BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teko atstovauti “Maisto banką” agentūros ELTA surengtoje apskrito stalo diskusijoje apie tai, ar kitų metų biudžetas sumažins skurdą mūsų šalyje. Delfis šiandien publikuoja vieną iš mano pasisakymo epizodų - skambi antraštė tarsi teigia, kad supriešinami du dalykai - a) poreikis padėti mažas pajamas gaunaniems piliečiams ir b) nacionalinis lietuvių pasididžiavimas - krepšinis. Pasiaiškinkime, kaip čia yra iš tiesų.

Senovės Romos plebsas reikalaudavo iš tuometinės valdžios duonos ir žaidimų. Šiuolaikinė visuomenė manding mažai skiriasi. Medijos nuo ryto iki vakaro siūlo plačią skalę pramogų patiems įvairiausiems skoliams. O ir duonos regis yra pakankamai - delfio komentatoriai burba apie nuo prekių akropoliuose lūžtančius vežimėlius, tviskančius automobilius etc.

Tačiau ir turtingiausiose šalyse - ką jau bekalbėti apie Lietuvą - yra dalis žmonių, priverstų skaičiuoti centrus parduotuvėje. Nešvenčiančių vaikų gimtadienių, atostogas praleidžiančių namuose. Nuolat sukančių galvą, už ką mokėti - buto šildymą, dantų taisymą, žiemines padangas ar naują paltą vaikui.

Mūsų šalyje tokių žmonių - apie penktadalį. Trečdalis dirba už minimalią algą. Nereikia nė sakyti, kokią buitį gali sau leisti, didmiestyje dirbdamas už minimumą. Tad nenuostabu, kad dalis jų pasirenka likti namuose, verstis atsitiktiniais, nelegaliais darbais. Iš nedidelio darbo užmokesčio atėmus išlaidas transportui į ir iš darbovietės, pietus, neretai ir geresnius drabužius bei avalynę, bei prarastą laiką - dažnam lieka nemotyvuojantis šnipštas, o gal net minusas.

Šiandien paramos europinėmis kruopomis ir kitais neįmantriais maisto produktais ateina prašyti virš pusės milijono žmonių. Dalis jų - dirbantys ir mažai uždirbantys. Abejoju, ar šie mūsų bendrapiliečiai žemintų savo orumą, stumdytųsi valandomis eilėse, tasytųsi su maišais kruopų ir dribsnių, jei neturėtų realaus poreikio. Todėl valdžios vyrų insinuacijos neva dalis paramos gavėjų simuliuoja ar parazituoja įžeidžia nemažą dalį nepasiturinčios visuomenės dalies. 

Ne kartą esu nusistebėjęs, kad valdžia lieka kurčia siūlymams dėti daugiau pastangų tam, kad vis dar auganti nepasiturnčių armija gautų Europos Sąjungos šalies piliečiams deramą pagalbą. Ir atsiprašau, jei nuvilsiu konservatorių nekentėjus - šią problemą turi ne tik Kubiliaus vyriausybė (nors tikrai daugelis dalinosi apmaudu dėl sudužusių vilčių, kai gražūs konservatorių pažadai konsultuotis ir telkti visuomenę ieškant būdų kovoti su skurdu pavirto “komjaunuoliška” pompa ir parodomosiomis akcijomis). Socialinių organizacijų pastangas savivaldybėse ignoruoja ar net griauna ir kitų partijų šulai. Tiek sunkmečiu, tiek ekonominio pakilimo metu dažnai girdime - ”pinigų nėra ir nebus”. Tiesa, stadionams, rūmams ir parkams rekonstruoti-renovuoti-statyti pinigų atsiranda, ir sunkmetis čia ne kliūtis.    

Kalbėdamas akcentavau, kad paramai maistu organizuoti nereikia milžiniškų investicijų - daug gero, tinkamo valgyti maisto kasdien vis dar iškeliauja į sąvartynus - tereikia investuoti į infrastruktūrą, į savanorių koordinavimą, ir tas maistas gali pavirsti parama, mažinančia socialines išmokas pinigais. Socialiai atsakingos verslo bendrovės noriai prisideda prie šio darbo - tačiau vien verslo paramos neužtenka. Be to, šioje srityje galime išnaudoti ir ES struktūrinės paramos lėšas.

Vienas ar keli milijonai - nedidelis dalykas surasti biudžete, kai valdžia nori. Sporto salės praplėtimas Prienuose - tik pavyzdys iš šviežių aktualijų. Todėl atsisakau tikėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnų tomis kalbomis “pinigų nėra ir nebus”. Jei valdžiai tikrai rūpi aktyviai sumažinti skurdą, jei randama lėšų darnių šeimų šventėms ir bendruomenės forumų teatrams rengti, marškinėliams ir gairelėms, tai privalu rasti išteklių ir daryti viską, kad Lietuvoje užaugintas ar parsivežtas maistas nebūtų supūdytas ar užkastas po žeme - o kad laiku patektų ant stalo tų, kuriems to maisto reikia - šiandien, rytoj.

Žinoma, reikia ir žaidimų, ir krepšinio čempionato. Dideli tarptautiniai renginiai pritraukia turistų, statybos kuria darbo vietas, kuriose dažnai eina dirbti tie, kurie antraip stovėtų prie “Maisto banko” ar kitų paramą dalijančių organizacijų vartų. Pats nuo mažų dienų žaidžiu krepšinį, būsiu kašio fanas iki grabo lentos - jokios priešstatos čia negali būti. 

Bet kairė valstybėje turi žinoti, ką daro dešinė. Tai vadinama darnia, teisinga politika. Jei taupome, kažko negalime sau leisti - turime tolygiai mažinti resursus visose srityse. Kiti apskrito stalo diskusijos dalyviai parlamentarai Algirdas Sysas, Vytautas Gabšys ir analitikas Gitanas Nausėda ne sykį atkreipė dėmesį, kad planuojant kitų metų biudžetą kai kurios sritys nepelnytai tapusios “pavainikėmis”, ignoruojant augančius poreikius ir įtampas tose srityse.

Žinokit tikiu, kad šita valdžia gali priimti darnius, protingus sprendimus. Labai nenustebsiu, jei socmino žmonės patys paskambins “Maisto bankui” ir paprašys pateikti pasiūlymus, pakvies dirbti drauge. Yra ten ir gebėjimų, ir žinių. Savo kritiką vertinu kaip aistruolio paraginimą veikti greičiau, daryti daugiau. Nes laikas tiksi. O jeigu kartais išsprūsta surikti “teisėjas gaidys” ar pan. - tai juk iš aistros, iš jaudulio dėl bendro reikalo. 

Tad susiimkim ir nesimuliavę kibkim į kovą su skurdu, ir garbingai galėsime didžiuotis pergalėmis ir šioje srityje, ne vien krepšinyje.

Rodyk draugams

Sizifo darbas?

2010-02-04

Tapau išrinktas Liberalų ir centro sąjungos Vilniaus skyriaus Socialinių reikalų komiteto pirmininku, ir nebežinau, ar čia džiaugtis, ar čia kaip. Ir ne dėl to, kad rinkimai iš vieno kandidato tik formalumas, o iki tol komitetas ne kažin ką nuveikė.  Partijos reitingai pasiekė neregėtas žemumas, o čia dar Skiko istorija.

Nuo vairo pasitraukus A.Zuokui partijoje akivaizdžiai stinga užkuriančio draivo, tikėjimo, kad galime laimėti ir generuoti teigiamus, liberalius pokyčius. Socialinėje srityje liberalams regis mažai šansų turėti vadeles bent vienoje rankoje, o būnant konservatorių ar kairiųjų mažuoju koalicijų partneriu vargu ar įmanomas bent kiek ženklesnis poveikis šioje srityje. Net ir turėdami realius socialinių reikalų valdymo svertus Vilniuje ar kitose savivaldybėse, atrodo nesugebame atlikti pasididžiavimą keliančių reformų ar pasiekimų. Bekalbant su socialinėje srityje dirbančiais liberaliais nevyriausybininkais pastebiu akivaizdų skepsį ir rezervuotumą.  

Tad ar ne Sizifo darbas - išsukinėti liberalioje partijoje socialinius reikalus? Kaip gražinti tikėjimą, kad partijos nėra vien pinigų darymo mašinos, kurios korupmuoja, negrįžtamai sugadina čia patekusius žmones? Kaip įgalinti laisvę mylinčius miestiečius efektyviai spręsti socialinius klausimus?

Nepaisant lengvo kamikadzės sindromo, visgi ryžausi pabandyti. Viltis, kad nesėkmės atveju pasiekti rezultatai turės šansų realizuotis verčia orientuotis į maksimalų viešumą, siekti įtraukti panašiai mąstančius kompetentus, rigidiškai nebojant politinės priklausomybės ir nebijant vidinės partinės opozicijos. Ta proga pasidalinsiu mintimis apie problemas ir galimybes socialiniuose miesto baruose.

Pirma - Vilniuje akivaizdžiai trūksta socialinių problemų tyrimų, analizės ir sprendimų modeliavimo. Neišnaudojame sostinėje dirbančių specialistų bendradarbiavimo galimybių. Kompleksinių tyrimų ir sprendimų prašosi  čigonų taboras, paslaugų tolydumo klausimai seniūnijose (priemiesčiuose), bedarbystės mažinimas ir verslumo skatinimas etc. Kitose sostinėse girdėjau veikia nuolatiniai municipalinių socialinių problemų turimo biurai. Ruošdamiesi savivaldos rinkimams, turime vertinti ir savo potencialaus elektorato problemas ir lūkesčius. Inicijuodami projektus ir bendradarbiaudami su bendraminčių organizacijomis bei suinteresuotu verslu tikiu galime reikalus pajudinti pirmyn.

Antra - miesto socialinių įstaigų finansavimas yra statiškas, neskatina veiklos gerinimo - priešingai, skaitina užsikonservavimą ir status quo išlaikymą. Nėra nustatytų konkrečių procedūrų, kaip vertinamos naujai į socialinių paslaugų rinką galinčios įeiti žaidėjos, inovatyvios paslaugos, neskatinama konkurencija. Reikia atsižvelgti, kad košės čia tik daugės - perimsime apskričių vaikų dienos centrus, galimai ir fizinės negalios institucijas. Būtina kelti įstaigų vadovų atestacijos, veiklos ataskaitų, strateginių planų rengimo, klientų ir ekspertų vertinimo klausimus, randant ir skiriant tam lėšas lėšas.

Socialinių paslaugų finansavimas - čia per daug socializmo, landų korupcijai ir faktinei nelygybei ir piktnaudžiavimui, per mažai sveikos konkurencijos, decentralizavimo, privačios iniciatyvos. Formali lygiava apsunkina galimybes siekti paramos taiklumo. Pvz., butus ir darbingus vaikus turintys seni žmonės lengvai brangiai miestui ir valstybei kainuojančiais išlaikytiniais, neskatinamas jų maksimaliai ilgas pasilikimas bendruomenėje, sukuriamos prielaidos kyšiams. Didžioji dauguma tokių paslaugų finansavimo taisyklių kuriama nacionalinėse institucijose - tad reikės kelti šiuos klausimus ir teikti pasiūlymus.

Socialinių projektų ir organizacijų rėmimas Vilniuje moraliai pasenęs, neefektyvus. Kalbama, kad šiemet socialiniams NVO projektams numatoma visai neskirti lėšų - tai būtų klaida. Visai neišnaudojamos gerą rezonansą sukelti galinčių inovacijų galimybės - minėtinos dienos mamų tinklo, maisto banko, paramos drabužiais/daiktais iniciatyvos. Būtina atskirti bendruomenių ir socialinių-kultūrinių-pramoginių projektų finansavimą į atskirą grupę, kooperuoti kultūros ir švietimo lėšas, pritraukti verslo paramą (gal per post-VEKSinę įstaigą). Užkirsti kelią korupcijai ir nepotizmui, pasitelkti išorinius projektų ekspertus.

Tebėra kur optimizuoti socialinių išmokų administravimą, gerinti kompleksinį socialinį darbą (per daug besidubliuojančių socialinių tarnybų). Reikia diegti socialinių paslaugų efektyvumo auditą ir kaštų/vertės analizę.

Socialinio būsto srityje - žinomi trūkumai ir valdymo ydos. Didžiulės eilės, nėra tikslinio panaudojimo kontrolės, efektyvios komunalinių skolų prevencijos. Dažniausiai atsiremiama į nacionalinius teisės aktus, tad būtina juos analizuoti ir teikti pasiūlymus juos keisti.

Žinoma, reikia užduoti ir tokius klausimus - ar partijos vadovai yra pasiruošę spręsti šias problemas, skirti tam reikiamo dėmesio, nedangstant “saviškių” lodorių? Juk žinoma, kad artėjant rinkimams vengiama nepopuliarių sprendimų. Būtina užtikrinti socialinius reikalus kuruojančių Seimo narių, savivaldybės tarybos frakcijos narių, liberalių think tankų ir ekspertų įsitraukimą į komiteto veiklą.

Siekiant vertinti vykdomą politiką ir formuluoti siūlymus, būtina gauti informaciją apie rengiamus savivaldybės Socialinių reikalų komiteto ir kitų institucijų su socialiniai klausimais susijusius  sprendimus ir sprendimų projektus? Svarstytinos galimybės stebėtojo teise dalyvauti SRK posėdžiuose, kviesti dalyvauti ekspertus, inicijuoti visuomeninę komisiją

Norėdami efektyviai bendrauti ir dirbti Socialinių reikalų komitete, negaišdami daug laiko ir nepaskęsdami įsipareigojimų ar formalumų jūroje, turėtume sukurti grupę Facebook‘e ir darbo svorio centrą perkelti į virtualią erdvę. Tarp kitų pirmučiausių uždavinių paminėčiau partijos rinkiminių pažadų ir rengtų programų bei jų įgyvendinimo vertinimą, kiek tai liečia socialinius klausimus. Artimiausiu metu  sudarysime komiteto darbo planą - visus neabejingus liberalus kviečiu teikti pasiūlymus ir aktyviai dalyvauti.

Rodyk draugams