BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teko atstovauti “Maisto banką” agentūros ELTA surengtoje apskrito stalo diskusijoje apie tai, ar kitų metų biudžetas sumažins skurdą mūsų šalyje. Delfis šiandien publikuoja vieną iš mano pasisakymo epizodų - skambi antraštė tarsi teigia, kad supriešinami du dalykai - a) poreikis padėti mažas pajamas gaunaniems piliečiams ir b) nacionalinis lietuvių pasididžiavimas - krepšinis. Pasiaiškinkime, kaip čia yra iš tiesų.

Senovės Romos plebsas reikalaudavo iš tuometinės valdžios duonos ir žaidimų. Šiuolaikinė visuomenė manding mažai skiriasi. Medijos nuo ryto iki vakaro siūlo plačią skalę pramogų patiems įvairiausiems skoliams. O ir duonos regis yra pakankamai - delfio komentatoriai burba apie nuo prekių akropoliuose lūžtančius vežimėlius, tviskančius automobilius etc.

Tačiau ir turtingiausiose šalyse - ką jau bekalbėti apie Lietuvą - yra dalis žmonių, priverstų skaičiuoti centrus parduotuvėje. Nešvenčiančių vaikų gimtadienių, atostogas praleidžiančių namuose. Nuolat sukančių galvą, už ką mokėti - buto šildymą, dantų taisymą, žiemines padangas ar naują paltą vaikui.

Mūsų šalyje tokių žmonių - apie penktadalį. Trečdalis dirba už minimalią algą. Nereikia nė sakyti, kokią buitį gali sau leisti, didmiestyje dirbdamas už minimumą. Tad nenuostabu, kad dalis jų pasirenka likti namuose, verstis atsitiktiniais, nelegaliais darbais. Iš nedidelio darbo užmokesčio atėmus išlaidas transportui į ir iš darbovietės, pietus, neretai ir geresnius drabužius bei avalynę, bei prarastą laiką - dažnam lieka nemotyvuojantis šnipštas, o gal net minusas.

Šiandien paramos europinėmis kruopomis ir kitais neįmantriais maisto produktais ateina prašyti virš pusės milijono žmonių. Dalis jų - dirbantys ir mažai uždirbantys. Abejoju, ar šie mūsų bendrapiliečiai žemintų savo orumą, stumdytųsi valandomis eilėse, tasytųsi su maišais kruopų ir dribsnių, jei neturėtų realaus poreikio. Todėl valdžios vyrų insinuacijos neva dalis paramos gavėjų simuliuoja ar parazituoja įžeidžia nemažą dalį nepasiturinčios visuomenės dalies. 

Ne kartą esu nusistebėjęs, kad valdžia lieka kurčia siūlymams dėti daugiau pastangų tam, kad vis dar auganti nepasiturnčių armija gautų Europos Sąjungos šalies piliečiams deramą pagalbą. Ir atsiprašau, jei nuvilsiu konservatorių nekentėjus - šią problemą turi ne tik Kubiliaus vyriausybė (nors tikrai daugelis dalinosi apmaudu dėl sudužusių vilčių, kai gražūs konservatorių pažadai konsultuotis ir telkti visuomenę ieškant būdų kovoti su skurdu pavirto “komjaunuoliška” pompa ir parodomosiomis akcijomis). Socialinių organizacijų pastangas savivaldybėse ignoruoja ar net griauna ir kitų partijų šulai. Tiek sunkmečiu, tiek ekonominio pakilimo metu dažnai girdime - ”pinigų nėra ir nebus”. Tiesa, stadionams, rūmams ir parkams rekonstruoti-renovuoti-statyti pinigų atsiranda, ir sunkmetis čia ne kliūtis.    

Kalbėdamas akcentavau, kad paramai maistu organizuoti nereikia milžiniškų investicijų - daug gero, tinkamo valgyti maisto kasdien vis dar iškeliauja į sąvartynus - tereikia investuoti į infrastruktūrą, į savanorių koordinavimą, ir tas maistas gali pavirsti parama, mažinančia socialines išmokas pinigais. Socialiai atsakingos verslo bendrovės noriai prisideda prie šio darbo - tačiau vien verslo paramos neužtenka. Be to, šioje srityje galime išnaudoti ir ES struktūrinės paramos lėšas.

Vienas ar keli milijonai - nedidelis dalykas surasti biudžete, kai valdžia nori. Sporto salės praplėtimas Prienuose - tik pavyzdys iš šviežių aktualijų. Todėl atsisakau tikėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnų tomis kalbomis “pinigų nėra ir nebus”. Jei valdžiai tikrai rūpi aktyviai sumažinti skurdą, jei randama lėšų darnių šeimų šventėms ir bendruomenės forumų teatrams rengti, marškinėliams ir gairelėms, tai privalu rasti išteklių ir daryti viską, kad Lietuvoje užaugintas ar parsivežtas maistas nebūtų supūdytas ar užkastas po žeme - o kad laiku patektų ant stalo tų, kuriems to maisto reikia - šiandien, rytoj.

Žinoma, reikia ir žaidimų, ir krepšinio čempionato. Dideli tarptautiniai renginiai pritraukia turistų, statybos kuria darbo vietas, kuriose dažnai eina dirbti tie, kurie antraip stovėtų prie “Maisto banko” ar kitų paramą dalijančių organizacijų vartų. Pats nuo mažų dienų žaidžiu krepšinį, būsiu kašio fanas iki grabo lentos - jokios priešstatos čia negali būti. 

Bet kairė valstybėje turi žinoti, ką daro dešinė. Tai vadinama darnia, teisinga politika. Jei taupome, kažko negalime sau leisti - turime tolygiai mažinti resursus visose srityse. Kiti apskrito stalo diskusijos dalyviai parlamentarai Algirdas Sysas, Vytautas Gabšys ir analitikas Gitanas Nausėda ne sykį atkreipė dėmesį, kad planuojant kitų metų biudžetą kai kurios sritys nepelnytai tapusios “pavainikėmis”, ignoruojant augančius poreikius ir įtampas tose srityse.

Žinokit tikiu, kad šita valdžia gali priimti darnius, protingus sprendimus. Labai nenustebsiu, jei socmino žmonės patys paskambins “Maisto bankui” ir paprašys pateikti pasiūlymus, pakvies dirbti drauge. Yra ten ir gebėjimų, ir žinių. Savo kritiką vertinu kaip aistruolio paraginimą veikti greičiau, daryti daugiau. Nes laikas tiksi. O jeigu kartais išsprūsta surikti “teisėjas gaidys” ar pan. - tai juk iš aistros, iš jaudulio dėl bendro reikalo. 

Tad susiimkim ir nesimuliavę kibkim į kovą su skurdu, ir garbingai galėsime didžiuotis pergalėmis ir šioje srityje, ne vien krepšinyje.

Rodyk draugams

Besiklausydamas Jaunųjų liberalų aljanso suorganizuotoje konferencijoje “Liberali Lietuva” skambėjusių pranešimų apie tai, ką daryti liberalams - jungtis ar nesijungti etc. - vis pagalvodavau, kad sakant “liberalai, liberalų partija” ne visada lengva suprasti, kas turima omeny.

Pagalvojau - juk politinės partijos yra visai kaip krepšinis (futbolas, ledo ritulys, belekoks komandinis žaidimas). Yra nacionalinė aukščiausioje lygoje žaidžianti komanda (ar komandos), sezonas po sezono kovojanti su kitomis komandomis - Seimo frakcijos, partijų vadovai, elitas. Vienos turi brangių ir žiūrovų mėgstamų žvaigždžių, kitos žaidimą grindžia drausmingai vykdydamos (žaidžiančio) trenerio/trenerių štabo nurodymus. Čia klubinės komandos vadybininkai ir administratoriai, rėmėjai, rinkodarininkai, šokėjos, fanų klubas et. Šiame biznyje dideli pinigai, čia besisukantys žmonės žino virtuvę. Yra ir žemesnėse (savivaldybių) lygose žaidžiančios komandos, kur žaidžia vietinio lygmens žvaigdės - mastai mažesni, bet modelis daugmaž tas pats. 

Daug pajėgių žaidėjų turinti Liberalų ir centro sąjunga skilo - nepatenkinti sėdėjimu ant atsarginių suolelio, žvaigždžių (ir rėmėjų?) diktato, dalis žaidėjų išėjo iš sukūrė naują klubą - Liberalų sąjūdį. Konkurencija, būtinybė aiškintis, katrie geresni. Reitingai/padėtis turnyro lentelėje rodo, kad rezultatai prastėja. Vieni guodžiasi gražiu žaidimu ir paiso žaidėjų individualios statistikos, kiti nurodo, kad sudėjus veiklos rezultatus žemesnėse lygose padėtis nėra tokia jau tragiška. Klubo vadovai jaučiasi ramūs net pralošinėjant ar dėl dopingo diskvalifikavus žaidėją.

Kitam krepšinio gale - politinio/sportinio spektaklio žiūrovai fanai. Perka bilietus (narystę partijose), serga per varžybas salėse, kavinėse prie plačiaekranių ar namuose prie TV (balsuoja rinkimuose). Klubui skilus į du, dalis fanų aršiai pliekia “išdavikus” ar “korumpuotus lūzerius”. Dalis serga už abu, nes mėgsta gražų žaidimą. Žaidimo ekspertai/politologai net nurodo, kad abu klubai turi daugiau fanų/nuperka bilietų/išgeria alaus, nei vieno klubo laikais - esą visomoje žaidimo bizniui tai į naudą.  

Dalis fanų nustojo šiuo reikalu domėtis, atsitraukia ir laukia sugrįžtant senų gerų/pergalingų laikų. Klubams nelaimint, vis mažiau žmonių ateina sirgti, perka bilietus ar marškinėlius - gręsia iškristi iš aukščiausios lygos aplamai.

Ir čia pabyra klausimai - “kas kaltas” ir “ką daryti”? Fanų ar ekspertų tarpe girdimi pasvarstymai apie galimą klubų susijungimą vargu ar našūs - ne iš meilės žaidimui, o iš pragmatiškų klubų žaidėjų/vadovų sumetimų tai įmanoma. Regis, kad šiandien abi komandos yra sukomplektuotos, labiau linkusios pirkti žvaigždes iš kitų klubų ir kurti naujas žaidimo schemas bei derinius, kaip sugrįžti į pergalių kelią. Kas žino, gal kaip koks NBA palikęs M.Jordanas, pailsėjęs golfo laukuose, su nauja komanda į žaidimą sugrįš A.Zuokas. Politinio spektaklio žiūrovams nelieka nieko kito - tik žiūrėti ir arba ploti, arba švilpti. Arba perjungti TV kanalą aplamai. 

Tačiau pamirštame labai svarbią žaidimo pasaulio dalį - mėgėjiškai žaidžiančius entuziastus, sporto mokyklų/jaunimo organizacijų auklėtinius; die hard fanus, kurie kolekcionuoja autografus, perka abonementus į varžybas, marškinėlius kitą atributiką, planuoja atostogas tam, kad nuvyktų už komandą sirgti išvykoje užsienyje. Tai žmonės, kurie seka žaidėjų statistiką, iki užkimimo ginčijasi internete, reikalui esant kaukia “teisėjas gaidys”, muša būgnus ir trimitus, stato už komandą lažybose, kalba apie vakardienos varžybas darbe ir bare, padavinėja rankšliuoščius. Net kai komandos patenka į nesėkmių ruožą, jie ištikimai skanduoja tribūnose. Jie yra naujų kadrų ir talentų kalvė.

Vytautas Bruveris vakar pagarsino teisingą receptą - užsiimkite pagaliau normalia partine statyba. Ne naujų blizgančių šou reikia, ne įžaidėjų keitimo sunkiaatlečiais, ne jungimosi su cirko akrobatais… Rūpinantis ne klubo savininkų/žvaigždių interesais, o žaidimo/liberalizmo būkle ir ateitimi, būtina stiprint kokybišką suinteresuotųjų dalyvavimo užtikrinimą. Suvarę klubą/partiją, jos piniguoti rėmėjai nusipirks kitą; vietą komandoje nusipirkusios žvaigždės perbėgs kitur; perspektyviais žaidėjais pasirūpins agentai ir skautai. Suburti išblaškytus/demotyvuotus fanus gali būti daug sunkiau. Jei fanams ir žiūrovams įdomiau sekti Eurolygos ar NBA žaidimą, jei vietoj krepšinio imsim domėtis formule-1, sugrąžinti juos į arenas bus labai sunku. Parketą aikštelėse užims kiti, kultivuojantys pramoginius šokius, šaškes ar dziudo.

Jei mūsų fanai ir aktyvūs žiūrovai yra išsilavinę, pasiturintys, modernūs žmonės, nesiūlykim jiems zvonkių ar “pageidavimų koncertų”. Tą daro kiti, ir tegu. Kur mūsų Jazzu, Happyendless, Twinkl, Metal on Metal? Daugiau viešų debatų, seminarų, konferencijų, diskusijų opiais klausimais. Quizų, konkursų, projektų komandų, kampanijų. Išradingos, išmoningos komunikacijos. Juk yra dešimtys būdų įtraukti, motyvuoti savo “tikslinę grupę”. Partijos mėsoms neįdomu, ką užkulisuose veikia, su kuo derasi partiniai bonzos; eiliniams neįdomūs sausi-lakoniški protokolai ar statistų mandatų kilnojimas atskaitiniuose-rinkiminiuose. Jei nepaleisime kraujo tekėti venomis ir kapiliarais partijos kūnu, merdėsime.

Aišku, reikia lėšų, išteklių. Bet svarbiausia - reikia tinkamai sudėlioti prioritetus, sutelkti dėmesį, pasirūpinti, kad atakos smaigalyje būtų vikrūs, guvūs ir užkurti gebantys lyderiai. Juk (tebe)esame komandos, kurioms kitos pavydi energingų ir talentingų žaidėjų?

“Good teams become great ones when the members trust each other enough to surrender the Me for the We” - Phil Jackson.

Rodyk draugams