BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ryperiai

2013-06-11

Vakaruose mėgstama repuoti, pas mus - rypuoti. Rypuoja net gaideliai su gegulėmis.

Tad gailiai dejuojančius ir besiskundžiančius neteisibe, valdžia, briuseliu, rusija etc. nuo šiol vadinsiu ryperiais.

Tik nepainioti su riperiais :)

Rodyk draugams

Visa tiesa apie NVO

2012-05-03

Netikėtas malonus radinys - besiangažuojantys socialinėje reklamoje Nomoshiti žmonės sukūrė taiklų legolizuotą filmuką apie nevyriausybines organizacijas - tikrai verta 6:22 minučių pažiūrėjimo.

watch?v=szzbYqKES4g&feature=player_detailpage

Respektas Nomoshiti!

Rodyk draugams

Esu savanoriškos veiklos praktikas ir aktyvus rėmėjas, todėl man svarbu, kad priimamas savanorišką veiklą reglamentuojantis įstatymas dar labiau nesuvaržytų savanoriškos veiklos galimybių.

Pagrindinė problema - papildomi nemenki biurokratiniai rūpesčiai, užkraunami tiek savanoriškoms organizacijoms, tiek savanoriams.

Lietuvoje savanoriai dirba ir veikia nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų. Didesnę to laikotarpio dalį savanoriško darbo nereglamentavo teisės aktai. Nebuvo ir didesnių su savanoriška veikla susijusių incidentų, nuskambėjusių bylų (jei kas žinote piešingai - praneškite man). 

Kelerius metus veikė savanoriškų darbų organizavimą reglamentuojantis vyriausybės nutarimas, kuris buvo panaikintas priėmus naują Civilinį kodeksą ir konstatavus, jog savanoriška veikla yra ne darbo santykių, o civilinių teisinių santykių srities dalykas.  

Minimo Vyriausybės nutarimo reguliavimo pagrindinė dalis - savanorių registravimas (kad būtų galima juos atskirti nuo nelegaliai dirbančių), ir sutarčių sudarymas, kas leido kompensuoti su savanoriška veikla susijusias išlaidas (nuolatinį transporto bilietą ar pan.).

Viena vertus, tai apkrovė visuomenines organizacijas papildomais rūpesčiais - vesti savanorių žurnalą, sudaryti ir tvarkyti sutartis. Daugelis organizacijų tikriausiai šių formalumų nesilaikė ir veikė taip, kaip veikusios iki vyriausybės nutarimo priėmimo. Viena vertus, daugeliui savanorių nereikia apmokėti išlaidų, antra vertus - niekas tų žurnalų ir sutarčių netikrindavo.

Galiausiai - laisvos formos sutartis su savanoriais prasisiekusios organizacijos sudarydavo ir be Vyriausybės nutarimo nurodymų.

Buvo ikimasi, kad savanoriškų darbų reglamentavimas padidins savanorių skaičių - tačiau turima statistika to nepatvirtina. Taigi realiai ne savanorystės plėtrą, o popierizmą didinęs teisinis reglamentavimas praeityje neleido pasimokyti ir klaidų nekartoti.  

Savanoriškos veiklos įstatymo projektas jau intensyviai svarstomas Seime. Jame iš esmės perkeliamas minėtas savanoriškų darbų organizavimo modelis. Svarstant įstatymą vis garsiau pasigirsta nuomonės, kad sutartys su savanoriais tur būti privalomos visais atvejais. Kaip tai apsunkins savanorių darbą, turbūt aiškinti nereikia. Tarkim, “Maisto bankas” kasmet kelias dienas vykstančiai “Maisto banko” akcijai turėtų sudaryti daugiau nei 6000 sutarčių, dalis jų turėtų būti papildyta vieno iš tėvų sutikimais etc. Ar savanoriškso veiklos sutartis turėtų sudaryti be atlygio dirbantys ne pelno subjektų valdymo organų nariai? 

Kaip bebandykume maskuotis žodžiai “veikla”, “darbai”, akivaizdu, jog savanoriškas darbas yra DARBAS sąmoningai neimant atlygio. Darbas yra atliekamas vykdant sutartus nurodymus, laikantis drausmės ir taisyklių. Iš čia kyla savanorio ir “darbdavio” teisių ir atsakomybių klausimas, civilinės atsakomybės, sveikatos draudimo, patirtų išlaidų kompensavimo klausimai. Ir Seimo Teisės departamentas pastebi, kad santykiai tarp savanorio ir organizacijos negali būti reglamentuoti remiantis tik Civilinio ar Darbo kodeksais - todėl įstatymas turi išsamiai aptarti visus tokių santykių aspektus.

Suprantama, kad sunku būtų per trumpą laiką visapusiškai aptarti savanorių ir savanoriškų organizacijų santykius. Daugelyje šalių šie santykiai reguliuojami ne įstatymais, o patirtimi grįstomis rekomendacijomis bei išaiškinimais. Šis būdas būtų buvęs tiinkamesnis ir Lietuvai.

Savanoriškos veiklos įstatymas neapima visų savanorystės fenomenų, nesuvienodina terminų. Savivaldos įstatyme teigiama, kad seniūnaičiai ir net vicemerai dirba “visuomeniniais pagrindais”. Numatytos net privalomos vykdyti suprask neatlygintinai dirbančių seniūnaičių darbo funkcijos - pvz., teikti informaciją seniūnaitijos gyventojams apie savivaldybių įstaigų darbo laiką. “Visuomeniniais pagrindais” dirba Vyriausybės ir Prezidento patarėjai. O kur dar savanoriai gaisrininkai, kariai, gelbėtojai, policijos rėmėjai? Ar jų darbą ir veiklą apima “savanoriškos veiklos įstatymas”? 

O į tarptautines misijas siunčiami savanoriai, kuriems apmokamos maitinimo, būsto, kelionės išlaidos, mokami kišenpinigiai - ar jie labiau panašūs į krašto apsaugos savanorius, ar įprastinius visuomenininkų talkininkus?  

Atmetus privalomas sutartis, iš esmės lieka vienintelis - pajamų neapmokestinimo klausimas. Ar tikrai šiam klausimui spręsti reikia atskiro įstatymo?

Jei jau iškeliame tikslą skatinti savanorystę, tai įstatymiškai įtvirtinkime konkrečias priemones - finansavimą savanorius telkiaioms ir jų dėka reikšmingus visuomenei naudingus darbus nudirbančioms organizacijoms, mokesčių ar pensijų bonusus savanoriams ar pan.

Antraip tik didindami popierių kalnus skriaudžiame miškus ir bebrus.

    

Rodyk draugams