BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kurių velnių?

2015-02-16

Taip taip - kurių velnių, Jūs klausiate, tamstai Ilgiau, balotiruotis? Nes juk esu Nr. 8 LR Liberalų Sąjūdžio sąraše kandidatų į Vilniaus miesto tarybą.

Sako man - yra juk “Maisto bankas”, viena smagiausių ir efektyviausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, darbuokis ten į valias - ko reikia lįsti į politiką? Aha, sakau - bet pabandykim atsakyti į viską iš eilės.

Taip, “Maisto bankas” be abejonės yra puiki vieta realizuoti savo gebėjimus konkrečiai padedant visuomenės silpniesiems ir išgelbstint nuo pražūties tūkstančius tonų maisto. Bet tie, kurie mane pažįsta, žino, kad turiu ne vieną dešimtį panašiai vežančių potencialiai naudingų visuomenei užmačių, kurias įgyvendinti reikia platesnės platformos.

Būti miesto taryboje - puiki galimybė bendradarbiaujant su šimtais sostinės socialinių tarnybų ir nevyiausybinių organizacijų profesionalų sukurti ir pastatyti ant kojų tuziną naujų projektų, kurie padės tūkstančiams ar dešimtims tūkstančių žmonių. Antraip idėjos dūla stalčiuose, o gyvenimas nesikeičia į gera taip sparčiai, kaip galėtų.

Esu dirbęs Vilniaus savivaldybėje - vadovavau didžiausios sostinėje socialinės įstaigos - Vilniaus socialinės paramos centro - kolektyvui, dirbau Socialinės paramos skyriuje. Per keletą metų patyriau, ką galima ir ko negalima pakeisti. Taip, finansiniai ištekliai riboti. Tačiau ne jie svarbiausi - išlaisvinus tūkstančių socialinės sferos darbuotojų motyvaciją ir kūrybingumą, galima per trumpą laiką atlikti svarbias reformas ir įdiegti inovacijas.

Kai atėjau vadovauti į SPC, milžiniškos socialinių išmokų prašytojų eilės, besidriekiančios ne tik pastate, bet ir Kauno gatvėje, visiems atrodė norma ir neįmanomas pakeisti reikalas. Tik todėl, kad nenorėjo keisti. O pasirodo tereikia tik noro - nesunkiai eiles panaikinome, sutaupydami miestiečiams marias laiko ir nervų.

Sunkiausiai dirbantiems socialiniams darbuotojams pakėlėme atlyginimus ir suteikėme laisvės efektyviai savarankiškai tvarkytis - ir socialines paslaugas ėmė gauti daugiau klientų. Ėmėme matuoti ir vertinti teikiamų socialinių paslaugų efektyvumą, būtinumą - ir vėl progresas. Tiesa, teko atsisveikinti su kai kuriais nekompetentingais, arogantiškais, užsimarinavusiais kadrais - į jų vietas stojo energingi, mokslus Europoje baigę, permainų alkani žmonės. Dirbti tapo našiau, lengviau, smagiau.

Taip, Vilnius neretai yra pelnytai vertinamas kaip pirmaujantis socialinėse inovacijose, efektyvių socialinio darbo formų taikyme. Bet galima ir reikia daryti daugiau. Ką?

Pirmiausia, knieti Vilniuje įsukti privačios vaikų priežiūros sistemą. Darželius statyti brangu ir lėtai, poreikis daug didesnis. Auklės daugelio kišenei neįkandamos. Vakaruose seniai žinoma privačių vaikų prižiūrėtojų sistema, kuomet savo vaiką (-us) auginanti mama (močiutė) pasiima į namus prižiūrėti dar porą trejetą mažylių (paprastai tarp 1,5 ir 5 metų amžiaus), užsidirba pati, ir padeda į darbą grįžti kelioms šeimoms. Tokiam verslui nereikia didelių investicijų ir pasirengimo, lengva įeiti ir reikalui esant išeiti. Tokių paslaugų tiekėjų organizacijos užtikrina paslaugų kokybę, prieinamumą, patikimumą. Vilniuje ir kituose miestuose tokios paslaugos tikėtina yra teikiamos neformaliai (t.y., nelegaliai). Suteikus šiems paslaugos tiekėjams paramą ir kitas paskatas teisėtai veikti, nesunkiai ir be didelių melejonų išspręstumėme metų metus piktinančią “darželių trūkumo” problemą. Pas britus tokias paslaugas teikia 40 tūkstančių asabų, tarp kurių ir lietuviai - taigi laikas šią patirtį perkelti Lietuvon. Panašių paslaugų reikia ir senolių, neįgaliųjų priežiūros srityse. (giliau čia nesiplėtosiu, jei kam įdomu, telefonu 8 699 85259 susitarkime dėl pokalbio).

Multifunkciniai centrai, kuriuose mikrorajonuose ir ypač priemiesčiuose galima teikti visą puokštę paslaugų socialiai jautriam kontingentui - kita kryptis. Bibliotekos didžia dalimi savo atgyveno, tačiau jų pastatai ir darbuotojai gali ir turi tapti kokiokio pobūdžio veiklos centrais. Senų žmonių priežiūra ir užimtumas, mokyklinukų popamokinė veikla, suaugusiųjų švietimas ir smulkus komunalinis aptarnavimas, bendruomenės saugumas ir aplinkosauginės iniciatyvos, ir aišku kultūriniai renginiai - viską galima sutalpinti, derinant seną infrastruktūrą ir privačią iniciatyvą. Vokietijoje mačiau tokius veikiančius centrus savo akimis, norėčiau matyti ir Vilniuje.

Darbas su benamiais turi būti dirbamas visiškai kitaip, ne dabar. Dabar žmonės miega  po balkonais šalčiausiomis žienomis, mums dažnai nė nenutuokiant. Neturime dar mados ar įpročio rūpintis bendro nadojimo erdvėmis. Teršia, geria, rėkauja, serga ir kartais miršta, purvini, alkani, išpurtę - bet žmonės. Jais žmoniškai reikia pasirūpinti, net jei tam reikia atokioje vietoje įrengti specializuotus nakvynės namus. Kalbėjausi su benamiais - daugelį galima integruoti, duodant pajamų šaltinį (daugelis jų ir taip dirba miesto sanitarais), perdaug nevaržant jų kitąsyk keistai suprantamos laisvės, nuolat siūlant pagalbą, gydymą ir darbą. Pažįstu Vilniuje organizaciją, iš visiško dugno (kanalizacijos šulinių, landynių griuvėsiuose) ištraukusius ir ant kojų pastačiusius žmones. Turime padėti patiems silpniausiems, nes taip daro stiprios ir geros visuomenės. Tik neužtenka dirbti iš kabinetų, nuo 8 iki 17.

Taboras. Mačiau Olandijoje, kaip efektyviai dirbama su romais, priskrentant prie jų tikra ta žodžio prasme taip, kad nebūna kaip užsiiminėti nelegalia prekyba narkotikais, neleisti vaikų į mokyklas ar nevykdyti kitų pareigų. Taip, vieni socialiniai darbuotojai to negalės padaryti, tačiau ignoruoti to kriminalinio, socialinio ir žmogaus teisių skaudulio nebegalime. Vienos kitos nelegalios trobelės nugriovimu nieko nepakeitėme. O jauni romai man pasakojo, kad važiuoja dirbti ir gyventi į Angliją - kaip visi. Ir čia taip gyventų, jei būtų sąlygos. Tačiau Vilniaus tabore “darbo” sąlygos yra nepriimtinos (nors daugeliui garantuoja visai neblogas pajamas, su kuriomis nepajėgia konkuruoti darbo biržų kontrsiūlymai) - jos nėra priimtinos ir daugeliui romų, pačių jų teigimu. Bet vieniems teks mesti dabartinius užsiėmimus ir įpročius, kitiems - priimti iššūkį nustoti gyventi taip, kaip (kreivai) moko taboro bendrija. Europa jau turi ne vieną sėkmingos romų integracijos projektą - turėsime ir mes.

Socialines paslaugas teikiančias privačias organizacijas laikas normaliai įjungti į šių paslaugų planavimo, organizavimo ir svarbiausia finansavimo sistemą. Privatininkai turi lygiomis sąlygomis konkuruoti su biudžetininkais - vieniems ši konkurencija atneš reikiamus išteklius, kitiems sujudins užsistovėjusių kraują ir gebėjimą veikti taip, kad klientai mylėtų. Visi iš to laimėsime, būsime laimingesni. Mačiau tai atsitinkant, ir nori matyti dar.

Tai sąrašą gaima tęsti ir tęsti. Tikiu, kad drauge su bendraminčiais miesto taryboje ir socialinėse tarnybose sugebėsime greitai įsukti gerus, laukiamus pokyčius.

Su liberalais esu nuo 1997. Daugelį Vilniaus liberalų lyderių pažįstu - buvome kartu darbuose, visuomeniniuose reikaluose, ar sporte. Už būsimą Vilniaus merą Remigijų Šimašių nepažįstu padoresnio, sąžiningesnio, vertybiškai integralesnio žmogaus. Matau susiformavus plačių kompetencijų profesionalų komandą, kurie vieni kitus papildydami, mesdami ir priimdami iššūkius vers kalnus. Tiesiog atėjo laikas mums stoti prie miesto vairo.

Valdžios vadžias laikyti - garbinga kompetentingųjų, turinčių išteklius ir gebėjimus pareiga. Kai Remigijus manęs paklausė, ar eisiu drauge - nedvejojau atsakydamas. Lengva nebus - laiko atima, tos visuomeninės pareigos. Esu jau trumpai ragavęs miesto tarybos duonos, žinau kas tas yr. Bet yra laikas gauti, yra laikas ir atiduoti. Vertinu tai kaip garbingą tarnavimą - tad “tokių velnių”.

Lankstukų su savo atvaizdu nedalinsiu, prašymais reitinguoti neužknisinėsiu :) Bet jei įgaliosite dirbti miestui - padėsiu visas pastangas ir sukauptas žinias.

PS.: O kaip gi “Maisto bankas”, sakysite? O “Maisto bankas” bus savo ruožtu - dirbau čia ir dirbsiu išsijuosęs. Jei kirsis interesai - nuo sprendimų nusišalinsiu. “Maisto banke” mes dirbame su visais gerus darbus darančiais ir remiančiais politikais, ekskliuzyviai neagituojame nė už vieną - bet žinoma už nuopelnus padėkojame ir pagiriame. Taip bus ir toliau.

Rodyk draugams

Duok penkis!

2014-11-28

Penkias savaites valgiau už 5 litus per dieną, pasakojau potyrius ir įžvalgas, skatinau komentuoti ir svarbiausia nebūti abejingiems ir padėti tiems, kas yra priversti skurdžiai maitintis.

Internetai ūžė nuo patarimų ir pamokymų, neretai piktų. Sužinojau nemažai naudingų dalykų - ypač prasimanant mėsos. Su nuolaida pirkti vištienos ketvirčiai (du gabalai nekainavo nė pustrečio lito) ar nugarėlės (kilogramas po 3,49 Lt) - kvapnus, riebus sultinys sriubai ir galimybė prisiminti mėsos skonį vakare.

Turguje pirkti kalakutienos kaklai nepatiko - gal viriau per trumpai, bet mėsos ant jų nedaug, rankioti po trupinėlį gaila laiko. Kur kas geresnis pirkinys - pigiausia virta dešra. Nors savo konsistencija labiau primena paštetą (tikriausia dėl sudėtyje esančių manų), skoniu nėmaž nesiskyrė nuo dešrų ar dešrelių. Tad gomurys sėkmingai apgautas.

O štai pigiausių mėsos konservų nerekomenduočiau. „Turisto pusryčiai” ir panašūs trijų litų nekainuojantys konservai skoniu priminė kremzlingą šaltieną. Išsiviręs tarybiniais laikais liaudyje populiarių „makaronų jūreiviškai” vos ne vos įveikiau porciją - neskanu, o ir mėsos neprimena. Ir nenuostabu - sudėtyje daug kažkokių „kviečių skaidulų” ir kitokių keistenybių.

Žuvies konservai geresni - ragavau pigiausius, „Kilkė pomidorų padaže”. Pietums su duona šalia sriubos - pusė bėdos. Akivaizdžiai per daug padažo, o ir tas - labai saldus.

Tos pigios kalorijos sotumo neduoda, o keisti ingredientai sukelia refliuksą (rėmenį) ar keistus pilvo raižymus. Šioje vietoje prie gėdo stulpo reikia paminėti pigiausius „sūrio gaminius” - labiau panašūs į margariną, nei sūrį, šie produktai sudėtyje turi bulvių krakmolo ar kitokių neįprastų dedamųjų, dėl ko savo sveikata besirūpinantis žmogus jų valgyti neturėtų.

Tačiau pigiausia duona pasirodė ir sveika, ir skani. Sudėtyje vien klasikiniai ingredientai - nebent sumaniai paslėptas ne natūralus, o cheminis raugas ar kitokie savikainą mažinantys monai. Laikoma šaldytuve, tokia duona ar batonas gerai laikosi. Valgiau batoną, kurio data „geriausias iki” buvo praėjusi prieš dvi paras - man toks buvo pats skaniausias ir sočiausias, be neįprasto purumo ir minkštumo.

Vienas netikėtų atradimų - šaltuoju metų laiku daugiau valgant kruopų, miltinių ar krakmolingų produktų, mažo biudžeto mityba gali net nutukinti. Pradžioje kritęs svoris vėliau sustojo ir net ėmė augti. Bet sutilpti į 5 Lt dienai valgant košes, blynus ir bulvių patiekalus daug lengviau, nei kitką - jau nekalbant apie tai, kad gali sau leisti didesnes porcijas. Pasinaudojęs internauto komentare rastu patarimu, išsikepiau gardžius „senbernio” blynus - stambiai tarkuotos bulvės, miltai, kiaušinis, česnakas, aliejus kepimui (porcijos savikaina 69 ct). Bet kasdien jų valgyti visgi nepatariu - neįtilpsite pro duris.

Skurdaus daržovių ir vaisių raciono pasekmių ilgai laukti nereikėjo - trūkčiojantis vokas, greičiau puolančios peršalimo ligos išduoda vitaminų stygių. Tad taupydami vienoje vietoje, turėsime išlaiduoti kitoje - sveikatos.

Iš pirmo žvilgsnio racionalių, bet įdėmiau įvertinus ydingų taktikų skurstantieji imasi ir daugiau. Be mano minėtos pigių kalorijų dietos, vedančios link cukrinio diabeto ir aukšto spaudimo, bandoma taupyti lendant į skolas už būsto šildymą, dantų ar kitokios sveikatos priežiūrą, riboti socialinius poreikius (pramogas, bendravimą su draugais ir giminėmis), nuolaidų ir išpardavimų medžioklę.

Grįždamas vėlai po darbo parduotuvėse pigiausių produktų lentynas dažniausiai aptinku tuščias. Nepavyko nusipirkti ir paragauti pigiausių koldūnų ar žuvis pirštelių - teko rinktis brangesnius. Centus kainuojančių desertų ar jogurtų irgi sunku užtikti. Ekonomiškai patrauklūs nukainuoti viščiukai ar dešrelės taip pat buvo iššluotos.

Žinoma, ne viskas taip blogai. Vienoje mažo biudžeto krautuvėje girdėjau močiutę skambinant kaimynei ir sakant, kad bulvės tokios pigios, kad apsimoka pirkti labiau, nei leistis į rūsį parsinešti savo užaugintų. Ir tikrai, 0,55 Lt už kilogramą gražių didelių bulvių mokėjau su džiaugsmu.

Visai netikę internautų pamokymai užsiauginti daržovių, prisirinkti grybų ar pasidarbuoti talkoje už maišą bulvių. Kepdamas minėtus blynus, virtuvėje prasisukiojau mažne 2 valandas. Paimkime kad ir savanoriško darbo įvertį, taikomą NVO programos - 16,82 Lt. Akivaizdu, kad laikas yra pinigai, kurie reikšmingai brangina valgio savikainą. Deja, ne visi tiek laisvo laiko turi.

Šventės - liūdnas reikalas. Penktadienį buvau likęs vienas, tad vakarienei kepiau duonos su česnaku ir sutaupiau buteliui pigiausio alaus. Pirmas gurkšnis priminė senovišką „Žigulinį”, vėliau pasijuto kandūs cheminiai skonio atspalviai. Nežinau, kaip ir iš ko jį daro, bet ryte galva plyšo pusiau.

Neišbandžiau, bet „užskaitau” sriubą ir desertą viename - iš pakelio kisieliaus ir makaronų išsivirti saldžią sriubą. Bet kitu atžvilgiu pyrago ar torto net su geriausia nuolaida neįperku. Pasibaigus pigiems obuoliams, ateis mandarinų dienos - o kokios vaisius tektų valgyti vasarį, kovą? Ką duoti vaikams - razinas?

* * *

Penkių savaičių valgymo už 5 litus per dieną išbandymas baigiasi. Man. Bet tūkstančiams nepasiturinčių šeimų tai - niūri kasdienybė.
Tą liūdną, alkaną dalią galima pakeisti. Šio eksperimento metu patyriau, kad skurdžiai maitinantis labiausiai pradžiugina ne kavos puodelis, butelis alaus ar plytelė šokolado - labiausiai tonizuoja lėkštė sotaus maisto. Laimė, kai gali užmigti privalgęs košės ar kito karšto viralo.

Šis patyrimas ir liūdina, ir siutina. Negi būdami tarp turtingiausių šalių elito, Europos Sąjungos nariai, negalime pasirūpinti, kad penktadaliui nepasiturinčių žmonių nereiktų vaikščioti gurgiančiais pilvais? Negi šių šeimų vaikai neturėtų svajoti apie kažką daugiau, nei glaistytas varškės sūrelis, bananas ar ledai?
Eksperimentą baigiu susijautrinę, įelektrintas nuo įvairių patirčių ar susitikimų. Labiausiai sukrėtė benamiai. Vienas po balkonu gulėdamas peiliu raikė ir valgė lašinius - be duonos, be nieko. Sakė, turgui davė, ir ačiū už tai. Į klausimus atsakinėjo vangiai, tik „taip” ar „ne”. Padėti tokiam - ilgas darbas.

Kitas, vakare prie parduotuvės sutiktas elgeta pribloškė atsakymu į klausimą, kodėl neina į nakvynės namus. Noriu būti laisvas, sakė jis. Tai kur gyveni? Garaže, sako. Ką valgai? Ką randu konteineriuose. Gan jaunas, bet nuo prastų gėrimų išpurtęs, parudavęs veidas. Eisena - kaip aštuoniasdešimtečio. Ne vienas kiemuose metus kitus šmirinėjęs „bomžas” jau anapily - tokios „laisvės” neištveria daugiau nei trejus metus. Nors į elgetų šelpimą žiūrėjau neigiamai, padaviau pinigą. „Geras tu žmogus”, pasakė. Nepakankamai, pamaniau, kad tave išgelbėčiau.

Ne visos istorijos tokios liūdnos. Porą metų po balkonu gyvenęs benamis Stasys atrodo kažkur susirado kažkokį kampą. Ir nors „tebedirba” konteinerių sanitarų, rankiodamas antrines žaliavas - kažkaip stojasi ant kojų.

Žinau, kad pagalba maistu padeda ir tiems tūkstančiams šeimų, kurios taupo ne litais, o centais. Tvirtai tikiu, kad aukodamas „Maisto bankui” ir kitoms socialinėms organizacijoms, pagelbėsiu jiems rasti būdų kilti iš skurdo ir vargo, kiek įmanoma sparčiau. Dėkoju dešimtims draugų, priėmusių mano kvietimą išbandyti 5 Lt/d. iššūkį, parodžiusiems solidarumą, paskatinusiems diskusiją.

Likau sujaudintas, kuomet garsus filantropas, dabar jau politikas Antanas Guoga pasiūlė paremti tokius žmones, suruošiant ir išdalinant maisto paketus - kad vargdienių šventinis stalas nebūtų tuščias.

Girdėjau Antaną sykį sakant - aukoti reikia taip, kad skaudėtų. Nežinau, kiek tiksliai sutaupiau, valgydamas už 5 litus. Žinau, kad filantropiškumu garsėjančioje Amerikoje namų ūkiai kasmet labdarai aukoja 5 procentus savo metinių pajamų. Taigi 5 procentus labdarai pasižadu skirti ir aš. Čia baigiu, ir skubu atlikti pavedimą portale aukok.lt.

Nes metas ruoštis į didžiuosius labdaros atlaidus - šiandien LNK 19:30 pradės “Maisto banko” labdaringo telemaratono „Pasidalink” tiesioginę transliaciją. Nepasiturinčių maitinimą galime paremti kiekvienas - 5 Lt telefonu Nr. 1343, didesne suma minėtame aukok.lt.

Ramaus tuoj prasidėsiančio Advento, gražių artėjančių švenčių, ir ačiū Jums gerą širdį!

Rodyk draugams

Prieš 2 metus bandžiau valgyti turėdamas labai ribotą dienos limitą išlaidoms maistui. Atėjo metas pakartoti ;)

Per tą laiką vieni maisto produktai pabrango*; kiti kiek ir atpigo (pvz. grikiai ar kiaušiniai). Didėjo minimalus atlyginimas, pensijos, vidutinė alga, augo santykinio skurdo riba. Vienas dalykas nesikeitė - už šios ribos lieka penktadalis Lietuvos.

Girdėjau ekspertus sakant, kad daugumai skurstančių tenka pramisti kasdien kišenėje maistui turint vos 5 litus. Todėl pabandysiu suktis su tokia dienos norma.

Truputis skaičių magijos. Kaip sykis lieka penkios savaitės iki LNK ir „Maisto banko” labdaringo telemaratono „Pasidalink”, kurio metu kviesime žmones trumpuoju numeriu 1343 paaukoti po 5 litus nepasiturintiems. Todėl visą šį laiką stengsiuosi patirti ir papasakoti tai, ką kiti ne savo valia yra priversti patirti - neprivalgymą ir nuolatinę kovą už skalsesnį kąsnį - ir pakviesti kuo daugiau žmonių šią situaciją keisti.

Penkios priežastys tai daryti:

1. Būtina dar ir dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį, kad kas penktam mūsų šalyje realiai sunku pilnavertiškai pramisti. Tokiu “liesu” režimu priverstos gyventi ne kažkokios asocialios - priešingai, normalios - šeimos, kuriose suaugę dirba, auga vaikai. Tiesiog mažo spajamos ir didesnės išlaidos gali lengvai kiekvieną įstumti į tokią nepavydėtiną situaciją.

2. Atskleisti, kad turint nedaug lėšų galima išgyventi, tačiau tai visgi nėra paprasta. Taip - įmanoma, taip - iš bado nemirsim. Bet turime suprasti, kad racionas išties ribotas, ir pagalba maistu šiems žmonėms yra išties reikalinga ir trokštama.

3. Aptarti ne tik fiziologinius skurdžios mitybos aspektus, bet ir jos poveikį savijautai, profesinei ir socialinei veiklai bei sveikatai. Asmeniškai man svarbu suprasti. Tuomet bus lengviau ne teisti, o atjausti - ir tokiems žmonėms padėti.

4. Atrasti naudingus patarimus, kaip lengviau įveikti kliūtis ir pilnavertiškiau maitintis esant riboto biudžeto sąlygomis. Žiū, gal kažkam bus iš vieno kito recepto ir praktinės naudos. Klausime patarimų praktikų ir profesionalų.

5. Galiausiai, noriu paskatinti žmones solidarizuotis ir padėti kenčiantiems nepriteklių - dalintis ir aukoti. Ypač tuos iš mūsų, kuriems labiaus sekasi, kurie daugiau sau gali leisti. Sutaupykime „ant maisto”, ir atiduokime ką sutaupę „Maisto bankui”. Amerikonai labdarai kasmet aukoja apie 5 proc. metinių pajamų - o kuo blogesni mes?

Tad tebūnie tai iššūkis, kurio taisyklės tokios -

1. Pramisti bent dieną - o geriausiai penkias - dienai maistui išleidžiant ne daugiau nei 5 litus.

2. Tai darant savo potyriais ir pasiekimais dalintis su draugais Facebook tinkle - rašykite, fotografuokite, filmuokite. Nepamiškite uždėti haštago #5Ltdienai.

3. Perduokite šį iššūkį bent 5 savo draugaus - o dar geriau penkiolikai ar penkiasdešimt penkiems :) - apsisprendimui palikdami 5 dienas.

4. Negalintys ar nenorintys įveikti šio išbandymo prašomi paaukoti pinigų nepasiturinčių maitinimui - pvz. 5% mėnesio pajamų (nuo lapkričio 1 d. bus lėšas pervesti bus galima portale aukok.lt). Savaime suoprantama - nusprendę valgyti už 5 Lt/d. sutaupytas lėšas aukojame „Maisto bankui”.

5. Visus priėmusius iššūkį „Maisto bankas” apdovanos bent simboliškai ;) Tad nepasididžiuokite mums pranešti.

Kas dar? Į maisto gaminimą deja neskaičiuosiu vandens, elektros ir dujų - nors suprantu, kad be to neapsieisiu. Lygiau neįtraukčiau ir pajamų už priduotą tarą, jeigu tokios būtų J Labai tiksliai neskaičiuosiu patiekalui nereikšmingų ingredientų - žiupsnio druskos, pipiro ar lauro lapo. O štai ką norėtųsi paskaičiuoti ir įvertinti - tai papildomas apsirūpinimui maistu ir valgo gamubai patiriamos laiko sąnaudos. Juk laikas irgi pinigai. Kaip seksis tą daryti - matysime.

Aš pats planuoju išsamesnius įspūdžius registruoti savo bloge ilgius.blogas.lt, o kasdien dalinsiuosi bent trumpomis žinutėmis.

Tad - pradedame! Maloniai kviečiu prisijungti visus neabejingus!

Pirmosios dienos bandymų valgyti už 5 litus per dieną patirtys - jau netrukus!

Rodyk draugams

Stebėtinai panaši konservatorių ir darbiečių (gal jau reikia sakyti tvarkdarbiečių?) socialinė politika. Mažinkime veltėdžiams ir tinginiams dosniai mokamas socialines pašalpas!

Darbo partijos deleguotos ministrės valdoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo, kad 350 litų pašalpą žmonės galėtų gauti ne ilgiau kaip metus. Po 12 mėnesių socialinė pašalpa darbingo amžiaus asmenims bus mažinama penktadaliu. Po 2 metų kirps 30%, po 3 metų - 40%. o po 4 metų liktų tik 175 litukai pašalpos. O po 5 metų mokės lygiai nulį.

Puiku - ir sutaupysime, ir tinginius prie darbo paakinsime! Konservatoriai dar sugalvojo už pašalpas liepti gatves pašluoti, pievas pašienauti. O ką - vis tiek juk dyki be darbo šlitinėja…

Bet štai kas keista - nei draugai konservatoriai, nei jų neva oponentai darbiečiai su socdemais ignoruoja skurdo koreliaciją su kitomis problemomis - šešėline ekonomika, emigracija, nusikalstamumu ir sveikatos problemomis.

Kas galėtų paneigti - kad mažinant pašalpas (oficialių) pajamų neturintiems pastarieji skatinami verstis neoficialia ar neteisėta veikla? Rinkti butelius, per sieną vežti cigaretes, vogti mišką ar metalą, stumdyti pilstuką ar kitokį brudą, galiausiai dirbti už vokelį.

Arba emigruoti - nes kas norėtų visą gyvenimą verstis tokia garbės nedarančia veikla. Nes juk kitokia perspektyva nekvepia. Arba gerti.

Nes juk pasak reformos sumanytojų pašalpininkai arba dirba nelegaliai, gastarbaitina užsieniuose arba pila. Vienos vaikus auginančios moterys, daugiavaikiai, neįgalieji - visi jie juk gali dirbti, nėra ko priešais televizorių kaip bambaliams voliotis. Legaliai arba nelegaliai. Arba emigruoti. Arba gerti.

Prisimenu universitete girdėtas pokario istorijos paskaitas. Vyrai pokariu ėmė masiškai gerti. Ne dėl to, kad būtų tinginiai ar veltėdžiai. Tiesiog valdžios politika visus įvarė į visišką neviltį, kai dirbti neapsimokėjo, nes ne kažin ką uždirbsi, mokesčiai nežmoniški. Nebent eitum tarnauti į partinius organus, stribais.

Keista, kad taip darbo grupes mėgstantis kurti premjeras A.Butkevičius nesumojo tokiai opiai problemai išnagrinėti sukurti darbo grupės. Tam, kad iš visų pusių išnagrinėti, kokias pasekmes atneš tokia “reforma”. Juk daugelis pripažįstamų ekspertų pakviesti nepasididžiuotų be atlygio padirbėti. O gal kažkokia darbo grupė patyliukais veikė, tik jai gėda prisipažinti pagimdžius tokius siūlymus?

Socialine taryba didžiavosi ir konservatorių socialinės politikos flagmanas R.Dagys. Ne kažin ką nuveikusios grupės vienas vadovų buvo ir kun. R.Grigas, kuris šiaip nevengiantis aktyviai pakomentuoti aktualijų dabar regis nebyliai pritaria oponentų darbiečių užmačioms.

Ar nebus taip, kad tie, kurie dirba nelegaliai, artėjant metų terminui susitars su kuo nors padirbėti kelias dienas ir vėliau būti atleistiems bandomajam laikotarpiui nepasibaigus? Tokiu būdu maksimalios pašalpos terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo, ar ne? Tai kam visas tas cirkas?

Vietoj to, kad varguolius darytume atpirkimo ožiais, pertvarkykime socialinės paramos sistemą taip, kad socialinės investicijos gydytų bėdas, o ne vienas problemas keistų kitomis.

Gydykime alkoholikus, atleiskime nuo mokesčių savarankiškai dirbančius, premijuokime darbo vietas sukūrusius verslininkus ir pakankamai ilgai juose išdirbusius ilgalaikius bedarbius. Kurkime valstybines darbo vietas ten, kur jos nesikuria, arba teikime mokesčių lengvatas tuose rajonuose, kur darbo vietos kuriasi vangiai, o ilgalaikių bedarbių daug.

Susiskaičiuokime, ar tik tokios investicijos (ypač panaudojant ES lėšas) nebus geresnės, nei didesnės išlaidos kalėjimų ar ligoninių išlaikymui bei svetimšalių imigrantų integracijai į mūsų visuomenę.

Suprantu, kad kai kur sutirštinu ar supaprastinu - pataisykite mane, kur esu neteisus.

P.S. Kolegė rašo: “Panevėžio mieste sausio pabaigoje registruoti 10945 bedarbiai- laisvų darbo vietų šiandien- 120. Kyla klausimas- tai kur tam bedarbiui dirbti? Juk pakeitus pašalpų mokėjimą sistemą, naujų darbo vietų neatsiras. Visa bedarbystės našta užkraunama ant žmonių pečių. Tarsi jie būtų kalti dėl blogos ekonominės situacijos šalyje.”

Rodyk draugams

Kreivos žinios

2013-01-29

Žiniasklaida skalambija - bedarbė už socialines pašalpas Kauno centre nusipirko pusės milijono butą!!!

Tie, kas skaito tik antraštes, trina rankas - ar nesakiau, socialinės pašalpos mokamos apsimetėliams! Nereikia nieko mokėti, apgavikai, eikit dirbti!

Toliau paskaičius - dar įdomiau. Apgavikė čigonė! Taigi aišku - visi čigonai melagiai! O jos motina sėdi už narkotikus labai dideliais kiekiais! Taigi vaikui aišku - čigonai norkotikais Lietuvą nuodija, (beveik) milijonus kraunasi,  slapta butus (beveik) centre perkasi ir dar socialines pašalpas jama!

Visapusiškai šaunus ėjimas. Kas beprieštaraus, kad ir toliau reikia mažinti socialinę paramą? Visi pritars, kad reikia skirti daugiau lėšų demaskavimams, “mobilioms komandoms”, ir “visažinėms bendruomenėms”. Tvarka ir teisingumas bus, taip pat ir darbas, darna ir dora!

Bet pažvelkime kitaip - iš narkotikų prekybos nusipirkusios butą čigonų šeimą demaskuoti - tarytum trečioką aplošti šaškėmis. O kur tie niekadėjai apgavikai trečdalis Lietuvos, dirbantys šešėlyje, važinėjantys džipais ir gyvenantys pilyse, imantys varguoliams skirtas kruopas ir jais šeriantys kovinius šunis, iš išskaičiavimo nesiženijantys ar fiktyviai išsiskyrę, sirgdami važinėjantys riebiai užsidirbti ar atostogauti užsienyje…? Kur tie tūkstančiai, dešimtys tūkstančių demaskuotųjų, nuteistų ir nubaustų?

Nėra. Bet pompa pirmuose puslapiuose, anonsuose ir visažinių teisuolių komentaruose - tarsi būtų.

Sunkmečiu lengviausia kurstyti socialinę nesantaiką, kurpti pasakas ir atpirkimo ožius. Nesvarbu, ką kaltina - komunistus, žydus, masonus, buržujus, liberastus, Briuselį, Maskvą, imigrantus ar marsiečius. Svarbu, kad problemą ne sprendžia, o kuria naują.

Ar žiniasklaidos pataikavimas žemažiūriams vieną dieną neatsisuks prieš ją pačią?

Rodyk draugams

Nemanau, kad Žirmūnai yra išskirtinis, socialiai apleistas Vilniaus mikrorajonas. Esu rezidavęs Naujamiestyje, Naujininkuose, Šeškinėje, Baltupiuose, Naujoje Vilnioje. Žirmūnuose gyvenu trečioje vietoje, tad galiu lyginti.

Šią savaitę benamį Stasį sutikau dukart, gyvai žingsniuosiantį su stiklo tara prikrauta terbele. Prie mūsų kiemo konteinerio sutiktas Stasys skundėsi negausiu laimikiu - rado vos porą butelių. Kur gi ne, sakau jam, juk nuolat matau kokį tuziną šiuos konteinerius inspektuojančių žmonių.

Pusamžiai ir vyresni; vieni vietiniai, nuolatiniai, kiti šioje apylinkėse lankosi praeidami ilgesnį maršrutą. Ginkluoti lazdomis, kabliais ar dar sudėtingesniais mechanizmais, padedančiais iš stiklo konteinerių už kakliukio sužvejoti vertingesnį butelį. Su ratukais, kuprinėmis, terbomis ar tiesiog polietileno maišais - daugelio jų veidai pažįstami taip pat, kaip ir šalimais gyvenančių kaimynų.

Miestas anonimiškas - nebežinome kaimynų vardų, nei ką jie veikia - ką jau kalbėti apie vietos valkatas, benamius ar pijokus. Bet kad „asocialai” yra pastebima (ir deja vis ryškėjanti) bendruomenės dalis, to nepaneigsi.

Prieš porą metų rašiau apie mūsų kieme vėjų kiaurai prapučiamoje pašiūrėje gyvenančius benamius. Vieną iš jų susitikau vakar. Pernai gąsdinusi pamėlusiu veidu, dabar labiau į žvitrią senutę panaši bedantė guviai žygiavo link šiukšlių konteinerio, lydima jaunesnio (naujo) draugo.

Šiai mano pažįstamai poniai ir dviems jos po balkonais įsikūrusiems kompanionams praeitą žiemą kviečiau socialinę tarnybą. Moteris pernai sunkiai vaikščiojo, buvo susiveikusi ratukus (kuriuos kažkas netrukus „nukosėjo”). Nors Socialinė tarnyba benamius nugabeno į „Kojelavičiaus” nakvynės namus, trijulė grįždavo atgal - matyt mūsiški trokštamų „gėrybių” sklidini šiukšlių konteineriai yra jų tikrasis socialinių ir ekonominių interesų centras. Vėliau pavasary teko matyti, kaip penkiaaukščio gyventojai neapsikentę šalin vijo šiuos nepageidaujamus „kaimynus”. Su policijos pagalba išprašyti benamiai kelioms dienoms stovyklavietę įrengė greta stovinčioje autobusų stotelėje, bet buvo išvaryti ir iš ten. Vasarą šiuos gaiviai burnos skalavimo skysčiu kvepiančius draugus užtikau už poros kvartalų - poilsiavietę jie buvo įsikūrę po kito, matyt labiau varguolius toleruojančio, penkiaaukščio langais.

Vakar sutikta moteris linksmai pasakojo, kad netrukus gaus 300 litus, šalia dabar ir savivaldybės gaunamų 70 Lt. Ponia sakė netrukus sulauksianti pensinio amžiaus (nors iš pažiūros jai duočiau 75 metus), ir šiuos pinigus gaus už avarijoje žuvusį vyrą. Tai pasakojo tarsi būtų laimėjusi aukso puodą.

Vakare prasilenkiau savo bute įvairius rakandus kaupiančia senole - rusakalbė moteris pašnekino mūsų šunelį ir nulingavo savo keliais. Tuomet ir pabandžiau prisiminti, kiek benamių, elgetų ar šiukšlynuose besikuičiančių žmonių sutinku savo aplinkoje.

Prisiminiau pernai žiemą sulaikęs įžūlią trijulę, bandančią išardyti metalinę kiemo tvorą. Vėliau tuos pačius personažus mačiau velkančius metalą ir nebeveikiančio viešojo tualeto, kitądien stebėjau po mano langais ryte skanaujančius losjoną drauge su kiemą šluojančia kiemsarge.

Prisiminiau kieme suręstoje „dėdės Tomo trobelėje” benamių sukeltą gaisrą, rūsyje išplėštus sandėliukus ir apvogtus kaimynų butus. Mačiau, kaip metaliniu štankietu ginkluotas mūsų namo gyventojas vaikė kieme ant suoliuko vakaroti (ir šiukšlinti) įjunkusius mėlynanosius. Išmaldos prašančius varguolius sutinku prie visų aplinkinių didesnių ir mažesnių parduotuvių. Benamių gultų, stovyklių ar sandėliukų galėčiau rasti prie kiekvieno aplylinkės namo.

Tai negi Žirmūnai tokie ypatingi? Ar atidžiau pasižvalgę panašaus vaizdo nepamatytume Karoliniškėse, Senamiestyje, Žvėryne ar Lazdynuose? Kiek varguolių gyvena Šnipiškių lūšnynuose, priemiesčių sodų bendrijose, žiemoja pramoninių rajonų šiluminėse trasose ar įsirengia skvotus apleistuose pastatuose?

Ar naujas mano pažįstamas Stasys yra retas rastas egzempliorius? Kiek tokių stasių gyvena Vilniuje? Neseniai kalbėjausi su Vilniaus socialinės paramos centro kolegomis, jie sakė, kad Vilniuje užregistruota virš 900 benamių. Daugeliui jų savarankiškai sunku priimti socialinių darbuotojų pagalbą. Kolegos sakė, kad seniūnijos socialinio darbo organizatoriai periodiškai apeina savo teritorijoje reziduojančius benamius. Tad reikėtų jiems skambinti, po savo balkonu aptikus Stasį. Tik esu tikras, kad šie darbuotojai su benamiais prasilenkia - abejoju, ar jie dirba vėlais vakarais ar naktimis, o juk būtent tada į pobalkoniškes nakvoti sugrįžta miesto šiukšliadėžių kontrolieriai.

Sutikęs Stasį vis paklausiu, kaip sekasi tvarkytis reikalus naudojantis mano patarimais. Į savivaldybę ar kalinių globos draugiją nueiti žmogui sutrukdė gausus sniegas. Toptelėjo, kad Stasys neplanuoja važiuoti troleibusu - paprasčiausiai bilietui neturi pinigų. Dar kartą nuodugniai paaiškinau, kaip pėstute pasiekti pagalbą teikiančias įstaigas - vienok gali būti, kad tokiems dezorientuotiems ir iš įprasto konteksto iškritusiems žmonėms reikalingas palydėjimas. Užsiėmę kasdieniais išlikimo klausimais, benamiai nsugeba patys susirasti jų laukiančių specialistų pagalbos. Socialinės tarnybos mašiniukas pasirodo pas juos nebevažiuoja, nes … trūksta kuro.

Lrytas.lt straipsnio komentaruose nežinomas geradaris pažadėjo prie parapijos įdarbinti negeriantį benamį. Pirma spontaniška kilusi mintis - perduoti Stasiui jo telefono numerį. Bet iš to mažai naudos - Stasys telefono neturi, ir neatrodė užtikrintai kalbėdamas, kur galėtų paskambinti. Bandėme skambinti kartu, bet potencialus darbdavys ragelio nekėlė…

Jei Stasiui ir į jį panašiems nepadėsime mes, jie ras kuo užsiimti. Atsidėkodamas už šefavimą, Stasys man siūlė šiukliadėžėje rastą moterišką laikrodį (tik bateriją reiktų pakeisti, užtikrintai kalbėjo Stasys) ir … varškės.

[Nesiėmiau tikrinti tos varškės stovio, bet mintis valgyti iš šiukšliadėžės ištrauktą maistą man atrodo atgrąsi ir žeminanti. Radikalūs dumsterdaiveriai teigia priešingai, esą šiukšlinėse sužvejoja puikiausio maisto. Aš manau, kad praktikai prie konteineirių palikinėti maistą yra peiktina - nebent patys tokį maistą ir tokių būdu valgytume. ]

Grįždamas traktoriuko švariai nuvalytu šaligatviu galvojau, kiek benamių būtų galima pasamdyti kasti sniego atsisakius tokio išmanaus galvių valymo būdo. Remigijus Šimašius ne kartą sakė, kad geriausias būdas padėti benamiui bedarbiui - paprašyti jo pagalbos, ir už tai sumokėti. Jei galėtume teisėtai tokius žmones darbinti smulkiems darbams, jei organizuotume jiems viešuosius darbus (juk tvoras galima dažyti ir kas pusmetį, o ne kartą į penkis metus). Nes konteineriuose nerandant užtektinai butelių ar aliuminio, Stasiui nebus kitos išeities, kaip imtis kanalizacijos liuką, kelio ženklų ar kitų blogai padėtų/pritvirtintų parduoti įmanomų daiktų.

Taip, viešiesiems darbams reikėtų pinigų, bet atidžiai paskaičiavus gali pasirodyti, kad kitais būdais (per sveikatos sistemą, pašalpas, kalėjimų išlaikymą, labdaros valgyklas ar prieglaudas galutinai iškritusiems iš sociumo) išleidžiame ne mažiau, nei tokie viešieji darbai kainuotų. Rasi pinigų uždirbantys benamiai ir kambarėlį išsinuomotų, pavalgę ir nusiprausę būtų, nekeltų grėsmės sau ir aplinkiniams.

Jei būčiau meras, socialinės apsaugos ministras ra kitas galio keisti turintis pareigūnas - ką daryčiau? Paskaičiuočiau, kiek sutaupyčiau, varguoliams mokėdamas ne pašalpas ir kompensacijas, o už konkrečius darbus. Paskaičiuočiau, kiek būtų galima sukurti tokių naujų darbo vietų, kiek kainuotų jų kūrimas, įvertinčiau galimybes šiam reikalui panaudoti ES lėšas. Mažai uždirbančius atleisčiau nuo prievolės mokėti pajamų mokestį ir socialinį draudimą, leisčiau nemokamai naudotis būtiniausiomis viešosiomis (pvz., visuomeninio transporto) paslaugomis. Premijuočiau už pademonstruotas pastangas įsitvirtinant įprastoje darbo rinkoje. Pertvarkyčiau socialines tarnybas taip, kad darbuotojai aktyviai stengtųsi padėti tiems, kam reikia socialinės pagalbos, ir mokėčiau premijas už pademonstruotus rezultatus, bei atleisčiau tuos, kurie neįstengia ar nenori dirbti taip, kaip reikia. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Jei į klausimą, ką daryti ir ką keisti, atsakymą nesunkiai galime rasti pasirėmę sveiku protu, tai pošimts kodėl to paties nedaro iš mūsų mokamų mokesčių algas gaunantys valstybės ir savivaldybių tarnautojai? Ar mes nesugebame išsirinkti tokių politinių vadovų, kurie įgyvendintų reikiamas pertvarkas? Ar mums tiesiog nerūpi?

Nes šiltomis mašinomis važiuojant į mūsų svarbias darbovietes, geras parduotuves ir jaukius namus mums gana patogu nematyti, kas dedasi po mūsų balkonais, prie mūsų šiukšlių konteinerių - ir nesukti galvos dėl to, kaip efektyviai mūsų mokami nemaži mokesčiai naudojami padėti tiems, kurie patys neįgali užsitikrinti kiekvienam garantuojamo gyvenimo standarto - turėti stogą virš galvos, lovą, sveikatos priežiūrą ir naudingą užsiėmimą.

O gal pasirūpinkime? Gal tuomet Žirmūnai (ar kur bereziduojame) taps geresne vieta gyventi, visiems.

Rodyk draugams

Vedžiodamas šunį ir niūnuodamas “Funny ways“, jau kelintąsyk praeinu pro naujakurio benamio “būstą”. Išdžiūvęs pusamžis vyras čia rodosi nuo vasaros.

Būta čia ko, sakysite - bomžai kiemuose kaip katinai - vieni ateina, kiti kažkur dingsta, su paslaptinga tendencija daugėti. Bet šis žmogus pasirodė ypatingas.

Dėmesį patraukė vidsad tvarkingai paklotas jo guolis. Šįkart akis užkliuvo už “kojūgaly” stovinčio bmbalio. Atidžiau įsižiūrėjęs supratau, jog ten … šlapimas. Šis benamis nesišlapina kur pakliuvęs, o “didelius” gamtinius reikalus ne sykį mačiau neskubriai kulniuojantį link ToiToi būdelės. Nesu jo matęs “su kvapu”. Naujų metų vakare 9 val. mačiau jį ramiai miegant savo lovoj. Štai toks netipiškas portretas. Gaila, vis nerandu progos žmogų užkalbinti, viliuosi bus dar.

Arba kita moteris, sutemus su vežimaičiu išsiruošianti revizuoti konteinerių. Jos butas iki lubų užverstas visokiais rakandais. Kur jos artimieji? Ką mano jos kaimynai? Ar ji moka mokesčius, ar turi draugų, ar žiūri žinias, ar balsuoja per rinkimus?

Pažvelgus į šiuodu (o ir į daugelį kitų panašių) regis, kad ne šio svieto šie žmonės. Ar tikrai? Senatvinė demencija, keistumas, susitaikymas su pralaimėjimu ir prisitaikymas gyventi visuomenės užribyje dar nereiškia, kad turime juos vertinti kaip ligą, nuostolį ar anomaliją.

Kas juos pašnekina, išsiaiškina, kodėl jie atsidūrė ten, kur yra šiandien? Ką rodo jų televizorius ir internetai? kaip jie mato aplink supantį pasaulį - šviečiančias parduotuves ir bankus, protinguosius ekspertus ir kažkur lekiančias darbo bites, socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemą, mūsų valstybę ir savivaldą, bendruomenes? Jei aplamai ją pastebi - tai kaip ją vertina?

Tad kaip neteisinga yra benamius piešti viena bjauria spalva! Kaip neteisinga lipdyti visiems vienodas etiketes ir klišes. Ir kaip svarbu individualiai žvelgti į kiekvieną žmogų, ieškoti būdų palengvinti jo dalią. Tik taip galime viltis, kad sunkią valandą neliksime vieni kovoti su stichijomis, kad bus, kas pasirūpina mumis pačiais.

Daugelis mūsų sutikę pašalpos atsiimti atėjusį pijoką ar įtartinai kailiniuotą ponią skubame teisti visus nepasiturinčius. Klijuoti tinginių, apsimetėlių ar lūzerių etiketes. Patys pasirinko - nesimokė, prisidirbo vaikų, ėmė gerti, nebuvo apdairūs ir protingi skolindamiesi…. Bet ar tikrai pakliūti į tokią padėtį yra pasirinkimo, noriu/nenoriu reikalas?

Bandydamas įsistoti į šių žmonių batus ieškai atsakymo, kaip geriausiai galėtume ir turėtume jiems padėti. Tai, ką mačiau ir tai, apie ką svarčiau, tik dar labiau sustiprina mano motyvaciją ieškoti atsakymų ir stengtis padėti tiems, kuriems pagalba būtina, kurie neturi daugeliui mums elementarių dalykų - savo lovos, šaldytuvo, šiltos vakarienės…

Ačiū visiems, kurie padedate!

Rodyk draugams

Varguolio risotto

2012-10-12

Kaip sekėsi veik mėnesį valgyti už 4 litus per dieną, skaitykite čia ;)

Rodyk draugams

Vakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje svarstėme naujus 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos finansavimo prioritetus. Ministerija siūlo nemažai (šimtus milijonų Lt) skirti bendruomenėms, kurias norėtų įgalinti svariau prisidėti prie žmonių problemų sprendimo pažeme.

Šiandien buvau trumpam užsukęs į Šnipiškėse biurą turintį „Maisto banką” - per visą kiemą išsirikiavusi eilė žmonių laukia, kada prasidės ES paramos maistu dalybos - duos ne tik miltų, kruopų ir makaronų, bet ir cukraus bei aliejaus. Liūdni, suvargę žmonės. Kam jie rūpi, kuriai Vilniaus bendruomenei?

Pėsčiomis eidamas palei penkiaaukščius skaičiuoju po balkonais įsikūrusias benamių kolonijas. Seniai įdienojo, o štai sėdi sutūpę penkiese. Kvepia kaip tarybinėje kirpykloje. Tolėliau apsiklojęs guli barzdotas vyras. Galiu tik spėlioti, koks jausmas gulėti ant kartono darganotą rudens dieną, apsisiautus keliomis palaikėmis antklodėmis.

Greta - kaimynų puoselėjami darželiai, dailiai apkarpyti medeliai, užsėta veja. Priešais - nutriesta tvora. Atsiprašau už vaizdinį, bet matyti, kad žmogaus tuštintasi stovint, ir ne kartą (Jėzau, ką jie valgo!?).

Už poros žingsnių - šiukšlių kalneliu pavirtusi specializuota dėžė šunų išmatoms. Šalia - verslo centras, kuriame įsikūrusi kredito unija ir šviesiais langais masinančios parduotuvės bei grožio salonai. Šalia - XIX a. menantys trobesiai su daržais, vandens kolonėle, malkų sandėliu paverstu žiguliuku ir nusenusiomis obelimis.

Tikiu, kad ne vienam penkiaaukščio gyventojui šie vaizdai yra gerai matomi pro langus ar pareinant namo iš darbo. Ar kas nors imsis asmeninės iniciatyvos padėti, susitvarkyti? Kaip rastis tai bendruomeninei iniciatyvai? Anksčiau buvo apylinkės įgaliotinis, namų valdyba, moterų komitetai, kiemsargiai. Dabar nesuprasi, kas kam priklauso ką daryti.

Dezorganizacija, dezorientacija. Sutikęs laiptinėje žmogų nežinau, sveikintis ar ne - daugelio kaimynų nuomininkų nespėjame pažinti, vieni atsikrausto, kiti išvažiuoja. Grįžęs penkiaaukštin užsidarai savo pasaulyje, užtrauktos užuolaidos ir atidaryti TV ir kompiuterio ekranai padeda akimoju pamiršti aplink supantį nemalonų pasaulį. Nesunku viens-du nusikelti ten, kur norisi - į Facebook‘ą ar į Akropolį. Tokiame atomizuotame, urbanizuotame, globalizuotame pasaulyje kokios dar gali būti bendruomenės?

Už poros namų buv. „Šatrijoje” sėdi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aukštąjį turinčioms krakmolytomis apykaklėmis besidabinančioms moterims ne fasonas eiti gatvėn iš skurdo vaduoti varguolių. Menka alga nemotyvuoja, viršininkai neliepia, o ir toli jie. Apačioje pirmame aukšte - vaikų ir jaunimo klubas. Du trečdalius dienos jis tuščias, palangės pavirtę vietos pijokų suoleliais, nutryptas gazonas prispjaudytas saulėgrąžų lukštų ir nuorūkų.

Gal čia galėtų įsikurti naujos mados bendruomenės centras? Kur kvalifikuotų specialistų komanda su savanoriais kilometro dviejų spinduliu imtųsi spręsti visas akivaizdžiai akis badančias socialines, aplinkos, saugumo, kultūros ir laisvalaikio organizavimo problemas?

Tuoj pat išgirsime - pinigų nėra, patalpų nėra, papildomų žmonių nėra, o turimi nei kvalifikuoti, nei motyvuoti. Sakysite - tai imkime ir perkvalifikuokime tuos žmones? Atleiskime senus, į jų vietą priimkime motyvuotus, išsimokslinusius? Atimkime neefektyviai naudojamas patalpas, pertvarkykime į bendruomenės centrą?

Laukite gynybos iš socialistinių ir populistinių profsąjungų ir partijų. Jų protegavimo dėka ginami „silpnieji” neefektyvūs darbuotojai, stabdomos permainas, konservuojamas status quo. Pinigai išleidžiami, bet naudos sukuriama nepakankamai, nepatenkinamai. Todėl naujų pinigų neatsiranda, sukasi ydingas ratas.

Tad ar ne geriau būtų nebesikabinti į romantines liaudės švietėjų iliuzijas, kad atsiras mistinės bendruomenės, kurių seniūnaičiai ar bendruomenių centrų aktyvistai iškuops mikrorajono problemas? Gal geriau investuokime į mobilias, specializuotas, kvalifikuotas ir motyvuotas komandas, kurioms duokime šias užduotis. Nustatykime laiko tarpą, nurodykime būtinus pasiekti rodiklius, ir skirkime reikiamus pinigus, neprašydami kas mėnesį teikti smulkių ataskaitų ir pieštukus pirkti viešaisiais pirkimais.

Tai gali būti vadinama socialiniu investavimu. Arba vietos bendruomenės problemų sprendimo paslaugos pirkimu, socialinės problemos vs. socialinės įstaigos biudžetu. Štai gal tada atsirastų paskatas stipriems paslaugų tiekėjams jungtis į konsorciumus, vykdyti bendrą veiklą ir operatyviai siekti konkrečių rezultatų, užuot meškeriojus pavienius grantus ir metai iš metų dūsavus, kad niekas nesikeičia ir nieko negalime padaryti.

Jei visos stiprios socialinės organizacijos turėtume tokią bendrą viziją, priverstume politikus ją realizuoti - nes juk galiausiai jie disponuoja mūsų pinigais. Ir tų daugiabučių gyventojų, kurie pavieniui nesusimotyvuoja pasirūpinti po jų balkonais miegančiais ir tvoras po langais nutriedžiančiais benamiais.

Rodyk draugams

Netyčia užtikau prieš pustrečių metų “Laisvajame universitete” darytą audio paskaitą apie savo socialinį eksperimentą mėnesį valgant už 4 litus per dieną ir “Maisto banko” kovą su maisto švaistymu - ilgoka, bet perklausiau su nostalgišku malonumu.

Galvoju vasarą eksperimentą pakartoti - knieti sužinoti, kiek pakilusios kainos atsiliepė turintiems kukliausią biudžetą.

Jeigu būtų norinčių panašų iššūkį patirti savo kailiu - praneškite [ilgius@delfi.lt] - drauge eksperimentuoti būtų daug smagiau :)

Rodyk draugams