BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ledinis bomžas

2012-02-01

Ar pastebėjote, kad pastaraisiais metais daugėja asocialių asmenų (a.k.a. bomžų)? Ar čia tik mano selektyvus dėmesys?

Vakar praeidamas pro šiukšliadėžes inspektuojančių apyjaunių barzdotų vyrukų stebėjausi veido išraiška - profesionalo susikaupimas, sumišęs su pastanga nereaguoti į smalsiai (įtariai, smerkiančiai, besibjaurinčiai) nužiūrinčius praeivius. Panašius veidus turi prekybose centrų valytojos, viešųjų tualetų budėtojos, kartais ir McDonalde dirbantis studentas.

Žmonių, kaip grybautojai praeinančių pro konteinerius, sutinku vis daugiau - po vieną ir porose (kartais lydimi šuns); jaunesni ir senesni; su intensyvaus alkoholio vartojimo požymiais ir be jų; vyrai, moterys; su maišais, kuprinėmis ir lagaminais. Dirbantys, besiverčiantys, mokesčių nemokantys, toli gražu ne visomis viešosiomis paslaugomis besinaudojantys.

Akylesni galėtų pastebėti, kad kas antras daugiabutis turi savo stacionarų bomžą - it kokį didelį puslaukinį katiną. Po balkonu (ar kokioj pašiūrėj) susisukta benamio gūžta - senos lovos minkšta dalis, pora kaldrų ar miegmaišių, kitąsyk pagalvė, padanga ar koks nuo šiukšlyno parsinešta rakandas. Rūsio langelis naudojamas kaip virtuvinė spintelė keliems stiklainiams, dėžutėms ar skardinėms surikiuoti. Kartais toks migis įrengtas už krūmo - vasarą gali jo ir nepastebėti. (Kita vertus, vasarą gali numigti belenkur - stotelėje, ant suolo ar pakritęs po medžiu).

Vedžiodamas šunį, praeinu pro keturias tokias benamių tskant nestacionarias gyvenamąsias vietas. Nedeklaruotus socialinių ekonominių interesų centrus. Atėjus žiemai, iš jų mano apylinkėse nuolat “veikia” tik viena. Pusamžį, liesą, paliegusį, mėlynu papurtusiu veidu žmogelį ten miegantį ar gulintį matau tai ryte, tai dieną ar vakare. Žmogus atrodo švelniai tariant nekaip.

Žirmūnų ledinis benamis

Žirmūnų ledinis benamis

Dyvijausiu, kad žmogelis gyvena po atviru dangum merkiant rudens lietui. Stebėjausi benamio ištverme, matydamas jį miegantį gruodį ir sausį. Tiesa, žiema buvo šilta. Bet užėjus šalčiams nerimas privertė imtis veiksmų.

Nežinau, ar to penkiaaukščio gyventojai žino suteikę pastogę tokiam “padarui”. Nežinau, ar kam nors rūpėjo. Jau rašiau, kad mieste nėra realių bendruomenių, kurios normaliai turėtų anomaliją pastebėti ir imtis priemonių suteikti pagalbą. Bet panašu, kad padėti negali ir pagalbą teikiančios institucijos.

Termometrui pradėjus rodyti neigiamą temperatūrą, pirmiausia prisiminiau specializuotą bomžams skirtą socialinę tarnybą. Ant tarnybos automobilio nurodytu telefonu prisiskambinti nepavyko. Laimei “bomžovozas” kartais sustoja prie netoliese esančio VPK Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus. Paprašiau kabluką vairuojančio pagyvenusio socialinio darbuotojo pasirūpinti benamiu.

Nežinau, ką socialinė tarnyba nuveikė, bet bomžas toliau miegojo savo vietoje. Lauke -12C, tad skambinu 112. Po keliolikos pypsėjimų pakėlusi dispečerė pažadėjo nusiųsti ekipažą.

Kitą dieną -16C - žmogelis guli savo migyje, tiesa, galvą apsiklojęs jau su dviem kaldrom. Skambinu vėl - patikslino, kurioje penkiaaukščio pusėje.

-19C - ledinis žmogus šiurpina ramiausiai parpdamas spiginant šalčiui. Skambinu bendruoju pagalbos numeriu trečiąsyk. Moterėlė pasitikslina, kur tas balkonas, nuo kurios gatvės skaičiuojant, pasiklausia mano pavardės. Atrodo, kad šįkart bus tvarka. Stovėti ir laukti, kas ir kada atvažiuos, laiko nėra.

Šiandien termometras rodo -23C! Lauke atrodo, tarsi kas smulkiu švitriniu popieriumi žandus trintų. Ir ką jūs manote - šaltyšius guli savo vietoj, muistosi.

Ir ką dabar turėčiau daryti? Veržtis į nabago “privačią” erdvę, pats nudirbti socialinį darbą ir išsiaiškinti, kodėl žmogus miega tokiam šaltyje lauke - o gal jam taip norisi ar patinka?

O jei nepatinka - parsivesti namo ir patiesti raskladušką? Tai kurių velnių moku mokesčius, iš kurių išlaikomos benamiais rūpintis turinčios tarnybos? Akivaizdu, kad nei socialinės, nei gydymo, nei viešosios tvarkos tarnybos nesugeba sukoordinuoti savo darbo ir efektyviai padėti žmogui, kuris dėl socialinių gebėjimų stokos ar/ir dėl priklausomybių nesugeba pasinaudoti socialinės paramos sistemos siūlomais variantais.

O gal turėčiau tarnyboms skambinti vėl (ir vėl, ir vėl), kol neapsikęs? O gal belstis į savivaldybę, kreiptis “aukščiau”? Ar imtis asmeninio projekto ir taisyti padėtį? Rašyti laikraštin? Kviestis televizijas?

Ką darytumėte jūs? Patarkite.

Nieko nedarydami po to gailėsimės. Jau senokai nebematau pernai kelių dažnai kiemuose šmirinėjusių svirdinėjusių bomžų. Abejoju, kad jie tiesiog pakeitė mikrorajoną ar “sėkmingai integravosi į visuomenę ir darbo rinką”. Ko gero, atidavė savo dūšeles Giltinei. Galėjome, turėjome jiems padėti?

Rodyk draugams

Vedžiodamas šunį tarp Žirmūnų daugiabučių vis pagalvoju: kokia tat yra fikcija, tos miesto bendruomenės.

Teoriškai, tai turėtų būti grupės žmonių, susietos interesais ir organizuotai siekiančių juos tenkinti; identifikuojančios save kaip teritorijoje veikiantys savotiški kolektyviniai šeimininkai.

Sprendžiant iš seniūnaitijų dydžio, jos turėtų apimti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Didmiestyje tiek žmonių gyvena viename kvartale.

O, jei kiekviena visuomeninė struktūra turėtų tiek aktyvių interesantų! Bet save bendruomenėmis miestuose vadinančios grupės tėra keliasdešimties (ar, blogiau, keliolikos) aktyvistų sambūris, deklaruojantis tikslą rūpintis įvairiausiais mikrorajono reikalais. Dažniausiai - politiškai angažuotas. Menkai žinomas toje teritorijoje, kurioje veikia.

Ir tai nestebina. Užsiėmę miestelėnai neturi natūralaus akstino, įpročio, erdvės ar būdo drauge kelti rūpimus klausimus ir organizuoti jų sprendimą. Mieste žmonės vieni kitus menkai pažįsta, “draugų” grupės kuriasi ir čia pat byra, jų sudėtis sparčiai mainosi.

Tris metus besinuomodamas butą daugiabutyje vis dar iš veido nepažįstu visų kaimynų, jau nekalbant apie jų vardus, užsiėmimą, rūpesčius ir džiaugsmus. Ir tai normalu. Kas gyvena ir ką aplinkiniuose namuose, neturiu žaliausio supratimo. Jei ne šuns teritoriniai poreikiai (ir nauji metai, kai visi išeiname į lauką pašaudyti ir šampėmis susidaužti), nežinočiau nieko.

Nėra (ir negali būti) čia bendruomenės, kuri tikiu pusėtinai funkcionuoja kur nors Kančėnuose ar Kepaliuose. Kvartalo gyventojams nerūpi šiukšlės po jų langais, duobėti kiemai, arimais mašinų paversti gazonai, sulūžusios vaikų aikštelės, katinynai ir bomžai. Bešeimininkė, niekieno teritorija, kurioje kiekvienas siekia savo patogumo. Patvarkyti reikalus čia gali tik išorinės jėgos - seniūnas, namų ūkio administratorius, policija ar deputatas. Be jų sudirigavimo nei kiemo švenčių nebūtų, nei saugios kaimynystės ar daugiabučių renovacijos.

Yra išimčių - kur ne kur pavasarį pasidarome talkas, apsišluojame. Kur ne kur frontą dar laiko pensininkių kuopelės ar pamažu iš kiemų nykstantys domino su alum stumdantys veteranai. Žinoma, vienur kitur atsiranda keli lyderiai aktyvistai, veiklus seniūnas ir vienmandatininkas - ir ima rodytis, kad mieste bendruomenės esama. Tačiau atomizuota anoniminė miestiečių inercija organizuoto veikimo pliūpsnius užgesina.

Miestuose aktualesnės gentys. Neįsivaizduojamai sunkus vienoje laiptinėje gyvenančių paksisto ir liberalo, pensininko ir goto, dviejų mažamečių supermamos ir butą nuomuojančių plungiškių statybininkų ketveriukės interesų suderinamumas ir bendras darbas.

Prie miesto nepriskirčiau priemiesčių - ten natūraliai didesnė izoliacija, veiklų ir interesų lokalumas, privačios valdos ir tvoros leidžia bendruomenei labiau klijuotis. Abejoju amerikoniška Nusivylusių namų šeimininkių suburbijų idile - labiau tikėtini a la Klonio gatvės gang’ų variantai.

Panašu, kad spartėjant darbiniam mobilumui ir plintant e-paslaugoms ir socialiniams tinklams, bendruomenės kaip veiklos formatas pamažu užleis vietą paslaugų tiekėjams - tokiems kaip multifunkciniai bendruomenės centrai ar motyvuotų aktyvistų sukurtos kaimynystės gyvenimą gerinančios įstaigos.

Todėl sveikas protas sako, kad neverta investuoti milijonų į bendruomenes ar su jomis sieti socialinės paramos efektyvinimą. Na, nebent rūpi prieš rinkimus pamaloninti savo elektoratą ir įpurkšti vieną kitą injekciją į rinkimų agitacijos mašiną tose apylinkėse, kur kaimiškas gyvenimo būdas tebevyrauja. Konservatyvūs politikai veikiau turėtų turimus ribotus išteklius nukreipti į gyvybingesnes ir ateity perspektyvesnes bendruomeniškumo formas, kurių šerdis galėtų būti motyvuotos į efektyvias paslaugas pažeidžiamiems bendruomenės nariams orientuotos visuomeninės iniciatyvos ir socialiniai verslai. Tikiuosi, kad mažėjantis Vilniaus seniūnijų skaičius reikalus pajudins būtent tokia linkme.

Rodyk draugams

Kaip žadėjome, Pasaulinės maisto dienos išvakarėse surengėme vakarienę labdaros valgykloje “Ekklesia”.

Labdaros valgykloje pasisvečiuoti iš miesto suvažiavo dvi dešimtys draugų ir artimųjų.

Kaip paprastai, ne viskas klojosi taip, kaip sumanyta. Ryte teko vežtis papildomus šildytuvus - antraip spustelėjus šaltukui būtų tekę sėdėti apsirėdžius. Sename pastate streikavo elektros sistema - sudegė blenderis, kibirkščiavo senos rozetės.

Tačiau liūdniausia, kad labiausiai laukti svečiai - nuolatiniai valgyklos lankytojai - pasikuklino prisidėti prie miestelėnų draugijos. Pora užėjusių moteriškių nepasidavė įkalbamos ir liko talkinti virtuvėje. Vėliau apie tai kalbėjomės, kad skurdas užverčia psichologinį krūvį - žmonės drovisi dalintis buvusiais išgyvenimais, sunkiai auginasi prarastą savivertę, vengia “normalios” draugijos.

Sugužėjusius svečius kalbindami vaišinomės “firmine” namine “Maisto banko” gira. Valgyklos įkūrėja Larisa tesėjo pažadą ir iš ūkininko dovanoto moliūgo pagamino puikią sriubą - turėsime gauti ir paviešinti tą receptą. Puikių vertinimų sulaukė jos ruoštas aštrus baklažanų užkandis bei kiaulienos kepsneliai. Vakarą vainikavo kepti antaniniai obuoliai su vanilės užpilu, tortas su kava.

Labdaros įstaigoje vakarieniavo ne tik “usual suspects” “Maisto banko” žmonės bei jų artimieji. Savo dėmesiu “Ekklesia” pagerbė Vilniaus m. savivaldybės Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Juras Požėla, A.Kubiliaus patarėjas Ignas Brazauskas, Seimo nario Artūro Meliano komandos žmonės. Svečiai ne tik domėjosi valgyklos istorija, maitinimo sąlygomis ir kainomis, lygino su kitomis valgyklomis, bet ir gyvai aptarinėjo socialines ir politines aktualijas ar tiesiog mėgavosi pašnekesiu su senai matytais draugais.

Tarp stalų paleidome cirkuliuoti mandarinų spalvos sąsiuvinį, kuriame renginio dalyviai galėjo užrašyti linkėjimus ar priesakus kovoti su skurdu. Pacituosiu tik vieną: “Geri darbai ir puikios idėjos padaro žmones laimingus. Geras pavyzdys užkrečia. Stebuklai esti paprastumu. Taigi ačiū už tai, kad esate ir visa tai darote, nes tai - reikalinga ir svarbu. Ačiū, mielieji - ilgų šios iniciatyvos metų!”

Išeidami svečiai nepamiršo atsidėkoti - nepasiturinčių maitinimui paaukota ir per portalą aukok.lt pervesta 700 Lt. Dažnas žadėjo kitąmet būtinai pakartoti šį įsimintiną pokylį. Tad džiaugiamės ir konstatuojame, kad pirmasis blynas gavosi visai vykęs ;)

Žemai lenkiuosi draugams, bičiuliams ir giminiečiams, šeštadienio vakarą nepasididžiavusiems ir užsukusiems į miesto pakraštyje kukliai triūsiančią labdaros valgyklą. Dėkojame už smagią kompaniją ir dosnią paramą ;) O labiausiai dėkoju “Ekklesia” varikliui Larisai ir jos talkininkėms, rodančioms pavyzdį, kad socialinė parama varguoliams gali būti jautri, efektyvi ir kokybiška. AČIŪ LABAI!

Rodyk draugams

Ne, čia ne apie miuziklą. Tokia mintis toptelėjo, ryte stebint šiukšlių konteineryje besikapstančią moterį.

Abejinga praeivių žvilgsniams, ji rinko maisto atliekas ir valgė. Tinkamumo vartoti tekstas paprastas - ragauti, ir jei neskanu - spjauti ten pat į konteinerį. Veidas mėlynas nuo “flakonų“. Vargo vakarienė (ar pusryčiai, šiuo atveju).

Prie ko čia katės, sakysite. Katės būna naminės ir laukinės. Vienos išpuoselėtos, žvilgančios, kitos nušiurusios, apšepusios. Bobulyčių dėka yra ir tarpinė rūšis - puslaukinės, artyn prisileidžiančios maitintojas. Už veislinius kačių jauniklius žmonės pagatavi pakloti šimtus ir tūkstančius eurų; gi beveislius kačiokus be skrupulų šmakšt į maišą ir į upę.

Atrodo, tokios skirtingos katės, ir tuo pačiu taip panašios. Taip ir žmonės.

Nelygu, kur pasisekė gimti, kaip pasisekė augti. Nebūtina lyginti Somalio ir Liuksemburgo - gerokai skirtingu žmogumi gali užaugti tame pačiame Vilniuje gimęs geroje šeimoje ir tabore.

Namus praradę greitai sulaukėja, o štai prijaukinti laukinius užtrunka gerokai ilgiau. Ir ne vien kates.

Socialinių taisyklių nepaisančius (nedirbančius, vagiančius, elgetaujančius, bele ką valgančius, geriančius ir kitaip vartojančius) “laukinius” labai sunku suintegruoti į visuomenę. Kaip kokius mauglius, priklausomybes turinčius asocialus sugrąžinti į normalų gyvenimo ritmą reikia milžiniškų pastangų, užsispyrimo ir kantrybės. Mission impossible?

Ar galime, ar turime šalia savęs toleruoti tuos, kurie gyvena kaip tie konteinerių katinai? Ar turime, ar galime jiems padėti?

Rodyk draugams

Taip taip, jau ne vienam tapo įpročiu pavasarį ir rudenį dalyvauti “Maisto banko” akcijoje, kuri vyksta daugelyje Lietuvos miestų Maxima, Rimi, Iki, Prisma, kai kuriose Norfos parduotuvėse.

Kasmet galvoju, ką čia geriau paaukojus - miltų ir aliejaus, ar kruopų bei mėsos konservų? Paskaičiavau, kad daugiau pamaitinti pavyktų pirmu variantu, tik gal ne taip visavertiškai. Ką Jūs patartumėte?

Šiam reikalui paprastai skiriu apie 25 litus. Daug čia, mažai? Jei kiekvienas tiek įnešim į bendrą aruodą, tikrai susidarys milijonas :)

Taigi, tuoj prasidės - penktadienį nuo 15 iki 21, ryt nuo 10 iki 20. Taip kad netrukus ir žygiuosiu. O kaip jūs?

Šeštadienį akcijoje sudalyvaus ir kelios įžymybės. Smalsu būtų pašnekinti visažinį Algimantą Čekuolį ar Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, ką? O gal žodžio kišenėje neieškantį Svarą? Mane suprantama labiausiai intriguoja Oksana Pikul - buvau nustebintas jos visai ne olialialietiško malonaus geranoriškumo ir iškalbos, ir jautrumo socialiniam reikalams. Jei netikite, patys prisijunkite prie Oksanos šeštadienį 18.00 naujai atsidariusioje Minsko IKI - galėsit įsitikinti.

Žodžiu vienu - sudalyvauk, ir draugą paragink ;)

Rodyk draugams

ne, ne Senis Šaltis ar jo anūkas Ledinukas - mes visi gyvename ledo rūmuose.

Kiemuose nemokamos čiuožyklos. Šįvakar - ledinės balos. Tikra loterija - paslydęs a) praeiviams parodysi, kaip raguočiams sekasi ant lygaus slidaus paviršiaus; b) drėbsies paprastuoju būdu (mėlynė ir drabužių valykla) c) “kietas nusileidimas” - sužinosi, kiek vertas tavo uoliai mokėtas pė-es-dė

Galūnei nulūžus mokama-nemokama medicina pasiūlys prasčiausią-pigiausią išeitį. Už šiuolaikinius ir efektyvius sprendimus gali tekti daktarėliui sumokėti (be faktūros, su kūrybinėms kančiomis bandant suprasti kiek-ir-kaip-paduoti). Nelabai tikiu, kad ministro Remigijaus siūlomos priemokos užkirstų kelią “dėkingumo dovanoms”. Na bet nukrypom į šalį.

Gal situaciją kiemuose pagerinti padėtų kyšis kiemsargiui? Bo nes susidaro įspūdis, kad šių dienų kiemsargis turi vienintelę funkciją - ledo takelius barstyti kažkokiais miltukais. Bevaikštinėdamas kiemais pridariau krūvą įrodančių iliustracijų - bet ko gero nėra prasmės įrodinėti tai, kas akivaizdu. Aišku, kokia algelė, toks ir darbas - o ypač jei ta algelė dar ir vėluojanti.

Pamenu, dar ne taip senais laikais kiemsargiai ledus daužydavo dalbomis, prie kurių kai kada būdavo privirintos kirvapentės. Švarūs būdavo ne tik šaligatviai, bet ir kiemų važiuojama dalis. Dabarties kiemsargiai net sniego nenukasa - kiek gyventojai pratrypia takelio, tiek druskingu smėleliu ir pabarsto.

Tiesą sakant, nesuprantu Vilniaus mero kvietimo eiti į kiemus patiems pamosikuoti sniego kastuvais. Suprantu, jei taip būtų populiarinamas naujas būdas pasportuoti - kas yra bandęs, tas žino. Bet taip neilgai trukus sulauksime kvietimų pasilopyti gatvių duobes, pasiremontuoti parkų suolelius, vaikų žaidimo aikšteles, pasiorganizuoti savisaugos būrius, vaikų priežiūros ir senelių slaugos paslaugas, galop patiems pasigydyti bei pasilaidoti. 

Kurių velnių mokėti mokesčius, jei savivaldybės nesugeba tinkamai organizuoti kiemų priežiūros? Per mažai mokame mokesčių? Pardon, bet krepšinio arenoms bažnytkaimiuose statyti užtenka. Manau, ne mokesčiai per maži - per menki vadybiniai gebėjimai, trūksta nuoširdaus intereso tvarkytis ir tvarkyti. Kai komunalininkai ar statybininkai “kuruoja” kultūros ar socialinius klausimus, o kiemsargių vadai skiriami pagal partinės švogerystės principus, kitaip ir nebus. Ką kaltinti dėl paslydus lūžusio žąsto ar dilbio?

Kai tiek bedarbių, nuodėmė ir apsileidimas yra šitoks bardakas kiemuose. Ne gyventojų subotkynų reikia - organizuokite viešuosius darbus, arba privatizuokite šią sferą, duokim privatininkams patiems rinkti mokestį ir tvarkytis.

Tiek medicinoje, tiek kiemų priežiūroje negali būti pusiau privatu, pusiau valdiška. Nes finale gaunasi bjauriausias variantas. Gi dabar Vilnius atrodo ne kaip buvusi kultūros sostinė, o kaip šabakštynas. Kur visi parkuojasi, kaip nori ir kaip išmano; slidinėja, buksuoja, gadinasi nervus ir sveikatą tiek pėsti, tiek ratuoti. Kas kur nori, tas pila šiukšles, sandėliuoja malkas, džiausto skalbinius, veisia katinus, kasinėja lysveles ir meistrauja tvoreles.

Manote kitaip? Brūkštelkit komentarą ;)

PS - už gerą nuotrauką ačiū blogo http://manokiemas.blogas.lt/ gaspadoriui ;)

Rodyk draugams

Rašiau apie Žirmūnuose rudenį boikotavusius kiemsargius. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tas boikotas nesitęsė amžiais - šiukšlinės ištuštinamos, o nukritusių lapų problematiką pakeitė pusnys ir ledas. Boikotuoti dabar baudžiasi darželių auklėtojos, bet apie tai kitąsyk.

Besižvalgydamas kiemsargių, sykį pamačiau į viešuosius darbus išvarytus pašalpų gavėjus. Juos gali pažinti iš neįprasto neskubėjimo, ir įprastinių praeiviams drabužių (ypač avalynės), kuriuos papildo keli rekvizitai - negrabiai “gulinti” oranžinė liemenė, švarios pirštinės, plastikinis maišas ir pagaikštis.

Vyrai palei gatvę neskubriai rankiojo popierėlius ir nuorūkas, visiškai ignoruodami tiek storu šiukšliu sluoksniu nuklotas buitinių konteinerių aikšteles (jei aikštele galima vadinti 100 kvadratinių metrų plotus), tiek siaubingai prišnerkštus daugiabučių kiemus. Matyt, viešųjų darbinykų darbo kokybę kontroliuojantis brigadininkas niekad neišlipa iš automobilio.

Dar nenorą valyti aplinką šalia konteinerių galima suprasti. Gėrybių ieškantys valkatos it kokie šernai iškapsto šiukšles. Yra ir kaimynų, kuriems sunkiai sekasi pataikyti išmetamas šiukšles į konteinerį. Galiausiai, per išeigines perpildytos šiukšlinės tampa nedideliais sąvartynais. Bet kodėl reikia laukti “Darom” talkos, kad nusirinktume po langais gausiai primėtytus butelius, maišelius, ir popiergalius?

OK - šen bei ten kuopiant vejas po balkonais galima įminti į šuns sausainį, rasti seną unitazą, pastipusį katiną ar aptikti visą bomžo miegamąjį - vargu ar tai tinkamas pasiteisinimas žmogui, kuriam mokame už valymą ir švarą.

Vakar maloniai nustebau pastebėjęs kiemuose palei konteinerius besisukiojantį furgoną - vyrukai į jį krovėsi prie šiukšlinių pūpsančius senus baldus. Tamsoje nespėjau sužiūrėti, kam priklauso pilnutėlė mašina, tad tenka tik spėlioti, kam reikia dėkoti. Komunalininkams, papildomai išvežantiems stambiagabarites šiukšles? Bet ne, vyrukai paliko stirtas senų padangų. Gal jie senus baldus restauruoja ar naudoja naujų gamybai? Gamina kurą? Naudoja statybose? Kokia būtų Jūsų versija? - parašykite ;)

Rodyk draugams

Teko atstovauti “Maisto banką” agentūros ELTA surengtoje apskrito stalo diskusijoje apie tai, ar kitų metų biudžetas sumažins skurdą mūsų šalyje. Delfis šiandien publikuoja vieną iš mano pasisakymo epizodų - skambi antraštė tarsi teigia, kad supriešinami du dalykai - a) poreikis padėti mažas pajamas gaunaniems piliečiams ir b) nacionalinis lietuvių pasididžiavimas - krepšinis. Pasiaiškinkime, kaip čia yra iš tiesų.

Senovės Romos plebsas reikalaudavo iš tuometinės valdžios duonos ir žaidimų. Šiuolaikinė visuomenė manding mažai skiriasi. Medijos nuo ryto iki vakaro siūlo plačią skalę pramogų patiems įvairiausiems skoliams. O ir duonos regis yra pakankamai - delfio komentatoriai burba apie nuo prekių akropoliuose lūžtančius vežimėlius, tviskančius automobilius etc.

Tačiau ir turtingiausiose šalyse - ką jau bekalbėti apie Lietuvą - yra dalis žmonių, priverstų skaičiuoti centrus parduotuvėje. Nešvenčiančių vaikų gimtadienių, atostogas praleidžiančių namuose. Nuolat sukančių galvą, už ką mokėti - buto šildymą, dantų taisymą, žiemines padangas ar naują paltą vaikui.

Mūsų šalyje tokių žmonių - apie penktadalį. Trečdalis dirba už minimalią algą. Nereikia nė sakyti, kokią buitį gali sau leisti, didmiestyje dirbdamas už minimumą. Tad nenuostabu, kad dalis jų pasirenka likti namuose, verstis atsitiktiniais, nelegaliais darbais. Iš nedidelio darbo užmokesčio atėmus išlaidas transportui į ir iš darbovietės, pietus, neretai ir geresnius drabužius bei avalynę, bei prarastą laiką - dažnam lieka nemotyvuojantis šnipštas, o gal net minusas.

Šiandien paramos europinėmis kruopomis ir kitais neįmantriais maisto produktais ateina prašyti virš pusės milijono žmonių. Dalis jų - dirbantys ir mažai uždirbantys. Abejoju, ar šie mūsų bendrapiliečiai žemintų savo orumą, stumdytųsi valandomis eilėse, tasytųsi su maišais kruopų ir dribsnių, jei neturėtų realaus poreikio. Todėl valdžios vyrų insinuacijos neva dalis paramos gavėjų simuliuoja ar parazituoja įžeidžia nemažą dalį nepasiturinčios visuomenės dalies. 

Ne kartą esu nusistebėjęs, kad valdžia lieka kurčia siūlymams dėti daugiau pastangų tam, kad vis dar auganti nepasiturnčių armija gautų Europos Sąjungos šalies piliečiams deramą pagalbą. Ir atsiprašau, jei nuvilsiu konservatorių nekentėjus - šią problemą turi ne tik Kubiliaus vyriausybė (nors tikrai daugelis dalinosi apmaudu dėl sudužusių vilčių, kai gražūs konservatorių pažadai konsultuotis ir telkti visuomenę ieškant būdų kovoti su skurdu pavirto “komjaunuoliška” pompa ir parodomosiomis akcijomis). Socialinių organizacijų pastangas savivaldybėse ignoruoja ar net griauna ir kitų partijų šulai. Tiek sunkmečiu, tiek ekonominio pakilimo metu dažnai girdime - ”pinigų nėra ir nebus”. Tiesa, stadionams, rūmams ir parkams rekonstruoti-renovuoti-statyti pinigų atsiranda, ir sunkmetis čia ne kliūtis.    

Kalbėdamas akcentavau, kad paramai maistu organizuoti nereikia milžiniškų investicijų - daug gero, tinkamo valgyti maisto kasdien vis dar iškeliauja į sąvartynus - tereikia investuoti į infrastruktūrą, į savanorių koordinavimą, ir tas maistas gali pavirsti parama, mažinančia socialines išmokas pinigais. Socialiai atsakingos verslo bendrovės noriai prisideda prie šio darbo - tačiau vien verslo paramos neužtenka. Be to, šioje srityje galime išnaudoti ir ES struktūrinės paramos lėšas.

Vienas ar keli milijonai - nedidelis dalykas surasti biudžete, kai valdžia nori. Sporto salės praplėtimas Prienuose - tik pavyzdys iš šviežių aktualijų. Todėl atsisakau tikėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnų tomis kalbomis “pinigų nėra ir nebus”. Jei valdžiai tikrai rūpi aktyviai sumažinti skurdą, jei randama lėšų darnių šeimų šventėms ir bendruomenės forumų teatrams rengti, marškinėliams ir gairelėms, tai privalu rasti išteklių ir daryti viską, kad Lietuvoje užaugintas ar parsivežtas maistas nebūtų supūdytas ar užkastas po žeme - o kad laiku patektų ant stalo tų, kuriems to maisto reikia - šiandien, rytoj.

Žinoma, reikia ir žaidimų, ir krepšinio čempionato. Dideli tarptautiniai renginiai pritraukia turistų, statybos kuria darbo vietas, kuriose dažnai eina dirbti tie, kurie antraip stovėtų prie “Maisto banko” ar kitų paramą dalijančių organizacijų vartų. Pats nuo mažų dienų žaidžiu krepšinį, būsiu kašio fanas iki grabo lentos - jokios priešstatos čia negali būti. 

Bet kairė valstybėje turi žinoti, ką daro dešinė. Tai vadinama darnia, teisinga politika. Jei taupome, kažko negalime sau leisti - turime tolygiai mažinti resursus visose srityse. Kiti apskrito stalo diskusijos dalyviai parlamentarai Algirdas Sysas, Vytautas Gabšys ir analitikas Gitanas Nausėda ne sykį atkreipė dėmesį, kad planuojant kitų metų biudžetą kai kurios sritys nepelnytai tapusios “pavainikėmis”, ignoruojant augančius poreikius ir įtampas tose srityse.

Žinokit tikiu, kad šita valdžia gali priimti darnius, protingus sprendimus. Labai nenustebsiu, jei socmino žmonės patys paskambins “Maisto bankui” ir paprašys pateikti pasiūlymus, pakvies dirbti drauge. Yra ten ir gebėjimų, ir žinių. Savo kritiką vertinu kaip aistruolio paraginimą veikti greičiau, daryti daugiau. Nes laikas tiksi. O jeigu kartais išsprūsta surikti “teisėjas gaidys” ar pan. - tai juk iš aistros, iš jaudulio dėl bendro reikalo. 

Tad susiimkim ir nesimuliavę kibkim į kovą su skurdu, ir garbingai galėsime didžiuotis pergalėmis ir šioje srityje, ne vien krepšinyje.

Rodyk draugams

Neapykantos veidai

2010-05-09

Homoseksualų eitynėse “Už lygybę” (aka Baltic Pride) dalyvavę šiapus ir anapus tvorų daugelis pasijutome esą kertinio istorinio įvykio dalyviais.

Būdami taip arti Rusijos, Baltarusijos tiek geografiškai, tiek istoriškai, gavome pajusti, kaip trapi mūsų demokratija, ir kaip svarbu branginti laisvę. Ir visgi jausmas, kad laimėjome.

Kaip anądien su tualetinio popieriaus rulonais prie Pakso prezidentūros, jautėmės išėję ginti teisės laisvai gyventi. Šalia įtūžiu tvoskiančios juodmarškinių minios nesijauti ramus, saugus, teisus. Neramu - ar aplink susirinkę bendraminčiai, ar tiesiog žiopliai. Vienok smulkių incidentų metu visgi buvo matyti, kad minia pasiruošusi duoti atkirtį. 

Skaitydamas praeito amžiaus 20-30 m. Vokietijos istoriją, vis bandau atsekti, kada buvo tas kritinis momentas, kada jėgų persvara nusvėrė brutalių agresorių naudai. Atsakymo nerandu - revoliucijų, perversmų ir sukilimų virtinė, kaip būdas spręsti visuomenės problemas, gena gilyn į istorijos miglas. Bet nepasimokę iš istorijos klaidų yra pasmerkti jas kartoti. Šiandien priešu paskelbtas gėjus, žydas, čigonas, rytoj musulmonas, liberalas, laisvamanis, poryt bet kuris, įtartas savarankiškai pagalvojęs ar drįsęs abejoti viena tiesa.

Todėl reiktų atidžiau nagrinėti nacionalistų radikalų retoriką, ir duoti atkirtį kiekvieną kartą, kai peržengiama riba. Atviri įžeidinėjimai, neapykantos kurstymas, raginimai susidoroti su kitokiais - neabejoju visa tai šeštadienį buvo daugel kartų užfiksuota. Reikia tikėti, kad visa tai atsakingos institucijos įvertins, tskant kas yra kas Lietuvoje.

Štai tūlas, pasak wikipedijos, politologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas Marius Kundrotas. Jaunalietuvių, tautininkų veikėjas, be penkių minučių konservatorius. Nuotrauka daugiau nei iškalbinga.

Šalia jo kadre netilpęs stovi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) tarybos pirmininkas Tomas Šalkauskas Šeimos gynimo centro pirmininkas Justas Subačius, kursai minioje ginkluotas megafonu rėkavo ”homoseksualai prievartauja mūsų sąmonę” ir pan. Tos NŠTA tarybos narys yra ir Algimantas Ramonas, kurio liūdnai pagarsėjusi pati R.Dagio trumpą kadenciją buvo Socialinės apsaugos ir darbo viceministre. Pamenu ministras Dagys buvo sukvietęs nevyriausybininkus pasitarti, kaip kartu krizei į atlapus kibti. Tai tas Šalkauskas Subačius pirmasis čiupo mikrofoną ir pusvalandį dėstė, kad dėl krizės kaltas “Gender loop“as. Dagio-Ramonienės svita klausėsi pritariamai linkčiodama.

Na, bet iš mūsiškių talibų ko norėti. O va garsesnės tradicinių partijų pozicijos pasigedau. Ir tas baikštus tylėjimas nieko gera nežada.

Rodyk draugams

Kova ar cirkas?

2010-02-25

2010 metai Europoje paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė kvietimą teikti paraiškas Europos metų programos finansavimui gauti.

Panašu, kad valdžia ir toliau su skurdo ruošiasi kovoti lozungais ir transparantais (ok, e-lozingais ir e-transparantais). Jei sotus liuksemburgeris ar vokietis gal gali sau leisti kovoje su skurdu mosikuoti skambiais šūkiais ir spausdintis tonas spalvotų niekučių, tai viena skurdžiausių ES šalių turėtų labiau skaičiuoti savo pinigus ir juos leisti taip, kad skurdo po 2010-jų būtų mažiau.

Bet kur tau - negi mesime senus įpročius… Komjaunuoliška (jei nepasakius chruščioviška) maniera valdžia propaguoja darnią šeimą - tuo tarpu skaičiai ir faktai rodo, kad darnumo šeimose nuo to nepadaugėjo. Propaguotojai patys gėdijasi tokios chaltūros - viešoje erdvėje sunku rasti, kas yra šito agitpropo autoriai. 

Skaitome - finansavimas pagal europinių kovos su skurdu metų programą gali būti skiriamas viešinimo, informavimo veikloms, ugdomiesiems, mokomiesiems renginiams bei iniciatyvoms, kuriomis siekiama stiprinti šeimos statusą (!) ir bendruomenių vaidmenį (!), mažinant vaikų skurdą (!) ir socialinę atskirtį. Be to - vieno projekto vertė negali būti mažesnė nei 100 000 Lt (!) ir didesnė nei 210 000 Lt.

Gerokai paplušėję randame Nacionalinės 2010-ųjų Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų programos įgyvendinimo projektų finansavimo sąlygų aprašą - oficialus pranešimas (ТАСС сообщает maniera) apie kvietimą interesantą nukreipia į www.socmin.lt, o tai tas pats, kaip ieškoti adatos klojime. 

Žinokit reikia cituoti SADM siūlomas vykdyti veiklas, kad suprasti - spręskite patys -

1.1.2. miesteliuose ar kaimuose (!) vykstantys renginių ciklai (!), įtraukiant vietinio lygmens suinteresuotus (!) dalyvius, skirti mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį, skatinant visuomenę, tiek vyrus, tiek moteris, puoselėti šeimos vertybes, stiprinti ir motinos, ir tėvo vaidmenį šeimos gyvenime, kad kuo mažesnis skaičius vaikų netektų tėvų globos ar augtų socialinės rizikos šeimose;

[leiskit atsikvėpti]

2.1.1. bendruomenių forumai. Forumų metu pristatoma vaikų skurdo ir socialinės atskirties padėtis regione, rengiami bendruomenių veiksmų planai (!), skirti mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį. Tarp bendruomenių (!) keičiamasi gerąja patirtimi, teikiant socialinės rizikos šeimų vaikams kompleksines (!) paslaugas. Auklėtiniai iš vaikų globos institucijų (!!) bendruomenės forumo dalyviams (!) pristato interaktyvias inscenizacijas (forumo teatrą) (!!!), kurių metu atskleidžiamos vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemos bei ieškoma galimų jų sprendimo būdų (!!), pasitelkiant atsakingus bendruomenės atstovus ir suinteresuotuosius dalyvius, tėvus ir motinas.

[uždanga]

Aišku, yra ir reklaminės-informacinės atributikos gamyba, ir diskusijos apie apskritus stalus apie skurdo mažinimą, ir kita bergždžia blablabla beliberda - bet kaimų bendruomenėms rodomas vaikų namų auklėtinių interaktyvus - forumo - teatras pribloškia drąsiu polėkiu ir ryžtu nugalėti skurdo chimerą -  pasaulio tautų ketinimai iki 2015 metų pasaulyje skurdą sumažinti perpus nebeatrodo tokie beviltiškai nerealūs.

Man toks kvietimas teikti paraiškas veikloms vykdyti primena skelbimą tipo ”pirksiu 2008 m. gamybos sidabrinį 1.6 l variklio dyzeliu varomą Ford Focus, nuvažiavusį 48 950 km, kurio valstybinis numeris prasideda raide C ir baigiasi E, o skaičių suma yra lygi 7“.

Nu ką dar galima pasakyti? Ar tai pagydoma? Ką manote Jūs?

Rodyk draugams