BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Filantropijos baruose besidarbuojantys sykį ir visiems laikams turėtų liautis vartoti šiuos penkis ydingus kalbos darinius:

5. Nevalstybinės organizacijos. Nors kalbos prievaizdai sako, kad sąvoka “nevalstybinė” yra tikslesnė nei “nevyriausybinė”, reikia atsižvelgti į tai, kad bendrinis visuomenines ne pelno organizacijas apibūdinantis terminas “nevyriausybinės organizacijos” sėkmingai prigijo ir įsišaknijo tiek teisės ir administracinių aktų terminijoje, tiek žiniasklaidoje ar bendrinėje kalboje. Suprasdamas visus prasto vertinio iš anglų kalbos (o ir 1945 m. nukaldinto originalo) netobulumus nesiplėtodamas teigiu, kad “nevalstybinės” yra dar didesnis blogis. UABus turėtumėme priskirti nevalstybinėms organizacijoms irgi?

4. Visuomenininkai ir pilietininkai. Jei galvoje neturimos egzaltuotos megztosios beretės, kreidelėmis už tiesą kovojantys patvoriniai ar Sąjūdžio 3.0 fosilijos, nevyriausybinių organizacijų vadovų ar aktyvistų nederėtų vadinti tokiais žodžiais. Nežinau, kaip jums, bet man tas terminas skamba atlaidžiai-pašiepiančiai - kokie-tai rimtais darbais neužsiimantys skandalistai prieplaukos. D.Kuolio ir V.Muntiano galutinai diskredituotos etiketės.

3. Savanorystė, savanoriauti. Savanoriškai be atlygio dirbantys savanoriai - svarbų indėlį į visuomenės problemų sprendimą įnešantys piliečiai ir pilietės, jiems pagarba ir saliutas. Jie be atlygio dažniausiai dirba ne todėl, kad apmokamo darbo neranda. JAV skaičiuojama, kad savanorių indėlis į ekonomiką per metus siekia 171 milijardą dolerių. Žodis savanorystė man skamba kaip ilgasijonių davatkų ar supermamulių pasilakstymai arba nesusitupėjusio jaunimėlio savęs paieškos gyvenime (net jei dalis savanorių turi šią motyvaciją, ji nėra generalinė). Savanoriauti man skamba kaip vagiliauti, obuoliauti, išdykauti ar svetimoteriauti - daryti kažką keisto, sezoniško ar tokio, kuo nelabai norėtųs pasigirti. Aš neteisus?

2. Nepelno siekiančios organizacijos. Loginė klaida - nėra tokio dalyko, kaip nepelnas (ar “ne pelnas”), juo labiau negalima jo siekti. Ne ką geriau sakyti, kad organizacijos yra “pelno nesiekiančios” - turėtum būti apskritas kvailys, jie dirbdamas aktyviai siektum negauti pelno - tikriausiai tuomet trokštum turėti jei ne nuostolį, tai apskritą nulį. “Ne pelno siekiančiomis” visuomenines organizacijas manding dažniausiai labiausiai mėgsta vadinti finansininkai, buhalteriai ir ekonomistai (tie patys, kur sako “pinigėliai” ir neteisingai kirčiuoja žodį káina etc.) Ne pelno organizacijos (angl. not-for-profit, non profit organisations) pelną gauti gali, ir sveikintina jei dirba pelningai - tačiau pelno neskirsto savo dalininkams, o naudoja savo įstatuose numatytiems visuomenei naudingiems tikslams siekti.

1. Visuomeniniais pagrindais. A.Brazausko ir B.Bradausko žodyno reliktas. Prieš akis iškyla 7 dešimtmečio klasikinės tarybinės komedijos “Tarnybinis romanas” personažas Šuročka iš buhalterijos, iš bendradarbių “visuomeniniais pagrindais” renkanti po 50 kapeikų tai kieno nors laidotuvėms, tai gimtadieniui. Kaip čia neprisiminti DOSAAFo markučių po 2 kap., kurias savanoriškai-privesrtinai pirko spaliukai ir pionieriai. Žodžiu, palikime tą rusų kalbos vertinį istorijai kaip graudžiai juokingą prisiminimą epochos, kurioje visuomeninės organizacijos tebuvo valdžios muliažas, fake’as.

Ką nors praleidau? ;)

Rodyk draugams

Šaipomės iš ekscentriško keistuolio-verslininko pareiškimų, kad Kaunas privalo paremti KK Žalgirį 10 mln. lt. Romanovas savo klubui skolingas 25 milijonus Lt, bet matai pinigų neatiduos, kol nesusimokės kiti pasižadėję “rėmėjai”.

“Sumokėti” ir “rėmėjai” skamba kaip J. Erlicko “įlipo dvi silkės į obelį“. Neseniai vykusiuose “Verslo žinių” rinkodarininkų pusryčiuose kaip vienas nesusikalbėjimų ne kartą minėtas žinomas faktas - rėmimas (sponsorship) yra vienas iš rinkodaros metodų, tai nėra labdaringa parama, kaip tai apibrėžia Labdaros ir paramos įstatymas.

Paramos atveju rėmėjai remia, o ne susimoka. Susimoka tie, kurie kažką konkretaus perka. Kaip teisingai sako Vitoldas Masalskis, Kauno taryba turėtų susimokėti, nes “Žalgirio klubas” yra labai gera reklama šiam miestui. “Labai gera” - tai tokia, kurią galima nesunkiai apskaičiuoti. Paskaičiuoti investicijos grąžą, palyginti alternatyvas.

Tuo tarpu parama skiriama iš idėjos, iš užuojautos, geros širdies, meilės, patriotizmo ar pan., nesitikint materialinės naudos. Remiamas viešasis interesas. Remti kamuolius spardančius ar bumsinčius milijonierius nėra viešoji nauda. Viešoji nauda - skatinti visuomenės fizinį aktyvumą, vystyti mėgėjų sportą.

Tas pats ir kultūroje - galima remti meno saviveiklą, paveldą, o ne komerciškai sėkmingus milijonus uždirbančius profesionalus. Senelio Imbraso pasipiktinimas tuo, kad VEKSas rėmė “Bjorką”, turi pagrindo.

Visuomenei naudingos (nekomercinės) veiklos rėmėjams taikoma gana dosni pelno mokesčio lengvata. Kita vertus, taikoma prievolė atsiskaityti už gautos paramos sunaudojimą, taikomi reklaminių įsipareigimų ribojimai (ne daugiau nei 10 proc. paramos vertės). Profesionalūs sportininkai tiek mūsuose, tiek ir kitur pasaulyje nepelnytai naudojasi mokesčių mokėtojų pinigais, lengvatomis ir nuolaidomis. Todėl mažiau pinigų lieka paremti tiems, kam to reikia iš tikrųjų.

Tad jei manome, kad miestui, valstybei, kompanijai ar bendruomenei naudinga finansuoti areną, stadioną, ar juose sėkmingai sportuojančius turtuolius, kurie uždirba tiek, kad patys steigia paramos fondus, remiančius gabius vaikus, kultūrą ir t.t. - pirkime tų objektų veiklos paslaugas, pavieniui ar susimetę.

Būtina aiškiai atskirti sponsorius nuo rėmėjų ir šiuos daiktus vadinti tikraisiais vardais. Ne tik vadinti, bet ir jiems taikyti skirtingą teisinį ir mokestinį reglamentavimą. Ir Romanovui tuomet netektų Kauno valdžios gėdyti, jis šį reikalą išspręstų netesybas išsireikalaudamas teisme.

Nesutinkate? Rašykite komentarą.

Rodyk draugams

Anoj savaitėj Prezidentūroje buvo surengtas Nevyriausybinių organizacijų įstatymo aptarimas, kuriame dalyvavo pora dešimčių nevyriausybinių organizacijų ir ministerijų atstovų.

Pasitarime metu sakiau, kad nagrinėjant tiek Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymo projektą, tiek jį pakoregavus Prezidentūros iniciatyva suburtos darbo grupės parengtą Nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektą, matau keletą svarbių problemų ir trūkumų, dėl kurių abu šie projektai gali būti atmesti. Kadangi kuriant šiuos įstatymų projektus buvo pasiūlyta ir racionalių bei naudingų sprendimų, įdėta nemažai darbo, todėl būtų apmaudu šį įdirbį prarasti.

Idėja kurti vieną „nevyriausybinių organizacijų įstatymą” nėra nauja. Dar 2001 metais buvo parengtas ir Seimui pateiktas nagrinėti Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas. Tačiau jis buvo atmestas dėl tų pačių priežasčių - nebuvo vieningo sutarimo dėl problemų sprendimo būdų, o kai kurie sprendimai kėlė nemažai abejonių ir nesulaukė Vyriausybės ir įtakingų NVO lobistų pritarimo.

Tad vengiant dar kartą užlipti ant to paties grėblio, kad racionalu būtų dar kartą patikrinti įstatymo projektų rengėjų iškeltų problemų prielaidų teisingumą, ir nuodugniai įvertinti jų sprendimų alternatyvas, plačiai tariantis su įtakingiausiais suinteresuotais žaidėjais (kurie yra nebūtinai asocijuoti “skėčiuose“).

Prisiminkime - 2001 m. Seimas buvo sudaręs dvi darbo grupes NVO problemoms spręsti. To pasekoje pavyko sparčiai ir sėkmingai išspręsti keletą opių NVO sektoriaus bėdų (komercinės veiklos draudimo klausimą etc.). Plačiame forume pasitarusios nevyriausybinės organizacijos Seimui teikė sąrašą svarbiausių sektoriaus problemų, o Seime sudaryta Laikinoji komisija svarstė, kaip ir kokiu būdu vieną ar kitą bėdą išspręsti.

Tą patį veiksmą būtų galima atlikti ir dabar, prieš teikiant įstatymo projektą pasitvirtinti įstatymo koncepciją - tą ne kartą yra rekomendavęs Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, jeau turime ir gerų praktinių pavyzdžių.

O gal šią užduotį jau atliko Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcija? Vargu bau. Šis 2010 m. Vyriausybės priimtas dokumentas buvo skirtas vykdomos NVO politikos apmatams nubrėžti. Ir nors ši koncepcija turėjo ambiciją patiekti NVO sektoriaus problemų analizę, ją reikėtų vertinti kaip skubotai politizuotai siaurame rate sukurtą dokumentą, kuriam stinga tiesių nešališkų atsakymų ir gilesnių įžvalgų.

Nevardinsiu visų NVO sektoriaus problemų, kurios dažniausiai minimos pasitarimuose ir diskusijose. Išskirsiu mano manymu svarbiausias:

1. Platesnis nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į viešųjų reikalų sprendimus;
2. Platesnių galimybių suteikimas nevyriausybinėms organizacijoms teikti viešąsias paslaugas;
3. Aiškus, nuoseklus ir efektyvus valstybės ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio finansinių reikalų reglamentavimas;
4. Struktūrinė parama nevyriausybinių organizacijų veiklai.

Taip pat galima būtų kalbėti ir apie NVO dažnai minimą reikalą aiškiau apibrėžti “nevyriausybinės organizacijos” sąvoką ar geriau agreguoti statistius duomenis apie NVO, tačiau manau, kad šiuos klausimuspakaktų spręsti ne teisinėmis priemonėmis, o pasitelkiant tyrimus ar politikos/praktines rekomendacijas.

Taigi, pirmoji problema - platesnis nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į viešųjų reikalų sprendimus. Daugelį metų kalbame apie tai, kad nevyriausybinių organizacijų, kaip geriausiai organizuotos pilietinės visuomenės dalies, balsas turėtų būti geriau girdimas priimant įvairius visuomenei aktualius klausimus, nes -

- NVO labiau motyvuotos spręsti viešąsias problemas, nei paprastai yra valdžia ar verslas;
- jos dažnai atstovauja vartotojo, kliento, visuomenės pusę, nėra tiesiogiai finansiškai suinteresuotos;
- jos dažnai disponuoja specialiomis žiniomis, kurių trūksta įprastiniams sprendėjams;
- būdamos motyvuotos rasti sprendimą ir neorientuotos į pelną, jos dažnai gali pasiūlyti efektyvesnių sprendimų etc.

Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Dabar gi nevyriausybininkams it kokiems lobistams tenka vargti susirenkant informaciją ir gudrauti įtakojant sprendimus tam, kad jų siūlymai valdžios koridoriuose būtų laiku išklausyti ir į juos būtų atsižvelgta. Įvairios valdžios institucijos neretai inicijuota „top-down” krypties konsultacijas ar diskusijas, neretai apsiribodamos dialogu su vien sau parankiomis ir lojaliomis NVO.

Kaip aptariamų įstatymų projektų kūrėjai siūlo šią problemą spręsti? Patogiai atrodantys siūlymai į sprendimus įtraukti atstovų-atstovų-atstovus gali praktikoje pasirodyti ydingi ir neefektyvūs, nes „skėčių skėčiai” paprastai neturi galimybių a) kaskart atsiklausti atstovaujamųjų nuomonės b) komunikuoti atstovaujamiems apie sprendimų priėmimų eigą ir rezultatus.

Atomizuotos e-komunikacijos ir socialinių tinklų epochoje reikėtų mažinti hierarchinį atstovavimą ir leisti visiems norintiems teikti konstruktyvias idėjas ir pasiūlymus. Taip būtų užtikrinamas sprendimų priėmimo demokratiškumas ir sparta, tačiau reiktų užkardyti galimą mažaverčio spam‘o srautą.

Mano galva, geriausia išeitis - sukurti akreditacijos sistemą, kuri leistų registruotis visuomenės ir ekspertų pripažinimą turinčioms organizacijoms, joms suteikdama a) srautą informacijos apie rengiamus ir nagrinėjamus sprendimus toje srityje, kurioje organizacija turi kompetencijos ir pagrįsto intereso ir b) teisę siūlyti pagrįstus sprendimus (taip, kaip dabar ministerijų parengti teisės aktai derinami su žinybomis). Akreditacijos sistemą galėtų prižiūrėti mišri valdžios, NVO ir ekspertų komisija, kuri galėtų teikti motyvuotus siūlymus įtraukti ar šalinti sistemos dalyvius.

Tokios sistemos sukūrimui ir veiklos reglamentavimui reikėtų atskiro teisės akto. Dabartinis įstatymų projektų rengėjų siūlymas kurti „konsultacines tarybas” sukels nemažos dalies savarankišką įtakos kanalą norinčių turėti nevyriausybinių organizacijų pasipiktinimą ir inspiruos jų pastangas tokių įstatymo projektus Seime blokuoti.

Antra problema - platesnių galimybių suteikimas nevyriausybinėms organizacijoms teikti viešąsias paslaugas. Viešasis paslaugų sektorius administruojamas ir finansuojamas inertiškai, nesudarant galimybės atsirasti ir įsitvirtinti būtinoms inovacijoms ir pokyčiams (kuriuos neretai inicijuoja NVO) - todėl kenčia paslaugų sektoriaus kokybė ir efektyvumas. Būtina suteikti galimybes kvalifikuotoms nevyriausybinėms organizacijoms teikti pagrįstus siūlymus (galimybių studijas ir pan.), kurios turėtų būti privalomai svarstomos įtraukiant potencialius naudos gavėjus (stake-holders). Pritarus inovacijoms jos turėtų būti traukiamos į valstybės ar savivaldybių institucijų finansinius ir darbo planus ir nedelsiant diegiamos. Taip galėtų būti demontuojamos neefektyvios paslaugos ir įvedamos naujos, efektyvesnės, ar atliekami būtini patobulinimai.

Prievolė pasitelkiant nešališkus ekspertus svarstyti NVO siūlymus ir šių svarstymų rezultatus įgyvendinti turėtų būti įtvirtinta valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, papildomai Vyriausybei ar jos deleguotai ministerijai priimant detaliau šį procesą reglamentuojantį teisės aktą. Taigi ir čia visaapimantis „NVO įstatymas” netinka.

Trečia problema - aiškus, nuoseklus ir efektyvus valstybės ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio finansinių reikalų reglamentavimas. Aptariami įstatymų projektai didžia dalimi bando šias problemas spręsti, didesnė Seimo narių dalis palankiai vertina bandymą aiškiau reglamentuoti finansavimo ir kontrolės klausimus.

Bet vėl gi, dabar projektuose siūlomi sprendiniai neapima visos šių santykių skalės ir yra riboti. Iš vienos pusės, tarsi norima sukurti ir pradėti taikyti universalių principų ir taisyklių rinkinį, iš kitos - priversti valdžios institucijas šias taisykles adaptuotis pagal savo poreikius, tiesa dar konsultuojantis su savo srities nevyriausybinių organizacijų atstovais.

Vieningas rėmimo ir finansavimo taisyklių rinkinys („vade mecum“) yra sveikintinas dalykas. Tačiau taikant tokias taisykles reikėtų taikyti ir vienodus principus - rėmimo, apskaitos ir atsiskaitymo taisyklės esmingai neturėtų skirtis paramos (kaip ji apibrėžta Labdaros ir paramos įstatymo), valstybės ir savivaldybių biudžetinio finansavimo, tarptautinės paramos (tame tarpe ES), „2 procentų” ar kitų mokestinių lengvatų (loterijų, nuodėmės mokesčių etc.), paramos natūra atvejais. Ko gero šios taisyklės turėtų apimti ir viešųjų pirkimų sritį - nemažai pastaraisiais metais rezonansą keliančių NVO (dažniausiai viešųjų įstaigų) finansavimo atvejų susiję su paslaugų pirkimu. Taigi, viena vertus, jus turėtų apimti jau taikomas taisykles, jas kritiškai įvertinant ir suvienodinant (diferencijuojant, nes reikalavimai duodant 5 tūkstančius ir 5 milijonus turi skirtis). Kita vertus, jos turi koreliuoti biudžetinių organizacijų finansavimo taisyklėmis ir viešųjų pirkimų reglamentavimu. Štai tada būtų galima teigti, kad santykiai yra sustyguoti logiškai aptariant visas sritis, kuriose valstybė išskirtinėmis sąlygomis nevyriausybinėms organizacijoms suteikia mokesčių mokėtojų pinigus.

Projektų valdymo, finansavimo ir atsiskaitymo taisyklių rinkinių esame matę ne vieną - išplėtojus nebūtų sunku parengti panašų sąvadą ir mūsų aptariamai sričiai. Tas padėtų išspręsti daugelį smulkesnių paktinių problemų, kurioms dėl netinkamo kalibro „NVO įstatyme” neatsiranda vietos. Tokį sąvadą kurti galėtų įpareigojimą gauti taisyklėmis besispecializuojanti institucija - kad ir CPVA. Projektą ji galėtų rengti drauge su NVO ekspertais, parengusi plačiai paderinti su NVO bendruomene.

Taip, tai didesnis, sunkesnis darbas, nei „NVO įstatymo” priėmimas. Bet tokiu atveju tikiu atkristų siūlymai nevyriausybinėms organizacijoms užkrauti privalomą popierinių ataskaitų teikimą kiekvienam asignavimo valdytojui (gal atsirastų valios sukurti vieningą ataskaitų duomenų sistemą) ar savo lėšomis vykdyti auditą (jį galėtų pakeisti valstybės kontrolės auditas) ir pan.

Ketvirta problema, kuri yra labiau politikos įgyvendinimo, o ne teisinio reglamentavimo - struktūrinė parama nevyriausybinių organizacijų veiklai. Dabar įstatymų projektai nerangiai bando nustatyti ir detalizuoti teisę į valstybės finansinę paramą, sukurdami daugiau potencialių problemų nei protingų sprendimų. Grupinės naudos organizacijų atskyrimas, periodiškas NVO finansavimo prioritetų pertvirtinimas, privalomos konsultacijos gali dar labiau siaurinti ir lėtinti NVO finansavimą, tuo pačiu didinant korupcijos potencialą šioje srityje. Tuo tarpu nekalbama apie NVO finansavimo poreikį ir pagrindimą, nesiūloma naujų efektyvių instrumentų.

Žinoma, struktūrinis NVO finansavimas yra daugiau NVO politikos dalis, bet kvietimas daugiau kontroliuoti skirtant tą patį skurdų paramos pyragą nevyriausybininkams skamba kaip bausmė, o ne kaip laukiamas problemos sprendimas. Krizės metais ketvirtadaliu sumažėjęs NVO finansavimas dar labiau susilpnino nepriklausomą NVO sektorių. Tai, kad pilietinė visuomenė yra chroniškai silpna, rodo ne vienas tyrimas - bet jos nesustiprins nauji bizūnai. Būtina peržiūrėti dabartines NVO sektoriaus stiprinimo priemones (valstybinės programos (bendruomenėms stiprinti ir pan.), mokesčių lengvatos (tame tarpe 2%, teisės į pirmumą pirkimuose, galimybės naudotis tarptautine parama) ir atsižvelgiant į pažangiausią praktiką diegti naujus inovatyvius metodus, kuriuose galima būtų kooperuoti verslo, visuomenės ir valstybės išteklius. Nesvarbu, ar kalbėtume apie naują valstybinį NVO rėmimo fondą, programą, mokesčių lengvatų paketą ar kt. - akivaizdu, kad a) tokio sprendimo verkiant reikia Seime kalbant apie teikiamą svarstyti NVO (ar NVO finansavimo) įstatymą ir b) sprendimo dėl šio fondo/programos/paketo į tą NVO įstatymą nesutalpinsi.

Dabar dar dėl NVO apibrėžimo, grupinės naudos ir NVO registro. NVO apibrėžimas, kaip ir savanoriškos veiklos, gali būti pateiktas SADM, VMI ar registrų centro. Grupinės naudos nustatymas mūsų NVO teisinio reglamentavimo sistemoje juk vyksta pasirenkant juridinio asmens tipą (ne taip, kaip JAV, kur registruojama įmonė, o po to ji kreipiasi „statuso”) - tad tikrai nereikia jokių papildomų filtravimų, nė deramai nežinant, ką ir kodėl norima atfiltruoti. O dėl NVO registro duomenų viską pasitarime atsakė Teisingumo minsiterijos atstovas Klaidas Navickas - registrų steigimą reglamentuoja kiti teisės aktai, naujam registrui nėra nei reikalo, nei pinigų - reikia išmaniau dirbti su turimais duomenimis.

Tai ką daryti? Žinoma, nereikia nuleisti rankų - viena vertus, reikia tęsti ir gilinti politinį dialogą apie NVO reglamentavimo gerinimą, tiesa pripažįstant, kad SADM sudaryta NVO reikalų komisija veikė pernelyg siaurai ir žinybiškai, neįtraukė dalies ekspertų ir svarbiausių suinteresuotų veikėjų. Taip pat reikia pripažinti, kad šie klausimai negali būti išspręsti posėdžiaujant, o SADM personalui trūksta kompetencijos savarankiškai paruošti kvalifikuotus sprendimų siūlymus NVO teisinio reglamentavimo srityje - tad reikia nusimatyti lėšas pirkti paslaugas galimybių vertinimams ar detalizuotų sprendimų sukūrimui, antraip tik vaikščiosime ratais.

Kadangi Vyriausybė yra patvirtinusi NVO sektoriaus plėtros 2011-2013 m. programą, reiktų ją peržiūrėti ir koreguoti įtraukiant naujas papildomas aukščiau aptartas priemones ir nustatant realius ambicingus terminus.

Pabaigai - kai politikai ragina lėkti ir skubėti, praktikoje matome, kad niekur nenuskubėjome. Todėl skubėkime lėtai, kad skubos darbo velniai nenujotų ;)

Rodyk draugams

Dovana sau

2012-03-30

Mieli draugai! Feisbukas paslaugiai praneša apie mūsų sukaktis - ir dažnas mūsų ta proga solinezantui nepatingime brūkštelti ant sienos kelių šiltų žodžių.

Kovo 31 d. pasisuks ir mano metų skaitliukas. Tokią dieną tikrai smagu gauti dešimtis ar net šimtus sveikinimų!

О juk galime šį malonumą padidinti dar labiau! Tereikia vietoj “sveikinu, Vaidotai, su gimtadieniu”  skambtelti trumpuoju numeriu 1417 - tokiu būdu skirti 5 litus „Maisto bankui”.*

Įsivaizduokime, kad tokiu būdu susidaužiame kavos puodeliu ar „Švyturiu” putotu gėrimu - juk smagu! :)

Padaryti gerą darbą - tai ir save palepinti. Kas jau kas, o Jūs tą geriausiai žinote ;)

Ačiū Jums labai, draugai!

*Atrodo “penki litai šūds ir nieks” - bet tai netiesa. “Maisto bankui” skirti 5 Lt pavirsta 115 Lt vertės parama maistu nepasiturintiems - už tiek galima patiekti nei daugiau, nei mažiau - septyniasadešimt vieną maisto porciją su puse ;) Netikite? Tada skaitykite čia.

Rodyk draugams

Nevyriausybinių organizacijų e-konferencijoje Lietuvos Caritas vadovas kun. R.Grigas piktinasi, kad LiJOT posėdyje jaunieji socdemai pasiūlė religinėms bendrijoms atimti į teisę į gyventojų skiriamus 2 procentus savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Beįsiplieskiantis disputas mane sudomino, nes buvau vienas tų, kurie darbavosi Lietuvoje įvedant 2% GPM labdaringiems tikslams, įdėmiai seku siūlymus modifikuoti šią sistemą - tame tarpe raginimus 2% duoti tik nevyriausybinėms organizacijoms, leisti 2% gauti ir seniūnijoms ar politinėms partijoms.

Pagalvojau, kad įdomu būtų žinoti, kokiais argumentais remiantis jaunieji socdemai siūlė religinėms bendruomenėms nebeduoti 2%.

Kalbant apie 2% GPM atsiradimo Lietuvoje istoriją, reikia priminti, kad 2% aplamai atsirado kaip vengrų socialistų ir liberalų reakcijos į valstybės konkordato sutartį su Vatikanu, pagal kurią jei neklystu valstybė inter alia įsipareigoja dotuoti bažnyčią. Tuomet valdanti Vengrijos koalicija iškėlė klausimą, kodėl vien bažnyčią reikia remti iš biudžeto ir pasiūlė procentu sumokėto GPM paremti visas visuomenei naudingas ne pelno organizacijas.

Lietuvoje buvo žengta dar toliau, į šią schemą įtraukiant ne tik privačius, bet ir valdiškus viešosios naudos ne pelno subjektus. Dėl to kartais kyla protestų - atseit kam biudžetines remti, jos ir taip yra/turi būti remiamos/išlaikomos valstybės/savivaldybių biudžeto.

Įtariu, kad tą patį argumentą bažnyčios atžvilgiu galėjo naudoti ir socdemų jaunimas - kam bažnyčiai 2%, jei ji gauna tiesiogines biudžeto dotacijas ir turi kitų išskirtinių lengvatų.

Šis argumentas yra ydingas, nes tikriausiai rasis ir nevyriausybinių organizacijų, kurių didesnė gaunamų lėšų dalis yra valstybinės kilmės (ypač jei prie jos priskirsime ES, norvegų ir pan. paramą).

Ką tikrai reikėtų keisti, tai dideles (na, tarkim daugiau nei 25 000 Lt, ar 34 000 - jūs pasakykit, kiek) 2% GPM sumas surenkančių organizacijų atskaitomybę. Valstybės lėšos turi būti naudojamos efektyviai ir skaidriai - o ką mes tarkim žinome apie šimtus tūkstančių kasmet gaunančios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyriaus veiklą?.

Iki tam tikro laipsnio (mažų sumų) galime leisti sau nesidomėti, ką organizacijos nuveikė visuomenės labui už gautas lėšas. Bet kasmet turime atvejų, kai mažai žinomos ar vos įsikūrusios organizacijos susišluoja šimtatūkstantines lėšas.

Taip pat būtų aktualu susumuojant vertinti ir susijusių juridinių asmenų gautą paramą. Juridinę nepriklausomybę turintys vieno pavaldumo organizacijų filialų ar parapijų gautos 2% lėšos dabar vertinamos atskirai - sudėjus į krūvą tikriausiai tokie konglomeratai patektų tarp gautų 2% statistikos čempionų.

Analizuodami išlaidas ar nurodydami tikslingai panaudoti mokesčių mokėtojų skirti lėšas galėtume išspręsti daugeliui nepasitikėjimą ir susipriešinimą keliančias problemas.Žinoma, paramos tikslingo panaudojimo taisyklėms ir išlaidų vertinimui reikėtų skirti papildomą administracinį resursą - bet manau, kad šią papildomą funkciją  VMI, CPVA ar SADM nesunkiai įgyvendintų su turimais resursais. Kaip čia geriau pasielgus, gal patartų Nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimo komisija.

Einant tokiu keliu lygiomis teisėmis žaistų bažnyčios, nevyriausybinės organizacijos ir biudžetinės įstaigos. Turinčios didelį gyventojų palaikymą ir populiarumą bet kurio tipo ne pelno organizacijos pelnytai naudotųsi šia privilegija kasmet gauti paramą.

Ar Jūs manote kitaip?

Rodyk draugams

Kaip žadėjome, Pasaulinės maisto dienos išvakarėse surengėme vakarienę labdaros valgykloje “Ekklesia”.

Labdaros valgykloje pasisvečiuoti iš miesto suvažiavo dvi dešimtys draugų ir artimųjų.

Kaip paprastai, ne viskas klojosi taip, kaip sumanyta. Ryte teko vežtis papildomus šildytuvus - antraip spustelėjus šaltukui būtų tekę sėdėti apsirėdžius. Sename pastate streikavo elektros sistema - sudegė blenderis, kibirkščiavo senos rozetės.

Tačiau liūdniausia, kad labiausiai laukti svečiai - nuolatiniai valgyklos lankytojai - pasikuklino prisidėti prie miestelėnų draugijos. Pora užėjusių moteriškių nepasidavė įkalbamos ir liko talkinti virtuvėje. Vėliau apie tai kalbėjomės, kad skurdas užverčia psichologinį krūvį - žmonės drovisi dalintis buvusiais išgyvenimais, sunkiai auginasi prarastą savivertę, vengia “normalios” draugijos.

Sugužėjusius svečius kalbindami vaišinomės “firmine” namine “Maisto banko” gira. Valgyklos įkūrėja Larisa tesėjo pažadą ir iš ūkininko dovanoto moliūgo pagamino puikią sriubą - turėsime gauti ir paviešinti tą receptą. Puikių vertinimų sulaukė jos ruoštas aštrus baklažanų užkandis bei kiaulienos kepsneliai. Vakarą vainikavo kepti antaniniai obuoliai su vanilės užpilu, tortas su kava.

Labdaros įstaigoje vakarieniavo ne tik “usual suspects” “Maisto banko” žmonės bei jų artimieji. Savo dėmesiu “Ekklesia” pagerbė Vilniaus m. savivaldybės Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Juras Požėla, A.Kubiliaus patarėjas Ignas Brazauskas, Seimo nario Artūro Meliano komandos žmonės. Svečiai ne tik domėjosi valgyklos istorija, maitinimo sąlygomis ir kainomis, lygino su kitomis valgyklomis, bet ir gyvai aptarinėjo socialines ir politines aktualijas ar tiesiog mėgavosi pašnekesiu su senai matytais draugais.

Tarp stalų paleidome cirkuliuoti mandarinų spalvos sąsiuvinį, kuriame renginio dalyviai galėjo užrašyti linkėjimus ar priesakus kovoti su skurdu. Pacituosiu tik vieną: “Geri darbai ir puikios idėjos padaro žmones laimingus. Geras pavyzdys užkrečia. Stebuklai esti paprastumu. Taigi ačiū už tai, kad esate ir visa tai darote, nes tai - reikalinga ir svarbu. Ačiū, mielieji - ilgų šios iniciatyvos metų!”

Išeidami svečiai nepamiršo atsidėkoti - nepasiturinčių maitinimui paaukota ir per portalą aukok.lt pervesta 700 Lt. Dažnas žadėjo kitąmet būtinai pakartoti šį įsimintiną pokylį. Tad džiaugiamės ir konstatuojame, kad pirmasis blynas gavosi visai vykęs ;)

Žemai lenkiuosi draugams, bičiuliams ir giminiečiams, šeštadienio vakarą nepasididžiavusiems ir užsukusiems į miesto pakraštyje kukliai triūsiančią labdaros valgyklą. Dėkojame už smagią kompaniją ir dosnią paramą ;) O labiausiai dėkoju “Ekklesia” varikliui Larisai ir jos talkininkėms, rodančioms pavyzdį, kad socialinė parama varguoliams gali būti jautri, efektyvi ir kokybiška. AČIŪ LABAI!

Rodyk draugams

Artėjančią Pasaulinę maisto dieną švęs ne tik maitintojai ir valgytojai - ją minės ir blogeriai. Tą dieną verta padaryti kažką tokio, kad atkreipti žmonių (draugų, visuomenės) dėmesį į su maistu susijusias problemas. Maisto švaistymas, nepriteklius, prasta mityba, chemija maiste - visos temos tinka.

Kulinarijos paslapčių žinovė, TV laidų vedėja ir blogo rašytoja Beata Nicholson šiemet ta proga sumanė surengti kulinarinį-filantropinį vajų.

Jo esmė - surengti kuo daugiau vakarėlių (vakarienių, pusryčių, piknikų, pasėdėjimų prie alaus ar kavos su pyragu), kurių dalyviai už skanias vaišes sumestų pinigėlių ir pervestų juos nepasiturinčiųjų maitinimui.

Man ši idėja labai patiko - todėl Į SVEČIUS KVIEČIU IR JUS!

Tiesa, kviečiu ne pas save :) Dar įdomiau - KVIEČIU APSILANKYTI LABDAROS VALGYKLOJE!

Gal pamenate, gal ne, esu lankęsis daugelyje vargšus maitinančių valgyklų, ragavęs maisto. Buvo smalsu, o tai, ką pamačiau, viršijo bet kokius lūkesčius. Manau, kiekvienas apsilankęs ten, pakalbėjęs su lankytojais patiria stiprius, įsimintinus išgyvenimus.

Tai va, nuo to laiko vis labiau draugauju su mano manymu geriausia labdaros valgykla Vilniuje - Ekklesia. Neseniai ji atidarė naują padalinį Naujoje Vilnioje - apsilankę ten buvome maloniai nustebinti. Puikiai įrengta, šviesu erdvu - nustebsite pamatę.

Su valgyklos šeimininke Larisa į svečius pasikviesime ir būrį valgykloje kasdien lankančių žmonių - padarysime nedidelę šventę - skaniai pavalgysime, pasibūsime, pasikalbėsime apie gyvenimą, pavartysime nuotraukų. Tie žmonės it gyvos knygos - kiekvieno istorija galėtų tapti geru romanu.

Taigi - maloniai kviečiu! Veiksmas vyks šeštadienį (spalio 15 d.) nuo 18:30. Valgyklą nesunku rasti (Gerovės 29, Naujojoje Vilnioje), nors afišos ir nėra - bet susirinkime apačioje. Jei reikia smulkesnės instrukcijos, kaip ten nuvykti - nesidrovėkite parašykite komentare, ir papasakosiu :0)

A, tiesa - gal smalsu sužinoti, ką valgysime? Valgyklos moterys gamins iš tų produktų, kaip įprasta (daugiausia maisto valgykla gauna iš “Maisto banko”). Turime dovanotų moliūgų, tad ragausime puikios moliūgų sriubos. Pagrindinis patiekalas - įdaryti baklažanai (vegetarai ir veganai - įspėkite iš anksto, Jums paruošime irgi). Aš užraugsiu naminės giros, desertui su arbata ar kava ragausime keptų obuolių su vanilės padažu.

Turėsime aukų dėžutę, į kurią garbių svečių prašysiu paaukoti, kiek širdis nori ir kišenė leidžia - visos lėšos bus skirtos nepasiturinčių maitinimui.

Taigi - maloniai kviečiu! Jei dalyvausite, parašykite man į ilgius@delfi.lt arba skambtelkite 8 699 85259.

IKI GREITO!

Rodyk draugams

Šiandien paskelbti tyrimo apie privačią lietuvių filantropiją (žr.

Statistika sako, kad Lietuvoje gyvena 2 625 409 15-74 metų amžiaus gyventojai. Pasak tyrimo, 61 proc. jų per metus paaukojo vidutiniškai 29 Lt. Tai vos pustrečio lito per mėnesį. Viską sudauginus, gaunasi augiau nei 46,4 mln. litų privačių žmonių suteikiamos paramos per metus. Tarsi ir nemažai.
Vienok Statistikos departamentas sako, kad 2009 m. fiziniai asmenys ir anonimai Lietuvoje suteikė maždaug 28,3 mln. paramos (iš jos 22,7 mln. Lt – pinigais). 2010 kriziniais metais aukojimas vargu ar augo, tad kyla klausimas, kodėl skaičiai skiriasi beveik dvigubai.
„Verslo žinių“ duomenimis, Lietuvoje yra 20 300 savanoriškų (visuomeninių, nevyriausybinių, visuomenei naudingą darbą dirbančių ne pelno) organizacijų. Kiekvienai gautųsi po 2400 litų. Tikrai nedaug. O kur dar Katalikų bažnyčia ir kitos religinės bendrijos, profsąjungos ir partijos. Paramą gali gauti ir biudžetinės įstaigos… Žinoma, kiekviena organizacija negauna žmonių paramos, bet tikslių duomenų neturime (nors tikėtina, kad norėdami galėtume turėti). Telieka tik spėlioti, kiek organizacijų realiai dalinasi žmonių paramos pyragą, ir kokio didumo gabalėliai kiekvienai atitenka.
Žinoma, 12 proc. dirbančiųjų pasinaudoja galimybe pervesti 2 proc. savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Tie 39 milijonai gan svariai prisideda prie žmonių paramos. Tačiau akivaizdu, kad lyginant su verslo bendrovių parama ar ES struktūrine ak kitokia tarptautine parama, privati filantropija yra labai sekti ir turėtų būti skatinama. Tam reikėtų grįžti prie gyventojų pajamų mokesčių lengvatos, kuri galėtų paskatinti labiau pasiturinčius aukoti didesnes sumas.

Rodyk draugams

Vakar Seimas po pateikimo pritarė Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymo projektui, kuris bus svarstomas skubos tvarka.

Šis projektas išplaukia iš 2010 m. sausy Vyriausybės patvirtintos Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcijos, kurią rengė buvusios SADM viceministrės ir ex A.Kubiliaus patarėjos S.A.Kondratas vadovaujama ir skubinama Nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimo komisija. Telieka pridurti, kad tai de facto politinio pasitikėjimo organas, tvirtinant personalią sudėtį sudaromas ne kokiu ex officio principu, o iš politiškai (šiuo atveju SADM valdantiems konservatoriams) parankių ir angažuotų asmenų.

S.Kondratas moto - ankstesnės vyriausybės ir komisijos š*dą malė; gi mes konservatoriai žinom ką darysim, ir tuoj greitai rezultatą duosim. Prisiminkime Kubiliaus valdymo pradžioje (kopijuojant britų “Big Society” kampaniją?) gana karštligiškas pastangas megzti “dialogą su Lietuva“, siekti visuomeninio susitarimo, stiprinti bendruomenes etc. To pasekoje fiasko pasibaigę konsultaciniai renginiai ir pasitarimai, šališka ir neveiksni R.Dagio pasididžiavimas Socialinių reikalų taryba, SADM Bendruomenių reikalų skyrius, S.Kondratas iniciatyva perėmęs iš VRM nevyriausybinių organizacijų sektoriaus politikos formavimo funkcijas. 

Toptelėjo - sutapimas ar ne, bet Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymą paprašiusio skubos tvarka svarstyti jaunojo Seimo konservatoriaus krikdemo P.Saudargo pati MIlda darbuojasi Bendruomenių reikalų skyriuje, faktiškai atsakingame už NVO politikos formavimą iir įgyvendinimą. 

Kaip ten bebūtų, bet iš skuboto noro duoti NVO sektoriui greitą ir gražų rezultatą pavyko sukurti pusiau skustą, pusiau luptą įstatymo projektą, galintį gerokai sukomplikuoti nevyriausybinių organizacijų gyvenimą. Su visa pagarba prie projekto dirbusiems - bet būkim biedni, bet teisingi… Formaliai šį įstatymą teikiantis ministras R.Šimašius susaistytas NVO plėtros koncepcijos priemonių plano įpareigojimu, tikriausiai dėjo parašą pasitikėdamas pavaldiniais. Skubotą bandymą prakišti broką vertinu kaip politinės konjunktūros grimasą, nei objektyvia negalia kokybiškai spręsti problemas, nesukeliant dar didesnių.  

Tai kame gi problema, klausiate? Reikalas tas, kad šis įstatymo projektas nesuponuoja naujų nevyriausybinių organizacijų finansavimo instrumentų, jo apimčių padidėjimo, nesudaro lengvesnių ir paprastesnių galimybių nevyriausybinėms organizacijoms to finansavimo siekti ir gauti. Vietoj to, įstatymo projektas atneš dar daugiau painiavos nei turime lig šiol, prideda naujų biurokratinių procedūrų ir užkrauna papildomą administravimo naštą tiek nevyriausybininkams, tiek ir asignavimų valdytojams.

Pirmiausiai, nuo ko pradeda šio įstatymo iniciatoriai - neva reikia įstatymu įtvirtinto nevyriausybinių organizacijų apibrėžimo. Nes be jo finansinės paramos teikėjai esą negali atskirti, kuri organizacija tikrai nevyriausybinė, o kuri šiaip. Čia dažniausiai prisimenama kreivai išdalinta norvegų ir EEE parama. Dar sakoma, kad gyvulių augintojų, sodininkų ar bankininkų asociacijos nėra tikros nevyriausybinės organizacijos, ir jų iš biudžeto remti nereikėtų. Arba - kad neįmanoma atskirti, kurios viešosios įstaigos yra nevyriausybinės, o kurios valstybinės.

Tačiau įstatymo projekte pateikti NVO, viešosios ir grupinės naudos NVO apibrėžimai neišspręs šių problemų. [Jau nė nekalbu apie tai, kad jis nebus taikomas užsienio paramai - norvegams, šveicarams etc.] Įstatymas nepateikia liniuotės, galinčios surūšiuoti į tikras ir netikras NVO, geras ir geresnes. O jei įstatymas taip-arba-ne principu nenustato, kurios yra nevyriausybinės, o kurios nėra - koks yra tokio nustatymo būdas, mechanizmas? 

Citata: Nevyriausybinė organizacija - nuo valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų nepriklausomas laisvai susivienijęs visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno ar politinės valdžios siekimas arba vien tik religinio kulto poreikių tenkinimas. Klausimas: ką pvz. reiškia nepriklausomas? Jei didesnę dalį savo finansavimo gauna iš valstybinės kilmės šaltinio - priklausomas, ar ne? Juk mažoms organizacijoms užtenka vienos paramos sutarties, kad tokiu būdu persverti priklausomybės svarstykles.

Panašų klausimą galima kelti ir dėl “laisvai susivienijusios” - ar tai reiškia, kad nariu ar dalyviu gali tapti bet kas? O kaip su “politinės valdžios siekimu” po to, kai asociacijoms, bendruomenėms leista kelti kandidatus savivaldos rinkimuose? Kaip su “pelno siekimo tikslu“ - ar galima gauti pelno, jo nesiekiant?

Pripažinkime - panašūs NVO apibrėžimai sociologų ir politologų yra seniai naudojami siekiant apibūdinti aibę juridinių asmenų, apibrėžti juos vienijančius požymius. Kiekvienas apibūdintas šis požymis (savanoriškumas, nepriklausomybė, ne pelno, viešosios naudos) paprastai yra plačiau išaiškinamas ar pakomentuojamas, mat jie nėra savaime suprantami. Dėl šių definicijų kartkartėmis pasiginčijama, bet nuo to bendra samprata ”kas yra NVO” nesikeičia. Tuo tarpu įstatyme dviprasmybių, galimybių skirtingai interpretuoti juk būti neturėtų. Nes kas bus ginčų arbitras? Kiek ir kam kainuos tų ginčų nagrinėjimas?

Kita iliustruojanti įstatymo projekto citata: Valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime. Ar tik čia nekalbama apie viešąsias įstaigas (VšĮ) ir fondus? Juk asociacijos dalyvių neturi? Įstatymo leidėjai ignoruoja faktą, kad VšĮ dalininkais ar steigėjais valstybės ar savivaldybių institucijos tampa tada, kad iškyla poreikis suteikti panaudą. Kodėl tik 2 dalyvius turinčios ir iš biudžeto paramą norinčios gauti VšĮ dabar turės ieškoti trečio? Kiek darbo valandų, dienų ir litų tai kainuos? Galiausiai - kam to reikia? Nejaugi tikima, kad dalininkų susirinkimuose sprendžiasi svarbiausi veiklos, finansavimo panaudjimo klausimai? Ir - kodėl 1/3, o ne 2/5, 3/7, 50%+1 ir t.t.?

Bet svarbiausias klausimas - o kaip NVO apibrėžimas yra susijęs su NVO finansavimu? Juk Europos Sąjunga teikdama finansavimą seniausiai liovėsi pozityviai diskriminuoti nevyriausybines organizacijas. ES finansavimas yra programinis, žiūrima į siūlomo projekto vertę ir naudą, o ne į tai, kokios rūšies asmuo jį teikia. Įstatymo rengėjai matyt tiki, kad nevyriausybinė organizacija yra it garantuotos kokybės ženklas, sudarantis prielaidas labiau pasitikėti jomis nei kuo kitu (pvz. biudžetinėmis įstaigomis). Taip, tiesa, nustatoma, kada kreiptis gali viešosios naudos juridiniai asmenys, o kada ir verslas, tačiau paprasta NVO gali ir turi teikti siūlymus konkuruodami su valstybinėmis institucijomis.

Galiausiai žinome, kad finansavimas skiriamas atsižvelgiant į realius pareiškėjo gebėjimus, pasiektus rezultatus, o ne įstatų ar protokolų raidę. Tai lemia gera vadyba ir geri viešieji ryšiai. Ir priešingai, įstatų ir protokolų formalumai naudojami siekiant dirbtinai sumažinti ar padidinti galimybes vienai ar kitai grupei paramą gauti. Daugelis konkursuose dalyvaujančių NVO tą puikiai žino ir tikriausiai nesidžiaugs dar vieno atsijojimo kriterijaus atsiradimu. Taip, norintys juosapeiti apeis - persiregistruos, pakeis/papildys įstatus - prisitaikys. Tačiau ar tikrai to - naujo biurokratinių kliūčių ruožo - siekia įstatymo kūrėjai? 

Jei jau teigiame, kad mūsuose NVO yra per silpnos konkuruoti su biudžetininkais - tai sukurkime NVO stiprinimo finansinius instrumentus - įpareigokime Vyriausybę ar ministerijas kasmet skirti x mln. LTL (ar % nuo savo asignavimų) nevyriausybinėms - tada bus prasmė jas apibrėžti. Tik paprastai tokiais atvejais apibrėžimas konstruojamas išvardijant juridinių asmenų rūšis, reikalui esant pridedant vieną ar kitą papildomą apribojimą (pvz., - tik tos VšĮ, kurių dalyviais nėra biudžetinės įstaigos, ar pan.). Arba - nustatykime prievolę vertinti automatiškai biudžetininkams teikiamą finansavimą, nustatykime būdus, kaip periodiškai įsileisti NVO į viešųjų paslaugų rinką. Betgi ne - įstatymas viešiesiems pirkimams netaikomas. Įstatyme fiksuojama, kad asignavimų valdytojai GALI REMTI nevyriausybines organizacijas, remdamiesi kolegialių organų rekomandacinio pobūdžio nutarimais. Bet gali ir neremti - ir tie, kurie nerėmė ir remti nenori, prievolės remti neturės. O šnekos apie tai, jog neremia, nes neturi NVO apibrėžimo, neturi pagrindo.   

Toliau. Skirstymo į viešosios ir grupinės naudos organizacijas problemos visiškai akivaizdžios, jas užfiksavo ir Seimo Teisės departamento išvada. Panašu tikslą atskirti “geras ir negeras NVO” turėjo ir A.Šemetos laikų Finansų ministerija. Todėl turime Paramos gavėjos statusą - realiai dar vieną bevertį popierių, kuriam pagaminti tuščiai leidžiami pinigai ir laikas. Ar per tiek metų buvo nors vienas kartas, kai paramos gavėjo statusas kam nors nebuvo suteiktas, ar atimtas? Vadinasi, faktiškai valstybei nėra reikalo su tuo statusu vargti.

Vertinant grupinės ir viešosios naudos organizacijos definicijas (įstatymo projekto 2 str.), kyla keli klausimai - kas ir kaip nustatys, kurie organizacijos tikslai yra pagrindiniai? Kaip nustatyti, ar organizacija tenkina specifinius savo narių interesus, ar teikia naudą visuomenės daliai? Pavyzdžiui - viena garsiausių NVO, Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis” - viešosios ar grupinės naudos NVO? 

Taigi - koks testas čia bus aplikuojamas? Jei bus tikrinamos formuluotės įstatuose ar ataskaitose, tokie “barjerai” bus lengvai apeinami. Jei nustatyti negalima automatiškai - ar reikės kurti atskirą komisiją ar kitą organą? Kiek laiko atimtų išnagrinėti 15 tūkstančių NVO popierius atsijojant viešosios ir grupinės naudos organizacijas?

Ir - ar skirstymas į viešosios ir grupinės naudos organizacijas liečia tik narystės pagrindu veikiančias NVO? O kaip bus su narių neturičiomis VšĮ ir fondais - jiems grupinės naudos organizacijos apibrėžimas nebus taikomas? 

Atsakymas turėtų būti paprastas - spręsti įmanoma tik vertinant konkrečias veiklas ir projektų paraiškas; konkretikos neįvertinus a priori neįmanoma atsakyti, yra ta ar kita organizacija X ar Y, ar nėra, Tai padaryti gali komisija ar departamentas, audituodams realios veiklos patirtas išlaidas jas priskiriant plačios visuomenės ar specifiniams “narių” poreikiams tenkinti. Abejoju, ar įstatymo rengėjai turėjo omenyje tokių naujų kontrolės institucijų kūrimą.

Mano verdiktas būtų toks - kadangi nėra nei vieno ir tikslaus NVO, viešosios ir grupinės naudos apibrėžimo, ir remiantis prielaida, kad jų buvimas/nebuvimas nedaro žymesnės įtakos skiriant finansavimą NVO projektams (nebent kas pateiks tvirtų ir konkrečių priešingo įrodymų) - NVO, viešiosios ir grupinės naudos apibrėžimus iš įstatymo projekto mesti lauk. Vietoj to a) Teisingumo ministerijos puslapyje pateikti išaisškinimą, kuriuo turėtų vadovautis tie, kam neaišku; b) peržiūrėti ir koreguoti paramos statuso suteikimo procedūras; tam būtina pagrįstai išsiaiškinti, kokiems tiksliai fenomenams norima užkirsti kelią, nes dabar panašu klaidžiojama prielaidų rūke. 

[Atsiprašau už ilgą tekstą, bet dar reikia tęsti]. Keliama problema, kad trūksta savotiško valstybinio NVO finansavimo standarto. Jį esą sukurs šis įstatymas - tiksliau, iš jo išplaukiantis įpareigojimas valstybės institucijai parengti Vyriausybės patvirtintas rekomendacijas dėl Finansavimo teikimo ir lėšų administravimo tvarkos. Taigi dabar perkame katiną maiše. Kuo tokie pirkimai baigiasi, žinome ir paramos gavėjo statuso istorijos. 

Tiesa - o kas trukdė/trukdo Vyriausybei tas rekomendacijas parengti be šio įstatymo? Veikiausia tai, kad abejotina šitokio darbo nauda lyginant su darbo sąnaudomis. NVO lobistams atrodo, kad įstatymas it kokia burtų lazdelė privers ministerijas susiderinti NVO rėmimo standartą. Tik tegul vėliau lobistai nepyksta, kai tas standartas bus panašus į struktūrinių ar norvegų paramos reikalavimų talmudą - ir bus taikomas tiek remiant jaunimo, neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių organizacijų projektus, taikomas ne tik Vilniaus ar Kauno, bet ir Pagėgių ir Kalvarijų savivaldybėse. O juk nevyriausybininkai ko gero labiau svajoja apie supaprastinimą, palengvinimą, popierizmo mažinimą.

Kiekvienas asignavimų valdytojas (ir Pagėgių savivaldybė, ir Ryšių reguliavimo ar Augalų apsaugos tarnybos, ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, ir Debeikių seniūnija? (sako, visos seniūnijos tuoj valdys savo asignavimus)) turės sudaryti konsultacinę ir vertinimo tarybą. Kuri rekomenduos, kurią NVO remti, kurią ne. Į ją skirs (NB!) savo srityje veikiančių (NB!) NVO atstovus. Tvirtins nuostatus, atlyginimo už darbą tvarką. Sakykite, ar aš čia vienas matau problema? Institucijos privalės atlikti formalius veiksmus net neturėdamos realaus poreikio - kam to reikia? Kas iš tokų iš viršaus nuleistų nurodymų gaunasi, prisiminkime seniūnaitijų kūrimąsi arba socialinių paslaugų planų rengimą savivaldybėse. Tikėkime, kad asignavimų valdytojus kontroliuojančioms institucijoms patiks nauja užduotis tikrinti, kaip vykdoma šis įstatymo imperatyvas. Tikėkime, kad nevyriausybininkai bus patenkinti skirtais atstovais iš jų rekomendacijų įgyvendinimu. Bet aš abejoju, kad įstatymas suteikia daugiau garantijų ir saugiklių, kad dėl šios naujos normos valstybės parama bus teikiama “tiems, kam iš tikrųjų reikia”, neliks nepatenkintųjų ir diskriminuojamųjų. 

Kokia išeitis? - ogi didinti sprendimų priėmimo objektyvumą, skaidrumą, nešališkumą. Uždėti prievolę ne steigti komisijas, o skiriant pinigus užtikrinti, kad sprendimai priimami pagrįstai, skaidriai, nediskriminuojant. Tą galima pasiekti matematizuojant vertinimo balus, sudarant galimybes kvestionuoti ir ginčyti nustatytus paramos teikimo kriterijus, į vertinimo procesus privalomi įtraukti nepriklausomus arba silpnosios šalies interesus atstovaujančius ekspertus. Pagalvoti apie paprastas arbitražo galimybes - nešališko pakartotinio vertinimo. Galbūt kai ką iš šito įmanoma įkelti į įstatymą, bet aplamai tai yra gero viešojo valdymo organizavimo uždavinys. Tereikėtų vyriausybei pavesti tą funkciją kažkuriai iš savo institucijų (VRM? MPT?) ir tinkamai sukontroliuoti.

Dėl NVO teisės gauti finansavimą. Aš visad maniau, kad mūsuose leidžiama viskas, kas nedraudžiama. Tie pavieniai pasakojimai, kad kuri tai savivaldybė neremia NVO, nes jų buhalterei reikia “teisinio pagindo” vertintini kaip išimtinių tuščių nuogąstavimų liudijimai. Sveiko proto žmogus pasiskambintų į kitą, didesnę ar drąsesnę savivaldybę (ministeriją), ir pasiklaustų, kaip teisišką tą sutvarkyti. NVO yra iš biudžeto remiamos 20 metų, tad kam tos kalbos apie teisėtumą…

Kitas klausimas - kad su tuo yra susiję keletas problemų. Vieningo standarto klausimą jau aptarėme. Kitas svarbus - administracinių išlaidų ribojimo klausimas. Vieni asignavimų valdytojai jais laiko bet kokį darbo užmokestį; kiti - tik projekto vadovo, koordinatoriaus D.U.; treti visai nekreipia į tai dėmesio ir t.t.. Dažniausiai 10, 15, 20 ar pan. proc. ribojamas leistinų finansuoti admin. išlaidų dydis. Vienok šitos painiavos įstatymas neliečia. O juk turbūt būtų nesunku sukurti ir į projektą įterpti bendrą taisyklę.

Įstatymo rengėjams nė motais ir kita bėda - kad paramą iš biudžeto NVO gauna jau metams gerokai įpusėjus. Čia būtų galime įpareigoti asignavimų valdytojus iš anksto skelbti konkursus, sudaryti laimėtojų eilę taip, kad vos patvirtinus asignavimus būtų galima sudaryti sutartis. Panaši problema (ir jos sprendimas) susijusi su ilgesnių nei vieneri metai projektų rėmimu, projektų kofinansavimu, dvigubo finansavimo prevencija etc. 

Vietoj to įstatymas (kartais dar ir susiaurindamas) atkartoja tai, kas jau vyksta be šio įstatymo. Daugelis asignavimų valdytojų remia NVO teikiamus projektus, sprendimus remti grindžia savo pasirinktais patvirtintais kriterijus. Natūrau, kad SADM, KM, ŽŪM ir URM taikomi reikalavimai skiriasi, bet principai išlieka tie panašūs. Tai kam juos perrašinėti įstatyme ir dar prisidaryti bėdų universaliai juos taikant. Na kas gali vadovaudamasis vien šiuo įstatymu, o ne pvz. konkretaus projektų paramos konkurso gairėmis, nustatyti, kad projektas yra ”orientuotas į konkrečios problemos sprendimą“? Arba kokie yra pakankami “veiklos vykdymą patvirtinantys dokumentai‘? Prisiminkime - NVO privalomos rengti metų veiklos ataskaitos yra laisvos formos. Formaliai žiūrint, jose įraštas vienas sakinys (pvz. ”buvo surengti teminiai pasitarimai”) gali būti užskaitytas kaip pakankamas veiklos “įrodymas”. Ar tikrai? Nes juk projektų konkursų sąlygos dažniausiai numato daug detalesnius ir konkretesnius reikalavimui paramai gauti, nei bando išvardinti šis įstatymas. Tai arba patvirtinkime bendrą finansavimo taisyklių sąvadą (kokį tai vademecuum), arba palikime valstybės ir savivaldybių institucijoms pačioms spręsti.

Dar keistesnis bandymas - įpareigoti asignavimų valdytojus “teikti pirmenybę” remiant NVO. Leiskite paklausti - kokiu būdu? Kai pateikti du vienodi projektai? Kai prašoma vienoda suma? Kai projektai įvertinus gauna vienodą balų skaičių? Ar gavus prašymą iš NVO reikia laukti, ar neatsiras kiti prašymai, kuriems reikės suteikti pirmenybę? Akivaizdu, kad įstatymo projekto rengėjai nemodeliavo, kaip viena ar kita skubotai sukurpta teisės norma bus įgyvendinama.

Bet suvis blogiausia, kad šalia neapibrėžtos teisės į valdžios paramą rengiamasi NVO apdėti naujomis konkrečiomis pareigomis - pvz. gavus paramą kitamet asignavimų valdytojams per glaustus terminus suteikti informaciją apie remtos veiklos vykdymą. Nenustatant tos teiktinos informacijos apimčių ir formos ir neatsižvelgus į jau taikomu sįpareigojimus atsiskaityti, įstatymas privers NVO kurpti, o asignavimų valdytojus archyvuoti dar vieną mažavertį popierėlį. Juos sudėjus į krūvą nustebtume, kiek miško, laiko ir pinigų išmetame į balą.

Juk NVO jau turi prievoles teikti ataskaitas kontroliuojančioms institucijoms. Paramą teikiančios minsiterijos pačios nustato ataskaitų formas ir pateikimo terminus. Tad ar ne paprasčiau pavesti vinai iš institucijų suteikti prieigą prie šių ataskaitų visiems norintiems, nei reikalauti paštu siuntinėti dar vieną ataskaitą? Juolab kad tarp Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcija ir jos įgyvendinimo priemonių buvo numatyta “sukurti interneto svetainę, kurioje būtų skelbiamos įvairių sričių nevyriausybinių organizacijų finansavimo programos ir viešųjų pirkimų konkursai, jų nuostatai ir rezultatai”.

Tas pats pasakytina apie privalomą auditą. Viena vertus, pačios organizacijos nusprendžia, kiek dažnai joms audituotis veiklas. Auditas kainuoja. Kita vertus, paramą gaunančias NVO gali tikrinti (ir tikrina) valstybės ir savivaldybių kontrolės, VMI inspektoriai, neretai ir paramą teikiančių ar administruojančių institucijų tikrintojai. Tad kodėl lengvabūdiškai užkrauname naują prievolę audituotis. Kas tas audito ataskaitas skaitys, kaip jas naudos? Kodėl to negalima daryti neperkeliant sąnaudų ant NVO pečių?

Galiausiai reikia pasakyti, kad NVO finansavimo problmų sprendimo kontekste daug svarbiau yra spręsti NVO įleidimo į viešųjų paslaugų teikimo rinką, decentraliuoti paslaugas, sukurti realias galimybes konkuruoti su mažiau efektyviais biudžetininkais ir brangesniais verslais. Šio klausimo neišrišus NVO finansavimo byla liks nepabaigta.

Labai ilgas tekstas neilgam įstatymo projektui. Tikiu, kad jis jeis sprendimus priimantiems tinkamai apsispręsti, Ką aš daryčiau - grąžinčiau rengėjui šį įstatymo projektą tobulinti su atitinkamomis pastabomis, įpreigojimu kartu paruošti ir numatytus poįstatyminių teisės aktų projektus.

Ir baigti madą konsultuotis tik su lojaliaisiais - aš save laikau tvirtu šalininku ir kritikuoju siekdamas geriausio rezultato, ne kaišiodamas pagalius į ratus. Kita vertus, pasitarimas Seime parodė, kad panašių pastabų ir nuogąstavimų turi toli gražu ne viena NVO.

Pritariate? Nesutinkate su manim? Savo nuomonę rašykite pas mus Facebook’e  Ačiū Jums! ;)

Rodyk draugams

Taip taip, jau ne vienam tapo įpročiu pavasarį ir rudenį dalyvauti “Maisto banko” akcijoje, kuri vyksta daugelyje Lietuvos miestų Maxima, Rimi, Iki, Prisma, kai kuriose Norfos parduotuvėse.

Kasmet galvoju, ką čia geriau paaukojus - miltų ir aliejaus, ar kruopų bei mėsos konservų? Paskaičiavau, kad daugiau pamaitinti pavyktų pirmu variantu, tik gal ne taip visavertiškai. Ką Jūs patartumėte?

Šiam reikalui paprastai skiriu apie 25 litus. Daug čia, mažai? Jei kiekvienas tiek įnešim į bendrą aruodą, tikrai susidarys milijonas :)

Taigi, tuoj prasidės - penktadienį nuo 15 iki 21, ryt nuo 10 iki 20. Taip kad netrukus ir žygiuosiu. O kaip jūs?

Šeštadienį akcijoje sudalyvaus ir kelios įžymybės. Smalsu būtų pašnekinti visažinį Algimantą Čekuolį ar Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, ką? O gal žodžio kišenėje neieškantį Svarą? Mane suprantama labiausiai intriguoja Oksana Pikul - buvau nustebintas jos visai ne olialialietiško malonaus geranoriškumo ir iškalbos, ir jautrumo socialiniam reikalams. Jei netikite, patys prisijunkite prie Oksanos šeštadienį 18.00 naujai atsidariusioje Minsko IKI - galėsit įsitikinti.

Žodžiu vienu - sudalyvauk, ir draugą paragink ;)

Rodyk draugams