BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kurių velnių?

2015-02-16

Taip taip - kurių velnių, Jūs klausiate, tamstai Ilgiau, balotiruotis? Nes juk esu Nr. 8 LR Liberalų Sąjūdžio sąraše kandidatų į Vilniaus miesto tarybą.

Sako man - yra juk “Maisto bankas”, viena smagiausių ir efektyviausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, darbuokis ten į valias - ko reikia lįsti į politiką? Aha, sakau - bet pabandykim atsakyti į viską iš eilės.

Taip, “Maisto bankas” be abejonės yra puiki vieta realizuoti savo gebėjimus konkrečiai padedant visuomenės silpniesiems ir išgelbstint nuo pražūties tūkstančius tonų maisto. Bet tie, kurie mane pažįsta, žino, kad turiu ne vieną dešimtį panašiai vežančių potencialiai naudingų visuomenei užmačių, kurias įgyvendinti reikia platesnės platformos.

Būti miesto taryboje - puiki galimybė bendradarbiaujant su šimtais sostinės socialinių tarnybų ir nevyiausybinių organizacijų profesionalų sukurti ir pastatyti ant kojų tuziną naujų projektų, kurie padės tūkstančiams ar dešimtims tūkstančių žmonių. Antraip idėjos dūla stalčiuose, o gyvenimas nesikeičia į gera taip sparčiai, kaip galėtų.

Esu dirbęs Vilniaus savivaldybėje - vadovavau didžiausios sostinėje socialinės įstaigos - Vilniaus socialinės paramos centro - kolektyvui, dirbau Socialinės paramos skyriuje. Per keletą metų patyriau, ką galima ir ko negalima pakeisti. Taip, finansiniai ištekliai riboti. Tačiau ne jie svarbiausi - išlaisvinus tūkstančių socialinės sferos darbuotojų motyvaciją ir kūrybingumą, galima per trumpą laiką atlikti svarbias reformas ir įdiegti inovacijas.

Kai atėjau vadovauti į SPC, milžiniškos socialinių išmokų prašytojų eilės, besidriekiančios ne tik pastate, bet ir Kauno gatvėje, visiems atrodė norma ir neįmanomas pakeisti reikalas. Tik todėl, kad nenorėjo keisti. O pasirodo tereikia tik noro - nesunkiai eiles panaikinome, sutaupydami miestiečiams marias laiko ir nervų.

Sunkiausiai dirbantiems socialiniams darbuotojams pakėlėme atlyginimus ir suteikėme laisvės efektyviai savarankiškai tvarkytis - ir socialines paslaugas ėmė gauti daugiau klientų. Ėmėme matuoti ir vertinti teikiamų socialinių paslaugų efektyvumą, būtinumą - ir vėl progresas. Tiesa, teko atsisveikinti su kai kuriais nekompetentingais, arogantiškais, užsimarinavusiais kadrais - į jų vietas stojo energingi, mokslus Europoje baigę, permainų alkani žmonės. Dirbti tapo našiau, lengviau, smagiau.

Taip, Vilnius neretai yra pelnytai vertinamas kaip pirmaujantis socialinėse inovacijose, efektyvių socialinio darbo formų taikyme. Bet galima ir reikia daryti daugiau. Ką?

Pirmiausia, knieti Vilniuje įsukti privačios vaikų priežiūros sistemą. Darželius statyti brangu ir lėtai, poreikis daug didesnis. Auklės daugelio kišenei neįkandamos. Vakaruose seniai žinoma privačių vaikų prižiūrėtojų sistema, kuomet savo vaiką (-us) auginanti mama (močiutė) pasiima į namus prižiūrėti dar porą trejetą mažylių (paprastai tarp 1,5 ir 5 metų amžiaus), užsidirba pati, ir padeda į darbą grįžti kelioms šeimoms. Tokiam verslui nereikia didelių investicijų ir pasirengimo, lengva įeiti ir reikalui esant išeiti. Tokių paslaugų tiekėjų organizacijos užtikrina paslaugų kokybę, prieinamumą, patikimumą. Vilniuje ir kituose miestuose tokios paslaugos tikėtina yra teikiamos neformaliai (t.y., nelegaliai). Suteikus šiems paslaugos tiekėjams paramą ir kitas paskatas teisėtai veikti, nesunkiai ir be didelių melejonų išspręstumėme metų metus piktinančią “darželių trūkumo” problemą. Pas britus tokias paslaugas teikia 40 tūkstančių asabų, tarp kurių ir lietuviai - taigi laikas šią patirtį perkelti Lietuvon. Panašių paslaugų reikia ir senolių, neįgaliųjų priežiūros srityse. (giliau čia nesiplėtosiu, jei kam įdomu, telefonu 8 699 85259 susitarkime dėl pokalbio).

Multifunkciniai centrai, kuriuose mikrorajonuose ir ypač priemiesčiuose galima teikti visą puokštę paslaugų socialiai jautriam kontingentui - kita kryptis. Bibliotekos didžia dalimi savo atgyveno, tačiau jų pastatai ir darbuotojai gali ir turi tapti kokiokio pobūdžio veiklos centrais. Senų žmonių priežiūra ir užimtumas, mokyklinukų popamokinė veikla, suaugusiųjų švietimas ir smulkus komunalinis aptarnavimas, bendruomenės saugumas ir aplinkosauginės iniciatyvos, ir aišku kultūriniai renginiai - viską galima sutalpinti, derinant seną infrastruktūrą ir privačią iniciatyvą. Vokietijoje mačiau tokius veikiančius centrus savo akimis, norėčiau matyti ir Vilniuje.

Darbas su benamiais turi būti dirbamas visiškai kitaip, ne dabar. Dabar žmonės miega  po balkonais šalčiausiomis žienomis, mums dažnai nė nenutuokiant. Neturime dar mados ar įpročio rūpintis bendro nadojimo erdvėmis. Teršia, geria, rėkauja, serga ir kartais miršta, purvini, alkani, išpurtę - bet žmonės. Jais žmoniškai reikia pasirūpinti, net jei tam reikia atokioje vietoje įrengti specializuotus nakvynės namus. Kalbėjausi su benamiais - daugelį galima integruoti, duodant pajamų šaltinį (daugelis jų ir taip dirba miesto sanitarais), perdaug nevaržant jų kitąsyk keistai suprantamos laisvės, nuolat siūlant pagalbą, gydymą ir darbą. Pažįstu Vilniuje organizaciją, iš visiško dugno (kanalizacijos šulinių, landynių griuvėsiuose) ištraukusius ir ant kojų pastačiusius žmones. Turime padėti patiems silpniausiems, nes taip daro stiprios ir geros visuomenės. Tik neužtenka dirbti iš kabinetų, nuo 8 iki 17.

Taboras. Mačiau Olandijoje, kaip efektyviai dirbama su romais, priskrentant prie jų tikra ta žodžio prasme taip, kad nebūna kaip užsiiminėti nelegalia prekyba narkotikais, neleisti vaikų į mokyklas ar nevykdyti kitų pareigų. Taip, vieni socialiniai darbuotojai to negalės padaryti, tačiau ignoruoti to kriminalinio, socialinio ir žmogaus teisių skaudulio nebegalime. Vienos kitos nelegalios trobelės nugriovimu nieko nepakeitėme. O jauni romai man pasakojo, kad važiuoja dirbti ir gyventi į Angliją - kaip visi. Ir čia taip gyventų, jei būtų sąlygos. Tačiau Vilniaus tabore “darbo” sąlygos yra nepriimtinos (nors daugeliui garantuoja visai neblogas pajamas, su kuriomis nepajėgia konkuruoti darbo biržų kontrsiūlymai) - jos nėra priimtinos ir daugeliui romų, pačių jų teigimu. Bet vieniems teks mesti dabartinius užsiėmimus ir įpročius, kitiems - priimti iššūkį nustoti gyventi taip, kaip (kreivai) moko taboro bendrija. Europa jau turi ne vieną sėkmingos romų integracijos projektą - turėsime ir mes.

Socialines paslaugas teikiančias privačias organizacijas laikas normaliai įjungti į šių paslaugų planavimo, organizavimo ir svarbiausia finansavimo sistemą. Privatininkai turi lygiomis sąlygomis konkuruoti su biudžetininkais - vieniems ši konkurencija atneš reikiamus išteklius, kitiems sujudins užsistovėjusių kraują ir gebėjimą veikti taip, kad klientai mylėtų. Visi iš to laimėsime, būsime laimingesni. Mačiau tai atsitinkant, ir nori matyti dar.

Tai sąrašą gaima tęsti ir tęsti. Tikiu, kad drauge su bendraminčiais miesto taryboje ir socialinėse tarnybose sugebėsime greitai įsukti gerus, laukiamus pokyčius.

Su liberalais esu nuo 1997. Daugelį Vilniaus liberalų lyderių pažįstu - buvome kartu darbuose, visuomeniniuose reikaluose, ar sporte. Už būsimą Vilniaus merą Remigijų Šimašių nepažįstu padoresnio, sąžiningesnio, vertybiškai integralesnio žmogaus. Matau susiformavus plačių kompetencijų profesionalų komandą, kurie vieni kitus papildydami, mesdami ir priimdami iššūkius vers kalnus. Tiesiog atėjo laikas mums stoti prie miesto vairo.

Valdžios vadžias laikyti - garbinga kompetentingųjų, turinčių išteklius ir gebėjimus pareiga. Kai Remigijus manęs paklausė, ar eisiu drauge - nedvejojau atsakydamas. Lengva nebus - laiko atima, tos visuomeninės pareigos. Esu jau trumpai ragavęs miesto tarybos duonos, žinau kas tas yr. Bet yra laikas gauti, yra laikas ir atiduoti. Vertinu tai kaip garbingą tarnavimą - tad “tokių velnių”.

Lankstukų su savo atvaizdu nedalinsiu, prašymais reitinguoti neužknisinėsiu :) Bet jei įgaliosite dirbti miestui - padėsiu visas pastangas ir sukauptas žinias.

PS.: O kaip gi “Maisto bankas”, sakysite? O “Maisto bankas” bus savo ruožtu - dirbau čia ir dirbsiu išsijuosęs. Jei kirsis interesai - nuo sprendimų nusišalinsiu. “Maisto banke” mes dirbame su visais gerus darbus darančiais ir remiančiais politikais, ekskliuzyviai neagituojame nė už vieną - bet žinoma už nuopelnus padėkojame ir pagiriame. Taip bus ir toliau.

Rodyk draugams

Nemanau, kad Žirmūnai yra išskirtinis, socialiai apleistas Vilniaus mikrorajonas. Esu rezidavęs Naujamiestyje, Naujininkuose, Šeškinėje, Baltupiuose, Naujoje Vilnioje. Žirmūnuose gyvenu trečioje vietoje, tad galiu lyginti.

Šią savaitę benamį Stasį sutikau dukart, gyvai žingsniuosiantį su stiklo tara prikrauta terbele. Prie mūsų kiemo konteinerio sutiktas Stasys skundėsi negausiu laimikiu - rado vos porą butelių. Kur gi ne, sakau jam, juk nuolat matau kokį tuziną šiuos konteinerius inspektuojančių žmonių.

Pusamžiai ir vyresni; vieni vietiniai, nuolatiniai, kiti šioje apylinkėse lankosi praeidami ilgesnį maršrutą. Ginkluoti lazdomis, kabliais ar dar sudėtingesniais mechanizmais, padedančiais iš stiklo konteinerių už kakliukio sužvejoti vertingesnį butelį. Su ratukais, kuprinėmis, terbomis ar tiesiog polietileno maišais - daugelio jų veidai pažįstami taip pat, kaip ir šalimais gyvenančių kaimynų.

Miestas anonimiškas - nebežinome kaimynų vardų, nei ką jie veikia - ką jau kalbėti apie vietos valkatas, benamius ar pijokus. Bet kad „asocialai” yra pastebima (ir deja vis ryškėjanti) bendruomenės dalis, to nepaneigsi.

Prieš porą metų rašiau apie mūsų kieme vėjų kiaurai prapučiamoje pašiūrėje gyvenančius benamius. Vieną iš jų susitikau vakar. Pernai gąsdinusi pamėlusiu veidu, dabar labiau į žvitrią senutę panaši bedantė guviai žygiavo link šiukšlių konteinerio, lydima jaunesnio (naujo) draugo.

Šiai mano pažįstamai poniai ir dviems jos po balkonais įsikūrusiems kompanionams praeitą žiemą kviečiau socialinę tarnybą. Moteris pernai sunkiai vaikščiojo, buvo susiveikusi ratukus (kuriuos kažkas netrukus „nukosėjo”). Nors Socialinė tarnyba benamius nugabeno į „Kojelavičiaus” nakvynės namus, trijulė grįždavo atgal - matyt mūsiški trokštamų „gėrybių” sklidini šiukšlių konteineriai yra jų tikrasis socialinių ir ekonominių interesų centras. Vėliau pavasary teko matyti, kaip penkiaaukščio gyventojai neapsikentę šalin vijo šiuos nepageidaujamus „kaimynus”. Su policijos pagalba išprašyti benamiai kelioms dienoms stovyklavietę įrengė greta stovinčioje autobusų stotelėje, bet buvo išvaryti ir iš ten. Vasarą šiuos gaiviai burnos skalavimo skysčiu kvepiančius draugus užtikau už poros kvartalų - poilsiavietę jie buvo įsikūrę po kito, matyt labiau varguolius toleruojančio, penkiaaukščio langais.

Vakar sutikta moteris linksmai pasakojo, kad netrukus gaus 300 litus, šalia dabar ir savivaldybės gaunamų 70 Lt. Ponia sakė netrukus sulauksianti pensinio amžiaus (nors iš pažiūros jai duočiau 75 metus), ir šiuos pinigus gaus už avarijoje žuvusį vyrą. Tai pasakojo tarsi būtų laimėjusi aukso puodą.

Vakare prasilenkiau savo bute įvairius rakandus kaupiančia senole - rusakalbė moteris pašnekino mūsų šunelį ir nulingavo savo keliais. Tuomet ir pabandžiau prisiminti, kiek benamių, elgetų ar šiukšlynuose besikuičiančių žmonių sutinku savo aplinkoje.

Prisiminiau pernai žiemą sulaikęs įžūlią trijulę, bandančią išardyti metalinę kiemo tvorą. Vėliau tuos pačius personažus mačiau velkančius metalą ir nebeveikiančio viešojo tualeto, kitądien stebėjau po mano langais ryte skanaujančius losjoną drauge su kiemą šluojančia kiemsarge.

Prisiminiau kieme suręstoje „dėdės Tomo trobelėje” benamių sukeltą gaisrą, rūsyje išplėštus sandėliukus ir apvogtus kaimynų butus. Mačiau, kaip metaliniu štankietu ginkluotas mūsų namo gyventojas vaikė kieme ant suoliuko vakaroti (ir šiukšlinti) įjunkusius mėlynanosius. Išmaldos prašančius varguolius sutinku prie visų aplinkinių didesnių ir mažesnių parduotuvių. Benamių gultų, stovyklių ar sandėliukų galėčiau rasti prie kiekvieno aplylinkės namo.

Tai negi Žirmūnai tokie ypatingi? Ar atidžiau pasižvalgę panašaus vaizdo nepamatytume Karoliniškėse, Senamiestyje, Žvėryne ar Lazdynuose? Kiek varguolių gyvena Šnipiškių lūšnynuose, priemiesčių sodų bendrijose, žiemoja pramoninių rajonų šiluminėse trasose ar įsirengia skvotus apleistuose pastatuose?

Ar naujas mano pažįstamas Stasys yra retas rastas egzempliorius? Kiek tokių stasių gyvena Vilniuje? Neseniai kalbėjausi su Vilniaus socialinės paramos centro kolegomis, jie sakė, kad Vilniuje užregistruota virš 900 benamių. Daugeliui jų savarankiškai sunku priimti socialinių darbuotojų pagalbą. Kolegos sakė, kad seniūnijos socialinio darbo organizatoriai periodiškai apeina savo teritorijoje reziduojančius benamius. Tad reikėtų jiems skambinti, po savo balkonu aptikus Stasį. Tik esu tikras, kad šie darbuotojai su benamiais prasilenkia - abejoju, ar jie dirba vėlais vakarais ar naktimis, o juk būtent tada į pobalkoniškes nakvoti sugrįžta miesto šiukšliadėžių kontrolieriai.

Sutikęs Stasį vis paklausiu, kaip sekasi tvarkytis reikalus naudojantis mano patarimais. Į savivaldybę ar kalinių globos draugiją nueiti žmogui sutrukdė gausus sniegas. Toptelėjo, kad Stasys neplanuoja važiuoti troleibusu - paprasčiausiai bilietui neturi pinigų. Dar kartą nuodugniai paaiškinau, kaip pėstute pasiekti pagalbą teikiančias įstaigas - vienok gali būti, kad tokiems dezorientuotiems ir iš įprasto konteksto iškritusiems žmonėms reikalingas palydėjimas. Užsiėmę kasdieniais išlikimo klausimais, benamiai nsugeba patys susirasti jų laukiančių specialistų pagalbos. Socialinės tarnybos mašiniukas pasirodo pas juos nebevažiuoja, nes … trūksta kuro.

Lrytas.lt straipsnio komentaruose nežinomas geradaris pažadėjo prie parapijos įdarbinti negeriantį benamį. Pirma spontaniška kilusi mintis - perduoti Stasiui jo telefono numerį. Bet iš to mažai naudos - Stasys telefono neturi, ir neatrodė užtikrintai kalbėdamas, kur galėtų paskambinti. Bandėme skambinti kartu, bet potencialus darbdavys ragelio nekėlė…

Jei Stasiui ir į jį panašiems nepadėsime mes, jie ras kuo užsiimti. Atsidėkodamas už šefavimą, Stasys man siūlė šiukliadėžėje rastą moterišką laikrodį (tik bateriją reiktų pakeisti, užtikrintai kalbėjo Stasys) ir … varškės.

[Nesiėmiau tikrinti tos varškės stovio, bet mintis valgyti iš šiukšliadėžės ištrauktą maistą man atrodo atgrąsi ir žeminanti. Radikalūs dumsterdaiveriai teigia priešingai, esą šiukšlinėse sužvejoja puikiausio maisto. Aš manau, kad praktikai prie konteineirių palikinėti maistą yra peiktina - nebent patys tokį maistą ir tokių būdu valgytume. ]

Grįždamas traktoriuko švariai nuvalytu šaligatviu galvojau, kiek benamių būtų galima pasamdyti kasti sniego atsisakius tokio išmanaus galvių valymo būdo. Remigijus Šimašius ne kartą sakė, kad geriausias būdas padėti benamiui bedarbiui - paprašyti jo pagalbos, ir už tai sumokėti. Jei galėtume teisėtai tokius žmones darbinti smulkiems darbams, jei organizuotume jiems viešuosius darbus (juk tvoras galima dažyti ir kas pusmetį, o ne kartą į penkis metus). Nes konteineriuose nerandant užtektinai butelių ar aliuminio, Stasiui nebus kitos išeities, kaip imtis kanalizacijos liuką, kelio ženklų ar kitų blogai padėtų/pritvirtintų parduoti įmanomų daiktų.

Taip, viešiesiems darbams reikėtų pinigų, bet atidžiai paskaičiavus gali pasirodyti, kad kitais būdais (per sveikatos sistemą, pašalpas, kalėjimų išlaikymą, labdaros valgyklas ar prieglaudas galutinai iškritusiems iš sociumo) išleidžiame ne mažiau, nei tokie viešieji darbai kainuotų. Rasi pinigų uždirbantys benamiai ir kambarėlį išsinuomotų, pavalgę ir nusiprausę būtų, nekeltų grėsmės sau ir aplinkiniams.

Jei būčiau meras, socialinės apsaugos ministras ra kitas galio keisti turintis pareigūnas - ką daryčiau? Paskaičiuočiau, kiek sutaupyčiau, varguoliams mokėdamas ne pašalpas ir kompensacijas, o už konkrečius darbus. Paskaičiuočiau, kiek būtų galima sukurti tokių naujų darbo vietų, kiek kainuotų jų kūrimas, įvertinčiau galimybes šiam reikalui panaudoti ES lėšas. Mažai uždirbančius atleisčiau nuo prievolės mokėti pajamų mokestį ir socialinį draudimą, leisčiau nemokamai naudotis būtiniausiomis viešosiomis (pvz., visuomeninio transporto) paslaugomis. Premijuočiau už pademonstruotas pastangas įsitvirtinant įprastoje darbo rinkoje. Pertvarkyčiau socialines tarnybas taip, kad darbuotojai aktyviai stengtųsi padėti tiems, kam reikia socialinės pagalbos, ir mokėčiau premijas už pademonstruotus rezultatus, bei atleisčiau tuos, kurie neįstengia ar nenori dirbti taip, kaip reikia. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Jei į klausimą, ką daryti ir ką keisti, atsakymą nesunkiai galime rasti pasirėmę sveiku protu, tai pošimts kodėl to paties nedaro iš mūsų mokamų mokesčių algas gaunantys valstybės ir savivaldybių tarnautojai? Ar mes nesugebame išsirinkti tokių politinių vadovų, kurie įgyvendintų reikiamas pertvarkas? Ar mums tiesiog nerūpi?

Nes šiltomis mašinomis važiuojant į mūsų svarbias darbovietes, geras parduotuves ir jaukius namus mums gana patogu nematyti, kas dedasi po mūsų balkonais, prie mūsų šiukšlių konteinerių - ir nesukti galvos dėl to, kaip efektyviai mūsų mokami nemaži mokesčiai naudojami padėti tiems, kurie patys neįgali užsitikrinti kiekvienam garantuojamo gyvenimo standarto - turėti stogą virš galvos, lovą, sveikatos priežiūrą ir naudingą užsiėmimą.

O gal pasirūpinkime? Gal tuomet Žirmūnai (ar kur bereziduojame) taps geresne vieta gyventi, visiems.

Rodyk draugams

Sutapimų ir apsirikimų diena. Sutapimų, nes va skambino lrytas.lt žurnalistė, teiravosi, kur anądien aprašytas benamis reziduoja. Sakiau, kad vis su juo prasilenkiu vedžiodamas keturkojį - vakare nesinori miegančio trikdyti, o ryte vyriškis jau būna išėjęs. Pažadėjau sutikęs pakalbinti ir čia parašyti.

Ir štai - šiandien Pobalkoniškių herojų netikėtai sutikau.

Gi einu žiūriu, vyras su keliais nešuliais nešinas keliauja, vis sustodamas pasiilsėti. Jei ne rankoje 5 l bambalis, tikriausiai ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Paprastas „rabotiaga“, kokių čia apstu Žirmūnuose. Žiūriu, suka į pažįstamą takelį. Pasidarė smalsu, tad mudu su šuneliu patraukėme pavymiui.

Ir ką jūs pasakysit - akurat, žmogelis pasuka prie savo dailiai po balkonu paklotos lovos. „Ar tai čia jūs čia miegate?”, klausiu.

[Ir iš tiesų buvau nustebęs - galvojau, kad čia nakvoja anas kitas vyriškis, išdžiūvęs toks. O šis nė iš tolo nepanašus į aną. Apsirikau, vienžo. O anas pasirodo tikrai nakvodavo čia - tiesa, netoliese, už dviejų balkonų - ir tikrai, ten ir dabar buvusiame migyje teberaudonuoja paliktas palaikis apklotas. Pažįsta žmogelis ir prie gretimo penkiabučio pernai nakvojusius personažus - "kvietėsi pas save bandas, tai ir išvijo juos" (tikra tiesa, savo akimis mačiau, kaip kaimynai bomžų trijulę nuvijo, bet tai jau kita istorija) ]

Kodėl miegate po balkonu, klausiu. Vyras atrodo mažumą išsigandęs užkluptas netikėtai, ėmė teisintis, kad va ir į bambalį šlapinasi (taip ir sakė - „šlapinuosi”), nieko nevagia (sic!). „O va štai gretimais ateina visokios bobos m_žt, 3,14″, kalbą nuo savęs bando nugręžti žmogus.

Kodėl miegate po balkonu, kartoju, ar neturite namų? Turėjau, sako. Kas atsitiko, klausiu. Stojo ilgos minutės pauzė, ir atsakymo taip ir neišgirdau. Klausiu, kodėl neinate į nakvynės namus? Atsako - ten reikia dokumentų (visi šitaip paprastai atsako į panašų klausimą, standartas). Sakau, kad pirmame aukšte gi priima ir be dokumentų, ypač per šalčius. „Utėlynas ten, baisu” - o aš nepuolu prieštarauti (esu ten lankęsis, vargu ar ryžtumėtės ten permiegoti…).

Tai iš ko gyvenate, ką veikiate dieną? - Butelius renku, aliuminį, šiek tiek kapeikų susigraibau. „Maksimos” sako va atiduoda gerą maistą. (Oho, čia man pasidaro įdomu) - Kokioje čia „maksimoj” šitaip? A, sako, visose - palieka dėžes geros dešros, mėsos - gali pasiimti, kas nori. Nori, sako, nuvesiu ir tave? ;)

[Čia reikia padaryti dar vieną ekskursą į šoną. Ne pirmą kartą paaiškėja, kad benamiai minta maistu iš parduotuvių ar kavinių. Tas maistas veikiausiai pasibaigusio galiojimo (nors tikriausiai dar valgomas), arba aplamai išėdos. Tokia geraširdiška praktika (kaip ir maisto palikinėjimas prie konteinerių) ne tik kad žemina nepasiturinčių žmogišką orumą, bet ir netiesiogiai skatina benamystę. Kam ieškoti socialinės tarnybos pagalbos, jei esi pavalgęs, turi stogą (OK, balkoną) virš galvos, o jei reikia sukrapštai ir „burnelei"? „Maksimos" et co. turėtų apie tai pagalvoti]

Pasisakęs, kad to maisto nereikia, nes dirbu „Maisto banke“, pralaužiau nepasitikėjimo ledą. Pasirodo Stasys (toks žmogaus vardas) čia jau nakvojo prieš metus, po to 9 mėnesius pavo praleisti „Alytuje“, čia vėl įsikurė nuo 20-tos. Paleistas iš įkalinimo įstaigos grįžo į Vilnių, kur nors ir nebūdamas vietinis nugyveno nemažai metų („Alytuje nieko nepažįstu, dar užmuš kas nors”, sakė). Už ką sėdėjo, neklausiau - bet keliskart sakė „nevagiu”…

Pakalbėjome apie geresnes sąlygas nakvynės namuose Vilkpėdės g. - Stasys sakė apie juos girdėjęs. Carito nakvynės namuose prie stoties sakė dabar vietų nėra, o štai apie Kalinių globos draugiją nieko nežinojo. Paaiškinęs, kur ta Panerių 10, išgavau pažadą, kad ten nueis - ši draugija suteikia laikiną pastogę, suorientuoja ir net duoda darbo grįžusiems iš ten ir norintiems kabintis į gyvenimą.

Nebuvo Stasys nuėjęs ir pas Vilniaus savivaldybės socialinius darbuotojus - nustebo sužinojęs, kad jie padeda ir dokumentus susitvarkyti, kad yra vienkartinės pašalpos variantai etc. Sakė nueis - paaiškinau, kur.

Žodžiu, tokia štai istorija. Žmogus švarus, blaivas, nesenas, sveikas ir tikėtina darbingas - o gyvena po balkonu, butelius ir skardines renka. Sveikas santykinai žinoma - man pasirodė, kad neturi priekinių dantų. Čia gal kalėjimų specifiką geriau išmanantys gali pasakyti, ar tai kurios iš nuskriaustųjų kastos požymių. Teko girdėti, kad grįžę iš kalėjimo tęsia gyvenimą pagal nelaisvės „paniatkes“, dėl to neretai nepajėgia susirasti normalaus darbo ir susitvarkyti buities. Gyvenant lauko sąlygomis nusikalsti ir sugrįžti į koloniją juk paprasta kaip viens-du.

Pažadėjau, kad Stasį aplankysiu vėl, ir jei nepyks pakamtinėsiu, kaip sekasi - vistik kaimynai esame… Vienu metu prašė manęs garsiai nekalbėti - juk balkono šeimininkai miega. Sakė su jais kalbėjęsis - šeimininkas policijoje dirba (sIc!), jis ne prieš, kad Statys čia po jais apsistojęs.

Atsilabinęs paspaudžiau šiltą delną ir palinkėjau sėkmės. Ir tik tolokai paėjėjęs prisiminiau neatsidavęs kišenėje turėto apelsino - bet tiesą sakant vyras ir neatrodė toks, kurį reikėtų šelpti. Sėkmės tau, Stasy - su dievo ir gerų kaimynų pagalba ;)

Rodyk draugams

Vedžiodamas šunį ir niūnuodamas “Funny ways“, jau kelintąsyk praeinu pro naujakurio benamio “būstą”. Išdžiūvęs pusamžis vyras čia rodosi nuo vasaros.

Būta čia ko, sakysite - bomžai kiemuose kaip katinai - vieni ateina, kiti kažkur dingsta, su paslaptinga tendencija daugėti. Bet šis žmogus pasirodė ypatingas.

Dėmesį patraukė vidsad tvarkingai paklotas jo guolis. Šįkart akis užkliuvo už “kojūgaly” stovinčio bmbalio. Atidžiau įsižiūrėjęs supratau, jog ten … šlapimas. Šis benamis nesišlapina kur pakliuvęs, o “didelius” gamtinius reikalus ne sykį mačiau neskubriai kulniuojantį link ToiToi būdelės. Nesu jo matęs “su kvapu”. Naujų metų vakare 9 val. mačiau jį ramiai miegant savo lovoj. Štai toks netipiškas portretas. Gaila, vis nerandu progos žmogų užkalbinti, viliuosi bus dar.

Arba kita moteris, sutemus su vežimaičiu išsiruošianti revizuoti konteinerių. Jos butas iki lubų užverstas visokiais rakandais. Kur jos artimieji? Ką mano jos kaimynai? Ar ji moka mokesčius, ar turi draugų, ar žiūri žinias, ar balsuoja per rinkimus?

Pažvelgus į šiuodu (o ir į daugelį kitų panašių) regis, kad ne šio svieto šie žmonės. Ar tikrai? Senatvinė demencija, keistumas, susitaikymas su pralaimėjimu ir prisitaikymas gyventi visuomenės užribyje dar nereiškia, kad turime juos vertinti kaip ligą, nuostolį ar anomaliją.

Kas juos pašnekina, išsiaiškina, kodėl jie atsidūrė ten, kur yra šiandien? Ką rodo jų televizorius ir internetai? kaip jie mato aplink supantį pasaulį - šviečiančias parduotuves ir bankus, protinguosius ekspertus ir kažkur lekiančias darbo bites, socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemą, mūsų valstybę ir savivaldą, bendruomenes? Jei aplamai ją pastebi - tai kaip ją vertina?

Tad kaip neteisinga yra benamius piešti viena bjauria spalva! Kaip neteisinga lipdyti visiems vienodas etiketes ir klišes. Ir kaip svarbu individualiai žvelgti į kiekvieną žmogų, ieškoti būdų palengvinti jo dalią. Tik taip galime viltis, kad sunkią valandą neliksime vieni kovoti su stichijomis, kad bus, kas pasirūpina mumis pačiais.

Daugelis mūsų sutikę pašalpos atsiimti atėjusį pijoką ar įtartinai kailiniuotą ponią skubame teisti visus nepasiturinčius. Klijuoti tinginių, apsimetėlių ar lūzerių etiketes. Patys pasirinko - nesimokė, prisidirbo vaikų, ėmė gerti, nebuvo apdairūs ir protingi skolindamiesi…. Bet ar tikrai pakliūti į tokią padėtį yra pasirinkimo, noriu/nenoriu reikalas?

Bandydamas įsistoti į šių žmonių batus ieškai atsakymo, kaip geriausiai galėtume ir turėtume jiems padėti. Tai, ką mačiau ir tai, apie ką svarčiau, tik dar labiau sustiprina mano motyvaciją ieškoti atsakymų ir stengtis padėti tiems, kuriems pagalba būtina, kurie neturi daugeliui mums elementarių dalykų - savo lovos, šaldytuvo, šiltos vakarienės…

Ačiū visiems, kurie padedate!

Rodyk draugams

Vakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje svarstėme naujus 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos finansavimo prioritetus. Ministerija siūlo nemažai (šimtus milijonų Lt) skirti bendruomenėms, kurias norėtų įgalinti svariau prisidėti prie žmonių problemų sprendimo pažeme.

Šiandien buvau trumpam užsukęs į Šnipiškėse biurą turintį „Maisto banką” - per visą kiemą išsirikiavusi eilė žmonių laukia, kada prasidės ES paramos maistu dalybos - duos ne tik miltų, kruopų ir makaronų, bet ir cukraus bei aliejaus. Liūdni, suvargę žmonės. Kam jie rūpi, kuriai Vilniaus bendruomenei?

Pėsčiomis eidamas palei penkiaaukščius skaičiuoju po balkonais įsikūrusias benamių kolonijas. Seniai įdienojo, o štai sėdi sutūpę penkiese. Kvepia kaip tarybinėje kirpykloje. Tolėliau apsiklojęs guli barzdotas vyras. Galiu tik spėlioti, koks jausmas gulėti ant kartono darganotą rudens dieną, apsisiautus keliomis palaikėmis antklodėmis.

Greta - kaimynų puoselėjami darželiai, dailiai apkarpyti medeliai, užsėta veja. Priešais - nutriesta tvora. Atsiprašau už vaizdinį, bet matyti, kad žmogaus tuštintasi stovint, ir ne kartą (Jėzau, ką jie valgo!?).

Už poros žingsnių - šiukšlių kalneliu pavirtusi specializuota dėžė šunų išmatoms. Šalia - verslo centras, kuriame įsikūrusi kredito unija ir šviesiais langais masinančios parduotuvės bei grožio salonai. Šalia - XIX a. menantys trobesiai su daržais, vandens kolonėle, malkų sandėliu paverstu žiguliuku ir nusenusiomis obelimis.

Tikiu, kad ne vienam penkiaaukščio gyventojui šie vaizdai yra gerai matomi pro langus ar pareinant namo iš darbo. Ar kas nors imsis asmeninės iniciatyvos padėti, susitvarkyti? Kaip rastis tai bendruomeninei iniciatyvai? Anksčiau buvo apylinkės įgaliotinis, namų valdyba, moterų komitetai, kiemsargiai. Dabar nesuprasi, kas kam priklauso ką daryti.

Dezorganizacija, dezorientacija. Sutikęs laiptinėje žmogų nežinau, sveikintis ar ne - daugelio kaimynų nuomininkų nespėjame pažinti, vieni atsikrausto, kiti išvažiuoja. Grįžęs penkiaaukštin užsidarai savo pasaulyje, užtrauktos užuolaidos ir atidaryti TV ir kompiuterio ekranai padeda akimoju pamiršti aplink supantį nemalonų pasaulį. Nesunku viens-du nusikelti ten, kur norisi - į Facebook‘ą ar į Akropolį. Tokiame atomizuotame, urbanizuotame, globalizuotame pasaulyje kokios dar gali būti bendruomenės?

Už poros namų buv. „Šatrijoje” sėdi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aukštąjį turinčioms krakmolytomis apykaklėmis besidabinančioms moterims ne fasonas eiti gatvėn iš skurdo vaduoti varguolių. Menka alga nemotyvuoja, viršininkai neliepia, o ir toli jie. Apačioje pirmame aukšte - vaikų ir jaunimo klubas. Du trečdalius dienos jis tuščias, palangės pavirtę vietos pijokų suoleliais, nutryptas gazonas prispjaudytas saulėgrąžų lukštų ir nuorūkų.

Gal čia galėtų įsikurti naujos mados bendruomenės centras? Kur kvalifikuotų specialistų komanda su savanoriais kilometro dviejų spinduliu imtųsi spręsti visas akivaizdžiai akis badančias socialines, aplinkos, saugumo, kultūros ir laisvalaikio organizavimo problemas?

Tuoj pat išgirsime - pinigų nėra, patalpų nėra, papildomų žmonių nėra, o turimi nei kvalifikuoti, nei motyvuoti. Sakysite - tai imkime ir perkvalifikuokime tuos žmones? Atleiskime senus, į jų vietą priimkime motyvuotus, išsimokslinusius? Atimkime neefektyviai naudojamas patalpas, pertvarkykime į bendruomenės centrą?

Laukite gynybos iš socialistinių ir populistinių profsąjungų ir partijų. Jų protegavimo dėka ginami „silpnieji” neefektyvūs darbuotojai, stabdomos permainas, konservuojamas status quo. Pinigai išleidžiami, bet naudos sukuriama nepakankamai, nepatenkinamai. Todėl naujų pinigų neatsiranda, sukasi ydingas ratas.

Tad ar ne geriau būtų nebesikabinti į romantines liaudės švietėjų iliuzijas, kad atsiras mistinės bendruomenės, kurių seniūnaičiai ar bendruomenių centrų aktyvistai iškuops mikrorajono problemas? Gal geriau investuokime į mobilias, specializuotas, kvalifikuotas ir motyvuotas komandas, kurioms duokime šias užduotis. Nustatykime laiko tarpą, nurodykime būtinus pasiekti rodiklius, ir skirkime reikiamus pinigus, neprašydami kas mėnesį teikti smulkių ataskaitų ir pieštukus pirkti viešaisiais pirkimais.

Tai gali būti vadinama socialiniu investavimu. Arba vietos bendruomenės problemų sprendimo paslaugos pirkimu, socialinės problemos vs. socialinės įstaigos biudžetu. Štai gal tada atsirastų paskatas stipriems paslaugų tiekėjams jungtis į konsorciumus, vykdyti bendrą veiklą ir operatyviai siekti konkrečių rezultatų, užuot meškeriojus pavienius grantus ir metai iš metų dūsavus, kad niekas nesikeičia ir nieko negalime padaryti.

Jei visos stiprios socialinės organizacijos turėtume tokią bendrą viziją, priverstume politikus ją realizuoti - nes juk galiausiai jie disponuoja mūsų pinigais. Ir tų daugiabučių gyventojų, kurie pavieniui nesusimotyvuoja pasirūpinti po jų balkonais miegančiais ir tvoras po langais nutriedžiančiais benamiais.

Rodyk draugams

Ledinis bomžas-2

2012-02-11

Po pertraukos pirmąsyk ėjau pro tą patį nerimą kėlusį balkoną, po kuriuo žiemojo vargeta.

Ir ką gi - matau žmogus taisosi miegoti. Nors gana anksti, bet kai televizoriaus nėra, pusė devynių visai tinkamas metas bluostui sudėti.

Retos progos pakalbėti šįkart nepraleidau. Paklaustas, ar nešalta, rusakalbis žvitriai patikino, kad turėdamas tris apklotus ir pora striukių sėkmingai miegojo ir prie -33C. Sakė girdėjęs, kad Vilniuje jau sušalo dešimt žmonių.

Įsižiūrėjęs supratau, kad rudenį šioje vietoje matydavau kitą žmogelį - anas buvo liesesnis ir jaunesnis (abu barzdoti, iš toliau sunku atskirti). Iš pažiūros 50-55 kresnas vyriškis stebino savo geru ūpu, atrodė pilnas gyvybinės energijos.

Klausiu, ko miega lauke, ko nevažiuoja į nakvynės namus. Sakė girdėjęs, kad tenai dedasi visokie “bezpriedielai” (kokie, bus proga išsiaiškinti ateityje), tai jam po balkonu geriau.  Vienok apsidžiaugiau sužinojęs, kad бомжовоз’as visgi buvo dusyk prie žmogaus privažiavęs. Kartą net nuvežė į liūdnos šlovės T.Kosciuškos gatvėje esantį nakvynės namų filialą “Sala”. Tai buvusi blaivykla - dabar čia paprastai priima miegoti įkaušusius piliečius (nebūtinai benamius).

Vyras pasakojo, jo Kosciuškos gatvėje turėjęs miegoti tiesiog ant šaltų plytelėmis grįstų grindų - atseit nei gultų, nei čiužinių ar apklotų ten nėra. Esu dirbdamas savivaldybėje porąsyk “Saloje” lankęsis, gultus mačiau (skyrėme lėšų patalpų sutvarkymui ir praplėtimui, įspūdis tuomet buvo visai neblogas), bet smulkiau aplinkybių neklausinėjau.

Paklaustas, ar nieko netrūksta, vyras patikina, kad pažįstamas nuo Putnos gatvės kasdien atneša kubilėlį karštos sriubos. Vyriškas sakėsi iš pažįstamų gaunantis ir mėsos, dešrelių, gyrėsi turįs net sausainių. Sakė netoliese net žinantis vietelę, kur galima nebrangiai karštimo išgerti. Į klausimą, ką veikia dieną, benamis pasakojo apylinkėse renkantis metalą.

Naujasis pažįstamas tik klustelėjo, ar nerūkau. Išgirdęs neigiamą atsakymą, sakėsi renkantis nuorūkas. Pažadėjau kitąsyk eidamas pro šalį tabokos atnešti - nuo senų laikų turiu kelias cigariles ir suktinių tabako (jūs pasakykite, ar tinkamai elgsiuosi taip darydamas). Na, ir žinoma pagalvosiu, kaip čia kava ar sriuba pavaišinus - dažniausiai žmogaus gultas būna tuščias, o ir miegantį žadinti nei šis, nei tas.

Laikas reziumuoti. Nakvynės namai nėra išeitis tiems, kurie dieną verčiasi antrinių žaliavų surinkimu ir naudojasi netoliese gyvenančių pažįstamų pagalba. Kalbintas žmogus nebuvo girtas (nors daugelis to tikėtumėmės, ar ne?), kalbėjo sklandžiai ir rišliai - panašu, kad gyvena savo gyvenimą, tegul ir kitaip, nei daugelis mūsų.

Esu tikras, kad jam galima padėti - labdaros valgyklos “Ekklesia” vadovė Larisa pasakojo ne vieną istoriją, kaip ant kojų pastatė ne vieną regis visas viltis praradusį žmogų - tereikia suteikti darbo, maisto ir pastogę. Ne veltui ši puiki organizacija naujame filiale Naujoje Vilnioje šalia valgyklos įkūrė ir keletą kambarių tokiems žmonėms.

Todėl reikia daugiau mobilių paslaugų tokiems žmonėms padėti, ir daugiau socialinių darbuotojų, kurie turėtų kalbėtis, siūlyti, organizuoti alternatyvius ir priimtinus variantus “gyvenimui po balkonu”.

Beje - kadangi kalbėjomės garsiai, atrodė, kad per užuolaidas priėjo dirstelėti ir balkono šeimininkas. Tiesa, nepuolė aiškintis, kas čia po jo nuosavybe vyksta - tas verčia manyti, kad jam/jai žinoma apie “įnamį”. Nepuolu teisti dėl bendruomeniškumo stokos - galvoju, kaip pats elgčiausi, jei benamis apsigyventų po mano balkonu? Ką darytumėte jūs?

Kelissyk perklausiau, ar tikrai nieko netrūksta, ar nesušals, it eskimas apsimūturiavęs vyras šypsodamasis mane ramino, kad viskas tvarkoj. Atsisveikindamas žmogus padėkojo už rūpestį.

Termometras rodo -18C. Labai tikiuosi, kad viskas tikrai bus tvarkoj. Ir kad nauja pažintis turės tęsinį.

Rodyk draugams

Ledinis bomžas

2012-02-01

Ar pastebėjote, kad pastaraisiais metais daugėja asocialių asmenų (a.k.a. bomžų)? Ar čia tik mano selektyvus dėmesys?

Vakar praeidamas pro šiukšliadėžes inspektuojančių apyjaunių barzdotų vyrukų stebėjausi veido išraiška - profesionalo susikaupimas, sumišęs su pastanga nereaguoti į smalsiai (įtariai, smerkiančiai, besibjaurinčiai) nužiūrinčius praeivius. Panašius veidus turi prekybose centrų valytojos, viešųjų tualetų budėtojos, kartais ir McDonalde dirbantis studentas.

Žmonių, kaip grybautojai praeinančių pro konteinerius, sutinku vis daugiau - po vieną ir porose (kartais lydimi šuns); jaunesni ir senesni; su intensyvaus alkoholio vartojimo požymiais ir be jų; vyrai, moterys; su maišais, kuprinėmis ir lagaminais. Dirbantys, besiverčiantys, mokesčių nemokantys, toli gražu ne visomis viešosiomis paslaugomis besinaudojantys.

Akylesni galėtų pastebėti, kad kas antras daugiabutis turi savo stacionarų bomžą - it kokį didelį puslaukinį katiną. Po balkonu (ar kokioj pašiūrėj) susisukta benamio gūžta - senos lovos minkšta dalis, pora kaldrų ar miegmaišių, kitąsyk pagalvė, padanga ar koks nuo šiukšlyno parsinešta rakandas. Rūsio langelis naudojamas kaip virtuvinė spintelė keliems stiklainiams, dėžutėms ar skardinėms surikiuoti. Kartais toks migis įrengtas už krūmo - vasarą gali jo ir nepastebėti. (Kita vertus, vasarą gali numigti belenkur - stotelėje, ant suolo ar pakritęs po medžiu).

Vedžiodamas šunį, praeinu pro keturias tokias benamių tskant nestacionarias gyvenamąsias vietas. Nedeklaruotus socialinių ekonominių interesų centrus. Atėjus žiemai, iš jų mano apylinkėse nuolat “veikia” tik viena. Pusamžį, liesą, paliegusį, mėlynu papurtusiu veidu žmogelį ten miegantį ar gulintį matau tai ryte, tai dieną ar vakare. Žmogus atrodo švelniai tariant nekaip.

Žirmūnų ledinis benamis

Žirmūnų ledinis benamis

Dyvijausiu, kad žmogelis gyvena po atviru dangum merkiant rudens lietui. Stebėjausi benamio ištverme, matydamas jį miegantį gruodį ir sausį. Tiesa, žiema buvo šilta. Bet užėjus šalčiams nerimas privertė imtis veiksmų.

Nežinau, ar to penkiaaukščio gyventojai žino suteikę pastogę tokiam “padarui”. Nežinau, ar kam nors rūpėjo. Jau rašiau, kad mieste nėra realių bendruomenių, kurios normaliai turėtų anomaliją pastebėti ir imtis priemonių suteikti pagalbą. Bet panašu, kad padėti negali ir pagalbą teikiančios institucijos.

Termometrui pradėjus rodyti neigiamą temperatūrą, pirmiausia prisiminiau specializuotą bomžams skirtą socialinę tarnybą. Ant tarnybos automobilio nurodytu telefonu prisiskambinti nepavyko. Laimei “bomžovozas” kartais sustoja prie netoliese esančio VPK Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus. Paprašiau kabluką vairuojančio pagyvenusio socialinio darbuotojo pasirūpinti benamiu.

Nežinau, ką socialinė tarnyba nuveikė, bet bomžas toliau miegojo savo vietoje. Lauke -12C, tad skambinu 112. Po keliolikos pypsėjimų pakėlusi dispečerė pažadėjo nusiųsti ekipažą.

Kitą dieną -16C - žmogelis guli savo migyje, tiesa, galvą apsiklojęs jau su dviem kaldrom. Skambinu vėl - patikslino, kurioje penkiaaukščio pusėje.

-19C - ledinis žmogus šiurpina ramiausiai parpdamas spiginant šalčiui. Skambinu bendruoju pagalbos numeriu trečiąsyk. Moterėlė pasitikslina, kur tas balkonas, nuo kurios gatvės skaičiuojant, pasiklausia mano pavardės. Atrodo, kad šįkart bus tvarka. Stovėti ir laukti, kas ir kada atvažiuos, laiko nėra.

Šiandien termometras rodo -23C! Lauke atrodo, tarsi kas smulkiu švitriniu popieriumi žandus trintų. Ir ką jūs manote - šaltyšius guli savo vietoj, muistosi.

Ir ką dabar turėčiau daryti? Veržtis į nabago “privačią” erdvę, pats nudirbti socialinį darbą ir išsiaiškinti, kodėl žmogus miega tokiam šaltyje lauke - o gal jam taip norisi ar patinka?

O jei nepatinka - parsivesti namo ir patiesti raskladušką? Tai kurių velnių moku mokesčius, iš kurių išlaikomos benamiais rūpintis turinčios tarnybos? Akivaizdu, kad nei socialinės, nei gydymo, nei viešosios tvarkos tarnybos nesugeba sukoordinuoti savo darbo ir efektyviai padėti žmogui, kuris dėl socialinių gebėjimų stokos ar/ir dėl priklausomybių nesugeba pasinaudoti socialinės paramos sistemos siūlomais variantais.

O gal turėčiau tarnyboms skambinti vėl (ir vėl, ir vėl), kol neapsikęs? O gal belstis į savivaldybę, kreiptis “aukščiau”? Ar imtis asmeninio projekto ir taisyti padėtį? Rašyti laikraštin? Kviestis televizijas?

Ką darytumėte jūs? Patarkite.

Nieko nedarydami po to gailėsimės. Jau senokai nebematau pernai kelių dažnai kiemuose šmirinėjusių svirdinėjusių bomžų. Abejoju, kad jie tiesiog pakeitė mikrorajoną ar “sėkmingai integravosi į visuomenę ir darbo rinką”. Ko gero, atidavė savo dūšeles Giltinei. Galėjome, turėjome jiems padėti?

Rodyk draugams

Ne apie bomžus šis pasakojimas - apie studentus :)

Peržiūrinėdamas senesnes nuotraukas, prisiminiau prieš kelis metus Olandijoje matytą laikiną studentų miestelį, suręstą iš jūrinių konteinerių.

Žemės plotas netoli geležinkelio kažkada bus užstatytas. O kol statybos neprasidėjo, racionalieji olandai sklypą panaudojo geram reikalui. Studentai patogiai gyvena vienviečiuose, įrengti ir bendro naudojimo dušai, WC, virtuvės, skalbykla. Šalia veikia jaunimo klubas.

Tiesa, kaip yra su šildymu, pasidomėti nespėjau… Na, o atėjus statybų laikui, miestelis bus išmontuotas ir ko gero perkeltas kitur.

Kaip jums toks bendrabutis? Galėtų atsirasti Nacionalinio stadiono vietoje ar kitose amžiaus statybose?

PS: įdomių konteinerių panaudojimų pavyzdžių turime ir Lietuvoje ;)

Rodyk draugams

Ne, čia ne apie miuziklą. Tokia mintis toptelėjo, ryte stebint šiukšlių konteineryje besikapstančią moterį.

Abejinga praeivių žvilgsniams, ji rinko maisto atliekas ir valgė. Tinkamumo vartoti tekstas paprastas - ragauti, ir jei neskanu - spjauti ten pat į konteinerį. Veidas mėlynas nuo “flakonų“. Vargo vakarienė (ar pusryčiai, šiuo atveju).

Prie ko čia katės, sakysite. Katės būna naminės ir laukinės. Vienos išpuoselėtos, žvilgančios, kitos nušiurusios, apšepusios. Bobulyčių dėka yra ir tarpinė rūšis - puslaukinės, artyn prisileidžiančios maitintojas. Už veislinius kačių jauniklius žmonės pagatavi pakloti šimtus ir tūkstančius eurų; gi beveislius kačiokus be skrupulų šmakšt į maišą ir į upę.

Atrodo, tokios skirtingos katės, ir tuo pačiu taip panašios. Taip ir žmonės.

Nelygu, kur pasisekė gimti, kaip pasisekė augti. Nebūtina lyginti Somalio ir Liuksemburgo - gerokai skirtingu žmogumi gali užaugti tame pačiame Vilniuje gimęs geroje šeimoje ir tabore.

Namus praradę greitai sulaukėja, o štai prijaukinti laukinius užtrunka gerokai ilgiau. Ir ne vien kates.

Socialinių taisyklių nepaisančius (nedirbančius, vagiančius, elgetaujančius, bele ką valgančius, geriančius ir kitaip vartojančius) “laukinius” labai sunku suintegruoti į visuomenę. Kaip kokius mauglius, priklausomybes turinčius asocialus sugrąžinti į normalų gyvenimo ritmą reikia milžiniškų pastangų, užsispyrimo ir kantrybės. Mission impossible?

Ar galime, ar turime šalia savęs toleruoti tuos, kurie gyvena kaip tie konteinerių katinai? Ar turime, ar galime jiems padėti?

Rodyk draugams

Be namų negerai

2010-10-10

Kartais reflektuodamas savo baimes ir nerimus pagalvoji - o kas blogiausio gali atsitikti? JUk kai įsivaizduoji, imi judėti pirmyn drąsiai ir laisvai.

Mirtis? Bet juk mirsime visi, tai neišvengiama. Ir tikriausiai neįmanoma žinoti, kiek tau “duota”, nors be abejo bus tokių, kurie sakys galintys atspėti tą tavo “kada”.

Liga, negalia? Visgi tikiu, kad atsiras kažkas, kas pasirūpins atgulus. Artimieji, galiausiai valstybė.

Skurdas? Netekti pajamų, namų ir draugų? Tai šen, tai ten prasilenkiant su benamiais dingteli - juk jie irgi turi gyvenimą. Jis žinia kitoks, tačiau žmonės nepražūva, adaptuojasi, gyvena kažkur šalia mūsų.

Šiandien Pasaulinė benamystės diena. Rašinėjau apie Moliūgo namelio gyventojus (tiesa neaprašiau žiemą tame varganame lizde kilusio gaisro), bet to tikriausiai per mažai, kad šią dieną nekirbėtų sąžinę graužantis kirminėlis. Ar viską padarome, kad žmonėms šalia mūsų netektų gyventi nežmoniškomis sąlygomis?

Vasarą praeidamas pro po balkonu susiruoštą gultą ar paupy/miškely įrengtą stovyklavietę klausiu savęs, kaip tokių vietų gyventojams bus, kai paspaus šaltukas. Laiptinės, rūsiai, skvotai, šiluminės trasos? Ar visgi nakvynės namai? Į ledą sušalusios maisto atliekos iš šiukšliadėžių, ar karšta arbata ir riekė duonos su kuom nors tikrai valgomu?

Londone ar kitur Europos sostinėse neretai pamatytume benamiams vakarais jų dažnai lankomose vietose dalinamą maistą. Vilniuje savivaldybės samdomas “Smulkus urmas” perka ir veža sumuštinius ir arbatą į valdiškus nakvynės namus. “Maisto bankas” į benamiams ir kiriems bedaliams veža neparduotą kelių restoranų sriubą ir kitą jautrių maisto pramonės įmonių atiduodamą maistą. Ar nereikėtų patikrinti ir kitų dažnai laikomų vietų - Aušros vartų prieigų, stoties? O kaip yra kituose mūsų miestuose? 

O jei kiekvienas sau pažadėtume iki kitos 10/10 pakalbinti bent vieną benamį, paklausti, kuo jis gyvas? Ir patarti - kur galima gauti nakvynės, maisto, kitokios pagalbos.

Juk mažiausiai ką galime - tai nepraeiti šonu kaip pro raupsuotąjį ar šventą karvę. 

Rodyk draugams