BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kur dingo?

2013-06-25

Kur dingo tie vaisiniai ledai po 5, 6 ar 7 kapeikas?

Juk daugelis ledų puodeliuose ar ant pagaliuko nedaug skiriasi nuo tarybinėmis vasaromis ledų kioskuose parduodamų…

Tai kur tie gerieji ledai, kuriuos karštomis 70-80jų vasaromis pirkdavome po kelias porcijas? Prie kurių rikiavosi ilgiausios eilės, kuriuos išpirkdavo sparčiausiai?

Pamenate? Tie - geltoni ar raudoni, popieriniuose puodeliuose, valgomi pagaliuku? Nuo kurių šaltumo maloniai perštėjo gerklės, o nuo greitai tirpstančio saldumo lipdavo pirštai?

Pamenate? - prie ledų kioskų anuomet - eilės. Mes vaikai nekantriai laukdavome, kol atveš ledų. Žinia apie tai, kokie šiandien ledai, greitai pasklisdavo po kiemus. Šerbetas, krem-briule ar eskimo - velnią supaisysi, mažai ką sakė. Ledai vadinosi “po kiek“.

Ledai po 20 kapeikų - mėgstamiausi, ypač su geltonu glaistu. Pieniški po 18 kap. Su kakava po 22. Grietininiai, sunkiai įperkami - po 28 kapeikas. Kainas norint suprasti šiandienos litais reikėtų dauginti x10? Tarybiniam vaikui nedaug buvo dalykų, galėjusių konkuruoti su šiais skanėstais.

Čia Vilniuje - gal kituose miestuose kainos ir pasiūla skyrėsi. Kapsuky ledas garsėjo kaip ypatingai geras - riebus, turtingas skonio. Važiuodami į kaimą nuolat prašydavome nupirkti ir juokėmės iš tos vienaskaitos. Juokėmės ir iš moteriškos lyties saldainės, ir “š” prisilipinusio švakso. Laiminga vaikystė, tegul ir be ipadų ar quake’ų…

Būdavo atskiri ledų kioskai. Leningrade juose žiemą prekiaudavo superbrangiais mūsuose retai tuomet matomais apelsinais. Ir ledai Rusijoje būdavo kitokie - daug riebesni, fasuojami it koks pyragas.

Et, gera pasiilgti kai kurių gerų praeities dalykų - smagūs prisirišimai. Daromės senbezdomis?

Rodyk draugams

Lėta savižudybė

2013-04-23

Pamenate, kaip džiaugiausi radęs tvarkingą, negerentį benamį Stasį? Kaip tikėjausi žmogui padėti patarimais ir palaikymu? Pamatęs tuščias “pobalkoniškes” vyliausi, kad žmogus susirado normalų stogą virš galvos,  kažkaip įsitvirtino gyvenime.

Deja, šioms viltims išsipildyti nebuvo lemta. Vietoj to štai tenka stebėti, kaip šis žmogus pamaži grimzta dugnan. Ir su šiurpiu pagreičiu.

Įtarimą pirmąsyk sukėlė kažkurį vasario rytą sutikto Stasio keistas linksmumas ir liguistai žėrinčios akys. Tuomet dar tvarkingai atrodęs žmogus gyvai pasakojo darbo tikrinant šiukšliadėžių turinį peripetijas. Na, pagalvojau, keistuolis ir turi atrodyti keistai… Kas gi gertų nuo pat ryto?

Deja, po poros savaičių sutiktas Stasys buvo gerokai įkaušęs, garsiai keikė visus ir viską. Veidas ir rankos pajuodę, apranga netvarkinga. Stasys pasakojo, kad iš po balkono jį išvijo “mentai”, tad susirado kitą prieglobstį. Nieko - sakė gan pakiliai - tuoj pavasaris, eisiu gyvent į Valakampius, turiu radęs palapinę. Ką veiksi, - klausiu. “Nebijok, nepražūsiu”.

Dar po kelių dienų vairuodamas mačiau Stasį vakare žirgliojant per pėsčiųjų perėją - visiškai girtas, dainuojantis, jei tai galima dainavimu vadinti. Praeiviai lenkė Stasį lanku. Nuopolis.

Šiandien važiuodamas dviračiu pastebėjau vyrą ryškiais, netinkamo dydžio drabužiais  - tikras “Humanos” manekenas. Rankose - keli ryšuliai su šiukšliadėžėse rastomis gėrybėmis. Iš vieno kyšo senos keptuvės rankena. Vyro veidas keistai rudas ir putlus. Tik akys lyg matytos. Žvilgt darsyk - gi Stasys! Tik taip smarkiai pasikeitęs, kad sunku beatpažinti.

Nesvarbu, kas atsitiko, kas pastūmėjo - kelių mėnesių metamorfozė šiurpina. Gyvenime po balkonu - jokios romantikos, jokių galimybių išlikti oriam, tokiam-kaip-visi-kiti.

Siauru taku nuokalbėn dardėdamas nesumojau sustoti, Stasį pakalbinti. Bus dar progų, tikiuosi. Bet pastarasis susidūrimas paliko labai slogų įspūdį.

Ne kartą teko stebėti, kaip per pusmetį benamiais tapę žmonės pasikeičia neatpažįstamai. Smarkiai balažin ką gerdami, tampa vieni į kitus panašūs - rudai violetiniais pūstais žandais, sunkiai besilankstančiomis galūnėmis. O pašnekink tokį - regis žmogus kaip žmogus.

Prie ofiso šįvakar pakalbintas “etatinis” pijokas pasirodo beesąs fizikas. Kitas balkono šešėliuose gyvenantis vyrukas, vardu Haroldas, mažeikiškis, sakėsi beturįs trobesius keliuose kaimiškuose rajonuose. Bet į savo turtus seniai numojęs ranka - 15 metų jau gyvena Vilniuje, nes “čia visi draugai”. Geria, bet regis tą gėrimą dar kontroliuoja. Sakėsi gaunantis pašalpą, susirandantis visokių gerų daiktų konteineriuose. Sunkiai vaikštantis, iš pažiūros nė 40 neturintis vyrukas, o atrodo it pavargęs senelis. Graudu.

Haroldas prasitarė sužinojęs, kad jo draugė ligoninėje - sumušė kažkas galvą. Nieko, sakau, gal atsigaus. Sako, mano tėvukas taip ir neatsigavo.

Nežinau, ką Stasui, Haroldui ir dešimtims aplink gyvenančių ekstremalioje socialinėj atskirtyje pasakyti. Guosti? Barti?

Šie žmonės kažką dirba, veikia - savo tempu ir režimu. Negali sakyti, kad jie nesuprastų, nežinotų kitų - normalių - galimybių. Negali sakyti - kad pasirinko tokią varganą egzistenciją. It kokių benamių katinų. Veikiau man šie žmonės atrodo pakliuvę į uždarą ratą; ydingą sūkurį, tempiantį juos gilyn žemyn. Kažkoks lėtas žudymasis, dievaži.

Kai jų - stasių, haroldų - ilgiau nebesutinki - imi spėlioti, kas nutiko. Gal išėjo iš šios ašarų pakalnės - apie šiuos vargetas juk nerašys laikraščiai, portalai, nekalbės ir neverks minios. Greičiausiai nebus nė paminklo ar gėlės ant kapo…

Bet juk šie žmonės - tokie patys, kaip jūs ir aš. Verti pergalės, išgelbėjimo, išganymo. Per greitai, per smarkiai pralaimintys žmonės.

Juos nurašyti, nekreipti dėmesio? Bandyti padėti? Bet kaip?! Patarkit.

Rodyk draugams

Vakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje svarstėme naujus 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos finansavimo prioritetus. Ministerija siūlo nemažai (šimtus milijonų Lt) skirti bendruomenėms, kurias norėtų įgalinti svariau prisidėti prie žmonių problemų sprendimo pažeme.

Šiandien buvau trumpam užsukęs į Šnipiškėse biurą turintį „Maisto banką” - per visą kiemą išsirikiavusi eilė žmonių laukia, kada prasidės ES paramos maistu dalybos - duos ne tik miltų, kruopų ir makaronų, bet ir cukraus bei aliejaus. Liūdni, suvargę žmonės. Kam jie rūpi, kuriai Vilniaus bendruomenei?

Pėsčiomis eidamas palei penkiaaukščius skaičiuoju po balkonais įsikūrusias benamių kolonijas. Seniai įdienojo, o štai sėdi sutūpę penkiese. Kvepia kaip tarybinėje kirpykloje. Tolėliau apsiklojęs guli barzdotas vyras. Galiu tik spėlioti, koks jausmas gulėti ant kartono darganotą rudens dieną, apsisiautus keliomis palaikėmis antklodėmis.

Greta - kaimynų puoselėjami darželiai, dailiai apkarpyti medeliai, užsėta veja. Priešais - nutriesta tvora. Atsiprašau už vaizdinį, bet matyti, kad žmogaus tuštintasi stovint, ir ne kartą (Jėzau, ką jie valgo!?).

Už poros žingsnių - šiukšlių kalneliu pavirtusi specializuota dėžė šunų išmatoms. Šalia - verslo centras, kuriame įsikūrusi kredito unija ir šviesiais langais masinančios parduotuvės bei grožio salonai. Šalia - XIX a. menantys trobesiai su daržais, vandens kolonėle, malkų sandėliu paverstu žiguliuku ir nusenusiomis obelimis.

Tikiu, kad ne vienam penkiaaukščio gyventojui šie vaizdai yra gerai matomi pro langus ar pareinant namo iš darbo. Ar kas nors imsis asmeninės iniciatyvos padėti, susitvarkyti? Kaip rastis tai bendruomeninei iniciatyvai? Anksčiau buvo apylinkės įgaliotinis, namų valdyba, moterų komitetai, kiemsargiai. Dabar nesuprasi, kas kam priklauso ką daryti.

Dezorganizacija, dezorientacija. Sutikęs laiptinėje žmogų nežinau, sveikintis ar ne - daugelio kaimynų nuomininkų nespėjame pažinti, vieni atsikrausto, kiti išvažiuoja. Grįžęs penkiaaukštin užsidarai savo pasaulyje, užtrauktos užuolaidos ir atidaryti TV ir kompiuterio ekranai padeda akimoju pamiršti aplink supantį nemalonų pasaulį. Nesunku viens-du nusikelti ten, kur norisi - į Facebook‘ą ar į Akropolį. Tokiame atomizuotame, urbanizuotame, globalizuotame pasaulyje kokios dar gali būti bendruomenės?

Už poros namų buv. „Šatrijoje” sėdi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aukštąjį turinčioms krakmolytomis apykaklėmis besidabinančioms moterims ne fasonas eiti gatvėn iš skurdo vaduoti varguolių. Menka alga nemotyvuoja, viršininkai neliepia, o ir toli jie. Apačioje pirmame aukšte - vaikų ir jaunimo klubas. Du trečdalius dienos jis tuščias, palangės pavirtę vietos pijokų suoleliais, nutryptas gazonas prispjaudytas saulėgrąžų lukštų ir nuorūkų.

Gal čia galėtų įsikurti naujos mados bendruomenės centras? Kur kvalifikuotų specialistų komanda su savanoriais kilometro dviejų spinduliu imtųsi spręsti visas akivaizdžiai akis badančias socialines, aplinkos, saugumo, kultūros ir laisvalaikio organizavimo problemas?

Tuoj pat išgirsime - pinigų nėra, patalpų nėra, papildomų žmonių nėra, o turimi nei kvalifikuoti, nei motyvuoti. Sakysite - tai imkime ir perkvalifikuokime tuos žmones? Atleiskime senus, į jų vietą priimkime motyvuotus, išsimokslinusius? Atimkime neefektyviai naudojamas patalpas, pertvarkykime į bendruomenės centrą?

Laukite gynybos iš socialistinių ir populistinių profsąjungų ir partijų. Jų protegavimo dėka ginami „silpnieji” neefektyvūs darbuotojai, stabdomos permainas, konservuojamas status quo. Pinigai išleidžiami, bet naudos sukuriama nepakankamai, nepatenkinamai. Todėl naujų pinigų neatsiranda, sukasi ydingas ratas.

Tad ar ne geriau būtų nebesikabinti į romantines liaudės švietėjų iliuzijas, kad atsiras mistinės bendruomenės, kurių seniūnaičiai ar bendruomenių centrų aktyvistai iškuops mikrorajono problemas? Gal geriau investuokime į mobilias, specializuotas, kvalifikuotas ir motyvuotas komandas, kurioms duokime šias užduotis. Nustatykime laiko tarpą, nurodykime būtinus pasiekti rodiklius, ir skirkime reikiamus pinigus, neprašydami kas mėnesį teikti smulkių ataskaitų ir pieštukus pirkti viešaisiais pirkimais.

Tai gali būti vadinama socialiniu investavimu. Arba vietos bendruomenės problemų sprendimo paslaugos pirkimu, socialinės problemos vs. socialinės įstaigos biudžetu. Štai gal tada atsirastų paskatas stipriems paslaugų tiekėjams jungtis į konsorciumus, vykdyti bendrą veiklą ir operatyviai siekti konkrečių rezultatų, užuot meškeriojus pavienius grantus ir metai iš metų dūsavus, kad niekas nesikeičia ir nieko negalime padaryti.

Jei visos stiprios socialinės organizacijos turėtume tokią bendrą viziją, priverstume politikus ją realizuoti - nes juk galiausiai jie disponuoja mūsų pinigais. Ir tų daugiabučių gyventojų, kurie pavieniui nesusimotyvuoja pasirūpinti po jų balkonais miegančiais ir tvoras po langais nutriedžiančiais benamiais.

Rodyk draugams

Kažkas naujo

2012-08-31

Kad paskutinę vasarą parduotuvės smarkiai pasididina pajamas iš alkoholio, o kiemų suoleliai masiškai užsėsti švenčiančiais jaunuoliais (nors teisiškai jie vis dar laikomi vaikais) - tas nestebina.

Bet ilgos eilės prie spaudos kioskų - tai kažkas naujo.

Ane?

Rodyk draugams

Ne, čia ne apie miuziklą. Tokia mintis toptelėjo, ryte stebint šiukšlių konteineryje besikapstančią moterį.

Abejinga praeivių žvilgsniams, ji rinko maisto atliekas ir valgė. Tinkamumo vartoti tekstas paprastas - ragauti, ir jei neskanu - spjauti ten pat į konteinerį. Veidas mėlynas nuo “flakonų“. Vargo vakarienė (ar pusryčiai, šiuo atveju).

Prie ko čia katės, sakysite. Katės būna naminės ir laukinės. Vienos išpuoselėtos, žvilgančios, kitos nušiurusios, apšepusios. Bobulyčių dėka yra ir tarpinė rūšis - puslaukinės, artyn prisileidžiančios maitintojas. Už veislinius kačių jauniklius žmonės pagatavi pakloti šimtus ir tūkstančius eurų; gi beveislius kačiokus be skrupulų šmakšt į maišą ir į upę.

Atrodo, tokios skirtingos katės, ir tuo pačiu taip panašios. Taip ir žmonės.

Nelygu, kur pasisekė gimti, kaip pasisekė augti. Nebūtina lyginti Somalio ir Liuksemburgo - gerokai skirtingu žmogumi gali užaugti tame pačiame Vilniuje gimęs geroje šeimoje ir tabore.

Namus praradę greitai sulaukėja, o štai prijaukinti laukinius užtrunka gerokai ilgiau. Ir ne vien kates.

Socialinių taisyklių nepaisančius (nedirbančius, vagiančius, elgetaujančius, bele ką valgančius, geriančius ir kitaip vartojančius) “laukinius” labai sunku suintegruoti į visuomenę. Kaip kokius mauglius, priklausomybes turinčius asocialus sugrąžinti į normalų gyvenimo ritmą reikia milžiniškų pastangų, užsispyrimo ir kantrybės. Mission impossible?

Ar galime, ar turime šalia savęs toleruoti tuos, kurie gyvena kaip tie konteinerių katinai? Ar turime, ar galime jiems padėti?

Rodyk draugams

Stebuklinga sunka

2011-01-23

Per teliką rodo kažkokias Vynotekos siūlomas Noni sultis. Pirmakart kai pamačiau kainą, žagtelėjau - 49,99 Lt už buteluką. Gal klaida, gal 4.99? Nu bet ne, tą kainą matau vėl ir vėl. Jėzuliau mieliausias!

Pagūglinam - na žinoma, tai dar vienas stebuklingas duper-puper maistas-vaistas nuo vėžio ir kitų baisių kvarabų. Pasirodo, nenaujas dalykas, jau senokai platinamas privatininkų. Internete komentatoriai pliekiasi - vieniems padeda, kiti sultis šūdu pravardžiuoja.

Juo tolyn, juo labyn stiprėja jausmas, kad jei produktą smarkiai reklamuoja, nėr jis toks ir geras. Kur žmogeliui gauti objektyvios informacijos, kaip čia yra iš tiesų? Placebas ar indėnų ezoterinis išganymas? Kaip patikrinti Noni, Crocks, Actimel ir kitų vilioklių suktus teiginius?

Citata: “Nors Havajų gyventojai naudojosi indinės morindos galingomis gydomosiomis savybėmis tūkstančius metų, indinės morindos populiarumas visame pasaulyje išaugo per pastarąjį dešimtmetį, paskelbus naujausius mokslinių tyrimų duomenis, rodančius, kad indinė morinda gali būti veiksmingu vaistu nuo vėžio, analgetiku ir net pristabdyti senėjimo poveikį.” Jamam?

Štai visažiniai rašo, kad komerciškai šios indiško šilkmedžio vaisų sultys pradėtos platinti 1992-aisiais. Dabar tai - šimtų kompanijų miljardinis biznis. Ar toks lengvatikių patiklumo potencialas, ar stebukladarių sulčių veiksmingumo įrodymas? Nuo 2004 metų ėmė sklisti įvairių institucijų informacija apie nepagrįstas turbo-sulčių prekeivių apeliacijas į mokslinius gydomojo poveikio tyrimus ar įrodymus. Maža to, pasigirdo skundų apie sveikatą žalojančius šio augalo toksinus. Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad noni sulčių nauda ar žala yra menkai ištirtos.

Stebuklingų mikstūrų pardavėjai ne veltui šundaktariais vadinami. Ar neteisūs mes čia?

Rodyk draugams

Ach, kaip smagu pirkti, kai ausyse nebeskamba tas visuotinis klaikus džinglbelzinimas. Atrodytų, mūsuose paprotys liepia “žaliaskares” nupuošti ir girliandas į dėžes supakuoti ne vėliau nei po “trijų karalių”. Šią datą sunku praleisti - laiptinėse virš dažno kaimyno durų neįmanoma nepastebėti šviežiai kreida užrašyto +K+M+B (mano makaulė šį užrašą kažkodėl perskaito kaip Camembert…)

Bet va, nepaisant tradicijų saugotojais garsėjančios Marijos žemės tradicijų, “Panoramoje” eglutė vis dar spindi visomis kalėdinėmis šviesomis. Ozo prekybos centre - tas pats. Įtariu, ir ne vien ten. Tuo tarpo už lango jau sausio 13-ta, šiukštu jokių linksmybių, tik laisvės gynėjų dainos ir laužai (na dar nesvietiškus kamščius ir kelis bereikalingus autoįvykius sukėlęs meditatyvus bėgimas “gyvenimo ir mirties keliu”).

Tai kas tos Kalėdos, po šimts, kurios prasideda lapkričio 6 d. ir nėra pasibaigusios sausio 14 d.?  Ar tikrai jos turi bendro  su Advento susikaupimu, ramybe ir malone, Išganytojo laukimu ir džiaugsmu jam atėjus? Ne kūdikėlis Kristus, o elfų lydimas (ir regis kiek išlenkęs) dručkis Santa Klausas yra pagrindinis šito šurmulio herojus ir epicentras. Mačiau per Travel TV, kad tokios kalėdos darosi populiarios musulmoniškoje Turkijoje ir kituose nekrikščioniškuose kraštuose, nors musulmonams kalėdoti nevalia.

Tai gal paskelbkime konkursą - kas ilgiausiai švęs kalėdas? Siųskit šen savo nuotraukas, paparacai :) Arba manding skelbkim totalizatorių - ar ištrauks kas iki “švento” valentino? iki užgavėnių?

Tai va - gal užuot aršiai gynę mokyklose kabančius krucifiksus pasitikrinkim, kiek katalikiško, religinio turinio likę fasadinėse, vartotojiškose kalėdose. Taip pat velykose, Joninėse, vestuvėse, krikštynose - visur, kur mėgstame panaudoti bažnyčios ritualus, paafišuoti “krikščioniškas vertybes”.

Viena akim žiūrėdamas sausio 13 d. šv. Mišių transliaciją negalėjau atsiginti panašumo į partinius tarybinius susirinkimus. Tik vietoj plojimų - žegnonės. Ir tas pseudobarokinis akių vartymas - kaip Seimo salėje per Vyriausybės valandą - ar tik ne mane TV kamera rodo Lietuvai?

Sutikite - sau patiems meluoti yra keisčiausia melo forma.

Rodyk draugams

Neseniai Seime vykusioje konferencijoje apie krizę ir būdus kovoti su jos socialinėmis pasekmėmis buvo pateikta  įdomių skaičių. Vienas jų - nepaisant mažėjančio bendro vartojimo, sunkmečiu išlaidos alkoholiui kaime padidėjo 25%, o mieste - 12%.

Reikia pridurti - ir nepaisant draudimų alkoholiu prekiauti nuo 22.00 iki 8.00. Akivaizdžiai pasitvirtina tai, kad žmonės svaiginasi bandydami rasti išeitį, ”pabėgti” nuo užgriuvusių problemų. Girtavimas dažniau yra problemų pasekmė, nei priežastis.

Tačiau karingiesiems blaivintojams regis nerūpi alkoholio paklausos paskatai. Tikimasi, kad alkoholiką į protą atves perskaitytas tekstas apie riziką šeimos ir visuomenės gerovei. Draudimų ir ribojimų rezultatai kol kas - tik augantys verslininkų nuostoliai. Verslo sėkmė ar nesėkmės labiau nei kas kitas įtakoja tą taip trokštamą visuomenės gerovę.  

Nepaisant Matulo ir kompanijos “teisingo” požiūrio, gyvenimas teka savo vaga. Ar yra žinoma, kokiame tiksliai segmente išaugo alkoholio vartojimas? Ar geria vadovai, vadybininkai, ar biudžetininkai, vairuotojai, daktarai ar žemdirbiai? Vyrai ar moterys, jauni ar seni? Turintys vidutines pajamas, gaunantys minimumą ar algą pasiimantys vokeliuose? Kiek gėrimas susijęs su darbo stažu, profesija, rizika netekti darbo, ar darbo praradimu? Kokį alkoholį imta gerti labiau? Kažkaip netenka girdėti tokio pobūdžio analize grįstų siūlymų riboti prekybą alkoholiu ar jo vartojimą. Gal tiesiog prasprūdo pro akis?

Jei noriu gerti, o neleidžia nusipirkti parduotuvėje - pirksiu iš “načnyko“, taksisto ar bobulės. Žinodamas, kad negalima bet kada nusipirkti, užsipirksiu su kaupu avansu. O kai yra namuose, tai kodėl neatkimšus… Visame kame svarbu suvokti paskatus, ir tik tada projektuoti trokštamų elgsenos pokyčių motyvatorius.

Bet matyt teisus koks nors A.Bosas viešai įtarinėdamas, kad seimūnai pirmiausia dirba dėl efekto elektoratui, o ne siekdami išspręsti problemas. Numatomas draudimas prekiauti alumi kioskeliuose juk vargu ar sukels šio gėrimo suvartojimo susitraukimą. Klausimas - ar būsimos pasekmės (tikėtinas dalies kioskelių užsidarymas ir juose dirbančių moterėlių pastatymas eilę prie išmokų darbo biržose) tikrai rūpi suvaržymų iniciatoriams? Ar ne per brangi pataikavimo uoliai balsuojančioms davatkėlėms kaina?    

Praeidamas pro minimus kioskelius pastebėjau, kad su apdainuotu avietinio aromato kosmetiniu spiritu sėkmingai konkuruoja burnos skalavimo skystis. Ketinimai padidinti akcizą langų valikliui ir kitiems surogatams ir taip neva sumažinti jų vidinį vartojimą kelia graudžią šypseną. Tauta gi išradinga - net uždaryti už grotų piliečiai sugeba prasimanyti svaigalų. Prohibicionistinė politika tik dar labiau kriminalizuoja paklausių svaigalų rinką, kelia papildomas sveikatos priežiūros, socialines, ekonomines problemas, sunkina ir brangina išaiškinamąjį ir prevencinį darbą.

Tačiau vertinant realius valdžios darbus (pvz. žabojant prekybą narkotikais tabore) susidaro įspūdis, kad de facto atsakingiems žmonėms valdžioje aišku, kad vyrai gėrė vyrai gers, ir kad su tuo mažai ką padarysi - tad belieka rengti parodomąsias akcijas imituojant kovą su devyngalviu slibinu. Juk publikai nelabai svarbu, kad šnekos apie pedofiliją ir sociopatą DK pačios pedofilijos problemos nesprendžia - publikai pakanka patrauklaus, jaudinančio trilerio. 

Manding visokių paskutinių kryžkelių ar klausimų, be grimo ar abipus sienos žiūrėjimas galėtų būti pripažintas svaiginimusi bėgant tuo tikrovės, kuris ne mažiau kenksmingas šeimos ir ypač visuomenės gerovei, nei žolės pūtimas. Matului norisi priminti senųjų posakį - vyne teisybė. Į sveikatą!

Rodyk draugams

Ketinau užbėgti į svečius pas mamą, tad sustojau Čiurlionio g. Maximoje (buv. “Sigutė”) nupirkti ko nors prie arbatos. Vaikystės sentimentu skeliančioje parduotuvėje šiandien nemažai studenčiokų (arti VU gamtos ir Medicinos fak-ai) ir viena kita pagyvenusi ponia.

Dar kartą įsitikinau, kad tekstų apie išmetamą maistą komentatorių replikos apie tai, kad neįmanoma pigiai valgyti, nėra taiklios - 0,9 l maišelis “Kelmės” pieno - 1,09 Lt, “Gudobelės” batonas “Bitinėlis” - 0,99 Lt. Užmetęs akį, šias populiarias prekes mačiau ne vieno prie kasų stovinčio pirkėjo krepšelyje.

Studentai akivaizdžiai nedaug perka (ir valgo) - turbūt todėl nesiskundžia ansvoriu. Štai pastebiu, kad prie kasos atsistojęs vaikinukas paskutinę akimirką nusprendė nuo lentynos pastverti butelį vyno - juk studentas ne piemuo. Pavymiui jam pavarčiusi butelaitį baltojo įsidėjo į kraitelę ir garbaus amžiaus ponia.

Dirsteliu į kainas - vynas tuoj kainuos kaip alus! 0,7 l Kagoro - 5,99 lt, Liebfraumilch - 6,99; litrinis tetrapakas Sangrijos - 5,99 Lt. Panašiai kaštuoja ir pigiausia šampė. Tikrai kad apie mažą kainą pagalvota :) Įdomu, kad Maxima į akcijos “Renkuosi pats -15%” įtraukė spirituotą vyną “Pirklių” (jaunystėje teko panašaus “rašalo” ragauti, “ačiū” Andropovui) - o gal čia koks sąmojingas akcijos TV reklamą matęs studentas perstūmė akcijos ženklelį? Antraip kovos su žalingais įpročiais flagmanas A.Veryga turbūt apkaltintų Maximą siekiu pigiu ir stipriu gėralu nugirdyti labiausiai pažeidžiamus/mažiausiai sąmoningus piliečius.

Vienok daugiabučių kiemai nukloti ne vaisiuko tara, o tuščiais avietinio skonio (SIC!) kosmetinio spirito flakonėliais. Įdomu būtų sužinoti šios švaros prekės pardavimų apimtis… Tikras sunkmečio gėrimas! - 3,30 Lt kainuojantis patogios vartoti talpos (195 ml) longdrinkas spaudos kioskuose neretai “išstatytas” matomiausioje vietoje. Yra paklausa, yra ir pasiūla.

Tad reikia pasidžiaugti, kad sunkmečiu didelėm pajamom pasigirti negalintys piliečiai visgi gali sau leisti vartoti ne rašalą, babatuką ar losjoną, bet sąlyginai pakenčiamos kokybės gėrimus.

Rodyk draugams