BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kurių velnių?

2015-02-16

Taip taip - kurių velnių, Jūs klausiate, tamstai Ilgiau, balotiruotis? Nes juk esu Nr. 8 LR Liberalų Sąjūdžio sąraše kandidatų į Vilniaus miesto tarybą.

Sako man - yra juk “Maisto bankas”, viena smagiausių ir efektyviausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, darbuokis ten į valias - ko reikia lįsti į politiką? Aha, sakau - bet pabandykim atsakyti į viską iš eilės.

Taip, “Maisto bankas” be abejonės yra puiki vieta realizuoti savo gebėjimus konkrečiai padedant visuomenės silpniesiems ir išgelbstint nuo pražūties tūkstančius tonų maisto. Bet tie, kurie mane pažįsta, žino, kad turiu ne vieną dešimtį panašiai vežančių potencialiai naudingų visuomenei užmačių, kurias įgyvendinti reikia platesnės platformos.

Būti miesto taryboje - puiki galimybė bendradarbiaujant su šimtais sostinės socialinių tarnybų ir nevyiausybinių organizacijų profesionalų sukurti ir pastatyti ant kojų tuziną naujų projektų, kurie padės tūkstančiams ar dešimtims tūkstančių žmonių. Antraip idėjos dūla stalčiuose, o gyvenimas nesikeičia į gera taip sparčiai, kaip galėtų.

Esu dirbęs Vilniaus savivaldybėje - vadovavau didžiausios sostinėje socialinės įstaigos - Vilniaus socialinės paramos centro - kolektyvui, dirbau Socialinės paramos skyriuje. Per keletą metų patyriau, ką galima ir ko negalima pakeisti. Taip, finansiniai ištekliai riboti. Tačiau ne jie svarbiausi - išlaisvinus tūkstančių socialinės sferos darbuotojų motyvaciją ir kūrybingumą, galima per trumpą laiką atlikti svarbias reformas ir įdiegti inovacijas.

Kai atėjau vadovauti į SPC, milžiniškos socialinių išmokų prašytojų eilės, besidriekiančios ne tik pastate, bet ir Kauno gatvėje, visiems atrodė norma ir neįmanomas pakeisti reikalas. Tik todėl, kad nenorėjo keisti. O pasirodo tereikia tik noro - nesunkiai eiles panaikinome, sutaupydami miestiečiams marias laiko ir nervų.

Sunkiausiai dirbantiems socialiniams darbuotojams pakėlėme atlyginimus ir suteikėme laisvės efektyviai savarankiškai tvarkytis - ir socialines paslaugas ėmė gauti daugiau klientų. Ėmėme matuoti ir vertinti teikiamų socialinių paslaugų efektyvumą, būtinumą - ir vėl progresas. Tiesa, teko atsisveikinti su kai kuriais nekompetentingais, arogantiškais, užsimarinavusiais kadrais - į jų vietas stojo energingi, mokslus Europoje baigę, permainų alkani žmonės. Dirbti tapo našiau, lengviau, smagiau.

Taip, Vilnius neretai yra pelnytai vertinamas kaip pirmaujantis socialinėse inovacijose, efektyvių socialinio darbo formų taikyme. Bet galima ir reikia daryti daugiau. Ką?

Pirmiausia, knieti Vilniuje įsukti privačios vaikų priežiūros sistemą. Darželius statyti brangu ir lėtai, poreikis daug didesnis. Auklės daugelio kišenei neįkandamos. Vakaruose seniai žinoma privačių vaikų prižiūrėtojų sistema, kuomet savo vaiką (-us) auginanti mama (močiutė) pasiima į namus prižiūrėti dar porą trejetą mažylių (paprastai tarp 1,5 ir 5 metų amžiaus), užsidirba pati, ir padeda į darbą grįžti kelioms šeimoms. Tokiam verslui nereikia didelių investicijų ir pasirengimo, lengva įeiti ir reikalui esant išeiti. Tokių paslaugų tiekėjų organizacijos užtikrina paslaugų kokybę, prieinamumą, patikimumą. Vilniuje ir kituose miestuose tokios paslaugos tikėtina yra teikiamos neformaliai (t.y., nelegaliai). Suteikus šiems paslaugos tiekėjams paramą ir kitas paskatas teisėtai veikti, nesunkiai ir be didelių melejonų išspręstumėme metų metus piktinančią “darželių trūkumo” problemą. Pas britus tokias paslaugas teikia 40 tūkstančių asabų, tarp kurių ir lietuviai - taigi laikas šią patirtį perkelti Lietuvon. Panašių paslaugų reikia ir senolių, neįgaliųjų priežiūros srityse. (giliau čia nesiplėtosiu, jei kam įdomu, telefonu 8 699 85259 susitarkime dėl pokalbio).

Multifunkciniai centrai, kuriuose mikrorajonuose ir ypač priemiesčiuose galima teikti visą puokštę paslaugų socialiai jautriam kontingentui - kita kryptis. Bibliotekos didžia dalimi savo atgyveno, tačiau jų pastatai ir darbuotojai gali ir turi tapti kokiokio pobūdžio veiklos centrais. Senų žmonių priežiūra ir užimtumas, mokyklinukų popamokinė veikla, suaugusiųjų švietimas ir smulkus komunalinis aptarnavimas, bendruomenės saugumas ir aplinkosauginės iniciatyvos, ir aišku kultūriniai renginiai - viską galima sutalpinti, derinant seną infrastruktūrą ir privačią iniciatyvą. Vokietijoje mačiau tokius veikiančius centrus savo akimis, norėčiau matyti ir Vilniuje.

Darbas su benamiais turi būti dirbamas visiškai kitaip, ne dabar. Dabar žmonės miega  po balkonais šalčiausiomis žienomis, mums dažnai nė nenutuokiant. Neturime dar mados ar įpročio rūpintis bendro nadojimo erdvėmis. Teršia, geria, rėkauja, serga ir kartais miršta, purvini, alkani, išpurtę - bet žmonės. Jais žmoniškai reikia pasirūpinti, net jei tam reikia atokioje vietoje įrengti specializuotus nakvynės namus. Kalbėjausi su benamiais - daugelį galima integruoti, duodant pajamų šaltinį (daugelis jų ir taip dirba miesto sanitarais), perdaug nevaržant jų kitąsyk keistai suprantamos laisvės, nuolat siūlant pagalbą, gydymą ir darbą. Pažįstu Vilniuje organizaciją, iš visiško dugno (kanalizacijos šulinių, landynių griuvėsiuose) ištraukusius ir ant kojų pastačiusius žmones. Turime padėti patiems silpniausiems, nes taip daro stiprios ir geros visuomenės. Tik neužtenka dirbti iš kabinetų, nuo 8 iki 17.

Taboras. Mačiau Olandijoje, kaip efektyviai dirbama su romais, priskrentant prie jų tikra ta žodžio prasme taip, kad nebūna kaip užsiiminėti nelegalia prekyba narkotikais, neleisti vaikų į mokyklas ar nevykdyti kitų pareigų. Taip, vieni socialiniai darbuotojai to negalės padaryti, tačiau ignoruoti to kriminalinio, socialinio ir žmogaus teisių skaudulio nebegalime. Vienos kitos nelegalios trobelės nugriovimu nieko nepakeitėme. O jauni romai man pasakojo, kad važiuoja dirbti ir gyventi į Angliją - kaip visi. Ir čia taip gyventų, jei būtų sąlygos. Tačiau Vilniaus tabore “darbo” sąlygos yra nepriimtinos (nors daugeliui garantuoja visai neblogas pajamas, su kuriomis nepajėgia konkuruoti darbo biržų kontrsiūlymai) - jos nėra priimtinos ir daugeliui romų, pačių jų teigimu. Bet vieniems teks mesti dabartinius užsiėmimus ir įpročius, kitiems - priimti iššūkį nustoti gyventi taip, kaip (kreivai) moko taboro bendrija. Europa jau turi ne vieną sėkmingos romų integracijos projektą - turėsime ir mes.

Socialines paslaugas teikiančias privačias organizacijas laikas normaliai įjungti į šių paslaugų planavimo, organizavimo ir svarbiausia finansavimo sistemą. Privatininkai turi lygiomis sąlygomis konkuruoti su biudžetininkais - vieniems ši konkurencija atneš reikiamus išteklius, kitiems sujudins užsistovėjusių kraują ir gebėjimą veikti taip, kad klientai mylėtų. Visi iš to laimėsime, būsime laimingesni. Mačiau tai atsitinkant, ir nori matyti dar.

Tai sąrašą gaima tęsti ir tęsti. Tikiu, kad drauge su bendraminčiais miesto taryboje ir socialinėse tarnybose sugebėsime greitai įsukti gerus, laukiamus pokyčius.

Su liberalais esu nuo 1997. Daugelį Vilniaus liberalų lyderių pažįstu - buvome kartu darbuose, visuomeniniuose reikaluose, ar sporte. Už būsimą Vilniaus merą Remigijų Šimašių nepažįstu padoresnio, sąžiningesnio, vertybiškai integralesnio žmogaus. Matau susiformavus plačių kompetencijų profesionalų komandą, kurie vieni kitus papildydami, mesdami ir priimdami iššūkius vers kalnus. Tiesiog atėjo laikas mums stoti prie miesto vairo.

Valdžios vadžias laikyti - garbinga kompetentingųjų, turinčių išteklius ir gebėjimus pareiga. Kai Remigijus manęs paklausė, ar eisiu drauge - nedvejojau atsakydamas. Lengva nebus - laiko atima, tos visuomeninės pareigos. Esu jau trumpai ragavęs miesto tarybos duonos, žinau kas tas yr. Bet yra laikas gauti, yra laikas ir atiduoti. Vertinu tai kaip garbingą tarnavimą - tad “tokių velnių”.

Lankstukų su savo atvaizdu nedalinsiu, prašymais reitinguoti neužknisinėsiu :) Bet jei įgaliosite dirbti miestui - padėsiu visas pastangas ir sukauptas žinias.

PS.: O kaip gi “Maisto bankas”, sakysite? O “Maisto bankas” bus savo ruožtu - dirbau čia ir dirbsiu išsijuosęs. Jei kirsis interesai - nuo sprendimų nusišalinsiu. “Maisto banke” mes dirbame su visais gerus darbus darančiais ir remiančiais politikais, ekskliuzyviai neagituojame nė už vieną - bet žinoma už nuopelnus padėkojame ir pagiriame. Taip bus ir toliau.

Rodyk draugams

Kreivos žinios

2013-01-29

Žiniasklaida skalambija - bedarbė už socialines pašalpas Kauno centre nusipirko pusės milijono butą!!!

Tie, kas skaito tik antraštes, trina rankas - ar nesakiau, socialinės pašalpos mokamos apsimetėliams! Nereikia nieko mokėti, apgavikai, eikit dirbti!

Toliau paskaičius - dar įdomiau. Apgavikė čigonė! Taigi aišku - visi čigonai melagiai! O jos motina sėdi už narkotikus labai dideliais kiekiais! Taigi vaikui aišku - čigonai norkotikais Lietuvą nuodija, (beveik) milijonus kraunasi,  slapta butus (beveik) centre perkasi ir dar socialines pašalpas jama!

Visapusiškai šaunus ėjimas. Kas beprieštaraus, kad ir toliau reikia mažinti socialinę paramą? Visi pritars, kad reikia skirti daugiau lėšų demaskavimams, “mobilioms komandoms”, ir “visažinėms bendruomenėms”. Tvarka ir teisingumas bus, taip pat ir darbas, darna ir dora!

Bet pažvelkime kitaip - iš narkotikų prekybos nusipirkusios butą čigonų šeimą demaskuoti - tarytum trečioką aplošti šaškėmis. O kur tie niekadėjai apgavikai trečdalis Lietuvos, dirbantys šešėlyje, važinėjantys džipais ir gyvenantys pilyse, imantys varguoliams skirtas kruopas ir jais šeriantys kovinius šunis, iš išskaičiavimo nesiženijantys ar fiktyviai išsiskyrę, sirgdami važinėjantys riebiai užsidirbti ar atostogauti užsienyje…? Kur tie tūkstančiai, dešimtys tūkstančių demaskuotųjų, nuteistų ir nubaustų?

Nėra. Bet pompa pirmuose puslapiuose, anonsuose ir visažinių teisuolių komentaruose - tarsi būtų.

Sunkmečiu lengviausia kurstyti socialinę nesantaiką, kurpti pasakas ir atpirkimo ožius. Nesvarbu, ką kaltina - komunistus, žydus, masonus, buržujus, liberastus, Briuselį, Maskvą, imigrantus ar marsiečius. Svarbu, kad problemą ne sprendžia, o kuria naują.

Ar žiniasklaidos pataikavimas žemažiūriams vieną dieną neatsisuks prieš ją pačią?

Rodyk draugams

Šiandien pranešė, kad “Čigonų laužo” pirmininko Josifo Tyčinos name paėmė heroino, žolės ir krūvą šlamančių.  

Anksčiau su rimtu heroino kiekiu sugavo Tyčinos sūnų. Tada Josifas kurpė detektyvinę istoriją apie piktą uošvę, kuri nenorėdama vedybų pakišo būsimam ženteliui heroiną. Pagooglinus skaitome, kad su narkotikais pakliuvusi ir Tyčinos podukra.

Josifas Tyčina dalyvauja ne viename romų integracijos projekte. Tikriausiai vėliau pasakos, kad jam pakišo etc. Ir taip sunku čigonų kalbomis tikėti (dėl istoriškai susiklosčiusių čigonų bendruomenių santykių su aplinka specifikos).

Na, istorijos su gimine - dar dar. Bet kada ryškiausias čigonų lyderis paimamas su tokiais įkalčiais…

Tokios istorijos visiškai diskedituoja bandymus vykdyti integracinį darbą tabore. Ir nesvarbu, pakišo, nepakišo… 

Seniau darbą tabore niekais vertė kitas apsišaukėlis “baronas” Stepas Visockas.

Karo su taboru šaukliai dabar turi visas kortas rankose. Nauji projektai tabore matyt turės būti vykdomi tik ranka rankon veikiant su operatyvininkais.

Rodyk draugams

Prisipažinsiu, nuo Sąjūdžio laikų neskaičiau “Atgimimo”. Sprendžiant iš to, ką ir kaip kalba šio leidinio veidas I.Makaraitytė, buvau susidaręs įspūdį, kad tai kritiškas, nepriklausomam išsilavinusiam skaitytojui skirtas leidinys. Viešosios įstaigos valdomas, valstybinio spaudos rėmimo fondo remiamas - geros reputacijos, vienžo.   

Kaip tatai nustebino po “Atgimimo” vėliava Delfyje publikuotas tūlo Ričardo Čekučio paskvilis “Romai groja, valdžia šoka“. Apie čigonus kaip gaują viešai rašantis seimo nario padėjėjas ir žurnalistas tikrai turėtų būti nuodugniai ištyrinėjęs situaciją tabore. Tačiau šis mažai žinomas visuomenės veikėjas regis tiesiog oponuoja Vilniaus vicemero Stanislovo Šriūbėno spaudos konferencijoje išdėstytomis vizijomis

Dabartinė Vilniaus valdžia savo pirmtakų ydinga maniera baudžiasi išspręsti “čigonų klausimą”. Nežinau, ar paties A.Zuoko, ar savivaldybės saugaus miesto vadų iniciatyva be teismo parodomai nugriauti pora statinių tabore baigėsi kaltinimais žmogaus teisių pažeidimais ir priteistomis sumomis. Vėliau čigonų klausimą šnekomis baudėsi išspręsti frontovykai Algis Paleckis ir Audrius Butkevičius. Arčiausiai reikalo esmės buvo pasislinkta, kai Vyriausybė pernai numatė skirti lėšų atlikti galimybių studijai apie taboro būsto klausimo sprendimą. Užslinko krizė, pinigų neliko. Dabar gi garbūs miesto galvos vėl pradėjo ankstyvas kalbas apie kilnojamų namelių statybas, nei turėdami tam lėšų, nei išsiaiškinę, kad tai atneš pageidaujamų rezultatų.

Čigonai Europoje klajoja nuo XIV a. Vienu metu Europoje pakako būti čigonu, kad netektum gyvybės arba būtum išsiųstas ilgiems metams irkluoti galerose. Lietuvoje požiūris į čigonus nebuvo toks negatyvus. Šiandien čigonai - didžiausia ES etninė grupė. Anksčiau klajoję, dabar daugumoje sėslūs; prisitaikę, išmokę gražbylystėmis, papirkimais, juokais, apgaule ar bauginimais sukurti nematomą savo bendruomenės sieną. Sunkiai suprantami, neprisileidžiantys, randantys sau veiklos nišą įstatymo paraštėse. Kontrabanda, nauda iš nereikalingų, ”blogai saugomų” gėrybių, pramogų verslas. Tyrėjai sako, kad tabore gyvenančio mėnesio pajamos yra apie 4000 lt. Kad į taborą (savotišką kolektyvinį ūkį) patekti reikia susimokėti duoklę. Todėl iš taboro mažai kas nori išsikraustyti, nepaisant deklaruojamo skurdo. Kalbose su savivaldybe čigonus labiausiai domina galimybės privatizuoti valstybinę žemę. Taigi, reikia gerokai pasukti galvą, devynis kartus pamatuoti prieš kertant gordijaus mazgą. Aš pats manau, kad geriausa būtų toje teritorijoje statyti specializuotus socialinės priežiūros namus, kur galėtum ir būsto ar kitas problemas spręsti, ir lengviau vykdyti nusikalstamumo prevenciją. Taboro vietiniai liudija, kad Zuoko dėka įvesto sustiprinto patruliavimo ir stebėjimo dėka narkotikų buvo sumažėję.

Bet regis lengviausia šaipytis iš pastangų problemą spręsti miesto valdžiai siūlant nemokamai pastatyti narkotikų laboratorijas. Nors Europos Sąjunga pripažįsta būtinybę čigonų integracijai skirti specialų dėmesį, juodašimčiai purkštauja, kad tarp tautų esama lygesnių už lygias. Ir jei nestebintų kokio Murzos raginimai taborą aptverti tvora ir padegti, tai valstybininkams konservatoriams derėtų atidžiau rinktis talkininkus, vengti nacių noriai cituojamų veikėjų. V.Laučiaus pastabos apie Lietuvoje neįvykusį modernų konservatyvizmą itin taiklios.

“Atgimimas” spausdino garbaus istoriko ir visuomenininko Antano Kulakausko atsaką Čekučio talibanščinai, tačiau norint tai paskaityti turėčiau susimokėti. Nusidažyti geltonai labai lengva, tik va po to vėl išsibalinti šiam leidiniui gali ir nepavykti.

Rodyk draugams