BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vargo darbai

2010-08-15

Šeštadienio rytą prie Minsko IKI (prie kurio gyvena tikri liberalai) matau pievelėje įsitaisiusią vietos valkatošių kuopelę. Medžių paunksmėje įsitaisę laukia butelių supirkimo punkto atidarymo. Maišuose - gausus surinktos stiklo taros derlius. Sėdi, burnos skalavimo skystį gurkšnoja, daržove užkanda, iš bambalio patraukia. Idilė.

Žiū, prie kompanijos prieina pilietė. Galvoju, tuoj moralą atskaitys, smalsu pasidarė. Bet ne - siūlo padirbėti, kažką iškrauti, pernešti. Ot, galvoju, šaunuolė - va kaip turi būti integracija vykdoma, ir užimtumo didinimas. Vietos pijokėliams žmogiško darbo ir uždarbio galimybė.

Mano nuostabai, kompanija pasiūlymo atsisakė. Nugirdau sakant - “ir ne piniguose čia reikalas”. Matyt, neblogai uždirbti išeina renkant butelius ar kitokią tarą. Mieste galima pamatyti ne vieną surinkėją - kas ant kupros, o kas ant ratukų maišais ar ryšuliais nešinas. Gal todėl stiklo tarai rūšiuoti skirtas konteineris visada stovi apytuštis?

Ir ne visi surinkėjai yra murzini valkatos - esu sutikęs inteligentiškai atrodančių. Viena moteris prieš apžiūrėdama konteinerį jo kraštą apkloja laikraščiu, kad neišsimurzintų, dėvi pirštines. Dažnas darbuojasi iš kabyklos pasigamintu kabliu su kotu. Palengvindami jų darbą, gal tuščius butelius tiesiog statykime prie šiukšlinių?

* * *

Vakar prie “Senukų” sutikau “fundraiserį” - ar galite padėti, klausia. Žinoma, kaipgi kitaip. Gal galite duoti kelis litus, greitakalbe prašo, benzinas baigėsi, namo reikia parvažiuoti, žmona su vaikais karštyje laukia.

Jei ne tas paskutinis sakinys, gal būčiau užkibęs. Vakar mano citroenas rodė lauke buvus +36C. Na koks sveiko proto žmogus vaikus kepins mašinoj, kai šalia kondicionuojami “IKI” ar ”Senukai”?

Jei jums taip atsitiktų, juk nepradėtumėt vaikščioti po mašinas ir kaulyti. Yra mobilus, yra giminės, draugai. O jei jau reikėtų kreiptis į svetimus žmones, turbūt labai susijaudintumėt, būtumėt drovus(i) ir sumišęs(us). Todėl akivaizdu, kad reikalą čia turime su profesionalu.

Išgirdęs mano atsakymą, kad ”toks variantas neišdegs”, elgetautojas negaišdamas nuturseno ieškoti patiklesnės aukos. Iš lengvatikių per dieną šio amato meistrai susirenka nemenkas sumas, nors prieš kameras verslo paslapčių atskleisti neskuba ir dievagojasi, kad pajamos mizernos. 

Ką gi, bet kokiame versle sėkmingai suktis reikia įgūdžių ir sumanumo. Daugelis nuo skurdo sprunka į geresnius kraštus - vargo vakarienę vargti lieka tie, kurie išjudėti negali. Kaip jiems padėti? Gal žinote jūs?

Rodyk draugams

Moliūgo namelio saga tęsėsi - sau daviau priesaką vis pravažiuodamas patikrinti, mažu aptiksiu gyventoją. Ir tikrai, šiandien matau - būdelėje kažikas kruta, vyniodamasis į ”miegmaišį”. Pasirodo, vargano būsto gyventoja yra ne ponas Moliūgas - ponia! 

Šeimininkė matyta - vienąsyk netoliese kalbinau benamių porelę. Tuokart rišliai nepavyko su pagyvensia moterim pakalbėti, alkoholis galvelę regis gerokai pagadinęs. Dar šviesu,  termometras rodo -13C! Naktį praneša iki minus 23 - reikia gelbėti žmogų. Čiumpu telefoną skambinti Vilniuje veikiančiam Socialinės tarnybos ekipažui - paskambintu nurodytu numeriu 8 617 44661 malonus moteriškas balsas praneša, kad abonentas nepasiekiamas, informuos apie skambutį sms’u (kaži kiek iš to naudos). Vienu žodžiu - fail - kam reikalingas pagalbos telefonas, kuriuo negali prisikambinti.  

Belieka paskambinti bendrosios pagalbos numeriu 112. Socialinės tarnybos telefono jie neturi, tačiau pažada nukreipti policijos patrulį.

Kol skambinau, kol ką, matau mūsų herojė išsiropštė iš būsto, ir klupinėdama (girta!), taisydamasi padelkas (pastebiu, kad į batus kaip į kokius Ugg’sus įsimovusi basnirčia, be kojinių) vinguriuoja savo keliais.

Taigi, žmogus laisvas gyventi taip kaip nori. Pamenu skaičiau, kad kažkurioj JAV valstijoje žmogus laisvas būti benamiu - policija neturi teisės jo nuvyti. Mačiau, kaip neapsikentęs kaimynas pasiėmęs geležinį strypą bandė grasindamas bomžus išvaikyti. Tie bomžai kaip balandžiai - kitą dieną vėl savo vietoje sėdėjo, buteliuką Upokšnio ratu suko.  

Lietuvoje medikai ir kitos tarnybos gali žmogų prievarta nusivežti, kai gresia žala asmens ar aplinkinių gyvybei ar sveikatai. Daktarai tikriausiai tiki, kad tokiems benamių pijokų joks velnias neima - kipšas pagalvę visada pakiša. ir piktinasi, kad žiemą bomžai gydymo įstaigomis naudojasi it sanatorijomis, dar ir ligonius bei personalą pašokdina. Policija irgi mano, kad pijokų ir bomžų rankiojimas patvoriuose nėra jų darbas. Taigi - kol ko nenušalo, kol paeina - lai gyvena, kaip išmano. O jei sušals - matyt tokia jau bėdulio dalia.

Turtingoje visuomenėje turėtume tinkamai pasirūpinti visais piliečiais. Taip, toks rūpestis yra brangus. Lengviau elgtis taip, kaip rusai vadina - халатное отношение - ne mano daržas, ne mano pupos. O po to klausiame savęs, kodėl mūsų visuomenei trūksta solidarumo, bendruomeniškumo, atjautos, kodėl tiek žiaurumo, pavydo, suktumo.

Žiemą lęsiname zyles ir antis - padėkime ir šąlančiam benamiui. Juolab kad padėti yra smagu ;)

Rodyk draugams

Moliūgo namelis

2010-01-06

Trys karaliai - dar nenugaravo pramušęs šventinis gerumas ir jautrumas. Jei nešdami prie konteinerio apdžiūvusią “žaliaskarę” sutiksime bėdžių, dar sukirbės kažikas viduriuos, dar norėsis paklausti, kokios buvo jo kalėdos.  

Jautri kolegė prirodė bomžą, gyvenantį Čipolino kūmo Moliūgo tipo namelyje. Ne taip seniai valdžia nustatė minimalų leistiną būsto plotą, tačau skurdas vargu bau ar paiso statybų reglamentų. Kviečiu pasižvalgyti po vieno bėdulio namus:

 

Čia paradinis įėjimas į miegamąjį. Ir virtuvė.

 

Čia svetainė….

…su minkštaja dalimi…

 

… ir sofa svečiams.

Čia WC džentelmenams…

… o čia matyt viešnioms.

 

Ir darbovietė čia pat.

Fotografuojant būsto šeimininko namie nebuvo - neturėjau galimybės pakalbinti. Pamačius panašią situaciją derėtų susisiekti su Vilniaus m. socialinės paramos centro Socialinės tarnybos ekipažu - jie suteiks būtiną pagalbą.

Vakar danų žurnalistas klausė, ar pas mus žmonės badauja. Ne, nebadauja - vietoj to jie klimsta į skolas už būstą. Jau dabar kas penktas būstas turi skolų už komunalinius patarnavimus. Po kurio laiko matyt turėsime bangą benamių, kuriems teks verstis panašiomis sąlygomis. Juk palapinės kaip Kalifornijoje nepasistatysi - nušvilps bematant. Ką ruošiamės daryti?

Rodyk draugams

Labdaros valgyklos

2009-10-03

Eksperimentui “valgyti už 4 Lt per dieną” einant į pabaigą, nusprendžiau aplankyti labdaros valgyklas.

“Hare Krišna” maistas kūnui ir sielai” valgykla dirba iki 11,30, tai į ją nebespėjau. Nuvažiavau į garsiausią mieste varguolius maitinančią įstaigą - “Betaniją“.

Jokio ženklo, jokios nuorodos - intuityviai orientuodamasis pagal už Petro ir Povilo bažnyčios vorelėmis traukiančius senyvo amžiaus krepšeliais nešinus piliečius, praeinu kokį tai “Darboholikų” ofisą, skalbyklą, garažą, ir randu Betaniją. Didžiulė, kariuomenės valgyklą primenanti salė, pilna abrozdų. Valgykloj kaip valgykloj - prie “rampos” dirba tokios ‘tarybinės” tetulės - viena pila buzą, kita klientams mėto (tikra to žodžio prasme) eurokruopų maišėlius. Paklausiu, ar galiu pavalgyti - klausia, ar turiu talonų - sakau, kad neturiu - sako, maitinam tik pagal talonus. Sakau, gal galiu kaip nors taip pavalgyti, nusipirkti sriubos? Ne, it kirviu nukerta. Ne tai ne - apsižvalgau ir sliūkinu atgal. Salėje užsėstas gal tik kas ketvirtas stalelis, daugiausia pagyvenę žmonės. Vienas iš matymo universitete matytas pagyvenęs inteligentas. Veidai nelinksmi.

Išeinu laukan, sustoju prie pora dviračiais atvažiavusių veikėjų. Vienas iš močiutės perėmė nešulį su eurokruopom ir iš “Maisto banko” gautais “Mantingos” prancūziškais rageliais. Žmogaus klausiu, ar čia galima kaip nors pavalgyti - sako, nežinau, aš čia niekad nevalgau, ir čia pat priduria, kad sriuba dažniausiai būna neskani. Sakau, kodėl? - nes prideda visokio š… Na, pasitaiso, kartais būna visai nieko, bet… Jei nori gauti pavalgyti - moko mane - turi turėti pažįstamų, visi čia visus pažįsta… Einu sau, o pašnekovas praskrieja tiuninguotu dviračiu, garsiai pasileidęs muziką (NB!) ir dar papypinęs kone fūros garsiniu signalu… :)  

Kita užeiga - valgykla “Dzūkija”. Eksterjeras ir interjeras mena 6 dešimtmetį:

Čia socialiai remtinus maitina pagal savivaldybės talonus -

 

Visai neblogai pavalgyti duoda - už 5,95 Lt! Bet galima ir nusipirkti - mėsiški patiekalai iki 5 Lt (pigausios kepenėlės - 4,20 Lt). Salotos vitrinoje nekelia apetito, imu pigiausią makaronų sriubą už 1,50 Lt:

Įsitaisau ant ne pirmo švarumo nėrinius įmituojančia klijuote apdengto stalo, ragauju. Sriuboje plaukioja kažkas panašaus į gabaliuką trachėjos, tačiau sriuba visai skani, kiek sūroka. Prieš kurį laiką šioje valgykloje pabandymui esu valgęs už taloną, tai tuomet buvo praktiškai neįmanoma valgyt apvytusių žemaičių blynų.

“Dzūkojoje” žmonių vos vienas kitas - motina atėjusi su dukrele pavalgyti, matyt netoli gyvena. Vienas žmogus atėjo už talonus išsikeisti maisto - padavė du tuščius dėklus kiaušiniams ir maišelį. Jau seniau esu girdėjęs apie tokius mainus - žmonės už talonus gauna daugiau produktų ir namie skaniau/geriau/daugiau pasigamina, nei valgykloje maitina. Perdaug tokio biznio nesmerkiu, bet yra apie ką pagalvoti.

Be maisto, ten dar gali įpilti 100 g Extrim degtinės ar Monikutės vaisiuko. Eksponuojami tušti buteliai - gal kad nesusigundytų nuo prekystalio pačiupti?

Išėjęs apsidairiau po seniau (ir dabar?) kriminogenine situacija garsėjantį Dzūkų gatvės rajoną. Pralinksmino juokingo grafičio pėdsakai - išvertus būtų “kinietiški apsirūkėliai” :)

Pasirodo krizės akivaizdoje nuolaidos vajus neaplenkė ir čionykščių kioskelių -

Prajuokino kitas užrašas ant to paties kiosko:

Paskutinis ekskursijos po Vilniaus labdaros valgyklas taškas - netoliese Liepkalnio gatvėje esanti fondo “Ekklesia” valgykla. Nežinodamas kur tiksliai ši įstaiga yra, pastebiu pulkeliais ir pavieniui su maišeliais rankose it Humanos modeliai besibūriuojančius žmones, - ir neapsirinku. Pasirodo, valgykla atsidaro 14 val., bet būrys žmonių prie durų laukia jau be 15. Kvapai sklinda kaip iš mamos virtuvės, laukti darosi sunku (”Dzūkijos sriuba” pasirodo nebuvo labai soti). Naujai ateinantys sveikinasi, pažįsta viens kitą; daugiausia pagyvenę, rusakalbiai - viena ponia vilki kadaise buvusį pasiturintį gyvenimą menančius puskailinius, kelios kitos dėvi elegantiškas 9 deš. skrybėlaites. Bomžų vos vienas kitas. Tai vienas, tai kitas iš būrio į mane pašnairuoja - aiškiai neatrodau kaip vienas iš jų. Iš maišelių turinio suprantu, kad keli vyrai čia atžygiavo pavalgę “Betanijoje”. Patalpa be jokių ženklų, eitum pro šalį ir nežinotum.

 

Nusprendžiu apsimesti klientu ir atsidarius duris patraukiu vidun. Patalpa nedidelė, ant stalų stiklinės su kompotu, kraitelės duonos ir lėkštės - jose po šaukštą grietinės. “Jaunuoli, jūs kur einate, čia visi turi savo vietas, palaukite” - sustabdė “salės darbuotoja”. Ką gi, laukiu. Pasirodo ir įstaigos vadovė - nusistebi, kad patalpa perpildyta (klientė atitaria - “jie vienas kitam pasako”). Vadovė sako - na, su naujais “klientais” pirma norėsiu pakalbėti, išsiaiškinti situaciją - vietų nėra, eikite ir palaukite, kol kiti pavalgys. “Bet visus pavalgydinsim”, - pavymiui išgirstu.

Išeinu kieman kartu su jaunyvais piliečiais išpurtusiais veidais, nusprendžiu palaukti. Šie kalbasi tarpusavyje (bet kažkodėl jaučiu, kad dalis kalbos yra skirta ir man) - vienas giriasi ryte pavalgęs naminių dešrelių - ėgi prie Žirmūnų Maximos konteineryje rado 4 kg - pusę pardavė, pusę suvalgė. Pasibaigusio galiojimo, sako, bet pauosčiau, - nesmirda, ko nevalgyti. Bekalbėdami vyrai iš maišo traukė ir krimto ridikus - turbūt iš to paties konteinerio. Naujus pažįstamus įamžinau prie kito smagaus grafičio (kažkos <s> ant valgyklos sienos parašė “thanks for the memories”):

 

Jau baudžiausi važiuoti, bet kieme sutikau Ekklesia direktorę - teko pasipasakoti, kad domiuosi labdaros valgyklomis. Ji ir sako - matau kad kitoks, taip sočiai atrodantis; sako turim tokių pora, bet jie turi problemų su psichika. Palydėjo į virtuvę - buitinė technika kaip namuose, dirba kelios švarios moterys, pietums puikūs barščiai, daržovių lečio su ryžiais, ir iš “Maisto banko” gauto 7 kg vištienos faršo pagaminti kotletai. Kelis kartus kvietė paragauti, bet atsisakiau sakydamas, kad maisto kvapas ir vaizdas tikrai byloja už save. Fondo direktorė sakė, kad patalpas panaudai gavo iš vyriausybės dar Brazausko laikais, kad po pietų savo globotiniams dar išdalina iš Maisto banko gautus pieną, duoną ir panašius produktus.

“Ekklesia” labdaros valgykla paliko pavyzdinės įstaigos įspūdį - pakilios nuotaikos važiuodamas namo svarsčiau, kad gilėjant krizei ir augant poreikiui jiems reikėtų padėti plėstis.

Rodyk draugams

Interviu su bomžu

2009-09-18

Sustojęs išmesti šiukšles, prie konteinerio sutikau bomžų porelę. Nusprendžiau pakalbinti.

Klausiau, iš ko gyvena, ką vartoja. Įsitaisę kelkraštyje su buteliu “Klumpių” ir baltos duonos kepalu, cigarečių susišaudo iš praeivių. Sako - manai duoną pirkau? Rado išmestą. Pasakoja - anądien prie buv. Kalvarijų Norfos jo žmona stovi - privažiuoja juodas “čerokis“, pro langą ištiesia maišelį ir sako - parduok ir užsidirbsi. Moteris maišelyje randa veikiančią kasetinę JVC kamerą. Nuskilo. 

A.Zuokas savo bloge rašo apie taboro realijas. ”Kollegos” (čia jis pats akcentuodamas double-L taip taria) benamio klausiau, ką nūnai narkomanai vartoja. Sakė - šyrkos nebėra. Klausiu - heroinas? Ne, sako, šitas brangus. “Amfavitaminai”, 30 lt/g. Sakau - kur gauti, tabore? Sako - ką tu, pusė “Šanchajaus” parduoda. Taip kad ne vien taboras yra problema.

Naujasis pažįstamas Kolia savo nesibadantis, užtenka išgerti - bet sako narkomanų tuntai mieste, sandėliukus plešia etc. Pats tuoj pat priduria tokia fignia neužsimantis. Dirba - ardo namus Šnipiškėse (gauna 100 Lt/d.), renka ir priduoda spalvotus metalus, rastus sendaikčius parduoda turgaus prekeiviams arba profsojūzų kolekcionieriams. Mokesčių nemoka.

Pasakojo sykį begriaudamas namą rado caro monetų pridėtą šampano butelį. Vyrai norėjo išgerti, už kelis litus grobį pridavė Dzeržinskio turguje. Dabar sako ieško tunelio į caro laikų šaudmenų podėlį. Sakė konteineryje rado išmestus 20-jų metų savadarbius žiebtuvėlius. Už konteineryje rastą vokišką 1915 m. medicinos žinyną turguje siūlė 10 litų, kolekcionieriui pardavė už 75 lt. Padėdamas kraustyti kažkokio velionio turtą tadęs porceliano statulelę atidavė turguje už 10 lt - kitą dieną mato ją su kaina 125 Lt. Žmonės, sako Kolia, nežino, ką išmeta - aliuminio supirkimo kainomis priduoda šeimos sidabrą ir melchiorą. Ekspertas, vienžo. Nuogąstauja, kad pastatys įkasamus, rakinamus šiukšlių konteinerius, ir baigsis biznis. O kol kas…

Prie progos pakalbinsiu vėl (tik cigarečių reikia nusipirkti, kad turėčiau kuo pavaišint - reiks gal turguje iš čigonės nupirkti :)

Rodyk draugams