BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiandien pasaulis mini žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria. Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.

Gana netikėtai į šį kvietimą sureagavo Lietuvos Caritas vadovas kunigas Robertas Grigas - esą diskriminuojamiems gėjams gana dėmesio ir adoravimo, o vietoj jų visuomenė galėtų pasidomėti “agresyvių tolerantų” nepelnytai maltretuojamais lietuviais katalikais. Į įsiplieskusią diskusiją nusprendžiau trigrašį įkišti ir aš.

Man atrodo, kad tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo judėjimas šešiasdešimtaisiais gimė iš nepasitenkinimo dėl (dievotų, ar kitokį kultą išpažįstančių) tautininkų elgesio su mažumomis. Pažangiai visuomenės daliai atrodė ir atrodo nepriimtinas kurių nors žmonių grupių teisių ir laisvių varžymas.

Tai tapo norma, kurios dėka šiandien galime džiaugtis laisvėmis ir plačiomis galimybėmis visiems, vis geriau gyvendami vakarietiškose demokratijose. Paradoksalu, bet dėsninga, kad krikšionys tautininkai patys tampa vis mažėjančia mažuma. Dar neseniai tautiškų krikščioniškų ar katalikiškų valstybių žmonių (daugumos atstovų) eksponavimas gyvosiose bibliotekose būtų beprasmiškas - juk niekas neina į zoologijos sodą žiūrėti kačių ar balandžių.

Radikalios dešinės reikalavimas „leisti netoleruoti”, „toleruoti netoleruojančius” yra iš esmės neadekvatus. Gyvųjų bibliotekų nereikėtų, jei tradicinės tautinės krikščioniškos visuomenės nepersekiotų ir nevaržytų kitokių mažumų - moterų, neįgaliųjų, kitataučių, kitokios religijos, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Ir šios diskusijos nebūtų, jei atjautą ir artimo meilę propaguojančių bendruomenių lyderiai pirma kitų dažniau užstotų iš tamsumo ar kvailumo persekiojamas mažumas, suteiktų joms prieglobstį ir autoritetingai griežtai sudrausmintų engėjus.

Liūdina, kad kunigas Robertas, būdamas malonus, išsilavinęs, dvasingas, pats priespaudą patyręs, kitąsyk stoja ginti pozicijas pasisakančių už tai, kad kitus (silpnesnius, kitokius) reikia skriausti, ko nors jiems neleisti, riboti; siekti užčiaupti kas kartą, kai jų balsas tampa viešai girdimas.

Gal klystu, bet man atrodo, kad bažnyčios žmonių tarpe rastume daugiau seksualinių mažumų, nei vidutiniškai visuomenėje. Dažnai girdime apie šventikų gyvenimą su moterimis, nesantuokinius vaikus. Visuomenę šokiruoja kunigų pedofilijos skandalai. Šiame fone atrodo, kad bažnyčios žmonėms nelabai dera reguliuoti sekuliarios visuomenės santykius ir reikalus, nesusitvarkius savoje teritorijoje.

Ilgai galvojau, ar tikslinga vertis į polemiką. Gerbiu kunigą Robertą, žavi jo elegantiškas minties dėstymas ir rafinuoti argumentai. Per menkai žinau katalikų bendruomenės vidaus gyvenimo aktualijas, kad galėčiau patarti, kaip keistis. Nesu kairės dažnai beatodairiškos bažnyčios kritikos šalininkas. Tačiau sutikime, kad bažnyčios žmonės savo karinga pozicija patys provokuoja priešišką reakciją. Tiesą sakant, nežinau, ar ta į kampą priešų tariamai įsprausto kankinio pozicija gali tapti įkvėpimo ir energijos šaltiniu.

Jei bažnyčia neims demonstruoti kitokio, minkštesnio požiūrio į mažumas, jei rigidiškai laikysis atgyvenusio požiūrio į gėjus, kitataučius ar politinius priešininkus, prognozuoju tolesnį katalikų bendruomenės nykimą, visuomeninio svorio mažėjimą. Politologai sako, kad po krizės į valdžią ilgam ateis labiau kairio politinio sparno jėgos. Gal tikrai ateina metas pradėti matuotis „gyvosios knygos” drabužėlius, pratintis naujosios daugumos nuolankiai prašyti leisti būti?

Rodyk draugams

Nevyriausybinių organizacijų e-konferencijoje Lietuvos Caritas vadovas kun. R.Grigas piktinasi, kad LiJOT posėdyje jaunieji socdemai pasiūlė religinėms bendrijoms atimti į teisę į gyventojų skiriamus 2 procentus savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Beįsiplieskiantis disputas mane sudomino, nes buvau vienas tų, kurie darbavosi Lietuvoje įvedant 2% GPM labdaringiems tikslams, įdėmiai seku siūlymus modifikuoti šią sistemą - tame tarpe raginimus 2% duoti tik nevyriausybinėms organizacijoms, leisti 2% gauti ir seniūnijoms ar politinėms partijoms.

Pagalvojau, kad įdomu būtų žinoti, kokiais argumentais remiantis jaunieji socdemai siūlė religinėms bendruomenėms nebeduoti 2%.

Kalbant apie 2% GPM atsiradimo Lietuvoje istoriją, reikia priminti, kad 2% aplamai atsirado kaip vengrų socialistų ir liberalų reakcijos į valstybės konkordato sutartį su Vatikanu, pagal kurią jei neklystu valstybė inter alia įsipareigoja dotuoti bažnyčią. Tuomet valdanti Vengrijos koalicija iškėlė klausimą, kodėl vien bažnyčią reikia remti iš biudžeto ir pasiūlė procentu sumokėto GPM paremti visas visuomenei naudingas ne pelno organizacijas.

Lietuvoje buvo žengta dar toliau, į šią schemą įtraukiant ne tik privačius, bet ir valdiškus viešosios naudos ne pelno subjektus. Dėl to kartais kyla protestų - atseit kam biudžetines remti, jos ir taip yra/turi būti remiamos/išlaikomos valstybės/savivaldybių biudžeto.

Įtariu, kad tą patį argumentą bažnyčios atžvilgiu galėjo naudoti ir socdemų jaunimas - kam bažnyčiai 2%, jei ji gauna tiesiogines biudžeto dotacijas ir turi kitų išskirtinių lengvatų.

Šis argumentas yra ydingas, nes tikriausiai rasis ir nevyriausybinių organizacijų, kurių didesnė gaunamų lėšų dalis yra valstybinės kilmės (ypač jei prie jos priskirsime ES, norvegų ir pan. paramą).

Ką tikrai reikėtų keisti, tai dideles (na, tarkim daugiau nei 25 000 Lt, ar 34 000 - jūs pasakykit, kiek) 2% GPM sumas surenkančių organizacijų atskaitomybę. Valstybės lėšos turi būti naudojamos efektyviai ir skaidriai - o ką mes tarkim žinome apie šimtus tūkstančių kasmet gaunančios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyriaus veiklą?.

Iki tam tikro laipsnio (mažų sumų) galime leisti sau nesidomėti, ką organizacijos nuveikė visuomenės labui už gautas lėšas. Bet kasmet turime atvejų, kai mažai žinomos ar vos įsikūrusios organizacijos susišluoja šimtatūkstantines lėšas.

Taip pat būtų aktualu susumuojant vertinti ir susijusių juridinių asmenų gautą paramą. Juridinę nepriklausomybę turintys vieno pavaldumo organizacijų filialų ar parapijų gautos 2% lėšos dabar vertinamos atskirai - sudėjus į krūvą tikriausiai tokie konglomeratai patektų tarp gautų 2% statistikos čempionų.

Analizuodami išlaidas ar nurodydami tikslingai panaudoti mokesčių mokėtojų skirti lėšas galėtume išspręsti daugeliui nepasitikėjimą ir susipriešinimą keliančias problemas.Žinoma, paramos tikslingo panaudojimo taisyklėms ir išlaidų vertinimui reikėtų skirti papildomą administracinį resursą - bet manau, kad šią papildomą funkciją  VMI, CPVA ar SADM nesunkiai įgyvendintų su turimais resursais. Kaip čia geriau pasielgus, gal patartų Nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimo komisija.

Einant tokiu keliu lygiomis teisėmis žaistų bažnyčios, nevyriausybinės organizacijos ir biudžetinės įstaigos. Turinčios didelį gyventojų palaikymą ir populiarumą bet kurio tipo ne pelno organizacijos pelnytai naudotųsi šia privilegija kasmet gauti paramą.

Ar Jūs manote kitaip?

Rodyk draugams