BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje svarstėme naujus 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos finansavimo prioritetus. Ministerija siūlo nemažai (šimtus milijonų Lt) skirti bendruomenėms, kurias norėtų įgalinti svariau prisidėti prie žmonių problemų sprendimo pažeme.

Šiandien buvau trumpam užsukęs į Šnipiškėse biurą turintį „Maisto banką” - per visą kiemą išsirikiavusi eilė žmonių laukia, kada prasidės ES paramos maistu dalybos - duos ne tik miltų, kruopų ir makaronų, bet ir cukraus bei aliejaus. Liūdni, suvargę žmonės. Kam jie rūpi, kuriai Vilniaus bendruomenei?

Pėsčiomis eidamas palei penkiaaukščius skaičiuoju po balkonais įsikūrusias benamių kolonijas. Seniai įdienojo, o štai sėdi sutūpę penkiese. Kvepia kaip tarybinėje kirpykloje. Tolėliau apsiklojęs guli barzdotas vyras. Galiu tik spėlioti, koks jausmas gulėti ant kartono darganotą rudens dieną, apsisiautus keliomis palaikėmis antklodėmis.

Greta - kaimynų puoselėjami darželiai, dailiai apkarpyti medeliai, užsėta veja. Priešais - nutriesta tvora. Atsiprašau už vaizdinį, bet matyti, kad žmogaus tuštintasi stovint, ir ne kartą (Jėzau, ką jie valgo!?).

Už poros žingsnių - šiukšlių kalneliu pavirtusi specializuota dėžė šunų išmatoms. Šalia - verslo centras, kuriame įsikūrusi kredito unija ir šviesiais langais masinančios parduotuvės bei grožio salonai. Šalia - XIX a. menantys trobesiai su daržais, vandens kolonėle, malkų sandėliu paverstu žiguliuku ir nusenusiomis obelimis.

Tikiu, kad ne vienam penkiaaukščio gyventojui šie vaizdai yra gerai matomi pro langus ar pareinant namo iš darbo. Ar kas nors imsis asmeninės iniciatyvos padėti, susitvarkyti? Kaip rastis tai bendruomeninei iniciatyvai? Anksčiau buvo apylinkės įgaliotinis, namų valdyba, moterų komitetai, kiemsargiai. Dabar nesuprasi, kas kam priklauso ką daryti.

Dezorganizacija, dezorientacija. Sutikęs laiptinėje žmogų nežinau, sveikintis ar ne - daugelio kaimynų nuomininkų nespėjame pažinti, vieni atsikrausto, kiti išvažiuoja. Grįžęs penkiaaukštin užsidarai savo pasaulyje, užtrauktos užuolaidos ir atidaryti TV ir kompiuterio ekranai padeda akimoju pamiršti aplink supantį nemalonų pasaulį. Nesunku viens-du nusikelti ten, kur norisi - į Facebook‘ą ar į Akropolį. Tokiame atomizuotame, urbanizuotame, globalizuotame pasaulyje kokios dar gali būti bendruomenės?

Už poros namų buv. „Šatrijoje” sėdi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aukštąjį turinčioms krakmolytomis apykaklėmis besidabinančioms moterims ne fasonas eiti gatvėn iš skurdo vaduoti varguolių. Menka alga nemotyvuoja, viršininkai neliepia, o ir toli jie. Apačioje pirmame aukšte - vaikų ir jaunimo klubas. Du trečdalius dienos jis tuščias, palangės pavirtę vietos pijokų suoleliais, nutryptas gazonas prispjaudytas saulėgrąžų lukštų ir nuorūkų.

Gal čia galėtų įsikurti naujos mados bendruomenės centras? Kur kvalifikuotų specialistų komanda su savanoriais kilometro dviejų spinduliu imtųsi spręsti visas akivaizdžiai akis badančias socialines, aplinkos, saugumo, kultūros ir laisvalaikio organizavimo problemas?

Tuoj pat išgirsime - pinigų nėra, patalpų nėra, papildomų žmonių nėra, o turimi nei kvalifikuoti, nei motyvuoti. Sakysite - tai imkime ir perkvalifikuokime tuos žmones? Atleiskime senus, į jų vietą priimkime motyvuotus, išsimokslinusius? Atimkime neefektyviai naudojamas patalpas, pertvarkykime į bendruomenės centrą?

Laukite gynybos iš socialistinių ir populistinių profsąjungų ir partijų. Jų protegavimo dėka ginami „silpnieji” neefektyvūs darbuotojai, stabdomos permainas, konservuojamas status quo. Pinigai išleidžiami, bet naudos sukuriama nepakankamai, nepatenkinamai. Todėl naujų pinigų neatsiranda, sukasi ydingas ratas.

Tad ar ne geriau būtų nebesikabinti į romantines liaudės švietėjų iliuzijas, kad atsiras mistinės bendruomenės, kurių seniūnaičiai ar bendruomenių centrų aktyvistai iškuops mikrorajono problemas? Gal geriau investuokime į mobilias, specializuotas, kvalifikuotas ir motyvuotas komandas, kurioms duokime šias užduotis. Nustatykime laiko tarpą, nurodykime būtinus pasiekti rodiklius, ir skirkime reikiamus pinigus, neprašydami kas mėnesį teikti smulkių ataskaitų ir pieštukus pirkti viešaisiais pirkimais.

Tai gali būti vadinama socialiniu investavimu. Arba vietos bendruomenės problemų sprendimo paslaugos pirkimu, socialinės problemos vs. socialinės įstaigos biudžetu. Štai gal tada atsirastų paskatas stipriems paslaugų tiekėjams jungtis į konsorciumus, vykdyti bendrą veiklą ir operatyviai siekti konkrečių rezultatų, užuot meškeriojus pavienius grantus ir metai iš metų dūsavus, kad niekas nesikeičia ir nieko negalime padaryti.

Jei visos stiprios socialinės organizacijos turėtume tokią bendrą viziją, priverstume politikus ją realizuoti - nes juk galiausiai jie disponuoja mūsų pinigais. Ir tų daugiabučių gyventojų, kurie pavieniui nesusimotyvuoja pasirūpinti po jų balkonais miegančiais ir tvoras po langais nutriedžiančiais benamiais.

Rodyk draugams

Ne, čia ne apie miuziklą. Tokia mintis toptelėjo, ryte stebint šiukšlių konteineryje besikapstančią moterį.

Abejinga praeivių žvilgsniams, ji rinko maisto atliekas ir valgė. Tinkamumo vartoti tekstas paprastas - ragauti, ir jei neskanu - spjauti ten pat į konteinerį. Veidas mėlynas nuo “flakonų“. Vargo vakarienė (ar pusryčiai, šiuo atveju).

Prie ko čia katės, sakysite. Katės būna naminės ir laukinės. Vienos išpuoselėtos, žvilgančios, kitos nušiurusios, apšepusios. Bobulyčių dėka yra ir tarpinė rūšis - puslaukinės, artyn prisileidžiančios maitintojas. Už veislinius kačių jauniklius žmonės pagatavi pakloti šimtus ir tūkstančius eurų; gi beveislius kačiokus be skrupulų šmakšt į maišą ir į upę.

Atrodo, tokios skirtingos katės, ir tuo pačiu taip panašios. Taip ir žmonės.

Nelygu, kur pasisekė gimti, kaip pasisekė augti. Nebūtina lyginti Somalio ir Liuksemburgo - gerokai skirtingu žmogumi gali užaugti tame pačiame Vilniuje gimęs geroje šeimoje ir tabore.

Namus praradę greitai sulaukėja, o štai prijaukinti laukinius užtrunka gerokai ilgiau. Ir ne vien kates.

Socialinių taisyklių nepaisančius (nedirbančius, vagiančius, elgetaujančius, bele ką valgančius, geriančius ir kitaip vartojančius) “laukinius” labai sunku suintegruoti į visuomenę. Kaip kokius mauglius, priklausomybes turinčius asocialus sugrąžinti į normalų gyvenimo ritmą reikia milžiniškų pastangų, užsispyrimo ir kantrybės. Mission impossible?

Ar galime, ar turime šalia savęs toleruoti tuos, kurie gyvena kaip tie konteinerių katinai? Ar turime, ar galime jiems padėti?

Rodyk draugams

Rašiau apie Žirmūnuose rudenį boikotavusius kiemsargius. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tas boikotas nesitęsė amžiais - šiukšlinės ištuštinamos, o nukritusių lapų problematiką pakeitė pusnys ir ledas. Boikotuoti dabar baudžiasi darželių auklėtojos, bet apie tai kitąsyk.

Besižvalgydamas kiemsargių, sykį pamačiau į viešuosius darbus išvarytus pašalpų gavėjus. Juos gali pažinti iš neįprasto neskubėjimo, ir įprastinių praeiviams drabužių (ypač avalynės), kuriuos papildo keli rekvizitai - negrabiai “gulinti” oranžinė liemenė, švarios pirštinės, plastikinis maišas ir pagaikštis.

Vyrai palei gatvę neskubriai rankiojo popierėlius ir nuorūkas, visiškai ignoruodami tiek storu šiukšliu sluoksniu nuklotas buitinių konteinerių aikšteles (jei aikštele galima vadinti 100 kvadratinių metrų plotus), tiek siaubingai prišnerkštus daugiabučių kiemus. Matyt, viešųjų darbinykų darbo kokybę kontroliuojantis brigadininkas niekad neišlipa iš automobilio.

Dar nenorą valyti aplinką šalia konteinerių galima suprasti. Gėrybių ieškantys valkatos it kokie šernai iškapsto šiukšles. Yra ir kaimynų, kuriems sunkiai sekasi pataikyti išmetamas šiukšles į konteinerį. Galiausiai, per išeigines perpildytos šiukšlinės tampa nedideliais sąvartynais. Bet kodėl reikia laukti “Darom” talkos, kad nusirinktume po langais gausiai primėtytus butelius, maišelius, ir popiergalius?

OK - šen bei ten kuopiant vejas po balkonais galima įminti į šuns sausainį, rasti seną unitazą, pastipusį katiną ar aptikti visą bomžo miegamąjį - vargu ar tai tinkamas pasiteisinimas žmogui, kuriam mokame už valymą ir švarą.

Vakar maloniai nustebau pastebėjęs kiemuose palei konteinerius besisukiojantį furgoną - vyrukai į jį krovėsi prie šiukšlinių pūpsančius senus baldus. Tamsoje nespėjau sužiūrėti, kam priklauso pilnutėlė mašina, tad tenka tik spėlioti, kam reikia dėkoti. Komunalininkams, papildomai išvežantiems stambiagabarites šiukšles? Bet ne, vyrukai paliko stirtas senų padangų. Gal jie senus baldus restauruoja ar naudoja naujų gamybai? Gamina kurą? Naudoja statybose? Kokia būtų Jūsų versija? - parašykite ;)

Rodyk draugams

Be namų negerai

2010-10-10

Kartais reflektuodamas savo baimes ir nerimus pagalvoji - o kas blogiausio gali atsitikti? JUk kai įsivaizduoji, imi judėti pirmyn drąsiai ir laisvai.

Mirtis? Bet juk mirsime visi, tai neišvengiama. Ir tikriausiai neįmanoma žinoti, kiek tau “duota”, nors be abejo bus tokių, kurie sakys galintys atspėti tą tavo “kada”.

Liga, negalia? Visgi tikiu, kad atsiras kažkas, kas pasirūpins atgulus. Artimieji, galiausiai valstybė.

Skurdas? Netekti pajamų, namų ir draugų? Tai šen, tai ten prasilenkiant su benamiais dingteli - juk jie irgi turi gyvenimą. Jis žinia kitoks, tačiau žmonės nepražūva, adaptuojasi, gyvena kažkur šalia mūsų.

Šiandien Pasaulinė benamystės diena. Rašinėjau apie Moliūgo namelio gyventojus (tiesa neaprašiau žiemą tame varganame lizde kilusio gaisro), bet to tikriausiai per mažai, kad šią dieną nekirbėtų sąžinę graužantis kirminėlis. Ar viską padarome, kad žmonėms šalia mūsų netektų gyventi nežmoniškomis sąlygomis?

Vasarą praeidamas pro po balkonu susiruoštą gultą ar paupy/miškely įrengtą stovyklavietę klausiu savęs, kaip tokių vietų gyventojams bus, kai paspaus šaltukas. Laiptinės, rūsiai, skvotai, šiluminės trasos? Ar visgi nakvynės namai? Į ledą sušalusios maisto atliekos iš šiukšliadėžių, ar karšta arbata ir riekė duonos su kuom nors tikrai valgomu?

Londone ar kitur Europos sostinėse neretai pamatytume benamiams vakarais jų dažnai lankomose vietose dalinamą maistą. Vilniuje savivaldybės samdomas “Smulkus urmas” perka ir veža sumuštinius ir arbatą į valdiškus nakvynės namus. “Maisto bankas” į benamiams ir kiriems bedaliams veža neparduotą kelių restoranų sriubą ir kitą jautrių maisto pramonės įmonių atiduodamą maistą. Ar nereikėtų patikrinti ir kitų dažnai laikomų vietų - Aušros vartų prieigų, stoties? O kaip yra kituose mūsų miestuose? 

O jei kiekvienas sau pažadėtume iki kitos 10/10 pakalbinti bent vieną benamį, paklausti, kuo jis gyvas? Ir patarti - kur galima gauti nakvynės, maisto, kitokios pagalbos.

Juk mažiausiai ką galime - tai nepraeiti šonu kaip pro raupsuotąjį ar šventą karvę. 

Rodyk draugams

Vargo darbai

2010-08-15

Šeštadienio rytą prie Minsko IKI (prie kurio gyvena tikri liberalai) matau pievelėje įsitaisiusią vietos valkatošių kuopelę. Medžių paunksmėje įsitaisę laukia butelių supirkimo punkto atidarymo. Maišuose - gausus surinktos stiklo taros derlius. Sėdi, burnos skalavimo skystį gurkšnoja, daržove užkanda, iš bambalio patraukia. Idilė.

Žiū, prie kompanijos prieina pilietė. Galvoju, tuoj moralą atskaitys, smalsu pasidarė. Bet ne - siūlo padirbėti, kažką iškrauti, pernešti. Ot, galvoju, šaunuolė - va kaip turi būti integracija vykdoma, ir užimtumo didinimas. Vietos pijokėliams žmogiško darbo ir uždarbio galimybė.

Mano nuostabai, kompanija pasiūlymo atsisakė. Nugirdau sakant - “ir ne piniguose čia reikalas”. Matyt, neblogai uždirbti išeina renkant butelius ar kitokią tarą. Mieste galima pamatyti ne vieną surinkėją - kas ant kupros, o kas ant ratukų maišais ar ryšuliais nešinas. Gal todėl stiklo tarai rūšiuoti skirtas konteineris visada stovi apytuštis?

Ir ne visi surinkėjai yra murzini valkatos - esu sutikęs inteligentiškai atrodančių. Viena moteris prieš apžiūrėdama konteinerį jo kraštą apkloja laikraščiu, kad neišsimurzintų, dėvi pirštines. Dažnas darbuojasi iš kabyklos pasigamintu kabliu su kotu. Palengvindami jų darbą, gal tuščius butelius tiesiog statykime prie šiukšlinių?

* * *

Vakar prie “Senukų” sutikau “fundraiserį” - ar galite padėti, klausia. Žinoma, kaipgi kitaip. Gal galite duoti kelis litus, greitakalbe prašo, benzinas baigėsi, namo reikia parvažiuoti, žmona su vaikais karštyje laukia.

Jei ne tas paskutinis sakinys, gal būčiau užkibęs. Vakar mano citroenas rodė lauke buvus +36C. Na koks sveiko proto žmogus vaikus kepins mašinoj, kai šalia kondicionuojami “IKI” ar ”Senukai”?

Jei jums taip atsitiktų, juk nepradėtumėt vaikščioti po mašinas ir kaulyti. Yra mobilus, yra giminės, draugai. O jei jau reikėtų kreiptis į svetimus žmones, turbūt labai susijaudintumėt, būtumėt drovus(i) ir sumišęs(us). Todėl akivaizdu, kad reikalą čia turime su profesionalu.

Išgirdęs mano atsakymą, kad ”toks variantas neišdegs”, elgetautojas negaišdamas nuturseno ieškoti patiklesnės aukos. Iš lengvatikių per dieną šio amato meistrai susirenka nemenkas sumas, nors prieš kameras verslo paslapčių atskleisti neskuba ir dievagojasi, kad pajamos mizernos. 

Ką gi, bet kokiame versle sėkmingai suktis reikia įgūdžių ir sumanumo. Daugelis nuo skurdo sprunka į geresnius kraštus - vargo vakarienę vargti lieka tie, kurie išjudėti negali. Kaip jiems padėti? Gal žinote jūs?

Rodyk draugams

Moliūgo namelio saga tęsėsi - sau daviau priesaką vis pravažiuodamas patikrinti, mažu aptiksiu gyventoją. Ir tikrai, šiandien matau - būdelėje kažikas kruta, vyniodamasis į ”miegmaišį”. Pasirodo, vargano būsto gyventoja yra ne ponas Moliūgas - ponia! 

Šeimininkė matyta - vienąsyk netoliese kalbinau benamių porelę. Tuokart rišliai nepavyko su pagyvensia moterim pakalbėti, alkoholis galvelę regis gerokai pagadinęs. Dar šviesu,  termometras rodo -13C! Naktį praneša iki minus 23 - reikia gelbėti žmogų. Čiumpu telefoną skambinti Vilniuje veikiančiam Socialinės tarnybos ekipažui - paskambintu nurodytu numeriu 8 617 44661 malonus moteriškas balsas praneša, kad abonentas nepasiekiamas, informuos apie skambutį sms’u (kaži kiek iš to naudos). Vienu žodžiu - fail - kam reikalingas pagalbos telefonas, kuriuo negali prisikambinti.  

Belieka paskambinti bendrosios pagalbos numeriu 112. Socialinės tarnybos telefono jie neturi, tačiau pažada nukreipti policijos patrulį.

Kol skambinau, kol ką, matau mūsų herojė išsiropštė iš būsto, ir klupinėdama (girta!), taisydamasi padelkas (pastebiu, kad į batus kaip į kokius Ugg’sus įsimovusi basnirčia, be kojinių) vinguriuoja savo keliais.

Taigi, žmogus laisvas gyventi taip kaip nori. Pamenu skaičiau, kad kažkurioj JAV valstijoje žmogus laisvas būti benamiu - policija neturi teisės jo nuvyti. Mačiau, kaip neapsikentęs kaimynas pasiėmęs geležinį strypą bandė grasindamas bomžus išvaikyti. Tie bomžai kaip balandžiai - kitą dieną vėl savo vietoje sėdėjo, buteliuką Upokšnio ratu suko.  

Lietuvoje medikai ir kitos tarnybos gali žmogų prievarta nusivežti, kai gresia žala asmens ar aplinkinių gyvybei ar sveikatai. Daktarai tikriausiai tiki, kad tokiems benamių pijokų joks velnias neima - kipšas pagalvę visada pakiša. ir piktinasi, kad žiemą bomžai gydymo įstaigomis naudojasi it sanatorijomis, dar ir ligonius bei personalą pašokdina. Policija irgi mano, kad pijokų ir bomžų rankiojimas patvoriuose nėra jų darbas. Taigi - kol ko nenušalo, kol paeina - lai gyvena, kaip išmano. O jei sušals - matyt tokia jau bėdulio dalia.

Turtingoje visuomenėje turėtume tinkamai pasirūpinti visais piliečiais. Taip, toks rūpestis yra brangus. Lengviau elgtis taip, kaip rusai vadina - халатное отношение - ne mano daržas, ne mano pupos. O po to klausiame savęs, kodėl mūsų visuomenei trūksta solidarumo, bendruomeniškumo, atjautos, kodėl tiek žiaurumo, pavydo, suktumo.

Žiemą lęsiname zyles ir antis - padėkime ir šąlančiam benamiui. Juolab kad padėti yra smagu ;)

Rodyk draugams

Moliūgo namelis

2010-01-06

Trys karaliai - dar nenugaravo pramušęs šventinis gerumas ir jautrumas. Jei nešdami prie konteinerio apdžiūvusią “žaliaskarę” sutiksime bėdžių, dar sukirbės kažikas viduriuos, dar norėsis paklausti, kokios buvo jo kalėdos.  

Jautri kolegė prirodė bomžą, gyvenantį Čipolino kūmo Moliūgo tipo namelyje. Ne taip seniai valdžia nustatė minimalų leistiną būsto plotą, tačau skurdas vargu bau ar paiso statybų reglamentų. Kviečiu pasižvalgyti po vieno bėdulio namus:

 

Čia paradinis įėjimas į miegamąjį. Ir virtuvė.

 

Čia svetainė….

…su minkštaja dalimi…

 

… ir sofa svečiams.

Čia WC džentelmenams…

… o čia matyt viešnioms.

 

Ir darbovietė čia pat.

Fotografuojant būsto šeimininko namie nebuvo - neturėjau galimybės pakalbinti. Pamačius panašią situaciją derėtų susisiekti su Vilniaus m. socialinės paramos centro Socialinės tarnybos ekipažu - jie suteiks būtiną pagalbą.

Vakar danų žurnalistas klausė, ar pas mus žmonės badauja. Ne, nebadauja - vietoj to jie klimsta į skolas už būstą. Jau dabar kas penktas būstas turi skolų už komunalinius patarnavimus. Po kurio laiko matyt turėsime bangą benamių, kuriems teks verstis panašiomis sąlygomis. Juk palapinės kaip Kalifornijoje nepasistatysi - nušvilps bematant. Ką ruošiamės daryti?

Rodyk draugams

Interviu su bomžu

2009-09-18

Sustojęs išmesti šiukšles, prie konteinerio sutikau bomžų porelę. Nusprendžiau pakalbinti.

Klausiau, iš ko gyvena, ką vartoja. Įsitaisę kelkraštyje su buteliu “Klumpių” ir baltos duonos kepalu, cigarečių susišaudo iš praeivių. Sako - manai duoną pirkau? Rado išmestą. Pasakoja - anądien prie buv. Kalvarijų Norfos jo žmona stovi - privažiuoja juodas “čerokis“, pro langą ištiesia maišelį ir sako - parduok ir užsidirbsi. Moteris maišelyje randa veikiančią kasetinę JVC kamerą. Nuskilo. 

A.Zuokas savo bloge rašo apie taboro realijas. ”Kollegos” (čia jis pats akcentuodamas double-L taip taria) benamio klausiau, ką nūnai narkomanai vartoja. Sakė - šyrkos nebėra. Klausiu - heroinas? Ne, sako, šitas brangus. “Amfavitaminai”, 30 lt/g. Sakau - kur gauti, tabore? Sako - ką tu, pusė “Šanchajaus” parduoda. Taip kad ne vien taboras yra problema.

Naujasis pažįstamas Kolia savo nesibadantis, užtenka išgerti - bet sako narkomanų tuntai mieste, sandėliukus plešia etc. Pats tuoj pat priduria tokia fignia neužsimantis. Dirba - ardo namus Šnipiškėse (gauna 100 Lt/d.), renka ir priduoda spalvotus metalus, rastus sendaikčius parduoda turgaus prekeiviams arba profsojūzų kolekcionieriams. Mokesčių nemoka.

Pasakojo sykį begriaudamas namą rado caro monetų pridėtą šampano butelį. Vyrai norėjo išgerti, už kelis litus grobį pridavė Dzeržinskio turguje. Dabar sako ieško tunelio į caro laikų šaudmenų podėlį. Sakė konteineryje rado išmestus 20-jų metų savadarbius žiebtuvėlius. Už konteineryje rastą vokišką 1915 m. medicinos žinyną turguje siūlė 10 litų, kolekcionieriui pardavė už 75 lt. Padėdamas kraustyti kažkokio velionio turtą tadęs porceliano statulelę atidavė turguje už 10 lt - kitą dieną mato ją su kaina 125 Lt. Žmonės, sako Kolia, nežino, ką išmeta - aliuminio supirkimo kainomis priduoda šeimos sidabrą ir melchiorą. Ekspertas, vienžo. Nuogąstauja, kad pastatys įkasamus, rakinamus šiukšlių konteinerius, ir baigsis biznis. O kol kas…

Prie progos pakalbinsiu vėl (tik cigarečių reikia nusipirkti, kad turėčiau kuo pavaišint - reiks gal turguje iš čigonės nupirkti :)

Rodyk draugams