BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kiek glumina netikėtas eksperimento išpopuliarėjimas - aprašė ne tik Atgimimas, bet ir Lietrytis. Vakare prisėdęs paskaičiau komentarus. Vieni netiki, kad taip įmanoma gyventi - valgant už 4 Lt per dieną. Kiti gėdina užsiimant žaidimais, kai daugybei žmonių toks gyvenimas yra niūri kasdienybė. Keiksmai Kubiliaus ir seimūnų adresu. Verslininkų, uždirbančių po 10000 per mėnesį ir paniekinamai žvelgiančių į lūzerius.  Geresnės širdies piliečiai gi patarinėjo, kaip suktis, kaip prasimanyti esant tokioms sąlygoms. Kažin kodėl vieni mūsų prisitaiko prie sunkiausių sąlygų ir nepraranda pozityvaus požiūrio, o kiti vis burba ir ieško kaltų? Kodėl vieni moka būti laimingi kišenėse švilpaujant vėjams, o kitiems laimės vis negana net sėdint ant aukso maišo?

Nuo Akropolio link Žirmūnų važiuojant ant tuščio reklaminio skydo galima perskaityti - laimė yra apie santykius ir kiekių santykius - ar kažkaip panašiai. Yra tiesos - laimės pojūtis dažnai susijęs su stabiliais santykiais - šeima, bendruomene. Senokai žinoma, kad nelaimingiausi yra vadovai, aukštesnės grandies vadybininkai - nepriklausomai nuo to, kad uždirba dešimtis tūkstančių. Amžinas stresas, lėkimas, nerimas ir varžytuvės vs. neskubrūs, harmoningi santykiai su artimaisiais, ramus plaukimas pasroviui.  

Ar ne todėl skurdžiau gyvenačios Pietų Amerikos ar net Afrikos bendruomenės jaučiasi laimingesnės, nei mums atrodo turėtų būti? Kodėl Europoje esame nelaimingi - išskyrus gal danus - o kaimyninės slaviškos tautos yra tarp pačių planetos nelaimingiausių? Nuolat lygindamiesi į turtingesnius kaimynus, jų fazendų, raudonų ferarių, amžinos jaunystės standartus, esame pasmerkti jaustis nepilnaverčiais, neįgaliais. Socialinis spaudimas lemia, ar jaučiamės “tokie kaip visi”, “normalūs”, ar nuolat veržiamės anapus tvoros, kur žolė visad žalesnė, nei šiapus.   

Pastaruoju metu vis garsiau šnekama, kad tautų gerbūvis negali būti matuojamas atsižvelgiant į BVP. Laimingos planetos indeksas štai rodo, kad Kuba ar Vietnamas yra laimingesnės vietos gyventi, nei turtingoji Saudo Arabija, o JAV, Liuksemburgas; mums dažnai pavydą kelianti Estija yra toli sąrašo gale.

Pamenu skaičiau, kad skirtingose tautose buvo tiriamas bendradarbiavimo lygis. Žaidžiant kortomis, buvo stebima, koks žaidimo stilius dominuoja - ar atlaidumas, empatija, ar piešingai - kerštingumas, piktdžiuga. Net ir lošiant iš dovanotų nereikšmingų piniginių sumų, “nelaimingosios” tautos žaisdamos tarpusavyje demonstravo bendradarbiavimo stoką ir džiūgavo, kad “dega kaimyno kluonas”.  

Mūsų Lietuvėlė irgi toje pačioje nelaimėlių grupėje. Arti pusės lietuvių jaučiasi nelaimingi arba visiškai nelaimingi. Ar ne iš čia ta takoskyra tarp runkelių ir elito Lietuvos?

Budistinės, ekonomiškai neturtingos Butano karalystės valdovas dar 1972 metais ėmė taikyti Vidaus Nacionalinės Laimės rodiklį, kuris gyvenimo kokybę ir pasitenkinimo laipsnį apibrėžia remdamasis subjektyvesniais darnios plėtros, kultūrinių vertybių, natūralios aplinkos ir gero valdymo parametrais. 

Viena iš keturių budizmo tiesų sako - gyvenimas yra kančia. Tad pilnos laimės čia negali būti. Tai ką mums daryti, kaip gyventi? Pasirodo, būdas būti laimingam yra paprastas - praktikuoti atjautą, artimo meilę. Kita vertus, laimingųjų danų gera savijauta aiškinama laisve, lygybe ir tolerancija

Palinkėkime, kad šios kertinės vertybės būtų kelrodžiais tiek mūsų visuomenės lyderiams, tiek kiekvienam mūsų. Tada nebus baisios jokios krizės ;)

 

Rodyk draugams

Baigėsi 4 savaičių išbandymas valgyti už 4 Lt per dieną. Savotiškas ramadanas - pusiau valgai, pusiau ne. Kaip ir šita iš sausros sunkmečio kilusi musulmonų pasninko šventė, savanoriškas išbandymas man priminė kuklumo, kantrybės ir atjautos dorybes.

Kaip ir dera, vargingos mitybos keturnedėlį švenčiau - su draugais prie ežero sekdami J.Oliverio nurodymais kepėmės mėsainius. Hm, prikimštas skrandis ne mažiau skausmingas, nei graudžias alkio dainas gargaliuojantis…

Apibendrinkime rezultatus. Svarbiausia išvada - gyventi valgant už 4 Lt per dieną įmanoma (nenumiriau, nesusirgau :) - moksleiviai, pensininkai, ligoninių pacientai valgo už 4-5 Lt - taigi įmanoma. Tačiau nelengva.

Pirma, maitintis įtelpant į biudžetą reikia daug papildomo laiko - tinkamo maisto paieškoms ir - dar daugiau - patiekalų gamybai. Ypač jei nori pasigaminti skaniau. Troškinti agurkai (porcijos kaina 1,28 Lt) buvo labai skanūs, bet virtuvėje sugaišta arti 3 valandų. Skaniausias šį mėnesį valgytas dalykas - troškinti inkstai. Gal tai ir nebuvo pigiausias variantas (šį receptą pasirinkau dėl šaldytuve turėtų produktų), bet tokio valgio nebūčiau galėjęs paruošti, jei nebūčiau pasiėmęs laisvadienio darbo paieškoms. Skaičiuojant tik produktų savikainą, patiekalo su bulvėmis porcijos kaina - 1,92 Lt, tačiau jei atsižvelgum, kad jam paruošti virtuvėje teko prasisukioti 5 valandas, patiekalo vertė padidėja 19-ka litų (skaičiuojant minimalaus atlyginimo įkainiais). Restorane už tiek pavalgytum. Vienu žodžiu, taip maitintis yra tarsi antras darbas. Kuris gali realiai trukdyti ieškotis darbo ar papildomai užsidirbti, jei dirbi už mažą algą.

Antra, sunkumas psichologinis. Jautiesi nelaimingas, suirzęs. Negali sau leisti, turi save varžyti. Jei ramadano metu doras musulmonas žino, kad susilaikymas tęsis mėnesį, ir tuo metu užsiima kontepliacija ir maldomis - tai tokį laikotarpį turbūt nesunku iškęsti. Bet jeigu tokia situacija ištinka per prievartą, žmogus patiri stresą, kuris netrunka pavirsti pykčiu. Kad ir ką sakytų viešpačiai Kubilius ar Jankauskas, tuščiu pilvu yra sunku ramiai klausytis - lengva pasiduoti nuotaikoms “вся власть сволочи“.

Trečia, sveikata. Vitaminai, maisto papildai juk irgi į tuos 4 Lt įeina. Prasta savijauta netrunka pasireikšti somatiniame lygmenyje. Pradžioje kūno svoris sparčiai krito, bet vėliau organizamas nenumaldomai siekė riebaus ir cukringo maisto. Daržovės įperkamos sezoniškai - šiaip gi pigus maistas yra riebus ir perdirbtas - o tai tiesus kelias į nutukimą ir kitas ligas

Įtariu, kad ilgainiui priverstinai susivaržęs gali imti gėlą ir apmaudą skandinti įperkame alkoholyje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Ketvirta, nukenčia socializacija. Valgai tik namie - net į svečius pasikviesti draugų nelabai gali sau leisti. Iškrenti iš savo įprastinio socialinio rato. Pamažu persiimi skurdo subkultūra - dėvi džinsus ir kedus, imi pirkti drabužius Humanoje, atsisakai automobilio, pramogų, vaikaisi nuolaidų ir nupigintų prekių. Gyventi oriai ir socialiai kokybiškai gali tikrai išradingi, stiprios valios žmonės. 

Taigi, skurdas yra kur kas daugiau, nei išlaidos maistui. Štai kodėl būtina mažėjant pajamoms ir gausėjant nuskurdusių ieškoti būtų kompensuoti prarastą gerbūvį suteikiant tiek pilnavertės mitybos galimybes, tiek teikiant socialines (ar savitarpio pagalbos) paslaugas. Nes socialinio kapitalo erozijos padarinius bus daug sunkiau ištaisyti, nei tik padidinti išmokas. 

Ką gi, eksperimento įžvalgomis pasidalinsiu su Laisvojo universiteto klausytojais ir Atgimimo skaitytojais. Ketinu tęsti taupų, kuklų ir kiek įmanomai sveiką gyvenimo būdą - bent jau tol, kol koks valiutos fondas ar premjeras nepaskelbs leidimo vėl atleisti diržus. 

Labai tikiuosi tęsti autentiškų patyrimų paieškas socialiniuose ekstremumuose. Planavau iki visų šventų pravažinėti dviračiu, bet kad jį nukniaukė ilgapirščiai-narkomanai :( Gal pasiryšiu pasistatyti palapinę Kirtimų tabore ir pragyventi ten savaitę. Ar ištyrinėti šiluminėse trasose įsikūrusių benamių kolonijos buitį. O gal pasiimsiu atostogų ir nuvyksiu kaip koks Rupeika pagyventi savaitėlę kitą kokiame Dievo primirštame Lietuvos užkampyje. Gal turite kokių idėjų? - parašykite ;)

Rodyk draugams

Labdaros valgyklos

2009-10-03

Eksperimentui “valgyti už 4 Lt per dieną” einant į pabaigą, nusprendžiau aplankyti labdaros valgyklas.

“Hare Krišna” maistas kūnui ir sielai” valgykla dirba iki 11,30, tai į ją nebespėjau. Nuvažiavau į garsiausią mieste varguolius maitinančią įstaigą - “Betaniją“.

Jokio ženklo, jokios nuorodos - intuityviai orientuodamasis pagal už Petro ir Povilo bažnyčios vorelėmis traukiančius senyvo amžiaus krepšeliais nešinus piliečius, praeinu kokį tai “Darboholikų” ofisą, skalbyklą, garažą, ir randu Betaniją. Didžiulė, kariuomenės valgyklą primenanti salė, pilna abrozdų. Valgykloj kaip valgykloj - prie “rampos” dirba tokios ‘tarybinės” tetulės - viena pila buzą, kita klientams mėto (tikra to žodžio prasme) eurokruopų maišėlius. Paklausiu, ar galiu pavalgyti - klausia, ar turiu talonų - sakau, kad neturiu - sako, maitinam tik pagal talonus. Sakau, gal galiu kaip nors taip pavalgyti, nusipirkti sriubos? Ne, it kirviu nukerta. Ne tai ne - apsižvalgau ir sliūkinu atgal. Salėje užsėstas gal tik kas ketvirtas stalelis, daugiausia pagyvenę žmonės. Vienas iš matymo universitete matytas pagyvenęs inteligentas. Veidai nelinksmi.

Išeinu laukan, sustoju prie pora dviračiais atvažiavusių veikėjų. Vienas iš močiutės perėmė nešulį su eurokruopom ir iš “Maisto banko” gautais “Mantingos” prancūziškais rageliais. Žmogaus klausiu, ar čia galima kaip nors pavalgyti - sako, nežinau, aš čia niekad nevalgau, ir čia pat priduria, kad sriuba dažniausiai būna neskani. Sakau, kodėl? - nes prideda visokio š… Na, pasitaiso, kartais būna visai nieko, bet… Jei nori gauti pavalgyti - moko mane - turi turėti pažįstamų, visi čia visus pažįsta… Einu sau, o pašnekovas praskrieja tiuninguotu dviračiu, garsiai pasileidęs muziką (NB!) ir dar papypinęs kone fūros garsiniu signalu… :)  

Kita užeiga - valgykla “Dzūkija”. Eksterjeras ir interjeras mena 6 dešimtmetį:

Čia socialiai remtinus maitina pagal savivaldybės talonus -

 

Visai neblogai pavalgyti duoda - už 5,95 Lt! Bet galima ir nusipirkti - mėsiški patiekalai iki 5 Lt (pigausios kepenėlės - 4,20 Lt). Salotos vitrinoje nekelia apetito, imu pigiausią makaronų sriubą už 1,50 Lt:

Įsitaisau ant ne pirmo švarumo nėrinius įmituojančia klijuote apdengto stalo, ragauju. Sriuboje plaukioja kažkas panašaus į gabaliuką trachėjos, tačiau sriuba visai skani, kiek sūroka. Prieš kurį laiką šioje valgykloje pabandymui esu valgęs už taloną, tai tuomet buvo praktiškai neįmanoma valgyt apvytusių žemaičių blynų.

“Dzūkojoje” žmonių vos vienas kitas - motina atėjusi su dukrele pavalgyti, matyt netoli gyvena. Vienas žmogus atėjo už talonus išsikeisti maisto - padavė du tuščius dėklus kiaušiniams ir maišelį. Jau seniau esu girdėjęs apie tokius mainus - žmonės už talonus gauna daugiau produktų ir namie skaniau/geriau/daugiau pasigamina, nei valgykloje maitina. Perdaug tokio biznio nesmerkiu, bet yra apie ką pagalvoti.

Be maisto, ten dar gali įpilti 100 g Extrim degtinės ar Monikutės vaisiuko. Eksponuojami tušti buteliai - gal kad nesusigundytų nuo prekystalio pačiupti?

Išėjęs apsidairiau po seniau (ir dabar?) kriminogenine situacija garsėjantį Dzūkų gatvės rajoną. Pralinksmino juokingo grafičio pėdsakai - išvertus būtų “kinietiški apsirūkėliai” :)

Pasirodo krizės akivaizdoje nuolaidos vajus neaplenkė ir čionykščių kioskelių -

Prajuokino kitas užrašas ant to paties kiosko:

Paskutinis ekskursijos po Vilniaus labdaros valgyklas taškas - netoliese Liepkalnio gatvėje esanti fondo “Ekklesia” valgykla. Nežinodamas kur tiksliai ši įstaiga yra, pastebiu pulkeliais ir pavieniui su maišeliais rankose it Humanos modeliai besibūriuojančius žmones, - ir neapsirinku. Pasirodo, valgykla atsidaro 14 val., bet būrys žmonių prie durų laukia jau be 15. Kvapai sklinda kaip iš mamos virtuvės, laukti darosi sunku (”Dzūkijos sriuba” pasirodo nebuvo labai soti). Naujai ateinantys sveikinasi, pažįsta viens kitą; daugiausia pagyvenę, rusakalbiai - viena ponia vilki kadaise buvusį pasiturintį gyvenimą menančius puskailinius, kelios kitos dėvi elegantiškas 9 deš. skrybėlaites. Bomžų vos vienas kitas. Tai vienas, tai kitas iš būrio į mane pašnairuoja - aiškiai neatrodau kaip vienas iš jų. Iš maišelių turinio suprantu, kad keli vyrai čia atžygiavo pavalgę “Betanijoje”. Patalpa be jokių ženklų, eitum pro šalį ir nežinotum.

 

Nusprendžiu apsimesti klientu ir atsidarius duris patraukiu vidun. Patalpa nedidelė, ant stalų stiklinės su kompotu, kraitelės duonos ir lėkštės - jose po šaukštą grietinės. “Jaunuoli, jūs kur einate, čia visi turi savo vietas, palaukite” - sustabdė “salės darbuotoja”. Ką gi, laukiu. Pasirodo ir įstaigos vadovė - nusistebi, kad patalpa perpildyta (klientė atitaria - “jie vienas kitam pasako”). Vadovė sako - na, su naujais “klientais” pirma norėsiu pakalbėti, išsiaiškinti situaciją - vietų nėra, eikite ir palaukite, kol kiti pavalgys. “Bet visus pavalgydinsim”, - pavymiui išgirstu.

Išeinu kieman kartu su jaunyvais piliečiais išpurtusiais veidais, nusprendžiu palaukti. Šie kalbasi tarpusavyje (bet kažkodėl jaučiu, kad dalis kalbos yra skirta ir man) - vienas giriasi ryte pavalgęs naminių dešrelių - ėgi prie Žirmūnų Maximos konteineryje rado 4 kg - pusę pardavė, pusę suvalgė. Pasibaigusio galiojimo, sako, bet pauosčiau, - nesmirda, ko nevalgyti. Bekalbėdami vyrai iš maišo traukė ir krimto ridikus - turbūt iš to paties konteinerio. Naujus pažįstamus įamžinau prie kito smagaus grafičio (kažkos <s> ant valgyklos sienos parašė “thanks for the memories”):

 

Jau baudžiausi važiuoti, bet kieme sutikau Ekklesia direktorę - teko pasipasakoti, kad domiuosi labdaros valgyklomis. Ji ir sako - matau kad kitoks, taip sočiai atrodantis; sako turim tokių pora, bet jie turi problemų su psichika. Palydėjo į virtuvę - buitinė technika kaip namuose, dirba kelios švarios moterys, pietums puikūs barščiai, daržovių lečio su ryžiais, ir iš “Maisto banko” gauto 7 kg vištienos faršo pagaminti kotletai. Kelis kartus kvietė paragauti, bet atsisakiau sakydamas, kad maisto kvapas ir vaizdas tikrai byloja už save. Fondo direktorė sakė, kad patalpas panaudai gavo iš vyriausybės dar Brazausko laikais, kad po pietų savo globotiniams dar išdalina iš Maisto banko gautus pieną, duoną ir panašius produktus.

“Ekklesia” labdaros valgykla paliko pavyzdinės įstaigos įspūdį - pakilios nuotaikos važiuodamas namo svarsčiau, kad gilėjant krizei ir augant poreikiui jiems reikėtų padėti plėstis.

Rodyk draugams

Tik ką grįžau iš parduotuvės - Kaimynų batonas (350g/1,19 Lt) ir butelis nupiginto chereso (trečiadienį į darbą eisiu paskutinę dieną, o ten nerašyta taisyklė tokiom progom kolegas vaišinti).  Neilga eilė - priešais stovi garbus senelis - tvarkingos kostiumo kelnės ir juodi štibletai, pensininko uniforminė striukėNBA All-Stars kepuraitė su snapeliu. Smalsu, kaip atrodo seno džentelmeno pirkinių krepšelis: kepalas akcijinės Agotos duonos, pakelis liesos Optima linija varškės, pakelis tradicinės silkių file, pakelis akcijinės Paulig kavos, ir … naujausias Playboy lietuvių kalba (5,99 Lt)! Va taip va - vien maistu sotus nebūsi :)

Na, bet rašyti reikia apie tai, kaip sekasi valgyti už 4 Lt per dieną. Penktadienį turėjau svečių, tai viršijau limitą - viriau šventinę daržovių sriubą ir ragavau draugų rekomenduoto Rinkuškių alaus. Alui akcija (nelengva ir biržiečiams) - 1 l/2,49 Lt. O tiršta daržovienė tikrai šventinė, su keptos duonos kubeliais - porcija 1,82 Lt gavosi. Suskaičiavus pusryčius (skrebučiai su kava 0,94 Lt) ir pietus (vakarykščios keptos bulvės 1,43 Lt), dienos norma gerokai perlipta - 5,44 Lt. Išeitis - badauti.

Šeštadienį vienu vandeniu gyvas išsiruošiau į grybus . Jau esu sakęs - pabadauti man ne naujiena, iškrovos diena kartą per savaitę yra į sveikatą ir kūnui, ir sielai. Pojūčiai? - šąla kojos ir rankos, viskas lėtėja, vaikštau kaip per vandenį brisčiau - jei tektų tokią dieną intensyviau dirbti, prastas iš manęs būtų darbininkas. Grybų gerą kibirą pririnkau, dalį suvalgysiu, dalį - į šaldiklį, kitam kartui. Grybus valgyti nėra už ačiū - bulvės, sviestas ar margarinas, svogūnai, grietinė etc. - o jei dar skaičiuoti kurą… Vistiek tokie baltymai sezono metu yra pigiau (ir skaniau), kad galėtum juos ignoruoti. 

Pakeliui iš grybų užsukau į Norfos bazę - nebuvau dar ten buvęs. Ne tiek viliojo papildoma 5% nuolaida, kiek smalsumas. Pirkau Cheapy silkių file (240 g/2,35 Lt), citrinų, prieskonių - labiausiai pradžiugino Lietuvoje deficitinis Pepsi Max - kadangi šis gėrimas brangesnis už kavos puodelį (200 ml 0,36 Lt vs. 0,16 Lt už namie/darbe plikytą kavą), juo negalėsiu mėgautis kasdien - teks pasilikti laikams po “4 Lt/d. eksperimento”. Iš esmės bazė itin nenustebimo - skirta turbūt labiau didmenininkams. Nors visas kompleksas suprojektuotas it koks akropolis, kol kas tuščia ir nyku, veikia vos viena kita parduotuvė. Dauguma pirkėjų - savaitei apsipirkti atvažiavusios (hm, praktiškos) šeimos.

Sekmadienį kaip jau įprasta lankiausi turguje. Ten pigesni lenkiški kiaušiniai, moldaviškos paprikos. Pirkau jautienos inkstų - nors jie turguje ne kažinkiek pigesni, nei Norfoje - beliks išsirinkti receptą ir pigiai bei skaniai paruošti. Vėliau pasidomėsiu ir valgių iš širdžių bei plaučių receptais. 

Prisiminęs neseniai anapilin iškeliavusio kultinio virėjo Keitho Floydo pamokėlę, kaip išsikepti jūrinę menkę bulvariniame laikraštyje, užsukau į prie turgaus esančią žuvies parduotuvę - ten kilas jūrmenkės nekainuoja 8 litų, maksimoj tokia pati - virš 10. 

Šią savaitę buvo išaugęs susidomėjimas mano eksperimentu - ištraukas publikavo anarchistai ir balsas.lt, nuorodą įkėlė taupymo ekspertai, jaunimas cityout.lt diskutavo apie valgymą mokykloje… Toks dėmesys džiugina,  smagu gauti Jūsų komentarus, patarimus ir pasiūlymus. Ačiū Jums - skaitantiems ir rašantiems!

Rodyk draugams

(ne)sunkumai

2009-09-23

Prabėgo kita valgymo už 4 litus per dieną savaitė, laikas apibendrinimams. Išvada - gyventi galima, tik nepatogiai. Labai daug laiko atima kalkuliavimai, tinkamo maisto paieškos ir gaminimas. Jei žmogus turi dirbti (darbo paieška irgi darbas), auginti vaikus, slaugyti artimuosius - turėtų būti tikrai sunku. Kai vakare guliesi rydamas seiles, būni suirzęs - tikiu, kad 200 000 piktų žmonių armija šiandien lengvai galėtų sukelti didžiulius socialinius neramumus

Valgau pigesnius produktus, valgau mažiau (sveriu mažiau atitinkamai, kas džiugina). Kai kurie pigūs produktai ne mažiau skanūs, nei brangieji (Kaimiškos 2 r. dešrelės arba Seimo arbatiniai sausainiai). O vat “Turisto pusryčiai” buvo visiškai nevalgomi. Gausiai naudojuosi progomis nemokai pavalgyti renginiuose, mielai pasiduodu vaišinamas, labai gelbsti giminių duotos daržovės, pririnkti grybai. Įdomesnės tapo nuolaidos ir rinkodaros akcijos, tradicija tapo lankytis turguje. Į 4 lt limitą vargais negalais įtelpu, nors jei įskaičiuoti nemokamai gautus dalykus, tai nepavyktų. Dabar geriau suprantu, kodėl žmonės įlenda į tūkstantines skolas už šildymą ar elektrą - reikia stipriai save kontroliuoti, kad net turėdamas šaldytuve pomidorą ar sūrio jo nesuvalgytum, kai nori. Kalėjime ar ligoninėje paprasčiau - kiek ir ką atnešė, tą ir valgai.

Niekada nekreipdavau dėmėsio į gyvūnų subproduktus. Pigiuose produktuose dažnai naudojami (širdys, plaučiai, diafragmos, odelės, kraujo plazma etc.), gryname pavidale dar neišbandyti (nors planuoju pasigaminti ką nors iš inkstų). Sako, pigesniuose produktuose daugiau ir žalingų konservantų, bet juk neturiu iš ko rinktis. Sveikatos tokia dieta turbūt neprideda. Aišku, mitybos piraminės pagrindas - kruopos-bulvės-makaronai. Rytais nebrangu išsivirti avižinės košės, (ačiū Annai už patarimus) pasikepti kiaušinį ar paskrudinti kelias batono riekeles su trupučiu patarkuoto fermentinio sūrio. Iš košių patiko primiršta draugų prirodyta airiška košė colcanon. Gavau didelių agurkų - paieškojus, ką galima pasigaminti, maloniai nustebino troškintas variantas

Dažnai kirba mintis nutraukti eksperimentą anksčiau - darbas darbą veja, o ir koks skirtumas, po savaitės ar dviejų grįšiu į normalų režimą. Va jei taip metus ar du - būtų galima sukurti ir produktų kainininką, receptainę ar patiekalų kainos skaičiuoklę :) Apskritai, kai pagalvoji, kad tokiu režimu gyvenas dažnas studentas, jauna šeiam ar pensininkas, gėda būtų aimanuoti - tęskime, ką pradėję. Maloniai kviečiu ir Jus pasidalinti savo idėjomis, receptais ar patarimais ir palengvinti 4 Lt/d. dietą.

Rodyk draugams

Pirmos dienos

2009-09-09

Pirma diena. Ryte košė gavosi sprangi - ką gi, maža patirties, pyliau per mažai vandens ir pieno. Bet iki pietų jaučiausi sotus. Tiesa, viduriuose vyko visokie didelio komforto nekeliantys procesai, bet gyventi ir dirbti galima. Atsilaikius bendradarbių vaišinimams, po pietų jau ėmiau svajoti apie vakarienę. Kadangi įprastai daugiausiai suvalgydavau būtent per vakare, mano dinner buvo labiau panašus į light snack. Seilės teka kaip iš krano, geriu vandenį puodelis po puodelio. Taip, perspektyva eiti alkanam miegoti. O čia nėr kuo ir kaip rinktinės pralaimėjimo kartėlio nuplauti. 

Spėju, kad reikia planuoti valgyti daugiau/dažniau maisto. Rytdienai išsiviriau daug ryžių su daržovėmis, nebrangiai gavosi, žiūrėsiu, į kiek porcijų išsidalins, kad nereiktų kęsti alkio. Tikiuosi sutilpti į tuos 4 Lt per dieną. Peršasi išvada, kad vieno dydžio poreikių užtikrinimo riba “dideliems” ir mažiems, fizinį ar protinį darbą dirbantiems, vyrams ir moterims turi būti skirtinga.

Kadangi pusę dienos sėdėsiu konferencijoje, sutaupysiu “ant kavos”. Supratau, kad tokiu režimu gyvenant neprotinga atsisakyti pasiūlymų pasivaišinti slyva ar gabalėliu pyrago. Laukiu nesulaukiu pusryčių…

Antra diena: miegojau gerai. Ryte košę viriau skystesnę, daugiau pieno, išėjo gana skani, ir dar pavakariams liko. Bet apie devynias ėmė taip tragiškai skaudėti galvą, iki pat antros jaučiausi ligonis, nemačijo nė konferencijos nemokama kava su saldainiu. Jei taip maitinantis genda sveikata, tai maistui sutaupytas resursas atiteks farmacininkams. Beje, ar vitaminus turėčiau priskaičiuoti prie “4 Lt per dieną” biudžetui?

Pietums ryžiai su daržovėmis, indiški prieskoniai pikantiškai pataiso skonį. Vienas taupus draugas sako, kad žmogui turėtų užtekti ryžių ir vandens, bet dar darbui nepasibaigus jutau stiprų alkį. Vandens tiek nesu gėręs niekad, kiek dabar. Sako, kad vyrui turi užtekti 500 g porcijos, gal aš tiesiog dideli svyras, nžn. Vakare (viena akim žiūrėdamas TV liūdną vaizdą Vroclave)  išsiviriau didžiulį katilą makaronų su padažu (konc. pomidorai, svogūnas, turginės paprikos, nukainuotos giminių dešrelas et prieskoniai). Pasirodo, tuo didesnį kiekį verdi, tuo pigiau porcija gaunasi. Tik nuobodu valgyti tą patį. Nors jaučiausi prikirtęs, apie vidurnaktį vėl seilės kibirais - nesotu kažkaip? Keistas jausmas - apėmęs alkis, nors pilvas netuščias. Kitą savaitę reiks pasidomėti gaunamom kalorijom.

Dienos rezultatas - 3,32 Lt - visai neblogai (nemokama kava :). Ta proga išgėriau stiklinę akcijinio Švyturio (0,96 L) - kadangi ketvirtadienį vėl konferencijoje, o penktadienį badausiu, tad nieko baisaus dienos biudžetą viršyti :)

Nėra taip blogai - dar netįsta seilė žvalgantis į vitrinas. Kol kas jaučiuosi kaip, hm, ant dietos. Ima norėtis mėsos, tai pasipirkau pigių konservų - degustuosiu. O naujiena apie Maisto banko susitarimą su IKI visai pataisė nuotaiką. Trečiadienio planuojami pusryčiai - skardinė keptų pupelių čili padaže, pietums ir vakarienei turėsiu vakarykščių ryžių ir makaronų. Gyvenimas nėra toks jau blogas - kaip manote?  

Rodyk draugams

Na štai, pasirengimo savaitgalis baigėsi, suvalgyta karališka vakarienė (grybai su bulvėm, Švyturio ekstra, gabalas varškės pyrago). Atėjo laikas savo kailiu patirti, kaip tas būna - valgyti už 4 Lt per dieną.

Vaikštant po parduotuves užsirašinėjant produktų kainas šis iššūkis neatrodė toks jau ir baisus. Pagavau save neįsisąmoninant, kad reikės į dienos sumą sutilpti su 3, gal 4 pavalgymais. O kur dar priešpiečių ar popietės arbatėlės… Sudie kolai, sudie alui (kaip krepšinį reiks žiūrėti?!), tikriausiai, irgi…

Pasirodo, kai kurios ligonininės savo pacientus pamaitina už 4 lt per dieną. Aišku, ligoniai sakosi gyvastį palaiką naminiu maistu. Kalėjimuose, sako, geriau maitina.

Internetas pataria naudotis nuolaidomis ir užsipirkti didesnius kiekius maisto - taip ir padarėme. Turiu įvairių kruopų, iš turgaus bulvių, kopūstų, svogūnų. Pradėsiu nuo paprasčiausių dalykų, vėliau ieškosiu būdų tobulinti. Gal nepavyko nusipirkti pigiausių produktų, bet su laiku tikiuosi išmokti. Jei kamuos alkis, gersiu vandenį iš krano (ne, jis nėra visai nemokamas, bet…)

Taigi - pusryčiams avižų košė su šlakeliu pieno ir arbata (83 ct). Pietums - iš vakaro su svogūnais ir šiek tiek šoninės pakeptos bulvės, arbata (1,43 Lt). Vakare - paskaninta miežinių kruopų košė, arbata (1,28 Lt). Kol kas gaunasi visai neblogai - 3,65 Lt. Dienos bėgyje paskaičiuosiu, manau galėsiu sau leisti kelias slyvas ar obuolį. Gal kavos su sausainiu.

Kas dar - kalkuliuoti sąnaudas, ieškoti pigesnių produktų, ruošti maistą pačiam reiškia eikvoti daug daugiau laiko. Aišku, įsivaizduojam, kad būsiu bedarbis, laiko turėsiu į valias, bet visgi - laikas irgi pinigai.

Ir toliau čia rašysiu, kaip seksis (nepažadu, kad kasdien :) Susigundę prisijungti prie išbandymo mažo biudžeto mitybos planu (tegul ne mėnesiui - dviems savaitėms, savaitei, kelioms dienoms) - maloniai kviečiu! Praneškite ir dalinkitės įspūdžiais!

Rodyk draugams

Pamatęs, kad čia ir facebooke ėmė formuotis būrelis drąsuolių, pasitariau su “Maisto banko” draugais ir štai ką sugalvojome:

1) Eksperimentą 4 savaitės - su 4 Lt maistui per dieną pradedam nuo pirmadienio, rugsėjo 7 d., ir baigiam šeštadienį, spalio 3. Visus norinčius kviečiame prisidėti :) Kodėl 4 savaitės - atrodo, kad tiek būtų pats tas autentiškam patyrimui. “Maisto bankas” žada keturnedėlio pabaigoje surengti meet’ą, kur galėtumėme atšvęsti it kokie musulmonai ramadano pabaigą.

2) Aš jungiuosi prie “Maisto banko” blogo ir tenai rašysiu savo įspūdžius. Visus eksperimento dalyvius akinu sekti pavyzdžiu ir ten prisijungti (neturėtų būti sudėtinga, MB blogas irgi yra ”proudly powered by WordPress“). Jei nusprendėte reikale dalyvauti, bet į blogerių gurguolę negužėti - plz praneškite (komentaruose čia ar MB bloge), kad nuo pirmadienio 4 dienas valgysite už 4 litus. 

3) Ištverminguosius ir kūrybinguosius quest’o dalyvius “Maisto bankas” žada apdovanoti specialiais marškinėliais (T-shirtų perspektyva džiugina, tik bus sunku rasti XXXL dydį :).

Na ką go - šiandien žygiuosiu parduotuvėn dairytis kainų ir kurpti optimalios mitybos taktikas suvaržyto raciono sąlygomis. Savaitgaly turiu atiduoti skolą - komentarą apie čigonus. Tad stiprybės - nuo pirmadienio startuojam :)

Rodyk draugams

Valgyti už 4 Lt/d.

2009-09-02

Hm, vakar susimąsčiau, kad artėjant įstaigos reorganizacijai šansas atsidurti gatvėje yra 1:4. Dar ne pasaulio pabaiga, svarstau - juk penktadalis Lietuvos jau kuris laikas kažkaip verčiasi maistui išleidžiant vos 4 litus per dieną. Su draugais miesčionimis diskutavome - ar pajėgtume išgyventi. Ekspertai blogiems laikams ragina ruoštis iš anksto, todėl nusprendžiau savo kailiu išbandyti bedarbio mitybos režimą.

Praradus darbą, išeitinės išmokos ar santaupos leistų trumpam prisitaikyti ir apsiprasti. Tad pirmą savaitę skirkim situacijos ištyrimui ir pasirengimui. Juk praktiškai niekad neskaičiuodavau išlaidų maistui - ko reikia, tą ir perki. Ką gali nusipirkti už 4 Lt - kavos puodelį mieste; alaus bokalą akcijos metu; silkės gabaliuką su svogūnais savivaldybės “Pasitarimų bare”;  makaronų pakelį… Teks kulniuoti parduotuvėn ir susiplanuoti sunkmečio valgiaraštį.

Kad eksperimentas būtų autentiškesnis, susigalvojau tokias taisykles: 1. Eksperimento trukmė - 3 savaitės (dievaž nežinau ar tiek ištversiu) 2. Jei valgau anksčiau turėtą, gautą dovanų maistą - paskaičiuoti jo vertę pagal svorį ir protingą rinkos kainą. 3. Jei verdu didesnį kiekį/valgau ne vienas - paskaičiuoji suvalgytos porcijos kainą. 4. Vieną dieną per savaitę leidžiama susiveikti nemokamo maisto (svečiuose pas mamą, prisigrybauti, elgetauti, labdaros valgykloj). 5. Vieną d./sav. leidžiama badauti (na, man tai ne pirmiena, tik ne priverstinai). 6. Taip sutaupius galima sau leisti “šventę švęst“. 7. Fiksuoti savijautą, pojūčius, nuotaikas, papildomas sąnaudas ar kliūtis (na, ne “supersize me” stiliumi, bet visgi). 8. Dalintis išmoningais sprendimais, receptais ir pan.

Žodžiu, pažvelkim skurdui į akis. Norite prisijungti?

Rodyk draugams