BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prabėgo sunki eksperimento valgyti už 5 litus per dieną savaitė. Sunki, nes buvo ne tik daug darbo, mažai laiko ir miego. Labiau dėl to, kad valgiui kasdien teišliedžiant vieną apskritą pinigą smalsumas ir diskomfortas pamažu virsta susierzinimu, pykčiu ir desperacija.

Jei anksčiau laisvą minutę būdavo smagu pasižvalgyti po kulinarines laidas ir blogus, tai dabar draugų Facebooke skelbiami skanėstų paveikslėliai kelia siutą. Kitaip skaitau net užrašus ant įstaigų durų „Pietūs 13-14 val.”

Šią savaitę buvo renginių ir svečių, tad buvau vaišinamas ir noriai vaišinausi. Organizmas visaip rodo ženklus - „vaišinkime mane, vaišinkite!” Tik „prabangesnis” maistas - šmotelis picos, faršu su ryžiais kimšta paprika ar gabalėlis pyrago - džiaugsmo sukėlė nedaug. Pasibaisėjau supratęs, kad maistą vartoju kaip kurą - greitai, neskanaudamas, be didesnio malonumo. Kaip perdžiūvusi dirva sugeria bet kokią drėgmę, taip mano organizmas godžiai priima angliavandenius, baltymus ir riebalus. Nes nepilnavertė mityba ilgainiui virsta kankyne.

Bandydamas pigiai prikimšti gūžį, griebiausi taktikos “kruopos-bulvės-makaronai”. Išsiverdi dienai katilą perlinių kruopų košės su bulvėmis, pagardini morka, salieru, svogūnu bei žiupsniu ciberžolės - ir valgai visą dieną. Sotu - net svoris nebekrenta - bet valgymas atbulais dantimis džiaugsmo neteikia.

Nekantriai laukiu paskaityti, kaip verslininkai Alesia ir Romualdas Mačiuliai sugebėjo savaitę dviese maitinti už 70 litų - tiesą sakant neįsivaizduoju, kaip įmanoma už tiek pietums valgyti kepenėlių troškinį su prašmatniu garnyru - grikiais su grybais ir moliūgu - visą tai užpylus bešameliu.

Trečiadienį buvau koncerte - bilietus turėjau gerokai iš seniau. Vietoj dviejų valandų užtrukęs keturias supratau, kad arba tuoj susmuksiu šalia stripinėjančių melomanų, arba turiu eiti į bufetą. Neradęs ten vandens, buvau priverstas rinktis tarp alaus, sidro ir limonado. Pasirinkai geriausią kiekio ir kainos santykį - už skardinę alaus sumokėjau nepadoriai daug. Tačiau alų išmaukiau kaip skystą duoną. Penas sielai neteikia daug malonumo, kai pilvas groja maršus.

Piktumas ima visur - sankryžoje knieti papypsėti žioplam vairuotojui, aprėkti vampsintį šunį, prie kokio straipsnio internete suraityti rūstų komentarą. Agresiją keičia vangumas ir mieguistumas - kovodamas su kalorijų stygiumi, organizmas vis dažniau bando persijungti į taupesnį snaudimo režimą.

Kovoti su apatija ir neigiamomis emocijomis padeda muzika. Trankios melodijos leidžia paspartinti žingsnį kai to reikia, arba nuleisti garą. Gal todėl pro senų golfukų ir audinių atdarus langus taip dažnai liejasi bumčikai?

Dalykiniuose pasitarimuose nebegirdžiu nė pusės to, kas kalbama. Akys slysta į lėkštelę su šokoladu ar sausainiais, kurias kasdieniškai įprasta dalintis. Bandymai koncentruotis ties darbo reikalais pralaimi prieš galingus saldėsių skleidžiamus fluidus. Dabar žinau, kodėl dietos besilaikančios moterys sako, kad namuose negali būti nė vieno saldumyno - jos girdi, kaip šokoladas kviečia „paimk, suvalgyk mane”. Pasirodo, tuos balsus girdėti gali ir vyrai.

Nervuoja tai, kad lėkdamas darbuose negali pasistiprinti kavinėje ar valgykloje. Net ir paprastučiai pietūs tikrai pigioje „Vilniaus degtinės” valgykloje surytų didžiąją dalį dienos biudžeto. Pavargęs nuo kruopų ir sausos duonos užsukau į parduotuvę, peralkęs ir tikėdamasis greitai stverti ką greito ir paprasto. Deja, įperkamo maisto teko pasižvalgyti. Alkanam lankytis net ne pačioje prašmatniausioje krautuvėje - tikras liūdesys.

Galiausiai, pirkinių krepšyje atsidūrė pigiausias batonas, nukainotos skrandukų salotos, II rūšies įtartinai minkšta dešra, pigiausias tepamas sūrelis, kopūstai marinate. Sumokėjau mažne 12 Lt, visa tai darbe suvalgysiu per keletą dienų.

Batonas deja nuliūdino. Seniai jo nebuvau ragavęs, tad viltingai suleidau dantis į jo minkštimą ir… - tarsi į vatą. Nežinau, kaip juos kepa, bet man jis pasirodė kažinko pripūstas. Suspaudus batono riekelę paverstum nedideliu kąsneliu. Salotos irgi nenudžiugino - tai ne kas kita, kaip pagerintas majonezas - tiek daug ten to padažo. Skanu, bet greitai buvau vėl alkanas. Duona su uogiene ar plonai užtektu medumi - daug sotesnis užkandis.

Paradoksalu, bet sportas malšina alkį. Po treniruotės sugraužus obuolį, valgyti nesinori porą valandų - vakarienė ir sutaupyta. O turint prabangą eiti anksčiau miegoti, sutaupyti galima ir dar daugiau.

Nuotaiką praskaidrina ir tai, kad 5 Lt per dieną iššūkį stoiškai išlaikė būrelis žinomų veikėjų. Seimo narys Remigijus Šimašius paprotino sąrašu įžvalgų, žurnalistė Jovita Valeikaitė pasidalino įstabios spalvos burokėlių ir pomidorų sriubos receptu. Ačiū už solidarumą!

Tiesa - žadėjau pasidalinti nebrangaus vištienos širdelių troškinio receptu. Procesas paprastas - širdeles verdame 20 minučių, tuo tarpu užkaičiame virti bulves. Pakepiname porą svogūnų, su jais apkepame dosnų šaukštą miltų, ir lėtai pildami vandenį išmaišome. Druska, pipiriukai, kiti prieskoniai (aš bėriau žiubsnį „bebro uodegos” - gaunasi tirštokas padažas, į kurį suverčiame širdeles. Kol jos troškinasi, gaminame bulvių košę (šlakelis karšto pieno, šaukštas sviesto), iš stiklainio traukiame porą naminių raugintų agurkų - ir vuala. Gaunasi 5-6 porcijos, vienos savikaina priklausomai nuo dydžio - 0,9-1,08 Lt. Valgydama šeimyna patiekalo neišbrokyjo - tik sakė, kad troškinyje gerai pritiktų ir vienas kitas pievagrybis - jei biudžetas leistų :)

Širdingai dėkoju visiems komentuojantiems ir besidalinantiems patarimais. O ypač ačiū tiems, kas aukoja 5 Lt telefonu 1343 ar portale aukok.lt.

#5Ltdienai

Rodyk draugams

Eligijus Masiulis neteisus. Tiksliau, ne visai teisus. Negalima visų bedarbių, skurstančiųjų vadinti tinginiais. Daugelis jų dirba - tik ne tą ir ne taip, ko norėtų valstybė.

Trečdalis šalies ekonomikos - šešėlyje. Ne paslaptis, kad dalis darbo biržoje „stovinčių” žmonių šį bei tą dirba už vokelius. Arba užsiima kontrabanda. O kai kurie - ir dar labiau nemaloniomis veiklomis. Jei ne jums, tai jūsų pažįstamiems žiū ir vėl pavogė telefoną, dviratį, vaikišką vėžimėlį. Nulupo mašinos numerį, veidrodėlius ar iškūlę langą spruko su magnetola.

Dažniausiai tokie niekadėjai lieka nenubausti. Nes kai anuomet sučiupome dviračius bandančius nugvelbti jaunuolius, realios bausmės jie negavo - išskyrus teistumą ir dar gilesnę integraciją į šešėlinės veiklos domeną.

Šią savaitę sučiupau europadėklų (naudojame juos sandėliuose) vagį. Vidury darbo dienos pasiėmęs porą jau vilko kažkam, kas superka (sako moka 25 Lt už gerą). Paklausus, kur keliauja, metė paletes vidur gatvės ir dėjo į kojas kiek neša.

Kadangi netoliese kelios metalo supirktuvės, kasdien matome trumpai kirptus vyrus, ten tįsiančius viską, už ką gali gauti litų. Sykį sustabdžiau trijulę, mano kieme nuo ryto bandančią nuardyti tvorą. Kadangi tvora ne mūsų (tarybine, niekieno), tai iškviesti policijos pareigūnai daugiausia, ką galėjo daryti - nuvežti niekdarius į nuovadą „asmenybėms nustatyti”. Po poros dienų mačiau tuos pačius darbštuolius iš apleisto sovietinio tualeto lupančius ir nešančius priduoti vamzdžius.

Menkesni veikėjai kasdien revizuoja šiukšlių konteinerių turinį, paslaugiai už mus išrūšiuodami aliuminį, stiklą ir plastiką, už kurį centus moka supirktuvės.

Ar šie žmonės turi pasirinkimą, ką dirbti? Sutikime - prasimanyti centų juos gena alkis. Dabar tai patiriu savo kailiu - po menkų pietų ir ilgos darbo dienos rodos ne tik suėsčiau arklį, bet galėčiau pagrobti ir sudoroti zoologijos sodo žirafą.

Pamaitindami juos, sumažiname desperaciją imtis blogų darbelių, kurių žalą patiriame daugelis - jei ne tiesiogiai, tai per mokesčius, kuriuos išleidžiame policijai, teismams ir kalėjimams. Kalinio dienos mitybai, beje, skiriame 7 litus.

Dar liūdniau darosi suvokiant, kad paramos maistu prašo ir dalis „normalių” šeimų - kuriose abu suaugę turi legalius, bet menkai apmokamus darbus, augina vaikus. Socialinės politikos žinovas prof. Romas Lazutka sako, kad skursta 10-15 proc. dirbančių.

Kita mano eksperimentą stebinti moteris prisipažino: „dirbu laborante, gaunu 900. Visos kolegės tiek gauname. Keletas turi vyrus ir iš dviejų atlyginimų išgyvena. O as esu išsituokusi, ir maistui taip pat galiu skirti tik tuos 5 litus, nes auginu ir sūnų. Mums reikia mokėti už butą, šildymą, pirktis rūbus. Kodėl dirbantis žmogus priverstas būti elgeta?”

Tad ar tikrai nevalgo tas, kas nedirba?

Bet grįžkime prie valgymo už 5 litus per dieną. Mano patirtis internete pakomentavo viena šeima, turinti du vaikus studentus. Gyvena iš vyro algos, o moteris mažne visą dieną triūsia, kombinuodama maisto sutuoktiniui ir sūnums - verda kepa troškina, raugina marinuoja. Laksto po turgų, ūkininkus, ieškodama kukliam šeimos biudžetui įkandamų maisto produktų. Kitas komentatorius šitai apibūdinai taip - juk tai darbas pilnu etatu.

Taigi - prasimanyti valgio turint nedaug skambančių kišenėje - irgi darbas. Todėl tinginiais nebepravardžiuokite. Ir to darbo rezultatai, žinokite, nėra labai jau džiugiai įkvepiantys.

Nuobodu

Ilgesnį laiką valgant už penkis Lt per dieną, susidurtumėte su dar viena bėda - tai nuobodulys. Kruopos, bulvės, makaronai; kopūstai, morkos, burokėliai; duona, duona, duona. Obuoliai, arbata. Vienas kitas kiaušinis, dešrelė. Ir vėl viskas iš naujo ratu - kruopos, bulvės ir t.t.

Žmogus - ne robotas. Jam reikia ne tik angliavandenių, baltymų, riebalų ar kilokalorijų. Valgant reikia emocijų - mėgautis, skanauti, gardžiuotis.

Mūsų, vyrų, saldėsiai netraukia - bet moterims tokia blanki mityba yra peilis. Pasižvalgius po įperkamų desertų skyrių, pasilepinti yra ne baisiai kuo. Pakelis arbatinių Seimo sausainių kainuos apie litą. Nebrangūs ir džiūvėsėliai ar trapučiai - jei valgytume su šaukšteliu naminės uogienės, visai pakenčiama. Dar yra nuo vaikystės pažįstami želė ar kisielius.

O ką daryti, jei norisi šiuolaikiškų gardėsių? Paieškojus įmanoma - varškės sūrelį radau už 39 centus, o nukainotą jogurtą už 0,55 Lt. Skonis - kitas jau reikalas.

Pats aš, sukilus reikalui suvalgyt ką saldaus, pasirenku langelį juodo šokolado - nelygu gamintojas ar gauta nuolaida, tiek jums tekainuos 20-30 centų. O dar geriau - ant patiekalo pasitarkuoti kampelį padžiūvusio „Džiugo” sūrio. Asmeniškai man šeštuoju skoniu vadinamo umami* trūksta labiau, nei saldumo

Studentiški valgiai

Valgytojui už 5 Lt per dieną Facebooko draugai pataria prisiminti studentiškus laikus. Batonezas - batonas su majonezu - vilioja ne daugiau, nei pakelis pigių čipsų. Tokių pigių kalorijų pasekmės - amerikietiški sotumo ir alkio kalneliai. Nutariau pasigaminti ką nors sotesnio.

Apsidžiaugęs viename prekybos centre pasiūlyta 25% nuolaida makaronams (tad pigiausių fusilli pakelis atsiėjo tik 59 centus), juos iš vakaro išviriau, o pietums pasišildžiau, įmaišęs smulkiai susmulkintą ir mikrobanginės pašildytą dešrelę. Padažui tiko šaukštas nebrangaus kečiupo, skiesto šiltu vandeniu. Skonis - visai pusė velnio.

Makaronus užkandus kininio kopūsto salotomis, tokių pietų darbe kaina - 0,74+0,45=1,19 Lt. UŽ tiek papietavęs pavakariams tikrai sau gali leisti ir vieną tų aukščiau aptartų saldumynų.

Tiesa, pjaustydamas I rūšies dešrelę joje radau žydro celofano. Nebūna pigiai ir kokybiškai?

Kitas pamirštas atradimas - blynai. Nesu jų mėgėjas. Vėlų vakarą po darbų grįžę su pačia supratome, kad vakarienės nėra, o pilvai ne tik maršus groja - alkis stogus rauna. Tuomet blynai - tikra 20 minučių išeitis.

Pora kaušelių pilno grūdo kvietinių miltų, stiklinė pasukų, pora kiaušinių, ir gabalas nuo Halloweeno likusio moliūgo. Dar subėriau porą šauštų šeimos nesuvartotos varškės, ir puft! - vakarienei trys keptuvės auksaspalvių blyniukų. Niam! Vyriškai porcijai sunaudojau produktų už pusantro lito.

Šiandien sutilpti į 5 Lt bandysiu virdamas pomidorinę ryžių sriubą (turiu skanučių pernokti baigiančių naminių tomatų) ir vištų širdelių troškinį (tegul jums rojum būna pomirtinis paukščių pasaulis, perekšlytės - 650 gramų širdelių pirkau už 2,89 Lt). Kaip seksis, parašysiu kitąsyk.

Ir nepamirškite - 5 litus nepasiturinčių maitinimui skirti galite tel. 1343, o daugiau - portale aukok.lt :)

#5Ltdienai

* Japoniškas umami skonis dabar dažniausiai sukuriamas keikiamų glutamatų, bet natūralaus umami efektą gausite maistą gardindami ne tik sūriu ar sojos padažu, bet ir pomidorais, salierais; taip pat valgydami kininį kopūstą, špinatus, jūros gėrybes, grybus.

Rodyk draugams

Kaip ir daugelis Lietuvoje, Vėlinėms keliavome pas gimines ir lankėme kapus. O ten - pokalbiai apie moliūgus ir keistą sumanymą valgyti už 5 litus per dieną.

Prakalbus apie tai, ką ir kaip šiomis dienomis valgau, neišvengiamai paliestas ir klausimas „kodėl?” Ir vėl tas šimtus kartų girdėtas „argumentas” - kam reikia gailėti ir remti žmonių, kurie nieko nedirba ir verčiasi iš pašalpų.

Čia tuoj pat prisimenamas tikras atvejis, kuomet ieškant pagalbinio nekvalifikuoto darbininko sunkiai tokį rasi - iš darbo biržos atsiųstas paprašė pažymos, kad dirbti jis negali; kitas girtas, o iš trečio naudos kaip iš ožio pieno - eik iš paskos ir taisyk.

Klausiu - na ir kiek tokių lebedų, jūsų manymu, tarp skurstančių ir reikalingų paramos, yra? „Maisto banko” duomenys rodo, kad tarp maisto labdaros gavėjų socialinės rizikos šeimų ir asmenų - mažiau nei dešimtadalis. Didžioji dauguma norėtų dirbti ir užsidirbti, bet negali - dėl sveikatos, amžiaus, būtinybės prižiūrėti vaikus.

Regionuose daug didesnė bedarbystė, nei didmiesčiuose - padoresnio darbo sunku rasti. O sutikus dirbti už minimalią algą reikia pridėti ir išlaidas kelionei, brangesniam maistui, o kur dar laikas, kurį buvo galima skirti tvarkantis apie ūkį, ruošiant atsargas žiemai ir pan? Viską sudėjus ant vienos svarstyklių lėkštės, ant kitos padėjus socialines išmokas liekant namuose - skirtumas kažin ar motyvuoja.

Galiausiai šeiminykščiai pripažįsta, kad ir kaime „pašalpinių” lodorių kas dešimtas. Tokie, kaip liūdnai pagarsėjęs Zebkinas, turėtų būti laikomi veltėdžiais-profesionalais. Savivaldybių socialinių darbuotojų darbas ir yra atpažinti tokius galinčius dirbti (o greičiausiai ir dirbančius kur nors neoficialiai), ir reikalaujančius „priklausančių” pašalpų bei kompensacijų. Girdėjau Panevėžio socialinius darbuotojus pasakojant, kad savivaldybėms perėmus socialinių išmokų skyrimą, nenorintys nuo negalinčių jau ir atsijoti.

O tai ar taip su tais „tinginiais veltėdžiais” tvarkydavosi anais laikais? - klausiau vyresniųjų, važiuodamas pro buvusio kolūkio „Tarybų Lietuva” laukus. Auklėdavome darbo kolektyvuose, atsakė. Keikdavome brokdarius dvejetukininkus, girtuoklius pravaikštininkus, bet turėjome pakęsti, iš darbo nevydavome. Vadovautasi karine sistema - „nemoki - išmokysim, nenori - priversim” - tik kažin ar efektyviai. Bet dabar kiti laikai.

Taip sutartinai ir priėjome išvados, kad didžioji dalis nepasiturinčių skurdo ir varganos mitybos visgi savo noru nepasirenka. Daugelis jų ir nori, gal ir mokėtų - bet negali. Senatvė, ligos, vaikai, vietos ekonomikos nuosmukis, prarasti socialiniai įgūdžiai - priežastys įvairios. O negalintiems verta ir būtina padėti.

Provincijos privalumai ir trūkumai

Apsilankius mažiau žinomose periferijos parduotuvėse jausmo, kad čia pramisti lengviau, neatsirado. „Alytaus duonos” firminėje parduotuvėje pagulėjusios duonelės kaina su nuolaida vis dar didesnė, nei pigiausių gaminių sostinės prekybos centruose. Tiesa, tenykščiai kepėjai duoną kepa iš natūralių medžiagų, naudoja daug rankų darbo, taigi ir savikaina nėra mažiausia.

Užėjęs į vieną iš Telšiuose veikiančių krautuvėlių „Čia”, dėl jos sąsajų su „Žemaitijos pienu” tikėjausi rasti pigesnės varškės ar kefyro. Deja, kainos ir su nuolaida teprilygsta pigiausiems prekybos milžinų nuosavų prekės ženklų linijos ekvivalentams. Nebent už tą pačią kainą gaučiau geresnę kokybę. Pasikuitęs nukainotų prekių skyrelyje likau nemaloniai nustebęs - daugelis siūlomų pieniškų gėrybių su nuolaida buvo pasibaigusio galiojimo. Matyt, yra kas perka ir tai…

Tačiau nustebino dešrelės. Pirmos rūšies dešrelių pakuotę siūloma pirkti vieną, o kitą gauti nemokamai - priedo taikoma 30% nuolaida. Aštuonios dešrelės už 4,99 Lt - neblogai. Į pirkinių krepšelį pakliuvo ir šiaip jau nebrangūs bananai su 40% nuolaida - sako, tie su dėmelėmis vertingesni už žalsvai geltonus :)

Savaitės rezultatai

Ką galiu pasakyti įpusėjęs antrąją eksperimento „valgyti už 5 litus per dieną”? Nelengva, bet įmanoma. Gaminant valgį „į priekį”, nuodugniai planuojant, nepasiduodant pagundoms paišlaidauti - gyventi galima. Nors ir jaučiuosi pasilpęs (tiek fiziškai (numečiau virš 5 kg svorio), tiek imuniteto prasme (prikibo peršalimo kvaraba)), emociškai įsitempęs - gyvenu su mintimis, kad taip gyventi tenka kas penktam. Dabar aišku, iš kur tiek piktų komentarų internete ir burnojančių ant visų ir dėl visko - šitaip valgant optimizmas ir linksmumas garuoja greitai.

Vartant valgymo dienoraštį, sunku ir berasti ką nors įdomesnio - valgis neįmantus ir monotoniškas.
Trečiadienis atsiėjo 4,77 Lt. Pusryčiams avižų košė ir balinta kava, pietums - daržovių sriuba su duona ir apdainuotais kalakutienos maltinukais. Užkandžiams pora obuolių, arbata ir stiklinė pasukų (turguje litrą šio produkto radau už 1,20 Lt). Grįžęs po krepšinio treniruotės alkanas nebuvau - pasitenkinau likusia puse pakelio varškės su duona ir arbata su pora nuo šeimynos stalo nukneckintų marmeladinių saldainiukų.

Ketvirtadienį per plauką viršijau normą - suvalgyta už 5,01 Lt. Koją pakišo pusryčiams pievagrybiais ir svogūnu gardinta grikių košė. Nors draugai prirodė, kur gauti pigiausių grikių, keli pievagrybiai išpūtė išlaidas. Vienas liūdnų atradimų yra tai, kad kitiems juokingai pigūs dalykai - pievagrybiai, varškė, bananai, silkė - bus sunkiai įkandama bloznai piniginei.

Tiesa, tądien be įprastų sriubos, obuolių ir bulvių su raugintais kopūstais pasimėgavau langeliu juodo šokolado, o vakare su šeima gaminome pagal Beatos Nicholson receptą. Patiekalas žinoma nesudėtingas, tačiau Pilno grūdo ežiukai pasirodė ir skanūs, ir neskriaudžiantys kišenės (porcija atsiėjo 42 centus).

Penktadienis, halloweenas - kaip čia be moliūgų. Ryte gaminau sorų košę su moliūgais, kava ir obuoliai vėliau. Per pietus pasitenkinau makaronų tirštasriube su vištiena (tiesa, man teko tik sultinys - mėsą suvartojo šeimyna). Vakare - nuo vakar likę grikiai. Kelionėje pasitenkinau rieke duonos ir arbata, tad dieną baigiau išleidęs rekordiškai mažai - vos 3,09 litus. Tai įmanoma tik gaminant didesnį kiekį ir jį paskirstant kitoms dienoms.

Šeštadienis - vėl soros su moliūgais, vėl obuoliai, vėl makaronai ir kininio kopūsto salotos su virtomis bulvėmis. Vakare - daržovių sriuba ir duona su gabalėliu naminio sūrio. Dienos rezultatas - 4,64 Lt.

Sekmadienis - vėl svečiuose ir kelionėse. Ryte močiutės košė, pietums didelei kompanijai keptas bulvių plokštainis. Man teko pigesnė versija su varške, kiti ragavo kitoje skardoje vištiena gardinto kugelio. Po ginčų, ar pačių užaugintas bulves ir kitas daržovės iš viso dera traukti į apskaitą, nustatėme sutartinę porcijos kainą - 1 Lt. Vakare - lauktuvėms įdėti kopūstų maltinukai ir gabalėlis plokštainio, plius užkandžiams sukrimsti obuoliai ir akcijinis bananas. Viso - 4,82 Lt.

Ilga litanija gavosi - kitą savaitę stengsiuosi rašyti dažniau ir trumpiau. Ačiū, kad sekate ir palaikote!

PS - 5 litų auka nepasiturinčių maitinimui - tel. 1343 :)

#5Ltdienai

Rodyk draugams

Moliūgadienis

2014-10-31

Šiandien Vilnius įtartinai tylus. Kiemuose mažiau mašinų, gatvėse vos vienas kitas praeivis.

Vilniečiai įsiklausė į medikų kvietimus dėl smogo likti namuose? Veikiau ruošiasi šventiniam Halloweeno vakarui - gaminasi drakulų kostiumus, skobia moliūgus, parduotuvių eilėse stovi prie saldainių…

Kalbant apie moliūgus - nepatinka man mintis, kad dešimtys tūkstančių šių gražuolių bus paversta šviestuvais ir vėliau išmesta. Metas toks, kad moliūgai tikrai pigūs - net prekybcentriai parduoda su nuolaida, gali rasti už 1,19 Lt/kg vietoj buvusios kainos 2,99. Tik valgyk ir norėk!

Aišku, kad cheminių žvakių prirūkyti moliūginiai šviestuvai maistui sunkiai pritaikomi. Štai Švėkšnoje šiandien vyksiančios tradicine tampančios šventės “Mes už šviesą” organizatoriai žada moliūgų žaliavos neišmesti, o atiduoti “Maisto bankui”.

Tačiau šiuo klausimu visgi yra keletas naudingų patarimų. Pirma - neišmeskime “vidurių”. Moliūgų sėklos yra vertingas baltymų, vitamino E, zinko ir kalio šaltinis. Padžiovinę pasikepkim - ir nereikės už šį puikų užkandį ar sriubos/salotų pagardą krautuvėj mokėti pinigą.

Antras - pašalinę vidurius, su ledams skirtu kaušeliu ar pan., išskobkime kiek galima daugiau minkštimo - moliūgos sieneles palikime maksimaliai plonas. Nė nereikia sakyti, kiek puikių dalykų galime pasigaminti ši minkštimo - sriubos, blynai, pyragai etc.

Bet svarbiausia - nežaiskime su maistu. Valgydamas už 5 litus per dieną, skaičiuoju kiekvieną centą, ir švaistytis maistu yra per didelė prabanga. Todėl šventinei dekoracijai naudosiu ne peilį, o flomasterį.

O moliūgų pigumas irgi išeis į naudą - pusryčiams šeimynai išviriau sorų košės su moliūgais. Užtrukau vos pusvalandį (ačiū virtuvės kombainui), košę pagardinau žiupsniu cinamono, o smaližiui sūneliui vietoj jo dėjau šaukštelį medaus. Na, o likęs moliūgas vakare keliaus į blynus.

Ir žinoma kviečiu pabandyti valgyti už 5 litus per dieną - patirkite, ar lengva pramisti už tiek. O sutaupytus pinigus skirkite labdarai - dabar su nepasiturinčiais pasidalinti galima ne tik siunčiant 5 litus trumpuoju telefono numeriu 1343. Didesnę sumą galime pervesti naudojantis portalu Aukok.lt - ačiū Jums labai!

#‎5Ltdienai‬

Rodyk draugams