BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiandien pasaulis mini žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria. Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.

Gana netikėtai į šį kvietimą sureagavo Lietuvos Caritas vadovas kunigas Robertas Grigas - esą diskriminuojamiems gėjams gana dėmesio ir adoravimo, o vietoj jų visuomenė galėtų pasidomėti “agresyvių tolerantų” nepelnytai maltretuojamais lietuviais katalikais. Į įsiplieskusią diskusiją nusprendžiau trigrašį įkišti ir aš.

Man atrodo, kad tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo judėjimas šešiasdešimtaisiais gimė iš nepasitenkinimo dėl (dievotų, ar kitokį kultą išpažįstančių) tautininkų elgesio su mažumomis. Pažangiai visuomenės daliai atrodė ir atrodo nepriimtinas kurių nors žmonių grupių teisių ir laisvių varžymas.

Tai tapo norma, kurios dėka šiandien galime džiaugtis laisvėmis ir plačiomis galimybėmis visiems, vis geriau gyvendami vakarietiškose demokratijose. Paradoksalu, bet dėsninga, kad krikšionys tautininkai patys tampa vis mažėjančia mažuma. Dar neseniai tautiškų krikščioniškų ar katalikiškų valstybių žmonių (daugumos atstovų) eksponavimas gyvosiose bibliotekose būtų beprasmiškas - juk niekas neina į zoologijos sodą žiūrėti kačių ar balandžių.

Radikalios dešinės reikalavimas „leisti netoleruoti”, „toleruoti netoleruojančius” yra iš esmės neadekvatus. Gyvųjų bibliotekų nereikėtų, jei tradicinės tautinės krikščioniškos visuomenės nepersekiotų ir nevaržytų kitokių mažumų - moterų, neįgaliųjų, kitataučių, kitokios religijos, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Ir šios diskusijos nebūtų, jei atjautą ir artimo meilę propaguojančių bendruomenių lyderiai pirma kitų dažniau užstotų iš tamsumo ar kvailumo persekiojamas mažumas, suteiktų joms prieglobstį ir autoritetingai griežtai sudrausmintų engėjus.

Liūdina, kad kunigas Robertas, būdamas malonus, išsilavinęs, dvasingas, pats priespaudą patyręs, kitąsyk stoja ginti pozicijas pasisakančių už tai, kad kitus (silpnesnius, kitokius) reikia skriausti, ko nors jiems neleisti, riboti; siekti užčiaupti kas kartą, kai jų balsas tampa viešai girdimas.

Gal klystu, bet man atrodo, kad bažnyčios žmonių tarpe rastume daugiau seksualinių mažumų, nei vidutiniškai visuomenėje. Dažnai girdime apie šventikų gyvenimą su moterimis, nesantuokinius vaikus. Visuomenę šokiruoja kunigų pedofilijos skandalai. Šiame fone atrodo, kad bažnyčios žmonėms nelabai dera reguliuoti sekuliarios visuomenės santykius ir reikalus, nesusitvarkius savoje teritorijoje.

Ilgai galvojau, ar tikslinga vertis į polemiką. Gerbiu kunigą Robertą, žavi jo elegantiškas minties dėstymas ir rafinuoti argumentai. Per menkai žinau katalikų bendruomenės vidaus gyvenimo aktualijas, kad galėčiau patarti, kaip keistis. Nesu kairės dažnai beatodairiškos bažnyčios kritikos šalininkas. Tačiau sutikime, kad bažnyčios žmonės savo karinga pozicija patys provokuoja priešišką reakciją. Tiesą sakant, nežinau, ar ta į kampą priešų tariamai įsprausto kankinio pozicija gali tapti įkvėpimo ir energijos šaltiniu.

Jei bažnyčia neims demonstruoti kitokio, minkštesnio požiūrio į mažumas, jei rigidiškai laikysis atgyvenusio požiūrio į gėjus, kitataučius ar politinius priešininkus, prognozuoju tolesnį katalikų bendruomenės nykimą, visuomeninio svorio mažėjimą. Politologai sako, kad po krizės į valdžią ilgam ateis labiau kairio politinio sparno jėgos. Gal tikrai ateina metas pradėti matuotis „gyvosios knygos” drabužėlius, pratintis naujosios daugumos nuolankiai prašyti leisti būti?

Rodyk draugams

Nesusipratimas

2010-05-18

Rašydamas apie Baltic Pride debošų herojus, padariau apmaudžią klaidą - vieną veikėjų klaidingai palaikiau ne tuo asmeniu. Po šios klaidos neteko prasmės ir po to sekusios su SADM patarėja J.Ramoniene susijusios aliuzijos. Apgailestauju ir nuoširdžiai atsiprašau Nacionalinės tėvų ir šeimų asociacijos (NŠTA) tarybos pirmininko Tomo Šalkausko dėl šio nesusipratimo. Jei man taip atsitiktų, nebūčiau laimingas.

Tomas mane informavo, kad NŠTA nepritaria viešoms gėjų eitynėms, tačiau savo narius kvietė laikytis santūriai, ir neprisijungė prie organizuojamų radikalių akcijų. Už tai jiems pagarba. Tomas rašo: “taip elgiamės būtent todėl, kad nenorime visuomenės susipriešinimo, be to nesmerkiame homoseksualių žmonių, kaip tokių. NŠTA pasisako ne prieš pačius homoseksualius asmenis, bet prieš kai kurių žmonių ar organizacijų vykdomą veiklą, nukreiptą tikrai ne į Lietuvos gerovę.” Išsamiau NŠTA savo poziciją yra išdėsčiusi atskiru kreipimusi.

Pavarčius įvykius fiksavusias nuotraukas geriau matyti, kas buvo įamžintas su megafonu kurstęs neapykantą homoseksualams - tai Šeimos gynimo centro pirmininkas Justas Subačius.

Ta viešoji įstaiga savo tinklapio neturi, nors jos vardu Subačius energingai politikuoja. Viename iš TV reportažų buvo matyti, kaip Subačių iš Baltic Pride eitynių išvesdina policijos pareigūnas. Taigi tikėtina, kad jo veiksmai bus tinkamai įvertinti.

Pasikapsčius internete matyti, kad yra nemažai šaltinių smulkiai fiksavusių Baltic Pride detales. Kažkas iš feisbuko bendruomenės riaušininkų spūstyje pastebėjo pagal melodiją “kas nešokinės” strikinėjantį istorijos dėstytoją Edvardą Krikščiūną. Reiktų identifikuoti ir kitus mažiau žinomus veikėjus.

Aš va turėjau garbės pasiloti su šiomis gotėmis, kurios švyti iš džiaugsmo turbūt dėl to, kad savęs nepriskiria k*rvų ir nuop*sų ordoms.

Mergelės nebuvo labai kalbios ir drąsios, bet kita vertus, sutikite - reikia drąsos šitokiu būdu reikšti savo pilietinę poziciją.

Na, šioje vietoje turbūt laikas užversti Baltic Pride 2010 prisiminų puslapį ir ieškoti naujų temų. Dar sykį atsiprašau visų, kuriuos be pagrindo įpainiojau į šį reikalą. Kaip koks Seimo narys K.Masiulis pasakysiu, kad dėl karšto būdo jau kartais nervai nelaiko ;)

Rodyk draugams

Slėpynės su protu

2010-05-16

Visi turi savo nuomonę gėjų klausimu - dabar jau ir tie, kurie jos dar neturėjo. Dažniausiai iš padoraus miestelėno gali išgirsti kažką panašaus į “man nerūpi, jei tik man prieš akis pimpalais nesimosikuoja”. Bet, kita vertus, nenorėtumėme turėti kaimynų gėjų, ir, žinoma, nepritariame homoseksualių žmonių eitynėms.

Bet štai paradoksas - daugeliui patinka manieringas, kartais neįprastas, bet akivaizdžiai labai talentingas homoseksualių žmonių artistizmas. Betgi žinodami, kad Freddy Mercury, Davidas Bowie, George Michaelas ar Ricky Martinas yra homoseksualūs, gėjų  - kaip čia tiksliau įvardijus - nemėgėjai? visgi nenustoja šių atlikėjų kūryba žavėtis ir mėgautis.   

Tad kažkas neadekvataus yra musyse. Arba žydruosiuose ekranuose žiūrėdami į Mercury ar Pauliukaitį sąmoningai išstumiame jų gėjiškumą (pamirštu, neprisimenu), arba prieštaraudami gėjų eitynėms omenyje turime ne šiuos mielus, talentingus žmones, o siaubą keliančius anonimiškus pabaisas.

Juokinga, kai aršūs homofobai macho patys nežinodami naudoja homoseksualų kultūros atributus. Kniedžių, spyglių, odinių apdarų ir diržų madą metalistų tarpe pradėjo fetišistų salonuose lankęsis (homoseksualus, tačiau iš “spintos” išlindęs tik 1998 m.) Judas Priest vokalistas Robas Halfordas. Glam rokerių (vėliau ir hair metalo adeptų) išskirtinis bruožas rengtis blizgiais moteriškais drabužiais ir aksesuarais didžia dalimi siejamas su šios mados pradininkais homo (ar bi) seksualiais Andy Warholu, Davidu Bowie, Lou Reedu. Gražuliai ir murzos nusišautų sužinoję, kad gėjų būna ir tarp skinheadų ;)

 

Ko gero, ta stipri kitoniškumo baimė turi atramą nesąmoningų refleksų lygmenyje. Apsisaugoti nuo išlikimui mirtinų pavojų turime “instaliuotus” stiprius instinktus, kuriuos sunku kontroliuoti ar net atpažinti. Poravimosi ir savisaugos instinktai ne visada pasiduoda proto valdžiai. Įsisamoninti baimes ir elgtis nepriklausomai nuo jų reikia turėti nemažų gebėjimų. Todėl nevalingai ir žaidžiame slėpynių su su protu.

Didysai Zappa yra pasakęs - A mind is like a parachute. It doesn’t work if it’s not open.

Rodyk draugams

Neapykantos veidai

2010-05-09

Homoseksualų eitynėse “Už lygybę” (aka Baltic Pride) dalyvavę šiapus ir anapus tvorų daugelis pasijutome esą kertinio istorinio įvykio dalyviais.

Būdami taip arti Rusijos, Baltarusijos tiek geografiškai, tiek istoriškai, gavome pajusti, kaip trapi mūsų demokratija, ir kaip svarbu branginti laisvę. Ir visgi jausmas, kad laimėjome.

Kaip anądien su tualetinio popieriaus rulonais prie Pakso prezidentūros, jautėmės išėję ginti teisės laisvai gyventi. Šalia įtūžiu tvoskiančios juodmarškinių minios nesijauti ramus, saugus, teisus. Neramu - ar aplink susirinkę bendraminčiai, ar tiesiog žiopliai. Vienok smulkių incidentų metu visgi buvo matyti, kad minia pasiruošusi duoti atkirtį. 

Skaitydamas praeito amžiaus 20-30 m. Vokietijos istoriją, vis bandau atsekti, kada buvo tas kritinis momentas, kada jėgų persvara nusvėrė brutalių agresorių naudai. Atsakymo nerandu - revoliucijų, perversmų ir sukilimų virtinė, kaip būdas spręsti visuomenės problemas, gena gilyn į istorijos miglas. Bet nepasimokę iš istorijos klaidų yra pasmerkti jas kartoti. Šiandien priešu paskelbtas gėjus, žydas, čigonas, rytoj musulmonas, liberalas, laisvamanis, poryt bet kuris, įtartas savarankiškai pagalvojęs ar drįsęs abejoti viena tiesa.

Todėl reiktų atidžiau nagrinėti nacionalistų radikalų retoriką, ir duoti atkirtį kiekvieną kartą, kai peržengiama riba. Atviri įžeidinėjimai, neapykantos kurstymas, raginimai susidoroti su kitokiais - neabejoju visa tai šeštadienį buvo daugel kartų užfiksuota. Reikia tikėti, kad visa tai atsakingos institucijos įvertins, tskant kas yra kas Lietuvoje.

Štai tūlas, pasak wikipedijos, politologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas Marius Kundrotas. Jaunalietuvių, tautininkų veikėjas, be penkių minučių konservatorius. Nuotrauka daugiau nei iškalbinga.

Šalia jo kadre netilpęs stovi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) tarybos pirmininkas Tomas Šalkauskas Šeimos gynimo centro pirmininkas Justas Subačius, kursai minioje ginkluotas megafonu rėkavo ”homoseksualai prievartauja mūsų sąmonę” ir pan. Tos NŠTA tarybos narys yra ir Algimantas Ramonas, kurio liūdnai pagarsėjusi pati R.Dagio trumpą kadenciją buvo Socialinės apsaugos ir darbo viceministre. Pamenu ministras Dagys buvo sukvietęs nevyriausybininkus pasitarti, kaip kartu krizei į atlapus kibti. Tai tas Šalkauskas Subačius pirmasis čiupo mikrofoną ir pusvalandį dėstė, kad dėl krizės kaltas “Gender loop“as. Dagio-Ramonienės svita klausėsi pritariamai linkčiodama.

Na, bet iš mūsiškių talibų ko norėti. O va garsesnės tradicinių partijų pozicijos pasigedau. Ir tas baikštus tylėjimas nieko gera nežada.

Rodyk draugams

Gėjų atlaidai

2009-09-15

Nieko nebesuprantu. Iki šiol atrodė, kad gėjai “koją laužia” tik Tomkui ar Pilveliui. Dėl “respublikos” rašliavos apie pasaulinį žydomasonogėjų sąmokslą kažkada net prokuratūroje teko lankytis - mat buvau pasirašęs pasipiktinimo peticiją. Juokingas vienu pirštu pusvalandį paragrafą spausdinęs prokuroras klausė, ar aš asmeniškai jaučiuosi nukentėjęs nuo geltonos presos.

Jei tokios praktikos nepasikeitė, bandymai apginti paauglius nuo neigiamos informacijos poveikio iš anksto pasmerkti. Kur rasti tėvą, kuris su vaiku eidamas kur nors “Panoramoje” pro madingų apdarų parduotuvės vitrinoje saldaus bučinio preliudijoje susipynusių dviejų mergičkų nuotrauką nuspręstų, kad tai padarė žalą jam/jo atžalai, privataus kaltinimo tvarka rašytų pareiškimą, kantriai dalyvautų apklausose bei bylinėtųsi? Ar erotiški apatiniai ant tobulų formų manekenų šalia limpopo parduotuvės laikytini “darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams erotinio pobūdžio informacija“?

Glumina dvigubi standartai. Desperuotų namų šeimininkių ar kitos rytą-vakarą transliuojančios tv produkcijos veikėjų meilių trikampiai ir kitos geometrinės figūros de facto mainsteam’inės žiniasklaidos propaguojamos kaip smagūs ir žavūs kietuolių užsiėmimai. Pencinykai gyvenimo saulėlydžius leidžia stebėdami ir aptarinėdami lotyniškas nesantuokinių ir smurtinių santykių peripetijas (o per rinkimus balsuoja už tuos, kurie siūlo drausti lytinių santykių ir smurto propagavimą). Vaikų teisių gynėjai ko gero siūlytų tėvams skirti baudą už neapdairumą ar nepriežiūrą, jei jų nepilnamečiai Vinitos kanalu transliuojamuose Foxlife serialuose išvys narpliojamus genderloop‘iškus “boyfriend boyfriend relationship” santykius.

Gėjų paradai laikomi žalinga homoseksualumo propaganda, galinčia jaunuolius užkrėsti ydingu “linksmumu”. Ne “respublika”, ne “vakaro žinios” - lietrytis spausdina neva nuosaikiai homofobiškus paistalus apie gerbtinus homoseksualus ir klastingai nuodingus gėjus. Gėjai siekia sąmokslu užvaldyti planetą. Todėl reikia priešintis.

Gyvename sekuliaroje demokratinėje valstybėje. Tad kuo remiantis valstybės institucijos priima diskriminacinius teisės aktus? iš kur nuosaikūs valstybingumą neva atsakingai ginantys leidiniai semiasi homofobiškos retorikos? kokiems rinkėjams pataikaudami liberalūs politikai pritaria kraštutinei dešinei? Jei tikitės mokslinių tyrimų argumentų, turiu nuvilti. Politkorektiškais bandantys būti gėjų sąmokslo teorijos skleidėjai a priori neigia biologinius, genetinius ar medicininius homoseksualumo kilmės aspektus: “vis dėlto tikrai niekur nėra mokslinių įrodymų, kad egzistuoja tariamas homoseksualumo genas“.

Oficiali valstybės pozicija gerokai peržengė pagarbos tikinčiųjų įsitikinimams ribas. Marijos žemėje nieko nestebina aukščiausių valstybės vadovų parama vienai konfesijai, viešas religingumo eksponavimas. Savivaldybėje vykstančios Kristaus intronizacijos nepiktina pasaulietinės demokratijos institucijų. Tai, kad archikonservatyvios nuostatos tampa valstybės politikos dalimi, tolima mus nuo Europos idealų labiau, nei artina. Bet panašu, kad europinės institucijos ras būdų pristabdyti lietuviškų talibų užmačias.

Katalikų procesijos nelaikomos bandymu kitų pažiūrų piliečius atversti į tikrą tikėjimą. Jei gėjai kalti dėl AIDS, tai katalikų kiekviename žingsnyje nekaltiname invizicija ar pedofilija. Tai, kad bažnyčia šimtmečiais delsė pripažinti mokslo įrodytas tiesas, netrukdo paisyti katalikų doktrinos beviltiškai pasenusių nuostatų. Nuo valstybės de jure atskirta bažnyčia de facto valdo, valstybės pripažįstamų žmogaus teisių de facto nepaisoma

Vienok panašu, kad konservatyvios nuostatos pasmerktos ilgainiui pralaimėti liberalioms. Dauguma Lietuvos katalikų yra “proginiai“, dažnas tiki reinkarnacija ar skaito horoskopus. Tikiu, kad artimoje ateityje pavyks surengti gėjų atlaidus, ir savo energiją skirti ne raganų medžioklėms, o visuomenės gerbūvio didinimui. Kaip Jūs manote?

PS - žmogaus teisėms ginti šiais laikais naudojamas platus priemonių arsenalas - tad pergalė yra tik laiko klausimas.

Rodyk draugams