BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Besiklausydamas Jaunųjų liberalų aljanso suorganizuotoje konferencijoje “Liberali Lietuva” skambėjusių pranešimų apie tai, ką daryti liberalams - jungtis ar nesijungti etc. - vis pagalvodavau, kad sakant “liberalai, liberalų partija” ne visada lengva suprasti, kas turima omeny.

Pagalvojau - juk politinės partijos yra visai kaip krepšinis (futbolas, ledo ritulys, belekoks komandinis žaidimas). Yra nacionalinė aukščiausioje lygoje žaidžianti komanda (ar komandos), sezonas po sezono kovojanti su kitomis komandomis - Seimo frakcijos, partijų vadovai, elitas. Vienos turi brangių ir žiūrovų mėgstamų žvaigždžių, kitos žaidimą grindžia drausmingai vykdydamos (žaidžiančio) trenerio/trenerių štabo nurodymus. Čia klubinės komandos vadybininkai ir administratoriai, rėmėjai, rinkodarininkai, šokėjos, fanų klubas et. Šiame biznyje dideli pinigai, čia besisukantys žmonės žino virtuvę. Yra ir žemesnėse (savivaldybių) lygose žaidžiančios komandos, kur žaidžia vietinio lygmens žvaigdės - mastai mažesni, bet modelis daugmaž tas pats. 

Daug pajėgių žaidėjų turinti Liberalų ir centro sąjunga skilo - nepatenkinti sėdėjimu ant atsarginių suolelio, žvaigždžių (ir rėmėjų?) diktato, dalis žaidėjų išėjo iš sukūrė naują klubą - Liberalų sąjūdį. Konkurencija, būtinybė aiškintis, katrie geresni. Reitingai/padėtis turnyro lentelėje rodo, kad rezultatai prastėja. Vieni guodžiasi gražiu žaidimu ir paiso žaidėjų individualios statistikos, kiti nurodo, kad sudėjus veiklos rezultatus žemesnėse lygose padėtis nėra tokia jau tragiška. Klubo vadovai jaučiasi ramūs net pralošinėjant ar dėl dopingo diskvalifikavus žaidėją.

Kitam krepšinio gale - politinio/sportinio spektaklio žiūrovai fanai. Perka bilietus (narystę partijose), serga per varžybas salėse, kavinėse prie plačiaekranių ar namuose prie TV (balsuoja rinkimuose). Klubui skilus į du, dalis fanų aršiai pliekia “išdavikus” ar “korumpuotus lūzerius”. Dalis serga už abu, nes mėgsta gražų žaidimą. Žaidimo ekspertai/politologai net nurodo, kad abu klubai turi daugiau fanų/nuperka bilietų/išgeria alaus, nei vieno klubo laikais - esą visomoje žaidimo bizniui tai į naudą.  

Dalis fanų nustojo šiuo reikalu domėtis, atsitraukia ir laukia sugrįžtant senų gerų/pergalingų laikų. Klubams nelaimint, vis mažiau žmonių ateina sirgti, perka bilietus ar marškinėlius - gręsia iškristi iš aukščiausios lygos aplamai.

Ir čia pabyra klausimai - “kas kaltas” ir “ką daryti”? Fanų ar ekspertų tarpe girdimi pasvarstymai apie galimą klubų susijungimą vargu ar našūs - ne iš meilės žaidimui, o iš pragmatiškų klubų žaidėjų/vadovų sumetimų tai įmanoma. Regis, kad šiandien abi komandos yra sukomplektuotos, labiau linkusios pirkti žvaigždes iš kitų klubų ir kurti naujas žaidimo schemas bei derinius, kaip sugrįžti į pergalių kelią. Kas žino, gal kaip koks NBA palikęs M.Jordanas, pailsėjęs golfo laukuose, su nauja komanda į žaidimą sugrįš A.Zuokas. Politinio spektaklio žiūrovams nelieka nieko kito - tik žiūrėti ir arba ploti, arba švilpti. Arba perjungti TV kanalą aplamai. 

Tačiau pamirštame labai svarbią žaidimo pasaulio dalį - mėgėjiškai žaidžiančius entuziastus, sporto mokyklų/jaunimo organizacijų auklėtinius; die hard fanus, kurie kolekcionuoja autografus, perka abonementus į varžybas, marškinėlius kitą atributiką, planuoja atostogas tam, kad nuvyktų už komandą sirgti išvykoje užsienyje. Tai žmonės, kurie seka žaidėjų statistiką, iki užkimimo ginčijasi internete, reikalui esant kaukia “teisėjas gaidys”, muša būgnus ir trimitus, stato už komandą lažybose, kalba apie vakardienos varžybas darbe ir bare, padavinėja rankšliuoščius. Net kai komandos patenka į nesėkmių ruožą, jie ištikimai skanduoja tribūnose. Jie yra naujų kadrų ir talentų kalvė.

Vytautas Bruveris vakar pagarsino teisingą receptą - užsiimkite pagaliau normalia partine statyba. Ne naujų blizgančių šou reikia, ne įžaidėjų keitimo sunkiaatlečiais, ne jungimosi su cirko akrobatais… Rūpinantis ne klubo savininkų/žvaigždių interesais, o žaidimo/liberalizmo būkle ir ateitimi, būtina stiprint kokybišką suinteresuotųjų dalyvavimo užtikrinimą. Suvarę klubą/partiją, jos piniguoti rėmėjai nusipirks kitą; vietą komandoje nusipirkusios žvaigždės perbėgs kitur; perspektyviais žaidėjais pasirūpins agentai ir skautai. Suburti išblaškytus/demotyvuotus fanus gali būti daug sunkiau. Jei fanams ir žiūrovams įdomiau sekti Eurolygos ar NBA žaidimą, jei vietoj krepšinio imsim domėtis formule-1, sugrąžinti juos į arenas bus labai sunku. Parketą aikštelėse užims kiti, kultivuojantys pramoginius šokius, šaškes ar dziudo.

Jei mūsų fanai ir aktyvūs žiūrovai yra išsilavinę, pasiturintys, modernūs žmonės, nesiūlykim jiems zvonkių ar “pageidavimų koncertų”. Tą daro kiti, ir tegu. Kur mūsų Jazzu, Happyendless, Twinkl, Metal on Metal? Daugiau viešų debatų, seminarų, konferencijų, diskusijų opiais klausimais. Quizų, konkursų, projektų komandų, kampanijų. Išradingos, išmoningos komunikacijos. Juk yra dešimtys būdų įtraukti, motyvuoti savo “tikslinę grupę”. Partijos mėsoms neįdomu, ką užkulisuose veikia, su kuo derasi partiniai bonzos; eiliniams neįdomūs sausi-lakoniški protokolai ar statistų mandatų kilnojimas atskaitiniuose-rinkiminiuose. Jei nepaleisime kraujo tekėti venomis ir kapiliarais partijos kūnu, merdėsime.

Aišku, reikia lėšų, išteklių. Bet svarbiausia - reikia tinkamai sudėlioti prioritetus, sutelkti dėmesį, pasirūpinti, kad atakos smaigalyje būtų vikrūs, guvūs ir užkurti gebantys lyderiai. Juk (tebe)esame komandos, kurioms kitos pavydi energingų ir talentingų žaidėjų?

“Good teams become great ones when the members trust each other enough to surrender the Me for the We” - Phil Jackson.

Rodyk draugams

Sizifo darbas?

2010-02-04

Tapau išrinktas Liberalų ir centro sąjungos Vilniaus skyriaus Socialinių reikalų komiteto pirmininku, ir nebežinau, ar čia džiaugtis, ar čia kaip. Ir ne dėl to, kad rinkimai iš vieno kandidato tik formalumas, o iki tol komitetas ne kažin ką nuveikė.  Partijos reitingai pasiekė neregėtas žemumas, o čia dar Skiko istorija.

Nuo vairo pasitraukus A.Zuokui partijoje akivaizdžiai stinga užkuriančio draivo, tikėjimo, kad galime laimėti ir generuoti teigiamus, liberalius pokyčius. Socialinėje srityje liberalams regis mažai šansų turėti vadeles bent vienoje rankoje, o būnant konservatorių ar kairiųjų mažuoju koalicijų partneriu vargu ar įmanomas bent kiek ženklesnis poveikis šioje srityje. Net ir turėdami realius socialinių reikalų valdymo svertus Vilniuje ar kitose savivaldybėse, atrodo nesugebame atlikti pasididžiavimą keliančių reformų ar pasiekimų. Bekalbant su socialinėje srityje dirbančiais liberaliais nevyriausybininkais pastebiu akivaizdų skepsį ir rezervuotumą.  

Tad ar ne Sizifo darbas - išsukinėti liberalioje partijoje socialinius reikalus? Kaip gražinti tikėjimą, kad partijos nėra vien pinigų darymo mašinos, kurios korupmuoja, negrįžtamai sugadina čia patekusius žmones? Kaip įgalinti laisvę mylinčius miestiečius efektyviai spręsti socialinius klausimus?

Nepaisant lengvo kamikadzės sindromo, visgi ryžausi pabandyti. Viltis, kad nesėkmės atveju pasiekti rezultatai turės šansų realizuotis verčia orientuotis į maksimalų viešumą, siekti įtraukti panašiai mąstančius kompetentus, rigidiškai nebojant politinės priklausomybės ir nebijant vidinės partinės opozicijos. Ta proga pasidalinsiu mintimis apie problemas ir galimybes socialiniuose miesto baruose.

Pirma - Vilniuje akivaizdžiai trūksta socialinių problemų tyrimų, analizės ir sprendimų modeliavimo. Neišnaudojame sostinėje dirbančių specialistų bendradarbiavimo galimybių. Kompleksinių tyrimų ir sprendimų prašosi  čigonų taboras, paslaugų tolydumo klausimai seniūnijose (priemiesčiuose), bedarbystės mažinimas ir verslumo skatinimas etc. Kitose sostinėse girdėjau veikia nuolatiniai municipalinių socialinių problemų turimo biurai. Ruošdamiesi savivaldos rinkimams, turime vertinti ir savo potencialaus elektorato problemas ir lūkesčius. Inicijuodami projektus ir bendradarbiaudami su bendraminčių organizacijomis bei suinteresuotu verslu tikiu galime reikalus pajudinti pirmyn.

Antra - miesto socialinių įstaigų finansavimas yra statiškas, neskatina veiklos gerinimo - priešingai, skaitina užsikonservavimą ir status quo išlaikymą. Nėra nustatytų konkrečių procedūrų, kaip vertinamos naujai į socialinių paslaugų rinką galinčios įeiti žaidėjos, inovatyvios paslaugos, neskatinama konkurencija. Reikia atsižvelgti, kad košės čia tik daugės - perimsime apskričių vaikų dienos centrus, galimai ir fizinės negalios institucijas. Būtina kelti įstaigų vadovų atestacijos, veiklos ataskaitų, strateginių planų rengimo, klientų ir ekspertų vertinimo klausimus, randant ir skiriant tam lėšas lėšas.

Socialinių paslaugų finansavimas - čia per daug socializmo, landų korupcijai ir faktinei nelygybei ir piktnaudžiavimui, per mažai sveikos konkurencijos, decentralizavimo, privačios iniciatyvos. Formali lygiava apsunkina galimybes siekti paramos taiklumo. Pvz., butus ir darbingus vaikus turintys seni žmonės lengvai brangiai miestui ir valstybei kainuojančiais išlaikytiniais, neskatinamas jų maksimaliai ilgas pasilikimas bendruomenėje, sukuriamos prielaidos kyšiams. Didžioji dauguma tokių paslaugų finansavimo taisyklių kuriama nacionalinėse institucijose - tad reikės kelti šiuos klausimus ir teikti pasiūlymus.

Socialinių projektų ir organizacijų rėmimas Vilniuje moraliai pasenęs, neefektyvus. Kalbama, kad šiemet socialiniams NVO projektams numatoma visai neskirti lėšų - tai būtų klaida. Visai neišnaudojamos gerą rezonansą sukelti galinčių inovacijų galimybės - minėtinos dienos mamų tinklo, maisto banko, paramos drabužiais/daiktais iniciatyvos. Būtina atskirti bendruomenių ir socialinių-kultūrinių-pramoginių projektų finansavimą į atskirą grupę, kooperuoti kultūros ir švietimo lėšas, pritraukti verslo paramą (gal per post-VEKSinę įstaigą). Užkirsti kelią korupcijai ir nepotizmui, pasitelkti išorinius projektų ekspertus.

Tebėra kur optimizuoti socialinių išmokų administravimą, gerinti kompleksinį socialinį darbą (per daug besidubliuojančių socialinių tarnybų). Reikia diegti socialinių paslaugų efektyvumo auditą ir kaštų/vertės analizę.

Socialinio būsto srityje - žinomi trūkumai ir valdymo ydos. Didžiulės eilės, nėra tikslinio panaudojimo kontrolės, efektyvios komunalinių skolų prevencijos. Dažniausiai atsiremiama į nacionalinius teisės aktus, tad būtina juos analizuoti ir teikti pasiūlymus juos keisti.

Žinoma, reikia užduoti ir tokius klausimus - ar partijos vadovai yra pasiruošę spręsti šias problemas, skirti tam reikiamo dėmesio, nedangstant “saviškių” lodorių? Juk žinoma, kad artėjant rinkimams vengiama nepopuliarių sprendimų. Būtina užtikrinti socialinius reikalus kuruojančių Seimo narių, savivaldybės tarybos frakcijos narių, liberalių think tankų ir ekspertų įsitraukimą į komiteto veiklą.

Siekiant vertinti vykdomą politiką ir formuluoti siūlymus, būtina gauti informaciją apie rengiamus savivaldybės Socialinių reikalų komiteto ir kitų institucijų su socialiniai klausimais susijusius  sprendimus ir sprendimų projektus? Svarstytinos galimybės stebėtojo teise dalyvauti SRK posėdžiuose, kviesti dalyvauti ekspertus, inicijuoti visuomeninę komisiją

Norėdami efektyviai bendrauti ir dirbti Socialinių reikalų komitete, negaišdami daug laiko ir nepaskęsdami įsipareigojimų ar formalumų jūroje, turėtume sukurti grupę Facebook‘e ir darbo svorio centrą perkelti į virtualią erdvę. Tarp kitų pirmučiausių uždavinių paminėčiau partijos rinkiminių pažadų ir rengtų programų bei jų įgyvendinimo vertinimą, kiek tai liečia socialinius klausimus. Artimiausiu metu  sudarysime komiteto darbo planą - visus neabejingus liberalus kviečiu teikti pasiūlymus ir aktyviai dalyvauti.

Rodyk draugams