BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ne, čia ne apie miuziklą. Tokia mintis toptelėjo, ryte stebint šiukšlių konteineryje besikapstančią moterį.

Abejinga praeivių žvilgsniams, ji rinko maisto atliekas ir valgė. Tinkamumo vartoti tekstas paprastas - ragauti, ir jei neskanu - spjauti ten pat į konteinerį. Veidas mėlynas nuo “flakonų“. Vargo vakarienė (ar pusryčiai, šiuo atveju).

Prie ko čia katės, sakysite. Katės būna naminės ir laukinės. Vienos išpuoselėtos, žvilgančios, kitos nušiurusios, apšepusios. Bobulyčių dėka yra ir tarpinė rūšis - puslaukinės, artyn prisileidžiančios maitintojas. Už veislinius kačių jauniklius žmonės pagatavi pakloti šimtus ir tūkstančius eurų; gi beveislius kačiokus be skrupulų šmakšt į maišą ir į upę.

Atrodo, tokios skirtingos katės, ir tuo pačiu taip panašios. Taip ir žmonės.

Nelygu, kur pasisekė gimti, kaip pasisekė augti. Nebūtina lyginti Somalio ir Liuksemburgo - gerokai skirtingu žmogumi gali užaugti tame pačiame Vilniuje gimęs geroje šeimoje ir tabore.

Namus praradę greitai sulaukėja, o štai prijaukinti laukinius užtrunka gerokai ilgiau. Ir ne vien kates.

Socialinių taisyklių nepaisančius (nedirbančius, vagiančius, elgetaujančius, bele ką valgančius, geriančius ir kitaip vartojančius) “laukinius” labai sunku suintegruoti į visuomenę. Kaip kokius mauglius, priklausomybes turinčius asocialus sugrąžinti į normalų gyvenimo ritmą reikia milžiniškų pastangų, užsispyrimo ir kantrybės. Mission impossible?

Ar galime, ar turime šalia savęs toleruoti tuos, kurie gyvena kaip tie konteinerių katinai? Ar turime, ar galime jiems padėti?

Rodyk draugams