelegaliai). Suteikus šiems paslaugos tiekėjams paramą ir kitas paskatas teisėtai veikti, nesunkiai ir be didelių melejonų išspręstumėme metų metus piktinančią “darželių trūkumo” problemą. Pas britus tokias paslaugas teikia 40 tūkstančių asabų, tarp kurių ir lietuviai - taigi laikas šią patirtį perkelti Lietuvon. Panašių paslaugų reikia ir senolių, neįgaliųjų priežiūros srityse. (giliau čia nesiplėtosiu, jei kam įdomu, telefonu 8 699 85259 susitarkime dėl pokalbio).

Multifunkciniai centrai, kuriuose mikrorajonuose ir ypač priemiesčiuose galima teikti visą puokštę paslaugų socialiai jautriam kontingentui - kita kryptis. Bibliotekos didžia dalimi savo atgyveno, tačiau jų pastatai ir darbuotojai gali ir turi tapti kokiokio pobūdžio veiklos centrais. Senų žmonių priežiūra ir užimtumas, mokyklinukų popamokinė veikla, suaugusiųjų švietimas ir smulkus komunalinis aptarnavimas, bendruomenės saugumas ir aplinkosauginės iniciatyvos, ir aišku kultūriniai renginiai - viską galima sutalpinti, derinant seną infrastruktūrą ir privačią iniciatyvą. Vokietijoje mačiau tokius veikiančius centrus savo akimis, norėčiau matyti ir Vilniuje.

Darbas su benamiais turi būti dirbamas visiškai kitaip, ne dabar. Dabar žmonės miega  po balkonais šalčiausiomis žienomis, mums dažnai nė nenutuokiant. Neturime dar mados ar įpročio rūpintis bendro nadojimo erdvėmis. Teršia, geria, rėkauja, serga ir kartais miršta, purvini, alkani, išpurtę - bet žmonės. Jais žmoniškai reikia pasirūpinti, net jei tam reikia atokioje vietoje įrengti specializuotus nakvynės namus. Kalbėjausi su benamiais - daugelį galima integruoti, duodant pajamų šaltinį (daugelis jų ir taip dirba miesto sanitarais), perdaug nevaržant jų kitąsyk keistai suprantamos laisvės, nuolat siūlant pagalbą, gydymą ir darbą. Pažįstu Vilniuje organizaciją, iš visiško dugno (kanalizacijos šulinių, landynių griuvėsiuose) ištraukusius ir ant kojų pastačiusius žmones. Turime padėti patiems silpniausiems, nes taip daro stiprios ir geros visuomenės. Tik neužtenka dirbti iš kabinetų, nuo 8 iki 17.

Taboras. Mačiau Olandijoje, kaip efektyviai dirbama su romais, priskrentant prie jų tikra ta žodžio prasme taip, kad nebūna kaip užsiiminėti nelegalia prekyba narkotikais, neleisti vaikų į mokyklas ar nevykdyti kitų pareigų. Taip, vieni socialiniai darbuotojai to negalės padaryti, tačiau ignoruoti to kriminalinio, socialinio ir žmogaus teisių skaudulio nebegalime. Vienos kitos nelegalios trobelės nugriovimu nieko nepakeitėme. O jauni romai man pasakojo, kad važiuoja dirbti ir gyventi į Angliją - kaip visi. Ir čia taip gyventų, jei būtų sąlygos. Tačiau Vilniaus tabore “darbo” sąlygos yra nepriimtinos (nors daugeliui garantuoja visai neblogas pajamas, su kuriomis nepajėgia konkuruoti darbo biržų kontrsiūlymai) - jos nėra priimtinos ir daugeliui romų, pačių jų teigimu. Bet vieniems teks mesti dabartinius užsiėmimus ir įpročius, kitiems - priimti iššūkį nustoti gyventi taip, kaip (kreivai) moko taboro bendrija. Europa jau turi ne vieną sėkmingos romų integracijos projektą - turėsime ir mes.

Socialines paslaugas teikiančias privačias organizacijas laikas normaliai įjungti į šių paslaugų planavimo, organizavimo ir svarbiausia finansavimo sistemą. Privatininkai turi lygiomis sąlygomis konkuruoti su biudžetininkais - vieniems ši konkurencija atneš reikiamus išteklius, kitiems sujudins užsistovėjusių kraują ir gebėjimą veikti taip, kad klientai mylėtų. Visi iš to laimėsime, būsime laimingesni. Mačiau tai atsitinkant, ir nori matyti dar.

Tai sąrašą gaima tęsti ir tęsti. Tikiu, kad drauge su bendraminčiais miesto taryboje ir socialinėse tarnybose sugebėsime greitai įsukti gerus, laukiamus pokyčius.

Su liberalais esu nuo 1997. Daugelį Vilniaus liberalų lyderių pažįstu - buvome kartu darbuose, visuomeniniuose reikaluose, ar sporte. Už būsimą Vilniaus merą Remigijų Šimašių nepažįstu padoresnio, sąžiningesnio, vertybiškai integralesnio žmogaus. Matau susiformavus plačių kompetencijų profesionalų komandą, kurie vieni kitus papildydami, mesdami ir priimdami iššūkius vers kalnus. Tiesiog atėjo laikas mums stoti prie miesto vairo.

Valdžios vadžias laikyti - garbinga kompetentingųjų, turinčių išteklius ir gebėjimus pareiga. Kai Remigijus manęs paklausė, ar eisiu drauge - nedvejojau atsakydamas. Lengva nebus - laiko atima, tos visuomeninės pareigos. Esu jau trumpai ragavęs miesto tarybos duonos, žinau kas tas yr. Bet yra laikas gauti, yra laikas ir atiduoti. Vertinu tai kaip garbingą tarnavimą - tad “tokių velnių”.

Lankstukų su savo atvaizdu nedalinsiu, prašymais reitinguoti neužknisinėsiu :) Bet jei įgaliosite dirbti miestui - padėsiu visas pastangas ir sukauptas žinias.

PS.: O kaip gi “Maisto bankas”, sakysite? O “Maisto bankas” bus savo ruožtu - dirbau čia ir dirbsiu išsijuosęs. Jei kirsis interesai - nuo sprendimų nusišalinsiu. “Maisto banke” mes dirbame su visais gerus darbus darančiais ir remiančiais politikais, ekskliuzyviai neagituojame nė už vieną - bet žinoma už nuopelnus padėkojame ir pagiriame. Taip bus ir toliau.

Patiko (5)

Rodyk draugams



Komentarai (4) apie "Kurių velnių?"

  1.   ausra maldeikuene rašė:

    Viskas puiku, bet apie bibliotekas kliedesys Vaidotai. Kada paskutinį sykį buvai bibliotekoje. Visohe Lietuvoje jos pilnos šurmulio. Mėgstamiausia mano anūko vieta. Ir reikia matyti kokiu veidu tas 5 metų žmogus parsineša knygutes iš bivkiotekos ir verčia visus jam skaityti. Ir pats bando. Ironiškai galiu tik pastebėti, griaudamas jas ketini auginti naujas soc. paramos trokštančias žmonių grupes?

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  2.   ilgius rašė:

    Buvau, Aušra, buvau. Paskutinįkart Naujosios Vilnios bibliotekoje lankiausi. Praeitą savaitę beje skambino savivaldybės kolegos dėl Vilkpėdės bibliotekos pertvarkos - taigi problema ne man vienam žinoma. Nors be abejojo ne visos bibliotekos tik vegetuoja ;)

  3.   Radijo rašė:

    Taip, teisingai. Visada reikia tureti savo nuomone, kuri butu paremta didele patirtim ir “auksta tiesa”. Bunant valdymo piramides apacioje, nelabai patogiai siekti nuomoniu, kurie gimsta piramides virsuje. Tad, sekmes! :)

  4.   Ramunė rašė:

    Įdomi, bet ne naujos idėjos dėl bibliotekų. Tik gal vertėtų pasigilinti į niuansus. Pirmas, diaugiafunkcinė veikla visiškai išsitenka po bibliotekos stogu ir tai jokiu būdu nepaneigia bibliotekos idėjos. Galbūt teigdamas, kaad ‘bibliotekos atgyveno’ turėjote omeny, kad atgyveno veiklos, paremtos vien tik knygų skolinimu, modelis. Antras, turbūt rengdamas pasiūlymus įsigilinote, kad ‘kišeninės bibliotekos’ Vilniuje, yra vienas iš didžiausių barjerų plėtoti naujos veiklos modelį ir padėti vilniečiams plėtoti žingedumą bei nuolat mokytis. Jeigu tai neliks rinkiminiais pažadais ir ryšitės rimtiems veiksmams, rekomenduoju pradėti nuo skaitinių: http://modelprogrammer.slks.dk/en/challenges/challenges-in-the-librarys-zones-and-spaces/#.VvzIaaR97IU

Rašyk komentarą