BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nagi nagi -šiandien turėtume minėti Laisvės (liberalai, aū) ir Tarptautinę blogų dieną. Ta proga sveikinu visus rašytojus! Prisimindamas matytą dokumentinį apie Birmos VJ, interneto cenzūrą įstabu, kad šiuodvi progos sutapo. Kažkas yra pasakęs, kad internetas yra tikriausia totalitarizmo ir talibanščinos plėtros prevencija. Taigi - laisvę rašymui (ir skaitymui)! 

Bloginame (ar mikrobloginame socialiniuose tinkluose) jau praktiškai visi - nuo “pasaulį sveikinančių” mokinukų, romanų grafomanų, mamų ir supermamų, korporacijų, pensininkų, politikų. Na, gal dar ne kiekvienas, bet bloginimo statistika įspūdinga.

A.Užkalniui teisingai nepatinka tas “jei gali nerašyti - nerašyk”. Nes komunikavimas, bendravimas ir dalinimasis pasirodo yra esminiai laimės komponentai.

Taip kad rašykime laisvai ir būkime laimingi. Nesvarbu, ar mus skaito dešimt, ar dešimt tūkstančių friendų :)

Atsigręžęs atgal matau, kad ne visus sumanymus pavyko realizuoti. Pasižadėkim sau naujais bloginimo metais rašyti dažniau. Skurdas, savanorystė, mažumos, pilietinė visuomenė, mityba, muzika - bet galite temas siūlyti ir jūs - taip įdomiau :)

PS - ir su pergale visus!

Rodyk draugams

Tada, kada

2010-03-11

20 metų ši šalis laisva. Laisva?. Kiek dar metų turi praeiti, kad galėsime čia gyventi laisvi, orūs ir laimingi? 

Kada kovo 11-tą katedros aikštėje ne žiūrėsime į žygiuojančius nacius, o klausysimės Vilniaus gėjų choro. Kada “prezidentai” neparkuos neįgaliesiems skirtose vietose. Kada šunis ne mėtysime nuo tiltų, o apdovanosime už tarnavimą žmogui. Kada skriausti moteris neateis į galvą ne todėl, kad jos lanko savigynos kursus. Kada senukai savo pyktį lies ne mitinguose, o diskotekose. Kai leisime uždirbti žmonėms, ne versime juos nusikalsti. Kai ne drausime alų pirkti po dešimtos, o kviesime turistus kartu papsėti taikos pypkutę. Kai džiaugsimės ir vertinsime, kai kas nors ką nors įdomaus pastato, o ne atvirkščiai. Kai psichikos neįgalieji nebus kankinami, o džiaugsis gyvendami tarp mūsų. Kai mūsų turtuoliai nepiktins mažutėlių besipuikuodami prabangiais žaisliukais, o taps dosniais gerų darbų mecenatais. Kai sms’sus siųsime ne ką nors sodindami į karštą kėdę, o gelbėdami nukentėjusių nuo nelaimės gyvybes. Kai mylėsime save ir savo artimą ne žodžiais, o darbais. Tada. (Turbūt).

Ar tai įmanoma? Ką turime daryti, kad Ten patektume?

Rodyk draugams

Kiek glumina netikėtas eksperimento išpopuliarėjimas - aprašė ne tik Atgimimas, bet ir Lietrytis. Vakare prisėdęs paskaičiau komentarus. Vieni netiki, kad taip įmanoma gyventi - valgant už 4 Lt per dieną. Kiti gėdina užsiimant žaidimais, kai daugybei žmonių toks gyvenimas yra niūri kasdienybė. Keiksmai Kubiliaus ir seimūnų adresu. Verslininkų, uždirbančių po 10000 per mėnesį ir paniekinamai žvelgiančių į lūzerius.  Geresnės širdies piliečiai gi patarinėjo, kaip suktis, kaip prasimanyti esant tokioms sąlygoms. Kažin kodėl vieni mūsų prisitaiko prie sunkiausių sąlygų ir nepraranda pozityvaus požiūrio, o kiti vis burba ir ieško kaltų? Kodėl vieni moka būti laimingi kišenėse švilpaujant vėjams, o kitiems laimės vis negana net sėdint ant aukso maišo?

Nuo Akropolio link Žirmūnų važiuojant ant tuščio reklaminio skydo galima perskaityti - laimė yra apie santykius ir kiekių santykius - ar kažkaip panašiai. Yra tiesos - laimės pojūtis dažnai susijęs su stabiliais santykiais - šeima, bendruomene. Senokai žinoma, kad nelaimingiausi yra vadovai, aukštesnės grandies vadybininkai - nepriklausomai nuo to, kad uždirba dešimtis tūkstančių. Amžinas stresas, lėkimas, nerimas ir varžytuvės vs. neskubrūs, harmoningi santykiai su artimaisiais, ramus plaukimas pasroviui.  

Ar ne todėl skurdžiau gyvenačios Pietų Amerikos ar net Afrikos bendruomenės jaučiasi laimingesnės, nei mums atrodo turėtų būti? Kodėl Europoje esame nelaimingi - išskyrus gal danus - o kaimyninės slaviškos tautos yra tarp pačių planetos nelaimingiausių? Nuolat lygindamiesi į turtingesnius kaimynus, jų fazendų, raudonų ferarių, amžinos jaunystės standartus, esame pasmerkti jaustis nepilnaverčiais, neįgaliais. Socialinis spaudimas lemia, ar jaučiamės “tokie kaip visi”, “normalūs”, ar nuolat veržiamės anapus tvoros, kur žolė visad žalesnė, nei šiapus.   

Pastaruoju metu vis garsiau šnekama, kad tautų gerbūvis negali būti matuojamas atsižvelgiant į BVP. Laimingos planetos indeksas štai rodo, kad Kuba ar Vietnamas yra laimingesnės vietos gyventi, nei turtingoji Saudo Arabija, o JAV, Liuksemburgas; mums dažnai pavydą kelianti Estija yra toli sąrašo gale.

Pamenu skaičiau, kad skirtingose tautose buvo tiriamas bendradarbiavimo lygis. Žaidžiant kortomis, buvo stebima, koks žaidimo stilius dominuoja - ar atlaidumas, empatija, ar piešingai - kerštingumas, piktdžiuga. Net ir lošiant iš dovanotų nereikšmingų piniginių sumų, “nelaimingosios” tautos žaisdamos tarpusavyje demonstravo bendradarbiavimo stoką ir džiūgavo, kad “dega kaimyno kluonas”.  

Mūsų Lietuvėlė irgi toje pačioje nelaimėlių grupėje. Arti pusės lietuvių jaučiasi nelaimingi arba visiškai nelaimingi. Ar ne iš čia ta takoskyra tarp runkelių ir elito Lietuvos?

Budistinės, ekonomiškai neturtingos Butano karalystės valdovas dar 1972 metais ėmė taikyti Vidaus Nacionalinės Laimės rodiklį, kuris gyvenimo kokybę ir pasitenkinimo laipsnį apibrėžia remdamasis subjektyvesniais darnios plėtros, kultūrinių vertybių, natūralios aplinkos ir gero valdymo parametrais. 

Viena iš keturių budizmo tiesų sako - gyvenimas yra kančia. Tad pilnos laimės čia negali būti. Tai ką mums daryti, kaip gyventi? Pasirodo, būdas būti laimingam yra paprastas - praktikuoti atjautą, artimo meilę. Kita vertus, laimingųjų danų gera savijauta aiškinama laisve, lygybe ir tolerancija

Palinkėkime, kad šios kertinės vertybės būtų kelrodžiais tiek mūsų visuomenės lyderiams, tiek kiekvienam mūsų. Tada nebus baisios jokios krizės ;)

 

Rodyk draugams

Būsim musulmonais?

2009-09-21

Ko gero, ir jūs esate gavę panašų laišką - su kadrais iš musulmonų demonstracijos “Už religiją ir taiką” britų karalystės sostinėje. Tikrai toks Londons gal atimt bet kokį linksmumą:

Prisiminiau niūrias pranašystes, kad mūsų anūkai (ką anūkai, greičiausiai jau ir vaikai!) nešios burkas, švęs ramadaną arba mažų mažiausiai turės kentėti nuožmią musulmonų priespaudą. Tokios nuotraukos turėtų įkvėpti mūsiškus kietos rankos šalininkus smaugti tolerastus ir ruoštis naujam kryžiaus žygiui.

Greitas islamo įsiviešpatavimas pasaulyje man panašus į visus kitus gąsdinimus pasaulio pabaiga. Labiau baiminkimės dėl ”saviškių” krikščionių talibaniško elgesio čia ir dabar. Gražulis va tuoj uždraus ne tik seksą, bet ir cepelinus.

Ar tik neteks bėgti nuo savų megztųjų berečių ir pasiieškoti prieglobsčio ten, kur dar pasitikima žmogaus laisva valia ir sveiku protu?

Rodyk draugams