BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Metų muzikinis įvykis - ilgai lauktas Testament koncertas Vilniuje. Penkta (nors mano manymu šiuo metu mažiausiai trečia) geriausia trash metal grupė apsilankė Marijos žemėje.

Pernai išleidusi daugelio manymu geriausių metalinį albumą, grojanti labai stipria sudėtimi - vienas geriausių metalinių vokalistų vėžį nugalėjęs žmogus-meška Chuckas Billy, gitaros virtuozas Alexas Skolnickas, atominiu laikrodžiu vadinama metalo būgnų legenda Gene Hoglan, veteranai Ericas Petersonas ir Povilaičio veido savininkas džiazuojantis bosas Gregas Christianas.

Testament albumas daugelio manymu buvo ne tik geriausias 2012-ųjų metalinis diskas, bet ir vienas geresnių šios grupės kataloge - taigi, vyrukai nėra vien tik senus gerus laikus menantys dinozaurai (kaip kokia jau nieko doro nebesukurianti Metallica) - parako pakanka.

Ta chebra grojo ne metalistams įprastame New York klube, o Forume Palace. Sugroję kelis paskutinio albumo gabalus, dosniai pavaišino “senosios mokyklos” trashu, o baigė stipriais neatsibodusiais pastarųjų metų gabalais. Atrodo - ko daugiau norėti?

Bet liūdina štai kas - pasižiūri į auditoriją, matai kokius 500 (geriausiu atveju?) žiūrovus, kurių nemaža dalis mandagūs sengalvėliai, kita dalis metalo “zavsigdatajai”, šokantys pogo visada ir visur.

Testamento akyse buvo matyti liūdesys, grojant mažai auditorijai, nesugebančiai garsiai išdainuoti priedainių. Net jei būtų pavaišinta nemokamu litru alaus ir paprašyti sugiedoti du gaidelius, metalinė minia ko gero nebūtų išspaudusi geriau.

Šlubavo ir garsas. Trūko galios ir švarumo, vokalo tarpais negirdėjom visai. Shit happens, kaip sakė Chuckas. Bet nebuvo stiprios energetikos, nebuvo ir maksimalaus įmanomo kaifo. Nebuvo linksmumo atlikėjų akyse, nebuvo ir biso. Atbuvo, ir tiek. Nežinau, ar norės kada čia beužsukti vėlek.

Ir gal nebevažiuokit čion… Gal geriau jau mes atvažiuosim į didesnes arenas Lenkijoje ar sales Latvijoje?

Kita vertus, buvo intymu. Dar niekad neteko būti tiek arti gyvai grojančių metalo gigantų. Atrodo, kad grojo personaliai tau, tiesiai į ausį. Geriau, nei iš TV ar PC. Už tai ačiū - nepamirštamos emocijos.

Testamento klausiau ir klausysiu, su pagarba ir meile. Ir liūdesiu - nes daugeliui gerų dalykų lemta baigtis, kada nors.

Kaip sako - už tokią Lietuvą kovojom - kad galėtumėm vieną dieną Testamento klausytis gyvai už nedidelius pinigus namuose. Ačiū labai - tos pusantros valandos buvo tikrai vertos kiekvieno lito.

Rodyk draugams

Kur dingo?

2013-06-25

Kur dingo tie vaisiniai ledai po 5, 6 ar 7 kapeikas?

Juk daugelis ledų puodeliuose ar ant pagaliuko nedaug skiriasi nuo tarybinėmis vasaromis ledų kioskuose parduodamų…

Tai kur tie gerieji ledai, kuriuos karštomis 70-80jų vasaromis pirkdavome po kelias porcijas? Prie kurių rikiavosi ilgiausios eilės, kuriuos išpirkdavo sparčiausiai?

Pamenate? Tie - geltoni ar raudoni, popieriniuose puodeliuose, valgomi pagaliuku? Nuo kurių šaltumo maloniai perštėjo gerklės, o nuo greitai tirpstančio saldumo lipdavo pirštai?

Pamenate? - prie ledų kioskų anuomet - eilės. Mes vaikai nekantriai laukdavome, kol atveš ledų. Žinia apie tai, kokie šiandien ledai, greitai pasklisdavo po kiemus. Šerbetas, krem-briule ar eskimo - velnią supaisysi, mažai ką sakė. Ledai vadinosi “po kiek“.

Ledai po 20 kapeikų - mėgstamiausi, ypač su geltonu glaistu. Pieniški po 18 kap. Su kakava po 22. Grietininiai, sunkiai įperkami - po 28 kapeikas. Kainas norint suprasti šiandienos litais reikėtų dauginti x10? Tarybiniam vaikui nedaug buvo dalykų, galėjusių konkuruoti su šiais skanėstais.

Čia Vilniuje - gal kituose miestuose kainos ir pasiūla skyrėsi. Kapsuky ledas garsėjo kaip ypatingai geras - riebus, turtingas skonio. Važiuodami į kaimą nuolat prašydavome nupirkti ir juokėmės iš tos vienaskaitos. Juokėmės ir iš moteriškos lyties saldainės, ir “š” prisilipinusio švakso. Laiminga vaikystė, tegul ir be ipadų ar quake’ų…

Būdavo atskiri ledų kioskai. Leningrade juose žiemą prekiaudavo superbrangiais mūsuose retai tuomet matomais apelsinais. Ir ledai Rusijoje būdavo kitokie - daug riebesni, fasuojami it koks pyragas.

Et, gera pasiilgti kai kurių gerų praeities dalykų - smagūs prisirišimai. Daromės senbezdomis?

Rodyk draugams

Ryperiai

2013-06-11

Vakaruose mėgstama repuoti, pas mus - rypuoti. Rypuoja net gaideliai su gegulėmis.

Tad gailiai dejuojančius ir besiskundžiančius neteisibe, valdžia, briuseliu, rusija etc. nuo šiol vadinsiu ryperiais.

Tik nepainioti su riperiais :)

Rodyk draugams

Lėta savižudybė

2013-04-23

Pamenate, kaip džiaugiausi radęs tvarkingą, negerentį benamį Stasį? Kaip tikėjausi žmogui padėti patarimais ir palaikymu? Pamatęs tuščias “pobalkoniškes” vyliausi, kad žmogus susirado normalų stogą virš galvos,  kažkaip įsitvirtino gyvenime.

Deja, šioms viltims išsipildyti nebuvo lemta. Vietoj to štai tenka stebėti, kaip šis žmogus pamaži grimzta dugnan. Ir su šiurpiu pagreičiu.

Įtarimą pirmąsyk sukėlė kažkurį vasario rytą sutikto Stasio keistas linksmumas ir liguistai žėrinčios akys. Tuomet dar tvarkingai atrodęs žmogus gyvai pasakojo darbo tikrinant šiukšliadėžių turinį peripetijas. Na, pagalvojau, keistuolis ir turi atrodyti keistai… Kas gi gertų nuo pat ryto?

Deja, po poros savaičių sutiktas Stasys buvo gerokai įkaušęs, garsiai keikė visus ir viską. Veidas ir rankos pajuodę, apranga netvarkinga. Stasys pasakojo, kad iš po balkono jį išvijo “mentai”, tad susirado kitą prieglobstį. Nieko - sakė gan pakiliai - tuoj pavasaris, eisiu gyvent į Valakampius, turiu radęs palapinę. Ką veiksi, - klausiu. “Nebijok, nepražūsiu”.

Dar po kelių dienų vairuodamas mačiau Stasį vakare žirgliojant per pėsčiųjų perėją - visiškai girtas, dainuojantis, jei tai galima dainavimu vadinti. Praeiviai lenkė Stasį lanku. Nuopolis.

Šiandien važiuodamas dviračiu pastebėjau vyrą ryškiais, netinkamo dydžio drabužiais  - tikras “Humanos” manekenas. Rankose - keli ryšuliai su šiukšliadėžėse rastomis gėrybėmis. Iš vieno kyšo senos keptuvės rankena. Vyro veidas keistai rudas ir putlus. Tik akys lyg matytos. Žvilgt darsyk - gi Stasys! Tik taip smarkiai pasikeitęs, kad sunku beatpažinti.

Nesvarbu, kas atsitiko, kas pastūmėjo - kelių mėnesių metamorfozė šiurpina. Gyvenime po balkonu - jokios romantikos, jokių galimybių išlikti oriam, tokiam-kaip-visi-kiti.

Siauru taku nuokalbėn dardėdamas nesumojau sustoti, Stasį pakalbinti. Bus dar progų, tikiuosi. Bet pastarasis susidūrimas paliko labai slogų įspūdį.

Ne kartą teko stebėti, kaip per pusmetį benamiais tapę žmonės pasikeičia neatpažįstamai. Smarkiai balažin ką gerdami, tampa vieni į kitus panašūs - rudai violetiniais pūstais žandais, sunkiai besilankstančiomis galūnėmis. O pašnekink tokį - regis žmogus kaip žmogus.

Prie ofiso šįvakar pakalbintas “etatinis” pijokas pasirodo beesąs fizikas. Kitas balkono šešėliuose gyvenantis vyrukas, vardu Haroldas, mažeikiškis, sakėsi beturįs trobesius keliuose kaimiškuose rajonuose. Bet į savo turtus seniai numojęs ranka - 15 metų jau gyvena Vilniuje, nes “čia visi draugai”. Geria, bet regis tą gėrimą dar kontroliuoja. Sakėsi gaunantis pašalpą, susirandantis visokių gerų daiktų konteineriuose. Sunkiai vaikštantis, iš pažiūros nė 40 neturintis vyrukas, o atrodo it pavargęs senelis. Graudu.

Haroldas prasitarė sužinojęs, kad jo draugė ligoninėje - sumušė kažkas galvą. Nieko, sakau, gal atsigaus. Sako, mano tėvukas taip ir neatsigavo.

Nežinau, ką Stasui, Haroldui ir dešimtims aplink gyvenančių ekstremalioje socialinėj atskirtyje pasakyti. Guosti? Barti?

Šie žmonės kažką dirba, veikia - savo tempu ir režimu. Negali sakyti, kad jie nesuprastų, nežinotų kitų - normalių - galimybių. Negali sakyti - kad pasirinko tokią varganą egzistenciją. It kokių benamių katinų. Veikiau man šie žmonės atrodo pakliuvę į uždarą ratą; ydingą sūkurį, tempiantį juos gilyn žemyn. Kažkoks lėtas žudymasis, dievaži.

Kai jų - stasių, haroldų - ilgiau nebesutinki - imi spėlioti, kas nutiko. Gal išėjo iš šios ašarų pakalnės - apie šiuos vargetas juk nerašys laikraščiai, portalai, nekalbės ir neverks minios. Greičiausiai nebus nė paminklo ar gėlės ant kapo…

Bet juk šie žmonės - tokie patys, kaip jūs ir aš. Verti pergalės, išgelbėjimo, išganymo. Per greitai, per smarkiai pralaimintys žmonės.

Juos nurašyti, nekreipti dėmesio? Bandyti padėti? Bet kaip?! Patarkit.

Rodyk draugams

Stebėtinai panaši konservatorių ir darbiečių (gal jau reikia sakyti tvarkdarbiečių?) socialinė politika. Mažinkime veltėdžiams ir tinginiams dosniai mokamas socialines pašalpas!

Darbo partijos deleguotos ministrės valdoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo, kad 350 litų pašalpą žmonės galėtų gauti ne ilgiau kaip metus. Po 12 mėnesių socialinė pašalpa darbingo amžiaus asmenims bus mažinama penktadaliu. Po 2 metų kirps 30%, po 3 metų - 40%. o po 4 metų liktų tik 175 litukai pašalpos. O po 5 metų mokės lygiai nulį.

Puiku - ir sutaupysime, ir tinginius prie darbo paakinsime! Konservatoriai dar sugalvojo už pašalpas liepti gatves pašluoti, pievas pašienauti. O ką - vis tiek juk dyki be darbo šlitinėja…

Bet štai kas keista - nei draugai konservatoriai, nei jų neva oponentai darbiečiai su socdemais ignoruoja skurdo koreliaciją su kitomis problemomis - šešėline ekonomika, emigracija, nusikalstamumu ir sveikatos problemomis.

Kas galėtų paneigti - kad mažinant pašalpas (oficialių) pajamų neturintiems pastarieji skatinami verstis neoficialia ar neteisėta veikla? Rinkti butelius, per sieną vežti cigaretes, vogti mišką ar metalą, stumdyti pilstuką ar kitokį brudą, galiausiai dirbti už vokelį.

Arba emigruoti - nes kas norėtų visą gyvenimą verstis tokia garbės nedarančia veikla. Nes juk kitokia perspektyva nekvepia. Arba gerti.

Nes juk pasak reformos sumanytojų pašalpininkai arba dirba nelegaliai, gastarbaitina užsieniuose arba pila. Vienos vaikus auginančios moterys, daugiavaikiai, neįgalieji - visi jie juk gali dirbti, nėra ko priešais televizorių kaip bambaliams voliotis. Legaliai arba nelegaliai. Arba emigruoti. Arba gerti.

Prisimenu universitete girdėtas pokario istorijos paskaitas. Vyrai pokariu ėmė masiškai gerti. Ne dėl to, kad būtų tinginiai ar veltėdžiai. Tiesiog valdžios politika visus įvarė į visišką neviltį, kai dirbti neapsimokėjo, nes ne kažin ką uždirbsi, mokesčiai nežmoniški. Nebent eitum tarnauti į partinius organus, stribais.

Keista, kad taip darbo grupes mėgstantis kurti premjeras A.Butkevičius nesumojo tokiai opiai problemai išnagrinėti sukurti darbo grupės. Tam, kad iš visų pusių išnagrinėti, kokias pasekmes atneš tokia “reforma”. Juk daugelis pripažįstamų ekspertų pakviesti nepasididžiuotų be atlygio padirbėti. O gal kažkokia darbo grupė patyliukais veikė, tik jai gėda prisipažinti pagimdžius tokius siūlymus?

Socialine taryba didžiavosi ir konservatorių socialinės politikos flagmanas R.Dagys. Ne kažin ką nuveikusios grupės vienas vadovų buvo ir kun. R.Grigas, kuris šiaip nevengiantis aktyviai pakomentuoti aktualijų dabar regis nebyliai pritaria oponentų darbiečių užmačioms.

Ar nebus taip, kad tie, kurie dirba nelegaliai, artėjant metų terminui susitars su kuo nors padirbėti kelias dienas ir vėliau būti atleistiems bandomajam laikotarpiui nepasibaigus? Tokiu būdu maksimalios pašalpos terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo, ar ne? Tai kam visas tas cirkas?

Vietoj to, kad varguolius darytume atpirkimo ožiais, pertvarkykime socialinės paramos sistemą taip, kad socialinės investicijos gydytų bėdas, o ne vienas problemas keistų kitomis.

Gydykime alkoholikus, atleiskime nuo mokesčių savarankiškai dirbančius, premijuokime darbo vietas sukūrusius verslininkus ir pakankamai ilgai juose išdirbusius ilgalaikius bedarbius. Kurkime valstybines darbo vietas ten, kur jos nesikuria, arba teikime mokesčių lengvatas tuose rajonuose, kur darbo vietos kuriasi vangiai, o ilgalaikių bedarbių daug.

Susiskaičiuokime, ar tik tokios investicijos (ypač panaudojant ES lėšas) nebus geresnės, nei didesnės išlaidos kalėjimų ar ligoninių išlaikymui bei svetimšalių imigrantų integracijai į mūsų visuomenę.

Suprantu, kad kai kur sutirštinu ar supaprastinu - pataisykite mane, kur esu neteisus.

P.S. Kolegė rašo: “Panevėžio mieste sausio pabaigoje registruoti 10945 bedarbiai- laisvų darbo vietų šiandien- 120. Kyla klausimas- tai kur tam bedarbiui dirbti? Juk pakeitus pašalpų mokėjimą sistemą, naujų darbo vietų neatsiras. Visa bedarbystės našta užkraunama ant žmonių pečių. Tarsi jie būtų kalti dėl blogos ekonominės situacijos šalyje.”

Rodyk draugams

Šaipomės iš ekscentriško keistuolio-verslininko pareiškimų, kad Kaunas privalo paremti KK Žalgirį 10 mln. lt. Romanovas savo klubui skolingas 25 milijonus Lt, bet matai pinigų neatiduos, kol nesusimokės kiti pasižadėję “rėmėjai”.

“Sumokėti” ir “rėmėjai” skamba kaip J. Erlicko “įlipo dvi silkės į obelį“. Neseniai vykusiuose “Verslo žinių” rinkodarininkų pusryčiuose kaip vienas nesusikalbėjimų ne kartą minėtas žinomas faktas - rėmimas (sponsorship) yra vienas iš rinkodaros metodų, tai nėra labdaringa parama, kaip tai apibrėžia Labdaros ir paramos įstatymas.

Paramos atveju rėmėjai remia, o ne susimoka. Susimoka tie, kurie kažką konkretaus perka. Kaip teisingai sako Vitoldas Masalskis, Kauno taryba turėtų susimokėti, nes “Žalgirio klubas” yra labai gera reklama šiam miestui. “Labai gera” - tai tokia, kurią galima nesunkiai apskaičiuoti. Paskaičiuoti investicijos grąžą, palyginti alternatyvas.

Tuo tarpu parama skiriama iš idėjos, iš užuojautos, geros širdies, meilės, patriotizmo ar pan., nesitikint materialinės naudos. Remiamas viešasis interesas. Remti kamuolius spardančius ar bumsinčius milijonierius nėra viešoji nauda. Viešoji nauda - skatinti visuomenės fizinį aktyvumą, vystyti mėgėjų sportą.

Tas pats ir kultūroje - galima remti meno saviveiklą, paveldą, o ne komerciškai sėkmingus milijonus uždirbančius profesionalus. Senelio Imbraso pasipiktinimas tuo, kad VEKSas rėmė “Bjorką”, turi pagrindo.

Visuomenei naudingos (nekomercinės) veiklos rėmėjams taikoma gana dosni pelno mokesčio lengvata. Kita vertus, taikoma prievolė atsiskaityti už gautos paramos sunaudojimą, taikomi reklaminių įsipareigimų ribojimai (ne daugiau nei 10 proc. paramos vertės). Profesionalūs sportininkai tiek mūsuose, tiek ir kitur pasaulyje nepelnytai naudojasi mokesčių mokėtojų pinigais, lengvatomis ir nuolaidomis. Todėl mažiau pinigų lieka paremti tiems, kam to reikia iš tikrųjų.

Tad jei manome, kad miestui, valstybei, kompanijai ar bendruomenei naudinga finansuoti areną, stadioną, ar juose sėkmingai sportuojančius turtuolius, kurie uždirba tiek, kad patys steigia paramos fondus, remiančius gabius vaikus, kultūrą ir t.t. - pirkime tų objektų veiklos paslaugas, pavieniui ar susimetę.

Būtina aiškiai atskirti sponsorius nuo rėmėjų ir šiuos daiktus vadinti tikraisiais vardais. Ne tik vadinti, bet ir jiems taikyti skirtingą teisinį ir mokestinį reglamentavimą. Ir Romanovui tuomet netektų Kauno valdžios gėdyti, jis šį reikalą išspręstų netesybas išsireikalaudamas teisme.

Nesutinkate? Rašykite komentarą.

Rodyk draugams

Kreivos žinios

2013-01-29

Žiniasklaida skalambija - bedarbė už socialines pašalpas Kauno centre nusipirko pusės milijono butą!!!

Tie, kas skaito tik antraštes, trina rankas - ar nesakiau, socialinės pašalpos mokamos apsimetėliams! Nereikia nieko mokėti, apgavikai, eikit dirbti!

Toliau paskaičius - dar įdomiau. Apgavikė čigonė! Taigi aišku - visi čigonai melagiai! O jos motina sėdi už narkotikus labai dideliais kiekiais! Taigi vaikui aišku - čigonai norkotikais Lietuvą nuodija, (beveik) milijonus kraunasi,  slapta butus (beveik) centre perkasi ir dar socialines pašalpas jama!

Visapusiškai šaunus ėjimas. Kas beprieštaraus, kad ir toliau reikia mažinti socialinę paramą? Visi pritars, kad reikia skirti daugiau lėšų demaskavimams, “mobilioms komandoms”, ir “visažinėms bendruomenėms”. Tvarka ir teisingumas bus, taip pat ir darbas, darna ir dora!

Bet pažvelkime kitaip - iš narkotikų prekybos nusipirkusios butą čigonų šeimą demaskuoti - tarytum trečioką aplošti šaškėmis. O kur tie niekadėjai apgavikai trečdalis Lietuvos, dirbantys šešėlyje, važinėjantys džipais ir gyvenantys pilyse, imantys varguoliams skirtas kruopas ir jais šeriantys kovinius šunis, iš išskaičiavimo nesiženijantys ar fiktyviai išsiskyrę, sirgdami važinėjantys riebiai užsidirbti ar atostogauti užsienyje…? Kur tie tūkstančiai, dešimtys tūkstančių demaskuotųjų, nuteistų ir nubaustų?

Nėra. Bet pompa pirmuose puslapiuose, anonsuose ir visažinių teisuolių komentaruose - tarsi būtų.

Sunkmečiu lengviausia kurstyti socialinę nesantaiką, kurpti pasakas ir atpirkimo ožius. Nesvarbu, ką kaltina - komunistus, žydus, masonus, buržujus, liberastus, Briuselį, Maskvą, imigrantus ar marsiečius. Svarbu, kad problemą ne sprendžia, o kuria naują.

Ar žiniasklaidos pataikavimas žemažiūriams vieną dieną neatsisuks prieš ją pačią?

Rodyk draugams

Nemanau, kad Žirmūnai yra išskirtinis, socialiai apleistas Vilniaus mikrorajonas. Esu rezidavęs Naujamiestyje, Naujininkuose, Šeškinėje, Baltupiuose, Naujoje Vilnioje. Žirmūnuose gyvenu trečioje vietoje, tad galiu lyginti.

Šią savaitę benamį Stasį sutikau dukart, gyvai žingsniuosiantį su stiklo tara prikrauta terbele. Prie mūsų kiemo konteinerio sutiktas Stasys skundėsi negausiu laimikiu - rado vos porą butelių. Kur gi ne, sakau jam, juk nuolat matau kokį tuziną šiuos konteinerius inspektuojančių žmonių.

Pusamžiai ir vyresni; vieni vietiniai, nuolatiniai, kiti šioje apylinkėse lankosi praeidami ilgesnį maršrutą. Ginkluoti lazdomis, kabliais ar dar sudėtingesniais mechanizmais, padedančiais iš stiklo konteinerių už kakliukio sužvejoti vertingesnį butelį. Su ratukais, kuprinėmis, terbomis ar tiesiog polietileno maišais - daugelio jų veidai pažįstami taip pat, kaip ir šalimais gyvenančių kaimynų.

Miestas anonimiškas - nebežinome kaimynų vardų, nei ką jie veikia - ką jau kalbėti apie vietos valkatas, benamius ar pijokus. Bet kad „asocialai” yra pastebima (ir deja vis ryškėjanti) bendruomenės dalis, to nepaneigsi.

Prieš porą metų rašiau apie mūsų kieme vėjų kiaurai prapučiamoje pašiūrėje gyvenančius benamius. Vieną iš jų susitikau vakar. Pernai gąsdinusi pamėlusiu veidu, dabar labiau į žvitrią senutę panaši bedantė guviai žygiavo link šiukšlių konteinerio, lydima jaunesnio (naujo) draugo.

Šiai mano pažįstamai poniai ir dviems jos po balkonais įsikūrusiems kompanionams praeitą žiemą kviečiau socialinę tarnybą. Moteris pernai sunkiai vaikščiojo, buvo susiveikusi ratukus (kuriuos kažkas netrukus „nukosėjo”). Nors Socialinė tarnyba benamius nugabeno į „Kojelavičiaus” nakvynės namus, trijulė grįždavo atgal - matyt mūsiški trokštamų „gėrybių” sklidini šiukšlių konteineriai yra jų tikrasis socialinių ir ekonominių interesų centras. Vėliau pavasary teko matyti, kaip penkiaaukščio gyventojai neapsikentę šalin vijo šiuos nepageidaujamus „kaimynus”. Su policijos pagalba išprašyti benamiai kelioms dienoms stovyklavietę įrengė greta stovinčioje autobusų stotelėje, bet buvo išvaryti ir iš ten. Vasarą šiuos gaiviai burnos skalavimo skysčiu kvepiančius draugus užtikau už poros kvartalų - poilsiavietę jie buvo įsikūrę po kito, matyt labiau varguolius toleruojančio, penkiaaukščio langais.

Vakar sutikta moteris linksmai pasakojo, kad netrukus gaus 300 litus, šalia dabar ir savivaldybės gaunamų 70 Lt. Ponia sakė netrukus sulauksianti pensinio amžiaus (nors iš pažiūros jai duočiau 75 metus), ir šiuos pinigus gaus už avarijoje žuvusį vyrą. Tai pasakojo tarsi būtų laimėjusi aukso puodą.

Vakare prasilenkiau savo bute įvairius rakandus kaupiančia senole - rusakalbė moteris pašnekino mūsų šunelį ir nulingavo savo keliais. Tuomet ir pabandžiau prisiminti, kiek benamių, elgetų ar šiukšlynuose besikuičiančių žmonių sutinku savo aplinkoje.

Prisiminiau pernai žiemą sulaikęs įžūlią trijulę, bandančią išardyti metalinę kiemo tvorą. Vėliau tuos pačius personažus mačiau velkančius metalą ir nebeveikiančio viešojo tualeto, kitądien stebėjau po mano langais ryte skanaujančius losjoną drauge su kiemą šluojančia kiemsarge.

Prisiminiau kieme suręstoje „dėdės Tomo trobelėje” benamių sukeltą gaisrą, rūsyje išplėštus sandėliukus ir apvogtus kaimynų butus. Mačiau, kaip metaliniu štankietu ginkluotas mūsų namo gyventojas vaikė kieme ant suoliuko vakaroti (ir šiukšlinti) įjunkusius mėlynanosius. Išmaldos prašančius varguolius sutinku prie visų aplinkinių didesnių ir mažesnių parduotuvių. Benamių gultų, stovyklių ar sandėliukų galėčiau rasti prie kiekvieno aplylinkės namo.

Tai negi Žirmūnai tokie ypatingi? Ar atidžiau pasižvalgę panašaus vaizdo nepamatytume Karoliniškėse, Senamiestyje, Žvėryne ar Lazdynuose? Kiek varguolių gyvena Šnipiškių lūšnynuose, priemiesčių sodų bendrijose, žiemoja pramoninių rajonų šiluminėse trasose ar įsirengia skvotus apleistuose pastatuose?

Ar naujas mano pažįstamas Stasys yra retas rastas egzempliorius? Kiek tokių stasių gyvena Vilniuje? Neseniai kalbėjausi su Vilniaus socialinės paramos centro kolegomis, jie sakė, kad Vilniuje užregistruota virš 900 benamių. Daugeliui jų savarankiškai sunku priimti socialinių darbuotojų pagalbą. Kolegos sakė, kad seniūnijos socialinio darbo organizatoriai periodiškai apeina savo teritorijoje reziduojančius benamius. Tad reikėtų jiems skambinti, po savo balkonu aptikus Stasį. Tik esu tikras, kad šie darbuotojai su benamiais prasilenkia - abejoju, ar jie dirba vėlais vakarais ar naktimis, o juk būtent tada į pobalkoniškes nakvoti sugrįžta miesto šiukšliadėžių kontrolieriai.

Sutikęs Stasį vis paklausiu, kaip sekasi tvarkytis reikalus naudojantis mano patarimais. Į savivaldybę ar kalinių globos draugiją nueiti žmogui sutrukdė gausus sniegas. Toptelėjo, kad Stasys neplanuoja važiuoti troleibusu - paprasčiausiai bilietui neturi pinigų. Dar kartą nuodugniai paaiškinau, kaip pėstute pasiekti pagalbą teikiančias įstaigas - vienok gali būti, kad tokiems dezorientuotiems ir iš įprasto konteksto iškritusiems žmonėms reikalingas palydėjimas. Užsiėmę kasdieniais išlikimo klausimais, benamiai nsugeba patys susirasti jų laukiančių specialistų pagalbos. Socialinės tarnybos mašiniukas pasirodo pas juos nebevažiuoja, nes … trūksta kuro.

Lrytas.lt straipsnio komentaruose nežinomas geradaris pažadėjo prie parapijos įdarbinti negeriantį benamį. Pirma spontaniška kilusi mintis - perduoti Stasiui jo telefono numerį. Bet iš to mažai naudos - Stasys telefono neturi, ir neatrodė užtikrintai kalbėdamas, kur galėtų paskambinti. Bandėme skambinti kartu, bet potencialus darbdavys ragelio nekėlė…

Jei Stasiui ir į jį panašiems nepadėsime mes, jie ras kuo užsiimti. Atsidėkodamas už šefavimą, Stasys man siūlė šiukliadėžėje rastą moterišką laikrodį (tik bateriją reiktų pakeisti, užtikrintai kalbėjo Stasys) ir … varškės.

[Nesiėmiau tikrinti tos varškės stovio, bet mintis valgyti iš šiukšliadėžės ištrauktą maistą man atrodo atgrąsi ir žeminanti. Radikalūs dumsterdaiveriai teigia priešingai, esą šiukšlinėse sužvejoja puikiausio maisto. Aš manau, kad praktikai prie konteineirių palikinėti maistą yra peiktina - nebent patys tokį maistą ir tokių būdu valgytume. ]

Grįždamas traktoriuko švariai nuvalytu šaligatviu galvojau, kiek benamių būtų galima pasamdyti kasti sniego atsisakius tokio išmanaus galvių valymo būdo. Remigijus Šimašius ne kartą sakė, kad geriausias būdas padėti benamiui bedarbiui - paprašyti jo pagalbos, ir už tai sumokėti. Jei galėtume teisėtai tokius žmones darbinti smulkiems darbams, jei organizuotume jiems viešuosius darbus (juk tvoras galima dažyti ir kas pusmetį, o ne kartą į penkis metus). Nes konteineriuose nerandant užtektinai butelių ar aliuminio, Stasiui nebus kitos išeities, kaip imtis kanalizacijos liuką, kelio ženklų ar kitų blogai padėtų/pritvirtintų parduoti įmanomų daiktų.

Taip, viešiesiems darbams reikėtų pinigų, bet atidžiai paskaičiavus gali pasirodyti, kad kitais būdais (per sveikatos sistemą, pašalpas, kalėjimų išlaikymą, labdaros valgyklas ar prieglaudas galutinai iškritusiems iš sociumo) išleidžiame ne mažiau, nei tokie viešieji darbai kainuotų. Rasi pinigų uždirbantys benamiai ir kambarėlį išsinuomotų, pavalgę ir nusiprausę būtų, nekeltų grėsmės sau ir aplinkiniams.

Jei būčiau meras, socialinės apsaugos ministras ra kitas galio keisti turintis pareigūnas - ką daryčiau? Paskaičiuočiau, kiek sutaupyčiau, varguoliams mokėdamas ne pašalpas ir kompensacijas, o už konkrečius darbus. Paskaičiuočiau, kiek būtų galima sukurti tokių naujų darbo vietų, kiek kainuotų jų kūrimas, įvertinčiau galimybes šiam reikalui panaudoti ES lėšas. Mažai uždirbančius atleisčiau nuo prievolės mokėti pajamų mokestį ir socialinį draudimą, leisčiau nemokamai naudotis būtiniausiomis viešosiomis (pvz., visuomeninio transporto) paslaugomis. Premijuočiau už pademonstruotas pastangas įsitvirtinant įprastoje darbo rinkoje. Pertvarkyčiau socialines tarnybas taip, kad darbuotojai aktyviai stengtųsi padėti tiems, kam reikia socialinės pagalbos, ir mokėčiau premijas už pademonstruotus rezultatus, bei atleisčiau tuos, kurie neįstengia ar nenori dirbti taip, kaip reikia. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Jei į klausimą, ką daryti ir ką keisti, atsakymą nesunkiai galime rasti pasirėmę sveiku protu, tai pošimts kodėl to paties nedaro iš mūsų mokamų mokesčių algas gaunantys valstybės ir savivaldybių tarnautojai? Ar mes nesugebame išsirinkti tokių politinių vadovų, kurie įgyvendintų reikiamas pertvarkas? Ar mums tiesiog nerūpi?

Nes šiltomis mašinomis važiuojant į mūsų svarbias darbovietes, geras parduotuves ir jaukius namus mums gana patogu nematyti, kas dedasi po mūsų balkonais, prie mūsų šiukšlių konteinerių - ir nesukti galvos dėl to, kaip efektyviai mūsų mokami nemaži mokesčiai naudojami padėti tiems, kurie patys neįgali užsitikrinti kiekvienam garantuojamo gyvenimo standarto - turėti stogą virš galvos, lovą, sveikatos priežiūrą ir naudingą užsiėmimą.

O gal pasirūpinkime? Gal tuomet Žirmūnai (ar kur bereziduojame) taps geresne vieta gyventi, visiems.

Rodyk draugams

Sutapimų ir apsirikimų diena. Sutapimų, nes va skambino lrytas.lt žurnalistė, teiravosi, kur anądien aprašytas benamis reziduoja. Sakiau, kad vis su juo prasilenkiu vedžiodamas keturkojį - vakare nesinori miegančio trikdyti, o ryte vyriškis jau būna išėjęs. Pažadėjau sutikęs pakalbinti ir čia parašyti.

Ir štai - šiandien Pobalkoniškių herojų netikėtai sutikau.

Gi einu žiūriu, vyras su keliais nešuliais nešinas keliauja, vis sustodamas pasiilsėti. Jei ne rankoje 5 l bambalis, tikriausiai ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Paprastas „rabotiaga“, kokių čia apstu Žirmūnuose. Žiūriu, suka į pažįstamą takelį. Pasidarė smalsu, tad mudu su šuneliu patraukėme pavymiui.

Ir ką jūs pasakysit - akurat, žmogelis pasuka prie savo dailiai po balkonu paklotos lovos. „Ar tai čia jūs čia miegate?”, klausiu.

[Ir iš tiesų buvau nustebęs - galvojau, kad čia nakvoja anas kitas vyriškis, išdžiūvęs toks. O šis nė iš tolo nepanašus į aną. Apsirikau, vienžo. O anas pasirodo tikrai nakvodavo čia - tiesa, netoliese, už dviejų balkonų - ir tikrai, ten ir dabar buvusiame migyje teberaudonuoja paliktas palaikis apklotas. Pažįsta žmogelis ir prie gretimo penkiabučio pernai nakvojusius personažus - "kvietėsi pas save bandas, tai ir išvijo juos" (tikra tiesa, savo akimis mačiau, kaip kaimynai bomžų trijulę nuvijo, bet tai jau kita istorija) ]

Kodėl miegate po balkonu, klausiu. Vyras atrodo mažumą išsigandęs užkluptas netikėtai, ėmė teisintis, kad va ir į bambalį šlapinasi (taip ir sakė - „šlapinuosi”), nieko nevagia (sic!). „O va štai gretimais ateina visokios bobos m_žt, 3,14″, kalbą nuo savęs bando nugręžti žmogus.

Kodėl miegate po balkonu, kartoju, ar neturite namų? Turėjau, sako. Kas atsitiko, klausiu. Stojo ilgos minutės pauzė, ir atsakymo taip ir neišgirdau. Klausiu, kodėl neinate į nakvynės namus? Atsako - ten reikia dokumentų (visi šitaip paprastai atsako į panašų klausimą, standartas). Sakau, kad pirmame aukšte gi priima ir be dokumentų, ypač per šalčius. „Utėlynas ten, baisu” - o aš nepuolu prieštarauti (esu ten lankęsis, vargu ar ryžtumėtės ten permiegoti…).

Tai iš ko gyvenate, ką veikiate dieną? - Butelius renku, aliuminį, šiek tiek kapeikų susigraibau. „Maksimos” sako va atiduoda gerą maistą. (Oho, čia man pasidaro įdomu) - Kokioje čia „maksimoj” šitaip? A, sako, visose - palieka dėžes geros dešros, mėsos - gali pasiimti, kas nori. Nori, sako, nuvesiu ir tave? ;)

[Čia reikia padaryti dar vieną ekskursą į šoną. Ne pirmą kartą paaiškėja, kad benamiai minta maistu iš parduotuvių ar kavinių. Tas maistas veikiausiai pasibaigusio galiojimo (nors tikriausiai dar valgomas), arba aplamai išėdos. Tokia geraširdiška praktika (kaip ir maisto palikinėjimas prie konteinerių) ne tik kad žemina nepasiturinčių žmogišką orumą, bet ir netiesiogiai skatina benamystę. Kam ieškoti socialinės tarnybos pagalbos, jei esi pavalgęs, turi stogą (OK, balkoną) virš galvos, o jei reikia sukrapštai ir „burnelei"? „Maksimos" et co. turėtų apie tai pagalvoti]

Pasisakęs, kad to maisto nereikia, nes dirbu „Maisto banke“, pralaužiau nepasitikėjimo ledą. Pasirodo Stasys (toks žmogaus vardas) čia jau nakvojo prieš metus, po to 9 mėnesius pavo praleisti „Alytuje“, čia vėl įsikurė nuo 20-tos. Paleistas iš įkalinimo įstaigos grįžo į Vilnių, kur nors ir nebūdamas vietinis nugyveno nemažai metų („Alytuje nieko nepažįstu, dar užmuš kas nors”, sakė). Už ką sėdėjo, neklausiau - bet keliskart sakė „nevagiu”…

Pakalbėjome apie geresnes sąlygas nakvynės namuose Vilkpėdės g. - Stasys sakė apie juos girdėjęs. Carito nakvynės namuose prie stoties sakė dabar vietų nėra, o štai apie Kalinių globos draugiją nieko nežinojo. Paaiškinęs, kur ta Panerių 10, išgavau pažadą, kad ten nueis - ši draugija suteikia laikiną pastogę, suorientuoja ir net duoda darbo grįžusiems iš ten ir norintiems kabintis į gyvenimą.

Nebuvo Stasys nuėjęs ir pas Vilniaus savivaldybės socialinius darbuotojus - nustebo sužinojęs, kad jie padeda ir dokumentus susitvarkyti, kad yra vienkartinės pašalpos variantai etc. Sakė nueis - paaiškinau, kur.

Žodžiu, tokia štai istorija. Žmogus švarus, blaivas, nesenas, sveikas ir tikėtina darbingas - o gyvena po balkonu, butelius ir skardines renka. Sveikas santykinai žinoma - man pasirodė, kad neturi priekinių dantų. Čia gal kalėjimų specifiką geriau išmanantys gali pasakyti, ar tai kurios iš nuskriaustųjų kastos požymių. Teko girdėti, kad grįžę iš kalėjimo tęsia gyvenimą pagal nelaisvės „paniatkes“, dėl to neretai nepajėgia susirasti normalaus darbo ir susitvarkyti buities. Gyvenant lauko sąlygomis nusikalsti ir sugrįžti į koloniją juk paprasta kaip viens-du.

Pažadėjau, kad Stasį aplankysiu vėl, ir jei nepyks pakamtinėsiu, kaip sekasi - vistik kaimynai esame… Vienu metu prašė manęs garsiai nekalbėti - juk balkono šeimininkai miega. Sakė su jais kalbėjęsis - šeimininkas policijoje dirba (sIc!), jis ne prieš, kad Statys čia po jais apsistojęs.

Atsilabinęs paspaudžiau šiltą delną ir palinkėjau sėkmės. Ir tik tolokai paėjėjęs prisiminiau neatsidavęs kišenėje turėto apelsino - bet tiesą sakant vyras ir neatrodė toks, kurį reikėtų šelpti. Sėkmės tau, Stasy - su dievo ir gerų kaimynų pagalba ;)

Rodyk draugams

Vedžiodamas šunį ir niūnuodamas “Funny ways“, jau kelintąsyk praeinu pro naujakurio benamio “būstą”. Išdžiūvęs pusamžis vyras čia rodosi nuo vasaros.

Būta čia ko, sakysite - bomžai kiemuose kaip katinai - vieni ateina, kiti kažkur dingsta, su paslaptinga tendencija daugėti. Bet šis žmogus pasirodė ypatingas.

Dėmesį patraukė vidsad tvarkingai paklotas jo guolis. Šįkart akis užkliuvo už “kojūgaly” stovinčio bmbalio. Atidžiau įsižiūrėjęs supratau, jog ten … šlapimas. Šis benamis nesišlapina kur pakliuvęs, o “didelius” gamtinius reikalus ne sykį mačiau neskubriai kulniuojantį link ToiToi būdelės. Nesu jo matęs “su kvapu”. Naujų metų vakare 9 val. mačiau jį ramiai miegant savo lovoj. Štai toks netipiškas portretas. Gaila, vis nerandu progos žmogų užkalbinti, viliuosi bus dar.

Arba kita moteris, sutemus su vežimaičiu išsiruošianti revizuoti konteinerių. Jos butas iki lubų užverstas visokiais rakandais. Kur jos artimieji? Ką mano jos kaimynai? Ar ji moka mokesčius, ar turi draugų, ar žiūri žinias, ar balsuoja per rinkimus?

Pažvelgus į šiuodu (o ir į daugelį kitų panašių) regis, kad ne šio svieto šie žmonės. Ar tikrai? Senatvinė demencija, keistumas, susitaikymas su pralaimėjimu ir prisitaikymas gyventi visuomenės užribyje dar nereiškia, kad turime juos vertinti kaip ligą, nuostolį ar anomaliją.

Kas juos pašnekina, išsiaiškina, kodėl jie atsidūrė ten, kur yra šiandien? Ką rodo jų televizorius ir internetai? kaip jie mato aplink supantį pasaulį - šviečiančias parduotuves ir bankus, protinguosius ekspertus ir kažkur lekiančias darbo bites, socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemą, mūsų valstybę ir savivaldą, bendruomenes? Jei aplamai ją pastebi - tai kaip ją vertina?

Tad kaip neteisinga yra benamius piešti viena bjauria spalva! Kaip neteisinga lipdyti visiems vienodas etiketes ir klišes. Ir kaip svarbu individualiai žvelgti į kiekvieną žmogų, ieškoti būdų palengvinti jo dalią. Tik taip galime viltis, kad sunkią valandą neliksime vieni kovoti su stichijomis, kad bus, kas pasirūpina mumis pačiais.

Daugelis mūsų sutikę pašalpos atsiimti atėjusį pijoką ar įtartinai kailiniuotą ponią skubame teisti visus nepasiturinčius. Klijuoti tinginių, apsimetėlių ar lūzerių etiketes. Patys pasirinko - nesimokė, prisidirbo vaikų, ėmė gerti, nebuvo apdairūs ir protingi skolindamiesi…. Bet ar tikrai pakliūti į tokią padėtį yra pasirinkimo, noriu/nenoriu reikalas?

Bandydamas įsistoti į šių žmonių batus ieškai atsakymo, kaip geriausiai galėtume ir turėtume jiems padėti. Tai, ką mačiau ir tai, apie ką svarčiau, tik dar labiau sustiprina mano motyvaciją ieškoti atsakymų ir stengtis padėti tiems, kuriems pagalba būtina, kurie neturi daugeliui mums elementarių dalykų - savo lovos, šaldytuvo, šiltos vakarienės…

Ačiū visiems, kurie padedate!

Rodyk draugams