BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sutapimų ir apsirikimų diena. Sutapimų, nes va skambino lrytas.lt žurnalistė, teiravosi, kur anądien aprašytas benamis reziduoja. Sakiau, kad vis su juo prasilenkiu vedžiodamas keturkojį - vakare nesinori miegančio trikdyti, o ryte vyriškis jau būna išėjęs. Pažadėjau sutikęs pakalbinti ir čia parašyti.

Ir štai - šiandien Pobalkoniškių herojų netikėtai sutikau.

Gi einu žiūriu, vyras su keliais nešuliais nešinas keliauja, vis sustodamas pasiilsėti. Jei ne rankoje 5 l bambalis, tikriausiai ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Paprastas „rabotiaga“, kokių čia apstu Žirmūnuose. Žiūriu, suka į pažįstamą takelį. Pasidarė smalsu, tad mudu su šuneliu patraukėme pavymiui.

Ir ką jūs pasakysit - akurat, žmogelis pasuka prie savo dailiai po balkonu paklotos lovos. „Ar tai čia jūs čia miegate?”, klausiu.

[Ir iš tiesų buvau nustebęs - galvojau, kad čia nakvoja anas kitas vyriškis, išdžiūvęs toks. O šis nė iš tolo nepanašus į aną. Apsirikau, vienžo. O anas pasirodo tikrai nakvodavo čia - tiesa, netoliese, už dviejų balkonų - ir tikrai, ten ir dabar buvusiame migyje teberaudonuoja paliktas palaikis apklotas. Pažįsta žmogelis ir prie gretimo penkiabučio pernai nakvojusius personažus - "kvietėsi pas save bandas, tai ir išvijo juos" (tikra tiesa, savo akimis mačiau, kaip kaimynai bomžų trijulę nuvijo, bet tai jau kita istorija) ]

Kodėl miegate po balkonu, klausiu. Vyras atrodo mažumą išsigandęs užkluptas netikėtai, ėmė teisintis, kad va ir į bambalį šlapinasi (taip ir sakė - „šlapinuosi”), nieko nevagia (sic!). „O va štai gretimais ateina visokios bobos m_žt, 3,14″, kalbą nuo savęs bando nugręžti žmogus.

Kodėl miegate po balkonu, kartoju, ar neturite namų? Turėjau, sako. Kas atsitiko, klausiu. Stojo ilgos minutės pauzė, ir atsakymo taip ir neišgirdau. Klausiu, kodėl neinate į nakvynės namus? Atsako - ten reikia dokumentų (visi šitaip paprastai atsako į panašų klausimą, standartas). Sakau, kad pirmame aukšte gi priima ir be dokumentų, ypač per šalčius. „Utėlynas ten, baisu” - o aš nepuolu prieštarauti (esu ten lankęsis, vargu ar ryžtumėtės ten permiegoti…).

Tai iš ko gyvenate, ką veikiate dieną? - Butelius renku, aliuminį, šiek tiek kapeikų susigraibau. „Maksimos” sako va atiduoda gerą maistą. (Oho, čia man pasidaro įdomu) - Kokioje čia „maksimoj” šitaip? A, sako, visose - palieka dėžes geros dešros, mėsos - gali pasiimti, kas nori. Nori, sako, nuvesiu ir tave? ;)

[Čia reikia padaryti dar vieną ekskursą į šoną. Ne pirmą kartą paaiškėja, kad benamiai minta maistu iš parduotuvių ar kavinių. Tas maistas veikiausiai pasibaigusio galiojimo (nors tikriausiai dar valgomas), arba aplamai išėdos. Tokia geraširdiška praktika (kaip ir maisto palikinėjimas prie konteinerių) ne tik kad žemina nepasiturinčių žmogišką orumą, bet ir netiesiogiai skatina benamystę. Kam ieškoti socialinės tarnybos pagalbos, jei esi pavalgęs, turi stogą (OK, balkoną) virš galvos, o jei reikia sukrapštai ir „burnelei"? „Maksimos" et co. turėtų apie tai pagalvoti]

Pasisakęs, kad to maisto nereikia, nes dirbu „Maisto banke“, pralaužiau nepasitikėjimo ledą. Pasirodo Stasys (toks žmogaus vardas) čia jau nakvojo prieš metus, po to 9 mėnesius pavo praleisti „Alytuje“, čia vėl įsikurė nuo 20-tos. Paleistas iš įkalinimo įstaigos grįžo į Vilnių, kur nors ir nebūdamas vietinis nugyveno nemažai metų („Alytuje nieko nepažįstu, dar užmuš kas nors”, sakė). Už ką sėdėjo, neklausiau - bet keliskart sakė „nevagiu”…

Pakalbėjome apie geresnes sąlygas nakvynės namuose Vilkpėdės g. - Stasys sakė apie juos girdėjęs. Carito nakvynės namuose prie stoties sakė dabar vietų nėra, o štai apie Kalinių globos draugiją nieko nežinojo. Paaiškinęs, kur ta Panerių 10, išgavau pažadą, kad ten nueis - ši draugija suteikia laikiną pastogę, suorientuoja ir net duoda darbo grįžusiems iš ten ir norintiems kabintis į gyvenimą.

Nebuvo Stasys nuėjęs ir pas Vilniaus savivaldybės socialinius darbuotojus - nustebo sužinojęs, kad jie padeda ir dokumentus susitvarkyti, kad yra vienkartinės pašalpos variantai etc. Sakė nueis - paaiškinau, kur.

Žodžiu, tokia štai istorija. Žmogus švarus, blaivas, nesenas, sveikas ir tikėtina darbingas - o gyvena po balkonu, butelius ir skardines renka. Sveikas santykinai žinoma - man pasirodė, kad neturi priekinių dantų. Čia gal kalėjimų specifiką geriau išmanantys gali pasakyti, ar tai kurios iš nuskriaustųjų kastos požymių. Teko girdėti, kad grįžę iš kalėjimo tęsia gyvenimą pagal nelaisvės „paniatkes“, dėl to neretai nepajėgia susirasti normalaus darbo ir susitvarkyti buities. Gyvenant lauko sąlygomis nusikalsti ir sugrįžti į koloniją juk paprasta kaip viens-du.

Pažadėjau, kad Stasį aplankysiu vėl, ir jei nepyks pakamtinėsiu, kaip sekasi - vistik kaimynai esame… Vienu metu prašė manęs garsiai nekalbėti - juk balkono šeimininkai miega. Sakė su jais kalbėjęsis - šeimininkas policijoje dirba (sIc!), jis ne prieš, kad Statys čia po jais apsistojęs.

Atsilabinęs paspaudžiau šiltą delną ir palinkėjau sėkmės. Ir tik tolokai paėjėjęs prisiminiau neatsidavęs kišenėje turėto apelsino - bet tiesą sakant vyras ir neatrodė toks, kurį reikėtų šelpti. Sėkmės tau, Stasy - su dievo ir gerų kaimynų pagalba ;)

Rodyk draugams

Ledinis bomžas-2

2012-02-11

Po pertraukos pirmąsyk ėjau pro tą patį nerimą kėlusį balkoną, po kuriuo žiemojo vargeta.

Ir ką gi - matau žmogus taisosi miegoti. Nors gana anksti, bet kai televizoriaus nėra, pusė devynių visai tinkamas metas bluostui sudėti.

Retos progos pakalbėti šįkart nepraleidau. Paklaustas, ar nešalta, rusakalbis žvitriai patikino, kad turėdamas tris apklotus ir pora striukių sėkmingai miegojo ir prie -33C. Sakė girdėjęs, kad Vilniuje jau sušalo dešimt žmonių.

Įsižiūrėjęs supratau, kad rudenį šioje vietoje matydavau kitą žmogelį - anas buvo liesesnis ir jaunesnis (abu barzdoti, iš toliau sunku atskirti). Iš pažiūros 50-55 kresnas vyriškis stebino savo geru ūpu, atrodė pilnas gyvybinės energijos.

Klausiu, ko miega lauke, ko nevažiuoja į nakvynės namus. Sakė girdėjęs, kad tenai dedasi visokie “bezpriedielai” (kokie, bus proga išsiaiškinti ateityje), tai jam po balkonu geriau.  Vienok apsidžiaugiau sužinojęs, kad бомжовоз’as visgi buvo dusyk prie žmogaus privažiavęs. Kartą net nuvežė į liūdnos šlovės T.Kosciuškos gatvėje esantį nakvynės namų filialą “Sala”. Tai buvusi blaivykla - dabar čia paprastai priima miegoti įkaušusius piliečius (nebūtinai benamius).

Vyras pasakojo, jo Kosciuškos gatvėje turėjęs miegoti tiesiog ant šaltų plytelėmis grįstų grindų - atseit nei gultų, nei čiužinių ar apklotų ten nėra. Esu dirbdamas savivaldybėje porąsyk “Saloje” lankęsis, gultus mačiau (skyrėme lėšų patalpų sutvarkymui ir praplėtimui, įspūdis tuomet buvo visai neblogas), bet smulkiau aplinkybių neklausinėjau.

Paklaustas, ar nieko netrūksta, vyras patikina, kad pažįstamas nuo Putnos gatvės kasdien atneša kubilėlį karštos sriubos. Vyriškas sakėsi iš pažįstamų gaunantis ir mėsos, dešrelių, gyrėsi turįs net sausainių. Sakė netoliese net žinantis vietelę, kur galima nebrangiai karštimo išgerti. Į klausimą, ką veikia dieną, benamis pasakojo apylinkėse renkantis metalą.

Naujasis pažįstamas tik klustelėjo, ar nerūkau. Išgirdęs neigiamą atsakymą, sakėsi renkantis nuorūkas. Pažadėjau kitąsyk eidamas pro šalį tabokos atnešti - nuo senų laikų turiu kelias cigariles ir suktinių tabako (jūs pasakykite, ar tinkamai elgsiuosi taip darydamas). Na, ir žinoma pagalvosiu, kaip čia kava ar sriuba pavaišinus - dažniausiai žmogaus gultas būna tuščias, o ir miegantį žadinti nei šis, nei tas.

Laikas reziumuoti. Nakvynės namai nėra išeitis tiems, kurie dieną verčiasi antrinių žaliavų surinkimu ir naudojasi netoliese gyvenančių pažįstamų pagalba. Kalbintas žmogus nebuvo girtas (nors daugelis to tikėtumėmės, ar ne?), kalbėjo sklandžiai ir rišliai - panašu, kad gyvena savo gyvenimą, tegul ir kitaip, nei daugelis mūsų.

Esu tikras, kad jam galima padėti - labdaros valgyklos “Ekklesia” vadovė Larisa pasakojo ne vieną istoriją, kaip ant kojų pastatė ne vieną regis visas viltis praradusį žmogų - tereikia suteikti darbo, maisto ir pastogę. Ne veltui ši puiki organizacija naujame filiale Naujoje Vilnioje šalia valgyklos įkūrė ir keletą kambarių tokiems žmonėms.

Todėl reikia daugiau mobilių paslaugų tokiems žmonėms padėti, ir daugiau socialinių darbuotojų, kurie turėtų kalbėtis, siūlyti, organizuoti alternatyvius ir priimtinus variantus “gyvenimui po balkonu”.

Beje - kadangi kalbėjomės garsiai, atrodė, kad per užuolaidas priėjo dirstelėti ir balkono šeimininkas. Tiesa, nepuolė aiškintis, kas čia po jo nuosavybe vyksta - tas verčia manyti, kad jam/jai žinoma apie “įnamį”. Nepuolu teisti dėl bendruomeniškumo stokos - galvoju, kaip pats elgčiausi, jei benamis apsigyventų po mano balkonu? Ką darytumėte jūs?

Kelissyk perklausiau, ar tikrai nieko netrūksta, ar nesušals, it eskimas apsimūturiavęs vyras šypsodamasis mane ramino, kad viskas tvarkoj. Atsisveikindamas žmogus padėkojo už rūpestį.

Termometras rodo -18C. Labai tikiuosi, kad viskas tikrai bus tvarkoj. Ir kad nauja pažintis turės tęsinį.

Rodyk draugams