BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“88″ my ass!

2012-06-16

Šiandien teko negarbė viešoje vietoje prasilenkti su liūdnai pagarsėjusiu fašistėliu Čekučiu.

Vidury baltos dienos tarp vaikų liūdnos šlovės Čekutis puikavosi apsirėdęs juodais marškinėliais su baltu užrašu “88″.

Ne krepšinio, ne ledo rutulio ar amerikietiško futfolo fanas yra Čekutis - Čekutis yra atviras hitlerininkas.

Bo nes niekam ne paslaptis: Neo-Nazis use the number 88 as a code to represent the slogan Heil Hitler.The letter H is eighth in the alphabet, so 88 is meant to stand for HH. The number is sometimes used in combination with the number 14 (e.g. 1488 or 14/88). In this context, the number 14 stands for the “Fourteen Words”, which is a white nationalist slogan created by convicted terrorist David Lane. Examples of usage include: the song “88 rock’n'roll band” by the neo-Nazi band Landser, and the names of the groups Column 88, Unit 88, White Legion 88 and Barselc88. Holocaust museum shooter James von Brunn often signed his writings as “JVB-88.” Hungarian far-right party Jobbik often uses the number 88. The party’s program for the 2010 elections was published on 88 pages. (Wikipedia)

Pažadu - kitą kartą pamatęs viešai maskatuojantis su fašistėlių simboliais kviesiu policiją. Nes susikiškit savo hitlerius sau subinėn, dolbani fašistėliai.

Rodyk draugams

Tokią dieną svastikos erzina ypač. Suprasčiau, jei tai būtų vien revoliucingosios jaunystės siekis šokiruoti. Jep, ankstyvieji pankai neretai dėvėjo nacių atributus siekdami maksimalaus iššūkio. Neabejotina, kad dauguma jų tame nematė nieko bendro su nacizmo idėjomis.

Neabejoju, kad toli nuo nacizmo propagandos buvo ir Algio Ramanausko pankroko band’as “Svastikos sukitės greitai”. Nors A.Greitai flirtas su konservatoriais buvo tikrai keistas, bet skambiai pasibaigė pripersto kambario durų trinktelėjimu. Radioshow įgrota nacių maršą parodijuojanti politinė satyra “Tvarka ir teisingumas” ar “Su alaus bokalais” kalba patys už save.

Ko gero Algis Greitai nekaltas, kad kažkuri dalis (švelniai tariant) nelabai galvotų klausytojų svastikas priima tiesiogiai. Ir ko gero Algis neinspiravo jo kūryba besižavinčių sienas “puošti” svastikomis ir tagais “SSG”:

Ne paslaptis, kad dalis pankuojančių plebėjų persiėmė nacių idėjomis. Ir nors pankai nuo nacizmo atsižegnojo, kartais gali išgirsti, neva jie yra fašistėliai. Tai kaina už trenkto Sid Vicious, Vivien Westwood, Siouxsie etc. pasimaivymus su svastikomis.

Praėjus daugeliui metų, trumpinys SSG mažai kam ką nors sako, o štai ant sienos likusi nupiešta svastika tebeneša savo bjaurią žinią.  Štai todėl ir sakau, kad tagai a la Solomon ar Cabri ant miesto sienų man labiau priimtini, nei fašistėlių regalijos. Belenkokios - net ir tos, kurios neva visai ne svastikos. Toje erdvėje ir tame kontekste, kur svastikos žymi nacistinės diktatūros ideologiją, atnešusią milijonams kančias ir mirtį, jos neoleruotinos jokiomis formomis.

Ir šioje vietoje nesusilaikysiu nepapriekaištavęs Algiui Greitai, pasišovusiam pagauti “Solomoną” ir nepagarbiai atsiliepiančiam apie graffiti ar hiphopą. Juokinga, kai nuo tos pačios kontrkultūros šaknies užaugusių skirtingų atšakų (chuliganiško jazzo ar hiphopo) adeptai koneveikia kitas kryptis.

Prieš pradedant loti ant kitų pirmiausia derėtų pradėti nuo atgailos dėl savo “nuodėmių” - užsukant karą su grafitais pirma reiktų su kibiru dažų ir voleliu pereiti per miestą  ir uždažyti SSG fanų pripieštas svastikas. Ir nereiktų pamiršti, kad kariautojai su grafičiu provokuoja naujo meno ant sienų atsiradimą :)

Žodžiu - No Pаsaran! Su laisvės švente!

Rodyk draugams

Olandai žino, kaip racionaliai gyventi. 28 pagal tankį šalis, kiekvienas žemės plotelis regis išnaudotas. Amsterdamo centre ryte nesigirdi mašinų triukšmo - vien minamų dviračių girgždėjimas. Važiuoja visi - studentai, verslinykai, vaikai ir senutės, paštininkai, daržovių pardavėjai, violančelininkai, dviejų vaikų mamos (tėčių nė neverta ir minėti), dručkiai, nykštukai, neįgalieji, sms rašytojai, pusryčiautojai, aukštakulnių dėvėtojos. Lyjant, sningant. Ir netiesa, kad čia vien lygumos be kalniukų…

Dviračiai dviviečiai, dviračiai karučiai, dviračiai taksi, triračiai dviračiai. Bet dauguma tokie, kokius pamatytum kaime pas dieduką daržinėje. Pagrindinis aksesuaras - grandinės su zomkais. Visur priparkuota surūdijusių, apsamanojusių transporto priemonių su atsilaupiusiomis sėdynėmis - nesuprasi, pamestinukai ar naudojami. Gal didelė dviračių masė sumažina tikimybę, kad bus pavogtas tavasis? 

Vietiniai tikino, kad periodiškai vykdomi reidai - trantai apkarstomi prašymais patraukti dviratį. Po kurio laiko bešeimininkis turtas nurenkamas. Dar vietiniai sakė, kad policija griežtai baudžia už važiavimą dviračiu be šviesų ir kartkartėm tikrina blaivumą. Dviratis čia - eismo karalius. Siauromis gatvėmis lakstantys autobusai pagarbiai lenkia ar praleidžia, o dviratininkai regis nieko nesibaimina (retą kurį su šalmu ar atšvaituota liemene pamatysi).

Kas dar keista - vaistinės reikėjo gerokai paieškoti (ko nepasakysi apie coffee shop’us). Dviračiai sveika?

Tai kada mūsų miestuose realiai padaugės dviratininkų, o ne vien takelių ar stovų? Sugrįžę “oranžiniai“ - naujų laikų pranašai? 

Rodyk draugams

Šūdo garas

2010-10-03

Rudenį darbų lavina gena žmogų jei ne į kapą, tai bent į medį - tai kaip nesikeikti? Na, gal ne taip, kaip Vilniaus (vis dar) meras Navickas, bet visgi. Riedėdamas autostrada svarsčiau, ar būna šiukščiųjų ištarų dešimtukai (kokie kaži kriterijai? dažnis? ”like’ai“?), ir atrodytų mano prakeiksmų topai? Bandom pasidėlioti:

10. Во блин! Atsiprašau konservatorių ir krikščionių demokratų, bet Uspaskio Marijos žemėn užneštas sušelmintas keiksnys gan dažnas mano kasdieniame leksikone.

9. Po paraliais! Niekur neradau paaiškinta, kas tas paralis ar paraliai. Bet labai skaniai tariasi.

8. Eik tu gult! Toks šunų pasaulyje įprastas paliepimas. Aišku, yra ir kitų nurodymų eiti variacijų. Pamename tautosaką - jūs man nesakykite, ką man daryti, ir aš jums nesakysiu, kur jums nueiti.

7. Jomajo! Šitą pasigviešė rinkodarininkai, bet dar naudojamas situacijose, kada reikia išreikšti švelnią su nuostaba sumišusią nuoskaudą.

6. Kad tau ežys kelnėse išdygtų! Ačiū Algiui Greitai ir Rimui Š. už šį nemarų tvarinį, pakeltą į dievo įsakymų rangą. Kiti mano mėgstami yra “reikalingas kaip Vytautui magnetofonas” ir “stovi kaip Vytautas ant Gedimino kalno”.

5. Aik peklon! Respektas Kazlui, taip pat ir už degtiny, žaginy ir abalių.

4. Gaidys! Pradžioj šis ryškiai iš zonos parėjęs pradžioj vertė kilnoti antakį, vėliau tvirtai prigijo žodyne, nukonkuravęs visus kitokius ištiktukus (ZB, ledas, ragas etc.) 

3. Shit kaip. Tskant škia vansi.

2. ‘Ma tave šunes! Meili suvalkietiška klasika iš vaikystės. Nors ne visiems adresatams patiko. 

Na ir last but not least - 1. Šūdo garas! - mūsų žydrajam ekrane šūds tapo legaliai priimtinas, o šis kažkokioj komedijoj nugirstas derinys (vertėjai pasilinksmino) nuskambėjo kaip tai labai gaiviai. ”Šūdo pluta” irgi turėtų būt populiarus.   

Na, o kaip atrodytų jūsiškis topas? Padėkit į komentarą ;)

Rodyk draugams

Prologas. Pirmadienį su giminiečiais gurkšnojome Varniukus, užkąsdami kulinarinio paveldo artefaktais - brolį atgal į Islandiją lydėjom. “Alaus namai” apytuščiai, tingiai apžiūrinėjau baro klientus. Matau prie bokalo prisėdo miesto ikona Birulis, šalia jo negarsiai šurmuliuoja kokia tai tarsi nemūsiška kompanija. Vienas veidas pasirodė matytas - Tynta ne-Tynta, bala žino.

Ir staiga atmintinėje žybtelėjo - juk tai bičas, kurį mačiau duodant interviu dokumentiniame “Metal: A Headbanger’s Journey“. Prisiminiau - egi tai George “Corpsegrinder”is Fisheris, Cannibal Corpse vokalistas. Eik tu sau, kad nori!.. 

Nueinu prie baro, ten paskleistos Cannibal Corpse skrajutes. Žvilgt į nuotrauką skrajutėj, žvilgt į šalia stovintį bičą - it must be you - sakau Pat O’Brienui - tas šypsosi. Sako, geras tas jūsų alus. Pleptelnam, prisižadu ateiti grojimo paklausyti. 

Vakare grįžęs dar kiek paabejoju - kainuos kokia 90 litų, žada būsiant makabrišką spektaklį - ką man 40čiui tie muzikiniai siaubai, nors death metalą ir myliu. Niekad nebuvau Cannibal Corpse gerbėju, fonotekoj (durnas žodis) turėjau viso labo vieną gabalą - ir tai skirtą pabaidyti tiems, kurie mano, kad klausausi sunkios muzikos. Bet patikrinu gūglą, šviežias Evisceration Plague skamba labai gerai - abejonės sklaidosi.

Viename klipe Corpsegrinderis kreipiasi į headbangerius “keep supporting f_cking death metal” (tą patį pakartojo ir koncerte Vilniuje) - tikrai, sakau sau, galiu sau leisti atiduoti duoklę metalo dievams, bent kartą nueiti paklausyti (juolab kad ir New Yorko klube dar nebuvau buvęs). Kol Gražulis su Stoma ar Adomėnu tokių dalykų nesugalvojo užbaninti.

Pats koncertas.

Einant į tokį koncertą, reikia atitinkamų aprėdų - aprangos kodas juodi T-shirt’ai. Sad but true - į senuosius-geruosius Metallicos marškinius senokai nebeįtelpu (”ačiū” mamulei Maximai), tiks belenkokie. Svarbi patogi avalynė - kad pogo šokėjai iš klumpių neišverstų ir kojų nenumindytų.

Įleisti žadėjo nuo 18.00, pabaiga 23.00 - ką ten taip ilgai veikti? Vedžiodamas šunį lūkuriuojančio juodmarškinio paklausiau, kada CC gros - 21.30.

New Yorko klubas nustebino - iš saugumo niekas nedarė kulto. ”Grėsmingai” metalistų miniai vos keturi elementarūs apsauginiai. Fotografuoti draudžiama, bet niekas nekratė kišenių, kur nesunkiai galėjo tilpti fotpaparatas. Jau nekalbant apie bandymus drausti vartoti stiprų alkoholį. Bufete viskį su ledu įpylė į stiklą - be baimės, kad man pasimaišys šarabanai ir masyvią stiklinę paleisiu į sceną ar pan. Nors galėjai vietoje pirkti (arba klubo prieigose nekliudomas vartoti) stiprius gėrimus, o alus kainavo 4,5 lito - šlitinėjančių girtų asabų nesimatė. Pripratintam prie heinekeniško “saugumo”, toks požiūrius glumino - bet pasiteisino. Jokių incidentų ar nesąmonių. Ilgaplaukiai it konservatorijos pirmakursiai elgėsi santūriai ir maloniai - jokių keiksmų, bliovimo ar apvemtų batų (ko turbūt galėjai tikėtis atėjęs į tokį koncertą). 

Klubo patalpa mažesnė nei mokyklos aktų salė, tinkama monospektakliams ar korporatyviniams vakarėliams, nei komerciškai sėkmingiausiems savo žanro grandams, grojantiems didelėms minioms. Makabriškumui labiau tikriausiai tiktų Geležinis kablys. Prie alaus eilės nebuvo visai - nors barmenas sakė, kad jo manymu žmonių buvo daug. Rodos, tie nesausakimšai suėję pora-trejetas šimtelių gerbėjų nesugebėtų sugeneruoti bent kiek deramo palaikymo triukšmo. CC logotipas sunkiai įsiteko mažytėje scenoje. 

Salėj karšta kaip pekloje, garso įtartinai mažai - bet punktualiai scenoje pasirodę metalo dievai su pirmais akordais sukėlė tokį muzikinį škvalą, kad pamiršome viską aplinkui. Jautiesi kaip patekęs į perkūnišką krioklį, virš kurio rieda kilometriniai vagonų sąstatai. Metalistams neretai tenka groti nedidelėse salėse - tad neatrodė, kad CC susirinko atgroti it repeticijoje, nerimtai. Dydis matyt nesvarbu - Vilniuje tai jau trečias kanibalų koncertas. Nedidelė erdvė sukūrė retai tokiuose formatuose pasitaikančią intymumo atmosferą.

Priešingai, kaip koks Januška ar broliai Kučinskai kaimo kultūrnamyje, kanibalai grojo gyvai - stebint grifais lakstančius pirštus apima pasigėrėjimas ir pagarba. Vokalisto plaukų sukimas malūnu pagarsėjęs ir nepralenkiamas. Pagroję kiek, kaip kokie krepšininkai minutės pertraukėlei pasitraukia į scenos gilumą atsipūsti, nusišluostyti prakaito upes; publika tuo metu ramiai šurmuliuoja, tarsi per antraktą. Jei pavargome klausytis nedarydami scene divingo ar pogo - ką jau kalbėti apie tuos vyrukus. Dirbo taip, kad nebuvo laiko ne tik kad kokiam tai makabriškam spektakliui a la Alice Cooper - jokių teatrališkų grimasų ar pozos. Santūrus apšvietimas, jokių aliuzijų į šiurpius grupės albumų viršelius - tik gryno metalo srautas. 

Vokalo neįmanoma suprasti - išskyrus vieną kitą priedainio frazę - bet taip dar smagiau. Aš save pagavau kelis kartus besišypsantį - tokie smagūs tie death rifai - nors jei sektum dainų tekstą, tikriausiai nesišypsotum. Nors CC chebra pripažįsta, kad nuo siaubingų dainų tekstų juos ištinka juoko priepuoliai, o dar labiau iš tų, kurie tuos tekstus rimtai vertina ir imasi drausti.

Pusė susirinkusiųjų - pusamžiai vyrukai, nevienas praplikęs ar pilvotas. Čia į juos vokalistas apeliavo kviedamas pakratyti galvas - plaukų stygius nėra priežastis atsisakyti :) Atmosfera buvo kažkokia lengva - muzikantai kartkartėmis nusišypsodavo ar pajuokaudavo (kaip ir tame alaus bare), to brutalaus makabriškumo nė kvapo. Keliolika jaunikaičių užsiėmė pogo pasistumdymais - bet jiems turbūt nesvarbu, kas scenoje dedasi. Nemažai buvo ir merginų - vienos galvomis kinkavo balkonuose prie staliukų, kitos parteryje. Toks dviprasmiškas jausmas - nuo riaumojančio garso pilve vartosi žarnos, o aplink it povo plunksų vėduoklės plėvesuoja kvapnūs šilkiniai hairai. Net nežinosi, ar tie plaukai mergičkų - kanibalų plaukai irgi atrodė išpuoselėti geriausiais šampūnais :)  

Aplamai, kodėl patinka tokia muzika? Mitas, jog tai vien spuoguotų hormonų audrų kankinamų jaunuolių domenas. Sunki muzika man nekelia agresijos - priešingai, įtraukia į savotišką transą ir išvalo nuo įtampos, streso. Svaiginantis, pagaunantis srautas, stiprus vyriškumo išgyvenimas, po to sekantis katarsis, atpalauduojantis malonumas - turi kažką bendro su svaigalais. Nekyla kokie tai pragaro kančių vaizdiniai - veikiau maorių haka (kaltas testosteronas?) ar net Gelug mokyklos budistų pamaldos.

Seni ir nauji gabalai, pusantros valandos pralėkė nepastebimai. Puikiai atgroję, muzikantai be specialaus biso atsilabino, publika ramiai išsiskirstė. Tai gal ir gerai, kad vienos brutaliausių metalo komandų apsilankymas Vilniuje praėjo ramiai, nesukeldamas ant kojų ’dievobaimingų” moralės sergėtojų.

Epilogas. Užtat šiandien visą dieną klausausi Mezzo TV - Mocarto, Prokofjevo, Bartoko etc. :) Gero po truputį :)

Rodyk draugams

Velykos šmelykos

2010-04-03

Didįjį penktadienį pedofilijos skandalų purtomas šv.Sostas praneša turintis nuomonę apie gėjų paradus. Didžiąją savaitę televizijos ekranai mirga kiauriai sienas lakstančiais mutantais, ekstrasensais ar nebrendylų kvailiojimais. Viščiukų-triušiukų kičas. It sacharinas saldžiai banalūs politikų sveikinimai (niekas kitas mūsų nebesveikina!). Susilaikymas nuo mėsos vienai dienai metuose, nors parduotuvėse sunku būtų rasti nemėsiškų pusfabrikačių. Tebegyvanančių balanos gadynėje veikėjų pamokslai apie širdies turėjimą. Nesveika visuotinė prekybos centrų apgultis ruošiantis visuotiniam persivalgymui (kur antradienį keliaus tonos negimusių viščiukų, įvairių nugalabytų paršiukų, karvučių ir žuvyčių keptų-virtų-troškintų kūno dalių?) 

Taip, daug žmonių tomis dienomis tiesiog pailsės, aplankys gimines. Kiti priešingai - dirbs. Jei jau ilsėtis, tai gal pasiilsėkim visi? Kaip per Kalėdas, neapleidžia nuostaba, kad žmonės nelabai noromis daro tai, ko nelabai supranta. Darom, nes “taip darė senoliai”, arba darom, nes “ką kaimynai pamanys” - nėr keistesnio būdo leisti laiką …

Rodyk draugams

Apie tūlikus

2010-03-24

Kadai rašė mūsų pirmasis blogeris ir hiphoperis Donelaitis:

“Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į šūdą pavirto.”

Tai, ”šūdas” politkorektiškai buvo pervadintas “nieku”, girdėjome dar mokykloje. O be reikalo pervadino, Donelaitis buvo labai tikslus - nutirpus sniegui Vilniaus ir kitų miestų pašaliai pavirto tikru šūdų minų lauku. Ir ko gero ne tik šunų dėka.

Ne tik bomžai nesigėdija nusilengvinti pakrūmėj, tarpuvartėj ar pakampėj. Jei ne degalinės ar prekybos centrai, reikalui prispaudus miegamuosiuose rajonuose nors krauk į portfelį. 

Prie tarybinių kinoteatrų kadaise buvę viešieji tualetai tapo šiukšlių bunkeriais ir katinų peryklomis. Nekart teko matyti, kai vieno tokio buvusio kino teatro, nūnai tapusiu “Niujorko” klubu, prieigas “tręšia” pavalgę ir prigėrę miestelėnai. Nepadeda nė matyt autobusų vairuotojams žiede pastatytas nerakinamas biotualetas.

Gal šiukšlynais pavirtusiuose skveruose, parkuose ir kiemuose butelius, padangas ir skardines aprinks Darom entuziastai - bet netikiu, kad š-bombas surinks algų negaunantys kiemsargiai.

Nesuprantu, kai bedavojama, kad sunku sugaudyti smulkius šiukšlintojus ar pažeidėjus. Neadekvatu bausti žmones, kurie savo elgesiu iš esmės patys save baudžia. Geriau investuokime į prevenciją ir infrastruktūrą. Socialinė reklama gėdindama, šiurpindama ar tiesiog įtaigiai informuodama gali keisti įpročius. Aš, pvz., neberūkau ir šuns išmatas renku. Kai žinosime, kad vienas šunelis kokiam 50 arų plote per metus paskleidžia virš 30 kg trąšos, ir tam plote kasdien ganosi kokie 30 keturkojų - suprasime, kad jei nenorime apkibę šuns šūdais, juos batų protektoriais nešdami į kambarius ir mašinų salonus, tai turime pasilenkti ir nunešti į šiukšlinę.

Na, o žmonių poreikiams tenkinti turime investuoti į viešus tualetus. Mokamos WC kabinos seniai išrastos, arba toiletmatai degalinėse ar kitose viešose vietose. Na o jei krizė-pinigų-nėr, pasidarykim bent taip, kaip Amsterdame:

  

Balsuosiu už tą kandidatą tapti meru, kurs mieste pažadės pastatyti 100 viešų tupyklų ;)

Rodyk draugams

Anądien buvau Not A Shop atidaryme, ir kaip man dažnai pastaruoju metu atsitinka, vis susilaukiu klausimų ar komentarų apie mano barzdą. Vieni sunkiai beatpažįsta, kiti įžvelgia su veido želdiniais pasikeitusį amplua :) Aš tuo tarpu raivausi ir muistausi, nes mano vidinis savęs matymas nepasikeitė.

Barzdą, ne vien barzdelę, augintis paskatino draugų šnekos, jog barzdos auginimas yra aplinkai draugiškas dalykas. Flakonuose suspaustos putos ar gelis, vienkartiniai skustuvai, afteršeivai, galiausiai vanduo - žodžiu miškas man turėtų padėkoti.

Kita vertus, barzda sietina ir su maištavimu, su gyvenimu atšiauriomis sąlygomis. Su skurdu namuose bei pasaulyje kovoti užsimojusiam nevyriausybininkui tiesiog privalomas atributas. 

Barzdoti kareiviai, jūreiviai, keliautojai, valkatos, piktadariai, filosofai, asketai, rašytojai, hipiai, bėgliai. Jau nekalbant apie Che arba J.C. Taip dūmojant mintyse išsirikiavo galerija madingų muzikos pasaulio barzdonų:

 Caleb Followill, Kings of Leon frontmanas.

 Kyp Malone, TV on the Radio siela. 

 Barzdoti Sietlo indie rockeriai Fleet Foxes.

 Biffy Clyro, 2007 metų pavyzdžio. Barzdos tiko prie laukinės muzikos.

 Galingieji Mastodon, metaliniai barzdočiai Troy Sanders ir Brent Hinds.

 Pink Floydų barzdos. Led Zeppelinų. Ištisa barzdotų dinozaurų epocha.

 Bitlų barzdos. Nors visi fab4 nariai išgyveno barzdotus laikotarpius, renkamės McCartney. Sako, kad barzdą auginosi kaip atsaką į babyface pravardę. 

 Reggae simbolis - dredai, bet barzdos ten sutikit ne mažiau svarbios.

 Galiausiai, kupina tragizmo Jim Morisson barzda.

Mačiau barzdų mylėtojai skelba dienos barzdas, ar savaitės. Skelbiami geriausi kino, sporto, metų barzdų sąrašai, rengiami barzdų čempionatai. Aš tiesą sakant neišmanau, kaip čia galima būtų reitinguoti. Ir ar reikia. Vyrui barzda yra tiesiog barzda, nėr čia ką daug kalbėti. Kaip Jūs manot?

Rodyk draugams