BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai buvome vaikai, buvome pagatavi atiduoti brangiausius turtus už mėgstamos grupės įrašą (kad ir kopijos-kopijos-kopiją), nuotrauką ar (svajonių viršūnė) plakatą. Ką ir kalbėti, vakarietiška muzika sovietmečiu buvo esminis priešnuodis nuo komunistinės indoktrinacijos ir surunkelėjimo. Todėl labai smagu dabar jutūbėje be vargo mėgautis anuomet negirdėtais/nepamatytais legendinių atlikėjų albumais ar koncertais.

Prisimenant epines pankų ir montanų kovas (kaži kurioje barikadų pusėje stovėjo metalistai?), toptelėjo Judas Priest. Ankstyvieji JP atrodė kaip standartiniai rokeriai - plėvesuojančios rankovės, skraistės, juostos, blizgučiai, batai ant platformų. Nuo 1978 įvaizdis ėmė keistis. Homoseksualus* vokalistas Robas Halfordas žavėjosi “odos” subkultūra, tad jo sceniniame įvaizdyje atsirado gėjų klubams labiau būdingų odinių kelnių, liemenių, diržų, grandinių, kniedžių. Klasikinio heavy metal dievai Judas Priest drauge su kitais (Iron Maiden, Saxon, Motorhead) šia mada greitai užkrėtė didelę dalį metalurgų.

Žinoma juokinga, kad ne vienas užkietėjęs metalistas būdamas aršus homofobas visai neseniai savo ekipiruotėje turėjo standartinių nekenčiamų gėjų aprangos atributų.

Čiupinėdamas tą gėjų subkultūros įtaką sunkiojo metalo muzikai užklydau į keistą tinklapį, kuriame dievoti homofobai dėsto įspėjimus tėvams (vos susilaikiau neparašęs iš didžiosios) saugoti atžalas nuo “gėjiškos muzikos”. Patikrinus įrašų kolekciją ir atradus bent tris nurodytų “gėjinių grupių” opusus siūloma surengti “iškrypėlių muzikos” sudeginimo seansą.

Rekomenduojama muzikinę egzekuciją vykdyti taip, kad neklaužados vaikai pajustų liepsnų karštį ir pagalvotų, kas jų lauks Anapus, jei nesiliaus klausyti tokių baisybių, kaip Rolling Stones, Bob Dylan, The Doors ar Grateful Dead.

Jėzuliau švenčiausias, kas galėjo pagalvoti, kad kokie nors King Crimson (įdomu, kurio sąstato?) yra gėjų grupė? O ką jau ir bekalbėt apie Metallica ar Cannibal Corpse. Tkriausiai užteko po koncerto publikai nusilenkti apsikabinus?

Kaip čia neprisiminsi epinio diskotekose neleistinų antitarybinių grupių sąrašo. Anuomet gan populiarus žurnalėlis “Aušrinė” perspaudino kažkurio kunigėlio pateikiamą šėtoniškų grupių sąrašą, kuriame be (savaime aišku!) rollingų pakliuvo bitlai, The Who ir pan. bezabydni “gėlių vaikai”.

Tamsybininkai nekentėjai buvo ir tikriausiai bus visais laikais. Kad visokius gražulius ir veselkas kaimai išsirenka seiman, nekeista. Miestuose balsuotojams kai kur teko rinktis vieną iš dviejų - raudonikį arba ponią “primyžk-į-sriubą”.

Reziumuojant, tariame ačiū internetui - tai, kas jame sudėta, lengvai neužbaninsi ir nesudeginsi :)

* Savo homoseksualumą Halfordas atskleidė gerokai seniau, 1998-ais, tuo tikriausiai nušiurpindamas dalį savo gerbėjų mačo headbanger’ių ;)

Rodyk draugams

Metaliniai atlaidai

2012-09-16

Na, nežinau, kas už 60 litų nenueitų į kitoj gatvės pusėje grojusios pasaulinės superžvaigždės koncertą. Galite pravardžiuoti peraugusiu paaugliu - gėdos nejaučiu. Manau, nejaučiau ir didžioji dauguma, susirinkusi penktadienį buv. Tėvynės kinoteatre (dabar prašmatniai pakrikštytu New Yorku) išklausyti Soulfly mišių. Dauguma jų manding buvo nevaikiško amžiaus, o ir neatrodė it kokie tai pikti-purvini proletarai ;)

Prisiekiu, visąlaik graužiausi, kad musiet kokiais 1992 nenuėjau į Vilniuje koncertavusią Sepultura. Tuomet buvau fokloru, baroku ir džiazais užsiparinęs ilgaplaukis vegetaras, ir agresyvesnė muzika tuomet buvo nurašyta drauge su kitais mokykliniais ekscesais. Bet nuo savęs labai paprastai nepabėgsi, todėl vėl mielai nusidedu besimėgaudamas trankiu trashu, death ar progresyviuoju metalu. (žinoma ne vien tuo ;) Tad dabar jaučiuosi iš šios graužaties išsivadavęs. Maxas Cavalera su kompanija senus Sepulturos hitus sugrojo idealiai, galingai … ir tuo pačiu kažkaip lengvai - it kokio Bacho fugas.

Raudonplaukio Karabaso (nenustebau paskaitęs, kad tokias asociacijas Maxas sukėlė ne man vienam) vokalas vienas šauniausių metalo pasauly, o Sepultura mano subjektyviu manymu yra tarp 5 didžiausių metalo autoritetų - šalia Metallica, Death, Testament ir Pantera. Todėl nepaliausiu stebėtis, kaip tokios žvaigždės kaip Soulfly pasirašo koncertuoti aktų salės dydžio vietose, kur bilietai kainuoja katino ašaras. Na, bet garbė ir šlovė už tai.  Belieka viltis šiuos grandus pamatyti tikrai didelėje scenoje ir patirti masyvesnės minios energetiką.

Nu ką reikia apie koncertą pasakyti? Pirmiausia, maloniai buvau nustebęs apšildžiusios Incite kokybe - ne blogiau už kokius Machine Head :) Antriausia, neapleido jausmas, kad Maxas Cavalera yra kažkurio niršaus Budos įsikūnijimas - santūrūs judesiai, ramus žvilgsnis, kažkokia netrikdoma povyza - it koks visagriaunančio Šivos ugninis baba. Ir tuo pačiu pragariški garsai :) Tekstai irgi neretai turi ne vien socialinės neteisibės aliuzijų. Prisipažinimas “we are  very spiritual” ko gero nėra be pagrindo. Gal ir todėl po pusantros valandos uraganiškos muzikos jaučiausi atšviežėjęs it po atlaidų.

Ne pirmąsyk tenka rašyti, kad nustebino metalinio koncerto atmosfera (nors reklamuojama,kad po jo liks tik griuvėsiai…) - jokių girtų debošų, stūgavimų, šlitinėjimo ar dar ko nors ten panašaus. Ir visa tai nežiūrint to, kad apsauga netikrina, ką įsineši, alkoholį parduoda dailiuose stikliniuose induose ir gali jį gurkšnoti tiesiog minioje. Salėje pastebėjau gan nemažai moterų/merginų. Žodžiu, visai nepanašu į chrestomatinę metalistų sueigą.

Soulfly koncertui - patys geriausi vertinimai. Smagu buvo ten pat klausytis Cannibal Corpse ar Fear Factory, bet Soulfly  tikriausiai pranoko juos visus. Anksčau neteko būti New Yorko sausakimšoj salėje ;). Gal tik būtų buvę smagu išgirsti daugiau gabalų iš paskutinio albumo.

Todėl čia gal šįkart ir padėkim tašką - šaunu, kad sena gera klasika skamba kokybiškai ir aktualiai, namuose. Pagyrimai organizatoriams - kviečiu stebinti ir toliau.

Rodyk draugams

“88″ my ass!

2012-06-16

Šiandien teko negarbė viešoje vietoje prasilenkti su liūdnai pagarsėjusiu fašistėliu Čekučiu.

Vidury baltos dienos tarp vaikų liūdnos šlovės Čekutis puikavosi apsirėdęs juodais marškinėliais su baltu užrašu “88″.

Ne krepšinio, ne ledo rutulio ar amerikietiško futfolo fanas yra Čekutis - Čekutis yra atviras hitlerininkas.

Bo nes niekam ne paslaptis: Neo-Nazis use the number 88 as a code to represent the slogan Heil Hitler.The letter H is eighth in the alphabet, so 88 is meant to stand for HH. The number is sometimes used in combination with the number 14 (e.g. 1488 or 14/88). In this context, the number 14 stands for the “Fourteen Words”, which is a white nationalist slogan created by convicted terrorist David Lane. Examples of usage include: the song “88 rock’n'roll band” by the neo-Nazi band Landser, and the names of the groups Column 88, Unit 88, White Legion 88 and Barselc88. Holocaust museum shooter James von Brunn often signed his writings as “JVB-88.” Hungarian far-right party Jobbik often uses the number 88. The party’s program for the 2010 elections was published on 88 pages. (Wikipedia)

Pažadu - kitą kartą pamatęs viešai maskatuojantis su fašistėlių simboliais kviesiu policiją. Nes susikiškit savo hitlerius sau subinėn, dolbani fašistėliai.

Rodyk draugams

Tokią dieną svastikos erzina ypač. Suprasčiau, jei tai būtų vien revoliucingosios jaunystės siekis šokiruoti. Jep, ankstyvieji pankai neretai dėvėjo nacių atributus siekdami maksimalaus iššūkio. Neabejotina, kad dauguma jų tame nematė nieko bendro su nacizmo idėjomis.

Neabejoju, kad toli nuo nacizmo propagandos buvo ir Algio Ramanausko pankroko band’as “Svastikos sukitės greitai”. Nors A.Greitai flirtas su konservatoriais buvo tikrai keistas, bet skambiai pasibaigė pripersto kambario durų trinktelėjimu. Radioshow įgrota nacių maršą parodijuojanti politinė satyra “Tvarka ir teisingumas” ar “Su alaus bokalais” kalba patys už save.

Ko gero Algis Greitai nekaltas, kad kažkuri dalis (švelniai tariant) nelabai galvotų klausytojų svastikas priima tiesiogiai. Ir ko gero Algis neinspiravo jo kūryba besižavinčių sienas “puošti” svastikomis ir tagais “SSG”:

Ne paslaptis, kad dalis pankuojančių plebėjų persiėmė nacių idėjomis. Ir nors pankai nuo nacizmo atsižegnojo, kartais gali išgirsti, neva jie yra fašistėliai. Tai kaina už trenkto Sid Vicious, Vivien Westwood, Siouxsie etc. pasimaivymus su svastikomis.

Praėjus daugeliui metų, trumpinys SSG mažai kam ką nors sako, o štai ant sienos likusi nupiešta svastika tebeneša savo bjaurią žinią.  Štai todėl ir sakau, kad tagai a la Solomon ar Cabri ant miesto sienų man labiau priimtini, nei fašistėlių regalijos. Belenkokios - net ir tos, kurios neva visai ne svastikos. Toje erdvėje ir tame kontekste, kur svastikos žymi nacistinės diktatūros ideologiją, atnešusią milijonams kančias ir mirtį, jos neoleruotinos jokiomis formomis.

Ir šioje vietoje nesusilaikysiu nepapriekaištavęs Algiui Greitai, pasišovusiam pagauti “Solomoną” ir nepagarbiai atsiliepiančiam apie graffiti ar hiphopą. Juokinga, kai nuo tos pačios kontrkultūros šaknies užaugusių skirtingų atšakų (chuliganiško jazzo ar hiphopo) adeptai koneveikia kitas kryptis.

Prieš pradedant loti ant kitų pirmiausia derėtų pradėti nuo atgailos dėl savo “nuodėmių” - užsukant karą su grafitais pirma reiktų su kibiru dažų ir voleliu pereiti per miestą  ir uždažyti SSG fanų pripieštas svastikas. Ir nereiktų pamiršti, kad kariautojai su grafičiu provokuoja naujo meno ant sienų atsiradimą :)

Žodžiu - No Pаsaran! Su laisvės švente!

Rodyk draugams

Šiandien pasaulis mini žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria. Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.

Gana netikėtai į šį kvietimą sureagavo Lietuvos Caritas vadovas kunigas Robertas Grigas - esą diskriminuojamiems gėjams gana dėmesio ir adoravimo, o vietoj jų visuomenė galėtų pasidomėti “agresyvių tolerantų” nepelnytai maltretuojamais lietuviais katalikais. Į įsiplieskusią diskusiją nusprendžiau trigrašį įkišti ir aš.

Man atrodo, kad tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo judėjimas šešiasdešimtaisiais gimė iš nepasitenkinimo dėl (dievotų, ar kitokį kultą išpažįstančių) tautininkų elgesio su mažumomis. Pažangiai visuomenės daliai atrodė ir atrodo nepriimtinas kurių nors žmonių grupių teisių ir laisvių varžymas.

Tai tapo norma, kurios dėka šiandien galime džiaugtis laisvėmis ir plačiomis galimybėmis visiems, vis geriau gyvendami vakarietiškose demokratijose. Paradoksalu, bet dėsninga, kad krikšionys tautininkai patys tampa vis mažėjančia mažuma. Dar neseniai tautiškų krikščioniškų ar katalikiškų valstybių žmonių (daugumos atstovų) eksponavimas gyvosiose bibliotekose būtų beprasmiškas - juk niekas neina į zoologijos sodą žiūrėti kačių ar balandžių.

Radikalios dešinės reikalavimas „leisti netoleruoti”, „toleruoti netoleruojančius” yra iš esmės neadekvatus. Gyvųjų bibliotekų nereikėtų, jei tradicinės tautinės krikščioniškos visuomenės nepersekiotų ir nevaržytų kitokių mažumų - moterų, neįgaliųjų, kitataučių, kitokios religijos, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Ir šios diskusijos nebūtų, jei atjautą ir artimo meilę propaguojančių bendruomenių lyderiai pirma kitų dažniau užstotų iš tamsumo ar kvailumo persekiojamas mažumas, suteiktų joms prieglobstį ir autoritetingai griežtai sudrausmintų engėjus.

Liūdina, kad kunigas Robertas, būdamas malonus, išsilavinęs, dvasingas, pats priespaudą patyręs, kitąsyk stoja ginti pozicijas pasisakančių už tai, kad kitus (silpnesnius, kitokius) reikia skriausti, ko nors jiems neleisti, riboti; siekti užčiaupti kas kartą, kai jų balsas tampa viešai girdimas.

Gal klystu, bet man atrodo, kad bažnyčios žmonių tarpe rastume daugiau seksualinių mažumų, nei vidutiniškai visuomenėje. Dažnai girdime apie šventikų gyvenimą su moterimis, nesantuokinius vaikus. Visuomenę šokiruoja kunigų pedofilijos skandalai. Šiame fone atrodo, kad bažnyčios žmonėms nelabai dera reguliuoti sekuliarios visuomenės santykius ir reikalus, nesusitvarkius savoje teritorijoje.

Ilgai galvojau, ar tikslinga vertis į polemiką. Gerbiu kunigą Robertą, žavi jo elegantiškas minties dėstymas ir rafinuoti argumentai. Per menkai žinau katalikų bendruomenės vidaus gyvenimo aktualijas, kad galėčiau patarti, kaip keistis. Nesu kairės dažnai beatodairiškos bažnyčios kritikos šalininkas. Tačiau sutikime, kad bažnyčios žmonės savo karinga pozicija patys provokuoja priešišką reakciją. Tiesą sakant, nežinau, ar ta į kampą priešų tariamai įsprausto kankinio pozicija gali tapti įkvėpimo ir energijos šaltiniu.

Jei bažnyčia neims demonstruoti kitokio, minkštesnio požiūrio į mažumas, jei rigidiškai laikysis atgyvenusio požiūrio į gėjus, kitataučius ar politinius priešininkus, prognozuoju tolesnį katalikų bendruomenės nykimą, visuomeninio svorio mažėjimą. Politologai sako, kad po krizės į valdžią ilgam ateis labiau kairio politinio sparno jėgos. Gal tikrai ateina metas pradėti matuotis „gyvosios knygos” drabužėlius, pratintis naujosios daugumos nuolankiai prašyti leisti būti?

Rodyk draugams

Šiandien pranešė, kad “Čigonų laužo” pirmininko Josifo Tyčinos name paėmė heroino, žolės ir krūvą šlamančių.  

Anksčiau su rimtu heroino kiekiu sugavo Tyčinos sūnų. Tada Josifas kurpė detektyvinę istoriją apie piktą uošvę, kuri nenorėdama vedybų pakišo būsimam ženteliui heroiną. Pagooglinus skaitome, kad su narkotikais pakliuvusi ir Tyčinos podukra.

Josifas Tyčina dalyvauja ne viename romų integracijos projekte. Tikriausiai vėliau pasakos, kad jam pakišo etc. Ir taip sunku čigonų kalbomis tikėti (dėl istoriškai susiklosčiusių čigonų bendruomenių santykių su aplinka specifikos).

Na, istorijos su gimine - dar dar. Bet kada ryškiausias čigonų lyderis paimamas su tokiais įkalčiais…

Tokios istorijos visiškai diskedituoja bandymus vykdyti integracinį darbą tabore. Ir nesvarbu, pakišo, nepakišo… 

Seniau darbą tabore niekais vertė kitas apsišaukėlis “baronas” Stepas Visockas.

Karo su taboru šaukliai dabar turi visas kortas rankose. Nauji projektai tabore matyt turės būti vykdomi tik ranka rankon veikiant su operatyvininkais.

Rodyk draugams

Nesusipratimas

2010-05-18

Rašydamas apie Baltic Pride debošų herojus, padariau apmaudžią klaidą - vieną veikėjų klaidingai palaikiau ne tuo asmeniu. Po šios klaidos neteko prasmės ir po to sekusios su SADM patarėja J.Ramoniene susijusios aliuzijos. Apgailestauju ir nuoširdžiai atsiprašau Nacionalinės tėvų ir šeimų asociacijos (NŠTA) tarybos pirmininko Tomo Šalkausko dėl šio nesusipratimo. Jei man taip atsitiktų, nebūčiau laimingas.

Tomas mane informavo, kad NŠTA nepritaria viešoms gėjų eitynėms, tačiau savo narius kvietė laikytis santūriai, ir neprisijungė prie organizuojamų radikalių akcijų. Už tai jiems pagarba. Tomas rašo: “taip elgiamės būtent todėl, kad nenorime visuomenės susipriešinimo, be to nesmerkiame homoseksualių žmonių, kaip tokių. NŠTA pasisako ne prieš pačius homoseksualius asmenis, bet prieš kai kurių žmonių ar organizacijų vykdomą veiklą, nukreiptą tikrai ne į Lietuvos gerovę.” Išsamiau NŠTA savo poziciją yra išdėsčiusi atskiru kreipimusi.

Pavarčius įvykius fiksavusias nuotraukas geriau matyti, kas buvo įamžintas su megafonu kurstęs neapykantą homoseksualams - tai Šeimos gynimo centro pirmininkas Justas Subačius.

Ta viešoji įstaiga savo tinklapio neturi, nors jos vardu Subačius energingai politikuoja. Viename iš TV reportažų buvo matyti, kaip Subačių iš Baltic Pride eitynių išvesdina policijos pareigūnas. Taigi tikėtina, kad jo veiksmai bus tinkamai įvertinti.

Pasikapsčius internete matyti, kad yra nemažai šaltinių smulkiai fiksavusių Baltic Pride detales. Kažkas iš feisbuko bendruomenės riaušininkų spūstyje pastebėjo pagal melodiją “kas nešokinės” strikinėjantį istorijos dėstytoją Edvardą Krikščiūną. Reiktų identifikuoti ir kitus mažiau žinomus veikėjus.

Aš va turėjau garbės pasiloti su šiomis gotėmis, kurios švyti iš džiaugsmo turbūt dėl to, kad savęs nepriskiria k*rvų ir nuop*sų ordoms.

Mergelės nebuvo labai kalbios ir drąsios, bet kita vertus, sutikite - reikia drąsos šitokiu būdu reikšti savo pilietinę poziciją.

Na, šioje vietoje turbūt laikas užversti Baltic Pride 2010 prisiminų puslapį ir ieškoti naujų temų. Dar sykį atsiprašau visų, kuriuos be pagrindo įpainiojau į šį reikalą. Kaip koks Seimo narys K.Masiulis pasakysiu, kad dėl karšto būdo jau kartais nervai nelaiko ;)

Rodyk draugams

Slėpynės su protu

2010-05-16

Visi turi savo nuomonę gėjų klausimu - dabar jau ir tie, kurie jos dar neturėjo. Dažniausiai iš padoraus miestelėno gali išgirsti kažką panašaus į “man nerūpi, jei tik man prieš akis pimpalais nesimosikuoja”. Bet, kita vertus, nenorėtumėme turėti kaimynų gėjų, ir, žinoma, nepritariame homoseksualių žmonių eitynėms.

Bet štai paradoksas - daugeliui patinka manieringas, kartais neįprastas, bet akivaizdžiai labai talentingas homoseksualių žmonių artistizmas. Betgi žinodami, kad Freddy Mercury, Davidas Bowie, George Michaelas ar Ricky Martinas yra homoseksualūs, gėjų  - kaip čia tiksliau įvardijus - nemėgėjai? visgi nenustoja šių atlikėjų kūryba žavėtis ir mėgautis.   

Tad kažkas neadekvataus yra musyse. Arba žydruosiuose ekranuose žiūrėdami į Mercury ar Pauliukaitį sąmoningai išstumiame jų gėjiškumą (pamirštu, neprisimenu), arba prieštaraudami gėjų eitynėms omenyje turime ne šiuos mielus, talentingus žmones, o siaubą keliančius anonimiškus pabaisas.

Juokinga, kai aršūs homofobai macho patys nežinodami naudoja homoseksualų kultūros atributus. Kniedžių, spyglių, odinių apdarų ir diržų madą metalistų tarpe pradėjo fetišistų salonuose lankęsis (homoseksualus, tačiau iš “spintos” išlindęs tik 1998 m.) Judas Priest vokalistas Robas Halfordas. Glam rokerių (vėliau ir hair metalo adeptų) išskirtinis bruožas rengtis blizgiais moteriškais drabužiais ir aksesuarais didžia dalimi siejamas su šios mados pradininkais homo (ar bi) seksualiais Andy Warholu, Davidu Bowie, Lou Reedu. Gražuliai ir murzos nusišautų sužinoję, kad gėjų būna ir tarp skinheadų ;)

 

Ko gero, ta stipri kitoniškumo baimė turi atramą nesąmoningų refleksų lygmenyje. Apsisaugoti nuo išlikimui mirtinų pavojų turime “instaliuotus” stiprius instinktus, kuriuos sunku kontroliuoti ar net atpažinti. Poravimosi ir savisaugos instinktai ne visada pasiduoda proto valdžiai. Įsisamoninti baimes ir elgtis nepriklausomai nuo jų reikia turėti nemažų gebėjimų. Todėl nevalingai ir žaidžiame slėpynių su su protu.

Didysai Zappa yra pasakęs - A mind is like a parachute. It doesn’t work if it’s not open.

Rodyk draugams

Neapykantos veidai

2010-05-09

Homoseksualų eitynėse “Už lygybę” (aka Baltic Pride) dalyvavę šiapus ir anapus tvorų daugelis pasijutome esą kertinio istorinio įvykio dalyviais.

Būdami taip arti Rusijos, Baltarusijos tiek geografiškai, tiek istoriškai, gavome pajusti, kaip trapi mūsų demokratija, ir kaip svarbu branginti laisvę. Ir visgi jausmas, kad laimėjome.

Kaip anądien su tualetinio popieriaus rulonais prie Pakso prezidentūros, jautėmės išėję ginti teisės laisvai gyventi. Šalia įtūžiu tvoskiančios juodmarškinių minios nesijauti ramus, saugus, teisus. Neramu - ar aplink susirinkę bendraminčiai, ar tiesiog žiopliai. Vienok smulkių incidentų metu visgi buvo matyti, kad minia pasiruošusi duoti atkirtį. 

Skaitydamas praeito amžiaus 20-30 m. Vokietijos istoriją, vis bandau atsekti, kada buvo tas kritinis momentas, kada jėgų persvara nusvėrė brutalių agresorių naudai. Atsakymo nerandu - revoliucijų, perversmų ir sukilimų virtinė, kaip būdas spręsti visuomenės problemas, gena gilyn į istorijos miglas. Bet nepasimokę iš istorijos klaidų yra pasmerkti jas kartoti. Šiandien priešu paskelbtas gėjus, žydas, čigonas, rytoj musulmonas, liberalas, laisvamanis, poryt bet kuris, įtartas savarankiškai pagalvojęs ar drįsęs abejoti viena tiesa.

Todėl reiktų atidžiau nagrinėti nacionalistų radikalų retoriką, ir duoti atkirtį kiekvieną kartą, kai peržengiama riba. Atviri įžeidinėjimai, neapykantos kurstymas, raginimai susidoroti su kitokiais - neabejoju visa tai šeštadienį buvo daugel kartų užfiksuota. Reikia tikėti, kad visa tai atsakingos institucijos įvertins, tskant kas yra kas Lietuvoje.

Štai tūlas, pasak wikipedijos, politologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas Marius Kundrotas. Jaunalietuvių, tautininkų veikėjas, be penkių minučių konservatorius. Nuotrauka daugiau nei iškalbinga.

Šalia jo kadre netilpęs stovi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) tarybos pirmininkas Tomas Šalkauskas Šeimos gynimo centro pirmininkas Justas Subačius, kursai minioje ginkluotas megafonu rėkavo ”homoseksualai prievartauja mūsų sąmonę” ir pan. Tos NŠTA tarybos narys yra ir Algimantas Ramonas, kurio liūdnai pagarsėjusi pati R.Dagio trumpą kadenciją buvo Socialinės apsaugos ir darbo viceministre. Pamenu ministras Dagys buvo sukvietęs nevyriausybininkus pasitarti, kaip kartu krizei į atlapus kibti. Tai tas Šalkauskas Subačius pirmasis čiupo mikrofoną ir pusvalandį dėstė, kad dėl krizės kaltas “Gender loop“as. Dagio-Ramonienės svita klausėsi pritariamai linkčiodama.

Na, bet iš mūsiškių talibų ko norėti. O va garsesnės tradicinių partijų pozicijos pasigedau. Ir tas baikštus tylėjimas nieko gera nežada.

Rodyk draugams

Obana! Aptriestomis apylinkėmis pagarsėjusiame Niujorko klube šiandien (tryliktą dieną - NB!) žmones gąsdins triukšmingi išperos Dark Funeral. Tie patys, visų laikų juokingiausių juodmetalio nuotraukų dešimtuke užimantys aukštą 6 vietą (beveik penktą). Prisipažinsiu, skaitydamas šios grupės paveikslo anotaciją žviegiau iki ašarų. Na, žinoma, Abato iš Immortal’ų portreto jau neperspjaus niekas:

 

 Per radiją švedų trukšmadarių reklama baugino armagedonu -

Pragaro vartai atsivers… Trečiadienis gali ir neišaušti…“. Pošimts, tai išgirdę dorybingieji konservatoriai turėtų tučtuojau mesti varginančias mygtukų batalijas Seime ir strimgalviais skuosti prie buv. Tėvynės (NB! -2) kino teatro, ten gultis kryžium prieš pragaištingą poveikį mūsų vaikams ir jaunimui daryti ketinančius skandinavų balvonus! 

Žinoma, bus atsikalbinėjančių, esą svarbiau, nei protestai prieš Nelabojo simfonijas griežiančius bobaušius, yra užtikrinti sklandų eismą Nr.35 ir Nr.36 marštutinių autobusų Žalgirio (NB-3!) žiede. Bet ko gero rūstieji moralės sargai vakare sės prie bokalo aplaistyti pergalę pasipriešinus tiesioginių merų rinkimų iniciatyvai ir dėliotis naują koaliciją su gražuliais ir valkiūnais. Veikiausiai konkretesnis baubas nei Belzebubo trubadūrai yra gėjai ar liberalai.

Na bet gal tiek to - kol galime, dar pasidžiaukim, kad telikas vakarais vis dar transliuoja Lūpdažių džiungles ar Nuodėmingą Kaliforniją, o ne mišias ar Čiurlionio “Mišką”. Kas žino, ar po ES griūties neužsidarys vėl sienos, ir ar nedūsausime nostalgiškai prisimindami šiandien dar turimas laisves…

Rodyk draugams