BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prologas. Pirmadienį su giminiečiais gurkšnojome Varniukus, užkąsdami kulinarinio paveldo artefaktais - brolį atgal į Islandiją lydėjom. “Alaus namai” apytuščiai, tingiai apžiūrinėjau baro klientus. Matau prie bokalo prisėdo miesto ikona Birulis, šalia jo negarsiai šurmuliuoja kokia tai tarsi nemūsiška kompanija. Vienas veidas pasirodė matytas - Tynta ne-Tynta, bala žino.

Ir staiga atmintinėje žybtelėjo - juk tai bičas, kurį mačiau duodant interviu dokumentiniame “Metal: A Headbanger’s Journey“. Prisiminiau - egi tai George “Corpsegrinder”is Fisheris, Cannibal Corpse vokalistas. Eik tu sau, kad nori!.. 

Nueinu prie baro, ten paskleistos Cannibal Corpse skrajutes. Žvilgt į nuotrauką skrajutėj, žvilgt į šalia stovintį bičą - it must be you - sakau Pat O’Brienui - tas šypsosi. Sako, geras tas jūsų alus. Pleptelnam, prisižadu ateiti grojimo paklausyti. 

Vakare grįžęs dar kiek paabejoju - kainuos kokia 90 litų, žada būsiant makabrišką spektaklį - ką man 40čiui tie muzikiniai siaubai, nors death metalą ir myliu. Niekad nebuvau Cannibal Corpse gerbėju, fonotekoj (durnas žodis) turėjau viso labo vieną gabalą - ir tai skirtą pabaidyti tiems, kurie mano, kad klausausi sunkios muzikos. Bet patikrinu gūglą, šviežias Evisceration Plague skamba labai gerai - abejonės sklaidosi.

Viename klipe Corpsegrinderis kreipiasi į headbangerius “keep supporting f_cking death metal” (tą patį pakartojo ir koncerte Vilniuje) - tikrai, sakau sau, galiu sau leisti atiduoti duoklę metalo dievams, bent kartą nueiti paklausyti (juolab kad ir New Yorko klube dar nebuvau buvęs). Kol Gražulis su Stoma ar Adomėnu tokių dalykų nesugalvojo užbaninti.

Pats koncertas.

Einant į tokį koncertą, reikia atitinkamų aprėdų - aprangos kodas juodi T-shirt’ai. Sad but true - į senuosius-geruosius Metallicos marškinius senokai nebeįtelpu (”ačiū” mamulei Maximai), tiks belenkokie. Svarbi patogi avalynė - kad pogo šokėjai iš klumpių neišverstų ir kojų nenumindytų.

Įleisti žadėjo nuo 18.00, pabaiga 23.00 - ką ten taip ilgai veikti? Vedžiodamas šunį lūkuriuojančio juodmarškinio paklausiau, kada CC gros - 21.30.

New Yorko klubas nustebino - iš saugumo niekas nedarė kulto. ”Grėsmingai” metalistų miniai vos keturi elementarūs apsauginiai. Fotografuoti draudžiama, bet niekas nekratė kišenių, kur nesunkiai galėjo tilpti fotpaparatas. Jau nekalbant apie bandymus drausti vartoti stiprų alkoholį. Bufete viskį su ledu įpylė į stiklą - be baimės, kad man pasimaišys šarabanai ir masyvią stiklinę paleisiu į sceną ar pan. Nors galėjai vietoje pirkti (arba klubo prieigose nekliudomas vartoti) stiprius gėrimus, o alus kainavo 4,5 lito - šlitinėjančių girtų asabų nesimatė. Pripratintam prie heinekeniško “saugumo”, toks požiūrius glumino - bet pasiteisino. Jokių incidentų ar nesąmonių. Ilgaplaukiai it konservatorijos pirmakursiai elgėsi santūriai ir maloniai - jokių keiksmų, bliovimo ar apvemtų batų (ko turbūt galėjai tikėtis atėjęs į tokį koncertą). 

Klubo patalpa mažesnė nei mokyklos aktų salė, tinkama monospektakliams ar korporatyviniams vakarėliams, nei komerciškai sėkmingiausiems savo žanro grandams, grojantiems didelėms minioms. Makabriškumui labiau tikriausiai tiktų Geležinis kablys. Prie alaus eilės nebuvo visai - nors barmenas sakė, kad jo manymu žmonių buvo daug. Rodos, tie nesausakimšai suėję pora-trejetas šimtelių gerbėjų nesugebėtų sugeneruoti bent kiek deramo palaikymo triukšmo. CC logotipas sunkiai įsiteko mažytėje scenoje. 

Salėj karšta kaip pekloje, garso įtartinai mažai - bet punktualiai scenoje pasirodę metalo dievai su pirmais akordais sukėlė tokį muzikinį škvalą, kad pamiršome viską aplinkui. Jautiesi kaip patekęs į perkūnišką krioklį, virš kurio rieda kilometriniai vagonų sąstatai. Metalistams neretai tenka groti nedidelėse salėse - tad neatrodė, kad CC susirinko atgroti it repeticijoje, nerimtai. Dydis matyt nesvarbu - Vilniuje tai jau trečias kanibalų koncertas. Nedidelė erdvė sukūrė retai tokiuose formatuose pasitaikančią intymumo atmosferą.

Priešingai, kaip koks Januška ar broliai Kučinskai kaimo kultūrnamyje, kanibalai grojo gyvai - stebint grifais lakstančius pirštus apima pasigėrėjimas ir pagarba. Vokalisto plaukų sukimas malūnu pagarsėjęs ir nepralenkiamas. Pagroję kiek, kaip kokie krepšininkai minutės pertraukėlei pasitraukia į scenos gilumą atsipūsti, nusišluostyti prakaito upes; publika tuo metu ramiai šurmuliuoja, tarsi per antraktą. Jei pavargome klausytis nedarydami scene divingo ar pogo - ką jau kalbėti apie tuos vyrukus. Dirbo taip, kad nebuvo laiko ne tik kad kokiam tai makabriškam spektakliui a la Alice Cooper - jokių teatrališkų grimasų ar pozos. Santūrus apšvietimas, jokių aliuzijų į šiurpius grupės albumų viršelius - tik gryno metalo srautas. 

Vokalo neįmanoma suprasti - išskyrus vieną kitą priedainio frazę - bet taip dar smagiau. Aš save pagavau kelis kartus besišypsantį - tokie smagūs tie death rifai - nors jei sektum dainų tekstą, tikriausiai nesišypsotum. Nors CC chebra pripažįsta, kad nuo siaubingų dainų tekstų juos ištinka juoko priepuoliai, o dar labiau iš tų, kurie tuos tekstus rimtai vertina ir imasi drausti.

Pusė susirinkusiųjų - pusamžiai vyrukai, nevienas praplikęs ar pilvotas. Čia į juos vokalistas apeliavo kviedamas pakratyti galvas - plaukų stygius nėra priežastis atsisakyti :) Atmosfera buvo kažkokia lengva - muzikantai kartkartėmis nusišypsodavo ar pajuokaudavo (kaip ir tame alaus bare), to brutalaus makabriškumo nė kvapo. Keliolika jaunikaičių užsiėmė pogo pasistumdymais - bet jiems turbūt nesvarbu, kas scenoje dedasi. Nemažai buvo ir merginų - vienos galvomis kinkavo balkonuose prie staliukų, kitos parteryje. Toks dviprasmiškas jausmas - nuo riaumojančio garso pilve vartosi žarnos, o aplink it povo plunksų vėduoklės plėvesuoja kvapnūs šilkiniai hairai. Net nežinosi, ar tie plaukai mergičkų - kanibalų plaukai irgi atrodė išpuoselėti geriausiais šampūnais :)  

Aplamai, kodėl patinka tokia muzika? Mitas, jog tai vien spuoguotų hormonų audrų kankinamų jaunuolių domenas. Sunki muzika man nekelia agresijos - priešingai, įtraukia į savotišką transą ir išvalo nuo įtampos, streso. Svaiginantis, pagaunantis srautas, stiprus vyriškumo išgyvenimas, po to sekantis katarsis, atpalauduojantis malonumas - turi kažką bendro su svaigalais. Nekyla kokie tai pragaro kančių vaizdiniai - veikiau maorių haka (kaltas testosteronas?) ar net Gelug mokyklos budistų pamaldos.

Seni ir nauji gabalai, pusantros valandos pralėkė nepastebimai. Puikiai atgroję, muzikantai be specialaus biso atsilabino, publika ramiai išsiskirstė. Tai gal ir gerai, kad vienos brutaliausių metalo komandų apsilankymas Vilniuje praėjo ramiai, nesukeldamas ant kojų ’dievobaimingų” moralės sergėtojų.

Epilogas. Užtat šiandien visą dieną klausausi Mezzo TV - Mocarto, Prokofjevo, Bartoko etc. :) Gero po truputį :)

Rodyk draugams

Neapykantos veidai

2010-05-09

Homoseksualų eitynėse “Už lygybę” (aka Baltic Pride) dalyvavę šiapus ir anapus tvorų daugelis pasijutome esą kertinio istorinio įvykio dalyviais.

Būdami taip arti Rusijos, Baltarusijos tiek geografiškai, tiek istoriškai, gavome pajusti, kaip trapi mūsų demokratija, ir kaip svarbu branginti laisvę. Ir visgi jausmas, kad laimėjome.

Kaip anądien su tualetinio popieriaus rulonais prie Pakso prezidentūros, jautėmės išėję ginti teisės laisvai gyventi. Šalia įtūžiu tvoskiančios juodmarškinių minios nesijauti ramus, saugus, teisus. Neramu - ar aplink susirinkę bendraminčiai, ar tiesiog žiopliai. Vienok smulkių incidentų metu visgi buvo matyti, kad minia pasiruošusi duoti atkirtį. 

Skaitydamas praeito amžiaus 20-30 m. Vokietijos istoriją, vis bandau atsekti, kada buvo tas kritinis momentas, kada jėgų persvara nusvėrė brutalių agresorių naudai. Atsakymo nerandu - revoliucijų, perversmų ir sukilimų virtinė, kaip būdas spręsti visuomenės problemas, gena gilyn į istorijos miglas. Bet nepasimokę iš istorijos klaidų yra pasmerkti jas kartoti. Šiandien priešu paskelbtas gėjus, žydas, čigonas, rytoj musulmonas, liberalas, laisvamanis, poryt bet kuris, įtartas savarankiškai pagalvojęs ar drįsęs abejoti viena tiesa.

Todėl reiktų atidžiau nagrinėti nacionalistų radikalų retoriką, ir duoti atkirtį kiekvieną kartą, kai peržengiama riba. Atviri įžeidinėjimai, neapykantos kurstymas, raginimai susidoroti su kitokiais - neabejoju visa tai šeštadienį buvo daugel kartų užfiksuota. Reikia tikėti, kad visa tai atsakingos institucijos įvertins, tskant kas yra kas Lietuvoje.

Štai tūlas, pasak wikipedijos, politologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas Marius Kundrotas. Jaunalietuvių, tautininkų veikėjas, be penkių minučių konservatorius. Nuotrauka daugiau nei iškalbinga.

Šalia jo kadre netilpęs stovi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) tarybos pirmininkas Tomas Šalkauskas Šeimos gynimo centro pirmininkas Justas Subačius, kursai minioje ginkluotas megafonu rėkavo ”homoseksualai prievartauja mūsų sąmonę” ir pan. Tos NŠTA tarybos narys yra ir Algimantas Ramonas, kurio liūdnai pagarsėjusi pati R.Dagio trumpą kadenciją buvo Socialinės apsaugos ir darbo viceministre. Pamenu ministras Dagys buvo sukvietęs nevyriausybininkus pasitarti, kaip kartu krizei į atlapus kibti. Tai tas Šalkauskas Subačius pirmasis čiupo mikrofoną ir pusvalandį dėstė, kad dėl krizės kaltas “Gender loop“as. Dagio-Ramonienės svita klausėsi pritariamai linkčiodama.

Na, bet iš mūsiškių talibų ko norėti. O va garsesnės tradicinių partijų pozicijos pasigedau. Ir tas baikštus tylėjimas nieko gera nežada.

Rodyk draugams

Obana! Aptriestomis apylinkėmis pagarsėjusiame Niujorko klube šiandien (tryliktą dieną - NB!) žmones gąsdins triukšmingi išperos Dark Funeral. Tie patys, visų laikų juokingiausių juodmetalio nuotraukų dešimtuke užimantys aukštą 6 vietą (beveik penktą). Prisipažinsiu, skaitydamas šios grupės paveikslo anotaciją žviegiau iki ašarų. Na, žinoma, Abato iš Immortal’ų portreto jau neperspjaus niekas:

 

 Per radiją švedų trukšmadarių reklama baugino armagedonu -

Pragaro vartai atsivers… Trečiadienis gali ir neišaušti…“. Pošimts, tai išgirdę dorybingieji konservatoriai turėtų tučtuojau mesti varginančias mygtukų batalijas Seime ir strimgalviais skuosti prie buv. Tėvynės (NB! -2) kino teatro, ten gultis kryžium prieš pragaištingą poveikį mūsų vaikams ir jaunimui daryti ketinančius skandinavų balvonus! 

Žinoma, bus atsikalbinėjančių, esą svarbiau, nei protestai prieš Nelabojo simfonijas griežiančius bobaušius, yra užtikrinti sklandų eismą Nr.35 ir Nr.36 marštutinių autobusų Žalgirio (NB-3!) žiede. Bet ko gero rūstieji moralės sargai vakare sės prie bokalo aplaistyti pergalę pasipriešinus tiesioginių merų rinkimų iniciatyvai ir dėliotis naują koaliciją su gražuliais ir valkiūnais. Veikiausiai konkretesnis baubas nei Belzebubo trubadūrai yra gėjai ar liberalai.

Na bet gal tiek to - kol galime, dar pasidžiaukim, kad telikas vakarais vis dar transliuoja Lūpdažių džiungles ar Nuodėmingą Kaliforniją, o ne mišias ar Čiurlionio “Mišką”. Kas žino, ar po ES griūties neužsidarys vėl sienos, ir ar nedūsausime nostalgiškai prisimindami šiandien dar turimas laisves…

Rodyk draugams

Jėzau švenčiausias - kokią televiziją beįsijungtum vakare - pedofilija transliuojama mažne visais kanalais. Belekokį adekvatumą paradę žiniasklaidos priemonės daro multiserijinį trilerį. Atrodo, kad nėra kitų temų - “vaikų gynėjo“ Drąsiaus detektyvas, papai-olialia, CŽV kalėjimas-vaiduoklis ir seimūnų išlaidos kanceliarijai.

Kažkoks kovotojas su iškrypėliais TV žiūrovams aiškina, kad tarp mūsų nebaudžiami vaikšto tūkstančiai, jei ne dešimtys tūkstančių, pedofilų. Jis juos išgaudys, prisikas iki viršūnėlių. Tikras komisaras Katanis. Žurnalistė antrina - jų neįmanoma atpažinti - suprask, pedofilu gali būti bet kuris. Spooky

Jaunasis konservatorius radikalas M.Adomėnas norėtų, kad “iškrypusio” sekso ekrane neliktų nė padujų tiek mažiems, tiek dideliems. Ką ten iškrypimai - septyniolikmečiams šiukštu apie seksą žinoti aplamai! Transliuosime tik (konservatorių) teisės aktais suformuotos darnios šeimos paveikslą, pamažu artindami TV turinį prie baltarusiškojo. Kitas mūsiškų talibų žingsnis matyt būtų interneto kontrolė - laisvai prieinamos pornografijos tinkle tiek daug, kad bankrutuoja suaugusiems skirti spaudiniai.

Tai kas yra tikrieji iškrypėliai? Advokatas Ūsas, su 999 numeriais papuoštu mersu važinėjantis sociopatas, jo motina, žurnalistai, prodiuseriai, ar varvindami seilę jo trilerį kas vakarą sekantys būriai tautiečių-katalikų? Tikėjimas Kedžiu, Paksu ar žilabarzdžiu visagaliu dieduku - tie patys naivūs bandymai pasprukti nuo savo bejėgiškumo ir atsakomybės.   

Jei žinome, kad netolimoje ateityje tradicinė šeima galutinai sunyks, kad vaikams atsirasti nebereikės vyro ar moters - tai ar nesame sadomazochistai, bandantys pabėgti nuo tikrovės transformuodamiesi į rūpintojėlius ir sopulingąsias madonas?

Aišku, yra sąryšis tarp sunkmečio ir nuogybių. Bet jei bent pusę laiko, kiek viešojoje erdvėje kalbame apie pedofiliją ar pupytes, skirtumėme išeities iš grėsmingai tebeaugančios krizės paieškomsmanding jau būtume atradę dugną ir nuo jo tvirtai atsispyrę tolyn nuo bedarbystės ir skurdo.

Rodyk draugams

Gėjų atlaidai

2009-09-15

Nieko nebesuprantu. Iki šiol atrodė, kad gėjai “koją laužia” tik Tomkui ar Pilveliui. Dėl “respublikos” rašliavos apie pasaulinį žydomasonogėjų sąmokslą kažkada net prokuratūroje teko lankytis - mat buvau pasirašęs pasipiktinimo peticiją. Juokingas vienu pirštu pusvalandį paragrafą spausdinęs prokuroras klausė, ar aš asmeniškai jaučiuosi nukentėjęs nuo geltonos presos.

Jei tokios praktikos nepasikeitė, bandymai apginti paauglius nuo neigiamos informacijos poveikio iš anksto pasmerkti. Kur rasti tėvą, kuris su vaiku eidamas kur nors “Panoramoje” pro madingų apdarų parduotuvės vitrinoje saldaus bučinio preliudijoje susipynusių dviejų mergičkų nuotrauką nuspręstų, kad tai padarė žalą jam/jo atžalai, privataus kaltinimo tvarka rašytų pareiškimą, kantriai dalyvautų apklausose bei bylinėtųsi? Ar erotiški apatiniai ant tobulų formų manekenų šalia limpopo parduotuvės laikytini “darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams erotinio pobūdžio informacija“?

Glumina dvigubi standartai. Desperuotų namų šeimininkių ar kitos rytą-vakarą transliuojančios tv produkcijos veikėjų meilių trikampiai ir kitos geometrinės figūros de facto mainsteam’inės žiniasklaidos propaguojamos kaip smagūs ir žavūs kietuolių užsiėmimai. Pencinykai gyvenimo saulėlydžius leidžia stebėdami ir aptarinėdami lotyniškas nesantuokinių ir smurtinių santykių peripetijas (o per rinkimus balsuoja už tuos, kurie siūlo drausti lytinių santykių ir smurto propagavimą). Vaikų teisių gynėjai ko gero siūlytų tėvams skirti baudą už neapdairumą ar nepriežiūrą, jei jų nepilnamečiai Vinitos kanalu transliuojamuose Foxlife serialuose išvys narpliojamus genderloop‘iškus “boyfriend boyfriend relationship” santykius.

Gėjų paradai laikomi žalinga homoseksualumo propaganda, galinčia jaunuolius užkrėsti ydingu “linksmumu”. Ne “respublika”, ne “vakaro žinios” - lietrytis spausdina neva nuosaikiai homofobiškus paistalus apie gerbtinus homoseksualus ir klastingai nuodingus gėjus. Gėjai siekia sąmokslu užvaldyti planetą. Todėl reikia priešintis.

Gyvename sekuliaroje demokratinėje valstybėje. Tad kuo remiantis valstybės institucijos priima diskriminacinius teisės aktus? iš kur nuosaikūs valstybingumą neva atsakingai ginantys leidiniai semiasi homofobiškos retorikos? kokiems rinkėjams pataikaudami liberalūs politikai pritaria kraštutinei dešinei? Jei tikitės mokslinių tyrimų argumentų, turiu nuvilti. Politkorektiškais bandantys būti gėjų sąmokslo teorijos skleidėjai a priori neigia biologinius, genetinius ar medicininius homoseksualumo kilmės aspektus: “vis dėlto tikrai niekur nėra mokslinių įrodymų, kad egzistuoja tariamas homoseksualumo genas“.

Oficiali valstybės pozicija gerokai peržengė pagarbos tikinčiųjų įsitikinimams ribas. Marijos žemėje nieko nestebina aukščiausių valstybės vadovų parama vienai konfesijai, viešas religingumo eksponavimas. Savivaldybėje vykstančios Kristaus intronizacijos nepiktina pasaulietinės demokratijos institucijų. Tai, kad archikonservatyvios nuostatos tampa valstybės politikos dalimi, tolima mus nuo Europos idealų labiau, nei artina. Bet panašu, kad europinės institucijos ras būdų pristabdyti lietuviškų talibų užmačias.

Katalikų procesijos nelaikomos bandymu kitų pažiūrų piliečius atversti į tikrą tikėjimą. Jei gėjai kalti dėl AIDS, tai katalikų kiekviename žingsnyje nekaltiname invizicija ar pedofilija. Tai, kad bažnyčia šimtmečiais delsė pripažinti mokslo įrodytas tiesas, netrukdo paisyti katalikų doktrinos beviltiškai pasenusių nuostatų. Nuo valstybės de jure atskirta bažnyčia de facto valdo, valstybės pripažįstamų žmogaus teisių de facto nepaisoma

Vienok panašu, kad konservatyvios nuostatos pasmerktos ilgainiui pralaimėti liberalioms. Dauguma Lietuvos katalikų yra “proginiai“, dažnas tiki reinkarnacija ar skaito horoskopus. Tikiu, kad artimoje ateityje pavyks surengti gėjų atlaidus, ir savo energiją skirti ne raganų medžioklėms, o visuomenės gerbūvio didinimui. Kaip Jūs manote?

PS - žmogaus teisėms ginti šiais laikais naudojamas platus priemonių arsenalas - tad pergalė yra tik laiko klausimas.

Rodyk draugams