BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vargo darbai

2010-08-15

Šeštadienio rytą prie Minsko IKI (prie kurio gyvena tikri liberalai) matau pievelėje įsitaisiusią vietos valkatošių kuopelę. Medžių paunksmėje įsitaisę laukia butelių supirkimo punkto atidarymo. Maišuose - gausus surinktos stiklo taros derlius. Sėdi, burnos skalavimo skystį gurkšnoja, daržove užkanda, iš bambalio patraukia. Idilė.

Žiū, prie kompanijos prieina pilietė. Galvoju, tuoj moralą atskaitys, smalsu pasidarė. Bet ne - siūlo padirbėti, kažką iškrauti, pernešti. Ot, galvoju, šaunuolė - va kaip turi būti integracija vykdoma, ir užimtumo didinimas. Vietos pijokėliams žmogiško darbo ir uždarbio galimybė.

Mano nuostabai, kompanija pasiūlymo atsisakė. Nugirdau sakant - “ir ne piniguose čia reikalas”. Matyt, neblogai uždirbti išeina renkant butelius ar kitokią tarą. Mieste galima pamatyti ne vieną surinkėją - kas ant kupros, o kas ant ratukų maišais ar ryšuliais nešinas. Gal todėl stiklo tarai rūšiuoti skirtas konteineris visada stovi apytuštis?

Ir ne visi surinkėjai yra murzini valkatos - esu sutikęs inteligentiškai atrodančių. Viena moteris prieš apžiūrėdama konteinerį jo kraštą apkloja laikraščiu, kad neišsimurzintų, dėvi pirštines. Dažnas darbuojasi iš kabyklos pasigamintu kabliu su kotu. Palengvindami jų darbą, gal tuščius butelius tiesiog statykime prie šiukšlinių?

* * *

Vakar prie “Senukų” sutikau “fundraiserį” - ar galite padėti, klausia. Žinoma, kaipgi kitaip. Gal galite duoti kelis litus, greitakalbe prašo, benzinas baigėsi, namo reikia parvažiuoti, žmona su vaikais karštyje laukia.

Jei ne tas paskutinis sakinys, gal būčiau užkibęs. Vakar mano citroenas rodė lauke buvus +36C. Na koks sveiko proto žmogus vaikus kepins mašinoj, kai šalia kondicionuojami “IKI” ar ”Senukai”?

Jei jums taip atsitiktų, juk nepradėtumėt vaikščioti po mašinas ir kaulyti. Yra mobilus, yra giminės, draugai. O jei jau reikėtų kreiptis į svetimus žmones, turbūt labai susijaudintumėt, būtumėt drovus(i) ir sumišęs(us). Todėl akivaizdu, kad reikalą čia turime su profesionalu.

Išgirdęs mano atsakymą, kad ”toks variantas neišdegs”, elgetautojas negaišdamas nuturseno ieškoti patiklesnės aukos. Iš lengvatikių per dieną šio amato meistrai susirenka nemenkas sumas, nors prieš kameras verslo paslapčių atskleisti neskuba ir dievagojasi, kad pajamos mizernos. 

Ką gi, bet kokiame versle sėkmingai suktis reikia įgūdžių ir sumanumo. Daugelis nuo skurdo sprunka į geresnius kraštus - vargo vakarienę vargti lieka tie, kurie išjudėti negali. Kaip jiems padėti? Gal žinote jūs?

Rodyk draugams

Tada, kada

2010-03-11

20 metų ši šalis laisva. Laisva?. Kiek dar metų turi praeiti, kad galėsime čia gyventi laisvi, orūs ir laimingi? 

Kada kovo 11-tą katedros aikštėje ne žiūrėsime į žygiuojančius nacius, o klausysimės Vilniaus gėjų choro. Kada “prezidentai” neparkuos neįgaliesiems skirtose vietose. Kada šunis ne mėtysime nuo tiltų, o apdovanosime už tarnavimą žmogui. Kada skriausti moteris neateis į galvą ne todėl, kad jos lanko savigynos kursus. Kada senukai savo pyktį lies ne mitinguose, o diskotekose. Kai leisime uždirbti žmonėms, ne versime juos nusikalsti. Kai ne drausime alų pirkti po dešimtos, o kviesime turistus kartu papsėti taikos pypkutę. Kai džiaugsimės ir vertinsime, kai kas nors ką nors įdomaus pastato, o ne atvirkščiai. Kai psichikos neįgalieji nebus kankinami, o džiaugsis gyvendami tarp mūsų. Kai mūsų turtuoliai nepiktins mažutėlių besipuikuodami prabangiais žaisliukais, o taps dosniais gerų darbų mecenatais. Kai sms’sus siųsime ne ką nors sodindami į karštą kėdę, o gelbėdami nukentėjusių nuo nelaimės gyvybes. Kai mylėsime save ir savo artimą ne žodžiais, o darbais. Tada. (Turbūt).

Ar tai įmanoma? Ką turime daryti, kad Ten patektume?

Rodyk draugams

Kova ar cirkas?

2010-02-25

2010 metai Europoje paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė kvietimą teikti paraiškas Europos metų programos finansavimui gauti.

Panašu, kad valdžia ir toliau su skurdo ruošiasi kovoti lozungais ir transparantais (ok, e-lozingais ir e-transparantais). Jei sotus liuksemburgeris ar vokietis gal gali sau leisti kovoje su skurdu mosikuoti skambiais šūkiais ir spausdintis tonas spalvotų niekučių, tai viena skurdžiausių ES šalių turėtų labiau skaičiuoti savo pinigus ir juos leisti taip, kad skurdo po 2010-jų būtų mažiau.

Bet kur tau - negi mesime senus įpročius… Komjaunuoliška (jei nepasakius chruščioviška) maniera valdžia propaguoja darnią šeimą - tuo tarpu skaičiai ir faktai rodo, kad darnumo šeimose nuo to nepadaugėjo. Propaguotojai patys gėdijasi tokios chaltūros - viešoje erdvėje sunku rasti, kas yra šito agitpropo autoriai. 

Skaitome - finansavimas pagal europinių kovos su skurdu metų programą gali būti skiriamas viešinimo, informavimo veikloms, ugdomiesiems, mokomiesiems renginiams bei iniciatyvoms, kuriomis siekiama stiprinti šeimos statusą (!) ir bendruomenių vaidmenį (!), mažinant vaikų skurdą (!) ir socialinę atskirtį. Be to - vieno projekto vertė negali būti mažesnė nei 100 000 Lt (!) ir didesnė nei 210 000 Lt.

Gerokai paplušėję randame Nacionalinės 2010-ųjų Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų programos įgyvendinimo projektų finansavimo sąlygų aprašą - oficialus pranešimas (ТАСС сообщает maniera) apie kvietimą interesantą nukreipia į www.socmin.lt, o tai tas pats, kaip ieškoti adatos klojime. 

Žinokit reikia cituoti SADM siūlomas vykdyti veiklas, kad suprasti - spręskite patys -

1.1.2. miesteliuose ar kaimuose (!) vykstantys renginių ciklai (!), įtraukiant vietinio lygmens suinteresuotus (!) dalyvius, skirti mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį, skatinant visuomenę, tiek vyrus, tiek moteris, puoselėti šeimos vertybes, stiprinti ir motinos, ir tėvo vaidmenį šeimos gyvenime, kad kuo mažesnis skaičius vaikų netektų tėvų globos ar augtų socialinės rizikos šeimose;

[leiskit atsikvėpti]

2.1.1. bendruomenių forumai. Forumų metu pristatoma vaikų skurdo ir socialinės atskirties padėtis regione, rengiami bendruomenių veiksmų planai (!), skirti mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį. Tarp bendruomenių (!) keičiamasi gerąja patirtimi, teikiant socialinės rizikos šeimų vaikams kompleksines (!) paslaugas. Auklėtiniai iš vaikų globos institucijų (!!) bendruomenės forumo dalyviams (!) pristato interaktyvias inscenizacijas (forumo teatrą) (!!!), kurių metu atskleidžiamos vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemos bei ieškoma galimų jų sprendimo būdų (!!), pasitelkiant atsakingus bendruomenės atstovus ir suinteresuotuosius dalyvius, tėvus ir motinas.

[uždanga]

Aišku, yra ir reklaminės-informacinės atributikos gamyba, ir diskusijos apie apskritus stalus apie skurdo mažinimą, ir kita bergždžia blablabla beliberda - bet kaimų bendruomenėms rodomas vaikų namų auklėtinių interaktyvus - forumo - teatras pribloškia drąsiu polėkiu ir ryžtu nugalėti skurdo chimerą -  pasaulio tautų ketinimai iki 2015 metų pasaulyje skurdą sumažinti perpus nebeatrodo tokie beviltiškai nerealūs.

Man toks kvietimas teikti paraiškas veikloms vykdyti primena skelbimą tipo ”pirksiu 2008 m. gamybos sidabrinį 1.6 l variklio dyzeliu varomą Ford Focus, nuvažiavusį 48 950 km, kurio valstybinis numeris prasideda raide C ir baigiasi E, o skaičių suma yra lygi 7“.

Nu ką dar galima pasakyti? Ar tai pagydoma? Ką manote Jūs?

Rodyk draugams

Ažiotažas

2010-02-14

Didelis subruzdimas kilęs - per vieną savaitgalį žmonės suaukojo daugiau nei 32 000 nematančiam ir negirdinčiam berniukui Kornelijui atlikti kochlearinę implantacijos operaciją. Dabar skaitome, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nori nuo šios sumos atsirėžti gyventojų pajamų mokestį. Lietryčio portalo straipsnį jau pakomentavo virš 2000 žmonių, pasipiktinimas kunkuliuoja. Žurnalistai meistriškai tirština spalvas drakoniškam valstybės poelgiui priešpastatydami artėjančias vasario 14 ir 16 bei Ezopo apsimelavimus po vojažų į tolimus kraštus.

Bet kame reikalas? Juk gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 25 punkte nustatyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamos pajamos, gautos kaip labdara LPĮ nustatyta tvarka. Kodėl VMI nepripažįsta tų aukų labdara? Labdaros ir paramos įstatymas sako, kad labdarą turi teisę gauti ligoniai ir neįgalieji. Tačiau Labdaros ir paramos įstatyme parašyta ir tai, kad “labdara pagal šį įstatymą pripažįstama, kai ją teikia tik Lietuvos Respublikoje registruoti labdaros ir paramos fondai, asociacijos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, tarptautinių visuomeninių organizacijų skyriai (padaliniai), jeigu labdaros teikimas numatytas jų įstatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose bei veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir jeigu jie pagal šio įstatymo nuostatas turi teisę gauti paramą.”

Esmė ta, kad Kornelijui aukoti pakvietęs fondas “Algojimas” paramai rinkti nurodė ne savo, o Kornelijau tėvų sąskaitą - ir pagal LPĮ raidę šie pinigai nebegali vadintis labdara. Gerų ketinimų vedina fondo vadovė A.Stančikienė (pažįstu ir labai gerbiu Aušrą) pasielgė impulsyviai - ir taip elgiasi dauguma nevyriausybininkų - kai skubiai reikia padėti, kas gi sklaidys teisės foliantus ieškodamas, ar nėra kliūčių geram darbui padaryti.  

Jokio ažiotažo nebūtų kilę, jei Algojimas pats būtų surinkęs lėšas ir jas perdavęs tėvams. Taip, veikiausiai tuos 32 000 būtų tekę rinkti ilgiau. Panašiai pasielgė grupė a.a. maestro Vytauto Kernagio draugų, prieš porą metų ėmusių rinkti paramą sunkiai sergančiam menininkui. Jie turėjo alternatyvą - fondą kurti patys (kam būtų sugaišę brangaus laiko), arba rasti veikiantį fondą, kuris sutiktų priimti lėšas ir pervesti jas užmokant už gydymą. Šiek tiek nuogąstaudamas rekomendavau pasirinkti savo buvusią darbovietę - fondą  Nevyriausybinių organizacijų infomacijos ir paramos centrą - manydamas, kad šio fondo misija, kiek kitokia, nei rinkti lėšas tokiems atvejams. Ir visgi nuogąstavimai nepasitvirtino - aukojantys žmonės puikiai atskiria tikslus nuo priemonių, ir nekilo jokio konfūzo, kodėl paramą V.Kernagiui reikėjo pervesti ne maesto artimiesiems, o regis nesusijusiam fondui

Bet ką dabar daryti? Aš tėvų ir “Algojimo” dėtas rašyčiau laišką finansų ministrei ir VMI, kad leistų tėvų visas surinktas lėšas paramai pervesti fondui, pridėčiau tėvų ir fondo sutartį, ir prašyčiau, kad VMI taikytų išimtį ir neapmokestintų Kornelijaus tėvų. Parašyčiau ir į Seimo Socialinių reikalų bei Finansų komitetus. Sukilus tokiam visuomenės nepasitenkinimui, valdžia tikiu tikrai priims LP įstatymo dvasią atitinkantį sprendimą.

Na, o fondui “Algojimas” ir kitiems panašiose situacijose patariu prieš darant veiksmus pasikonsultuoti su paramos dalykus išmanančiais ekspertais, praktikais - tikrai jų mūsuose ne vienas, ir mokesčio už patarimus neima :) 

Rodyk draugams

Vietoj sveikinimų

2009-12-24

Prisiminiau istoriją. Rudenį jau temstant pavežėjau nuo Kauno tranzuojančią moterį. Pradėjau šnekinti, kur ir kaip. Pasirodo, gyvena Kaišiadoryse, buvo Kaune sūnui pratęsti biuletenio. (Nieko sau, galvoju - įdomu.) Pasirodo, sūnus, pasirodo, po avarijos, susidūrė su kažkuo, vertėsi, lūžiai kojų etc. Gyvas liko, nes nebuvo prisisegęs saugos diržo - išsviedė iš mašinos. Iš auto liko tik laužo krūva.

(Prisiminiau diržus, nes šiemet mieste du kartus buvau baustas be diržo važiuodamas; nesvarbu kad, kilometrą, nesvarbu, kad po darbo max. greitis 40 km/val. Su žiūronais pažeidėjus gaudę policininkai turėjo nurodymą papildyti šalies biudžetą, prisidengiant rūpesčiu dėl mano saugumo. Na bet tai visai kita tema).

Vyro žmona, moters marti, pasigimdė, vaikui suėjo du metai. Norėtų sugrįžti iš motinystės atostogų dirbti, bet darbdavys pasakė, kad nebepriims. Nebeliko ką daryti , kaip tik keltis su vyru gyventi pas motiną. Gyvena keturiese iš motinos pensijos, 500 su kapeikom.

Klausiu, kaip išgyvena? Sako - yra daržas, pasiaugina bulvių, morkų, kopūstų. Atsitiktiniai uždarbiai - obuolius pvz. rinko. Už krituolių kg siūlė 7 ct. Tai sako keletą pijokėlių prikalbėję sudarė brigadą, per dieną visi uždirbo 60 lt.

Bet moteris nesiskundė, neaimanavo. Tvarkingai apsirengusi. Pamačiau laikant nešulį - sakau, ką vežatės? Sako, didmiestyje pigiau rado kaulų sriubai. Nusistebėjau, negi Kaišiadoryse nėra? Kaune pasirodo pigiau.

Va taip gyvena žmonės, šalia mūsų. Nežinau, ką jiems reiškia premjero panegirikos apie tai, kad šaunuoliai lietuviai kantriai pakelia krizės negandas. Nežinau, ar ką nors paguodžiamo, padrąsinamo gali jiems pasakyti Grybauskaitė, Degutienė, Jankauskas. Va skaitau politikų siunčiamus elektroninius banaliai-formalius sveikinimus ir galvoju - pošimts, padarykime ką nors, kad tų žmonių gyvenimas taptų šviesesnis, sotesnis, rytojus tikresnis.

Ar galime ką nors tikrai gero padaryti? Ne  užsakomą sveikinimą rajono laikrašty, ne naują žvaigždžių šou ar serialą per tv, ne naują loteriją, ne labdaros niekutį, ar pažadą apie naujus ES struktūrinius milijardus. Ką galime padaryti mes, jūs, aš?

Žvelgiant į metų galą norisi susumuoti, kas padaryta; brėžti brūkšnį, ir spėtikaip seksis toliau . Tyliai sau pasižadu, kad kiek galėdamas stengsiuosi daryti tokius darbus, kurie bus naudingi tokiems žmonėms, kaip mano sutikta pakeleivė.  Padėsiu "Maisto bankui" plėsti savo veiklą, kad kuo daugiau tinkamo maisto pasiektų tuos, kurie neprivalgo. Padėsiu savanoriškoms organizacijoms pritraukti daugiau nemokamos darbo jėgos - taip galėsime drauge daugiau pasiekti. Padėsiu Pilietinės atsakomybės fondui plėtoti filantropiją. Padėsiu prieš skurdą kovojančioms  ir vystomojo bendradarbiavimo nevyriausybinėms organizacijoms , kad jos našiau galėtų dirbti savo gerus darbus. Padėsiu visiems paprašiusiems gerus darbus darantiems, jei tik galėsiu. Kad tik užtektų laiko ir sveikatos.

Padėkite ir Jūs. Gražių švenčių.

Rodyk draugams

Masalai

2009-11-22

Vis ką nors parduoda - kas jogurtus, kas paskolas, kas bėdas ar kalėdų stebuklus. Kristmas kreizas prasideda vos parduotuvių lentynas nuvalius nuo helouvyno ir vėlinių rekvizito. Vienok užknisa pardavėjų bandymai prigauti mus lengvatikius.

Štai Danone buvo Europos institucijų priversta atšaukti Actimel ar Activia naudą sveikatai skelbiančią reklamą. Teisininkais turtingoje JAV privatūs asmenys šiai kompanijai iškėlė šimtamilijoninį ieškinį, reikalauja korekcinės reklamos kampanijos. O Lietuvoje tarytum dzin - toliau iš žydrųjų ekranų sekamos pasakaitės apie pateptų alergologų ir imunologų teigimu sveikus ir skanius valgymėlius. Nors prekybininkai sako, kad reklama (ar jos paneigimas) įtakos pardavimams beveik neturi - tai kokio bieso už ją mokėti pasakiškus pinigus?

Jau rašiau, kad reklamuodama produktus maisto pramonė linkusi pagražindama primaskuoti realybę. Mūsų prekybos centrai reklamuoja šviežumą - bet koks šviežumas pvz. ispanijose žalių nuskintų pomidorų, į prekybos vietas vežamų šimtus ar tūkstančius kilometrų (JAV maistas nuo lauko iki stalo keliauja vid. 1500 km), ir nokinamų dujomis? Dėl sparčiai tokių daržovėse mažėjančių vitaminų ir kt. naudingų medžiagų kiekio jos jau vadinamos simuliakrais. Nepaisant to virėjas Linas mums dailiame leidinyje porina apie gausingas pomidorų Beef (3,99 lt/kg) maistines medžiagas kalį, geležį, aminorūgštis, likopeną, B6 etc. Nekaltas melas?   

Dienos metu prie televizorių smaksantiems pensinykams ir namų šeimininkėms TV šopas intensyviai bruka “stebuklingus” prietaisus, nors nepatenkintųjų pirkiniais veikiausiai daugiau, nei besidžiaugiančių.

Kol seimūnai tik kalba apie būtinybę riboti greitų paskolų išdavimą, telikas krizės iškamuotus žiūrovus ragina nelaukti algos ir skolytis į sveikatą - esą tai puikus būdas save pripratinti prie finansinės drausmės. 

Svarstoma apmokestinti saldų ir riebų maistą bei riboti jo reklamą - kol taip nenutiko, TV vartotojai erotiškai raginami krimsti traškučius ar šokoladus. Reklamuojami šampūnai gali panaikinti iki 100 proc. pleiskanų - ir t.t. ir pan. Ekspertai stebisi keistais vartotojų pasirinkimo būdais ir motyvais.

Niaugi visa, kas reklamuojama - tik apgaulingi spąstai? Jei (kaip teigiama) jau taip nepasitikima reklama, kodėl ją perka ir naudoja? Gal netoli tas laikas, kai imsime mokėti už televiziją be reklamos? O gal mums patiems bus sumokama už reklamos peržiūras?

Atrodytų, socialinei reklamai atsiveria puiki niša - būti atsvara komercinio šlamšto brukalams. Bet gal reklamos kainos per aukštos, o gal vartotojai išsiugdę imunitetą bele kokiai reklamai - tos socialinės reklamos ne itin daug. Nors sprendžiant iš gerumo ir išsipildymo etc. dienų metu suaukotų sumų, tautiečiai noriai perka “gerumo” indulgencijas.

Ir šioje srityje kyla įtarimų - ar nebandoma apmauti. Štai maltiečiai kasmet meta turbūt nemenkas lėšas užpirkdami reklamos - besišypsančios žvaigždės dalija kalėdų sriubą, ragina padėti seneliams. Tačiau stebina, kad tų globojamų senelių nėra nė 300. Vilniuje - tik 30? C’mon, tokie skaičiai tiktų Timūrui ir jo būriui, o ne viduramžius menančiam tikėjimo gynėjų ordinui. Ar nebus taip, kad reklamai skirtais pinigais būtų galima pamaitinti gerokai daugiau močiučių?

Taigi, čia ir galimybė, ir atsakomybė - vartokime atsakingai. Antai ir aš užkibau už reklamos jauko - padovanoti kalėdų stebuklą. Švenčių proga (ir ne tik) vis gausės apeliacijų į gerumą. Tikiu, kad už surinktas lėšas labdariai padarys žadėtus gerus darbus, pateisindami pasitikėjimą. Tikiu, kad vis dažniau galėsime sau leisti prabangą patikėti reklama - neapsiriksime užkibdami už masalo būti geresniais ;)

 

Rodyk draugams

Jau penktus metus mūsų šalies gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mokėtojai turi galimybę skirti iki 2% sumokėto mokesčio savo pasirinktai visuomenei naudingai organizacijai ar įstaigai paremti. Tačiau nūnai virš “2% labdarai” pakibo Damoklo kardas.

Taip vadinama procentinė filantropija yra santykinai naujas ir efektyvus būdas paremti viešosios naudos sektorių ten, kur gyventojai neturi pakankamų filantropinio elgesio įpročių ar išteklių. Suteikiant gyventojams galimybę skirti dalį sumokėto GPM, piliečiai nepatirdami papildomų išlaidų gali kasmet skirti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų (nelygu, kiek uždirba) litų ne pelno organizacijoms. 

Tyrimai rodo, kad viena svarbiausių priežaščių, kodėl Lietuvos žmonės mažai aukoja labdaringiems tikslams - jie neturi pinigų. Mūsų tautiečiai labdarai aukoja nedideles sumeles kartą ar du per metus - geriausiai tai iliustruoja SMS aukos TV gerumo dienos proga. Kokiam nors Caritui, Vilčiai ar Raudonam Kryžiui susirinkti iš žmonių po 10-20 Lt kainuotų bemaž tiek pat. Tuo tarpu žmogaus skiriami 2% GMP vidutiniškai sudaro 116 Lt.

Antra vertus, nevyriausybinėms organizacijoms šie pinigai yra ypač parankūs - iš įvairių rėmėjų gaunamos lėšos neretai būna apraizgytos papildomais reikalavimais ir kaštais. Iš “2%” gali sutaisyti staiga prakiurusį stogą ar patenkinti kitus būtinus netikėtai atsiradusius poreikius - o jų NVO veikloje patikėkit atsiranda nuolat.

Galiausiai, nemažiau svarbu yra tai, kad “2% paramai” pastūmėja žmones aktyviau domėtis mokesčiais ir viešojo sektoriaus finansais. Sąmoningesnių piliečių ugdymo geriausias būdas - leisti jiems nuspręsti, kaip turėtų būti išleidžiami jų sumokėti mokesčiai. Organizacijas savo ruožtu ”2% paramai” skatina aktyviau komunikuoti su savo klientais, nariais ir ieškoti simpatikų. Kasmet pusė milijono mūsų šalies gyventojų nusprendžia, kuriai organizacijai - gyvūnų prieglaudai, bažnyčiai ar ligoninei - skirti savo “2%”. O pilietiškai aktyvių žmonių ugdymas yra ir aktualus nacionalinio saugumo uždavinys.

Tai, kad dalis politikų ar publikos kvestionuoja “2 procentus paramai”, manęs nestebina. Taip dažniausiai elgiasi tie, kurie neturi žalio supratimo apie ne pelno organizacijas. Štai Seimo narys E.Tamašauskas lengvabūdiškai postringauja apie tai, kad ”2 proc.” negavę nevyriausybininkai susiras kitų rėmėjų. Realybė tokia, kad valstybės parama NVO veiklai katastrofiškai mažėja, įmonės ir gyventojai taupo, užsienio paramos beveik nelikę, arba ji įkandama toli gražu ne visoms NVO. Nevyriausybininkai prabilo apie užsidarymus. Raudonasis Kryžius anądien guodėsi, kad šiais metais jų gaunamas finansavimas sumažėjo 75 proc. Socialinėms nevyriausybinėms organizacijoms Vilniaus savivaldybė iš 280 tūkst. Lt planuotų lėšų pervedė mažiau nei dešimtadalį, o kitąmet žada lėšų neskirti visai. 

Tamašauskas guodžia - juk panaikintume tik laikinai. Reikia priminti, kad 2002 m. mainais į “2%” taip pat “laikinai” buvo panaikinta pajamų mokesčio lengvata labdarai aukojantiems fiziniams asmenims. Tai va tas laikinumas tęsiasi dar po šiai dienai.

Gera žinia - yra operatyviai “2 proc.” ginti stojusių politikų. Akivaizdu, kad Sodros skylių “2 procentais” neužkaišysi - reikia mažinti valdymo kaštus ir didinti užimtumą. Bet diskusijai įsiplieskus radosi gera proga Seime ar Vyriausybėje ramiai susėsti ir peržiūrėti “2%” veikimą. Nes dilemų yra.

Viena jų - leisti “biudžetininkams” gauti “2%” ar ne. Taip, mes unikalūs, jokioj kitoj šaly biudžetininkai į “2%” įmaišyti nebuvo (čia reiktų dėkoti musiet Šemetai ir kitiems konservatoriams, jei atmintis nešlubuoja). Nemanau, kad biudžetininkai kažkaip baisiai konkuruoja su asociacijomis ir fondais. Uždraudus biudžetininkams gauti “2 proc.”, didesnė dalis valstybinių mokyklų, darželių, muziejų ar ligoninių suskubs steigti savo paramos fondus ar alumni asociacijas - kas irgi pagirtina. Tad “konkurencija” labai nesumažėtų.

Didesnė dilema - kasmet paramą gaunančios nelabai aiškios organizacijos. Kasmet tarp daugiausiai “2 proc.” surinkusių įsimaišo kokia nors mažai kam žinoma organizacija - pvz., ką mes žinome apie vieną iš šių metų čempionių “Gerumo versmė“? Ko gero, turėtumėme daugiau žinoti, kaip dešimtis ar net šimtus tūkstančių mokesčių litų sunaudojo ”2%” gavėjos, ką jos nuveikė. Teisės į “2%” tema glaudžiai siejasi su “paramos gavėjo” (ar “viešosios naudos”) statuso rebusu.

Antra vertus, kaip galėtume užkirsti kelią nesąžiningam priklausomų asmenų (darbuotojų, pavaldinių, pacientų, klientų) spaudimui ir piktnaudžiavimui? Kaip užkirsti kelią organizacijoms, sukurtoms paimti “2 proc.”? Būtina giliau patyrinėti mūsų ir kitų šalių patirtį - tą galėtų pаdaryti VMI ar Statistikos departamentas kartu su nevyriausybininkais. NVO rūpintis pavesta ir VRM; kita vertus, jei dar gyva NVO reikalų komisija prie Vyriausybės, tai tikrai galėtų būti jos veiklos objektas.

Gali atsirasti ir norinčių turėti sąrašą “gerų organizacijų”, vertų gauti “2%”. Asmeniškai manau, kad potencialius centralizuotas sąrašas padarytų daug daugau žalos ”2%” idėjai, nei dabar pasitaikantys piktnaudžiavimai. Bet geriausia būtų detaliai patyrinėti ir galimas projekcijas pagrįsti rimtesniais nei pasvarstymai argumentais.

Panašu, kad valdžia visgi nagrinės “2 procentų” panaikinimo variantą - todėl nevyriausybininkai turėtų nesnausti, kol ne vėlu susitelkti ir išvien su simpatizuojančiais politikais apsiginti. Žadu visaip kaip prisidėti.

Rodyk draugams

Kiek glumina netikėtas eksperimento išpopuliarėjimas - aprašė ne tik Atgimimas, bet ir Lietrytis. Vakare prisėdęs paskaičiau komentarus. Vieni netiki, kad taip įmanoma gyventi - valgant už 4 Lt per dieną. Kiti gėdina užsiimant žaidimais, kai daugybei žmonių toks gyvenimas yra niūri kasdienybė. Keiksmai Kubiliaus ir seimūnų adresu. Verslininkų, uždirbančių po 10000 per mėnesį ir paniekinamai žvelgiančių į lūzerius.  Geresnės širdies piliečiai gi patarinėjo, kaip suktis, kaip prasimanyti esant tokioms sąlygoms. Kažin kodėl vieni mūsų prisitaiko prie sunkiausių sąlygų ir nepraranda pozityvaus požiūrio, o kiti vis burba ir ieško kaltų? Kodėl vieni moka būti laimingi kišenėse švilpaujant vėjams, o kitiems laimės vis negana net sėdint ant aukso maišo?

Nuo Akropolio link Žirmūnų važiuojant ant tuščio reklaminio skydo galima perskaityti - laimė yra apie santykius ir kiekių santykius - ar kažkaip panašiai. Yra tiesos - laimės pojūtis dažnai susijęs su stabiliais santykiais - šeima, bendruomene. Senokai žinoma, kad nelaimingiausi yra vadovai, aukštesnės grandies vadybininkai - nepriklausomai nuo to, kad uždirba dešimtis tūkstančių. Amžinas stresas, lėkimas, nerimas ir varžytuvės vs. neskubrūs, harmoningi santykiai su artimaisiais, ramus plaukimas pasroviui.  

Ar ne todėl skurdžiau gyvenačios Pietų Amerikos ar net Afrikos bendruomenės jaučiasi laimingesnės, nei mums atrodo turėtų būti? Kodėl Europoje esame nelaimingi - išskyrus gal danus - o kaimyninės slaviškos tautos yra tarp pačių planetos nelaimingiausių? Nuolat lygindamiesi į turtingesnius kaimynus, jų fazendų, raudonų ferarių, amžinos jaunystės standartus, esame pasmerkti jaustis nepilnaverčiais, neįgaliais. Socialinis spaudimas lemia, ar jaučiamės “tokie kaip visi”, “normalūs”, ar nuolat veržiamės anapus tvoros, kur žolė visad žalesnė, nei šiapus.   

Pastaruoju metu vis garsiau šnekama, kad tautų gerbūvis negali būti matuojamas atsižvelgiant į BVP. Laimingos planetos indeksas štai rodo, kad Kuba ar Vietnamas yra laimingesnės vietos gyventi, nei turtingoji Saudo Arabija, o JAV, Liuksemburgas; mums dažnai pavydą kelianti Estija yra toli sąrašo gale.

Pamenu skaičiau, kad skirtingose tautose buvo tiriamas bendradarbiavimo lygis. Žaidžiant kortomis, buvo stebima, koks žaidimo stilius dominuoja - ar atlaidumas, empatija, ar piešingai - kerštingumas, piktdžiuga. Net ir lošiant iš dovanotų nereikšmingų piniginių sumų, “nelaimingosios” tautos žaisdamos tarpusavyje demonstravo bendradarbiavimo stoką ir džiūgavo, kad “dega kaimyno kluonas”.  

Mūsų Lietuvėlė irgi toje pačioje nelaimėlių grupėje. Arti pusės lietuvių jaučiasi nelaimingi arba visiškai nelaimingi. Ar ne iš čia ta takoskyra tarp runkelių ir elito Lietuvos?

Budistinės, ekonomiškai neturtingos Butano karalystės valdovas dar 1972 metais ėmė taikyti Vidaus Nacionalinės Laimės rodiklį, kuris gyvenimo kokybę ir pasitenkinimo laipsnį apibrėžia remdamasis subjektyvesniais darnios plėtros, kultūrinių vertybių, natūralios aplinkos ir gero valdymo parametrais. 

Viena iš keturių budizmo tiesų sako - gyvenimas yra kančia. Tad pilnos laimės čia negali būti. Tai ką mums daryti, kaip gyventi? Pasirodo, būdas būti laimingam yra paprastas - praktikuoti atjautą, artimo meilę. Kita vertus, laimingųjų danų gera savijauta aiškinama laisve, lygybe ir tolerancija

Palinkėkime, kad šios kertinės vertybės būtų kelrodžiais tiek mūsų visuomenės lyderiams, tiek kiekvienam mūsų. Tada nebus baisios jokios krizės ;)

 

Rodyk draugams

Labdaros valgyklos

2009-10-03

Eksperimentui “valgyti už 4 Lt per dieną” einant į pabaigą, nusprendžiau aplankyti labdaros valgyklas.

“Hare Krišna” maistas kūnui ir sielai” valgykla dirba iki 11,30, tai į ją nebespėjau. Nuvažiavau į garsiausią mieste varguolius maitinančią įstaigą - “Betaniją“.

Jokio ženklo, jokios nuorodos - intuityviai orientuodamasis pagal už Petro ir Povilo bažnyčios vorelėmis traukiančius senyvo amžiaus krepšeliais nešinus piliečius, praeinu kokį tai “Darboholikų” ofisą, skalbyklą, garažą, ir randu Betaniją. Didžiulė, kariuomenės valgyklą primenanti salė, pilna abrozdų. Valgykloj kaip valgykloj - prie “rampos” dirba tokios ‘tarybinės” tetulės - viena pila buzą, kita klientams mėto (tikra to žodžio prasme) eurokruopų maišėlius. Paklausiu, ar galiu pavalgyti - klausia, ar turiu talonų - sakau, kad neturiu - sako, maitinam tik pagal talonus. Sakau, gal galiu kaip nors taip pavalgyti, nusipirkti sriubos? Ne, it kirviu nukerta. Ne tai ne - apsižvalgau ir sliūkinu atgal. Salėje užsėstas gal tik kas ketvirtas stalelis, daugiausia pagyvenę žmonės. Vienas iš matymo universitete matytas pagyvenęs inteligentas. Veidai nelinksmi.

Išeinu laukan, sustoju prie pora dviračiais atvažiavusių veikėjų. Vienas iš močiutės perėmė nešulį su eurokruopom ir iš “Maisto banko” gautais “Mantingos” prancūziškais rageliais. Žmogaus klausiu, ar čia galima kaip nors pavalgyti - sako, nežinau, aš čia niekad nevalgau, ir čia pat priduria, kad sriuba dažniausiai būna neskani. Sakau, kodėl? - nes prideda visokio š… Na, pasitaiso, kartais būna visai nieko, bet… Jei nori gauti pavalgyti - moko mane - turi turėti pažįstamų, visi čia visus pažįsta… Einu sau, o pašnekovas praskrieja tiuninguotu dviračiu, garsiai pasileidęs muziką (NB!) ir dar papypinęs kone fūros garsiniu signalu… :)  

Kita užeiga - valgykla “Dzūkija”. Eksterjeras ir interjeras mena 6 dešimtmetį:

Čia socialiai remtinus maitina pagal savivaldybės talonus -

 

Visai neblogai pavalgyti duoda - už 5,95 Lt! Bet galima ir nusipirkti - mėsiški patiekalai iki 5 Lt (pigausios kepenėlės - 4,20 Lt). Salotos vitrinoje nekelia apetito, imu pigiausią makaronų sriubą už 1,50 Lt:

Įsitaisau ant ne pirmo švarumo nėrinius įmituojančia klijuote apdengto stalo, ragauju. Sriuboje plaukioja kažkas panašaus į gabaliuką trachėjos, tačiau sriuba visai skani, kiek sūroka. Prieš kurį laiką šioje valgykloje pabandymui esu valgęs už taloną, tai tuomet buvo praktiškai neįmanoma valgyt apvytusių žemaičių blynų.

“Dzūkojoje” žmonių vos vienas kitas - motina atėjusi su dukrele pavalgyti, matyt netoli gyvena. Vienas žmogus atėjo už talonus išsikeisti maisto - padavė du tuščius dėklus kiaušiniams ir maišelį. Jau seniau esu girdėjęs apie tokius mainus - žmonės už talonus gauna daugiau produktų ir namie skaniau/geriau/daugiau pasigamina, nei valgykloje maitina. Perdaug tokio biznio nesmerkiu, bet yra apie ką pagalvoti.

Be maisto, ten dar gali įpilti 100 g Extrim degtinės ar Monikutės vaisiuko. Eksponuojami tušti buteliai - gal kad nesusigundytų nuo prekystalio pačiupti?

Išėjęs apsidairiau po seniau (ir dabar?) kriminogenine situacija garsėjantį Dzūkų gatvės rajoną. Pralinksmino juokingo grafičio pėdsakai - išvertus būtų “kinietiški apsirūkėliai” :)

Pasirodo krizės akivaizdoje nuolaidos vajus neaplenkė ir čionykščių kioskelių -

Prajuokino kitas užrašas ant to paties kiosko:

Paskutinis ekskursijos po Vilniaus labdaros valgyklas taškas - netoliese Liepkalnio gatvėje esanti fondo “Ekklesia” valgykla. Nežinodamas kur tiksliai ši įstaiga yra, pastebiu pulkeliais ir pavieniui su maišeliais rankose it Humanos modeliai besibūriuojančius žmones, - ir neapsirinku. Pasirodo, valgykla atsidaro 14 val., bet būrys žmonių prie durų laukia jau be 15. Kvapai sklinda kaip iš mamos virtuvės, laukti darosi sunku (”Dzūkijos sriuba” pasirodo nebuvo labai soti). Naujai ateinantys sveikinasi, pažįsta viens kitą; daugiausia pagyvenę, rusakalbiai - viena ponia vilki kadaise buvusį pasiturintį gyvenimą menančius puskailinius, kelios kitos dėvi elegantiškas 9 deš. skrybėlaites. Bomžų vos vienas kitas. Tai vienas, tai kitas iš būrio į mane pašnairuoja - aiškiai neatrodau kaip vienas iš jų. Iš maišelių turinio suprantu, kad keli vyrai čia atžygiavo pavalgę “Betanijoje”. Patalpa be jokių ženklų, eitum pro šalį ir nežinotum.

 

Nusprendžiu apsimesti klientu ir atsidarius duris patraukiu vidun. Patalpa nedidelė, ant stalų stiklinės su kompotu, kraitelės duonos ir lėkštės - jose po šaukštą grietinės. “Jaunuoli, jūs kur einate, čia visi turi savo vietas, palaukite” - sustabdė “salės darbuotoja”. Ką gi, laukiu. Pasirodo ir įstaigos vadovė - nusistebi, kad patalpa perpildyta (klientė atitaria - “jie vienas kitam pasako”). Vadovė sako - na, su naujais “klientais” pirma norėsiu pakalbėti, išsiaiškinti situaciją - vietų nėra, eikite ir palaukite, kol kiti pavalgys. “Bet visus pavalgydinsim”, - pavymiui išgirstu.

Išeinu kieman kartu su jaunyvais piliečiais išpurtusiais veidais, nusprendžiu palaukti. Šie kalbasi tarpusavyje (bet kažkodėl jaučiu, kad dalis kalbos yra skirta ir man) - vienas giriasi ryte pavalgęs naminių dešrelių - ėgi prie Žirmūnų Maximos konteineryje rado 4 kg - pusę pardavė, pusę suvalgė. Pasibaigusio galiojimo, sako, bet pauosčiau, - nesmirda, ko nevalgyti. Bekalbėdami vyrai iš maišo traukė ir krimto ridikus - turbūt iš to paties konteinerio. Naujus pažįstamus įamžinau prie kito smagaus grafičio (kažkos <s> ant valgyklos sienos parašė “thanks for the memories”):

 

Jau baudžiausi važiuoti, bet kieme sutikau Ekklesia direktorę - teko pasipasakoti, kad domiuosi labdaros valgyklomis. Ji ir sako - matau kad kitoks, taip sočiai atrodantis; sako turim tokių pora, bet jie turi problemų su psichika. Palydėjo į virtuvę - buitinė technika kaip namuose, dirba kelios švarios moterys, pietums puikūs barščiai, daržovių lečio su ryžiais, ir iš “Maisto banko” gauto 7 kg vištienos faršo pagaminti kotletai. Kelis kartus kvietė paragauti, bet atsisakiau sakydamas, kad maisto kvapas ir vaizdas tikrai byloja už save. Fondo direktorė sakė, kad patalpas panaudai gavo iš vyriausybės dar Brazausko laikais, kad po pietų savo globotiniams dar išdalina iš Maisto banko gautus pieną, duoną ir panašius produktus.

“Ekklesia” labdaros valgykla paliko pavyzdinės įstaigos įspūdį - pakilios nuotaikos važiuodamas namo svarsčiau, kad gilėjant krizei ir augant poreikiui jiems reikėtų padėti plėstis.

Rodyk draugams

Pradėkime

2009-08-30

Ką gi - pasidaviau draugų paraginimams rašyti blogą. Tikiuosi čia derindamas profesinius interesus su sveiku pilietišku smalsumu dalintis savo atradimais ir požiūriais. Skiltyje ”apie” parašiau - “socialinės invonacijos, čigonų, kitų socialinės atskirties grupių integracija, skurdo mažinimas, pagalba besivystančioms šalims, pilietinis aktyvumas, paramos organizavimas, savanoriškumo skatinimas, socialinė rinkodara ir viešieji ryšiai - tai mane dominančios temos. Džiaugsiuosi galėdamas savo atradimais, pastebėjimais ir įžvalgomis pasidalinti su panašius interesus turinčiais bičiuliais.” Dar labiau džiaugsiuosi Jūsų komentarais, reakcijomis ir viskuo, kuo pasidalinsite. Tikrai :)

Anądien pastebėjau gyvą diskusiją apie problematišką paramą (gaila negalėjau dalyvauti - dviejose vietose tuo pačiu metu nebūsi :) - draudimų ir ribojimų šalininkai kažkodėl galvoja, kad Švyturys ar Philip Morris neturėtų remti jaunimo projektų, o štai gerai iš prekyba alkoholiu ar tabaku uždirbantiems prekybininkams - galima. O kad draudimų politika neveiksminga - draudėjams tai regis nė motais. 

O šiandien Delfis citavo mano trumpą komentarą apie maisto švaistymo problemą (straipsnyje minimos apklausos rezultatus rasite čia). Taupaus maisto naudojimo tema neabejotinai taps vis aktualesnė - tikiu, vieną dieną Lietuvoje turėsime kažką panašaus į britų kovos su maisto švaistymu kampaniją. Rudenį planuojame konferenciją šia temą - jei domina sudalyvauti ar (dar geriau) išdėstyti savo požiūrį - duokite žinoti.

Ką gi - vasara baigiasi, įsisuka naujų darbų karuselė. Būkime ryšyje, dalinkimės, bendradarbiaukime - ir sėkmės mums visiems.

Rodyk draugams