BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kurių velnių?

2015-02-16

Taip taip - kurių velnių, Jūs klausiate, tamstai Ilgiau, balotiruotis? Nes juk esu Nr. 8 LR Liberalų Sąjūdžio sąraše kandidatų į Vilniaus miesto tarybą.

Sako man - yra juk “Maisto bankas”, viena smagiausių ir efektyviausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, darbuokis ten į valias - ko reikia lįsti į politiką? Aha, sakau - bet pabandykim atsakyti į viską iš eilės.

Taip, “Maisto bankas” be abejonės yra puiki vieta realizuoti savo gebėjimus konkrečiai padedant visuomenės silpniesiems ir išgelbstint nuo pražūties tūkstančius tonų maisto. Bet tie, kurie mane pažįsta, žino, kad turiu ne vieną dešimtį panašiai vežančių potencialiai naudingų visuomenei užmačių, kurias įgyvendinti reikia platesnės platformos.

Būti miesto taryboje - puiki galimybė bendradarbiaujant su šimtais sostinės socialinių tarnybų ir nevyiausybinių organizacijų profesionalų sukurti ir pastatyti ant kojų tuziną naujų projektų, kurie padės tūkstančiams ar dešimtims tūkstančių žmonių. Antraip idėjos dūla stalčiuose, o gyvenimas nesikeičia į gera taip sparčiai, kaip galėtų.

Esu dirbęs Vilniaus savivaldybėje - vadovavau didžiausios sostinėje socialinės įstaigos - Vilniaus socialinės paramos centro - kolektyvui, dirbau Socialinės paramos skyriuje. Per keletą metų patyriau, ką galima ir ko negalima pakeisti. Taip, finansiniai ištekliai riboti. Tačiau ne jie svarbiausi - išlaisvinus tūkstančių socialinės sferos darbuotojų motyvaciją ir kūrybingumą, galima per trumpą laiką atlikti svarbias reformas ir įdiegti inovacijas.

Kai atėjau vadovauti į SPC, milžiniškos socialinių išmokų prašytojų eilės, besidriekiančios ne tik pastate, bet ir Kauno gatvėje, visiems atrodė norma ir neįmanomas pakeisti reikalas. Tik todėl, kad nenorėjo keisti. O pasirodo tereikia tik noro - nesunkiai eiles panaikinome, sutaupydami miestiečiams marias laiko ir nervų.

Sunkiausiai dirbantiems socialiniams darbuotojams pakėlėme atlyginimus ir suteikėme laisvės efektyviai savarankiškai tvarkytis - ir socialines paslaugas ėmė gauti daugiau klientų. Ėmėme matuoti ir vertinti teikiamų socialinių paslaugų efektyvumą, būtinumą - ir vėl progresas. Tiesa, teko atsisveikinti su kai kuriais nekompetentingais, arogantiškais, užsimarinavusiais kadrais - į jų vietas stojo energingi, mokslus Europoje baigę, permainų alkani žmonės. Dirbti tapo našiau, lengviau, smagiau.

Taip, Vilnius neretai yra pelnytai vertinamas kaip pirmaujantis socialinėse inovacijose, efektyvių socialinio darbo formų taikyme. Bet galima ir reikia daryti daugiau. Ką?

Pirmiausia, knieti Vilniuje įsukti privačios vaikų priežiūros sistemą. Darželius statyti brangu ir lėtai, poreikis daug didesnis. Auklės daugelio kišenei neįkandamos. Vakaruose seniai žinoma privačių vaikų prižiūrėtojų sistema, kuomet savo vaiką (-us) auginanti mama (močiutė) pasiima į namus prižiūrėti dar porą trejetą mažylių (paprastai tarp 1,5 ir 5 metų amžiaus), užsidirba pati, ir padeda į darbą grįžti kelioms šeimoms. Tokiam verslui nereikia didelių investicijų ir pasirengimo, lengva įeiti ir reikalui esant išeiti. Tokių paslaugų tiekėjų organizacijos užtikrina paslaugų kokybę, prieinamumą, patikimumą. Vilniuje ir kituose miestuose tokios paslaugos tikėtina yra teikiamos neformaliai (t.y., nelegaliai). Suteikus šiems paslaugos tiekėjams paramą ir kitas paskatas teisėtai veikti, nesunkiai ir be didelių melejonų išspręstumėme metų metus piktinančią “darželių trūkumo” problemą. Pas britus tokias paslaugas teikia 40 tūkstančių asabų, tarp kurių ir lietuviai - taigi laikas šią patirtį perkelti Lietuvon. Panašių paslaugų reikia ir senolių, neįgaliųjų priežiūros srityse. (giliau čia nesiplėtosiu, jei kam įdomu, telefonu 8 699 85259 susitarkime dėl pokalbio).

Multifunkciniai centrai, kuriuose mikrorajonuose ir ypač priemiesčiuose galima teikti visą puokštę paslaugų socialiai jautriam kontingentui - kita kryptis. Bibliotekos didžia dalimi savo atgyveno, tačiau jų pastatai ir darbuotojai gali ir turi tapti kokiokio pobūdžio veiklos centrais. Senų žmonių priežiūra ir užimtumas, mokyklinukų popamokinė veikla, suaugusiųjų švietimas ir smulkus komunalinis aptarnavimas, bendruomenės saugumas ir aplinkosauginės iniciatyvos, ir aišku kultūriniai renginiai - viską galima sutalpinti, derinant seną infrastruktūrą ir privačią iniciatyvą. Vokietijoje mačiau tokius veikiančius centrus savo akimis, norėčiau matyti ir Vilniuje.

Darbas su benamiais turi būti dirbamas visiškai kitaip, ne dabar. Dabar žmonės miega  po balkonais šalčiausiomis žienomis, mums dažnai nė nenutuokiant. Neturime dar mados ar įpročio rūpintis bendro nadojimo erdvėmis. Teršia, geria, rėkauja, serga ir kartais miršta, purvini, alkani, išpurtę - bet žmonės. Jais žmoniškai reikia pasirūpinti, net jei tam reikia atokioje vietoje įrengti specializuotus nakvynės namus. Kalbėjausi su benamiais - daugelį galima integruoti, duodant pajamų šaltinį (daugelis jų ir taip dirba miesto sanitarais), perdaug nevaržant jų kitąsyk keistai suprantamos laisvės, nuolat siūlant pagalbą, gydymą ir darbą. Pažįstu Vilniuje organizaciją, iš visiško dugno (kanalizacijos šulinių, landynių griuvėsiuose) ištraukusius ir ant kojų pastačiusius žmones. Turime padėti patiems silpniausiems, nes taip daro stiprios ir geros visuomenės. Tik neužtenka dirbti iš kabinetų, nuo 8 iki 17.

Taboras. Mačiau Olandijoje, kaip efektyviai dirbama su romais, priskrentant prie jų tikra ta žodžio prasme taip, kad nebūna kaip užsiiminėti nelegalia prekyba narkotikais, neleisti vaikų į mokyklas ar nevykdyti kitų pareigų. Taip, vieni socialiniai darbuotojai to negalės padaryti, tačiau ignoruoti to kriminalinio, socialinio ir žmogaus teisių skaudulio nebegalime. Vienos kitos nelegalios trobelės nugriovimu nieko nepakeitėme. O jauni romai man pasakojo, kad važiuoja dirbti ir gyventi į Angliją - kaip visi. Ir čia taip gyventų, jei būtų sąlygos. Tačiau Vilniaus tabore “darbo” sąlygos yra nepriimtinos (nors daugeliui garantuoja visai neblogas pajamas, su kuriomis nepajėgia konkuruoti darbo biržų kontrsiūlymai) - jos nėra priimtinos ir daugeliui romų, pačių jų teigimu. Bet vieniems teks mesti dabartinius užsiėmimus ir įpročius, kitiems - priimti iššūkį nustoti gyventi taip, kaip (kreivai) moko taboro bendrija. Europa jau turi ne vieną sėkmingos romų integracijos projektą - turėsime ir mes.

Socialines paslaugas teikiančias privačias organizacijas laikas normaliai įjungti į šių paslaugų planavimo, organizavimo ir svarbiausia finansavimo sistemą. Privatininkai turi lygiomis sąlygomis konkuruoti su biudžetininkais - vieniems ši konkurencija atneš reikiamus išteklius, kitiems sujudins užsistovėjusių kraują ir gebėjimą veikti taip, kad klientai mylėtų. Visi iš to laimėsime, būsime laimingesni. Mačiau tai atsitinkant, ir nori matyti dar.

Tai sąrašą gaima tęsti ir tęsti. Tikiu, kad drauge su bendraminčiais miesto taryboje ir socialinėse tarnybose sugebėsime greitai įsukti gerus, laukiamus pokyčius.

Su liberalais esu nuo 1997. Daugelį Vilniaus liberalų lyderių pažįstu - buvome kartu darbuose, visuomeniniuose reikaluose, ar sporte. Už būsimą Vilniaus merą Remigijų Šimašių nepažįstu padoresnio, sąžiningesnio, vertybiškai integralesnio žmogaus. Matau susiformavus plačių kompetencijų profesionalų komandą, kurie vieni kitus papildydami, mesdami ir priimdami iššūkius vers kalnus. Tiesiog atėjo laikas mums stoti prie miesto vairo.

Valdžios vadžias laikyti - garbinga kompetentingųjų, turinčių išteklius ir gebėjimus pareiga. Kai Remigijus manęs paklausė, ar eisiu drauge - nedvejojau atsakydamas. Lengva nebus - laiko atima, tos visuomeninės pareigos. Esu jau trumpai ragavęs miesto tarybos duonos, žinau kas tas yr. Bet yra laikas gauti, yra laikas ir atiduoti. Vertinu tai kaip garbingą tarnavimą - tad “tokių velnių”.

Lankstukų su savo atvaizdu nedalinsiu, prašymais reitinguoti neužknisinėsiu :) Bet jei įgaliosite dirbti miestui - padėsiu visas pastangas ir sukauptas žinias.

PS.: O kaip gi “Maisto bankas”, sakysite? O “Maisto bankas” bus savo ruožtu - dirbau čia ir dirbsiu išsijuosęs. Jei kirsis interesai - nuo sprendimų nusišalinsiu. “Maisto banke” mes dirbame su visais gerus darbus darančiais ir remiančiais politikais, ekskliuzyviai neagituojame nė už vieną - bet žinoma už nuopelnus padėkojame ir pagiriame. Taip bus ir toliau.

Rodyk draugams

Sąskrydžiai

2010-09-08

Žinokit, būna įvairių sąskrydžių.

Pvz., liberalai susirenka krūvon pasižmonėti ir “Anties” paklausyti. Seniūnai susiburia drauge paplaukiot, pasipliekt šachmatais ir prie laužo padainuot (tikiu, neformaliai ir butelaitį kitą perlaužt, seniūnaičius apkalbėt).

Nors sako, kad balandžiai medžiuose netupinėja, šie sparnuotomis žiurkėmis pravardžiuojami plunksnuočiai sulekia medin uogyčių palesti - pats mačiau:

Kalbant apie uogytes - šiandien varčiau naująją Sobieski Dark Berry, sudėtyje perskaičiau esant “juodąsias morkas” - wtf? - gal jūs ką žinot apie tai?

Bet grįžtam prie temos. Pasakykit man, kokiu tikslu vyko va šitoks “gaisrininkų” (ar kaip jūs juos vadinate) sąskrydis?:

Any ideas?

PS - beje, valstybinis transliuotojas nusprendė pasityčioti - rytoj, kai “visaLietuva” 21:00 prilips prie žydrųjų ekranų ir kramtys nagus žiūrėdama Lietuva-Argentina, LTV rodys “Anties” Pleibojų. Ir sugalvok tu man taip sugalvodamas! Seimo Nac.saugumo komitetas turi įkurti komisiją ir tučtuojau šią nedraugišką diversiją ištirti.

Rodyk draugams

Obana! Aptriestomis apylinkėmis pagarsėjusiame Niujorko klube šiandien (tryliktą dieną - NB!) žmones gąsdins triukšmingi išperos Dark Funeral. Tie patys, visų laikų juokingiausių juodmetalio nuotraukų dešimtuke užimantys aukštą 6 vietą (beveik penktą). Prisipažinsiu, skaitydamas šios grupės paveikslo anotaciją žviegiau iki ašarų. Na, žinoma, Abato iš Immortal’ų portreto jau neperspjaus niekas:

 

 Per radiją švedų trukšmadarių reklama baugino armagedonu -

Pragaro vartai atsivers… Trečiadienis gali ir neišaušti…“. Pošimts, tai išgirdę dorybingieji konservatoriai turėtų tučtuojau mesti varginančias mygtukų batalijas Seime ir strimgalviais skuosti prie buv. Tėvynės (NB! -2) kino teatro, ten gultis kryžium prieš pragaištingą poveikį mūsų vaikams ir jaunimui daryti ketinančius skandinavų balvonus! 

Žinoma, bus atsikalbinėjančių, esą svarbiau, nei protestai prieš Nelabojo simfonijas griežiančius bobaušius, yra užtikrinti sklandų eismą Nr.35 ir Nr.36 marštutinių autobusų Žalgirio (NB-3!) žiede. Bet ko gero rūstieji moralės sargai vakare sės prie bokalo aplaistyti pergalę pasipriešinus tiesioginių merų rinkimų iniciatyvai ir dėliotis naują koaliciją su gražuliais ir valkiūnais. Veikiausiai konkretesnis baubas nei Belzebubo trubadūrai yra gėjai ar liberalai.

Na bet gal tiek to - kol galime, dar pasidžiaukim, kad telikas vakarais vis dar transliuoja Lūpdažių džiungles ar Nuodėmingą Kaliforniją, o ne mišias ar Čiurlionio “Mišką”. Kas žino, ar po ES griūties neužsidarys vėl sienos, ir ar nedūsausime nostalgiškai prisimindami šiandien dar turimas laisves…

Rodyk draugams

Jau penktus metus mūsų šalies gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mokėtojai turi galimybę skirti iki 2% sumokėto mokesčio savo pasirinktai visuomenei naudingai organizacijai ar įstaigai paremti. Tačiau nūnai virš “2% labdarai” pakibo Damoklo kardas.

Taip vadinama procentinė filantropija yra santykinai naujas ir efektyvus būdas paremti viešosios naudos sektorių ten, kur gyventojai neturi pakankamų filantropinio elgesio įpročių ar išteklių. Suteikiant gyventojams galimybę skirti dalį sumokėto GPM, piliečiai nepatirdami papildomų išlaidų gali kasmet skirti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų (nelygu, kiek uždirba) litų ne pelno organizacijoms. 

Tyrimai rodo, kad viena svarbiausių priežaščių, kodėl Lietuvos žmonės mažai aukoja labdaringiems tikslams - jie neturi pinigų. Mūsų tautiečiai labdarai aukoja nedideles sumeles kartą ar du per metus - geriausiai tai iliustruoja SMS aukos TV gerumo dienos proga. Kokiam nors Caritui, Vilčiai ar Raudonam Kryžiui susirinkti iš žmonių po 10-20 Lt kainuotų bemaž tiek pat. Tuo tarpu žmogaus skiriami 2% GMP vidutiniškai sudaro 116 Lt.

Antra vertus, nevyriausybinėms organizacijoms šie pinigai yra ypač parankūs - iš įvairių rėmėjų gaunamos lėšos neretai būna apraizgytos papildomais reikalavimais ir kaštais. Iš “2%” gali sutaisyti staiga prakiurusį stogą ar patenkinti kitus būtinus netikėtai atsiradusius poreikius - o jų NVO veikloje patikėkit atsiranda nuolat.

Galiausiai, nemažiau svarbu yra tai, kad “2% paramai” pastūmėja žmones aktyviau domėtis mokesčiais ir viešojo sektoriaus finansais. Sąmoningesnių piliečių ugdymo geriausias būdas - leisti jiems nuspręsti, kaip turėtų būti išleidžiami jų sumokėti mokesčiai. Organizacijas savo ruožtu ”2% paramai” skatina aktyviau komunikuoti su savo klientais, nariais ir ieškoti simpatikų. Kasmet pusė milijono mūsų šalies gyventojų nusprendžia, kuriai organizacijai - gyvūnų prieglaudai, bažnyčiai ar ligoninei - skirti savo “2%”. O pilietiškai aktyvių žmonių ugdymas yra ir aktualus nacionalinio saugumo uždavinys.

Tai, kad dalis politikų ar publikos kvestionuoja “2 procentus paramai”, manęs nestebina. Taip dažniausiai elgiasi tie, kurie neturi žalio supratimo apie ne pelno organizacijas. Štai Seimo narys E.Tamašauskas lengvabūdiškai postringauja apie tai, kad ”2 proc.” negavę nevyriausybininkai susiras kitų rėmėjų. Realybė tokia, kad valstybės parama NVO veiklai katastrofiškai mažėja, įmonės ir gyventojai taupo, užsienio paramos beveik nelikę, arba ji įkandama toli gražu ne visoms NVO. Nevyriausybininkai prabilo apie užsidarymus. Raudonasis Kryžius anądien guodėsi, kad šiais metais jų gaunamas finansavimas sumažėjo 75 proc. Socialinėms nevyriausybinėms organizacijoms Vilniaus savivaldybė iš 280 tūkst. Lt planuotų lėšų pervedė mažiau nei dešimtadalį, o kitąmet žada lėšų neskirti visai. 

Tamašauskas guodžia - juk panaikintume tik laikinai. Reikia priminti, kad 2002 m. mainais į “2%” taip pat “laikinai” buvo panaikinta pajamų mokesčio lengvata labdarai aukojantiems fiziniams asmenims. Tai va tas laikinumas tęsiasi dar po šiai dienai.

Gera žinia - yra operatyviai “2 proc.” ginti stojusių politikų. Akivaizdu, kad Sodros skylių “2 procentais” neužkaišysi - reikia mažinti valdymo kaštus ir didinti užimtumą. Bet diskusijai įsiplieskus radosi gera proga Seime ar Vyriausybėje ramiai susėsti ir peržiūrėti “2%” veikimą. Nes dilemų yra.

Viena jų - leisti “biudžetininkams” gauti “2%” ar ne. Taip, mes unikalūs, jokioj kitoj šaly biudžetininkai į “2%” įmaišyti nebuvo (čia reiktų dėkoti musiet Šemetai ir kitiems konservatoriams, jei atmintis nešlubuoja). Nemanau, kad biudžetininkai kažkaip baisiai konkuruoja su asociacijomis ir fondais. Uždraudus biudžetininkams gauti “2 proc.”, didesnė dalis valstybinių mokyklų, darželių, muziejų ar ligoninių suskubs steigti savo paramos fondus ar alumni asociacijas - kas irgi pagirtina. Tad “konkurencija” labai nesumažėtų.

Didesnė dilema - kasmet paramą gaunančios nelabai aiškios organizacijos. Kasmet tarp daugiausiai “2 proc.” surinkusių įsimaišo kokia nors mažai kam žinoma organizacija - pvz., ką mes žinome apie vieną iš šių metų čempionių “Gerumo versmė“? Ko gero, turėtumėme daugiau žinoti, kaip dešimtis ar net šimtus tūkstančių mokesčių litų sunaudojo ”2%” gavėjos, ką jos nuveikė. Teisės į “2%” tema glaudžiai siejasi su “paramos gavėjo” (ar “viešosios naudos”) statuso rebusu.

Antra vertus, kaip galėtume užkirsti kelią nesąžiningam priklausomų asmenų (darbuotojų, pavaldinių, pacientų, klientų) spaudimui ir piktnaudžiavimui? Kaip užkirsti kelią organizacijoms, sukurtoms paimti “2 proc.”? Būtina giliau patyrinėti mūsų ir kitų šalių patirtį - tą galėtų pаdaryti VMI ar Statistikos departamentas kartu su nevyriausybininkais. NVO rūpintis pavesta ir VRM; kita vertus, jei dar gyva NVO reikalų komisija prie Vyriausybės, tai tikrai galėtų būti jos veiklos objektas.

Gali atsirasti ir norinčių turėti sąrašą “gerų organizacijų”, vertų gauti “2%”. Asmeniškai manau, kad potencialius centralizuotas sąrašas padarytų daug daugau žalos ”2%” idėjai, nei dabar pasitaikantys piktnaudžiavimai. Bet geriausia būtų detaliai patyrinėti ir galimas projekcijas pagrįsti rimtesniais nei pasvarstymai argumentais.

Panašu, kad valdžia visgi nagrinės “2 procentų” panaikinimo variantą - todėl nevyriausybininkai turėtų nesnausti, kol ne vėlu susitelkti ir išvien su simpatizuojančiais politikais apsiginti. Žadu visaip kaip prisidėti.

Rodyk draugams