BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Filantropijos baruose besidarbuojantys sykį ir visiems laikams turėtų liautis vartoti šiuos penkis ydingus kalbos darinius:

5. Nevalstybinės organizacijos. Nors kalbos prievaizdai sako, kad sąvoka “nevalstybinė” yra tikslesnė nei “nevyriausybinė”, reikia atsižvelgti į tai, kad bendrinis visuomenines ne pelno organizacijas apibūdinantis terminas “nevyriausybinės organizacijos” sėkmingai prigijo ir įsišaknijo tiek teisės ir administracinių aktų terminijoje, tiek žiniasklaidoje ar bendrinėje kalboje. Suprasdamas visus prasto vertinio iš anglų kalbos (o ir 1945 m. nukaldinto originalo) netobulumus nesiplėtodamas teigiu, kad “nevalstybinės” yra dar didesnis blogis. UABus turėtumėme priskirti nevalstybinėms organizacijoms irgi?

4. Visuomenininkai ir pilietininkai. Jei galvoje neturimos egzaltuotos megztosios beretės, kreidelėmis už tiesą kovojantys patvoriniai ar Sąjūdžio 3.0 fosilijos, nevyriausybinių organizacijų vadovų ar aktyvistų nederėtų vadinti tokiais žodžiais. Nežinau, kaip jums, bet man tas terminas skamba atlaidžiai-pašiepiančiai - kokie-tai rimtais darbais neužsiimantys skandalistai prieplaukos. D.Kuolio ir V.Muntiano galutinai diskredituotos etiketės.

3. Savanorystė, savanoriauti. Savanoriškai be atlygio dirbantys savanoriai - svarbų indėlį į visuomenės problemų sprendimą įnešantys piliečiai ir pilietės, jiems pagarba ir saliutas. Jie be atlygio dažniausiai dirba ne todėl, kad apmokamo darbo neranda. JAV skaičiuojama, kad savanorių indėlis į ekonomiką per metus siekia 171 milijardą dolerių. Žodis savanorystė man skamba kaip ilgasijonių davatkų ar supermamulių pasilakstymai arba nesusitupėjusio jaunimėlio savęs paieškos gyvenime (net jei dalis savanorių turi šią motyvaciją, ji nėra generalinė). Savanoriauti man skamba kaip vagiliauti, obuoliauti, išdykauti ar svetimoteriauti - daryti kažką keisto, sezoniško ar tokio, kuo nelabai norėtųs pasigirti. Aš neteisus?

2. Nepelno siekiančios organizacijos. Loginė klaida - nėra tokio dalyko, kaip nepelnas (ar “ne pelnas”), juo labiau negalima jo siekti. Ne ką geriau sakyti, kad organizacijos yra “pelno nesiekiančios” - turėtum būti apskritas kvailys, jie dirbdamas aktyviai siektum negauti pelno - tikriausiai tuomet trokštum turėti jei ne nuostolį, tai apskritą nulį. “Ne pelno siekiančiomis” visuomenines organizacijas manding dažniausiai labiausiai mėgsta vadinti finansininkai, buhalteriai ir ekonomistai (tie patys, kur sako “pinigėliai” ir neteisingai kirčiuoja žodį káina etc.) Ne pelno organizacijos (angl. not-for-profit, non profit organisations) pelną gauti gali, ir sveikintina jei dirba pelningai - tačiau pelno neskirsto savo dalininkams, o naudoja savo įstatuose numatytiems visuomenei naudingiems tikslams siekti.

1. Visuomeniniais pagrindais. A.Brazausko ir B.Bradausko žodyno reliktas. Prieš akis iškyla 7 dešimtmečio klasikinės tarybinės komedijos “Tarnybinis romanas” personažas Šuročka iš buhalterijos, iš bendradarbių “visuomeniniais pagrindais” renkanti po 50 kapeikų tai kieno nors laidotuvėms, tai gimtadieniui. Kaip čia neprisiminti DOSAAFo markučių po 2 kap., kurias savanoriškai-privesrtinai pirko spaliukai ir pionieriai. Žodžiu, palikime tą rusų kalbos vertinį istorijai kaip graudžiai juokingą prisiminimą epochos, kurioje visuomeninės organizacijos tebuvo valdžios muliažas, fake’as.

Ką nors praleidau? ;)

Rodyk draugams

Vakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje svarstėme naujus 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos finansavimo prioritetus. Ministerija siūlo nemažai (šimtus milijonų Lt) skirti bendruomenėms, kurias norėtų įgalinti svariau prisidėti prie žmonių problemų sprendimo pažeme.

Šiandien buvau trumpam užsukęs į Šnipiškėse biurą turintį „Maisto banką” - per visą kiemą išsirikiavusi eilė žmonių laukia, kada prasidės ES paramos maistu dalybos - duos ne tik miltų, kruopų ir makaronų, bet ir cukraus bei aliejaus. Liūdni, suvargę žmonės. Kam jie rūpi, kuriai Vilniaus bendruomenei?

Pėsčiomis eidamas palei penkiaaukščius skaičiuoju po balkonais įsikūrusias benamių kolonijas. Seniai įdienojo, o štai sėdi sutūpę penkiese. Kvepia kaip tarybinėje kirpykloje. Tolėliau apsiklojęs guli barzdotas vyras. Galiu tik spėlioti, koks jausmas gulėti ant kartono darganotą rudens dieną, apsisiautus keliomis palaikėmis antklodėmis.

Greta - kaimynų puoselėjami darželiai, dailiai apkarpyti medeliai, užsėta veja. Priešais - nutriesta tvora. Atsiprašau už vaizdinį, bet matyti, kad žmogaus tuštintasi stovint, ir ne kartą (Jėzau, ką jie valgo!?).

Už poros žingsnių - šiukšlių kalneliu pavirtusi specializuota dėžė šunų išmatoms. Šalia - verslo centras, kuriame įsikūrusi kredito unija ir šviesiais langais masinančios parduotuvės bei grožio salonai. Šalia - XIX a. menantys trobesiai su daržais, vandens kolonėle, malkų sandėliu paverstu žiguliuku ir nusenusiomis obelimis.

Tikiu, kad ne vienam penkiaaukščio gyventojui šie vaizdai yra gerai matomi pro langus ar pareinant namo iš darbo. Ar kas nors imsis asmeninės iniciatyvos padėti, susitvarkyti? Kaip rastis tai bendruomeninei iniciatyvai? Anksčiau buvo apylinkės įgaliotinis, namų valdyba, moterų komitetai, kiemsargiai. Dabar nesuprasi, kas kam priklauso ką daryti.

Dezorganizacija, dezorientacija. Sutikęs laiptinėje žmogų nežinau, sveikintis ar ne - daugelio kaimynų nuomininkų nespėjame pažinti, vieni atsikrausto, kiti išvažiuoja. Grįžęs penkiaaukštin užsidarai savo pasaulyje, užtrauktos užuolaidos ir atidaryti TV ir kompiuterio ekranai padeda akimoju pamiršti aplink supantį nemalonų pasaulį. Nesunku viens-du nusikelti ten, kur norisi - į Facebook‘ą ar į Akropolį. Tokiame atomizuotame, urbanizuotame, globalizuotame pasaulyje kokios dar gali būti bendruomenės?

Už poros namų buv. „Šatrijoje” sėdi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aukštąjį turinčioms krakmolytomis apykaklėmis besidabinančioms moterims ne fasonas eiti gatvėn iš skurdo vaduoti varguolių. Menka alga nemotyvuoja, viršininkai neliepia, o ir toli jie. Apačioje pirmame aukšte - vaikų ir jaunimo klubas. Du trečdalius dienos jis tuščias, palangės pavirtę vietos pijokų suoleliais, nutryptas gazonas prispjaudytas saulėgrąžų lukštų ir nuorūkų.

Gal čia galėtų įsikurti naujos mados bendruomenės centras? Kur kvalifikuotų specialistų komanda su savanoriais kilometro dviejų spinduliu imtųsi spręsti visas akivaizdžiai akis badančias socialines, aplinkos, saugumo, kultūros ir laisvalaikio organizavimo problemas?

Tuoj pat išgirsime - pinigų nėra, patalpų nėra, papildomų žmonių nėra, o turimi nei kvalifikuoti, nei motyvuoti. Sakysite - tai imkime ir perkvalifikuokime tuos žmones? Atleiskime senus, į jų vietą priimkime motyvuotus, išsimokslinusius? Atimkime neefektyviai naudojamas patalpas, pertvarkykime į bendruomenės centrą?

Laukite gynybos iš socialistinių ir populistinių profsąjungų ir partijų. Jų protegavimo dėka ginami „silpnieji” neefektyvūs darbuotojai, stabdomos permainas, konservuojamas status quo. Pinigai išleidžiami, bet naudos sukuriama nepakankamai, nepatenkinamai. Todėl naujų pinigų neatsiranda, sukasi ydingas ratas.

Tad ar ne geriau būtų nebesikabinti į romantines liaudės švietėjų iliuzijas, kad atsiras mistinės bendruomenės, kurių seniūnaičiai ar bendruomenių centrų aktyvistai iškuops mikrorajono problemas? Gal geriau investuokime į mobilias, specializuotas, kvalifikuotas ir motyvuotas komandas, kurioms duokime šias užduotis. Nustatykime laiko tarpą, nurodykime būtinus pasiekti rodiklius, ir skirkime reikiamus pinigus, neprašydami kas mėnesį teikti smulkių ataskaitų ir pieštukus pirkti viešaisiais pirkimais.

Tai gali būti vadinama socialiniu investavimu. Arba vietos bendruomenės problemų sprendimo paslaugos pirkimu, socialinės problemos vs. socialinės įstaigos biudžetu. Štai gal tada atsirastų paskatas stipriems paslaugų tiekėjams jungtis į konsorciumus, vykdyti bendrą veiklą ir operatyviai siekti konkrečių rezultatų, užuot meškeriojus pavienius grantus ir metai iš metų dūsavus, kad niekas nesikeičia ir nieko negalime padaryti.

Jei visos stiprios socialinės organizacijos turėtume tokią bendrą viziją, priverstume politikus ją realizuoti - nes juk galiausiai jie disponuoja mūsų pinigais. Ir tų daugiabučių gyventojų, kurie pavieniui nesusimotyvuoja pasirūpinti po jų balkonais miegančiais ir tvoras po langais nutriedžiančiais benamiais.

Rodyk draugams

Kaip žadėjome, Pasaulinės maisto dienos išvakarėse surengėme vakarienę labdaros valgykloje “Ekklesia”.

Labdaros valgykloje pasisvečiuoti iš miesto suvažiavo dvi dešimtys draugų ir artimųjų.

Kaip paprastai, ne viskas klojosi taip, kaip sumanyta. Ryte teko vežtis papildomus šildytuvus - antraip spustelėjus šaltukui būtų tekę sėdėti apsirėdžius. Sename pastate streikavo elektros sistema - sudegė blenderis, kibirkščiavo senos rozetės.

Tačiau liūdniausia, kad labiausiai laukti svečiai - nuolatiniai valgyklos lankytojai - pasikuklino prisidėti prie miestelėnų draugijos. Pora užėjusių moteriškių nepasidavė įkalbamos ir liko talkinti virtuvėje. Vėliau apie tai kalbėjomės, kad skurdas užverčia psichologinį krūvį - žmonės drovisi dalintis buvusiais išgyvenimais, sunkiai auginasi prarastą savivertę, vengia “normalios” draugijos.

Sugužėjusius svečius kalbindami vaišinomės “firmine” namine “Maisto banko” gira. Valgyklos įkūrėja Larisa tesėjo pažadą ir iš ūkininko dovanoto moliūgo pagamino puikią sriubą - turėsime gauti ir paviešinti tą receptą. Puikių vertinimų sulaukė jos ruoštas aštrus baklažanų užkandis bei kiaulienos kepsneliai. Vakarą vainikavo kepti antaniniai obuoliai su vanilės užpilu, tortas su kava.

Labdaros įstaigoje vakarieniavo ne tik “usual suspects” “Maisto banko” žmonės bei jų artimieji. Savo dėmesiu “Ekklesia” pagerbė Vilniaus m. savivaldybės Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Juras Požėla, A.Kubiliaus patarėjas Ignas Brazauskas, Seimo nario Artūro Meliano komandos žmonės. Svečiai ne tik domėjosi valgyklos istorija, maitinimo sąlygomis ir kainomis, lygino su kitomis valgyklomis, bet ir gyvai aptarinėjo socialines ir politines aktualijas ar tiesiog mėgavosi pašnekesiu su senai matytais draugais.

Tarp stalų paleidome cirkuliuoti mandarinų spalvos sąsiuvinį, kuriame renginio dalyviai galėjo užrašyti linkėjimus ar priesakus kovoti su skurdu. Pacituosiu tik vieną: “Geri darbai ir puikios idėjos padaro žmones laimingus. Geras pavyzdys užkrečia. Stebuklai esti paprastumu. Taigi ačiū už tai, kad esate ir visa tai darote, nes tai - reikalinga ir svarbu. Ačiū, mielieji - ilgų šios iniciatyvos metų!”

Išeidami svečiai nepamiršo atsidėkoti - nepasiturinčių maitinimui paaukota ir per portalą aukok.lt pervesta 700 Lt. Dažnas žadėjo kitąmet būtinai pakartoti šį įsimintiną pokylį. Tad džiaugiamės ir konstatuojame, kad pirmasis blynas gavosi visai vykęs ;)

Žemai lenkiuosi draugams, bičiuliams ir giminiečiams, šeštadienio vakarą nepasididžiavusiems ir užsukusiems į miesto pakraštyje kukliai triūsiančią labdaros valgyklą. Dėkojame už smagią kompaniją ir dosnią paramą ;) O labiausiai dėkoju “Ekklesia” varikliui Larisai ir jos talkininkėms, rodančioms pavyzdį, kad socialinė parama varguoliams gali būti jautri, efektyvi ir kokybiška. AČIŪ LABAI!

Rodyk draugams

Vakar Seimas po pateikimo pritarė Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymo projektui, kuris bus svarstomas skubos tvarka.

Šis projektas išplaukia iš 2010 m. sausy Vyriausybės patvirtintos Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcijos, kurią rengė buvusios SADM viceministrės ir ex A.Kubiliaus patarėjos S.A.Kondratas vadovaujama ir skubinama Nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimo komisija. Telieka pridurti, kad tai de facto politinio pasitikėjimo organas, tvirtinant personalią sudėtį sudaromas ne kokiu ex officio principu, o iš politiškai (šiuo atveju SADM valdantiems konservatoriams) parankių ir angažuotų asmenų.

S.Kondratas moto - ankstesnės vyriausybės ir komisijos š*dą malė; gi mes konservatoriai žinom ką darysim, ir tuoj greitai rezultatą duosim. Prisiminkime Kubiliaus valdymo pradžioje (kopijuojant britų “Big Society” kampaniją?) gana karštligiškas pastangas megzti “dialogą su Lietuva“, siekti visuomeninio susitarimo, stiprinti bendruomenes etc. To pasekoje fiasko pasibaigę konsultaciniai renginiai ir pasitarimai, šališka ir neveiksni R.Dagio pasididžiavimas Socialinių reikalų taryba, SADM Bendruomenių reikalų skyrius, S.Kondratas iniciatyva perėmęs iš VRM nevyriausybinių organizacijų sektoriaus politikos formavimo funkcijas. 

Toptelėjo - sutapimas ar ne, bet Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymą paprašiusio skubos tvarka svarstyti jaunojo Seimo konservatoriaus krikdemo P.Saudargo pati MIlda darbuojasi Bendruomenių reikalų skyriuje, faktiškai atsakingame už NVO politikos formavimą iir įgyvendinimą. 

Kaip ten bebūtų, bet iš skuboto noro duoti NVO sektoriui greitą ir gražų rezultatą pavyko sukurti pusiau skustą, pusiau luptą įstatymo projektą, galintį gerokai sukomplikuoti nevyriausybinių organizacijų gyvenimą. Su visa pagarba prie projekto dirbusiems - bet būkim biedni, bet teisingi… Formaliai šį įstatymą teikiantis ministras R.Šimašius susaistytas NVO plėtros koncepcijos priemonių plano įpareigojimu, tikriausiai dėjo parašą pasitikėdamas pavaldiniais. Skubotą bandymą prakišti broką vertinu kaip politinės konjunktūros grimasą, nei objektyvia negalia kokybiškai spręsti problemas, nesukeliant dar didesnių.  

Tai kame gi problema, klausiate? Reikalas tas, kad šis įstatymo projektas nesuponuoja naujų nevyriausybinių organizacijų finansavimo instrumentų, jo apimčių padidėjimo, nesudaro lengvesnių ir paprastesnių galimybių nevyriausybinėms organizacijoms to finansavimo siekti ir gauti. Vietoj to, įstatymo projektas atneš dar daugiau painiavos nei turime lig šiol, prideda naujų biurokratinių procedūrų ir užkrauna papildomą administravimo naštą tiek nevyriausybininkams, tiek ir asignavimų valdytojams.

Pirmiausiai, nuo ko pradeda šio įstatymo iniciatoriai - neva reikia įstatymu įtvirtinto nevyriausybinių organizacijų apibrėžimo. Nes be jo finansinės paramos teikėjai esą negali atskirti, kuri organizacija tikrai nevyriausybinė, o kuri šiaip. Čia dažniausiai prisimenama kreivai išdalinta norvegų ir EEE parama. Dar sakoma, kad gyvulių augintojų, sodininkų ar bankininkų asociacijos nėra tikros nevyriausybinės organizacijos, ir jų iš biudžeto remti nereikėtų. Arba - kad neįmanoma atskirti, kurios viešosios įstaigos yra nevyriausybinės, o kurios valstybinės.

Tačiau įstatymo projekte pateikti NVO, viešosios ir grupinės naudos NVO apibrėžimai neišspręs šių problemų. [Jau nė nekalbu apie tai, kad jis nebus taikomas užsienio paramai - norvegams, šveicarams etc.] Įstatymas nepateikia liniuotės, galinčios surūšiuoti į tikras ir netikras NVO, geras ir geresnes. O jei įstatymas taip-arba-ne principu nenustato, kurios yra nevyriausybinės, o kurios nėra - koks yra tokio nustatymo būdas, mechanizmas? 

Citata: Nevyriausybinė organizacija - nuo valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų nepriklausomas laisvai susivienijęs visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno ar politinės valdžios siekimas arba vien tik religinio kulto poreikių tenkinimas. Klausimas: ką pvz. reiškia nepriklausomas? Jei didesnę dalį savo finansavimo gauna iš valstybinės kilmės šaltinio - priklausomas, ar ne? Juk mažoms organizacijoms užtenka vienos paramos sutarties, kad tokiu būdu persverti priklausomybės svarstykles.

Panašų klausimą galima kelti ir dėl “laisvai susivienijusios” - ar tai reiškia, kad nariu ar dalyviu gali tapti bet kas? O kaip su “politinės valdžios siekimu” po to, kai asociacijoms, bendruomenėms leista kelti kandidatus savivaldos rinkimuose? Kaip su “pelno siekimo tikslu“ - ar galima gauti pelno, jo nesiekiant?

Pripažinkime - panašūs NVO apibrėžimai sociologų ir politologų yra seniai naudojami siekiant apibūdinti aibę juridinių asmenų, apibrėžti juos vienijančius požymius. Kiekvienas apibūdintas šis požymis (savanoriškumas, nepriklausomybė, ne pelno, viešosios naudos) paprastai yra plačiau išaiškinamas ar pakomentuojamas, mat jie nėra savaime suprantami. Dėl šių definicijų kartkartėmis pasiginčijama, bet nuo to bendra samprata ”kas yra NVO” nesikeičia. Tuo tarpu įstatyme dviprasmybių, galimybių skirtingai interpretuoti juk būti neturėtų. Nes kas bus ginčų arbitras? Kiek ir kam kainuos tų ginčų nagrinėjimas?

Kita iliustruojanti įstatymo projekto citata: Valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime. Ar tik čia nekalbama apie viešąsias įstaigas (VšĮ) ir fondus? Juk asociacijos dalyvių neturi? Įstatymo leidėjai ignoruoja faktą, kad VšĮ dalininkais ar steigėjais valstybės ar savivaldybių institucijos tampa tada, kad iškyla poreikis suteikti panaudą. Kodėl tik 2 dalyvius turinčios ir iš biudžeto paramą norinčios gauti VšĮ dabar turės ieškoti trečio? Kiek darbo valandų, dienų ir litų tai kainuos? Galiausiai - kam to reikia? Nejaugi tikima, kad dalininkų susirinkimuose sprendžiasi svarbiausi veiklos, finansavimo panaudjimo klausimai? Ir - kodėl 1/3, o ne 2/5, 3/7, 50%+1 ir t.t.?

Bet svarbiausias klausimas - o kaip NVO apibrėžimas yra susijęs su NVO finansavimu? Juk Europos Sąjunga teikdama finansavimą seniausiai liovėsi pozityviai diskriminuoti nevyriausybines organizacijas. ES finansavimas yra programinis, žiūrima į siūlomo projekto vertę ir naudą, o ne į tai, kokios rūšies asmuo jį teikia. Įstatymo rengėjai matyt tiki, kad nevyriausybinė organizacija yra it garantuotos kokybės ženklas, sudarantis prielaidas labiau pasitikėti jomis nei kuo kitu (pvz. biudžetinėmis įstaigomis). Taip, tiesa, nustatoma, kada kreiptis gali viešosios naudos juridiniai asmenys, o kada ir verslas, tačiau paprasta NVO gali ir turi teikti siūlymus konkuruodami su valstybinėmis institucijomis.

Galiausiai žinome, kad finansavimas skiriamas atsižvelgiant į realius pareiškėjo gebėjimus, pasiektus rezultatus, o ne įstatų ar protokolų raidę. Tai lemia gera vadyba ir geri viešieji ryšiai. Ir priešingai, įstatų ir protokolų formalumai naudojami siekiant dirbtinai sumažinti ar padidinti galimybes vienai ar kitai grupei paramą gauti. Daugelis konkursuose dalyvaujančių NVO tą puikiai žino ir tikriausiai nesidžiaugs dar vieno atsijojimo kriterijaus atsiradimu. Taip, norintys juosapeiti apeis - persiregistruos, pakeis/papildys įstatus - prisitaikys. Tačiau ar tikrai to - naujo biurokratinių kliūčių ruožo - siekia įstatymo kūrėjai? 

Jei jau teigiame, kad mūsuose NVO yra per silpnos konkuruoti su biudžetininkais - tai sukurkime NVO stiprinimo finansinius instrumentus - įpareigokime Vyriausybę ar ministerijas kasmet skirti x mln. LTL (ar % nuo savo asignavimų) nevyriausybinėms - tada bus prasmė jas apibrėžti. Tik paprastai tokiais atvejais apibrėžimas konstruojamas išvardijant juridinių asmenų rūšis, reikalui esant pridedant vieną ar kitą papildomą apribojimą (pvz., - tik tos VšĮ, kurių dalyviais nėra biudžetinės įstaigos, ar pan.). Arba - nustatykime prievolę vertinti automatiškai biudžetininkams teikiamą finansavimą, nustatykime būdus, kaip periodiškai įsileisti NVO į viešųjų paslaugų rinką. Betgi ne - įstatymas viešiesiems pirkimams netaikomas. Įstatyme fiksuojama, kad asignavimų valdytojai GALI REMTI nevyriausybines organizacijas, remdamiesi kolegialių organų rekomandacinio pobūdžio nutarimais. Bet gali ir neremti - ir tie, kurie nerėmė ir remti nenori, prievolės remti neturės. O šnekos apie tai, jog neremia, nes neturi NVO apibrėžimo, neturi pagrindo.   

Toliau. Skirstymo į viešosios ir grupinės naudos organizacijas problemos visiškai akivaizdžios, jas užfiksavo ir Seimo Teisės departamento išvada. Panašu tikslą atskirti “geras ir negeras NVO” turėjo ir A.Šemetos laikų Finansų ministerija. Todėl turime Paramos gavėjos statusą - realiai dar vieną bevertį popierių, kuriam pagaminti tuščiai leidžiami pinigai ir laikas. Ar per tiek metų buvo nors vienas kartas, kai paramos gavėjo statusas kam nors nebuvo suteiktas, ar atimtas? Vadinasi, faktiškai valstybei nėra reikalo su tuo statusu vargti.

Vertinant grupinės ir viešosios naudos organizacijos definicijas (įstatymo projekto 2 str.), kyla keli klausimai - kas ir kaip nustatys, kurie organizacijos tikslai yra pagrindiniai? Kaip nustatyti, ar organizacija tenkina specifinius savo narių interesus, ar teikia naudą visuomenės daliai? Pavyzdžiui - viena garsiausių NVO, Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis” - viešosios ar grupinės naudos NVO? 

Taigi - koks testas čia bus aplikuojamas? Jei bus tikrinamos formuluotės įstatuose ar ataskaitose, tokie “barjerai” bus lengvai apeinami. Jei nustatyti negalima automatiškai - ar reikės kurti atskirą komisiją ar kitą organą? Kiek laiko atimtų išnagrinėti 15 tūkstančių NVO popierius atsijojant viešosios ir grupinės naudos organizacijas?

Ir - ar skirstymas į viešosios ir grupinės naudos organizacijas liečia tik narystės pagrindu veikiančias NVO? O kaip bus su narių neturičiomis VšĮ ir fondais - jiems grupinės naudos organizacijos apibrėžimas nebus taikomas? 

Atsakymas turėtų būti paprastas - spręsti įmanoma tik vertinant konkrečias veiklas ir projektų paraiškas; konkretikos neįvertinus a priori neįmanoma atsakyti, yra ta ar kita organizacija X ar Y, ar nėra, Tai padaryti gali komisija ar departamentas, audituodams realios veiklos patirtas išlaidas jas priskiriant plačios visuomenės ar specifiniams “narių” poreikiams tenkinti. Abejoju, ar įstatymo rengėjai turėjo omenyje tokių naujų kontrolės institucijų kūrimą.

Mano verdiktas būtų toks - kadangi nėra nei vieno ir tikslaus NVO, viešosios ir grupinės naudos apibrėžimo, ir remiantis prielaida, kad jų buvimas/nebuvimas nedaro žymesnės įtakos skiriant finansavimą NVO projektams (nebent kas pateiks tvirtų ir konkrečių priešingo įrodymų) - NVO, viešiosios ir grupinės naudos apibrėžimus iš įstatymo projekto mesti lauk. Vietoj to a) Teisingumo ministerijos puslapyje pateikti išaisškinimą, kuriuo turėtų vadovautis tie, kam neaišku; b) peržiūrėti ir koreguoti paramos statuso suteikimo procedūras; tam būtina pagrįstai išsiaiškinti, kokiems tiksliai fenomenams norima užkirsti kelią, nes dabar panašu klaidžiojama prielaidų rūke. 

[Atsiprašau už ilgą tekstą, bet dar reikia tęsti]. Keliama problema, kad trūksta savotiško valstybinio NVO finansavimo standarto. Jį esą sukurs šis įstatymas - tiksliau, iš jo išplaukiantis įpareigojimas valstybės institucijai parengti Vyriausybės patvirtintas rekomendacijas dėl Finansavimo teikimo ir lėšų administravimo tvarkos. Taigi dabar perkame katiną maiše. Kuo tokie pirkimai baigiasi, žinome ir paramos gavėjo statuso istorijos. 

Tiesa - o kas trukdė/trukdo Vyriausybei tas rekomendacijas parengti be šio įstatymo? Veikiausia tai, kad abejotina šitokio darbo nauda lyginant su darbo sąnaudomis. NVO lobistams atrodo, kad įstatymas it kokia burtų lazdelė privers ministerijas susiderinti NVO rėmimo standartą. Tik tegul vėliau lobistai nepyksta, kai tas standartas bus panašus į struktūrinių ar norvegų paramos reikalavimų talmudą - ir bus taikomas tiek remiant jaunimo, neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių organizacijų projektus, taikomas ne tik Vilniaus ar Kauno, bet ir Pagėgių ir Kalvarijų savivaldybėse. O juk nevyriausybininkai ko gero labiau svajoja apie supaprastinimą, palengvinimą, popierizmo mažinimą.

Kiekvienas asignavimų valdytojas (ir Pagėgių savivaldybė, ir Ryšių reguliavimo ar Augalų apsaugos tarnybos, ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, ir Debeikių seniūnija? (sako, visos seniūnijos tuoj valdys savo asignavimus)) turės sudaryti konsultacinę ir vertinimo tarybą. Kuri rekomenduos, kurią NVO remti, kurią ne. Į ją skirs (NB!) savo srityje veikiančių (NB!) NVO atstovus. Tvirtins nuostatus, atlyginimo už darbą tvarką. Sakykite, ar aš čia vienas matau problema? Institucijos privalės atlikti formalius veiksmus net neturėdamos realaus poreikio - kam to reikia? Kas iš tokų iš viršaus nuleistų nurodymų gaunasi, prisiminkime seniūnaitijų kūrimąsi arba socialinių paslaugų planų rengimą savivaldybėse. Tikėkime, kad asignavimų valdytojus kontroliuojančioms institucijoms patiks nauja užduotis tikrinti, kaip vykdoma šis įstatymo imperatyvas. Tikėkime, kad nevyriausybininkai bus patenkinti skirtais atstovais iš jų rekomendacijų įgyvendinimu. Bet aš abejoju, kad įstatymas suteikia daugiau garantijų ir saugiklių, kad dėl šios naujos normos valstybės parama bus teikiama “tiems, kam iš tikrųjų reikia”, neliks nepatenkintųjų ir diskriminuojamųjų. 

Kokia išeitis? - ogi didinti sprendimų priėmimo objektyvumą, skaidrumą, nešališkumą. Uždėti prievolę ne steigti komisijas, o skiriant pinigus užtikrinti, kad sprendimai priimami pagrįstai, skaidriai, nediskriminuojant. Tą galima pasiekti matematizuojant vertinimo balus, sudarant galimybes kvestionuoti ir ginčyti nustatytus paramos teikimo kriterijus, į vertinimo procesus privalomi įtraukti nepriklausomus arba silpnosios šalies interesus atstovaujančius ekspertus. Pagalvoti apie paprastas arbitražo galimybes - nešališko pakartotinio vertinimo. Galbūt kai ką iš šito įmanoma įkelti į įstatymą, bet aplamai tai yra gero viešojo valdymo organizavimo uždavinys. Tereikėtų vyriausybei pavesti tą funkciją kažkuriai iš savo institucijų (VRM? MPT?) ir tinkamai sukontroliuoti.

Dėl NVO teisės gauti finansavimą. Aš visad maniau, kad mūsuose leidžiama viskas, kas nedraudžiama. Tie pavieniai pasakojimai, kad kuri tai savivaldybė neremia NVO, nes jų buhalterei reikia “teisinio pagindo” vertintini kaip išimtinių tuščių nuogąstavimų liudijimai. Sveiko proto žmogus pasiskambintų į kitą, didesnę ar drąsesnę savivaldybę (ministeriją), ir pasiklaustų, kaip teisišką tą sutvarkyti. NVO yra iš biudžeto remiamos 20 metų, tad kam tos kalbos apie teisėtumą…

Kitas klausimas - kad su tuo yra susiję keletas problemų. Vieningo standarto klausimą jau aptarėme. Kitas svarbus - administracinių išlaidų ribojimo klausimas. Vieni asignavimų valdytojai jais laiko bet kokį darbo užmokestį; kiti - tik projekto vadovo, koordinatoriaus D.U.; treti visai nekreipia į tai dėmesio ir t.t.. Dažniausiai 10, 15, 20 ar pan. proc. ribojamas leistinų finansuoti admin. išlaidų dydis. Vienok šitos painiavos įstatymas neliečia. O juk turbūt būtų nesunku sukurti ir į projektą įterpti bendrą taisyklę.

Įstatymo rengėjams nė motais ir kita bėda - kad paramą iš biudžeto NVO gauna jau metams gerokai įpusėjus. Čia būtų galime įpareigoti asignavimų valdytojus iš anksto skelbti konkursus, sudaryti laimėtojų eilę taip, kad vos patvirtinus asignavimus būtų galima sudaryti sutartis. Panaši problema (ir jos sprendimas) susijusi su ilgesnių nei vieneri metai projektų rėmimu, projektų kofinansavimu, dvigubo finansavimo prevencija etc. 

Vietoj to įstatymas (kartais dar ir susiaurindamas) atkartoja tai, kas jau vyksta be šio įstatymo. Daugelis asignavimų valdytojų remia NVO teikiamus projektus, sprendimus remti grindžia savo pasirinktais patvirtintais kriterijus. Natūrau, kad SADM, KM, ŽŪM ir URM taikomi reikalavimai skiriasi, bet principai išlieka tie panašūs. Tai kam juos perrašinėti įstatyme ir dar prisidaryti bėdų universaliai juos taikant. Na kas gali vadovaudamasis vien šiuo įstatymu, o ne pvz. konkretaus projektų paramos konkurso gairėmis, nustatyti, kad projektas yra ”orientuotas į konkrečios problemos sprendimą“? Arba kokie yra pakankami “veiklos vykdymą patvirtinantys dokumentai‘? Prisiminkime - NVO privalomos rengti metų veiklos ataskaitos yra laisvos formos. Formaliai žiūrint, jose įraštas vienas sakinys (pvz. ”buvo surengti teminiai pasitarimai”) gali būti užskaitytas kaip pakankamas veiklos “įrodymas”. Ar tikrai? Nes juk projektų konkursų sąlygos dažniausiai numato daug detalesnius ir konkretesnius reikalavimui paramai gauti, nei bando išvardinti šis įstatymas. Tai arba patvirtinkime bendrą finansavimo taisyklių sąvadą (kokį tai vademecuum), arba palikime valstybės ir savivaldybių institucijoms pačioms spręsti.

Dar keistesnis bandymas - įpareigoti asignavimų valdytojus “teikti pirmenybę” remiant NVO. Leiskite paklausti - kokiu būdu? Kai pateikti du vienodi projektai? Kai prašoma vienoda suma? Kai projektai įvertinus gauna vienodą balų skaičių? Ar gavus prašymą iš NVO reikia laukti, ar neatsiras kiti prašymai, kuriems reikės suteikti pirmenybę? Akivaizdu, kad įstatymo projekto rengėjai nemodeliavo, kaip viena ar kita skubotai sukurpta teisės norma bus įgyvendinama.

Bet suvis blogiausia, kad šalia neapibrėžtos teisės į valdžios paramą rengiamasi NVO apdėti naujomis konkrečiomis pareigomis - pvz. gavus paramą kitamet asignavimų valdytojams per glaustus terminus suteikti informaciją apie remtos veiklos vykdymą. Nenustatant tos teiktinos informacijos apimčių ir formos ir neatsižvelgus į jau taikomu sįpareigojimus atsiskaityti, įstatymas privers NVO kurpti, o asignavimų valdytojus archyvuoti dar vieną mažavertį popierėlį. Juos sudėjus į krūvą nustebtume, kiek miško, laiko ir pinigų išmetame į balą.

Juk NVO jau turi prievoles teikti ataskaitas kontroliuojančioms institucijoms. Paramą teikiančios minsiterijos pačios nustato ataskaitų formas ir pateikimo terminus. Tad ar ne paprasčiau pavesti vinai iš institucijų suteikti prieigą prie šių ataskaitų visiems norintiems, nei reikalauti paštu siuntinėti dar vieną ataskaitą? Juolab kad tarp Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcija ir jos įgyvendinimo priemonių buvo numatyta “sukurti interneto svetainę, kurioje būtų skelbiamos įvairių sričių nevyriausybinių organizacijų finansavimo programos ir viešųjų pirkimų konkursai, jų nuostatai ir rezultatai”.

Tas pats pasakytina apie privalomą auditą. Viena vertus, pačios organizacijos nusprendžia, kiek dažnai joms audituotis veiklas. Auditas kainuoja. Kita vertus, paramą gaunančias NVO gali tikrinti (ir tikrina) valstybės ir savivaldybių kontrolės, VMI inspektoriai, neretai ir paramą teikiančių ar administruojančių institucijų tikrintojai. Tad kodėl lengvabūdiškai užkrauname naują prievolę audituotis. Kas tas audito ataskaitas skaitys, kaip jas naudos? Kodėl to negalima daryti neperkeliant sąnaudų ant NVO pečių?

Galiausiai reikia pasakyti, kad NVO finansavimo problmų sprendimo kontekste daug svarbiau yra spręsti NVO įleidimo į viešųjų paslaugų teikimo rinką, decentraliuoti paslaugas, sukurti realias galimybes konkuruoti su mažiau efektyviais biudžetininkais ir brangesniais verslais. Šio klausimo neišrišus NVO finansavimo byla liks nepabaigta.

Labai ilgas tekstas neilgam įstatymo projektui. Tikiu, kad jis jeis sprendimus priimantiems tinkamai apsispręsti, Ką aš daryčiau - grąžinčiau rengėjui šį įstatymo projektą tobulinti su atitinkamomis pastabomis, įpreigojimu kartu paruošti ir numatytus poįstatyminių teisės aktų projektus.

Ir baigti madą konsultuotis tik su lojaliaisiais - aš save laikau tvirtu šalininku ir kritikuoju siekdamas geriausio rezultato, ne kaišiodamas pagalius į ratus. Kita vertus, pasitarimas Seime parodė, kad panašių pastabų ir nuogąstavimų turi toli gražu ne viena NVO.

Pritariate? Nesutinkate su manim? Savo nuomonę rašykite pas mus Facebook’e  Ačiū Jums! ;)

Rodyk draugams

Taip taip, jau ne vienam tapo įpročiu pavasarį ir rudenį dalyvauti “Maisto banko” akcijoje, kuri vyksta daugelyje Lietuvos miestų Maxima, Rimi, Iki, Prisma, kai kuriose Norfos parduotuvėse.

Kasmet galvoju, ką čia geriau paaukojus - miltų ir aliejaus, ar kruopų bei mėsos konservų? Paskaičiavau, kad daugiau pamaitinti pavyktų pirmu variantu, tik gal ne taip visavertiškai. Ką Jūs patartumėte?

Šiam reikalui paprastai skiriu apie 25 litus. Daug čia, mažai? Jei kiekvienas tiek įnešim į bendrą aruodą, tikrai susidarys milijonas :)

Taigi, tuoj prasidės - penktadienį nuo 15 iki 21, ryt nuo 10 iki 20. Taip kad netrukus ir žygiuosiu. O kaip jūs?

Šeštadienį akcijoje sudalyvaus ir kelios įžymybės. Smalsu būtų pašnekinti visažinį Algimantą Čekuolį ar Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, ką? O gal žodžio kišenėje neieškantį Svarą? Mane suprantama labiausiai intriguoja Oksana Pikul - buvau nustebintas jos visai ne olialialietiško malonaus geranoriškumo ir iškalbos, ir jautrumo socialiniam reikalams. Jei netikite, patys prisijunkite prie Oksanos šeštadienį 18.00 naujai atsidariusioje Minsko IKI - galėsit įsitikinti.

Žodžiu vienu - sudalyvauk, ir draugą paragink ;)

Rodyk draugams

Gavęs kvietimą į Prezidentūroje šiandien vykusį Savanorių forumą nusidyvijau - ką galima forume išdiskutuoti per valandą? Bet ką gali žinoti. Kvietime parašyta tik tiek, kad tai Prezidentės ir nevyriausybinių organizacijų forumas, skirtas savanorystei aptarti. Atsargiai užklausiau Prezidentės patarėjos, ar nieko tokio, jei atlėksiu su dviračiu ir ateisiu džinsuotas su marškinėliais - galima - ir štai jau rišu savo geležinį žirgą Daukanto aikštėj (beje, prie prezidentūros nėra kur parkuoti dviračių).

Apdalinusi nevyriausybinių organizacijų žiedą oficialiais rankų paspaudimais, susodinusi už ovalinio stalo Prezidentė išgirdo NVO teisės instituto (institutas prašosi rašomas su kabutėmis) nuogąstavimus dėl menko savanoriško darbo reglamentavimo. Tskant, išgelbėti ir tvarką padaryti galėtų tik Savanorių įstatymas. ”Tai savanoriai nelegalai?” - ovalinė salė pritariamai suošė. LiJOT prezidentas susirūpinęs dėstė, kad kiekvienas NVO vadovas kaip didelę problemą mato, kad kopėčiomis lemputę įsukti užlipęs ir nuo jų nusiritęs savanoris nėra apdraustas. Kiti nevyriausybininkai “Tautos motinai” guodėsi, kad nėra NVO apibrėžimo (čia Prezidentė prisiminė anekdotines SAM valstybės kontrolės patikrinimo išvadas), nėra viešosios naudos statuso, nėra “kuklios” valstybės paramos.

Maloniai nustebau - Ekselencija neužkibo už įprastinių nevyriausybininkų maldelių. “Jei yra konkrečių problemų, nedelsiant jas spręsime” - su konkrečiais pasiūlymais ar problemomis į savo patarėjus paakino kreiptis Dalia Grybauskaitė. Tačiau net kelis kartus suabejojo, ar tikrai reikia Savanorių įstatymo; ar tikrai reikia privalomų sutarčių, draudimo, lengvatų. Tą girdėti buvo smagu, mat buvau vienas iš nedaugelio, kuris abejojo būtinybe Savanorių įstatymo kūrimą traukti į Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcijos įgyvendinimo priemonių planą. Jei šuns balsas į konservatorių dangų neina, gal padės Prezidentės žodis.

Susitikimas su Grybauskaite kaskart palieka dviprasmišką įspūdį. Jos betarpiškas, atviras, tiesmukas bendravimas užburia - lengva suprasti, kodėl tautą ją myli. Prezidentė spinduliuoja kažką kerinčio. Žaibiška rytų kovų meistro reakcija, nevynioja į vatą, atvirai rodo jausmus. Tačiau gasdina jos valdingumas, nurodinėjantis tonas - tik skirtingai nuo R.Pakso, jos kritika ir nurodymai skamba pagrįstai, nors ir ne taip elegantiškai įpakuoti, kaip prezidento V.Adamkaus. Užsiminus apie lietuvišką taikos korpusą, iškritikavo URM vykdomą vystomąjį bendradarbiavimą Afganistane.

Nejauku buvo stebėti, kaip D.Grybauskaitė skalbė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šonus. Užkliuvo ministerijos orientacija į komisijas, koncepcijų “dėl koncepcijų” kūrimas - kur rezultatas? - keliskart viceministrės S.Kondratas klausė prezidentė. 2011 Europos savanorių metams pinigų numatyta mažai, keliaklupščiaujant prieš Briuselį - “pinigai nueis į smėlį”, citatos pabaiga. Kita vertus, viceministrė pati provokavo rūstį, komjaunuoliškai raportuodama, atsimušinėdama ir pertaukinėdama. Šioje vietoje manding reikėjo daugiau klausytis - prezidentės patarėjai situaciją aiškiai mato, ne laikas ginčyti jos poziciją - tiesiog vykdyti. Išėję svarstėm, kokios galėjo būti kitos tos nemalonės priežastys - signalas SADMui, kad nepasitenkinimo taurė baigia prisipildyti? tai, kad S.Kondratas dirbo V.Adamkaus komandoje?

Nors atrodė, kad Prezidentė tik svarsto galimybę įkurti darbo grupę savanoriško darbo problemoms spręsti, spauda pranešė, kad tokia grupė bus kuriama. Viliuosi, kad ten pavyks nusausinti konservatorišką pompą (pasak SADM, savanorių įstatymo reikia, nes vyriausybės nutarimą lengviau atšaukti - lol). Kaip pakankamą alternatyvą Savanorystės įstatymui, Prezidentė minėjo politikos gairių ar kokio kito minkštesnio dokumento rengimą. Tikiuosi, kad darbo grupė bus komplektuojama atsiželgiant į kompetenciją ir patirtį, o ne į politinę ištikimybę ar “atstovavimą”. Bo klausantis vartotojų ar bočių siūlymų ausys raitosi.

Keista, kad forume nedalyvavo išsamius ir racionalius pasiūlymus dėl savanoriškos veiklos reglamentavimo pateikęs Lietuvos laisvosios rinkos institutas - tikiuosi jie bus pakviesti darbo grupę. 

Aplamai, džiaugiuosi prezidentūros iniciatyva ir nekantriai laukiu tolesnių poslinkių. Jei tik turėsiu galimybę, ir toliau seksiu bei komentuosiu įvykius šiame fronte.

PS. Dar patiko Jaunimo linijos vado Pauliaus Skruibio ištara - yra tokių paslaugų, kurias samdomi darbuotojai teikia blogiau, nei savanoriai. Naktį skambinantis suicidas gali būti tikras, kad ragelį pakels motyvuotas, norintis padėti savanoris, o ne miegūstas darbuotojas, naktinę pamainą sutikęs eiti dėl galimybės prisidurti prie algos. Pasak Pauliaus, svarbu visuomenei dažniau priminti, kad dalies problemų neįmanoma išspręsti vien valdiškų įstaigų pastangomis. /Respektas/

Rodyk draugams

Vietoj sveikinimų

2009-12-24

Prisiminiau istoriją. Rudenį jau temstant pavežėjau nuo Kauno tranzuojančią moterį. Pradėjau šnekinti, kur ir kaip. Pasirodo, gyvena Kaišiadoryse, buvo Kaune sūnui pratęsti biuletenio. (Nieko sau, galvoju - įdomu.) Pasirodo, sūnus, pasirodo, po avarijos, susidūrė su kažkuo, vertėsi, lūžiai kojų etc. Gyvas liko, nes nebuvo prisisegęs saugos diržo - išsviedė iš mašinos. Iš auto liko tik laužo krūva.

(Prisiminiau diržus, nes šiemet mieste du kartus buvau baustas be diržo važiuodamas; nesvarbu kad, kilometrą, nesvarbu, kad po darbo max. greitis 40 km/val. Su žiūronais pažeidėjus gaudę policininkai turėjo nurodymą papildyti šalies biudžetą, prisidengiant rūpesčiu dėl mano saugumo. Na bet tai visai kita tema).

Vyro žmona, moters marti, pasigimdė, vaikui suėjo du metai. Norėtų sugrįžti iš motinystės atostogų dirbti, bet darbdavys pasakė, kad nebepriims. Nebeliko ką daryti , kaip tik keltis su vyru gyventi pas motiną. Gyvena keturiese iš motinos pensijos, 500 su kapeikom.

Klausiu, kaip išgyvena? Sako - yra daržas, pasiaugina bulvių, morkų, kopūstų. Atsitiktiniai uždarbiai - obuolius pvz. rinko. Už krituolių kg siūlė 7 ct. Tai sako keletą pijokėlių prikalbėję sudarė brigadą, per dieną visi uždirbo 60 lt.

Bet moteris nesiskundė, neaimanavo. Tvarkingai apsirengusi. Pamačiau laikant nešulį - sakau, ką vežatės? Sako, didmiestyje pigiau rado kaulų sriubai. Nusistebėjau, negi Kaišiadoryse nėra? Kaune pasirodo pigiau.

Va taip gyvena žmonės, šalia mūsų. Nežinau, ką jiems reiškia premjero panegirikos apie tai, kad šaunuoliai lietuviai kantriai pakelia krizės negandas. Nežinau, ar ką nors paguodžiamo, padrąsinamo gali jiems pasakyti Grybauskaitė, Degutienė, Jankauskas. Va skaitau politikų siunčiamus elektroninius banaliai-formalius sveikinimus ir galvoju - pošimts, padarykime ką nors, kad tų žmonių gyvenimas taptų šviesesnis, sotesnis, rytojus tikresnis.

Ar galime ką nors tikrai gero padaryti? Ne  užsakomą sveikinimą rajono laikrašty, ne naują žvaigždžių šou ar serialą per tv, ne naują loteriją, ne labdaros niekutį, ar pažadą apie naujus ES struktūrinius milijardus. Ką galime padaryti mes, jūs, aš?

Žvelgiant į metų galą norisi susumuoti, kas padaryta; brėžti brūkšnį, ir spėtikaip seksis toliau . Tyliai sau pasižadu, kad kiek galėdamas stengsiuosi daryti tokius darbus, kurie bus naudingi tokiems žmonėms, kaip mano sutikta pakeleivė.  Padėsiu "Maisto bankui" plėsti savo veiklą, kad kuo daugiau tinkamo maisto pasiektų tuos, kurie neprivalgo. Padėsiu savanoriškoms organizacijoms pritraukti daugiau nemokamos darbo jėgos - taip galėsime drauge daugiau pasiekti. Padėsiu Pilietinės atsakomybės fondui plėtoti filantropiją. Padėsiu prieš skurdą kovojančioms  ir vystomojo bendradarbiavimo nevyriausybinėms organizacijoms , kad jos našiau galėtų dirbti savo gerus darbus. Padėsiu visiems paprašiusiems gerus darbus darantiems, jei tik galėsiu. Kad tik užtektų laiko ir sveikatos.

Padėkite ir Jūs. Gražių švenčių.

Rodyk draugams

Pirmos dienos

2009-09-09

Pirma diena. Ryte košė gavosi sprangi - ką gi, maža patirties, pyliau per mažai vandens ir pieno. Bet iki pietų jaučiausi sotus. Tiesa, viduriuose vyko visokie didelio komforto nekeliantys procesai, bet gyventi ir dirbti galima. Atsilaikius bendradarbių vaišinimams, po pietų jau ėmiau svajoti apie vakarienę. Kadangi įprastai daugiausiai suvalgydavau būtent per vakare, mano dinner buvo labiau panašus į light snack. Seilės teka kaip iš krano, geriu vandenį puodelis po puodelio. Taip, perspektyva eiti alkanam miegoti. O čia nėr kuo ir kaip rinktinės pralaimėjimo kartėlio nuplauti. 

Spėju, kad reikia planuoti valgyti daugiau/dažniau maisto. Rytdienai išsiviriau daug ryžių su daržovėmis, nebrangiai gavosi, žiūrėsiu, į kiek porcijų išsidalins, kad nereiktų kęsti alkio. Tikiuosi sutilpti į tuos 4 Lt per dieną. Peršasi išvada, kad vieno dydžio poreikių užtikrinimo riba “dideliems” ir mažiems, fizinį ar protinį darbą dirbantiems, vyrams ir moterims turi būti skirtinga.

Kadangi pusę dienos sėdėsiu konferencijoje, sutaupysiu “ant kavos”. Supratau, kad tokiu režimu gyvenant neprotinga atsisakyti pasiūlymų pasivaišinti slyva ar gabalėliu pyrago. Laukiu nesulaukiu pusryčių…

Antra diena: miegojau gerai. Ryte košę viriau skystesnę, daugiau pieno, išėjo gana skani, ir dar pavakariams liko. Bet apie devynias ėmė taip tragiškai skaudėti galvą, iki pat antros jaučiausi ligonis, nemačijo nė konferencijos nemokama kava su saldainiu. Jei taip maitinantis genda sveikata, tai maistui sutaupytas resursas atiteks farmacininkams. Beje, ar vitaminus turėčiau priskaičiuoti prie “4 Lt per dieną” biudžetui?

Pietums ryžiai su daržovėmis, indiški prieskoniai pikantiškai pataiso skonį. Vienas taupus draugas sako, kad žmogui turėtų užtekti ryžių ir vandens, bet dar darbui nepasibaigus jutau stiprų alkį. Vandens tiek nesu gėręs niekad, kiek dabar. Sako, kad vyrui turi užtekti 500 g porcijos, gal aš tiesiog dideli svyras, nžn. Vakare (viena akim žiūrėdamas TV liūdną vaizdą Vroclave)  išsiviriau didžiulį katilą makaronų su padažu (konc. pomidorai, svogūnas, turginės paprikos, nukainuotos giminių dešrelas et prieskoniai). Pasirodo, tuo didesnį kiekį verdi, tuo pigiau porcija gaunasi. Tik nuobodu valgyti tą patį. Nors jaučiausi prikirtęs, apie vidurnaktį vėl seilės kibirais - nesotu kažkaip? Keistas jausmas - apėmęs alkis, nors pilvas netuščias. Kitą savaitę reiks pasidomėti gaunamom kalorijom.

Dienos rezultatas - 3,32 Lt - visai neblogai (nemokama kava :). Ta proga išgėriau stiklinę akcijinio Švyturio (0,96 L) - kadangi ketvirtadienį vėl konferencijoje, o penktadienį badausiu, tad nieko baisaus dienos biudžetą viršyti :)

Nėra taip blogai - dar netįsta seilė žvalgantis į vitrinas. Kol kas jaučiuosi kaip, hm, ant dietos. Ima norėtis mėsos, tai pasipirkau pigių konservų - degustuosiu. O naujiena apie Maisto banko susitarimą su IKI visai pataisė nuotaiką. Trečiadienio planuojami pusryčiai - skardinė keptų pupelių čili padaže, pietums ir vakarienei turėsiu vakarykščių ryžių ir makaronų. Gyvenimas nėra toks jau blogas - kaip manote?  

Rodyk draugams

Pamatęs, kad čia ir facebooke ėmė formuotis būrelis drąsuolių, pasitariau su “Maisto banko” draugais ir štai ką sugalvojome:

1) Eksperimentą 4 savaitės - su 4 Lt maistui per dieną pradedam nuo pirmadienio, rugsėjo 7 d., ir baigiam šeštadienį, spalio 3. Visus norinčius kviečiame prisidėti :) Kodėl 4 savaitės - atrodo, kad tiek būtų pats tas autentiškam patyrimui. “Maisto bankas” žada keturnedėlio pabaigoje surengti meet’ą, kur galėtumėme atšvęsti it kokie musulmonai ramadano pabaigą.

2) Aš jungiuosi prie “Maisto banko” blogo ir tenai rašysiu savo įspūdžius. Visus eksperimento dalyvius akinu sekti pavyzdžiu ir ten prisijungti (neturėtų būti sudėtinga, MB blogas irgi yra ”proudly powered by WordPress“). Jei nusprendėte reikale dalyvauti, bet į blogerių gurguolę negužėti - plz praneškite (komentaruose čia ar MB bloge), kad nuo pirmadienio 4 dienas valgysite už 4 litus. 

3) Ištverminguosius ir kūrybinguosius quest’o dalyvius “Maisto bankas” žada apdovanoti specialiais marškinėliais (T-shirtų perspektyva džiugina, tik bus sunku rasti XXXL dydį :).

Na ką go - šiandien žygiuosiu parduotuvėn dairytis kainų ir kurpti optimalios mitybos taktikas suvaržyto raciono sąlygomis. Savaitgaly turiu atiduoti skolą - komentarą apie čigonus. Tad stiprybės - nuo pirmadienio startuojam :)

Rodyk draugams