BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Metaliniai atlaidai

2012-09-16

Na, nežinau, kas už 60 litų nenueitų į kitoj gatvės pusėje grojusios pasaulinės superžvaigždės koncertą. Galite pravardžiuoti peraugusiu paaugliu - gėdos nejaučiu. Manau, nejaučiau ir didžioji dauguma, susirinkusi penktadienį buv. Tėvynės kinoteatre (dabar prašmatniai pakrikštytu New Yorku) išklausyti Soulfly mišių. Dauguma jų manding buvo nevaikiško amžiaus, o ir neatrodė it kokie tai pikti-purvini proletarai ;)

Prisiekiu, visąlaik graužiausi, kad musiet kokiais 1992 nenuėjau į Vilniuje koncertavusią Sepultura. Tuomet buvau fokloru, baroku ir džiazais užsiparinęs ilgaplaukis vegetaras, ir agresyvesnė muzika tuomet buvo nurašyta drauge su kitais mokykliniais ekscesais. Bet nuo savęs labai paprastai nepabėgsi, todėl vėl mielai nusidedu besimėgaudamas trankiu trashu, death ar progresyviuoju metalu. (žinoma ne vien tuo ;) Tad dabar jaučiuosi iš šios graužaties išsivadavęs. Maxas Cavalera su kompanija senus Sepulturos hitus sugrojo idealiai, galingai … ir tuo pačiu kažkaip lengvai - it kokio Bacho fugas.

Raudonplaukio Karabaso (nenustebau paskaitęs, kad tokias asociacijas Maxas sukėlė ne man vienam) vokalas vienas šauniausių metalo pasauly, o Sepultura mano subjektyviu manymu yra tarp 5 didžiausių metalo autoritetų - šalia Metallica, Death, Testament ir Pantera. Todėl nepaliausiu stebėtis, kaip tokios žvaigždės kaip Soulfly pasirašo koncertuoti aktų salės dydžio vietose, kur bilietai kainuoja katino ašaras. Na, bet garbė ir šlovė už tai.  Belieka viltis šiuos grandus pamatyti tikrai didelėje scenoje ir patirti masyvesnės minios energetiką.

Nu ką reikia apie koncertą pasakyti? Pirmiausia, maloniai buvau nustebęs apšildžiusios Incite kokybe - ne blogiau už kokius Machine Head :) Antriausia, neapleido jausmas, kad Maxas Cavalera yra kažkurio niršaus Budos įsikūnijimas - santūrūs judesiai, ramus žvilgsnis, kažkokia netrikdoma povyza - it koks visagriaunančio Šivos ugninis baba. Ir tuo pačiu pragariški garsai :) Tekstai irgi neretai turi ne vien socialinės neteisibės aliuzijų. Prisipažinimas “we are  very spiritual” ko gero nėra be pagrindo. Gal ir todėl po pusantros valandos uraganiškos muzikos jaučiausi atšviežėjęs it po atlaidų.

Ne pirmąsyk tenka rašyti, kad nustebino metalinio koncerto atmosfera (nors reklamuojama,kad po jo liks tik griuvėsiai…) - jokių girtų debošų, stūgavimų, šlitinėjimo ar dar ko nors ten panašaus. Ir visa tai nežiūrint to, kad apsauga netikrina, ką įsineši, alkoholį parduoda dailiuose stikliniuose induose ir gali jį gurkšnoti tiesiog minioje. Salėje pastebėjau gan nemažai moterų/merginų. Žodžiu, visai nepanašu į chrestomatinę metalistų sueigą.

Soulfly koncertui - patys geriausi vertinimai. Smagu buvo ten pat klausytis Cannibal Corpse ar Fear Factory, bet Soulfly  tikriausiai pranoko juos visus. Anksčau neteko būti New Yorko sausakimšoj salėje ;). Gal tik būtų buvę smagu išgirsti daugiau gabalų iš paskutinio albumo.

Todėl čia gal šįkart ir padėkim tašką - šaunu, kad sena gera klasika skamba kokybiškai ir aktualiai, namuose. Pagyrimai organizatoriams - kviečiu stebinti ir toliau.

Rodyk draugams

“FF” bažnyčia

2012-06-19

Įvyko! “Fear Factory” (FF) koncertas Vilniuje įvyko. Džiaugsmas ir liūdesys.

Džiaugsmas, kad pasaulinio ryškumo žvaigždės koncertavo Lietuvoje. OK, kiek kitokios, nei Lady Gaga ar Brian Adams - bet vis vien. Mano muzikiniame Olimpe “Fear Factory” rikiuojasi šalia didžiųjų Metallica, Death, Sepultura, Testament, Korn ar Machine Head. Džiaugsmas, kad labai prieinamai - už 60 Lt (3 grupės, 3 valandos), ir praktiškai po langais (mat gyvenu šalia “New York’o”).

Liūdesys, kad visą tai matė koks nepilnas 200 žmonių. Grupės, kuri gėdos nepadarytų netik kokiems nors Be2gether ar Galapagams, bet ir dideliems susibūrimams. Pagarba vyrams, kurie nepaisant menkutės New York‘o scenos sugrojo ne prasčiau, nei kur kitur.

FF įtraukė ir nepaleido nuo puikių Shock akordų.

The purist, non-conformist, jaded subhuman terrorist
From flesh to steel and blood to blade I fight to exist
A rival of justice, extreme rush of hatred
Survival in a twisted world where nothing is sacred
Inflict strain upon the structure
Collapsing below my pressure
Break of the Edgecrusher

Matyt yra kažkas bendro skleidžiamose vibracijose - sako, jos pažadina musyse žvėrį - kad sykį išgirdę su malonumu tokios rūščios muzikos klausomės vėl ir vėl.

Saujelė diedų, nusikirpusių plaukus (nes darbai reikalauja, ar plinkam), iš spintų išsitraukusių ta proga belenkokius juodus T-shirtus (nesvarbu, kad su užrašais Taiwan, Amsterdam ar Yamaha - aš vilkėjau prieteliaus Chipo Jordano dovanotus tokioms progoms ganėtinai tinkančius Voodoo Soup marškinėlius). Teisybės dėlei, buvo ir koks penktadalis merginų - lyčių lygybė ir čia.

Vienas žmogus neseniai man postringavo, kad daugelis mūsų nesugebame išeiti iš paauglystės nesaugumo, todėl skundžiamės, pykstame ir neatrandame lygsvaros šiame gyvenime. Gal ir taip, gal ir ne.

Klausydamas tokios muzikos, girdžiu niršių budų priminimus neprisirišti, spjauti į aplink, nestatyti namų ant tiltų. Šioje muzikoje keistai susivieniju su kunigo Grigo, Petro Gražulio, Dariaus Kuolio ar kitos Venskienės chebros, net Ričardo Čekučio savotiškų “paklydusių avelių” desperacija ir pykčiu - kaip tai jaučiančių, kad pažadėtu išsigelbėjimu realiai nekvepia. Vienok pastarieji nesugeba savo neigiamos energijos sublimuoti nenukreipiant jos taip, kad nenukentėtų aplinkiniai… bet ne apie juos šįkart.

Taigi todėl “Fear Factory” yra kaip bažnyčia, kur patiri katarsį, išsivalai, pajunti vienybę su daugybe brolių ir seserų (nė nenujaučiančių esant tokį giminystės ryšį). Setho Godino gentis tikriausioje manifestacijoje. Eksplikuotas rūstis, nepasitenkinimas, nusiteikimas nepaklusti ir priešintis.

Smagu buvo matyti “FF” vokalistą Burtoną C. Bellą pasipuošusį marškinėliais su garsiuoju “Burn Your Local Church” užrašu. Ir iš tiesų, kelias į išsivadavimą veda per savo bažnyčios padegimą - ką ko gero patys to nesuvokdami ir daro Grigas, Svarinskas, Varkala ar Sadūnaitė.

Taigi - buvo verta, teisinga, reikalinga ir išganinga apsilankyti “FF” kocerte. Garsas puikus, energetika gal dar geresnė, nei Cannibal Corpse - tad graužkit nagus nebuvę, ir nežiopsokit kitąkart.

P.S. Beje, ramesnės ir taikesnės publikos už “metalinius” nesu matęs. Dažnas išvyko namo ratuotas nė nepaėmęs bokalo alaus. Appearances can be deceiving :)

Rodyk draugams

Prologas. Pirmadienį su giminiečiais gurkšnojome Varniukus, užkąsdami kulinarinio paveldo artefaktais - brolį atgal į Islandiją lydėjom. “Alaus namai” apytuščiai, tingiai apžiūrinėjau baro klientus. Matau prie bokalo prisėdo miesto ikona Birulis, šalia jo negarsiai šurmuliuoja kokia tai tarsi nemūsiška kompanija. Vienas veidas pasirodė matytas - Tynta ne-Tynta, bala žino.

Ir staiga atmintinėje žybtelėjo - juk tai bičas, kurį mačiau duodant interviu dokumentiniame “Metal: A Headbanger’s Journey“. Prisiminiau - egi tai George “Corpsegrinder”is Fisheris, Cannibal Corpse vokalistas. Eik tu sau, kad nori!.. 

Nueinu prie baro, ten paskleistos Cannibal Corpse skrajutes. Žvilgt į nuotrauką skrajutėj, žvilgt į šalia stovintį bičą - it must be you - sakau Pat O’Brienui - tas šypsosi. Sako, geras tas jūsų alus. Pleptelnam, prisižadu ateiti grojimo paklausyti. 

Vakare grįžęs dar kiek paabejoju - kainuos kokia 90 litų, žada būsiant makabrišką spektaklį - ką man 40čiui tie muzikiniai siaubai, nors death metalą ir myliu. Niekad nebuvau Cannibal Corpse gerbėju, fonotekoj (durnas žodis) turėjau viso labo vieną gabalą - ir tai skirtą pabaidyti tiems, kurie mano, kad klausausi sunkios muzikos. Bet patikrinu gūglą, šviežias Evisceration Plague skamba labai gerai - abejonės sklaidosi.

Viename klipe Corpsegrinderis kreipiasi į headbangerius “keep supporting f_cking death metal” (tą patį pakartojo ir koncerte Vilniuje) - tikrai, sakau sau, galiu sau leisti atiduoti duoklę metalo dievams, bent kartą nueiti paklausyti (juolab kad ir New Yorko klube dar nebuvau buvęs). Kol Gražulis su Stoma ar Adomėnu tokių dalykų nesugalvojo užbaninti.

Pats koncertas.

Einant į tokį koncertą, reikia atitinkamų aprėdų - aprangos kodas juodi T-shirt’ai. Sad but true - į senuosius-geruosius Metallicos marškinius senokai nebeįtelpu (”ačiū” mamulei Maximai), tiks belenkokie. Svarbi patogi avalynė - kad pogo šokėjai iš klumpių neišverstų ir kojų nenumindytų.

Įleisti žadėjo nuo 18.00, pabaiga 23.00 - ką ten taip ilgai veikti? Vedžiodamas šunį lūkuriuojančio juodmarškinio paklausiau, kada CC gros - 21.30.

New Yorko klubas nustebino - iš saugumo niekas nedarė kulto. ”Grėsmingai” metalistų miniai vos keturi elementarūs apsauginiai. Fotografuoti draudžiama, bet niekas nekratė kišenių, kur nesunkiai galėjo tilpti fotpaparatas. Jau nekalbant apie bandymus drausti vartoti stiprų alkoholį. Bufete viskį su ledu įpylė į stiklą - be baimės, kad man pasimaišys šarabanai ir masyvią stiklinę paleisiu į sceną ar pan. Nors galėjai vietoje pirkti (arba klubo prieigose nekliudomas vartoti) stiprius gėrimus, o alus kainavo 4,5 lito - šlitinėjančių girtų asabų nesimatė. Pripratintam prie heinekeniško “saugumo”, toks požiūrius glumino - bet pasiteisino. Jokių incidentų ar nesąmonių. Ilgaplaukiai it konservatorijos pirmakursiai elgėsi santūriai ir maloniai - jokių keiksmų, bliovimo ar apvemtų batų (ko turbūt galėjai tikėtis atėjęs į tokį koncertą). 

Klubo patalpa mažesnė nei mokyklos aktų salė, tinkama monospektakliams ar korporatyviniams vakarėliams, nei komerciškai sėkmingiausiems savo žanro grandams, grojantiems didelėms minioms. Makabriškumui labiau tikriausiai tiktų Geležinis kablys. Prie alaus eilės nebuvo visai - nors barmenas sakė, kad jo manymu žmonių buvo daug. Rodos, tie nesausakimšai suėję pora-trejetas šimtelių gerbėjų nesugebėtų sugeneruoti bent kiek deramo palaikymo triukšmo. CC logotipas sunkiai įsiteko mažytėje scenoje. 

Salėj karšta kaip pekloje, garso įtartinai mažai - bet punktualiai scenoje pasirodę metalo dievai su pirmais akordais sukėlė tokį muzikinį škvalą, kad pamiršome viską aplinkui. Jautiesi kaip patekęs į perkūnišką krioklį, virš kurio rieda kilometriniai vagonų sąstatai. Metalistams neretai tenka groti nedidelėse salėse - tad neatrodė, kad CC susirinko atgroti it repeticijoje, nerimtai. Dydis matyt nesvarbu - Vilniuje tai jau trečias kanibalų koncertas. Nedidelė erdvė sukūrė retai tokiuose formatuose pasitaikančią intymumo atmosferą.

Priešingai, kaip koks Januška ar broliai Kučinskai kaimo kultūrnamyje, kanibalai grojo gyvai - stebint grifais lakstančius pirštus apima pasigėrėjimas ir pagarba. Vokalisto plaukų sukimas malūnu pagarsėjęs ir nepralenkiamas. Pagroję kiek, kaip kokie krepšininkai minutės pertraukėlei pasitraukia į scenos gilumą atsipūsti, nusišluostyti prakaito upes; publika tuo metu ramiai šurmuliuoja, tarsi per antraktą. Jei pavargome klausytis nedarydami scene divingo ar pogo - ką jau kalbėti apie tuos vyrukus. Dirbo taip, kad nebuvo laiko ne tik kad kokiam tai makabriškam spektakliui a la Alice Cooper - jokių teatrališkų grimasų ar pozos. Santūrus apšvietimas, jokių aliuzijų į šiurpius grupės albumų viršelius - tik gryno metalo srautas. 

Vokalo neįmanoma suprasti - išskyrus vieną kitą priedainio frazę - bet taip dar smagiau. Aš save pagavau kelis kartus besišypsantį - tokie smagūs tie death rifai - nors jei sektum dainų tekstą, tikriausiai nesišypsotum. Nors CC chebra pripažįsta, kad nuo siaubingų dainų tekstų juos ištinka juoko priepuoliai, o dar labiau iš tų, kurie tuos tekstus rimtai vertina ir imasi drausti.

Pusė susirinkusiųjų - pusamžiai vyrukai, nevienas praplikęs ar pilvotas. Čia į juos vokalistas apeliavo kviedamas pakratyti galvas - plaukų stygius nėra priežastis atsisakyti :) Atmosfera buvo kažkokia lengva - muzikantai kartkartėmis nusišypsodavo ar pajuokaudavo (kaip ir tame alaus bare), to brutalaus makabriškumo nė kvapo. Keliolika jaunikaičių užsiėmė pogo pasistumdymais - bet jiems turbūt nesvarbu, kas scenoje dedasi. Nemažai buvo ir merginų - vienos galvomis kinkavo balkonuose prie staliukų, kitos parteryje. Toks dviprasmiškas jausmas - nuo riaumojančio garso pilve vartosi žarnos, o aplink it povo plunksų vėduoklės plėvesuoja kvapnūs šilkiniai hairai. Net nežinosi, ar tie plaukai mergičkų - kanibalų plaukai irgi atrodė išpuoselėti geriausiais šampūnais :)  

Aplamai, kodėl patinka tokia muzika? Mitas, jog tai vien spuoguotų hormonų audrų kankinamų jaunuolių domenas. Sunki muzika man nekelia agresijos - priešingai, įtraukia į savotišką transą ir išvalo nuo įtampos, streso. Svaiginantis, pagaunantis srautas, stiprus vyriškumo išgyvenimas, po to sekantis katarsis, atpalauduojantis malonumas - turi kažką bendro su svaigalais. Nekyla kokie tai pragaro kančių vaizdiniai - veikiau maorių haka (kaltas testosteronas?) ar net Gelug mokyklos budistų pamaldos.

Seni ir nauji gabalai, pusantros valandos pralėkė nepastebimai. Puikiai atgroję, muzikantai be specialaus biso atsilabino, publika ramiai išsiskirstė. Tai gal ir gerai, kad vienos brutaliausių metalo komandų apsilankymas Vilniuje praėjo ramiai, nesukeldamas ant kojų ’dievobaimingų” moralės sergėtojų.

Epilogas. Užtat šiandien visą dieną klausausi Mezzo TV - Mocarto, Prokofjevo, Bartoko etc. :) Gero po truputį :)

Rodyk draugams

Obana! Aptriestomis apylinkėmis pagarsėjusiame Niujorko klube šiandien (tryliktą dieną - NB!) žmones gąsdins triukšmingi išperos Dark Funeral. Tie patys, visų laikų juokingiausių juodmetalio nuotraukų dešimtuke užimantys aukštą 6 vietą (beveik penktą). Prisipažinsiu, skaitydamas šios grupės paveikslo anotaciją žviegiau iki ašarų. Na, žinoma, Abato iš Immortal’ų portreto jau neperspjaus niekas:

 

 Per radiją švedų trukšmadarių reklama baugino armagedonu -

Pragaro vartai atsivers… Trečiadienis gali ir neišaušti…“. Pošimts, tai išgirdę dorybingieji konservatoriai turėtų tučtuojau mesti varginančias mygtukų batalijas Seime ir strimgalviais skuosti prie buv. Tėvynės (NB! -2) kino teatro, ten gultis kryžium prieš pragaištingą poveikį mūsų vaikams ir jaunimui daryti ketinančius skandinavų balvonus! 

Žinoma, bus atsikalbinėjančių, esą svarbiau, nei protestai prieš Nelabojo simfonijas griežiančius bobaušius, yra užtikrinti sklandų eismą Nr.35 ir Nr.36 marštutinių autobusų Žalgirio (NB-3!) žiede. Bet ko gero rūstieji moralės sargai vakare sės prie bokalo aplaistyti pergalę pasipriešinus tiesioginių merų rinkimų iniciatyvai ir dėliotis naują koaliciją su gražuliais ir valkiūnais. Veikiausiai konkretesnis baubas nei Belzebubo trubadūrai yra gėjai ar liberalai.

Na bet gal tiek to - kol galime, dar pasidžiaukim, kad telikas vakarais vis dar transliuoja Lūpdažių džiungles ar Nuodėmingą Kaliforniją, o ne mišias ar Čiurlionio “Mišką”. Kas žino, ar po ES griūties neužsidarys vėl sienos, ir ar nedūsausime nostalgiškai prisimindami šiandien dar turimas laisves…

Rodyk draugams