BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje svarstėme naujus 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos finansavimo prioritetus. Ministerija siūlo nemažai (šimtus milijonų Lt) skirti bendruomenėms, kurias norėtų įgalinti svariau prisidėti prie žmonių problemų sprendimo pažeme.

Šiandien buvau trumpam užsukęs į Šnipiškėse biurą turintį „Maisto banką” - per visą kiemą išsirikiavusi eilė žmonių laukia, kada prasidės ES paramos maistu dalybos - duos ne tik miltų, kruopų ir makaronų, bet ir cukraus bei aliejaus. Liūdni, suvargę žmonės. Kam jie rūpi, kuriai Vilniaus bendruomenei?

Pėsčiomis eidamas palei penkiaaukščius skaičiuoju po balkonais įsikūrusias benamių kolonijas. Seniai įdienojo, o štai sėdi sutūpę penkiese. Kvepia kaip tarybinėje kirpykloje. Tolėliau apsiklojęs guli barzdotas vyras. Galiu tik spėlioti, koks jausmas gulėti ant kartono darganotą rudens dieną, apsisiautus keliomis palaikėmis antklodėmis.

Greta - kaimynų puoselėjami darželiai, dailiai apkarpyti medeliai, užsėta veja. Priešais - nutriesta tvora. Atsiprašau už vaizdinį, bet matyti, kad žmogaus tuštintasi stovint, ir ne kartą (Jėzau, ką jie valgo!?).

Už poros žingsnių - šiukšlių kalneliu pavirtusi specializuota dėžė šunų išmatoms. Šalia - verslo centras, kuriame įsikūrusi kredito unija ir šviesiais langais masinančios parduotuvės bei grožio salonai. Šalia - XIX a. menantys trobesiai su daržais, vandens kolonėle, malkų sandėliu paverstu žiguliuku ir nusenusiomis obelimis.

Tikiu, kad ne vienam penkiaaukščio gyventojui šie vaizdai yra gerai matomi pro langus ar pareinant namo iš darbo. Ar kas nors imsis asmeninės iniciatyvos padėti, susitvarkyti? Kaip rastis tai bendruomeninei iniciatyvai? Anksčiau buvo apylinkės įgaliotinis, namų valdyba, moterų komitetai, kiemsargiai. Dabar nesuprasi, kas kam priklauso ką daryti.

Dezorganizacija, dezorientacija. Sutikęs laiptinėje žmogų nežinau, sveikintis ar ne - daugelio kaimynų nuomininkų nespėjame pažinti, vieni atsikrausto, kiti išvažiuoja. Grįžęs penkiaaukštin užsidarai savo pasaulyje, užtrauktos užuolaidos ir atidaryti TV ir kompiuterio ekranai padeda akimoju pamiršti aplink supantį nemalonų pasaulį. Nesunku viens-du nusikelti ten, kur norisi - į Facebook‘ą ar į Akropolį. Tokiame atomizuotame, urbanizuotame, globalizuotame pasaulyje kokios dar gali būti bendruomenės?

Už poros namų buv. „Šatrijoje” sėdi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aukštąjį turinčioms krakmolytomis apykaklėmis besidabinančioms moterims ne fasonas eiti gatvėn iš skurdo vaduoti varguolių. Menka alga nemotyvuoja, viršininkai neliepia, o ir toli jie. Apačioje pirmame aukšte - vaikų ir jaunimo klubas. Du trečdalius dienos jis tuščias, palangės pavirtę vietos pijokų suoleliais, nutryptas gazonas prispjaudytas saulėgrąžų lukštų ir nuorūkų.

Gal čia galėtų įsikurti naujos mados bendruomenės centras? Kur kvalifikuotų specialistų komanda su savanoriais kilometro dviejų spinduliu imtųsi spręsti visas akivaizdžiai akis badančias socialines, aplinkos, saugumo, kultūros ir laisvalaikio organizavimo problemas?

Tuoj pat išgirsime - pinigų nėra, patalpų nėra, papildomų žmonių nėra, o turimi nei kvalifikuoti, nei motyvuoti. Sakysite - tai imkime ir perkvalifikuokime tuos žmones? Atleiskime senus, į jų vietą priimkime motyvuotus, išsimokslinusius? Atimkime neefektyviai naudojamas patalpas, pertvarkykime į bendruomenės centrą?

Laukite gynybos iš socialistinių ir populistinių profsąjungų ir partijų. Jų protegavimo dėka ginami „silpnieji” neefektyvūs darbuotojai, stabdomos permainas, konservuojamas status quo. Pinigai išleidžiami, bet naudos sukuriama nepakankamai, nepatenkinamai. Todėl naujų pinigų neatsiranda, sukasi ydingas ratas.

Tad ar ne geriau būtų nebesikabinti į romantines liaudės švietėjų iliuzijas, kad atsiras mistinės bendruomenės, kurių seniūnaičiai ar bendruomenių centrų aktyvistai iškuops mikrorajono problemas? Gal geriau investuokime į mobilias, specializuotas, kvalifikuotas ir motyvuotas komandas, kurioms duokime šias užduotis. Nustatykime laiko tarpą, nurodykime būtinus pasiekti rodiklius, ir skirkime reikiamus pinigus, neprašydami kas mėnesį teikti smulkių ataskaitų ir pieštukus pirkti viešaisiais pirkimais.

Tai gali būti vadinama socialiniu investavimu. Arba vietos bendruomenės problemų sprendimo paslaugos pirkimu, socialinės problemos vs. socialinės įstaigos biudžetu. Štai gal tada atsirastų paskatas stipriems paslaugų tiekėjams jungtis į konsorciumus, vykdyti bendrą veiklą ir operatyviai siekti konkrečių rezultatų, užuot meškeriojus pavienius grantus ir metai iš metų dūsavus, kad niekas nesikeičia ir nieko negalime padaryti.

Jei visos stiprios socialinės organizacijos turėtume tokią bendrą viziją, priverstume politikus ją realizuoti - nes juk galiausiai jie disponuoja mūsų pinigais. Ir tų daugiabučių gyventojų, kurie pavieniui nesusimotyvuoja pasirūpinti po jų balkonais miegančiais ir tvoras po langais nutriedžiančiais benamiais.

Rodyk draugams

Kažkas naujo

2012-08-31

Kad paskutinę vasarą parduotuvės smarkiai pasididina pajamas iš alkoholio, o kiemų suoleliai masiškai užsėsti švenčiančiais jaunuoliais (nors teisiškai jie vis dar laikomi vaikais) - tas nestebina.

Bet ilgos eilės prie spaudos kioskų - tai kažkas naujo.

Ane?

Rodyk draugams

Tokią dieną svastikos erzina ypač. Suprasčiau, jei tai būtų vien revoliucingosios jaunystės siekis šokiruoti. Jep, ankstyvieji pankai neretai dėvėjo nacių atributus siekdami maksimalaus iššūkio. Neabejotina, kad dauguma jų tame nematė nieko bendro su nacizmo idėjomis.

Neabejoju, kad toli nuo nacizmo propagandos buvo ir Algio Ramanausko pankroko band’as “Svastikos sukitės greitai”. Nors A.Greitai flirtas su konservatoriais buvo tikrai keistas, bet skambiai pasibaigė pripersto kambario durų trinktelėjimu. Radioshow įgrota nacių maršą parodijuojanti politinė satyra “Tvarka ir teisingumas” ar “Su alaus bokalais” kalba patys už save.

Ko gero Algis Greitai nekaltas, kad kažkuri dalis (švelniai tariant) nelabai galvotų klausytojų svastikas priima tiesiogiai. Ir ko gero Algis neinspiravo jo kūryba besižavinčių sienas “puošti” svastikomis ir tagais “SSG”:

Ne paslaptis, kad dalis pankuojančių plebėjų persiėmė nacių idėjomis. Ir nors pankai nuo nacizmo atsižegnojo, kartais gali išgirsti, neva jie yra fašistėliai. Tai kaina už trenkto Sid Vicious, Vivien Westwood, Siouxsie etc. pasimaivymus su svastikomis.

Praėjus daugeliui metų, trumpinys SSG mažai kam ką nors sako, o štai ant sienos likusi nupiešta svastika tebeneša savo bjaurią žinią.  Štai todėl ir sakau, kad tagai a la Solomon ar Cabri ant miesto sienų man labiau priimtini, nei fašistėlių regalijos. Belenkokios - net ir tos, kurios neva visai ne svastikos. Toje erdvėje ir tame kontekste, kur svastikos žymi nacistinės diktatūros ideologiją, atnešusią milijonams kančias ir mirtį, jos neoleruotinos jokiomis formomis.

Ir šioje vietoje nesusilaikysiu nepapriekaištavęs Algiui Greitai, pasišovusiam pagauti “Solomoną” ir nepagarbiai atsiliepiančiam apie graffiti ar hiphopą. Juokinga, kai nuo tos pačios kontrkultūros šaknies užaugusių skirtingų atšakų (chuliganiško jazzo ar hiphopo) adeptai koneveikia kitas kryptis.

Prieš pradedant loti ant kitų pirmiausia derėtų pradėti nuo atgailos dėl savo “nuodėmių” - užsukant karą su grafitais pirma reiktų su kibiru dažų ir voleliu pereiti per miestą  ir uždažyti SSG fanų pripieštas svastikas. Ir nereiktų pamiršti, kad kariautojai su grafičiu provokuoja naujo meno ant sienų atsiradimą :)

Žodžiu - No Pаsaran! Su laisvės švente!

Rodyk draugams

ŠŠ pajėgos

2012-02-25

Ne, tai ne koks šveplas Schutzstaffel - trumpinys reiškia “Šaldytas Šūdas”. Nutirpęs sniegas atidengė per žiemą paliktą keturkojų - tiksliau jų nevalų šeimininkų - palikimą. Arba Lietuvos gyventojai yra slapti šūdo kulto pasekėjai, arba urbanfarmingo entuziastai, siekiantys visais įmanomais būdais įtręšti nualintą miesto žemę. (antru atveju derėtų pagalvoti butuose atsisakyti kanalizacijos - “ir bulvės vėl žydės”).

O jei rimtai, tai neįmanoma apsikęsti dalies miestelėnų nevalyvumo. Turbūt Žirmūnuose nėra daugiabučio, po prieigos nebūtų “nutręštos” per langus metamų byčiokų, stiklotaros ir visokių išėdų. Nėra daugiabučio, prie kurios pievelės gyventojų transporto paverstos parkavimo purvynu poligonu. Dėl ko sunku rasti vietą pasivaikščioti su vaiku (ar šunimi) be guminių ir respiratoriaus.

Kaip pakeisti netvarką, svarstome nebe pirmą kartą. Ekologinė policija ar kiti patruliai vargu bau ar kiemuose uoliai gaudys teršiančius kaimynus. Šunų kakuliams skirtų konteinerių trūksta, nemokamų maišelių kas 10 žingsnių nieks neprikabinėja. Socialinės reklamos gėdinimai ar priminimai irgi neveiksmingi. Tai ką daryt?

Jei jau mokame mokesčius, tai siekime kad jie būtų panaudojami veiksmingai. Aš siūlau štai ką:

Kiemuose turime būrį cekavų prie langų budinčių, mažas pajamas ir daug laiko turinčių bobučių. Įdarbinkime jas! Bauskime didele (500, 2000 ar kiek reikia išlaidoms dengti) bauda tuos, kurie nesurenka šuns išmatų, meta butelius pro langus ir parkuoja mašinas pievose.

Atnešei šuns kakulį su šeimininko adresu - gauk dalį nuo sumokėtos baudos. Kita dalis lai tenka kakulio savininko DNR tyrimui ir nustatymui, baudos išieškojimo administravimui. Ir senjorų užimtumas, ir socialinė parama.

Tas pats variantas pateikus nupaveiksluotą neleistinai besiganantį “plieninį žirgą” su valstybiniais numeriais. Imti pirštų antspaudus nuo bambalių po langais gal kiek per radikalu - bet jei jau svajoti, tai svajoti…

Ar tas padėtų?

Gal labiau, nei rūstūs nurodymai nukasti sniegą, kai jau tas sniegas baigia nutirpti pats?

Rodyk draugams

Ledinis bomžas

2012-02-01

Ar pastebėjote, kad pastaraisiais metais daugėja asocialių asmenų (a.k.a. bomžų)? Ar čia tik mano selektyvus dėmesys?

Vakar praeidamas pro šiukšliadėžes inspektuojančių apyjaunių barzdotų vyrukų stebėjausi veido išraiška - profesionalo susikaupimas, sumišęs su pastanga nereaguoti į smalsiai (įtariai, smerkiančiai, besibjaurinčiai) nužiūrinčius praeivius. Panašius veidus turi prekybose centrų valytojos, viešųjų tualetų budėtojos, kartais ir McDonalde dirbantis studentas.

Žmonių, kaip grybautojai praeinančių pro konteinerius, sutinku vis daugiau - po vieną ir porose (kartais lydimi šuns); jaunesni ir senesni; su intensyvaus alkoholio vartojimo požymiais ir be jų; vyrai, moterys; su maišais, kuprinėmis ir lagaminais. Dirbantys, besiverčiantys, mokesčių nemokantys, toli gražu ne visomis viešosiomis paslaugomis besinaudojantys.

Akylesni galėtų pastebėti, kad kas antras daugiabutis turi savo stacionarų bomžą - it kokį didelį puslaukinį katiną. Po balkonu (ar kokioj pašiūrėj) susisukta benamio gūžta - senos lovos minkšta dalis, pora kaldrų ar miegmaišių, kitąsyk pagalvė, padanga ar koks nuo šiukšlyno parsinešta rakandas. Rūsio langelis naudojamas kaip virtuvinė spintelė keliems stiklainiams, dėžutėms ar skardinėms surikiuoti. Kartais toks migis įrengtas už krūmo - vasarą gali jo ir nepastebėti. (Kita vertus, vasarą gali numigti belenkur - stotelėje, ant suolo ar pakritęs po medžiu).

Vedžiodamas šunį, praeinu pro keturias tokias benamių tskant nestacionarias gyvenamąsias vietas. Nedeklaruotus socialinių ekonominių interesų centrus. Atėjus žiemai, iš jų mano apylinkėse nuolat “veikia” tik viena. Pusamžį, liesą, paliegusį, mėlynu papurtusiu veidu žmogelį ten miegantį ar gulintį matau tai ryte, tai dieną ar vakare. Žmogus atrodo švelniai tariant nekaip.

Žirmūnų ledinis benamis

Žirmūnų ledinis benamis

Dyvijausiu, kad žmogelis gyvena po atviru dangum merkiant rudens lietui. Stebėjausi benamio ištverme, matydamas jį miegantį gruodį ir sausį. Tiesa, žiema buvo šilta. Bet užėjus šalčiams nerimas privertė imtis veiksmų.

Nežinau, ar to penkiaaukščio gyventojai žino suteikę pastogę tokiam “padarui”. Nežinau, ar kam nors rūpėjo. Jau rašiau, kad mieste nėra realių bendruomenių, kurios normaliai turėtų anomaliją pastebėti ir imtis priemonių suteikti pagalbą. Bet panašu, kad padėti negali ir pagalbą teikiančios institucijos.

Termometrui pradėjus rodyti neigiamą temperatūrą, pirmiausia prisiminiau specializuotą bomžams skirtą socialinę tarnybą. Ant tarnybos automobilio nurodytu telefonu prisiskambinti nepavyko. Laimei “bomžovozas” kartais sustoja prie netoliese esančio VPK Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus. Paprašiau kabluką vairuojančio pagyvenusio socialinio darbuotojo pasirūpinti benamiu.

Nežinau, ką socialinė tarnyba nuveikė, bet bomžas toliau miegojo savo vietoje. Lauke -12C, tad skambinu 112. Po keliolikos pypsėjimų pakėlusi dispečerė pažadėjo nusiųsti ekipažą.

Kitą dieną -16C - žmogelis guli savo migyje, tiesa, galvą apsiklojęs jau su dviem kaldrom. Skambinu vėl - patikslino, kurioje penkiaaukščio pusėje.

-19C - ledinis žmogus šiurpina ramiausiai parpdamas spiginant šalčiui. Skambinu bendruoju pagalbos numeriu trečiąsyk. Moterėlė pasitikslina, kur tas balkonas, nuo kurios gatvės skaičiuojant, pasiklausia mano pavardės. Atrodo, kad šįkart bus tvarka. Stovėti ir laukti, kas ir kada atvažiuos, laiko nėra.

Šiandien termometras rodo -23C! Lauke atrodo, tarsi kas smulkiu švitriniu popieriumi žandus trintų. Ir ką jūs manote - šaltyšius guli savo vietoj, muistosi.

Ir ką dabar turėčiau daryti? Veržtis į nabago “privačią” erdvę, pats nudirbti socialinį darbą ir išsiaiškinti, kodėl žmogus miega tokiam šaltyje lauke - o gal jam taip norisi ar patinka?

O jei nepatinka - parsivesti namo ir patiesti raskladušką? Tai kurių velnių moku mokesčius, iš kurių išlaikomos benamiais rūpintis turinčios tarnybos? Akivaizdu, kad nei socialinės, nei gydymo, nei viešosios tvarkos tarnybos nesugeba sukoordinuoti savo darbo ir efektyviai padėti žmogui, kuris dėl socialinių gebėjimų stokos ar/ir dėl priklausomybių nesugeba pasinaudoti socialinės paramos sistemos siūlomais variantais.

O gal turėčiau tarnyboms skambinti vėl (ir vėl, ir vėl), kol neapsikęs? O gal belstis į savivaldybę, kreiptis “aukščiau”? Ar imtis asmeninio projekto ir taisyti padėtį? Rašyti laikraštin? Kviestis televizijas?

Ką darytumėte jūs? Patarkite.

Nieko nedarydami po to gailėsimės. Jau senokai nebematau pernai kelių dažnai kiemuose šmirinėjusių svirdinėjusių bomžų. Abejoju, kad jie tiesiog pakeitė mikrorajoną ar “sėkmingai integravosi į visuomenę ir darbo rinką”. Ko gero, atidavė savo dūšeles Giltinei. Galėjome, turėjome jiems padėti?

Rodyk draugams

Vedžiodamas šunį tarp Žirmūnų daugiabučių vis pagalvoju: kokia tat yra fikcija, tos miesto bendruomenės.

Teoriškai, tai turėtų būti grupės žmonių, susietos interesais ir organizuotai siekiančių juos tenkinti; identifikuojančios save kaip teritorijoje veikiantys savotiški kolektyviniai šeimininkai.

Sprendžiant iš seniūnaitijų dydžio, jos turėtų apimti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Didmiestyje tiek žmonių gyvena viename kvartale.

O, jei kiekviena visuomeninė struktūra turėtų tiek aktyvių interesantų! Bet save bendruomenėmis miestuose vadinančios grupės tėra keliasdešimties (ar, blogiau, keliolikos) aktyvistų sambūris, deklaruojantis tikslą rūpintis įvairiausiais mikrorajono reikalais. Dažniausiai - politiškai angažuotas. Menkai žinomas toje teritorijoje, kurioje veikia.

Ir tai nestebina. Užsiėmę miestelėnai neturi natūralaus akstino, įpročio, erdvės ar būdo drauge kelti rūpimus klausimus ir organizuoti jų sprendimą. Mieste žmonės vieni kitus menkai pažįsta, “draugų” grupės kuriasi ir čia pat byra, jų sudėtis sparčiai mainosi.

Tris metus besinuomodamas butą daugiabutyje vis dar iš veido nepažįstu visų kaimynų, jau nekalbant apie jų vardus, užsiėmimą, rūpesčius ir džiaugsmus. Ir tai normalu. Kas gyvena ir ką aplinkiniuose namuose, neturiu žaliausio supratimo. Jei ne šuns teritoriniai poreikiai (ir nauji metai, kai visi išeiname į lauką pašaudyti ir šampėmis susidaužti), nežinočiau nieko.

Nėra (ir negali būti) čia bendruomenės, kuri tikiu pusėtinai funkcionuoja kur nors Kančėnuose ar Kepaliuose. Kvartalo gyventojams nerūpi šiukšlės po jų langais, duobėti kiemai, arimais mašinų paversti gazonai, sulūžusios vaikų aikštelės, katinynai ir bomžai. Bešeimininkė, niekieno teritorija, kurioje kiekvienas siekia savo patogumo. Patvarkyti reikalus čia gali tik išorinės jėgos - seniūnas, namų ūkio administratorius, policija ar deputatas. Be jų sudirigavimo nei kiemo švenčių nebūtų, nei saugios kaimynystės ar daugiabučių renovacijos.

Yra išimčių - kur ne kur pavasarį pasidarome talkas, apsišluojame. Kur ne kur frontą dar laiko pensininkių kuopelės ar pamažu iš kiemų nykstantys domino su alum stumdantys veteranai. Žinoma, vienur kitur atsiranda keli lyderiai aktyvistai, veiklus seniūnas ir vienmandatininkas - ir ima rodytis, kad mieste bendruomenės esama. Tačiau atomizuota anoniminė miestiečių inercija organizuoto veikimo pliūpsnius užgesina.

Miestuose aktualesnės gentys. Neįsivaizduojamai sunkus vienoje laiptinėje gyvenančių paksisto ir liberalo, pensininko ir goto, dviejų mažamečių supermamos ir butą nuomuojančių plungiškių statybininkų ketveriukės interesų suderinamumas ir bendras darbas.

Prie miesto nepriskirčiau priemiesčių - ten natūraliai didesnė izoliacija, veiklų ir interesų lokalumas, privačios valdos ir tvoros leidžia bendruomenei labiau klijuotis. Abejoju amerikoniška Nusivylusių namų šeimininkių suburbijų idile - labiau tikėtini a la Klonio gatvės gang’ų variantai.

Panašu, kad spartėjant darbiniam mobilumui ir plintant e-paslaugoms ir socialiniams tinklams, bendruomenės kaip veiklos formatas pamažu užleis vietą paslaugų tiekėjams - tokiems kaip multifunkciniai bendruomenės centrai ar motyvuotų aktyvistų sukurtos kaimynystės gyvenimą gerinančios įstaigos.

Todėl sveikas protas sako, kad neverta investuoti milijonų į bendruomenes ar su jomis sieti socialinės paramos efektyvinimą. Na, nebent rūpi prieš rinkimus pamaloninti savo elektoratą ir įpurkšti vieną kitą injekciją į rinkimų agitacijos mašiną tose apylinkėse, kur kaimiškas gyvenimo būdas tebevyrauja. Konservatyvūs politikai veikiau turėtų turimus ribotus išteklius nukreipti į gyvybingesnes ir ateity perspektyvesnes bendruomeniškumo formas, kurių šerdis galėtų būti motyvuotos į efektyvias paslaugas pažeidžiamiems bendruomenės nariams orientuotos visuomeninės iniciatyvos ir socialiniai verslai. Tikiuosi, kad mažėjantis Vilniaus seniūnijų skaičius reikalus pajudins būtent tokia linkme.

Rodyk draugams

Ne apie bomžus šis pasakojimas - apie studentus :)

Peržiūrinėdamas senesnes nuotraukas, prisiminiau prieš kelis metus Olandijoje matytą laikiną studentų miestelį, suręstą iš jūrinių konteinerių.

Žemės plotas netoli geležinkelio kažkada bus užstatytas. O kol statybos neprasidėjo, racionalieji olandai sklypą panaudojo geram reikalui. Studentai patogiai gyvena vienviečiuose, įrengti ir bendro naudojimo dušai, WC, virtuvės, skalbykla. Šalia veikia jaunimo klubas.

Tiesa, kaip yra su šildymu, pasidomėti nespėjau… Na, o atėjus statybų laikui, miestelis bus išmontuotas ir ko gero perkeltas kitur.

Kaip jums toks bendrabutis? Galėtų atsirasti Nacionalinio stadiono vietoje ar kitose amžiaus statybose?

PS: įdomių konteinerių panaudojimų pavyzdžių turime ir Lietuvoje ;)

Rodyk draugams

Vilniuje turbūt nerasime daugiabučio, šalia kurio negulinėtų ar nebindzinėtų tuntas katinų. Rainų, juodų ar raudonikių.

Kiekvienam name aptiksime ir po gailestingą moterėlę, kasdien nuo maisto liekančiose pakuotėse katinėliams nešančią silkių ar vištų subproduktus ar dar balažin ką ėdamo. Gerai dar, kad nešančią - neretai tiesiog per langus metančią. O kur dar visokios dėžės su priklotais skudurais kačių gūžtoms…

Kačių globėjos ne tik gyvūnėlius šeria - jos uoliai budi prie langų, saugodamos murklių ramybę nuo praeinančių šunų ar vaikezų. Neduokdie pakliūti į tokios tetulės nemalonę - rizikuoji būti apšauktas kiekvieną kartą praeidamas po jos langais, o gal net apipiltas paplavom. Mažų mažiausiai išklausytum paskaitą apie tai, kad norint patekti prie šv. Petro vartų teks pirma praeiti pro kačių vartelius…

Bobulėms aiškinti, kad mieste benamius gyvūnus šerti draudžiama, yra bergždžias darbas. Kažin ar dažnai administracinėmis baudomis už benamių kačių šėrimą baudžiami asmenys. Klausimai, kodėl gerosios motinėlės nepasiima katinėlių auginti savo butuose - taip pat.

Aš ne prieš kates - sakoma, kad jų dėka nesame apspisti žiurkių ir pelių. Tik abejoju, kad graužikai įdomūs kasdien žmonių šeriamoms katėms. Bet jei kiemuose turime kates - kodėl tada mieste nelaikome vištų, ožkų ar nutrijų?

Kita vertus - benamės katės platina sunkias ligas. Vaikams tie “utiūtiū, koks gražus katinėlis, ar galiu pasiimti namo” gali baigtis dideliais nemalonumais.

Viena katė ir visi jos palikuonys per 7 metus gali atsivesti apie 420 tūkstančių kačiukų. Akivaizdu, kad maitindami benamius gyvūnus prisidedame ir prie jų populiacijos didinimo.

Gyvūnų perteklių kontroliuoja sanitarinės tarnybos, bet jų veikla tikriausiai nesižavime. Kartais tarp kaimynų įsiplieskia kačių karai. Kur nors piktieji diedukai ima ir kates ištrūčija, ir kuriam laikui kniaukimas po langais nutyla (vietoj to ima dvokti dvėseliena). Kiti vaikezams sumoka už katinų išgaudymą ir išvežimą “už miesto”.

Geriausia išeitis žinoma - sterilizuoti. Tik Žirmūnuose kastruojančių rumunų kol kas nematyti. Sulaukti “Lesės” savanorių reikia rašytis į ilgoką eilę. Tik nebendradarbiaujant bobulėms kažin ar pavyktų visus rainius išgaudyti.

Tai ką daryt? Kviest policiją? Grindą? Gėdint bobulytes? Gaudyt ir sterilizuot patiems? O gal steigti kačių miestą?

Patarkite :)

Rodyk draugams

Per žalia?

2011-05-29

Vis knietėjo parašyti apie banalų dalyką - automobilių parkavimą ant taip vadinamos “žaliosios vejos”. Taip vadinamos - ba dažniausiai ten, kur kiemuose statomi automobiliai, žolės vargu bau rasime.

Na taip - automobilių parkui mieste plečiantis, reikia plėsti ir parkavimo vietas. Nes dabar esame priversti elgtis kaip savo kaime - ratus statom belenkur, kur randam vietos - by tik po langais būtų. O kad žalia veja tampa maurotais tešlynais, kaime augusių miestiečių tas tikriausiai neglumina. Skirtingai nei tuos, rudenį ir pavasarį mėgstančius avėti ne čebatus, o švarią avalynę.

Vlniaus tvarkdariai juk municipalinę policiją turi, kuri kontroliuoja, kad fūros murzinais ratais nevažinėtų ir kad šunelių kakai būtų rankiojami. Tik nieko neteko girdėti apie šios tarnybos karą su ratuotais gazonų artojais.

Sykį ryte mačiau du uniformuotus žaliūkus, neskubriai kaišiojančius už valytuvų ant ”žolyno” stovintiems plieniniams žirgams kažikokius lapelius. Pasirodo, tai Vilniaus VPK Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus stipruoliai darbuojasi (nors tokius lapelius nešioti galėtų ir gležnos mergelės).

Juokingiausia tai, kad lapelius užkišo tik dviems-trims nuo gatvės stovintiems automobiliams - giliau kiemuose stovintys pažeidėjai akivaizdžiai nedomino - jei pro šalį važiuojančiai valdžiai neužklius, tai ir bėdos nėra… Kita vertus, internete pilna pašaipių tekstų apie tų lapelių preventyvią ar baudžiamąją galią - tos mašinos kaip stovėjo, taip ir stovi ten, kur kadaise buvo suprojektuotos vietos seneliams sėdėti, vaikams žaisti ar skalbiniams džiūti.   

Keista  - kam didinti baudas ir tuo pat metu jų netaikyti? Teisinės sitemos erozija… Jei visų rūšių policija su problema nesusitvarko - kieno tai rūpestis? 

Savivaldybės, seniūnijų? Būtų logiška - bet manding kiemų problematiką vietos politikai prisimena tik prieš rinkimus. Bendruomenės su savo seniūnaičiais ir šioje vietoje demonstruoja pilną impotenciją. 

O juk galėtų vietos aktyvistai inicijuoti laikinus sprendimus statyti atitvarus ar tvoreles (kad ir iš senų padangų)?

O gal čia vyriausybės - kaip ir daugiabučių renovacija? Iš ten nuolat girdime - pinigų nebuvo, nėra ir nebus - bent jau ne tokiems dalykams.

Tai gal čia pačių gyventojų aplaidumas? Juk vienas kitas ima iš kokių tai suskaldytų šaligatvio plytelių ar pan. įsirengia sau parkingą, dar ir rakinamą? Politikai akina daugiabučių bendrijas sparčiau suktis, esą su leidimais nebus bėdų.

Bet būčiau atsargus patikėdamas valdžios pažadais - juk panašiai buvo girtasi ir Sereikiškių parko rekonstrukcija, ir dviračių takais, ir nauju stadionu….

Senas naujas meras A.Zuokas važinėdamas po miestą riedžiu atrodo pastebi parkavimo bėdas - kiek energingai ims jas šalinti, ateitis parodys.

Rodyk draugams

Ruda-minų laukai

2011-03-14

Nenustebinsiu šnekomis apie tai, kad nutirpus sniegui sunku pereiti per kiemus - reikia atidžiai žiūrėti, kur statai koją, kad neįmintum į rudą miną. Šunų kakulių rinkimas dar netapo visuotinė mada. Klausimas - kodėl? Galvoje keli variantai:

1. O kas čia tokio - visi šiukšlina… nėra prasmės stengtis. 2. Pernelyg sudėtinga. 3. Tiesiog nenoriu, tingiu.

Dėl pirmojo - tas tiesa. Pavaikščiojus apie daugiabučius, ko tik nepamatysi. Ir kalnai nuorūkų po langais, ir maisto likučių (šeriam gyvūnus per langus?), o jau butelius ir maišelius tai nėr ką ir sakyti.

Betgi turim kiemsargius! Paneigiant piktas kalbas, anądien mačiau vieną renkantį butelius po penkiaaukščio langais - aleliuja! jie yra, ir jie dirba! Vadinasi, mokėdami mokesčius sutinkame ar neprieštaraujame, kad aplinka turi būti švari, ir šiukšlinti nevalia. O kad sadomazochistiškai mėgstame viena ranka statyti, kita griauti - tai atskiras reikalas. Man dingojas, jog gyvūnų išmatos - tos pačios šiukšlės, kurias reikia valyti. Tad kodėl nepavedus kiemsargiams kakulius rinkti? Reikės papildomai sumokėti - ką gi, yra išeičių, galima padidinti gyvūnų laikymo mokestį ar pan.

Kai dėl to, kad sudėtinga - iš dalies galiu pritarti. Tai, kad nėra daug išmatoms skirtų šiukšliadėžių, problemos nematau - manau, galima naudotis konteineriais ir paprastomis šiukšlinėmis, kurių tinklas sutikite gana tankus.

Šunis kiemuose vedžioja ne tik straini jaunuoliai, bet ir senoliai, kuriems susiriesti ir susemti šūduką ne taip jau paprasta. O jei dar šuo kaip arklys tuo pat metu pavadį tampo… Tamsiu paros metu ne visada įžiūrėsi, kur ten tavo keturkojis ką atliko… Viskas suprantama.

Betgi čia puiki niša verslui! Gaminkime šuns šeimininko multifunkcinį įrenginį - semtuvą su ilgu kotu ir rankena, galbūt tokį, kuris turėtų rezervuarą išmatoms surinkti. Toks, kuriuo būtų galima senam žmogui pasiramščiuoti (žiemą kiemuose velnioniškai slidu), ir su laikikliu žibintuvėliui. Bloga mintis?

Šiltu metų laiku esu matęs šuns ekskrementus tiesiog užkasant - gal irgi nebloga išeitis. Galėtų tokia lazda-semtuvas turėti keičiamą antgalį (kastuvėlį ar mentelę), lengvai plautis. Jei daiktelis gautųsi nepigus, gal savivaldybės pradžiai galėtų subsidijuoti įsigijimą (juk turime analogų su oranžiniais dviračiais ar sniego kastuvais?) Pagooglinus matosi, kad dviračio išradinėti nereikia - užtektų ir importuoti. Kaip manote?

Na, o jei reikalas tinginystėje, turėtų būti kitos išeitys. Žinia, policininkais ar draugovininkais visų kiemų nepastatysi. Jei neįmanoma identifikuoti, kas tas mokėti turintis teršėjas - apdėkime papildomu mokesčiu šunų laikytojus ar visus miestelėnus (nes daugelis savo beveislių margių vis vien neregistruoja). Kai tokia bedarbystė, sukurkime naujas darbo vietas! O gal apsieitume su viešųjų darbų darbuotojais ar KET taisyklių pažeidėjais (plius vienu kitu samdomu prievaizdu)? Gal užtektų su kibirais kartą per mėnesį pereiti teritoriją - ir galėtume kiemais vaikščioti, ne stypčioti?

Ar yra kitokių variantų? Ką sakote?

Rodyk draugams