BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nemanau, kad Žirmūnai yra išskirtinis, socialiai apleistas Vilniaus mikrorajonas. Esu rezidavęs Naujamiestyje, Naujininkuose, Šeškinėje, Baltupiuose, Naujoje Vilnioje. Žirmūnuose gyvenu trečioje vietoje, tad galiu lyginti.

Šią savaitę benamį Stasį sutikau dukart, gyvai žingsniuosiantį su stiklo tara prikrauta terbele. Prie mūsų kiemo konteinerio sutiktas Stasys skundėsi negausiu laimikiu - rado vos porą butelių. Kur gi ne, sakau jam, juk nuolat matau kokį tuziną šiuos konteinerius inspektuojančių žmonių.

Pusamžiai ir vyresni; vieni vietiniai, nuolatiniai, kiti šioje apylinkėse lankosi praeidami ilgesnį maršrutą. Ginkluoti lazdomis, kabliais ar dar sudėtingesniais mechanizmais, padedančiais iš stiklo konteinerių už kakliukio sužvejoti vertingesnį butelį. Su ratukais, kuprinėmis, terbomis ar tiesiog polietileno maišais - daugelio jų veidai pažįstami taip pat, kaip ir šalimais gyvenančių kaimynų.

Miestas anonimiškas - nebežinome kaimynų vardų, nei ką jie veikia - ką jau kalbėti apie vietos valkatas, benamius ar pijokus. Bet kad „asocialai” yra pastebima (ir deja vis ryškėjanti) bendruomenės dalis, to nepaneigsi.

Prieš porą metų rašiau apie mūsų kieme vėjų kiaurai prapučiamoje pašiūrėje gyvenančius benamius. Vieną iš jų susitikau vakar. Pernai gąsdinusi pamėlusiu veidu, dabar labiau į žvitrią senutę panaši bedantė guviai žygiavo link šiukšlių konteinerio, lydima jaunesnio (naujo) draugo.

Šiai mano pažįstamai poniai ir dviems jos po balkonais įsikūrusiems kompanionams praeitą žiemą kviečiau socialinę tarnybą. Moteris pernai sunkiai vaikščiojo, buvo susiveikusi ratukus (kuriuos kažkas netrukus „nukosėjo”). Nors Socialinė tarnyba benamius nugabeno į „Kojelavičiaus” nakvynės namus, trijulė grįždavo atgal - matyt mūsiški trokštamų „gėrybių” sklidini šiukšlių konteineriai yra jų tikrasis socialinių ir ekonominių interesų centras. Vėliau pavasary teko matyti, kaip penkiaaukščio gyventojai neapsikentę šalin vijo šiuos nepageidaujamus „kaimynus”. Su policijos pagalba išprašyti benamiai kelioms dienoms stovyklavietę įrengė greta stovinčioje autobusų stotelėje, bet buvo išvaryti ir iš ten. Vasarą šiuos gaiviai burnos skalavimo skysčiu kvepiančius draugus užtikau už poros kvartalų - poilsiavietę jie buvo įsikūrę po kito, matyt labiau varguolius toleruojančio, penkiaaukščio langais.

Vakar sutikta moteris linksmai pasakojo, kad netrukus gaus 300 litus, šalia dabar ir savivaldybės gaunamų 70 Lt. Ponia sakė netrukus sulauksianti pensinio amžiaus (nors iš pažiūros jai duočiau 75 metus), ir šiuos pinigus gaus už avarijoje žuvusį vyrą. Tai pasakojo tarsi būtų laimėjusi aukso puodą.

Vakare prasilenkiau savo bute įvairius rakandus kaupiančia senole - rusakalbė moteris pašnekino mūsų šunelį ir nulingavo savo keliais. Tuomet ir pabandžiau prisiminti, kiek benamių, elgetų ar šiukšlynuose besikuičiančių žmonių sutinku savo aplinkoje.

Prisiminiau pernai žiemą sulaikęs įžūlią trijulę, bandančią išardyti metalinę kiemo tvorą. Vėliau tuos pačius personažus mačiau velkančius metalą ir nebeveikiančio viešojo tualeto, kitądien stebėjau po mano langais ryte skanaujančius losjoną drauge su kiemą šluojančia kiemsarge.

Prisiminiau kieme suręstoje „dėdės Tomo trobelėje” benamių sukeltą gaisrą, rūsyje išplėštus sandėliukus ir apvogtus kaimynų butus. Mačiau, kaip metaliniu štankietu ginkluotas mūsų namo gyventojas vaikė kieme ant suoliuko vakaroti (ir šiukšlinti) įjunkusius mėlynanosius. Išmaldos prašančius varguolius sutinku prie visų aplinkinių didesnių ir mažesnių parduotuvių. Benamių gultų, stovyklių ar sandėliukų galėčiau rasti prie kiekvieno aplylinkės namo.

Tai negi Žirmūnai tokie ypatingi? Ar atidžiau pasižvalgę panašaus vaizdo nepamatytume Karoliniškėse, Senamiestyje, Žvėryne ar Lazdynuose? Kiek varguolių gyvena Šnipiškių lūšnynuose, priemiesčių sodų bendrijose, žiemoja pramoninių rajonų šiluminėse trasose ar įsirengia skvotus apleistuose pastatuose?

Ar naujas mano pažįstamas Stasys yra retas rastas egzempliorius? Kiek tokių stasių gyvena Vilniuje? Neseniai kalbėjausi su Vilniaus socialinės paramos centro kolegomis, jie sakė, kad Vilniuje užregistruota virš 900 benamių. Daugeliui jų savarankiškai sunku priimti socialinių darbuotojų pagalbą. Kolegos sakė, kad seniūnijos socialinio darbo organizatoriai periodiškai apeina savo teritorijoje reziduojančius benamius. Tad reikėtų jiems skambinti, po savo balkonu aptikus Stasį. Tik esu tikras, kad šie darbuotojai su benamiais prasilenkia - abejoju, ar jie dirba vėlais vakarais ar naktimis, o juk būtent tada į pobalkoniškes nakvoti sugrįžta miesto šiukšliadėžių kontrolieriai.

Sutikęs Stasį vis paklausiu, kaip sekasi tvarkytis reikalus naudojantis mano patarimais. Į savivaldybę ar kalinių globos draugiją nueiti žmogui sutrukdė gausus sniegas. Toptelėjo, kad Stasys neplanuoja važiuoti troleibusu - paprasčiausiai bilietui neturi pinigų. Dar kartą nuodugniai paaiškinau, kaip pėstute pasiekti pagalbą teikiančias įstaigas - vienok gali būti, kad tokiems dezorientuotiems ir iš įprasto konteksto iškritusiems žmonėms reikalingas palydėjimas. Užsiėmę kasdieniais išlikimo klausimais, benamiai nsugeba patys susirasti jų laukiančių specialistų pagalbos. Socialinės tarnybos mašiniukas pasirodo pas juos nebevažiuoja, nes … trūksta kuro.

Lrytas.lt straipsnio komentaruose nežinomas geradaris pažadėjo prie parapijos įdarbinti negeriantį benamį. Pirma spontaniška kilusi mintis - perduoti Stasiui jo telefono numerį. Bet iš to mažai naudos - Stasys telefono neturi, ir neatrodė užtikrintai kalbėdamas, kur galėtų paskambinti. Bandėme skambinti kartu, bet potencialus darbdavys ragelio nekėlė…

Jei Stasiui ir į jį panašiems nepadėsime mes, jie ras kuo užsiimti. Atsidėkodamas už šefavimą, Stasys man siūlė šiukliadėžėje rastą moterišką laikrodį (tik bateriją reiktų pakeisti, užtikrintai kalbėjo Stasys) ir … varškės.

[Nesiėmiau tikrinti tos varškės stovio, bet mintis valgyti iš šiukšliadėžės ištrauktą maistą man atrodo atgrąsi ir žeminanti. Radikalūs dumsterdaiveriai teigia priešingai, esą šiukšlinėse sužvejoja puikiausio maisto. Aš manau, kad praktikai prie konteineirių palikinėti maistą yra peiktina - nebent patys tokį maistą ir tokių būdu valgytume. ]

Grįždamas traktoriuko švariai nuvalytu šaligatviu galvojau, kiek benamių būtų galima pasamdyti kasti sniego atsisakius tokio išmanaus galvių valymo būdo. Remigijus Šimašius ne kartą sakė, kad geriausias būdas padėti benamiui bedarbiui - paprašyti jo pagalbos, ir už tai sumokėti. Jei galėtume teisėtai tokius žmones darbinti smulkiems darbams, jei organizuotume jiems viešuosius darbus (juk tvoras galima dažyti ir kas pusmetį, o ne kartą į penkis metus). Nes konteineriuose nerandant užtektinai butelių ar aliuminio, Stasiui nebus kitos išeities, kaip imtis kanalizacijos liuką, kelio ženklų ar kitų blogai padėtų/pritvirtintų parduoti įmanomų daiktų.

Taip, viešiesiems darbams reikėtų pinigų, bet atidžiai paskaičiavus gali pasirodyti, kad kitais būdais (per sveikatos sistemą, pašalpas, kalėjimų išlaikymą, labdaros valgyklas ar prieglaudas galutinai iškritusiems iš sociumo) išleidžiame ne mažiau, nei tokie viešieji darbai kainuotų. Rasi pinigų uždirbantys benamiai ir kambarėlį išsinuomotų, pavalgę ir nusiprausę būtų, nekeltų grėsmės sau ir aplinkiniams.

Jei būčiau meras, socialinės apsaugos ministras ra kitas galio keisti turintis pareigūnas - ką daryčiau? Paskaičiuočiau, kiek sutaupyčiau, varguoliams mokėdamas ne pašalpas ir kompensacijas, o už konkrečius darbus. Paskaičiuočiau, kiek būtų galima sukurti tokių naujų darbo vietų, kiek kainuotų jų kūrimas, įvertinčiau galimybes šiam reikalui panaudoti ES lėšas. Mažai uždirbančius atleisčiau nuo prievolės mokėti pajamų mokestį ir socialinį draudimą, leisčiau nemokamai naudotis būtiniausiomis viešosiomis (pvz., visuomeninio transporto) paslaugomis. Premijuočiau už pademonstruotas pastangas įsitvirtinant įprastoje darbo rinkoje. Pertvarkyčiau socialines tarnybas taip, kad darbuotojai aktyviai stengtųsi padėti tiems, kam reikia socialinės pagalbos, ir mokėčiau premijas už pademonstruotus rezultatus, bei atleisčiau tuos, kurie neįstengia ar nenori dirbti taip, kaip reikia. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Jei į klausimą, ką daryti ir ką keisti, atsakymą nesunkiai galime rasti pasirėmę sveiku protu, tai pošimts kodėl to paties nedaro iš mūsų mokamų mokesčių algas gaunantys valstybės ir savivaldybių tarnautojai? Ar mes nesugebame išsirinkti tokių politinių vadovų, kurie įgyvendintų reikiamas pertvarkas? Ar mums tiesiog nerūpi?

Nes šiltomis mašinomis važiuojant į mūsų svarbias darbovietes, geras parduotuves ir jaukius namus mums gana patogu nematyti, kas dedasi po mūsų balkonais, prie mūsų šiukšlių konteinerių - ir nesukti galvos dėl to, kaip efektyviai mūsų mokami nemaži mokesčiai naudojami padėti tiems, kurie patys neįgali užsitikrinti kiekvienam garantuojamo gyvenimo standarto - turėti stogą virš galvos, lovą, sveikatos priežiūrą ir naudingą užsiėmimą.

O gal pasirūpinkime? Gal tuomet Žirmūnai (ar kur bereziduojame) taps geresne vieta gyventi, visiems.

Rodyk draugams

Ledinis bomžas-2

2012-02-11

Po pertraukos pirmąsyk ėjau pro tą patį nerimą kėlusį balkoną, po kuriuo žiemojo vargeta.

Ir ką gi - matau žmogus taisosi miegoti. Nors gana anksti, bet kai televizoriaus nėra, pusė devynių visai tinkamas metas bluostui sudėti.

Retos progos pakalbėti šįkart nepraleidau. Paklaustas, ar nešalta, rusakalbis žvitriai patikino, kad turėdamas tris apklotus ir pora striukių sėkmingai miegojo ir prie -33C. Sakė girdėjęs, kad Vilniuje jau sušalo dešimt žmonių.

Įsižiūrėjęs supratau, kad rudenį šioje vietoje matydavau kitą žmogelį - anas buvo liesesnis ir jaunesnis (abu barzdoti, iš toliau sunku atskirti). Iš pažiūros 50-55 kresnas vyriškis stebino savo geru ūpu, atrodė pilnas gyvybinės energijos.

Klausiu, ko miega lauke, ko nevažiuoja į nakvynės namus. Sakė girdėjęs, kad tenai dedasi visokie “bezpriedielai” (kokie, bus proga išsiaiškinti ateityje), tai jam po balkonu geriau.  Vienok apsidžiaugiau sužinojęs, kad бомжовоз’as visgi buvo dusyk prie žmogaus privažiavęs. Kartą net nuvežė į liūdnos šlovės T.Kosciuškos gatvėje esantį nakvynės namų filialą “Sala”. Tai buvusi blaivykla - dabar čia paprastai priima miegoti įkaušusius piliečius (nebūtinai benamius).

Vyras pasakojo, jo Kosciuškos gatvėje turėjęs miegoti tiesiog ant šaltų plytelėmis grįstų grindų - atseit nei gultų, nei čiužinių ar apklotų ten nėra. Esu dirbdamas savivaldybėje porąsyk “Saloje” lankęsis, gultus mačiau (skyrėme lėšų patalpų sutvarkymui ir praplėtimui, įspūdis tuomet buvo visai neblogas), bet smulkiau aplinkybių neklausinėjau.

Paklaustas, ar nieko netrūksta, vyras patikina, kad pažįstamas nuo Putnos gatvės kasdien atneša kubilėlį karštos sriubos. Vyriškas sakėsi iš pažįstamų gaunantis ir mėsos, dešrelių, gyrėsi turįs net sausainių. Sakė netoliese net žinantis vietelę, kur galima nebrangiai karštimo išgerti. Į klausimą, ką veikia dieną, benamis pasakojo apylinkėse renkantis metalą.

Naujasis pažįstamas tik klustelėjo, ar nerūkau. Išgirdęs neigiamą atsakymą, sakėsi renkantis nuorūkas. Pažadėjau kitąsyk eidamas pro šalį tabokos atnešti - nuo senų laikų turiu kelias cigariles ir suktinių tabako (jūs pasakykite, ar tinkamai elgsiuosi taip darydamas). Na, ir žinoma pagalvosiu, kaip čia kava ar sriuba pavaišinus - dažniausiai žmogaus gultas būna tuščias, o ir miegantį žadinti nei šis, nei tas.

Laikas reziumuoti. Nakvynės namai nėra išeitis tiems, kurie dieną verčiasi antrinių žaliavų surinkimu ir naudojasi netoliese gyvenančių pažįstamų pagalba. Kalbintas žmogus nebuvo girtas (nors daugelis to tikėtumėmės, ar ne?), kalbėjo sklandžiai ir rišliai - panašu, kad gyvena savo gyvenimą, tegul ir kitaip, nei daugelis mūsų.

Esu tikras, kad jam galima padėti - labdaros valgyklos “Ekklesia” vadovė Larisa pasakojo ne vieną istoriją, kaip ant kojų pastatė ne vieną regis visas viltis praradusį žmogų - tereikia suteikti darbo, maisto ir pastogę. Ne veltui ši puiki organizacija naujame filiale Naujoje Vilnioje šalia valgyklos įkūrė ir keletą kambarių tokiems žmonėms.

Todėl reikia daugiau mobilių paslaugų tokiems žmonėms padėti, ir daugiau socialinių darbuotojų, kurie turėtų kalbėtis, siūlyti, organizuoti alternatyvius ir priimtinus variantus “gyvenimui po balkonu”.

Beje - kadangi kalbėjomės garsiai, atrodė, kad per užuolaidas priėjo dirstelėti ir balkono šeimininkas. Tiesa, nepuolė aiškintis, kas čia po jo nuosavybe vyksta - tas verčia manyti, kad jam/jai žinoma apie “įnamį”. Nepuolu teisti dėl bendruomeniškumo stokos - galvoju, kaip pats elgčiausi, jei benamis apsigyventų po mano balkonu? Ką darytumėte jūs?

Kelissyk perklausiau, ar tikrai nieko netrūksta, ar nesušals, it eskimas apsimūturiavęs vyras šypsodamasis mane ramino, kad viskas tvarkoj. Atsisveikindamas žmogus padėkojo už rūpestį.

Termometras rodo -18C. Labai tikiuosi, kad viskas tikrai bus tvarkoj. Ir kad nauja pažintis turės tęsinį.

Rodyk draugams

Ledinis bomžas

2012-02-01

Ar pastebėjote, kad pastaraisiais metais daugėja asocialių asmenų (a.k.a. bomžų)? Ar čia tik mano selektyvus dėmesys?

Vakar praeidamas pro šiukšliadėžes inspektuojančių apyjaunių barzdotų vyrukų stebėjausi veido išraiška - profesionalo susikaupimas, sumišęs su pastanga nereaguoti į smalsiai (įtariai, smerkiančiai, besibjaurinčiai) nužiūrinčius praeivius. Panašius veidus turi prekybose centrų valytojos, viešųjų tualetų budėtojos, kartais ir McDonalde dirbantis studentas.

Žmonių, kaip grybautojai praeinančių pro konteinerius, sutinku vis daugiau - po vieną ir porose (kartais lydimi šuns); jaunesni ir senesni; su intensyvaus alkoholio vartojimo požymiais ir be jų; vyrai, moterys; su maišais, kuprinėmis ir lagaminais. Dirbantys, besiverčiantys, mokesčių nemokantys, toli gražu ne visomis viešosiomis paslaugomis besinaudojantys.

Akylesni galėtų pastebėti, kad kas antras daugiabutis turi savo stacionarų bomžą - it kokį didelį puslaukinį katiną. Po balkonu (ar kokioj pašiūrėj) susisukta benamio gūžta - senos lovos minkšta dalis, pora kaldrų ar miegmaišių, kitąsyk pagalvė, padanga ar koks nuo šiukšlyno parsinešta rakandas. Rūsio langelis naudojamas kaip virtuvinė spintelė keliems stiklainiams, dėžutėms ar skardinėms surikiuoti. Kartais toks migis įrengtas už krūmo - vasarą gali jo ir nepastebėti. (Kita vertus, vasarą gali numigti belenkur - stotelėje, ant suolo ar pakritęs po medžiu).

Vedžiodamas šunį, praeinu pro keturias tokias benamių tskant nestacionarias gyvenamąsias vietas. Nedeklaruotus socialinių ekonominių interesų centrus. Atėjus žiemai, iš jų mano apylinkėse nuolat “veikia” tik viena. Pusamžį, liesą, paliegusį, mėlynu papurtusiu veidu žmogelį ten miegantį ar gulintį matau tai ryte, tai dieną ar vakare. Žmogus atrodo švelniai tariant nekaip.

Žirmūnų ledinis benamis

Žirmūnų ledinis benamis

Dyvijausiu, kad žmogelis gyvena po atviru dangum merkiant rudens lietui. Stebėjausi benamio ištverme, matydamas jį miegantį gruodį ir sausį. Tiesa, žiema buvo šilta. Bet užėjus šalčiams nerimas privertė imtis veiksmų.

Nežinau, ar to penkiaaukščio gyventojai žino suteikę pastogę tokiam “padarui”. Nežinau, ar kam nors rūpėjo. Jau rašiau, kad mieste nėra realių bendruomenių, kurios normaliai turėtų anomaliją pastebėti ir imtis priemonių suteikti pagalbą. Bet panašu, kad padėti negali ir pagalbą teikiančios institucijos.

Termometrui pradėjus rodyti neigiamą temperatūrą, pirmiausia prisiminiau specializuotą bomžams skirtą socialinę tarnybą. Ant tarnybos automobilio nurodytu telefonu prisiskambinti nepavyko. Laimei “bomžovozas” kartais sustoja prie netoliese esančio VPK Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus. Paprašiau kabluką vairuojančio pagyvenusio socialinio darbuotojo pasirūpinti benamiu.

Nežinau, ką socialinė tarnyba nuveikė, bet bomžas toliau miegojo savo vietoje. Lauke -12C, tad skambinu 112. Po keliolikos pypsėjimų pakėlusi dispečerė pažadėjo nusiųsti ekipažą.

Kitą dieną -16C - žmogelis guli savo migyje, tiesa, galvą apsiklojęs jau su dviem kaldrom. Skambinu vėl - patikslino, kurioje penkiaaukščio pusėje.

-19C - ledinis žmogus šiurpina ramiausiai parpdamas spiginant šalčiui. Skambinu bendruoju pagalbos numeriu trečiąsyk. Moterėlė pasitikslina, kur tas balkonas, nuo kurios gatvės skaičiuojant, pasiklausia mano pavardės. Atrodo, kad šįkart bus tvarka. Stovėti ir laukti, kas ir kada atvažiuos, laiko nėra.

Šiandien termometras rodo -23C! Lauke atrodo, tarsi kas smulkiu švitriniu popieriumi žandus trintų. Ir ką jūs manote - šaltyšius guli savo vietoj, muistosi.

Ir ką dabar turėčiau daryti? Veržtis į nabago “privačią” erdvę, pats nudirbti socialinį darbą ir išsiaiškinti, kodėl žmogus miega tokiam šaltyje lauke - o gal jam taip norisi ar patinka?

O jei nepatinka - parsivesti namo ir patiesti raskladušką? Tai kurių velnių moku mokesčius, iš kurių išlaikomos benamiais rūpintis turinčios tarnybos? Akivaizdu, kad nei socialinės, nei gydymo, nei viešosios tvarkos tarnybos nesugeba sukoordinuoti savo darbo ir efektyviai padėti žmogui, kuris dėl socialinių gebėjimų stokos ar/ir dėl priklausomybių nesugeba pasinaudoti socialinės paramos sistemos siūlomais variantais.

O gal turėčiau tarnyboms skambinti vėl (ir vėl, ir vėl), kol neapsikęs? O gal belstis į savivaldybę, kreiptis “aukščiau”? Ar imtis asmeninio projekto ir taisyti padėtį? Rašyti laikraštin? Kviestis televizijas?

Ką darytumėte jūs? Patarkite.

Nieko nedarydami po to gailėsimės. Jau senokai nebematau pernai kelių dažnai kiemuose šmirinėjusių svirdinėjusių bomžų. Abejoju, kad jie tiesiog pakeitė mikrorajoną ar “sėkmingai integravosi į visuomenę ir darbo rinką”. Ko gero, atidavė savo dūšeles Giltinei. Galėjome, turėjome jiems padėti?

Rodyk draugams

Moliūgo namelio saga tęsėsi - sau daviau priesaką vis pravažiuodamas patikrinti, mažu aptiksiu gyventoją. Ir tikrai, šiandien matau - būdelėje kažikas kruta, vyniodamasis į ”miegmaišį”. Pasirodo, vargano būsto gyventoja yra ne ponas Moliūgas - ponia! 

Šeimininkė matyta - vienąsyk netoliese kalbinau benamių porelę. Tuokart rišliai nepavyko su pagyvensia moterim pakalbėti, alkoholis galvelę regis gerokai pagadinęs. Dar šviesu,  termometras rodo -13C! Naktį praneša iki minus 23 - reikia gelbėti žmogų. Čiumpu telefoną skambinti Vilniuje veikiančiam Socialinės tarnybos ekipažui - paskambintu nurodytu numeriu 8 617 44661 malonus moteriškas balsas praneša, kad abonentas nepasiekiamas, informuos apie skambutį sms’u (kaži kiek iš to naudos). Vienu žodžiu - fail - kam reikalingas pagalbos telefonas, kuriuo negali prisikambinti.  

Belieka paskambinti bendrosios pagalbos numeriu 112. Socialinės tarnybos telefono jie neturi, tačiau pažada nukreipti policijos patrulį.

Kol skambinau, kol ką, matau mūsų herojė išsiropštė iš būsto, ir klupinėdama (girta!), taisydamasi padelkas (pastebiu, kad į batus kaip į kokius Ugg’sus įsimovusi basnirčia, be kojinių) vinguriuoja savo keliais.

Taigi, žmogus laisvas gyventi taip kaip nori. Pamenu skaičiau, kad kažkurioj JAV valstijoje žmogus laisvas būti benamiu - policija neturi teisės jo nuvyti. Mačiau, kaip neapsikentęs kaimynas pasiėmęs geležinį strypą bandė grasindamas bomžus išvaikyti. Tie bomžai kaip balandžiai - kitą dieną vėl savo vietoje sėdėjo, buteliuką Upokšnio ratu suko.  

Lietuvoje medikai ir kitos tarnybos gali žmogų prievarta nusivežti, kai gresia žala asmens ar aplinkinių gyvybei ar sveikatai. Daktarai tikriausiai tiki, kad tokiems benamių pijokų joks velnias neima - kipšas pagalvę visada pakiša. ir piktinasi, kad žiemą bomžai gydymo įstaigomis naudojasi it sanatorijomis, dar ir ligonius bei personalą pašokdina. Policija irgi mano, kad pijokų ir bomžų rankiojimas patvoriuose nėra jų darbas. Taigi - kol ko nenušalo, kol paeina - lai gyvena, kaip išmano. O jei sušals - matyt tokia jau bėdulio dalia.

Turtingoje visuomenėje turėtume tinkamai pasirūpinti visais piliečiais. Taip, toks rūpestis yra brangus. Lengviau elgtis taip, kaip rusai vadina - халатное отношение - ne mano daržas, ne mano pupos. O po to klausiame savęs, kodėl mūsų visuomenei trūksta solidarumo, bendruomeniškumo, atjautos, kodėl tiek žiaurumo, pavydo, suktumo.

Žiemą lęsiname zyles ir antis - padėkime ir šąlančiam benamiui. Juolab kad padėti yra smagu ;)

Rodyk draugams