BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Metų muzikinis įvykis - ilgai lauktas Testament koncertas Vilniuje. Penkta (nors mano manymu šiuo metu mažiausiai trečia) geriausia trash metal grupė apsilankė Marijos žemėje.

Pernai išleidusi daugelio manymu geriausių metalinį albumą, grojanti labai stipria sudėtimi - vienas geriausių metalinių vokalistų vėžį nugalėjęs žmogus-meška Chuckas Billy, gitaros virtuozas Alexas Skolnickas, atominiu laikrodžiu vadinama metalo būgnų legenda Gene Hoglan, veteranai Ericas Petersonas ir Povilaičio veido savininkas džiazuojantis bosas Gregas Christianas.

Testament albumas daugelio manymu buvo ne tik geriausias 2012-ųjų metalinis diskas, bet ir vienas geresnių šios grupės kataloge - taigi, vyrukai nėra vien tik senus gerus laikus menantys dinozaurai (kaip kokia jau nieko doro nebesukurianti Metallica) - parako pakanka.

Ta chebra grojo ne metalistams įprastame New York klube, o Forume Palace. Sugroję kelis paskutinio albumo gabalus, dosniai pavaišino “senosios mokyklos” trashu, o baigė stipriais neatsibodusiais pastarųjų metų gabalais. Atrodo - ko daugiau norėti?

Bet liūdina štai kas - pasižiūri į auditoriją, matai kokius 500 (geriausiu atveju?) žiūrovus, kurių nemaža dalis mandagūs sengalvėliai, kita dalis metalo “zavsigdatajai”, šokantys pogo visada ir visur.

Testamento akyse buvo matyti liūdesys, grojant mažai auditorijai, nesugebančiai garsiai išdainuoti priedainių. Net jei būtų pavaišinta nemokamu litru alaus ir paprašyti sugiedoti du gaidelius, metalinė minia ko gero nebūtų išspaudusi geriau.

Šlubavo ir garsas. Trūko galios ir švarumo, vokalo tarpais negirdėjom visai. Shit happens, kaip sakė Chuckas. Bet nebuvo stiprios energetikos, nebuvo ir maksimalaus įmanomo kaifo. Nebuvo linksmumo atlikėjų akyse, nebuvo ir biso. Atbuvo, ir tiek. Nežinau, ar norės kada čia beužsukti vėlek.

Ir gal nebevažiuokit čion… Gal geriau jau mes atvažiuosim į didesnes arenas Lenkijoje ar sales Latvijoje?

Kita vertus, buvo intymu. Dar niekad neteko būti tiek arti gyvai grojančių metalo gigantų. Atrodo, kad grojo personaliai tau, tiesiai į ausį. Geriau, nei iš TV ar PC. Už tai ačiū - nepamirštamos emocijos.

Testamento klausiau ir klausysiu, su pagarba ir meile. Ir liūdesiu - nes daugeliui gerų dalykų lemta baigtis, kada nors.

Kaip sako - už tokią Lietuvą kovojom - kad galėtumėm vieną dieną Testamento klausytis gyvai už nedidelius pinigus namuose. Ačiū labai - tos pusantros valandos buvo tikrai vertos kiekvieno lito.

Rodyk draugams

Tonos gerumo ausims

2012-12-27

Ne viskas pasaulyje keičiasi vien į bloga, pasakytų tūlas melomanas.

Norint turėti geros muzikos, anuomet reikėdavo turėti magnetofoną ir draugą, kuris turi gerų įrašų ir gali tau duoti persirašyti. Kokybės nelabai rasta, bet geriau, nei per traškantį Liuksemburgo radiją AM bangomis bandyti išgirsti kažką daugiau, nei Pesniary (nors nebuvo jie blogiausi).

Vėliau galėjai už 3 rublius (dabar tai būtų 30 Lt) iš mokyklos vertelgos išsinuomoti plokštelę ir spėti per valandą ją persirašyti į 9 rub. kainavusią Sony-90 kasetę, kurią pirkdamas radiotechnikos parduotuvėje atstovėjai 3 val. ilgio eilėje. O, kiek neįkainojamų dalykų pasiekė mano godžią makaulę tuo būdu!..

Po to muzikinį troškulį galėjai malšinti Antakalnio turgelyje ar iš ateinančių prekeivių pirkdamas piratinius CD, 10-14 Lt už štuką (ir kur dabar tas krūvas gėrio dėti?)

Vėliau reikėjo žinoti, kaip ieškoti visokiuose FTP sudėtų albumų ir juos parsipūsti, dažniausiai po vieną gabalą. Pačių naujausių dalykų buvo sunkiau rasti, bet pasikapsčius įmanoma.

Dabar gi nemokamai įsidiegei youtube resursų konverterį į mp3, susiradai norimą albumą ir netrukus jau gali jį turėti ausyje važiuodamas mašina ar vedžiodamas šunį. Apie visokius soundcloudus nė nekalbu…

Žinoma, seni burbekliai sakys, kad tas nė iš tolo neprilygsta originalaus vinilo kokybei, bet tai geriau, nei šimtams gėrybių amžiams palikti ausų užribiuose.

Tad technikos progresas yra nuostabus dalykas - ačiūdie ir aleliuja!

Rodyk draugams

Kai buvome vaikai, buvome pagatavi atiduoti brangiausius turtus už mėgstamos grupės įrašą (kad ir kopijos-kopijos-kopiją), nuotrauką ar (svajonių viršūnė) plakatą. Ką ir kalbėti, vakarietiška muzika sovietmečiu buvo esminis priešnuodis nuo komunistinės indoktrinacijos ir surunkelėjimo. Todėl labai smagu dabar jutūbėje be vargo mėgautis anuomet negirdėtais/nepamatytais legendinių atlikėjų albumais ar koncertais.

Prisimenant epines pankų ir montanų kovas (kaži kurioje barikadų pusėje stovėjo metalistai?), toptelėjo Judas Priest. Ankstyvieji JP atrodė kaip standartiniai rokeriai - plėvesuojančios rankovės, skraistės, juostos, blizgučiai, batai ant platformų. Nuo 1978 įvaizdis ėmė keistis. Homoseksualus* vokalistas Robas Halfordas žavėjosi “odos” subkultūra, tad jo sceniniame įvaizdyje atsirado gėjų klubams labiau būdingų odinių kelnių, liemenių, diržų, grandinių, kniedžių. Klasikinio heavy metal dievai Judas Priest drauge su kitais (Iron Maiden, Saxon, Motorhead) šia mada greitai užkrėtė didelę dalį metalurgų.

Žinoma juokinga, kad ne vienas užkietėjęs metalistas būdamas aršus homofobas visai neseniai savo ekipiruotėje turėjo standartinių nekenčiamų gėjų aprangos atributų.

Čiupinėdamas tą gėjų subkultūros įtaką sunkiojo metalo muzikai užklydau į keistą tinklapį, kuriame dievoti homofobai dėsto įspėjimus tėvams (vos susilaikiau neparašęs iš didžiosios) saugoti atžalas nuo “gėjiškos muzikos”. Patikrinus įrašų kolekciją ir atradus bent tris nurodytų “gėjinių grupių” opusus siūloma surengti “iškrypėlių muzikos” sudeginimo seansą.

Rekomenduojama muzikinę egzekuciją vykdyti taip, kad neklaužados vaikai pajustų liepsnų karštį ir pagalvotų, kas jų lauks Anapus, jei nesiliaus klausyti tokių baisybių, kaip Rolling Stones, Bob Dylan, The Doors ar Grateful Dead.

Jėzuliau švenčiausias, kas galėjo pagalvoti, kad kokie nors King Crimson (įdomu, kurio sąstato?) yra gėjų grupė? O ką jau ir bekalbėt apie Metallica ar Cannibal Corpse. Tkriausiai užteko po koncerto publikai nusilenkti apsikabinus?

Kaip čia neprisiminsi epinio diskotekose neleistinų antitarybinių grupių sąrašo. Anuomet gan populiarus žurnalėlis “Aušrinė” perspaudino kažkurio kunigėlio pateikiamą šėtoniškų grupių sąrašą, kuriame be (savaime aišku!) rollingų pakliuvo bitlai, The Who ir pan. bezabydni “gėlių vaikai”.

Tamsybininkai nekentėjai buvo ir tikriausiai bus visais laikais. Kad visokius gražulius ir veselkas kaimai išsirenka seiman, nekeista. Miestuose balsuotojams kai kur teko rinktis vieną iš dviejų - raudonikį arba ponią “primyžk-į-sriubą”.

Reziumuojant, tariame ačiū internetui - tai, kas jame sudėta, lengvai neužbaninsi ir nesudeginsi :)

* Savo homoseksualumą Halfordas atskleidė gerokai seniau, 1998-ais, tuo tikriausiai nušiurpindamas dalį savo gerbėjų mačo headbanger’ių ;)

Rodyk draugams

Metaliniai atlaidai

2012-09-16

Na, nežinau, kas už 60 litų nenueitų į kitoj gatvės pusėje grojusios pasaulinės superžvaigždės koncertą. Galite pravardžiuoti peraugusiu paaugliu - gėdos nejaučiu. Manau, nejaučiau ir didžioji dauguma, susirinkusi penktadienį buv. Tėvynės kinoteatre (dabar prašmatniai pakrikštytu New Yorku) išklausyti Soulfly mišių. Dauguma jų manding buvo nevaikiško amžiaus, o ir neatrodė it kokie tai pikti-purvini proletarai ;)

Prisiekiu, visąlaik graužiausi, kad musiet kokiais 1992 nenuėjau į Vilniuje koncertavusią Sepultura. Tuomet buvau fokloru, baroku ir džiazais užsiparinęs ilgaplaukis vegetaras, ir agresyvesnė muzika tuomet buvo nurašyta drauge su kitais mokykliniais ekscesais. Bet nuo savęs labai paprastai nepabėgsi, todėl vėl mielai nusidedu besimėgaudamas trankiu trashu, death ar progresyviuoju metalu. (žinoma ne vien tuo ;) Tad dabar jaučiuosi iš šios graužaties išsivadavęs. Maxas Cavalera su kompanija senus Sepulturos hitus sugrojo idealiai, galingai … ir tuo pačiu kažkaip lengvai - it kokio Bacho fugas.

Raudonplaukio Karabaso (nenustebau paskaitęs, kad tokias asociacijas Maxas sukėlė ne man vienam) vokalas vienas šauniausių metalo pasauly, o Sepultura mano subjektyviu manymu yra tarp 5 didžiausių metalo autoritetų - šalia Metallica, Death, Testament ir Pantera. Todėl nepaliausiu stebėtis, kaip tokios žvaigždės kaip Soulfly pasirašo koncertuoti aktų salės dydžio vietose, kur bilietai kainuoja katino ašaras. Na, bet garbė ir šlovė už tai.  Belieka viltis šiuos grandus pamatyti tikrai didelėje scenoje ir patirti masyvesnės minios energetiką.

Nu ką reikia apie koncertą pasakyti? Pirmiausia, maloniai buvau nustebęs apšildžiusios Incite kokybe - ne blogiau už kokius Machine Head :) Antriausia, neapleido jausmas, kad Maxas Cavalera yra kažkurio niršaus Budos įsikūnijimas - santūrūs judesiai, ramus žvilgsnis, kažkokia netrikdoma povyza - it koks visagriaunančio Šivos ugninis baba. Ir tuo pačiu pragariški garsai :) Tekstai irgi neretai turi ne vien socialinės neteisibės aliuzijų. Prisipažinimas “we are  very spiritual” ko gero nėra be pagrindo. Gal ir todėl po pusantros valandos uraganiškos muzikos jaučiausi atšviežėjęs it po atlaidų.

Ne pirmąsyk tenka rašyti, kad nustebino metalinio koncerto atmosfera (nors reklamuojama,kad po jo liks tik griuvėsiai…) - jokių girtų debošų, stūgavimų, šlitinėjimo ar dar ko nors ten panašaus. Ir visa tai nežiūrint to, kad apsauga netikrina, ką įsineši, alkoholį parduoda dailiuose stikliniuose induose ir gali jį gurkšnoti tiesiog minioje. Salėje pastebėjau gan nemažai moterų/merginų. Žodžiu, visai nepanašu į chrestomatinę metalistų sueigą.

Soulfly koncertui - patys geriausi vertinimai. Smagu buvo ten pat klausytis Cannibal Corpse ar Fear Factory, bet Soulfly  tikriausiai pranoko juos visus. Anksčau neteko būti New Yorko sausakimšoj salėje ;). Gal tik būtų buvę smagu išgirsti daugiau gabalų iš paskutinio albumo.

Todėl čia gal šįkart ir padėkim tašką - šaunu, kad sena gera klasika skamba kokybiškai ir aktualiai, namuose. Pagyrimai organizatoriams - kviečiu stebinti ir toliau.

Rodyk draugams

Post-Heineken-4

2012-07-11

Grįžus iš Heinekeno nepasidalinti įspūdžiais būtų tas pats, kaip nuvažiavus į Nidą nenueiti prie jūros. Todėl:

Ketvirtas mano Heinekenas “in-a-row”. Dar nežinau, ar pats geriausias - bet kad nenuvylė, tai jau tikrai.

Šiemet jis žadėjo būti toks, hm, labiau minorinis, tylesnis. Tai, kad visas keturias dienas reikėjo judėti lėčiau klampojant po maurus, tik dar labiau sustiprino įspūdį. Grebenščikovo mylėtojams buvo tikros kalėdos ir velykos.

Pavertinkim muziką.

Puikiai” - į top-3, mano galva, patenka - Bon Iver, Mumford & Sons ir Franz Ferdinand.

Vieną geriausių albumų pernai išleidę JAV indie folko grupė pademonstravo, kad yra verti geriausių titulo. Viskas derėjo - vaizdas, garsas, bendravimas ir atmosfera. Žinoma, gal tai subjektyvu - ruošdasis festivaliui nesyk perklausiau abu albumus. tačiau ir grįžus Bon Iver vis dar sukasi grotuve. Nė vieno nereikalingo garso pro šalį, tyliai intensyviai. Neil Youngo ar Joni Mitchell estetika. Manau, Bon Iver yra geriausia, ką girdėjau šiemet.

Egzaltuotų mergelių pamegti stilistiškai panašūs britai Mumford & Sons irgi buvo ne prastesni. Kritikų dar neišliaupsintas (aukštai įvertintas tik britų, australų ir naujazelandų), tačiau labai smagiai nukaltas albumas buvo puikiai atliktas. Nors dėl lietaus vyrukai vėlavo pradėti, pagrojo su bisu kone pusantros valandos. Žodžiu, vienas malonumas, prisiminsiu ilgam.

Labai maloniai nustebino Franz Ferdinandai, užkūrę smagius roko šokius ir nepaleidę nė minutei. Simbolizuodami naujo skambesio muzikinės eros pradžią (bent aš taip jutau, pirmąsyk juos kadaise 2004-ais užvydęs MTV), smagūs škotai pademonstravo, kad “мастерства не пропьёшь”, ir kad rokenrolo parako dar sočiai jųjų parakinėse. Džiugino Alexo Kapranoso ūsai a la Manfredas ir įterptas dausose giesmes dabar jau giedančios Donnos Summer “I feel love” koveris. Vienžo - 10 balų.

Labai gerai” - kiti keli nusipelnę pagyrų - Dry the River, Yeasayer, Maccabees ir Mars Volta.

Mažai girdėti ir aiškiai kylantys Dry the River nuoširdžiai sugrojo ir tapo tarsi pirmas patiekalas laukiant Bon Iverio ir Mumfordo su sūnumis. Folkas valdė, tskant.

Yeasayerius jau buvau matęs (nors daug nepamenu) ir atrodo keliskart perklausiau jų Odd Blood albumą, tačiau nuskambėjo labai šviežiai - sakyčiau japoniškai. Kažkas juose yra nuo Japan ir Roxy Music, ane? Klausiausi to jų psichodelinio popso ausis kraipydamas - ir tai, ką girdėjau, buvo labai gerai (nors toli gražu ne visiems taip atrodė).

Maccabees vokalas kartais panašus į Arcade Fire, kartais į Coldplay - bet tie panašumai nė kiek netrukdė (net priešingai). Gal buvo kiek sunku klausyti iškart po Bon Iver (o gal kaip tik jų grojimo emocija persidavė ir atsiliepia vertinimams), bet patirtas autentiškas malonumas.

Kam visai nesiruošiau, tai Mars Voltai. Esu buvęs maloniai nustebintas kadaise aptikęs jų Wax Simulacra, jaučiau, kad bus gerai - bet kad TAIP… Jimi Hendrixo dvasia gyva ant tiek, kad vietomis norėjosi eiti šėlioti po purvus su tais keliais pamišusiais vyrukais it kokiame Woodstocke. Puikus progresyvus rokas, nepataikaujantis bendravimas su publika. Balzamas ausims. Netikite - pažiūrėkite patys.

Normaliai“. Labai tiko festivaliui atidaryti the Kills duetas - oda ir krauju pulsuojantis aršus, čaižiai seksualus rokas puikiai užvedė (ne taip gerai, kaip pernykštis Dead Weather, bet visgi gal net turėtų būti “Labai gerai” kategorijoje). Visus lūkesčius pateisino ketvirtą studijinį išleidžiantys Bloc Party - mėgstu juos nuo seno, klausiau su malonumu. Ausies neskriaudė, nors per daug nestebino chillwaveriai “Toro Y Moi” - jie gerai tiktų fonui rašant kūrybiškus tekstus. Atrodė, kad grotuve geriau nei gyvai nuskambėjo populiarieji M83 - bet visgi buvo labai neblogas koncertas, palapinė braškėjo nuo žiūrovų. Nu ir minoriški The xx gerai pritiko uždaryti programai - festivalinis nuovargis puikiai derėjo su jų paaugliška melancholija.

Nesusipratimai“. Kažkaip nuliūdino Bjork - muzikos mokslininkė nepataikė į festivalio formatą. Norėjosi sėdėti ir it kokioje bažnyčioje klausytis, o ne trypčioti purvyne minioje. Gal ir teisus buvo senelis Imbrasas - neverta Bjorkui buvo mokėti melejono. Nu bet OK - nepriklausoma, nepaisanti taisyklių.

Justice - gal aš per senas (o varge, ką čia šneku*), bet po gerų ramių koncertų kažkaip nesinorėjo staipytis toje diskotekoje, nors tikriausiai kitu metu kitoje vietoje tai daryčiau su malonumu - mėgstu Justice.

Tas pats liečia ir SBTRKT (live) - kažkoks filleris gavosi, o gaila. Bet gal čia festo pabaigos nuovargis kalba, maybe… Bet pasijutau kaip kokiame nuotykių ieškoti išsirengusių mergužėlių prigužėjusiame klube.

Visiškai neužvežė Jamie Woonas (gal tiesiog ne mano skonio) ir the Cardigans (nors nuoširdžiai žaviuosi Nina Persson).

Pravalas” - tai headlaineriai New Order, deja. Pirmi akordai priminė Joy Division, ankstyvų depešų ar Cure skambesį ir nuteikė labai viltingai, tačiau vokalistą Bernardą Sumnerį slegianti amžiaus našta vertė skausmingai gūžtis po kiekvieno jo bandymo pašokti ar padainuoti plojant - buvo neramu, ar neištiks jo koks tai kolapsas. Gal tai buvo įgarsinimo bėdos, bet vaizdas ir garsas buvo nykūs. Groti besielį 90jų sell-out popsą sklandant Ian Curtis dvasiai atrodė šventvagiška. Sugrotas Joy Division gabalas “Isolation” nuskambėjo kaip patyčia. Nesulaukiau pabaigos ir nuėjau šalin (iš toli girdėjau, kad sugrojo dar porą JD hitų - tikriausiai ir gerai, kad negirdėjau). Nžn, gal kažkam atrodo, kad New Order grįžta į madą it kokie the Who, nu bet atleiskit netikiu.

Ko nemačiau? Friendly Fires (tikiu, kad bus proga juo išgirsti Positivus), Bat for Lashes (nebesinorėjo atbėgti 20 minučių ir skuosti per balas atgal), the Ting Tings (biskį jau esu matęs), Orbital (pirmos dienos pokelionis nuovargis nulaužė), Gogol Bordello ir kitų World scenos įžymybių (trečia scena tikrai perteklinė, visiškas švaistymas). Nežiūrėjau ir lenkų, nors tikiu buvo vertų dėmesio - 4 geri koncertai per dieną yra tikrai daug.

Itogo: kainos ir kokybės santykis išlieka labai geras, atsižvelgiant į neilgą kelionę ir draugišką kultūrą. Kas galėtų būti geriau? Jūra (žali dumbliai fe), alkoholio politika (alų vis vien randa kaip įsinešti prie scenos, kaip ir stiprų alkoholį - tai kam tie ribojimai), alkoholio įvairiovė (milžiniškos eilės prie Desperados taškų tą rodo), atstumas tarp pagrindinės scenos ir palapinės (kam tos greitojo ėjimo distancijos keliskart per dieną), augantis mokestis už įvažiavimą į parkingą (lietui lyjant nėra ten ką veikti, jei nesi prisigerti ir parėkauti motyvuotas paauglys).

Reziumė - ko gero, važiuosim dar kartą. Geriausiu festivaliu tituluojamas ne veltui. Ten kažkaip labai raiškiai pasijauti ir lietuviu, ir europiečiu, ir liberalu - žodžiu vienu, rekomenduoju, kas nebuvot, ir hi5, kas sudalyvavote (rašykite komentarą, jei kam prieštaraujat ar ką stipriai praleidau).

* šiaip po heinekeno kaskart jaučiuosi atjaunėjęs dešimčia metų (tiesa, tat netrunka ilgai) - tad norėčiau čia važinėti “iki mirtis išskirs” ;)

Rodyk draugams

“FF” bažnyčia

2012-06-19

Įvyko! “Fear Factory” (FF) koncertas Vilniuje įvyko. Džiaugsmas ir liūdesys.

Džiaugsmas, kad pasaulinio ryškumo žvaigždės koncertavo Lietuvoje. OK, kiek kitokios, nei Lady Gaga ar Brian Adams - bet vis vien. Mano muzikiniame Olimpe “Fear Factory” rikiuojasi šalia didžiųjų Metallica, Death, Sepultura, Testament, Korn ar Machine Head. Džiaugsmas, kad labai prieinamai - už 60 Lt (3 grupės, 3 valandos), ir praktiškai po langais (mat gyvenu šalia “New York’o”).

Liūdesys, kad visą tai matė koks nepilnas 200 žmonių. Grupės, kuri gėdos nepadarytų netik kokiems nors Be2gether ar Galapagams, bet ir dideliems susibūrimams. Pagarba vyrams, kurie nepaisant menkutės New York‘o scenos sugrojo ne prasčiau, nei kur kitur.

FF įtraukė ir nepaleido nuo puikių Shock akordų.

The purist, non-conformist, jaded subhuman terrorist
From flesh to steel and blood to blade I fight to exist
A rival of justice, extreme rush of hatred
Survival in a twisted world where nothing is sacred
Inflict strain upon the structure
Collapsing below my pressure
Break of the Edgecrusher

Matyt yra kažkas bendro skleidžiamose vibracijose - sako, jos pažadina musyse žvėrį - kad sykį išgirdę su malonumu tokios rūščios muzikos klausomės vėl ir vėl.

Saujelė diedų, nusikirpusių plaukus (nes darbai reikalauja, ar plinkam), iš spintų išsitraukusių ta proga belenkokius juodus T-shirtus (nesvarbu, kad su užrašais Taiwan, Amsterdam ar Yamaha - aš vilkėjau prieteliaus Chipo Jordano dovanotus tokioms progoms ganėtinai tinkančius Voodoo Soup marškinėlius). Teisybės dėlei, buvo ir koks penktadalis merginų - lyčių lygybė ir čia.

Vienas žmogus neseniai man postringavo, kad daugelis mūsų nesugebame išeiti iš paauglystės nesaugumo, todėl skundžiamės, pykstame ir neatrandame lygsvaros šiame gyvenime. Gal ir taip, gal ir ne.

Klausydamas tokios muzikos, girdžiu niršių budų priminimus neprisirišti, spjauti į aplink, nestatyti namų ant tiltų. Šioje muzikoje keistai susivieniju su kunigo Grigo, Petro Gražulio, Dariaus Kuolio ar kitos Venskienės chebros, net Ričardo Čekučio savotiškų “paklydusių avelių” desperacija ir pykčiu - kaip tai jaučiančių, kad pažadėtu išsigelbėjimu realiai nekvepia. Vienok pastarieji nesugeba savo neigiamos energijos sublimuoti nenukreipiant jos taip, kad nenukentėtų aplinkiniai… bet ne apie juos šįkart.

Taigi todėl “Fear Factory” yra kaip bažnyčia, kur patiri katarsį, išsivalai, pajunti vienybę su daugybe brolių ir seserų (nė nenujaučiančių esant tokį giminystės ryšį). Setho Godino gentis tikriausioje manifestacijoje. Eksplikuotas rūstis, nepasitenkinimas, nusiteikimas nepaklusti ir priešintis.

Smagu buvo matyti “FF” vokalistą Burtoną C. Bellą pasipuošusį marškinėliais su garsiuoju “Burn Your Local Church” užrašu. Ir iš tiesų, kelias į išsivadavimą veda per savo bažnyčios padegimą - ką ko gero patys to nesuvokdami ir daro Grigas, Svarinskas, Varkala ar Sadūnaitė.

Taigi - buvo verta, teisinga, reikalinga ir išganinga apsilankyti “FF” kocerte. Garsas puikus, energetika gal dar geresnė, nei Cannibal Corpse - tad graužkit nagus nebuvę, ir nežiopsokit kitąkart.

P.S. Beje, ramesnės ir taikesnės publikos už “metalinius” nesu matęs. Dažnas išvyko namo ratuotas nė nepaėmęs bokalo alaus. Appearances can be deceiving :)

Rodyk draugams

Tokią dieną svastikos erzina ypač. Suprasčiau, jei tai būtų vien revoliucingosios jaunystės siekis šokiruoti. Jep, ankstyvieji pankai neretai dėvėjo nacių atributus siekdami maksimalaus iššūkio. Neabejotina, kad dauguma jų tame nematė nieko bendro su nacizmo idėjomis.

Neabejoju, kad toli nuo nacizmo propagandos buvo ir Algio Ramanausko pankroko band’as “Svastikos sukitės greitai”. Nors A.Greitai flirtas su konservatoriais buvo tikrai keistas, bet skambiai pasibaigė pripersto kambario durų trinktelėjimu. Radioshow įgrota nacių maršą parodijuojanti politinė satyra “Tvarka ir teisingumas” ar “Su alaus bokalais” kalba patys už save.

Ko gero Algis Greitai nekaltas, kad kažkuri dalis (švelniai tariant) nelabai galvotų klausytojų svastikas priima tiesiogiai. Ir ko gero Algis neinspiravo jo kūryba besižavinčių sienas “puošti” svastikomis ir tagais “SSG”:

Ne paslaptis, kad dalis pankuojančių plebėjų persiėmė nacių idėjomis. Ir nors pankai nuo nacizmo atsižegnojo, kartais gali išgirsti, neva jie yra fašistėliai. Tai kaina už trenkto Sid Vicious, Vivien Westwood, Siouxsie etc. pasimaivymus su svastikomis.

Praėjus daugeliui metų, trumpinys SSG mažai kam ką nors sako, o štai ant sienos likusi nupiešta svastika tebeneša savo bjaurią žinią.  Štai todėl ir sakau, kad tagai a la Solomon ar Cabri ant miesto sienų man labiau priimtini, nei fašistėlių regalijos. Belenkokios - net ir tos, kurios neva visai ne svastikos. Toje erdvėje ir tame kontekste, kur svastikos žymi nacistinės diktatūros ideologiją, atnešusią milijonams kančias ir mirtį, jos neoleruotinos jokiomis formomis.

Ir šioje vietoje nesusilaikysiu nepapriekaištavęs Algiui Greitai, pasišovusiam pagauti “Solomoną” ir nepagarbiai atsiliepiančiam apie graffiti ar hiphopą. Juokinga, kai nuo tos pačios kontrkultūros šaknies užaugusių skirtingų atšakų (chuliganiško jazzo ar hiphopo) adeptai koneveikia kitas kryptis.

Prieš pradedant loti ant kitų pirmiausia derėtų pradėti nuo atgailos dėl savo “nuodėmių” - užsukant karą su grafitais pirma reiktų su kibiru dažų ir voleliu pereiti per miestą  ir uždažyti SSG fanų pripieštas svastikas. Ir nereiktų pamiršti, kad kariautojai su grafičiu provokuoja naujo meno ant sienų atsiradimą :)

Žodžiu - No Pаsaran! Su laisvės švente!

Rodyk draugams

vampyras Ilja

2010-09-17

Kol vakarieniavau, užmečiau akį ir ausį į “Lietuvos dainą”, ar koks ten penktadienio vakaro šou… Ilja. Nepasižiūriau, kai kaskelintas virtualus draugas neseniai siuntinėjo Iljos atliktą opusą su prierašu nauja žvaigždė blabla. Gal ir gerai. 

Ilja, nebūk tu antras mažasis Saša Songas ar Deivis - turi tokį unikalų balsą, kuris - hm, kaip čia pasakius - visai nesiriša su tuo, ką mačiau ant scenos. Užsimerkus atrodė, kad ”Laužo šviesą” atlieka kokie tai Evanesence ar Nightwish.       

“Laužo šviesa” yra kultinis lietuviško new wave’o gabalas, jame tvinksi perestrojkos ilgesys ir skausmas, bei pabaigos pradžios viltis. Geresnių laikų Mamontovas šaukėsi it kokia vaidilutė dievų malonės.

Ir nenuostabu, kad tas “Laužo šviesos” antgamtiškumas, politinis okultizmas prisišaukė į atlikėjus Ilją. Tik dabar šis gabalas tapo toks kone siaubo filmo soundtrackas. Ilja, aš žiūriu į tave, ir mane varsto šiurpai, kaip per “Omeno” ar “Kukurūzų vaikų” seansą. Atrodo akyse tuoj tuoj pasirodys šaltas deimantinis blizgesys, o gal žybtels neįprastai ryškus iltinis. Tas baltas kostiumas atrodo taip apgaulingai, taip šiurpiai. Jei Ilja kam panašus į angelą, tai man panašėjo į mirtinos ligos kūdikiams epidemiją pranašaujančią skaisčiai gailaus veido būtybę. Kaip koks antikinis Hipnas ar Tanatas. Ilja turėtų dainuoti kartu su kokiais tai Dead Can Dance

Taigi mesk šalin tą kostiumą ir prašyk Rebelheartų patarimo dėl scenos aprėdų. Juozas Statkus galėtų tave kitai eurovizijai suruošti vamp stiliuje a la Graužinienė - juk sako vampyrai ant bangos dabar.

Nesakau, kad tokia “Laužo šviesos” versija buvo prasta ar juolab šventvagiška - ją išbaigus gautųsi išties didingas koveris.

Rodyk draugams

Sąskrydžiai

2010-09-08

Žinokit, būna įvairių sąskrydžių.

Pvz., liberalai susirenka krūvon pasižmonėti ir “Anties” paklausyti. Seniūnai susiburia drauge paplaukiot, pasipliekt šachmatais ir prie laužo padainuot (tikiu, neformaliai ir butelaitį kitą perlaužt, seniūnaičius apkalbėt).

Nors sako, kad balandžiai medžiuose netupinėja, šie sparnuotomis žiurkėmis pravardžiuojami plunksnuočiai sulekia medin uogyčių palesti - pats mačiau:

Kalbant apie uogytes - šiandien varčiau naująją Sobieski Dark Berry, sudėtyje perskaičiau esant “juodąsias morkas” - wtf? - gal jūs ką žinot apie tai?

Bet grįžtam prie temos. Pasakykit man, kokiu tikslu vyko va šitoks “gaisrininkų” (ar kaip jūs juos vadinate) sąskrydis?:

Any ideas?

PS - beje, valstybinis transliuotojas nusprendė pasityčioti - rytoj, kai “visaLietuva” 21:00 prilips prie žydrųjų ekranų ir kramtys nagus žiūrėdama Lietuva-Argentina, LTV rodys “Anties” Pleibojų. Ir sugalvok tu man taip sugalvodamas! Seimo Nac.saugumo komitetas turi įkurti komisiją ir tučtuojau šią nedraugišką diversiją ištirti.

Rodyk draugams

Prologas. Pirmadienį su giminiečiais gurkšnojome Varniukus, užkąsdami kulinarinio paveldo artefaktais - brolį atgal į Islandiją lydėjom. “Alaus namai” apytuščiai, tingiai apžiūrinėjau baro klientus. Matau prie bokalo prisėdo miesto ikona Birulis, šalia jo negarsiai šurmuliuoja kokia tai tarsi nemūsiška kompanija. Vienas veidas pasirodė matytas - Tynta ne-Tynta, bala žino.

Ir staiga atmintinėje žybtelėjo - juk tai bičas, kurį mačiau duodant interviu dokumentiniame “Metal: A Headbanger’s Journey“. Prisiminiau - egi tai George “Corpsegrinder”is Fisheris, Cannibal Corpse vokalistas. Eik tu sau, kad nori!.. 

Nueinu prie baro, ten paskleistos Cannibal Corpse skrajutes. Žvilgt į nuotrauką skrajutėj, žvilgt į šalia stovintį bičą - it must be you - sakau Pat O’Brienui - tas šypsosi. Sako, geras tas jūsų alus. Pleptelnam, prisižadu ateiti grojimo paklausyti. 

Vakare grįžęs dar kiek paabejoju - kainuos kokia 90 litų, žada būsiant makabrišką spektaklį - ką man 40čiui tie muzikiniai siaubai, nors death metalą ir myliu. Niekad nebuvau Cannibal Corpse gerbėju, fonotekoj (durnas žodis) turėjau viso labo vieną gabalą - ir tai skirtą pabaidyti tiems, kurie mano, kad klausausi sunkios muzikos. Bet patikrinu gūglą, šviežias Evisceration Plague skamba labai gerai - abejonės sklaidosi.

Viename klipe Corpsegrinderis kreipiasi į headbangerius “keep supporting f_cking death metal” (tą patį pakartojo ir koncerte Vilniuje) - tikrai, sakau sau, galiu sau leisti atiduoti duoklę metalo dievams, bent kartą nueiti paklausyti (juolab kad ir New Yorko klube dar nebuvau buvęs). Kol Gražulis su Stoma ar Adomėnu tokių dalykų nesugalvojo užbaninti.

Pats koncertas.

Einant į tokį koncertą, reikia atitinkamų aprėdų - aprangos kodas juodi T-shirt’ai. Sad but true - į senuosius-geruosius Metallicos marškinius senokai nebeįtelpu (”ačiū” mamulei Maximai), tiks belenkokie. Svarbi patogi avalynė - kad pogo šokėjai iš klumpių neišverstų ir kojų nenumindytų.

Įleisti žadėjo nuo 18.00, pabaiga 23.00 - ką ten taip ilgai veikti? Vedžiodamas šunį lūkuriuojančio juodmarškinio paklausiau, kada CC gros - 21.30.

New Yorko klubas nustebino - iš saugumo niekas nedarė kulto. ”Grėsmingai” metalistų miniai vos keturi elementarūs apsauginiai. Fotografuoti draudžiama, bet niekas nekratė kišenių, kur nesunkiai galėjo tilpti fotpaparatas. Jau nekalbant apie bandymus drausti vartoti stiprų alkoholį. Bufete viskį su ledu įpylė į stiklą - be baimės, kad man pasimaišys šarabanai ir masyvią stiklinę paleisiu į sceną ar pan. Nors galėjai vietoje pirkti (arba klubo prieigose nekliudomas vartoti) stiprius gėrimus, o alus kainavo 4,5 lito - šlitinėjančių girtų asabų nesimatė. Pripratintam prie heinekeniško “saugumo”, toks požiūrius glumino - bet pasiteisino. Jokių incidentų ar nesąmonių. Ilgaplaukiai it konservatorijos pirmakursiai elgėsi santūriai ir maloniai - jokių keiksmų, bliovimo ar apvemtų batų (ko turbūt galėjai tikėtis atėjęs į tokį koncertą). 

Klubo patalpa mažesnė nei mokyklos aktų salė, tinkama monospektakliams ar korporatyviniams vakarėliams, nei komerciškai sėkmingiausiems savo žanro grandams, grojantiems didelėms minioms. Makabriškumui labiau tikriausiai tiktų Geležinis kablys. Prie alaus eilės nebuvo visai - nors barmenas sakė, kad jo manymu žmonių buvo daug. Rodos, tie nesausakimšai suėję pora-trejetas šimtelių gerbėjų nesugebėtų sugeneruoti bent kiek deramo palaikymo triukšmo. CC logotipas sunkiai įsiteko mažytėje scenoje. 

Salėj karšta kaip pekloje, garso įtartinai mažai - bet punktualiai scenoje pasirodę metalo dievai su pirmais akordais sukėlė tokį muzikinį škvalą, kad pamiršome viską aplinkui. Jautiesi kaip patekęs į perkūnišką krioklį, virš kurio rieda kilometriniai vagonų sąstatai. Metalistams neretai tenka groti nedidelėse salėse - tad neatrodė, kad CC susirinko atgroti it repeticijoje, nerimtai. Dydis matyt nesvarbu - Vilniuje tai jau trečias kanibalų koncertas. Nedidelė erdvė sukūrė retai tokiuose formatuose pasitaikančią intymumo atmosferą.

Priešingai, kaip koks Januška ar broliai Kučinskai kaimo kultūrnamyje, kanibalai grojo gyvai - stebint grifais lakstančius pirštus apima pasigėrėjimas ir pagarba. Vokalisto plaukų sukimas malūnu pagarsėjęs ir nepralenkiamas. Pagroję kiek, kaip kokie krepšininkai minutės pertraukėlei pasitraukia į scenos gilumą atsipūsti, nusišluostyti prakaito upes; publika tuo metu ramiai šurmuliuoja, tarsi per antraktą. Jei pavargome klausytis nedarydami scene divingo ar pogo - ką jau kalbėti apie tuos vyrukus. Dirbo taip, kad nebuvo laiko ne tik kad kokiam tai makabriškam spektakliui a la Alice Cooper - jokių teatrališkų grimasų ar pozos. Santūrus apšvietimas, jokių aliuzijų į šiurpius grupės albumų viršelius - tik gryno metalo srautas. 

Vokalo neįmanoma suprasti - išskyrus vieną kitą priedainio frazę - bet taip dar smagiau. Aš save pagavau kelis kartus besišypsantį - tokie smagūs tie death rifai - nors jei sektum dainų tekstą, tikriausiai nesišypsotum. Nors CC chebra pripažįsta, kad nuo siaubingų dainų tekstų juos ištinka juoko priepuoliai, o dar labiau iš tų, kurie tuos tekstus rimtai vertina ir imasi drausti.

Pusė susirinkusiųjų - pusamžiai vyrukai, nevienas praplikęs ar pilvotas. Čia į juos vokalistas apeliavo kviedamas pakratyti galvas - plaukų stygius nėra priežastis atsisakyti :) Atmosfera buvo kažkokia lengva - muzikantai kartkartėmis nusišypsodavo ar pajuokaudavo (kaip ir tame alaus bare), to brutalaus makabriškumo nė kvapo. Keliolika jaunikaičių užsiėmė pogo pasistumdymais - bet jiems turbūt nesvarbu, kas scenoje dedasi. Nemažai buvo ir merginų - vienos galvomis kinkavo balkonuose prie staliukų, kitos parteryje. Toks dviprasmiškas jausmas - nuo riaumojančio garso pilve vartosi žarnos, o aplink it povo plunksų vėduoklės plėvesuoja kvapnūs šilkiniai hairai. Net nežinosi, ar tie plaukai mergičkų - kanibalų plaukai irgi atrodė išpuoselėti geriausiais šampūnais :)  

Aplamai, kodėl patinka tokia muzika? Mitas, jog tai vien spuoguotų hormonų audrų kankinamų jaunuolių domenas. Sunki muzika man nekelia agresijos - priešingai, įtraukia į savotišką transą ir išvalo nuo įtampos, streso. Svaiginantis, pagaunantis srautas, stiprus vyriškumo išgyvenimas, po to sekantis katarsis, atpalauduojantis malonumas - turi kažką bendro su svaigalais. Nekyla kokie tai pragaro kančių vaizdiniai - veikiau maorių haka (kaltas testosteronas?) ar net Gelug mokyklos budistų pamaldos.

Seni ir nauji gabalai, pusantros valandos pralėkė nepastebimai. Puikiai atgroję, muzikantai be specialaus biso atsilabino, publika ramiai išsiskirstė. Tai gal ir gerai, kad vienos brutaliausių metalo komandų apsilankymas Vilniuje praėjo ramiai, nesukeldamas ant kojų ’dievobaimingų” moralės sergėtojų.

Epilogas. Užtat šiandien visą dieną klausausi Mezzo TV - Mocarto, Prokofjevo, Bartoko etc. :) Gero po truputį :)

Rodyk draugams