BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Anoj savaitėj Prezidentūroje buvo surengtas Nevyriausybinių organizacijų įstatymo aptarimas, kuriame dalyvavo pora dešimčių nevyriausybinių organizacijų ir ministerijų atstovų.

Pasitarime metu sakiau, kad nagrinėjant tiek Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymo projektą, tiek jį pakoregavus Prezidentūros iniciatyva suburtos darbo grupės parengtą Nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektą, matau keletą svarbių problemų ir trūkumų, dėl kurių abu šie projektai gali būti atmesti. Kadangi kuriant šiuos įstatymų projektus buvo pasiūlyta ir racionalių bei naudingų sprendimų, įdėta nemažai darbo, todėl būtų apmaudu šį įdirbį prarasti.

Idėja kurti vieną „nevyriausybinių organizacijų įstatymą” nėra nauja. Dar 2001 metais buvo parengtas ir Seimui pateiktas nagrinėti Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas. Tačiau jis buvo atmestas dėl tų pačių priežasčių - nebuvo vieningo sutarimo dėl problemų sprendimo būdų, o kai kurie sprendimai kėlė nemažai abejonių ir nesulaukė Vyriausybės ir įtakingų NVO lobistų pritarimo.

Tad vengiant dar kartą užlipti ant to paties grėblio, kad racionalu būtų dar kartą patikrinti įstatymo projektų rengėjų iškeltų problemų prielaidų teisingumą, ir nuodugniai įvertinti jų sprendimų alternatyvas, plačiai tariantis su įtakingiausiais suinteresuotais žaidėjais (kurie yra nebūtinai asocijuoti “skėčiuose“).

Prisiminkime - 2001 m. Seimas buvo sudaręs dvi darbo grupes NVO problemoms spręsti. To pasekoje pavyko sparčiai ir sėkmingai išspręsti keletą opių NVO sektoriaus bėdų (komercinės veiklos draudimo klausimą etc.). Plačiame forume pasitarusios nevyriausybinės organizacijos Seimui teikė sąrašą svarbiausių sektoriaus problemų, o Seime sudaryta Laikinoji komisija svarstė, kaip ir kokiu būdu vieną ar kitą bėdą išspręsti.

Tą patį veiksmą būtų galima atlikti ir dabar, prieš teikiant įstatymo projektą pasitvirtinti įstatymo koncepciją - tą ne kartą yra rekomendavęs Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, jeau turime ir gerų praktinių pavyzdžių.

O gal šią užduotį jau atliko Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcija? Vargu bau. Šis 2010 m. Vyriausybės priimtas dokumentas buvo skirtas vykdomos NVO politikos apmatams nubrėžti. Ir nors ši koncepcija turėjo ambiciją patiekti NVO sektoriaus problemų analizę, ją reikėtų vertinti kaip skubotai politizuotai siaurame rate sukurtą dokumentą, kuriam stinga tiesių nešališkų atsakymų ir gilesnių įžvalgų.

Nevardinsiu visų NVO sektoriaus problemų, kurios dažniausiai minimos pasitarimuose ir diskusijose. Išskirsiu mano manymu svarbiausias:

1. Platesnis nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į viešųjų reikalų sprendimus;
2. Platesnių galimybių suteikimas nevyriausybinėms organizacijoms teikti viešąsias paslaugas;
3. Aiškus, nuoseklus ir efektyvus valstybės ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio finansinių reikalų reglamentavimas;
4. Struktūrinė parama nevyriausybinių organizacijų veiklai.

Taip pat galima būtų kalbėti ir apie NVO dažnai minimą reikalą aiškiau apibrėžti “nevyriausybinės organizacijos” sąvoką ar geriau agreguoti statistius duomenis apie NVO, tačiau manau, kad šiuos klausimuspakaktų spręsti ne teisinėmis priemonėmis, o pasitelkiant tyrimus ar politikos/praktines rekomendacijas.

Taigi, pirmoji problema - platesnis nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į viešųjų reikalų sprendimus. Daugelį metų kalbame apie tai, kad nevyriausybinių organizacijų, kaip geriausiai organizuotos pilietinės visuomenės dalies, balsas turėtų būti geriau girdimas priimant įvairius visuomenei aktualius klausimus, nes -

- NVO labiau motyvuotos spręsti viešąsias problemas, nei paprastai yra valdžia ar verslas;
- jos dažnai atstovauja vartotojo, kliento, visuomenės pusę, nėra tiesiogiai finansiškai suinteresuotos;
- jos dažnai disponuoja specialiomis žiniomis, kurių trūksta įprastiniams sprendėjams;
- būdamos motyvuotos rasti sprendimą ir neorientuotos į pelną, jos dažnai gali pasiūlyti efektyvesnių sprendimų etc.

Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Dabar gi nevyriausybininkams it kokiems lobistams tenka vargti susirenkant informaciją ir gudrauti įtakojant sprendimus tam, kad jų siūlymai valdžios koridoriuose būtų laiku išklausyti ir į juos būtų atsižvelgta. Įvairios valdžios institucijos neretai inicijuota „top-down” krypties konsultacijas ar diskusijas, neretai apsiribodamos dialogu su vien sau parankiomis ir lojaliomis NVO.

Kaip aptariamų įstatymų projektų kūrėjai siūlo šią problemą spręsti? Patogiai atrodantys siūlymai į sprendimus įtraukti atstovų-atstovų-atstovus gali praktikoje pasirodyti ydingi ir neefektyvūs, nes „skėčių skėčiai” paprastai neturi galimybių a) kaskart atsiklausti atstovaujamųjų nuomonės b) komunikuoti atstovaujamiems apie sprendimų priėmimų eigą ir rezultatus.

Atomizuotos e-komunikacijos ir socialinių tinklų epochoje reikėtų mažinti hierarchinį atstovavimą ir leisti visiems norintiems teikti konstruktyvias idėjas ir pasiūlymus. Taip būtų užtikrinamas sprendimų priėmimo demokratiškumas ir sparta, tačiau reiktų užkardyti galimą mažaverčio spam‘o srautą.

Mano galva, geriausia išeitis - sukurti akreditacijos sistemą, kuri leistų registruotis visuomenės ir ekspertų pripažinimą turinčioms organizacijoms, joms suteikdama a) srautą informacijos apie rengiamus ir nagrinėjamus sprendimus toje srityje, kurioje organizacija turi kompetencijos ir pagrįsto intereso ir b) teisę siūlyti pagrįstus sprendimus (taip, kaip dabar ministerijų parengti teisės aktai derinami su žinybomis). Akreditacijos sistemą galėtų prižiūrėti mišri valdžios, NVO ir ekspertų komisija, kuri galėtų teikti motyvuotus siūlymus įtraukti ar šalinti sistemos dalyvius.

Tokios sistemos sukūrimui ir veiklos reglamentavimui reikėtų atskiro teisės akto. Dabartinis įstatymų projektų rengėjų siūlymas kurti „konsultacines tarybas” sukels nemažos dalies savarankišką įtakos kanalą norinčių turėti nevyriausybinių organizacijų pasipiktinimą ir inspiruos jų pastangas tokių įstatymo projektus Seime blokuoti.

Antra problema - platesnių galimybių suteikimas nevyriausybinėms organizacijoms teikti viešąsias paslaugas. Viešasis paslaugų sektorius administruojamas ir finansuojamas inertiškai, nesudarant galimybės atsirasti ir įsitvirtinti būtinoms inovacijoms ir pokyčiams (kuriuos neretai inicijuoja NVO) - todėl kenčia paslaugų sektoriaus kokybė ir efektyvumas. Būtina suteikti galimybes kvalifikuotoms nevyriausybinėms organizacijoms teikti pagrįstus siūlymus (galimybių studijas ir pan.), kurios turėtų būti privalomai svarstomos įtraukiant potencialius naudos gavėjus (stake-holders). Pritarus inovacijoms jos turėtų būti traukiamos į valstybės ar savivaldybių institucijų finansinius ir darbo planus ir nedelsiant diegiamos. Taip galėtų būti demontuojamos neefektyvios paslaugos ir įvedamos naujos, efektyvesnės, ar atliekami būtini patobulinimai.

Prievolė pasitelkiant nešališkus ekspertus svarstyti NVO siūlymus ir šių svarstymų rezultatus įgyvendinti turėtų būti įtvirtinta valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, papildomai Vyriausybei ar jos deleguotai ministerijai priimant detaliau šį procesą reglamentuojantį teisės aktą. Taigi ir čia visaapimantis „NVO įstatymas” netinka.

Trečia problema - aiškus, nuoseklus ir efektyvus valstybės ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio finansinių reikalų reglamentavimas. Aptariami įstatymų projektai didžia dalimi bando šias problemas spręsti, didesnė Seimo narių dalis palankiai vertina bandymą aiškiau reglamentuoti finansavimo ir kontrolės klausimus.

Bet vėl gi, dabar projektuose siūlomi sprendiniai neapima visos šių santykių skalės ir yra riboti. Iš vienos pusės, tarsi norima sukurti ir pradėti taikyti universalių principų ir taisyklių rinkinį, iš kitos - priversti valdžios institucijas šias taisykles adaptuotis pagal savo poreikius, tiesa dar konsultuojantis su savo srities nevyriausybinių organizacijų atstovais.

Vieningas rėmimo ir finansavimo taisyklių rinkinys („vade mecum“) yra sveikintinas dalykas. Tačiau taikant tokias taisykles reikėtų taikyti ir vienodus principus - rėmimo, apskaitos ir atsiskaitymo taisyklės esmingai neturėtų skirtis paramos (kaip ji apibrėžta Labdaros ir paramos įstatymo), valstybės ir savivaldybių biudžetinio finansavimo, tarptautinės paramos (tame tarpe ES), „2 procentų” ar kitų mokestinių lengvatų (loterijų, nuodėmės mokesčių etc.), paramos natūra atvejais. Ko gero šios taisyklės turėtų apimti ir viešųjų pirkimų sritį - nemažai pastaraisiais metais rezonansą keliančių NVO (dažniausiai viešųjų įstaigų) finansavimo atvejų susiję su paslaugų pirkimu. Taigi, viena vertus, jus turėtų apimti jau taikomas taisykles, jas kritiškai įvertinant ir suvienodinant (diferencijuojant, nes reikalavimai duodant 5 tūkstančius ir 5 milijonus turi skirtis). Kita vertus, jos turi koreliuoti biudžetinių organizacijų finansavimo taisyklėmis ir viešųjų pirkimų reglamentavimu. Štai tada būtų galima teigti, kad santykiai yra sustyguoti logiškai aptariant visas sritis, kuriose valstybė išskirtinėmis sąlygomis nevyriausybinėms organizacijoms suteikia mokesčių mokėtojų pinigus.

Projektų valdymo, finansavimo ir atsiskaitymo taisyklių rinkinių esame matę ne vieną - išplėtojus nebūtų sunku parengti panašų sąvadą ir mūsų aptariamai sričiai. Tas padėtų išspręsti daugelį smulkesnių paktinių problemų, kurioms dėl netinkamo kalibro „NVO įstatyme” neatsiranda vietos. Tokį sąvadą kurti galėtų įpareigojimą gauti taisyklėmis besispecializuojanti institucija - kad ir CPVA. Projektą ji galėtų rengti drauge su NVO ekspertais, parengusi plačiai paderinti su NVO bendruomene.

Taip, tai didesnis, sunkesnis darbas, nei „NVO įstatymo” priėmimas. Bet tokiu atveju tikiu atkristų siūlymai nevyriausybinėms organizacijoms užkrauti privalomą popierinių ataskaitų teikimą kiekvienam asignavimo valdytojui (gal atsirastų valios sukurti vieningą ataskaitų duomenų sistemą) ar savo lėšomis vykdyti auditą (jį galėtų pakeisti valstybės kontrolės auditas) ir pan.

Ketvirta problema, kuri yra labiau politikos įgyvendinimo, o ne teisinio reglamentavimo - struktūrinė parama nevyriausybinių organizacijų veiklai. Dabar įstatymų projektai nerangiai bando nustatyti ir detalizuoti teisę į valstybės finansinę paramą, sukurdami daugiau potencialių problemų nei protingų sprendimų. Grupinės naudos organizacijų atskyrimas, periodiškas NVO finansavimo prioritetų pertvirtinimas, privalomos konsultacijos gali dar labiau siaurinti ir lėtinti NVO finansavimą, tuo pačiu didinant korupcijos potencialą šioje srityje. Tuo tarpu nekalbama apie NVO finansavimo poreikį ir pagrindimą, nesiūloma naujų efektyvių instrumentų.

Žinoma, struktūrinis NVO finansavimas yra daugiau NVO politikos dalis, bet kvietimas daugiau kontroliuoti skirtant tą patį skurdų paramos pyragą nevyriausybininkams skamba kaip bausmė, o ne kaip laukiamas problemos sprendimas. Krizės metais ketvirtadaliu sumažėjęs NVO finansavimas dar labiau susilpnino nepriklausomą NVO sektorių. Tai, kad pilietinė visuomenė yra chroniškai silpna, rodo ne vienas tyrimas - bet jos nesustiprins nauji bizūnai. Būtina peržiūrėti dabartines NVO sektoriaus stiprinimo priemones (valstybinės programos (bendruomenėms stiprinti ir pan.), mokesčių lengvatos (tame tarpe 2%, teisės į pirmumą pirkimuose, galimybės naudotis tarptautine parama) ir atsižvelgiant į pažangiausią praktiką diegti naujus inovatyvius metodus, kuriuose galima būtų kooperuoti verslo, visuomenės ir valstybės išteklius. Nesvarbu, ar kalbėtume apie naują valstybinį NVO rėmimo fondą, programą, mokesčių lengvatų paketą ar kt. - akivaizdu, kad a) tokio sprendimo verkiant reikia Seime kalbant apie teikiamą svarstyti NVO (ar NVO finansavimo) įstatymą ir b) sprendimo dėl šio fondo/programos/paketo į tą NVO įstatymą nesutalpinsi.

Dabar dar dėl NVO apibrėžimo, grupinės naudos ir NVO registro. NVO apibrėžimas, kaip ir savanoriškos veiklos, gali būti pateiktas SADM, VMI ar registrų centro. Grupinės naudos nustatymas mūsų NVO teisinio reglamentavimo sistemoje juk vyksta pasirenkant juridinio asmens tipą (ne taip, kaip JAV, kur registruojama įmonė, o po to ji kreipiasi „statuso”) - tad tikrai nereikia jokių papildomų filtravimų, nė deramai nežinant, ką ir kodėl norima atfiltruoti. O dėl NVO registro duomenų viską pasitarime atsakė Teisingumo minsiterijos atstovas Klaidas Navickas - registrų steigimą reglamentuoja kiti teisės aktai, naujam registrui nėra nei reikalo, nei pinigų - reikia išmaniau dirbti su turimais duomenimis.

Tai ką daryti? Žinoma, nereikia nuleisti rankų - viena vertus, reikia tęsti ir gilinti politinį dialogą apie NVO reglamentavimo gerinimą, tiesa pripažįstant, kad SADM sudaryta NVO reikalų komisija veikė pernelyg siaurai ir žinybiškai, neįtraukė dalies ekspertų ir svarbiausių suinteresuotų veikėjų. Taip pat reikia pripažinti, kad šie klausimai negali būti išspręsti posėdžiaujant, o SADM personalui trūksta kompetencijos savarankiškai paruošti kvalifikuotus sprendimų siūlymus NVO teisinio reglamentavimo srityje - tad reikia nusimatyti lėšas pirkti paslaugas galimybių vertinimams ar detalizuotų sprendimų sukūrimui, antraip tik vaikščiosime ratais.

Kadangi Vyriausybė yra patvirtinusi NVO sektoriaus plėtros 2011-2013 m. programą, reiktų ją peržiūrėti ir koreguoti įtraukiant naujas papildomas aukščiau aptartas priemones ir nustatant realius ambicingus terminus.

Pabaigai - kai politikai ragina lėkti ir skubėti, praktikoje matome, kad niekur nenuskubėjome. Todėl skubėkime lėtai, kad skubos darbo velniai nenujotų ;)

Rodyk draugams

ŠŠ pajėgos

2012-02-25

Ne, tai ne koks šveplas Schutzstaffel - trumpinys reiškia “Šaldytas Šūdas”. Nutirpęs sniegas atidengė per žiemą paliktą keturkojų - tiksliau jų nevalų šeimininkų - palikimą. Arba Lietuvos gyventojai yra slapti šūdo kulto pasekėjai, arba urbanfarmingo entuziastai, siekiantys visais įmanomais būdais įtręšti nualintą miesto žemę. (antru atveju derėtų pagalvoti butuose atsisakyti kanalizacijos - “ir bulvės vėl žydės”).

O jei rimtai, tai neįmanoma apsikęsti dalies miestelėnų nevalyvumo. Turbūt Žirmūnuose nėra daugiabučio, po prieigos nebūtų “nutręštos” per langus metamų byčiokų, stiklotaros ir visokių išėdų. Nėra daugiabučio, prie kurios pievelės gyventojų transporto paverstos parkavimo purvynu poligonu. Dėl ko sunku rasti vietą pasivaikščioti su vaiku (ar šunimi) be guminių ir respiratoriaus.

Kaip pakeisti netvarką, svarstome nebe pirmą kartą. Ekologinė policija ar kiti patruliai vargu bau ar kiemuose uoliai gaudys teršiančius kaimynus. Šunų kakuliams skirtų konteinerių trūksta, nemokamų maišelių kas 10 žingsnių nieks neprikabinėja. Socialinės reklamos gėdinimai ar priminimai irgi neveiksmingi. Tai ką daryt?

Jei jau mokame mokesčius, tai siekime kad jie būtų panaudojami veiksmingai. Aš siūlau štai ką:

Kiemuose turime būrį cekavų prie langų budinčių, mažas pajamas ir daug laiko turinčių bobučių. Įdarbinkime jas! Bauskime didele (500, 2000 ar kiek reikia išlaidoms dengti) bauda tuos, kurie nesurenka šuns išmatų, meta butelius pro langus ir parkuoja mašinas pievose.

Atnešei šuns kakulį su šeimininko adresu - gauk dalį nuo sumokėtos baudos. Kita dalis lai tenka kakulio savininko DNR tyrimui ir nustatymui, baudos išieškojimo administravimui. Ir senjorų užimtumas, ir socialinė parama.

Tas pats variantas pateikus nupaveiksluotą neleistinai besiganantį “plieninį žirgą” su valstybiniais numeriais. Imti pirštų antspaudus nuo bambalių po langais gal kiek per radikalu - bet jei jau svajoti, tai svajoti…

Ar tas padėtų?

Gal labiau, nei rūstūs nurodymai nukasti sniegą, kai jau tas sniegas baigia nutirpti pats?

Rodyk draugams

Vedžiodamas šunį tarp Žirmūnų daugiabučių vis pagalvoju: kokia tat yra fikcija, tos miesto bendruomenės.

Teoriškai, tai turėtų būti grupės žmonių, susietos interesais ir organizuotai siekiančių juos tenkinti; identifikuojančios save kaip teritorijoje veikiantys savotiški kolektyviniai šeimininkai.

Sprendžiant iš seniūnaitijų dydžio, jos turėtų apimti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Didmiestyje tiek žmonių gyvena viename kvartale.

O, jei kiekviena visuomeninė struktūra turėtų tiek aktyvių interesantų! Bet save bendruomenėmis miestuose vadinančios grupės tėra keliasdešimties (ar, blogiau, keliolikos) aktyvistų sambūris, deklaruojantis tikslą rūpintis įvairiausiais mikrorajono reikalais. Dažniausiai - politiškai angažuotas. Menkai žinomas toje teritorijoje, kurioje veikia.

Ir tai nestebina. Užsiėmę miestelėnai neturi natūralaus akstino, įpročio, erdvės ar būdo drauge kelti rūpimus klausimus ir organizuoti jų sprendimą. Mieste žmonės vieni kitus menkai pažįsta, “draugų” grupės kuriasi ir čia pat byra, jų sudėtis sparčiai mainosi.

Tris metus besinuomodamas butą daugiabutyje vis dar iš veido nepažįstu visų kaimynų, jau nekalbant apie jų vardus, užsiėmimą, rūpesčius ir džiaugsmus. Ir tai normalu. Kas gyvena ir ką aplinkiniuose namuose, neturiu žaliausio supratimo. Jei ne šuns teritoriniai poreikiai (ir nauji metai, kai visi išeiname į lauką pašaudyti ir šampėmis susidaužti), nežinočiau nieko.

Nėra (ir negali būti) čia bendruomenės, kuri tikiu pusėtinai funkcionuoja kur nors Kančėnuose ar Kepaliuose. Kvartalo gyventojams nerūpi šiukšlės po jų langais, duobėti kiemai, arimais mašinų paversti gazonai, sulūžusios vaikų aikštelės, katinynai ir bomžai. Bešeimininkė, niekieno teritorija, kurioje kiekvienas siekia savo patogumo. Patvarkyti reikalus čia gali tik išorinės jėgos - seniūnas, namų ūkio administratorius, policija ar deputatas. Be jų sudirigavimo nei kiemo švenčių nebūtų, nei saugios kaimynystės ar daugiabučių renovacijos.

Yra išimčių - kur ne kur pavasarį pasidarome talkas, apsišluojame. Kur ne kur frontą dar laiko pensininkių kuopelės ar pamažu iš kiemų nykstantys domino su alum stumdantys veteranai. Žinoma, vienur kitur atsiranda keli lyderiai aktyvistai, veiklus seniūnas ir vienmandatininkas - ir ima rodytis, kad mieste bendruomenės esama. Tačiau atomizuota anoniminė miestiečių inercija organizuoto veikimo pliūpsnius užgesina.

Miestuose aktualesnės gentys. Neįsivaizduojamai sunkus vienoje laiptinėje gyvenančių paksisto ir liberalo, pensininko ir goto, dviejų mažamečių supermamos ir butą nuomuojančių plungiškių statybininkų ketveriukės interesų suderinamumas ir bendras darbas.

Prie miesto nepriskirčiau priemiesčių - ten natūraliai didesnė izoliacija, veiklų ir interesų lokalumas, privačios valdos ir tvoros leidžia bendruomenei labiau klijuotis. Abejoju amerikoniška Nusivylusių namų šeimininkių suburbijų idile - labiau tikėtini a la Klonio gatvės gang’ų variantai.

Panašu, kad spartėjant darbiniam mobilumui ir plintant e-paslaugoms ir socialiniams tinklams, bendruomenės kaip veiklos formatas pamažu užleis vietą paslaugų tiekėjams - tokiems kaip multifunkciniai bendruomenės centrai ar motyvuotų aktyvistų sukurtos kaimynystės gyvenimą gerinančios įstaigos.

Todėl sveikas protas sako, kad neverta investuoti milijonų į bendruomenes ar su jomis sieti socialinės paramos efektyvinimą. Na, nebent rūpi prieš rinkimus pamaloninti savo elektoratą ir įpurkšti vieną kitą injekciją į rinkimų agitacijos mašiną tose apylinkėse, kur kaimiškas gyvenimo būdas tebevyrauja. Konservatyvūs politikai veikiau turėtų turimus ribotus išteklius nukreipti į gyvybingesnes ir ateity perspektyvesnes bendruomeniškumo formas, kurių šerdis galėtų būti motyvuotos į efektyvias paslaugas pažeidžiamiems bendruomenės nariams orientuotos visuomeninės iniciatyvos ir socialiniai verslai. Tikiuosi, kad mažėjantis Vilniaus seniūnijų skaičius reikalus pajudins būtent tokia linkme.

Rodyk draugams

Juokingi rinkimai

2011-02-23

Realiai renkame didesnę pusę savivaldybių tarybų vietų. Tarkim sostinė turi 51 deputatą, realiai mūšis vyksta už 26 kėdes, na plius dar pora-trejetą opozicijos lyderiams. Kur nors Vilniaus ar Ukmergės rajonuose dar paprasčiau - ten 25 vietas dalinasi per pusę.

Vilniuje kaip taisyklė valdžia atitenka kelių partijų koalicijai. Tiesa, Vilniaus rajone (kur “balotiruojuosi” ir aš) didele dauguma laimi lenkai, tačiau daugelyje savyvaldybių koalicijos klijuojamos iš du, tris ar keturis tarybos narius turinčių partijų. Tiesa, dabar į žaidimą dar įsimaišo ir nepartinių sąrašai.

Tai kurių galų partijos rinkimų sąrašiuose “išstato” dešimtis statistų? Juk nėra prasmės grūstis per reitingavimą į sąrašo viršų - natūralu, kad sąrašo viršuje yra žmonės, pasirengę būti merais, vicemerais ar užimti kitus strategiškai svarbius politinius postus savivaldybėse. Būdamas keliasdešimtu numeriu politikas-statistas vargu ar turi motyvacijos stengtis, agituoti balsuoti ”už save” - vargu bau ar tai partijai atneš daug balsų.

Juokingi ir bandymai rinkėjus įtikinti, kad taryboje dirbs išrinkti VIPai - garsūs sportininkai, aktoriai, dainininkai ar šokėjai. Tiesa, yra išimčių, kai šie VIPai sėkmingai tampa politikais. Vienok normalu rinkti politikai akivaizdžiai pasišventusius žmones, juos pakankamai išviešinant. Antraip kvietimai balsuoti už Chucką Norissą taps vis veiksmingesni.

Tad ar ne geriau būtų partijoms pozicionuoti savo vietos politikai pasišventusius lyderius, viešumoje sukti jų nuopelnus, pasiekimus ar unikalius pažadus? Drauge pademonstruoti turint veiklos programą ar konkretų planą, taip pat būrį kiekvienos iš savivaldos kompetencijai priklausančių sričių profesionalų - vadovų, administratorių, mokslininkų ar aktyvistų, tarp rinkimų nuosekliai dirbančių teminiuose partiniuose komitetuose ir pasiruošusių reikalui esant ateiti dirbti savivaldybėn ir įgyvendinti programinius pokyčius. 

Tada nereikėtų švaistyti išteklių kabinėti patvorius plakatais tipo “Aš xxxmokratė Zosė Drazdauskaitė, pasitikėkite manimi, mano numeris 17, o partijos - 129″. Iš laiptinių nereiktų šluoti apgailėtinų Jonų ar Stanislovų lankstukų ir skrajučių.

Tada būtų lengviau marketinti partinius prekės ženklus. Tarkim, balsuoji už A.Zuoko “Taip” - ir matai lyderius, matai komandą, matai pagrindines idėjas. Balsuoji už liberalcentristus - balsuoji už dar vieną kadenciją tikėtina vicemeru sėdėsiančius lankstaus liežuvio Babravičių ar statybinių nuoplovų profesionalą Šriūbėną.

Žodžiu, idėjos, spalvos ir realūs vadų veidai ir sąrašo numeriai susivestų į vieną darnią visumą. Nebereiktų vargti žonglieruojant tuščiomis ”mažų kainų”, “saugaus miesto”, “darbo vietų kūrimo” ir panašiomis teminėmis abrakadabromis. Juolab kad individualūs partijų pažadai negali būti pažodžiui vertinami žinant, kad po rinkimų joms teks dirbti koalicijose ir daryti vienokias ar kitokias nuolaidas ar išlygas. Rinkėjams daug įdomiau būtų žinoti potencialias tų koalicijų bei galimų kompromisų ribas.

Tad nenuostabu, kad daugumai žmonių rinkimai kelia frustracijos jausmą, tarsi dalyvautumėme kažkokioje keistoje (jei ne sukčių) loterijoje. 

Rodyk draugams

ne, ne Senis Šaltis ar jo anūkas Ledinukas - mes visi gyvename ledo rūmuose.

Kiemuose nemokamos čiuožyklos. Šįvakar - ledinės balos. Tikra loterija - paslydęs a) praeiviams parodysi, kaip raguočiams sekasi ant lygaus slidaus paviršiaus; b) drėbsies paprastuoju būdu (mėlynė ir drabužių valykla) c) “kietas nusileidimas” - sužinosi, kiek vertas tavo uoliai mokėtas pė-es-dė

Galūnei nulūžus mokama-nemokama medicina pasiūlys prasčiausią-pigiausią išeitį. Už šiuolaikinius ir efektyvius sprendimus gali tekti daktarėliui sumokėti (be faktūros, su kūrybinėms kančiomis bandant suprasti kiek-ir-kaip-paduoti). Nelabai tikiu, kad ministro Remigijaus siūlomos priemokos užkirstų kelią “dėkingumo dovanoms”. Na bet nukrypom į šalį.

Gal situaciją kiemuose pagerinti padėtų kyšis kiemsargiui? Bo nes susidaro įspūdis, kad šių dienų kiemsargis turi vienintelę funkciją - ledo takelius barstyti kažkokiais miltukais. Bevaikštinėdamas kiemais pridariau krūvą įrodančių iliustracijų - bet ko gero nėra prasmės įrodinėti tai, kas akivaizdu. Aišku, kokia algelė, toks ir darbas - o ypač jei ta algelė dar ir vėluojanti.

Pamenu, dar ne taip senais laikais kiemsargiai ledus daužydavo dalbomis, prie kurių kai kada būdavo privirintos kirvapentės. Švarūs būdavo ne tik šaligatviai, bet ir kiemų važiuojama dalis. Dabarties kiemsargiai net sniego nenukasa - kiek gyventojai pratrypia takelio, tiek druskingu smėleliu ir pabarsto.

Tiesą sakant, nesuprantu Vilniaus mero kvietimo eiti į kiemus patiems pamosikuoti sniego kastuvais. Suprantu, jei taip būtų populiarinamas naujas būdas pasportuoti - kas yra bandęs, tas žino. Bet taip neilgai trukus sulauksime kvietimų pasilopyti gatvių duobes, pasiremontuoti parkų suolelius, vaikų žaidimo aikšteles, pasiorganizuoti savisaugos būrius, vaikų priežiūros ir senelių slaugos paslaugas, galop patiems pasigydyti bei pasilaidoti. 

Kurių velnių mokėti mokesčius, jei savivaldybės nesugeba tinkamai organizuoti kiemų priežiūros? Per mažai mokame mokesčių? Pardon, bet krepšinio arenoms bažnytkaimiuose statyti užtenka. Manau, ne mokesčiai per maži - per menki vadybiniai gebėjimai, trūksta nuoširdaus intereso tvarkytis ir tvarkyti. Kai komunalininkai ar statybininkai “kuruoja” kultūros ar socialinius klausimus, o kiemsargių vadai skiriami pagal partinės švogerystės principus, kitaip ir nebus. Ką kaltinti dėl paslydus lūžusio žąsto ar dilbio?

Kai tiek bedarbių, nuodėmė ir apsileidimas yra šitoks bardakas kiemuose. Ne gyventojų subotkynų reikia - organizuokite viešuosius darbus, arba privatizuokite šią sferą, duokim privatininkams patiems rinkti mokestį ir tvarkytis.

Tiek medicinoje, tiek kiemų priežiūroje negali būti pusiau privatu, pusiau valdiška. Nes finale gaunasi bjauriausias variantas. Gi dabar Vilnius atrodo ne kaip buvusi kultūros sostinė, o kaip šabakštynas. Kur visi parkuojasi, kaip nori ir kaip išmano; slidinėja, buksuoja, gadinasi nervus ir sveikatą tiek pėsti, tiek ratuoti. Kas kur nori, tas pila šiukšles, sandėliuoja malkas, džiausto skalbinius, veisia katinus, kasinėja lysveles ir meistrauja tvoreles.

Manote kitaip? Brūkštelkit komentarą ;)

PS - už gerą nuotrauką ačiū blogo http://manokiemas.blogas.lt/ gaspadoriui ;)

Rodyk draugams

Pradėjome kalbėtis apie problemas Žirmūnuose - pagalvojau pavaikščiosiu su fotoaparatu, pafiksuosiu, ką paroblematiško užtikęs.

Pirmiausia, kas nustebino - kur dingo kiemsargiai? Kelissyk praeidamas pro tas pačias šiukšliadėžes matau, kad jų vaizdas nemaž nesikeičia. Prie konteinerių formuojasi nedideli senų rykų sąvartynai. Gatvės pamaži atrodo kaip keistame kine. Kame kampas?

 

Kai turim arti 200 000 bedarbių…? Na, turim gal ne visus, dalį įdarbina geresnio likimo šalys - bet vis dėl to? Kur čia šuo pakastas? Pragariškas darbas už mizerną algą? Vis-dar-mero chuntos vykdoma sanepideminė diversija žirmūniečiams? Gi Imbrasui tokia situacija yra tiesiog dovanėlė ant lėkštutės - grįžęs iš briuselinio egzilio džiaugsis galėdamas vilniečiams vėl pažadėti tvarką, švarą, teisingumą ir komunalinį rojų. Keista, kad savivaldybė nesugeba sužiūrėti švaros gatvėse ir kiemuose - pinigų trūkumas čia akivaizdžiai niekuo dėtas.

O gal čia tiesiog kaip tame eilėraštyje -

Старый дворник Панкрат сильно пьяный лежит
и призыву из мрака не внемлет.

Jūs pasakykit.

Rodyk draugams

Teko atstovauti “Maisto banką” agentūros ELTA surengtoje apskrito stalo diskusijoje apie tai, ar kitų metų biudžetas sumažins skurdą mūsų šalyje. Delfis šiandien publikuoja vieną iš mano pasisakymo epizodų - skambi antraštė tarsi teigia, kad supriešinami du dalykai - a) poreikis padėti mažas pajamas gaunaniems piliečiams ir b) nacionalinis lietuvių pasididžiavimas - krepšinis. Pasiaiškinkime, kaip čia yra iš tiesų.

Senovės Romos plebsas reikalaudavo iš tuometinės valdžios duonos ir žaidimų. Šiuolaikinė visuomenė manding mažai skiriasi. Medijos nuo ryto iki vakaro siūlo plačią skalę pramogų patiems įvairiausiems skoliams. O ir duonos regis yra pakankamai - delfio komentatoriai burba apie nuo prekių akropoliuose lūžtančius vežimėlius, tviskančius automobilius etc.

Tačiau ir turtingiausiose šalyse - ką jau bekalbėti apie Lietuvą - yra dalis žmonių, priverstų skaičiuoti centrus parduotuvėje. Nešvenčiančių vaikų gimtadienių, atostogas praleidžiančių namuose. Nuolat sukančių galvą, už ką mokėti - buto šildymą, dantų taisymą, žiemines padangas ar naują paltą vaikui.

Mūsų šalyje tokių žmonių - apie penktadalį. Trečdalis dirba už minimalią algą. Nereikia nė sakyti, kokią buitį gali sau leisti, didmiestyje dirbdamas už minimumą. Tad nenuostabu, kad dalis jų pasirenka likti namuose, verstis atsitiktiniais, nelegaliais darbais. Iš nedidelio darbo užmokesčio atėmus išlaidas transportui į ir iš darbovietės, pietus, neretai ir geresnius drabužius bei avalynę, bei prarastą laiką - dažnam lieka nemotyvuojantis šnipštas, o gal net minusas.

Šiandien paramos europinėmis kruopomis ir kitais neįmantriais maisto produktais ateina prašyti virš pusės milijono žmonių. Dalis jų - dirbantys ir mažai uždirbantys. Abejoju, ar šie mūsų bendrapiliečiai žemintų savo orumą, stumdytųsi valandomis eilėse, tasytųsi su maišais kruopų ir dribsnių, jei neturėtų realaus poreikio. Todėl valdžios vyrų insinuacijos neva dalis paramos gavėjų simuliuoja ar parazituoja įžeidžia nemažą dalį nepasiturinčios visuomenės dalies. 

Ne kartą esu nusistebėjęs, kad valdžia lieka kurčia siūlymams dėti daugiau pastangų tam, kad vis dar auganti nepasiturnčių armija gautų Europos Sąjungos šalies piliečiams deramą pagalbą. Ir atsiprašau, jei nuvilsiu konservatorių nekentėjus - šią problemą turi ne tik Kubiliaus vyriausybė (nors tikrai daugelis dalinosi apmaudu dėl sudužusių vilčių, kai gražūs konservatorių pažadai konsultuotis ir telkti visuomenę ieškant būdų kovoti su skurdu pavirto “komjaunuoliška” pompa ir parodomosiomis akcijomis). Socialinių organizacijų pastangas savivaldybėse ignoruoja ar net griauna ir kitų partijų šulai. Tiek sunkmečiu, tiek ekonominio pakilimo metu dažnai girdime - ”pinigų nėra ir nebus”. Tiesa, stadionams, rūmams ir parkams rekonstruoti-renovuoti-statyti pinigų atsiranda, ir sunkmetis čia ne kliūtis.    

Kalbėdamas akcentavau, kad paramai maistu organizuoti nereikia milžiniškų investicijų - daug gero, tinkamo valgyti maisto kasdien vis dar iškeliauja į sąvartynus - tereikia investuoti į infrastruktūrą, į savanorių koordinavimą, ir tas maistas gali pavirsti parama, mažinančia socialines išmokas pinigais. Socialiai atsakingos verslo bendrovės noriai prisideda prie šio darbo - tačiau vien verslo paramos neužtenka. Be to, šioje srityje galime išnaudoti ir ES struktūrinės paramos lėšas.

Vienas ar keli milijonai - nedidelis dalykas surasti biudžete, kai valdžia nori. Sporto salės praplėtimas Prienuose - tik pavyzdys iš šviežių aktualijų. Todėl atsisakau tikėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnų tomis kalbomis “pinigų nėra ir nebus”. Jei valdžiai tikrai rūpi aktyviai sumažinti skurdą, jei randama lėšų darnių šeimų šventėms ir bendruomenės forumų teatrams rengti, marškinėliams ir gairelėms, tai privalu rasti išteklių ir daryti viską, kad Lietuvoje užaugintas ar parsivežtas maistas nebūtų supūdytas ar užkastas po žeme - o kad laiku patektų ant stalo tų, kuriems to maisto reikia - šiandien, rytoj.

Žinoma, reikia ir žaidimų, ir krepšinio čempionato. Dideli tarptautiniai renginiai pritraukia turistų, statybos kuria darbo vietas, kuriose dažnai eina dirbti tie, kurie antraip stovėtų prie “Maisto banko” ar kitų paramą dalijančių organizacijų vartų. Pats nuo mažų dienų žaidžiu krepšinį, būsiu kašio fanas iki grabo lentos - jokios priešstatos čia negali būti. 

Bet kairė valstybėje turi žinoti, ką daro dešinė. Tai vadinama darnia, teisinga politika. Jei taupome, kažko negalime sau leisti - turime tolygiai mažinti resursus visose srityse. Kiti apskrito stalo diskusijos dalyviai parlamentarai Algirdas Sysas, Vytautas Gabšys ir analitikas Gitanas Nausėda ne sykį atkreipė dėmesį, kad planuojant kitų metų biudžetą kai kurios sritys nepelnytai tapusios “pavainikėmis”, ignoruojant augančius poreikius ir įtampas tose srityse.

Žinokit tikiu, kad šita valdžia gali priimti darnius, protingus sprendimus. Labai nenustebsiu, jei socmino žmonės patys paskambins “Maisto bankui” ir paprašys pateikti pasiūlymus, pakvies dirbti drauge. Yra ten ir gebėjimų, ir žinių. Savo kritiką vertinu kaip aistruolio paraginimą veikti greičiau, daryti daugiau. Nes laikas tiksi. O jeigu kartais išsprūsta surikti “teisėjas gaidys” ar pan. - tai juk iš aistros, iš jaudulio dėl bendro reikalo. 

Tad susiimkim ir nesimuliavę kibkim į kovą su skurdu, ir garbingai galėsime didžiuotis pergalėmis ir šioje srityje, ne vien krepšinyje.

Rodyk draugams

Sąskrydžiai

2010-09-08

Žinokit, būna įvairių sąskrydžių.

Pvz., liberalai susirenka krūvon pasižmonėti ir “Anties” paklausyti. Seniūnai susiburia drauge paplaukiot, pasipliekt šachmatais ir prie laužo padainuot (tikiu, neformaliai ir butelaitį kitą perlaužt, seniūnaičius apkalbėt).

Nors sako, kad balandžiai medžiuose netupinėja, šie sparnuotomis žiurkėmis pravardžiuojami plunksnuočiai sulekia medin uogyčių palesti - pats mačiau:

Kalbant apie uogytes - šiandien varčiau naująją Sobieski Dark Berry, sudėtyje perskaičiau esant “juodąsias morkas” - wtf? - gal jūs ką žinot apie tai?

Bet grįžtam prie temos. Pasakykit man, kokiu tikslu vyko va šitoks “gaisrininkų” (ar kaip jūs juos vadinate) sąskrydis?:

Any ideas?

PS - beje, valstybinis transliuotojas nusprendė pasityčioti - rytoj, kai “visaLietuva” 21:00 prilips prie žydrųjų ekranų ir kramtys nagus žiūrėdama Lietuva-Argentina, LTV rodys “Anties” Pleibojų. Ir sugalvok tu man taip sugalvodamas! Seimo Nac.saugumo komitetas turi įkurti komisiją ir tučtuojau šią nedraugišką diversiją ištirti.

Rodyk draugams

Gavęs kvietimą į Prezidentūroje šiandien vykusį Savanorių forumą nusidyvijau - ką galima forume išdiskutuoti per valandą? Bet ką gali žinoti. Kvietime parašyta tik tiek, kad tai Prezidentės ir nevyriausybinių organizacijų forumas, skirtas savanorystei aptarti. Atsargiai užklausiau Prezidentės patarėjos, ar nieko tokio, jei atlėksiu su dviračiu ir ateisiu džinsuotas su marškinėliais - galima - ir štai jau rišu savo geležinį žirgą Daukanto aikštėj (beje, prie prezidentūros nėra kur parkuoti dviračių).

Apdalinusi nevyriausybinių organizacijų žiedą oficialiais rankų paspaudimais, susodinusi už ovalinio stalo Prezidentė išgirdo NVO teisės instituto (institutas prašosi rašomas su kabutėmis) nuogąstavimus dėl menko savanoriško darbo reglamentavimo. Tskant, išgelbėti ir tvarką padaryti galėtų tik Savanorių įstatymas. ”Tai savanoriai nelegalai?” - ovalinė salė pritariamai suošė. LiJOT prezidentas susirūpinęs dėstė, kad kiekvienas NVO vadovas kaip didelę problemą mato, kad kopėčiomis lemputę įsukti užlipęs ir nuo jų nusiritęs savanoris nėra apdraustas. Kiti nevyriausybininkai “Tautos motinai” guodėsi, kad nėra NVO apibrėžimo (čia Prezidentė prisiminė anekdotines SAM valstybės kontrolės patikrinimo išvadas), nėra viešosios naudos statuso, nėra “kuklios” valstybės paramos.

Maloniai nustebau - Ekselencija neužkibo už įprastinių nevyriausybininkų maldelių. “Jei yra konkrečių problemų, nedelsiant jas spręsime” - su konkrečiais pasiūlymais ar problemomis į savo patarėjus paakino kreiptis Dalia Grybauskaitė. Tačiau net kelis kartus suabejojo, ar tikrai reikia Savanorių įstatymo; ar tikrai reikia privalomų sutarčių, draudimo, lengvatų. Tą girdėti buvo smagu, mat buvau vienas iš nedaugelio, kuris abejojo būtinybe Savanorių įstatymo kūrimą traukti į Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcijos įgyvendinimo priemonių planą. Jei šuns balsas į konservatorių dangų neina, gal padės Prezidentės žodis.

Susitikimas su Grybauskaite kaskart palieka dviprasmišką įspūdį. Jos betarpiškas, atviras, tiesmukas bendravimas užburia - lengva suprasti, kodėl tautą ją myli. Prezidentė spinduliuoja kažką kerinčio. Žaibiška rytų kovų meistro reakcija, nevynioja į vatą, atvirai rodo jausmus. Tačiau gasdina jos valdingumas, nurodinėjantis tonas - tik skirtingai nuo R.Pakso, jos kritika ir nurodymai skamba pagrįstai, nors ir ne taip elegantiškai įpakuoti, kaip prezidento V.Adamkaus. Užsiminus apie lietuvišką taikos korpusą, iškritikavo URM vykdomą vystomąjį bendradarbiavimą Afganistane.

Nejauku buvo stebėti, kaip D.Grybauskaitė skalbė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šonus. Užkliuvo ministerijos orientacija į komisijas, koncepcijų “dėl koncepcijų” kūrimas - kur rezultatas? - keliskart viceministrės S.Kondratas klausė prezidentė. 2011 Europos savanorių metams pinigų numatyta mažai, keliaklupščiaujant prieš Briuselį - “pinigai nueis į smėlį”, citatos pabaiga. Kita vertus, viceministrė pati provokavo rūstį, komjaunuoliškai raportuodama, atsimušinėdama ir pertaukinėdama. Šioje vietoje manding reikėjo daugiau klausytis - prezidentės patarėjai situaciją aiškiai mato, ne laikas ginčyti jos poziciją - tiesiog vykdyti. Išėję svarstėm, kokios galėjo būti kitos tos nemalonės priežastys - signalas SADMui, kad nepasitenkinimo taurė baigia prisipildyti? tai, kad S.Kondratas dirbo V.Adamkaus komandoje?

Nors atrodė, kad Prezidentė tik svarsto galimybę įkurti darbo grupę savanoriško darbo problemoms spręsti, spauda pranešė, kad tokia grupė bus kuriama. Viliuosi, kad ten pavyks nusausinti konservatorišką pompą (pasak SADM, savanorių įstatymo reikia, nes vyriausybės nutarimą lengviau atšaukti - lol). Kaip pakankamą alternatyvą Savanorystės įstatymui, Prezidentė minėjo politikos gairių ar kokio kito minkštesnio dokumento rengimą. Tikiuosi, kad darbo grupė bus komplektuojama atsiželgiant į kompetenciją ir patirtį, o ne į politinę ištikimybę ar “atstovavimą”. Bo klausantis vartotojų ar bočių siūlymų ausys raitosi.

Keista, kad forume nedalyvavo išsamius ir racionalius pasiūlymus dėl savanoriškos veiklos reglamentavimo pateikęs Lietuvos laisvosios rinkos institutas - tikiuosi jie bus pakviesti darbo grupę. 

Aplamai, džiaugiuosi prezidentūros iniciatyva ir nekantriai laukiu tolesnių poslinkių. Jei tik turėsiu galimybę, ir toliau seksiu bei komentuosiu įvykius šiame fronte.

PS. Dar patiko Jaunimo linijos vado Pauliaus Skruibio ištara - yra tokių paslaugų, kurias samdomi darbuotojai teikia blogiau, nei savanoriai. Naktį skambinantis suicidas gali būti tikras, kad ragelį pakels motyvuotas, norintis padėti savanoris, o ne miegūstas darbuotojas, naktinę pamainą sutikęs eiti dėl galimybės prisidurti prie algos. Pasak Pauliaus, svarbu visuomenei dažniau priminti, kad dalies problemų neįmanoma išspręsti vien valdiškų įstaigų pastangomis. /Respektas/

Rodyk draugams

myliu antį

2010-07-18

Vakar Liberalų sąjūdžio sąskrydyje Varniuose supratau, kaip stipriai myliu “Antį”.

Legendinė “Antis”, lietuviškieji “Talking Heads”. 1986 turėjau samizdatinę juostą su “Anties” įrašais, ir atėjęs į kultinį “Anties” ir Foje koncertą Kalnų parke galėjau priedainius skanduoti kartu. Vėliau kaip tai “Anties” nebeklausiau.

Ir į Varnius važiuodamas nebuvau užfiksavęs, kad kažkas ten gros. Anksčiau partiniuose sąskrydžiuose, kuriuose teko būti, svarbiau buvo 3×3 krepšinis ir pasilabinti-paplepėti su rečiau matomais kolegomis. Kapelos, Januška ar koks kitas vietinis Merūnas, draugystės laužas ir šokiai atrodė duoklė provincialumui ir nėmaž nedomino, lygiai kaip ir šnapsas su šašlykais palapinėse.    

Šįkart viskas buvo visai kitaip. Jausmas - kaip po ilgos kelionės sugrįžus namo. Draugiški, atsipalaidavę veidai, smagūs pokalbiai ir veiklos, nuoširdūs rankų paspaudimai. Per porą dienų šauniai užsikroviau teigiamų emocijų ir kokybiškai pailsėjau.

Tokios atmosferos labiausiai trūko Liberalų ir centro sąjungoje. Atsitraukus A.Zuokui, LICS tvyrojo sąmyšis, burbuliavo intrigos, o permainų siekę bičiuliai buvo mažumoje. Judėjimo “Taip” startas man buvo finalinis švilpukas. Esu užsidegęs savo idėjas įgyvendinti su senais-naujais draugais liberalais.

Na, bet tai buvo ekskursas į šalį. Taigi, “Anties” ilgai neklausiau (nebent nugirsdavau per Opus3), o pasirodo visai be reikalo. Suburtas puikus muzikantų kolektyvas, instrumentalas buvo solidus. Tarpais manding girdėjosi King Crimson ar Rush įtaka. Algirdas Kaušpėdas puikios formos, nuostabus aktorius, improvizuojantis oratorius ir superinis vokalistas. Nesenstantis, aktualus, ironiškas, sarkastiškas, sąžiningas, politiškas, filosofiškas. ”Liberalai, pirmyn!” - Kaušpėdas mums rodė kryptį nuo scenos, atgrojęs 2 valandas - “jūs turite savo kelią - Tėvynei Jūsų reikia!” 

Naujos a la Who rock-operos Zuikio pleibojaus dainos skambėjo nuostabiai šviežiai - vien dėl “Meška bezdalius, miško karalius” būtinai eisiu į “Anties” spektaklį Rusų dramos teatre. II dalyje pakeitęs “kostiumą” “Anties” frontmantas visus nuginklavo pasirodęs a la Inculto - в (сверкающих) красных трусилях. O gabalas apie senelį buvo stačiai mirtis!

Žodžiu, koncertas nebuvo prasčiau nei “Skunk Anansie” Heinekene. Finalinis “Kažkas atsitiko” leido pasijusti kaip tada Kalnų parke - ekstazė, puikus atlikimas, “pakartot” ir “ačiū ačiū”. Pankai ne diedai!

Ačiū Tau, (kaip pats sakei) mūsų Algeli! Respektas Liberalų sąjūdžiui už tokią puikią dovaną saviškiams!

 

PS.: nors buvo tikra pekla ir Lukšto vanduo negaivino, Vilniuje prapliaupęs lietus verčia pripažinti, kad be reikalo keiksnojom karštį ;)

Rodyk draugams