BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiandien pasaulis mini žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria. Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.

Gana netikėtai į šį kvietimą sureagavo Lietuvos Caritas vadovas kunigas Robertas Grigas - esą diskriminuojamiems gėjams gana dėmesio ir adoravimo, o vietoj jų visuomenė galėtų pasidomėti “agresyvių tolerantų” nepelnytai maltretuojamais lietuviais katalikais. Į įsiplieskusią diskusiją nusprendžiau trigrašį įkišti ir aš.

Man atrodo, kad tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo judėjimas šešiasdešimtaisiais gimė iš nepasitenkinimo dėl (dievotų, ar kitokį kultą išpažįstančių) tautininkų elgesio su mažumomis. Pažangiai visuomenės daliai atrodė ir atrodo nepriimtinas kurių nors žmonių grupių teisių ir laisvių varžymas.

Tai tapo norma, kurios dėka šiandien galime džiaugtis laisvėmis ir plačiomis galimybėmis visiems, vis geriau gyvendami vakarietiškose demokratijose. Paradoksalu, bet dėsninga, kad krikšionys tautininkai patys tampa vis mažėjančia mažuma. Dar neseniai tautiškų krikščioniškų ar katalikiškų valstybių žmonių (daugumos atstovų) eksponavimas gyvosiose bibliotekose būtų beprasmiškas - juk niekas neina į zoologijos sodą žiūrėti kačių ar balandžių.

Radikalios dešinės reikalavimas „leisti netoleruoti”, „toleruoti netoleruojančius” yra iš esmės neadekvatus. Gyvųjų bibliotekų nereikėtų, jei tradicinės tautinės krikščioniškos visuomenės nepersekiotų ir nevaržytų kitokių mažumų - moterų, neįgaliųjų, kitataučių, kitokios religijos, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Ir šios diskusijos nebūtų, jei atjautą ir artimo meilę propaguojančių bendruomenių lyderiai pirma kitų dažniau užstotų iš tamsumo ar kvailumo persekiojamas mažumas, suteiktų joms prieglobstį ir autoritetingai griežtai sudrausmintų engėjus.

Liūdina, kad kunigas Robertas, būdamas malonus, išsilavinęs, dvasingas, pats priespaudą patyręs, kitąsyk stoja ginti pozicijas pasisakančių už tai, kad kitus (silpnesnius, kitokius) reikia skriausti, ko nors jiems neleisti, riboti; siekti užčiaupti kas kartą, kai jų balsas tampa viešai girdimas.

Gal klystu, bet man atrodo, kad bažnyčios žmonių tarpe rastume daugiau seksualinių mažumų, nei vidutiniškai visuomenėje. Dažnai girdime apie šventikų gyvenimą su moterimis, nesantuokinius vaikus. Visuomenę šokiruoja kunigų pedofilijos skandalai. Šiame fone atrodo, kad bažnyčios žmonėms nelabai dera reguliuoti sekuliarios visuomenės santykius ir reikalus, nesusitvarkius savoje teritorijoje.

Ilgai galvojau, ar tikslinga vertis į polemiką. Gerbiu kunigą Robertą, žavi jo elegantiškas minties dėstymas ir rafinuoti argumentai. Per menkai žinau katalikų bendruomenės vidaus gyvenimo aktualijas, kad galėčiau patarti, kaip keistis. Nesu kairės dažnai beatodairiškos bažnyčios kritikos šalininkas. Tačiau sutikime, kad bažnyčios žmonės savo karinga pozicija patys provokuoja priešišką reakciją. Tiesą sakant, nežinau, ar ta į kampą priešų tariamai įsprausto kankinio pozicija gali tapti įkvėpimo ir energijos šaltiniu.

Jei bažnyčia neims demonstruoti kitokio, minkštesnio požiūrio į mažumas, jei rigidiškai laikysis atgyvenusio požiūrio į gėjus, kitataučius ar politinius priešininkus, prognozuoju tolesnį katalikų bendruomenės nykimą, visuomeninio svorio mažėjimą. Politologai sako, kad po krizės į valdžią ilgam ateis labiau kairio politinio sparno jėgos. Gal tikrai ateina metas pradėti matuotis „gyvosios knygos” drabužėlius, pratintis naujosios daugumos nuolankiai prašyti leisti būti?

Rodyk draugams

Neapykantos veidai

2010-05-09

Homoseksualų eitynėse “Už lygybę” (aka Baltic Pride) dalyvavę šiapus ir anapus tvorų daugelis pasijutome esą kertinio istorinio įvykio dalyviais.

Būdami taip arti Rusijos, Baltarusijos tiek geografiškai, tiek istoriškai, gavome pajusti, kaip trapi mūsų demokratija, ir kaip svarbu branginti laisvę. Ir visgi jausmas, kad laimėjome.

Kaip anądien su tualetinio popieriaus rulonais prie Pakso prezidentūros, jautėmės išėję ginti teisės laisvai gyventi. Šalia įtūžiu tvoskiančios juodmarškinių minios nesijauti ramus, saugus, teisus. Neramu - ar aplink susirinkę bendraminčiai, ar tiesiog žiopliai. Vienok smulkių incidentų metu visgi buvo matyti, kad minia pasiruošusi duoti atkirtį. 

Skaitydamas praeito amžiaus 20-30 m. Vokietijos istoriją, vis bandau atsekti, kada buvo tas kritinis momentas, kada jėgų persvara nusvėrė brutalių agresorių naudai. Atsakymo nerandu - revoliucijų, perversmų ir sukilimų virtinė, kaip būdas spręsti visuomenės problemas, gena gilyn į istorijos miglas. Bet nepasimokę iš istorijos klaidų yra pasmerkti jas kartoti. Šiandien priešu paskelbtas gėjus, žydas, čigonas, rytoj musulmonas, liberalas, laisvamanis, poryt bet kuris, įtartas savarankiškai pagalvojęs ar drįsęs abejoti viena tiesa.

Todėl reiktų atidžiau nagrinėti nacionalistų radikalų retoriką, ir duoti atkirtį kiekvieną kartą, kai peržengiama riba. Atviri įžeidinėjimai, neapykantos kurstymas, raginimai susidoroti su kitokiais - neabejoju visa tai šeštadienį buvo daugel kartų užfiksuota. Reikia tikėti, kad visa tai atsakingos institucijos įvertins, tskant kas yra kas Lietuvoje.

Štai tūlas, pasak wikipedijos, politologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas Marius Kundrotas. Jaunalietuvių, tautininkų veikėjas, be penkių minučių konservatorius. Nuotrauka daugiau nei iškalbinga.

Šalia jo kadre netilpęs stovi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) tarybos pirmininkas Tomas Šalkauskas Šeimos gynimo centro pirmininkas Justas Subačius, kursai minioje ginkluotas megafonu rėkavo ”homoseksualai prievartauja mūsų sąmonę” ir pan. Tos NŠTA tarybos narys yra ir Algimantas Ramonas, kurio liūdnai pagarsėjusi pati R.Dagio trumpą kadenciją buvo Socialinės apsaugos ir darbo viceministre. Pamenu ministras Dagys buvo sukvietęs nevyriausybininkus pasitarti, kaip kartu krizei į atlapus kibti. Tai tas Šalkauskas Subačius pirmasis čiupo mikrofoną ir pusvalandį dėstė, kad dėl krizės kaltas “Gender loop“as. Dagio-Ramonienės svita klausėsi pritariamai linkčiodama.

Na, bet iš mūsiškių talibų ko norėti. O va garsesnės tradicinių partijų pozicijos pasigedau. Ir tas baikštus tylėjimas nieko gera nežada.

Rodyk draugams

Moliūgo namelio saga tęsėsi - sau daviau priesaką vis pravažiuodamas patikrinti, mažu aptiksiu gyventoją. Ir tikrai, šiandien matau - būdelėje kažikas kruta, vyniodamasis į ”miegmaišį”. Pasirodo, vargano būsto gyventoja yra ne ponas Moliūgas - ponia! 

Šeimininkė matyta - vienąsyk netoliese kalbinau benamių porelę. Tuokart rišliai nepavyko su pagyvensia moterim pakalbėti, alkoholis galvelę regis gerokai pagadinęs. Dar šviesu,  termometras rodo -13C! Naktį praneša iki minus 23 - reikia gelbėti žmogų. Čiumpu telefoną skambinti Vilniuje veikiančiam Socialinės tarnybos ekipažui - paskambintu nurodytu numeriu 8 617 44661 malonus moteriškas balsas praneša, kad abonentas nepasiekiamas, informuos apie skambutį sms’u (kaži kiek iš to naudos). Vienu žodžiu - fail - kam reikalingas pagalbos telefonas, kuriuo negali prisikambinti.  

Belieka paskambinti bendrosios pagalbos numeriu 112. Socialinės tarnybos telefono jie neturi, tačiau pažada nukreipti policijos patrulį.

Kol skambinau, kol ką, matau mūsų herojė išsiropštė iš būsto, ir klupinėdama (girta!), taisydamasi padelkas (pastebiu, kad į batus kaip į kokius Ugg’sus įsimovusi basnirčia, be kojinių) vinguriuoja savo keliais.

Taigi, žmogus laisvas gyventi taip kaip nori. Pamenu skaičiau, kad kažkurioj JAV valstijoje žmogus laisvas būti benamiu - policija neturi teisės jo nuvyti. Mačiau, kaip neapsikentęs kaimynas pasiėmęs geležinį strypą bandė grasindamas bomžus išvaikyti. Tie bomžai kaip balandžiai - kitą dieną vėl savo vietoje sėdėjo, buteliuką Upokšnio ratu suko.  

Lietuvoje medikai ir kitos tarnybos gali žmogų prievarta nusivežti, kai gresia žala asmens ar aplinkinių gyvybei ar sveikatai. Daktarai tikriausiai tiki, kad tokiems benamių pijokų joks velnias neima - kipšas pagalvę visada pakiša. ir piktinasi, kad žiemą bomžai gydymo įstaigomis naudojasi it sanatorijomis, dar ir ligonius bei personalą pašokdina. Policija irgi mano, kad pijokų ir bomžų rankiojimas patvoriuose nėra jų darbas. Taigi - kol ko nenušalo, kol paeina - lai gyvena, kaip išmano. O jei sušals - matyt tokia jau bėdulio dalia.

Turtingoje visuomenėje turėtume tinkamai pasirūpinti visais piliečiais. Taip, toks rūpestis yra brangus. Lengviau elgtis taip, kaip rusai vadina - халатное отношение - ne mano daržas, ne mano pupos. O po to klausiame savęs, kodėl mūsų visuomenei trūksta solidarumo, bendruomeniškumo, atjautos, kodėl tiek žiaurumo, pavydo, suktumo.

Žiemą lęsiname zyles ir antis - padėkime ir šąlančiam benamiui. Juolab kad padėti yra smagu ;)

Rodyk draugams

Ach, kaip smagu pirkti, kai ausyse nebeskamba tas visuotinis klaikus džinglbelzinimas. Atrodytų, mūsuose paprotys liepia “žaliaskares” nupuošti ir girliandas į dėžes supakuoti ne vėliau nei po “trijų karalių”. Šią datą sunku praleisti - laiptinėse virš dažno kaimyno durų neįmanoma nepastebėti šviežiai kreida užrašyto +K+M+B (mano makaulė šį užrašą kažkodėl perskaito kaip Camembert…)

Bet va, nepaisant tradicijų saugotojais garsėjančios Marijos žemės tradicijų, “Panoramoje” eglutė vis dar spindi visomis kalėdinėmis šviesomis. Ozo prekybos centre - tas pats. Įtariu, ir ne vien ten. Tuo tarpo už lango jau sausio 13-ta, šiukštu jokių linksmybių, tik laisvės gynėjų dainos ir laužai (na dar nesvietiškus kamščius ir kelis bereikalingus autoįvykius sukėlęs meditatyvus bėgimas “gyvenimo ir mirties keliu”).

Tai kas tos Kalėdos, po šimts, kurios prasideda lapkričio 6 d. ir nėra pasibaigusios sausio 14 d.?  Ar tikrai jos turi bendro  su Advento susikaupimu, ramybe ir malone, Išganytojo laukimu ir džiaugsmu jam atėjus? Ne kūdikėlis Kristus, o elfų lydimas (ir regis kiek išlenkęs) dručkis Santa Klausas yra pagrindinis šito šurmulio herojus ir epicentras. Mačiau per Travel TV, kad tokios kalėdos darosi populiarios musulmoniškoje Turkijoje ir kituose nekrikščioniškuose kraštuose, nors musulmonams kalėdoti nevalia.

Tai gal paskelbkime konkursą - kas ilgiausiai švęs kalėdas? Siųskit šen savo nuotraukas, paparacai :) Arba manding skelbkim totalizatorių - ar ištrauks kas iki “švento” valentino? iki užgavėnių?

Tai va - gal užuot aršiai gynę mokyklose kabančius krucifiksus pasitikrinkim, kiek katalikiško, religinio turinio likę fasadinėse, vartotojiškose kalėdose. Taip pat velykose, Joninėse, vestuvėse, krikštynose - visur, kur mėgstame panaudoti bažnyčios ritualus, paafišuoti “krikščioniškas vertybes”.

Viena akim žiūrėdamas sausio 13 d. šv. Mišių transliaciją negalėjau atsiginti panašumo į partinius tarybinius susirinkimus. Tik vietoj plojimų - žegnonės. Ir tas pseudobarokinis akių vartymas - kaip Seimo salėje per Vyriausybės valandą - ar tik ne mane TV kamera rodo Lietuvai?

Sutikite - sau patiems meluoti yra keisčiausia melo forma.

Rodyk draugams

Gėjų atlaidai

2009-09-15

Nieko nebesuprantu. Iki šiol atrodė, kad gėjai “koją laužia” tik Tomkui ar Pilveliui. Dėl “respublikos” rašliavos apie pasaulinį žydomasonogėjų sąmokslą kažkada net prokuratūroje teko lankytis - mat buvau pasirašęs pasipiktinimo peticiją. Juokingas vienu pirštu pusvalandį paragrafą spausdinęs prokuroras klausė, ar aš asmeniškai jaučiuosi nukentėjęs nuo geltonos presos.

Jei tokios praktikos nepasikeitė, bandymai apginti paauglius nuo neigiamos informacijos poveikio iš anksto pasmerkti. Kur rasti tėvą, kuris su vaiku eidamas kur nors “Panoramoje” pro madingų apdarų parduotuvės vitrinoje saldaus bučinio preliudijoje susipynusių dviejų mergičkų nuotrauką nuspręstų, kad tai padarė žalą jam/jo atžalai, privataus kaltinimo tvarka rašytų pareiškimą, kantriai dalyvautų apklausose bei bylinėtųsi? Ar erotiški apatiniai ant tobulų formų manekenų šalia limpopo parduotuvės laikytini “darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams erotinio pobūdžio informacija“?

Glumina dvigubi standartai. Desperuotų namų šeimininkių ar kitos rytą-vakarą transliuojančios tv produkcijos veikėjų meilių trikampiai ir kitos geometrinės figūros de facto mainsteam’inės žiniasklaidos propaguojamos kaip smagūs ir žavūs kietuolių užsiėmimai. Pencinykai gyvenimo saulėlydžius leidžia stebėdami ir aptarinėdami lotyniškas nesantuokinių ir smurtinių santykių peripetijas (o per rinkimus balsuoja už tuos, kurie siūlo drausti lytinių santykių ir smurto propagavimą). Vaikų teisių gynėjai ko gero siūlytų tėvams skirti baudą už neapdairumą ar nepriežiūrą, jei jų nepilnamečiai Vinitos kanalu transliuojamuose Foxlife serialuose išvys narpliojamus genderloop‘iškus “boyfriend boyfriend relationship” santykius.

Gėjų paradai laikomi žalinga homoseksualumo propaganda, galinčia jaunuolius užkrėsti ydingu “linksmumu”. Ne “respublika”, ne “vakaro žinios” - lietrytis spausdina neva nuosaikiai homofobiškus paistalus apie gerbtinus homoseksualus ir klastingai nuodingus gėjus. Gėjai siekia sąmokslu užvaldyti planetą. Todėl reikia priešintis.

Gyvename sekuliaroje demokratinėje valstybėje. Tad kuo remiantis valstybės institucijos priima diskriminacinius teisės aktus? iš kur nuosaikūs valstybingumą neva atsakingai ginantys leidiniai semiasi homofobiškos retorikos? kokiems rinkėjams pataikaudami liberalūs politikai pritaria kraštutinei dešinei? Jei tikitės mokslinių tyrimų argumentų, turiu nuvilti. Politkorektiškais bandantys būti gėjų sąmokslo teorijos skleidėjai a priori neigia biologinius, genetinius ar medicininius homoseksualumo kilmės aspektus: “vis dėlto tikrai niekur nėra mokslinių įrodymų, kad egzistuoja tariamas homoseksualumo genas“.

Oficiali valstybės pozicija gerokai peržengė pagarbos tikinčiųjų įsitikinimams ribas. Marijos žemėje nieko nestebina aukščiausių valstybės vadovų parama vienai konfesijai, viešas religingumo eksponavimas. Savivaldybėje vykstančios Kristaus intronizacijos nepiktina pasaulietinės demokratijos institucijų. Tai, kad archikonservatyvios nuostatos tampa valstybės politikos dalimi, tolima mus nuo Europos idealų labiau, nei artina. Bet panašu, kad europinės institucijos ras būdų pristabdyti lietuviškų talibų užmačias.

Katalikų procesijos nelaikomos bandymu kitų pažiūrų piliečius atversti į tikrą tikėjimą. Jei gėjai kalti dėl AIDS, tai katalikų kiekviename žingsnyje nekaltiname invizicija ar pedofilija. Tai, kad bažnyčia šimtmečiais delsė pripažinti mokslo įrodytas tiesas, netrukdo paisyti katalikų doktrinos beviltiškai pasenusių nuostatų. Nuo valstybės de jure atskirta bažnyčia de facto valdo, valstybės pripažįstamų žmogaus teisių de facto nepaisoma

Vienok panašu, kad konservatyvios nuostatos pasmerktos ilgainiui pralaimėti liberalioms. Dauguma Lietuvos katalikų yra “proginiai“, dažnas tiki reinkarnacija ar skaito horoskopus. Tikiu, kad artimoje ateityje pavyks surengti gėjų atlaidus, ir savo energiją skirti ne raganų medžioklėms, o visuomenės gerbūvio didinimui. Kaip Jūs manote?

PS - žmogaus teisėms ginti šiais laikais naudojamas platus priemonių arsenalas - tad pergalė yra tik laiko klausimas.

Rodyk draugams