BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip žadėjome, Pasaulinės maisto dienos išvakarėse surengėme vakarienę labdaros valgykloje “Ekklesia”.

Labdaros valgykloje pasisvečiuoti iš miesto suvažiavo dvi dešimtys draugų ir artimųjų.

Kaip paprastai, ne viskas klojosi taip, kaip sumanyta. Ryte teko vežtis papildomus šildytuvus - antraip spustelėjus šaltukui būtų tekę sėdėti apsirėdžius. Sename pastate streikavo elektros sistema - sudegė blenderis, kibirkščiavo senos rozetės.

Tačiau liūdniausia, kad labiausiai laukti svečiai - nuolatiniai valgyklos lankytojai - pasikuklino prisidėti prie miestelėnų draugijos. Pora užėjusių moteriškių nepasidavė įkalbamos ir liko talkinti virtuvėje. Vėliau apie tai kalbėjomės, kad skurdas užverčia psichologinį krūvį - žmonės drovisi dalintis buvusiais išgyvenimais, sunkiai auginasi prarastą savivertę, vengia “normalios” draugijos.

Sugužėjusius svečius kalbindami vaišinomės “firmine” namine “Maisto banko” gira. Valgyklos įkūrėja Larisa tesėjo pažadą ir iš ūkininko dovanoto moliūgo pagamino puikią sriubą - turėsime gauti ir paviešinti tą receptą. Puikių vertinimų sulaukė jos ruoštas aštrus baklažanų užkandis bei kiaulienos kepsneliai. Vakarą vainikavo kepti antaniniai obuoliai su vanilės užpilu, tortas su kava.

Labdaros įstaigoje vakarieniavo ne tik “usual suspects” “Maisto banko” žmonės bei jų artimieji. Savo dėmesiu “Ekklesia” pagerbė Vilniaus m. savivaldybės Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Juras Požėla, A.Kubiliaus patarėjas Ignas Brazauskas, Seimo nario Artūro Meliano komandos žmonės. Svečiai ne tik domėjosi valgyklos istorija, maitinimo sąlygomis ir kainomis, lygino su kitomis valgyklomis, bet ir gyvai aptarinėjo socialines ir politines aktualijas ar tiesiog mėgavosi pašnekesiu su senai matytais draugais.

Tarp stalų paleidome cirkuliuoti mandarinų spalvos sąsiuvinį, kuriame renginio dalyviai galėjo užrašyti linkėjimus ar priesakus kovoti su skurdu. Pacituosiu tik vieną: “Geri darbai ir puikios idėjos padaro žmones laimingus. Geras pavyzdys užkrečia. Stebuklai esti paprastumu. Taigi ačiū už tai, kad esate ir visa tai darote, nes tai - reikalinga ir svarbu. Ačiū, mielieji - ilgų šios iniciatyvos metų!”

Išeidami svečiai nepamiršo atsidėkoti - nepasiturinčių maitinimui paaukota ir per portalą aukok.lt pervesta 700 Lt. Dažnas žadėjo kitąmet būtinai pakartoti šį įsimintiną pokylį. Tad džiaugiamės ir konstatuojame, kad pirmasis blynas gavosi visai vykęs ;)

Žemai lenkiuosi draugams, bičiuliams ir giminiečiams, šeštadienio vakarą nepasididžiavusiems ir užsukusiems į miesto pakraštyje kukliai triūsiančią labdaros valgyklą. Dėkojame už smagią kompaniją ir dosnią paramą ;) O labiausiai dėkoju “Ekklesia” varikliui Larisai ir jos talkininkėms, rodančioms pavyzdį, kad socialinė parama varguoliams gali būti jautri, efektyvi ir kokybiška. AČIŪ LABAI!

Rodyk draugams

Labdaros valgyklos

2009-10-03

Eksperimentui “valgyti už 4 Lt per dieną” einant į pabaigą, nusprendžiau aplankyti labdaros valgyklas.

“Hare Krišna” maistas kūnui ir sielai” valgykla dirba iki 11,30, tai į ją nebespėjau. Nuvažiavau į garsiausią mieste varguolius maitinančią įstaigą - “Betaniją“.

Jokio ženklo, jokios nuorodos - intuityviai orientuodamasis pagal už Petro ir Povilo bažnyčios vorelėmis traukiančius senyvo amžiaus krepšeliais nešinus piliečius, praeinu kokį tai “Darboholikų” ofisą, skalbyklą, garažą, ir randu Betaniją. Didžiulė, kariuomenės valgyklą primenanti salė, pilna abrozdų. Valgykloj kaip valgykloj - prie “rampos” dirba tokios ‘tarybinės” tetulės - viena pila buzą, kita klientams mėto (tikra to žodžio prasme) eurokruopų maišėlius. Paklausiu, ar galiu pavalgyti - klausia, ar turiu talonų - sakau, kad neturiu - sako, maitinam tik pagal talonus. Sakau, gal galiu kaip nors taip pavalgyti, nusipirkti sriubos? Ne, it kirviu nukerta. Ne tai ne - apsižvalgau ir sliūkinu atgal. Salėje užsėstas gal tik kas ketvirtas stalelis, daugiausia pagyvenę žmonės. Vienas iš matymo universitete matytas pagyvenęs inteligentas. Veidai nelinksmi.

Išeinu laukan, sustoju prie pora dviračiais atvažiavusių veikėjų. Vienas iš močiutės perėmė nešulį su eurokruopom ir iš “Maisto banko” gautais “Mantingos” prancūziškais rageliais. Žmogaus klausiu, ar čia galima kaip nors pavalgyti - sako, nežinau, aš čia niekad nevalgau, ir čia pat priduria, kad sriuba dažniausiai būna neskani. Sakau, kodėl? - nes prideda visokio š… Na, pasitaiso, kartais būna visai nieko, bet… Jei nori gauti pavalgyti - moko mane - turi turėti pažįstamų, visi čia visus pažįsta… Einu sau, o pašnekovas praskrieja tiuninguotu dviračiu, garsiai pasileidęs muziką (NB!) ir dar papypinęs kone fūros garsiniu signalu… :)  

Kita užeiga - valgykla “Dzūkija”. Eksterjeras ir interjeras mena 6 dešimtmetį:

Čia socialiai remtinus maitina pagal savivaldybės talonus -

 

Visai neblogai pavalgyti duoda - už 5,95 Lt! Bet galima ir nusipirkti - mėsiški patiekalai iki 5 Lt (pigausios kepenėlės - 4,20 Lt). Salotos vitrinoje nekelia apetito, imu pigiausią makaronų sriubą už 1,50 Lt:

Įsitaisau ant ne pirmo švarumo nėrinius įmituojančia klijuote apdengto stalo, ragauju. Sriuboje plaukioja kažkas panašaus į gabaliuką trachėjos, tačiau sriuba visai skani, kiek sūroka. Prieš kurį laiką šioje valgykloje pabandymui esu valgęs už taloną, tai tuomet buvo praktiškai neįmanoma valgyt apvytusių žemaičių blynų.

“Dzūkojoje” žmonių vos vienas kitas - motina atėjusi su dukrele pavalgyti, matyt netoli gyvena. Vienas žmogus atėjo už talonus išsikeisti maisto - padavė du tuščius dėklus kiaušiniams ir maišelį. Jau seniau esu girdėjęs apie tokius mainus - žmonės už talonus gauna daugiau produktų ir namie skaniau/geriau/daugiau pasigamina, nei valgykloje maitina. Perdaug tokio biznio nesmerkiu, bet yra apie ką pagalvoti.

Be maisto, ten dar gali įpilti 100 g Extrim degtinės ar Monikutės vaisiuko. Eksponuojami tušti buteliai - gal kad nesusigundytų nuo prekystalio pačiupti?

Išėjęs apsidairiau po seniau (ir dabar?) kriminogenine situacija garsėjantį Dzūkų gatvės rajoną. Pralinksmino juokingo grafičio pėdsakai - išvertus būtų “kinietiški apsirūkėliai” :)

Pasirodo krizės akivaizdoje nuolaidos vajus neaplenkė ir čionykščių kioskelių -

Prajuokino kitas užrašas ant to paties kiosko:

Paskutinis ekskursijos po Vilniaus labdaros valgyklas taškas - netoliese Liepkalnio gatvėje esanti fondo “Ekklesia” valgykla. Nežinodamas kur tiksliai ši įstaiga yra, pastebiu pulkeliais ir pavieniui su maišeliais rankose it Humanos modeliai besibūriuojančius žmones, - ir neapsirinku. Pasirodo, valgykla atsidaro 14 val., bet būrys žmonių prie durų laukia jau be 15. Kvapai sklinda kaip iš mamos virtuvės, laukti darosi sunku (”Dzūkijos sriuba” pasirodo nebuvo labai soti). Naujai ateinantys sveikinasi, pažįsta viens kitą; daugiausia pagyvenę, rusakalbiai - viena ponia vilki kadaise buvusį pasiturintį gyvenimą menančius puskailinius, kelios kitos dėvi elegantiškas 9 deš. skrybėlaites. Bomžų vos vienas kitas. Tai vienas, tai kitas iš būrio į mane pašnairuoja - aiškiai neatrodau kaip vienas iš jų. Iš maišelių turinio suprantu, kad keli vyrai čia atžygiavo pavalgę “Betanijoje”. Patalpa be jokių ženklų, eitum pro šalį ir nežinotum.

 

Nusprendžiu apsimesti klientu ir atsidarius duris patraukiu vidun. Patalpa nedidelė, ant stalų stiklinės su kompotu, kraitelės duonos ir lėkštės - jose po šaukštą grietinės. “Jaunuoli, jūs kur einate, čia visi turi savo vietas, palaukite” - sustabdė “salės darbuotoja”. Ką gi, laukiu. Pasirodo ir įstaigos vadovė - nusistebi, kad patalpa perpildyta (klientė atitaria - “jie vienas kitam pasako”). Vadovė sako - na, su naujais “klientais” pirma norėsiu pakalbėti, išsiaiškinti situaciją - vietų nėra, eikite ir palaukite, kol kiti pavalgys. “Bet visus pavalgydinsim”, - pavymiui išgirstu.

Išeinu kieman kartu su jaunyvais piliečiais išpurtusiais veidais, nusprendžiu palaukti. Šie kalbasi tarpusavyje (bet kažkodėl jaučiu, kad dalis kalbos yra skirta ir man) - vienas giriasi ryte pavalgęs naminių dešrelių - ėgi prie Žirmūnų Maximos konteineryje rado 4 kg - pusę pardavė, pusę suvalgė. Pasibaigusio galiojimo, sako, bet pauosčiau, - nesmirda, ko nevalgyti. Bekalbėdami vyrai iš maišo traukė ir krimto ridikus - turbūt iš to paties konteinerio. Naujus pažįstamus įamžinau prie kito smagaus grafičio (kažkos <s> ant valgyklos sienos parašė “thanks for the memories”):

 

Jau baudžiausi važiuoti, bet kieme sutikau Ekklesia direktorę - teko pasipasakoti, kad domiuosi labdaros valgyklomis. Ji ir sako - matau kad kitoks, taip sočiai atrodantis; sako turim tokių pora, bet jie turi problemų su psichika. Palydėjo į virtuvę - buitinė technika kaip namuose, dirba kelios švarios moterys, pietums puikūs barščiai, daržovių lečio su ryžiais, ir iš “Maisto banko” gauto 7 kg vištienos faršo pagaminti kotletai. Kelis kartus kvietė paragauti, bet atsisakiau sakydamas, kad maisto kvapas ir vaizdas tikrai byloja už save. Fondo direktorė sakė, kad patalpas panaudai gavo iš vyriausybės dar Brazausko laikais, kad po pietų savo globotiniams dar išdalina iš Maisto banko gautus pieną, duoną ir panašius produktus.

“Ekklesia” labdaros valgykla paliko pavyzdinės įstaigos įspūdį - pakilios nuotaikos važiuodamas namo svarsčiau, kad gilėjant krizei ir augant poreikiui jiems reikėtų padėti plėstis.

Rodyk draugams