BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Filantropijos baruose besidarbuojantys sykį ir visiems laikams turėtų liautis vartoti šiuos penkis ydingus kalbos darinius:

5. Nevalstybinės organizacijos. Nors kalbos prievaizdai sako, kad sąvoka “nevalstybinė” yra tikslesnė nei “nevyriausybinė”, reikia atsižvelgti į tai, kad bendrinis visuomenines ne pelno organizacijas apibūdinantis terminas “nevyriausybinės organizacijos” sėkmingai prigijo ir įsišaknijo tiek teisės ir administracinių aktų terminijoje, tiek žiniasklaidoje ar bendrinėje kalboje. Suprasdamas visus prasto vertinio iš anglų kalbos (o ir 1945 m. nukaldinto originalo) netobulumus nesiplėtodamas teigiu, kad “nevalstybinės” yra dar didesnis blogis. UABus turėtumėme priskirti nevalstybinėms organizacijoms irgi?

4. Visuomenininkai ir pilietininkai. Jei galvoje neturimos egzaltuotos megztosios beretės, kreidelėmis už tiesą kovojantys patvoriniai ar Sąjūdžio 3.0 fosilijos, nevyriausybinių organizacijų vadovų ar aktyvistų nederėtų vadinti tokiais žodžiais. Nežinau, kaip jums, bet man tas terminas skamba atlaidžiai-pašiepiančiai - kokie-tai rimtais darbais neužsiimantys skandalistai prieplaukos. D.Kuolio ir V.Muntiano galutinai diskredituotos etiketės.

3. Savanorystė, savanoriauti. Savanoriškai be atlygio dirbantys savanoriai - svarbų indėlį į visuomenės problemų sprendimą įnešantys piliečiai ir pilietės, jiems pagarba ir saliutas. Jie be atlygio dažniausiai dirba ne todėl, kad apmokamo darbo neranda. JAV skaičiuojama, kad savanorių indėlis į ekonomiką per metus siekia 171 milijardą dolerių. Žodis savanorystė man skamba kaip ilgasijonių davatkų ar supermamulių pasilakstymai arba nesusitupėjusio jaunimėlio savęs paieškos gyvenime (net jei dalis savanorių turi šią motyvaciją, ji nėra generalinė). Savanoriauti man skamba kaip vagiliauti, obuoliauti, išdykauti ar svetimoteriauti - daryti kažką keisto, sezoniško ar tokio, kuo nelabai norėtųs pasigirti. Aš neteisus?

2. Nepelno siekiančios organizacijos. Loginė klaida - nėra tokio dalyko, kaip nepelnas (ar “ne pelnas”), juo labiau negalima jo siekti. Ne ką geriau sakyti, kad organizacijos yra “pelno nesiekiančios” - turėtum būti apskritas kvailys, jie dirbdamas aktyviai siektum negauti pelno - tikriausiai tuomet trokštum turėti jei ne nuostolį, tai apskritą nulį. “Ne pelno siekiančiomis” visuomenines organizacijas manding dažniausiai labiausiai mėgsta vadinti finansininkai, buhalteriai ir ekonomistai (tie patys, kur sako “pinigėliai” ir neteisingai kirčiuoja žodį káina etc.) Ne pelno organizacijos (angl. not-for-profit, non profit organisations) pelną gauti gali, ir sveikintina jei dirba pelningai - tačiau pelno neskirsto savo dalininkams, o naudoja savo įstatuose numatytiems visuomenei naudingiems tikslams siekti.

1. Visuomeniniais pagrindais. A.Brazausko ir B.Bradausko žodyno reliktas. Prieš akis iškyla 7 dešimtmečio klasikinės tarybinės komedijos “Tarnybinis romanas” personažas Šuročka iš buhalterijos, iš bendradarbių “visuomeniniais pagrindais” renkanti po 50 kapeikų tai kieno nors laidotuvėms, tai gimtadieniui. Kaip čia neprisiminti DOSAAFo markučių po 2 kap., kurias savanoriškai-privesrtinai pirko spaliukai ir pionieriai. Žodžiu, palikime tą rusų kalbos vertinį istorijai kaip graudžiai juokingą prisiminimą epochos, kurioje visuomeninės organizacijos tebuvo valdžios muliažas, fake’as.

Ką nors praleidau? ;)

Rodyk draugams