BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teko atstovauti “Maisto banką” agentūros ELTA surengtoje apskrito stalo diskusijoje apie tai, ar kitų metų biudžetas sumažins skurdą mūsų šalyje. Delfis šiandien publikuoja vieną iš mano pasisakymo epizodų - skambi antraštė tarsi teigia, kad supriešinami du dalykai - a) poreikis padėti mažas pajamas gaunaniems piliečiams ir b) nacionalinis lietuvių pasididžiavimas - krepšinis. Pasiaiškinkime, kaip čia yra iš tiesų.

Senovės Romos plebsas reikalaudavo iš tuometinės valdžios duonos ir žaidimų. Šiuolaikinė visuomenė manding mažai skiriasi. Medijos nuo ryto iki vakaro siūlo plačią skalę pramogų patiems įvairiausiems skoliams. O ir duonos regis yra pakankamai - delfio komentatoriai burba apie nuo prekių akropoliuose lūžtančius vežimėlius, tviskančius automobilius etc.

Tačiau ir turtingiausiose šalyse - ką jau bekalbėti apie Lietuvą - yra dalis žmonių, priverstų skaičiuoti centrus parduotuvėje. Nešvenčiančių vaikų gimtadienių, atostogas praleidžiančių namuose. Nuolat sukančių galvą, už ką mokėti - buto šildymą, dantų taisymą, žiemines padangas ar naują paltą vaikui.

Mūsų šalyje tokių žmonių - apie penktadalį. Trečdalis dirba už minimalią algą. Nereikia nė sakyti, kokią buitį gali sau leisti, didmiestyje dirbdamas už minimumą. Tad nenuostabu, kad dalis jų pasirenka likti namuose, verstis atsitiktiniais, nelegaliais darbais. Iš nedidelio darbo užmokesčio atėmus išlaidas transportui į ir iš darbovietės, pietus, neretai ir geresnius drabužius bei avalynę, bei prarastą laiką - dažnam lieka nemotyvuojantis šnipštas, o gal net minusas.

Šiandien paramos europinėmis kruopomis ir kitais neįmantriais maisto produktais ateina prašyti virš pusės milijono žmonių. Dalis jų - dirbantys ir mažai uždirbantys. Abejoju, ar šie mūsų bendrapiliečiai žemintų savo orumą, stumdytųsi valandomis eilėse, tasytųsi su maišais kruopų ir dribsnių, jei neturėtų realaus poreikio. Todėl valdžios vyrų insinuacijos neva dalis paramos gavėjų simuliuoja ar parazituoja įžeidžia nemažą dalį nepasiturinčios visuomenės dalies. 

Ne kartą esu nusistebėjęs, kad valdžia lieka kurčia siūlymams dėti daugiau pastangų tam, kad vis dar auganti nepasiturnčių armija gautų Europos Sąjungos šalies piliečiams deramą pagalbą. Ir atsiprašau, jei nuvilsiu konservatorių nekentėjus - šią problemą turi ne tik Kubiliaus vyriausybė (nors tikrai daugelis dalinosi apmaudu dėl sudužusių vilčių, kai gražūs konservatorių pažadai konsultuotis ir telkti visuomenę ieškant būdų kovoti su skurdu pavirto “komjaunuoliška” pompa ir parodomosiomis akcijomis). Socialinių organizacijų pastangas savivaldybėse ignoruoja ar net griauna ir kitų partijų šulai. Tiek sunkmečiu, tiek ekonominio pakilimo metu dažnai girdime - ”pinigų nėra ir nebus”. Tiesa, stadionams, rūmams ir parkams rekonstruoti-renovuoti-statyti pinigų atsiranda, ir sunkmetis čia ne kliūtis.    

Kalbėdamas akcentavau, kad paramai maistu organizuoti nereikia milžiniškų investicijų - daug gero, tinkamo valgyti maisto kasdien vis dar iškeliauja į sąvartynus - tereikia investuoti į infrastruktūrą, į savanorių koordinavimą, ir tas maistas gali pavirsti parama, mažinančia socialines išmokas pinigais. Socialiai atsakingos verslo bendrovės noriai prisideda prie šio darbo - tačiau vien verslo paramos neužtenka. Be to, šioje srityje galime išnaudoti ir ES struktūrinės paramos lėšas.

Vienas ar keli milijonai - nedidelis dalykas surasti biudžete, kai valdžia nori. Sporto salės praplėtimas Prienuose - tik pavyzdys iš šviežių aktualijų. Todėl atsisakau tikėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnų tomis kalbomis “pinigų nėra ir nebus”. Jei valdžiai tikrai rūpi aktyviai sumažinti skurdą, jei randama lėšų darnių šeimų šventėms ir bendruomenės forumų teatrams rengti, marškinėliams ir gairelėms, tai privalu rasti išteklių ir daryti viską, kad Lietuvoje užaugintas ar parsivežtas maistas nebūtų supūdytas ar užkastas po žeme - o kad laiku patektų ant stalo tų, kuriems to maisto reikia - šiandien, rytoj.

Žinoma, reikia ir žaidimų, ir krepšinio čempionato. Dideli tarptautiniai renginiai pritraukia turistų, statybos kuria darbo vietas, kuriose dažnai eina dirbti tie, kurie antraip stovėtų prie “Maisto banko” ar kitų paramą dalijančių organizacijų vartų. Pats nuo mažų dienų žaidžiu krepšinį, būsiu kašio fanas iki grabo lentos - jokios priešstatos čia negali būti. 

Bet kairė valstybėje turi žinoti, ką daro dešinė. Tai vadinama darnia, teisinga politika. Jei taupome, kažko negalime sau leisti - turime tolygiai mažinti resursus visose srityse. Kiti apskrito stalo diskusijos dalyviai parlamentarai Algirdas Sysas, Vytautas Gabšys ir analitikas Gitanas Nausėda ne sykį atkreipė dėmesį, kad planuojant kitų metų biudžetą kai kurios sritys nepelnytai tapusios “pavainikėmis”, ignoruojant augančius poreikius ir įtampas tose srityse.

Žinokit tikiu, kad šita valdžia gali priimti darnius, protingus sprendimus. Labai nenustebsiu, jei socmino žmonės patys paskambins “Maisto bankui” ir paprašys pateikti pasiūlymus, pakvies dirbti drauge. Yra ten ir gebėjimų, ir žinių. Savo kritiką vertinu kaip aistruolio paraginimą veikti greičiau, daryti daugiau. Nes laikas tiksi. O jeigu kartais išsprūsta surikti “teisėjas gaidys” ar pan. - tai juk iš aistros, iš jaudulio dėl bendro reikalo. 

Tad susiimkim ir nesimuliavę kibkim į kovą su skurdu, ir garbingai galėsime didžiuotis pergalėmis ir šioje srityje, ne vien krepšinyje.

Rodyk draugams

Artėjančios socialinių darbuotojų dienos proga valdžios vyrai kaip tyčia savo pasisakymais išprovokavo diskusijas - ar pensijų ir kitų išmokų karpymas sumažins socialinę atskirtį. Premjeras veikiausiai tenorėjo pasakyti, kad pensijų mažinimą amortizuos mažesnės šildymo ir elektros kainos. Bet nevykęs mažėjančių išmokų ir mažėjančios socialinės atskirties sugretinimas įpylė alyvos į diksusijas apie Permainų koalicijos pastangas kovoti su krize ir skurdu. Tik ir girdi - premjere, o juk sakėte, kad ko jau ko, o pensijų tai nemažinsite (iš TVF skolintis nereikės, PVM nedidės), - tai kaip čia išeina? Už Kubilių mūru stojasi naujasis ministras - pergyvenome sausio įvykius ir blokadą, ir sunkmetį pergyvenkime solidariai etc.

O mokslininkai muša pavojaus varpais - dėl ekonomikos krizės Lietuvoje gerokai išaugs prie skurdo ribos atsidūrusių žmonių ir per kitus metus jų skaičius gali pasiekti 440 tūkstančių, nors dar pernai jis siekė apie 160 tūkst. Prof. R.Lazutkos manymu, atgal į 2008-ųjų lygį sugrįšime po 6-7 metų, jei ne dar vėliau.

Tuo tarpu mūsų valdžia krizę valdo žirklėmis. Ekspertų perspėjimai, kad didinant mokesčius biudžeto pajamos nedidės, dabartinei valdžiai regis kelia žiovulį. Užtat rimtu veidu dėstamas skurdo mažinimo planas: atėmus iš didesnes pajamas turinčių, sumažėja ir skirtumas tarp jų ir mažiau gaunančių - vadinasi, sumažėja santykinis skurdas ir atitinkamai socialinė atskirtis. Oi nelengva užmiršti įprotį lygiuoti pagal apatinę ribą… Na, guodžia bent tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija regis žada įsiklausyti į kritiką - lauksime rezultatų.

Tyrinėtojai apskaičiavo absoliutaus skurdo lygį - jei šiemet uždirbi mažiau nei 1092 Lt, jau esi skurdžius, t.y. negali patenkinti savo būtiniausių poreikių. Asmuo, kurio pajamos 2200 Lt per mėnesį, laikomas vidurinės klasės atstovu. Bet štai kur mūsų socialinės politikos paradoksas - greitai skude atsidurs kone pusė milijono piliečių, tuo tarpu socialines pašalpas mokamos tik 37 tūkstančiams varguolių.

Socialinė pašalpa mokama, kai neturi turto (jei turėjai trobelę Šnipiškėse, esi popierinis milijonierius), ir jei vienam šeimos nariui uždirbi ne daugiau nei valstybės remiamų pajamų dydį - 350 Lt. Taip žemai nuleidus kartelę, šimtai tūkstančių žmonių verčiasi, kaip išmano, gaudami 500 400 Lt žmogui per mėnesį ar dar mažiau. Tokie žmonės maistui niekaip neišleidžia daugiau nei 4 Lt per dieną.

Žinovai valdžiai pataria - ne pensijas mažinkit - didinkit užimtumą, nes sėdime ant socialinių neramumų parako statinės su laikrodiniu mechanizmu. Bet matyt praeis dar metai ar du, kol sugalvos ir pristatys realiai užimtumą galinčias padidinti priemones - ne europinių pinigų švaistymą darbo biržos klientų “perkvalifikavimui”, ne viešuosius darbus padirbėti mėnesį ar du ir marš atgal į bedarbių gretas… Vietoj to, kad atleistų pajamų mokesčius mokančius darbuotojus, valdžia turėtų pasiūlyti jiems dirbti trumpesnę darbo savaitę, leisti, net skatinti papildomai užsidirbti. Investuoti į viešųjų objektų statybas, remontus, tvarkymus, panaudojant bedarbių potencialią. Viešuosius darbus dirbantiems bedarbiams dalį algos mokėti maistu (pieno gaminių eksportas į Rusiją sustojęs, tonos tinkamo valgyti maisto užkasama po žeme), leisti nemokamai važiuoti visuomeniniu transportu, mokytis ar šviestis, atleisti nuo pajamų mokesčio įsidarbinus ar pan.

Bet ką čia bekalbėti - palinkėsiu valdžiai mažiau paistalų, daugiau protingų sprendimų. Kol dar nevėlu.

Rodyk draugams