Kurių velnių?

2015-02-16

Taip taip - kurių velnių, Jūs klausiate, tamstai Ilgiau, balotiruotis? Nes juk esu Nr. 8 LR Liberalų Sąjūdžio sąraše kandidatų į Vilniaus miesto tarybą.

Sako man - yra juk “Maisto bankas”, viena smagiausių ir efektyviausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, darbuokis ten į valias - ko reikia lįsti į politiką? Aha, sakau - bet pabandykim atsakyti į viską iš eilės.

Taip, “Maisto bankas” be abejonės yra puiki vieta realizuoti savo gebėjimus konkrečiai padedant visuomenės silpniesiems ir išgelbstint nuo pražūties tūkstančius tonų maisto. Bet tie, kurie mane pažįsta, žino, kad turiu ne vieną dešimtį panašiai vežančių potencialiai naudingų visuomenei užmačių, kurias įgyvendinti reikia platesnės platformos.

Būti miesto taryboje - puiki galimybė bendradarbiaujant su šimtais sostinės socialinių tarnybų ir nevyiausybinių organizacijų profesionalų sukurti ir pastatyti ant kojų tuziną naujų projektų, kurie padės tūkstančiams ar dešimtims tūkstančių žmonių. Antraip idėjos dūla stalčiuose, o gyvenimas nesikeičia į gera taip sparčiai, kaip galėtų.

Esu dirbęs Vilniaus savivaldybėje - vadovavau didžiausios sostinėje socialinės įstaigos - Vilniaus socialinės paramos centro - kolektyvui, dirbau Socialinės paramos skyriuje. Per keletą metų patyriau, ką galima ir ko negalima pakeisti. Taip, finansiniai ištekliai riboti. Tačiau ne jie svarbiausi - išlaisvinus tūkstančių socialinės sferos darbuotojų motyvaciją ir kūrybingumą, galima per trumpą laiką atlikti svarbias reformas ir įdiegti inovacijas.

Kai atėjau vadovauti į SPC, milžiniškos socialinių išmokų prašytojų eilės, besidriekiančios ne tik pastate, bet ir Kauno gatvėje, visiems atrodė norma ir neįmanomas pakeisti reikalas. Tik todėl, kad nenorėjo keisti. O pasirodo tereikia tik noro - nesunkiai eiles panaikinome, sutaupydami miestiečiams marias laiko ir nervų.

Sunkiausiai dirbantiems socialiniams darbuotojams pakėlėme atlyginimus ir suteikėme laisvės efektyviai savarankiškai tvarkytis - ir socialines paslaugas ėmė gauti daugiau klientų. Ėmėme matuoti ir vertinti teikiamų socialinių paslaugų efektyvumą, būtinumą - ir vėl progresas. Tiesa, teko atsisveikinti su kai kuriais nekompetentingais, arogantiškais, užsimarinavusiais kadrais - į jų vietas stojo energingi, mokslus Europoje baigę, permainų alkani žmonės. Dirbti tapo našiau, lengviau, smagiau.

Taip, Vilnius neretai yra pelnytai vertinamas kaip pirmaujantis socialinėse inovacijose, efektyvių socialinio darbo formų taikyme. Bet galima ir reikia daryti daugiau. Ką?

Pirmiausia, knieti Vilniuje įsukti privačios vaikų priežiūros sistemą. Darželius statyti brangu ir lėtai, poreikis daug didesnis. Auklės daugelio kišenei neįkandamos. Vakaruose seniai žinoma privačių vaikų prižiūrėtojų sistema, kuomet savo vaiką (-us) auginanti mama (močiutė) pasiima į namus prižiūrėti dar porą trejetą mažylių (paprastai tarp 1,5 ir 5 metų amžiaus), užsidirba pati, ir padeda į darbą grįžti kelioms šeimoms. Tokiam verslui nereikia didelių investicijų ir pasirengimo, lengva įeiti ir reikalui esant išeiti. Tokių paslaugų tiekėjų organizacijos užtikrina paslaugų kokybę, prieinamumą, patikimumą. Vilniuje ir kituose miestuose tokios paslaugos tikėtina yra teikiamos neformaliai (t.y., nelegaliai). Suteikus šiems paslaugos tiekėjams paramą ir kitas paskatas teisėtai veikti, nesunkiai ir be didelių melejonų išspręstumėme metų metus piktinančią “darželių trūkumo” problemą. Pas britus tokias paslaugas teikia 40 tūkstančių asabų, tarp kurių ir lietuviai - taigi laikas šią patirtį perkelti Lietuvon. Panašių paslaugų reikia ir senolių, neįgaliųjų priežiūros srityse. (giliau čia nesiplėtosiu, jei kam įdomu, telefonu 8 699 85259 susitarkime dėl pokalbio).

Multifunkciniai centrai, kuriuose mikrorajonuose ir ypač priemiesčiuose galima teikti visą puokštę paslaugų socialiai jautriam kontingentui - kita kryptis. Bibliotekos didžia dalimi savo atgyveno, tačiau jų pastatai ir darbuotojai gali ir turi tapti kokiokio pobūdžio veiklos centrais. Senų žmonių priežiūra ir užimtumas, mokyklinukų popamokinė veikla, suaugusiųjų švietimas ir smulkus komunalinis aptarnavimas, bendruomenės saugumas ir aplinkosauginės iniciatyvos, ir aišku kultūriniai renginiai - viską galima sutalpinti, derinant seną infrastruktūrą ir privačią iniciatyvą. Vokietijoje mačiau tokius veikiančius centrus savo akimis, norėčiau matyti ir Vilniuje.

Darbas su benamiais turi būti dirbamas visiškai kitaip, ne dabar. Dabar žmonės miega  po balkonais šalčiausiomis žienomis, mums dažnai nė nenutuokiant. Neturime dar mados ar įpročio rūpintis bendro nadojimo erdvėmis. Teršia, geria, rėkauja, serga ir kartais miršta, purvini, alkani, išpurtę - bet žmonės. Jais žmoniškai reikia pasirūpinti, net jei tam reikia atokioje vietoje įrengti specializuotus nakvynės namus. Kalbėjausi su benamiais - daugelį galima integruoti, duodant pajamų šaltinį (daugelis jų ir taip dirba miesto sanitarais), perdaug nevaržant jų kitąsyk keistai suprantamos laisvės, nuolat siūlant pagalbą, gydymą ir darbą. Pažįstu Vilniuje organizaciją, iš visiško dugno (kanalizacijos šulinių, landynių griuvėsiuose) ištraukusius ir ant kojų pastačiusius žmones. Turime padėti patiems silpniausiems, nes taip daro stiprios ir geros visuomenės. Tik neužtenka dirbti iš kabinetų, nuo 8 iki 17.

Taboras. Mačiau Olandijoje, kaip efektyviai dirbama su romais, priskrentant prie jų tikra ta žodžio prasme taip, kad nebūna kaip užsiiminėti nelegalia prekyba narkotikais, neleisti vaikų į mokyklas ar nevykdyti kitų pareigų. Taip, vieni socialiniai darbuotojai to negalės padaryti, tačiau ignoruoti to kriminalinio, socialinio ir žmogaus teisių skaudulio nebegalime. Vienos kitos nelegalios trobelės nugriovimu nieko nepakeitėme. O jauni romai man pasakojo, kad važiuoja dirbti ir gyventi į Angliją - kaip visi. Ir čia taip gyventų, jei būtų sąlygos. Tačiau Vilniaus tabore “darbo” sąlygos yra nepriimtinos (nors daugeliui garantuoja visai neblogas pajamas, su kuriomis nepajėgia konkuruoti darbo biržų kontrsiūlymai) - jos nėra priimtinos ir daugeliui romų, pačių jų teigimu. Bet vieniems teks mesti dabartinius užsiėmimus ir įpročius, kitiems - priimti iššūkį nustoti gyventi taip, kaip (kreivai) moko taboro bendrija. Europa jau turi ne vieną sėkmingos romų integracijos projektą - turėsime ir mes.

Socialines paslaugas teikiančias privačias organizacijas laikas normaliai įjungti į šių paslaugų planavimo, organizavimo ir svarbiausia finansavimo sistemą. Privatininkai turi lygiomis sąlygomis konkuruoti su biudžetininkais - vieniems ši konkurencija atneš reikiamus išteklius, kitiems sujudins užsistovėjusių kraują ir gebėjimą veikti taip, kad klientai mylėtų. Visi iš to laimėsime, būsime laimingesni. Mačiau tai atsitinkant, ir nori matyti dar.

Tai sąrašą gaima tęsti ir tęsti. Tikiu, kad drauge su bendraminčiais miesto taryboje ir socialinėse tarnybose sugebėsime greitai įsukti gerus, laukiamus pokyčius.

Su liberalais esu nuo 1997. Daugelį Vilniaus liberalų lyderių pažįstu - buvome kartu darbuose, visuomeniniuose reikaluose, ar sporte. Už būsimą Vilniaus merą Remigijų Šimašių nepažįstu padoresnio, sąžiningesnio, vertybiškai integralesnio žmogaus. Matau susiformavus plačių kompetencijų profesionalų komandą, kurie vieni kitus papildydami, mesdami ir priimdami iššūkius vers kalnus. Tiesiog atėjo laikas mums stoti prie miesto vairo.

Valdžios vadžias laikyti - garbinga kompetentingųjų, turinčių išteklius ir gebėjimus pareiga. Kai Remigijus manęs paklausė, ar eisiu drauge - nedvejojau atsakydamas. Lengva nebus - laiko atima, tos visuomeninės pareigos. Esu jau trumpai ragavęs miesto tarybos duonos, žinau kas tas yr. Bet yra laikas gauti, yra laikas ir atiduoti. Vertinu tai kaip garbingą tarnavimą - tad “tokių velnių”.

Lankstukų su savo atvaizdu nedalinsiu, prašymais reitinguoti neužknisinėsiu :) Bet jei įgaliosite dirbti miestui - padėsiu visas pastangas ir sukauptas žinias.

PS.: O kaip gi “Maisto bankas”, sakysite? O “Maisto bankas” bus savo ruožtu - dirbau čia ir dirbsiu išsijuosęs. Jei kirsis interesai - nuo sprendimų nusišalinsiu. “Maisto banke” mes dirbame su visais gerus darbus darančiais ir remiančiais politikais, ekskliuzyviai neagituojame nė už vieną - bet žinoma už nuopelnus padėkojame ir pagiriame. Taip bus ir toliau.

Rodyk draugams

Duok penkis!

2014-11-28

Penkias savaites valgiau už 5 litus per dieną, pasakojau potyrius ir įžvalgas, skatinau komentuoti ir svarbiausia nebūti abejingiems ir padėti tiems, kas yra priversti skurdžiai maitintis.

Internetai ūžė nuo patarimų ir pamokymų, neretai piktų. Sužinojau nemažai naudingų dalykų - ypač prasimanant mėsos. Su nuolaida pirkti vištienos ketvirčiai (du gabalai nekainavo nė pustrečio lito) ar nugarėlės (kilogramas po 3,49 Lt) - kvapnus, riebus sultinys sriubai ir galimybė prisiminti mėsos skonį vakare.

Turguje pirkti kalakutienos kaklai nepatiko - gal viriau per trumpai, bet mėsos ant jų nedaug, rankioti po trupinėlį gaila laiko. Kur kas geresnis pirkinys - pigiausia virta dešra. Nors savo konsistencija labiau primena paštetą (tikriausia dėl sudėtyje esančių manų), skoniu nėmaž nesiskyrė nuo dešrų ar dešrelių. Tad gomurys sėkmingai apgautas.

O štai pigiausių mėsos konservų nerekomenduočiau. „Turisto pusryčiai” ir panašūs trijų litų nekainuojantys konservai skoniu priminė kremzlingą šaltieną. Išsiviręs tarybiniais laikais liaudyje populiarių „makaronų jūreiviškai” vos ne vos įveikiau porciją - neskanu, o ir mėsos neprimena. Ir nenuostabu - sudėtyje daug kažkokių „kviečių skaidulų” ir kitokių keistenybių.

Žuvies konservai geresni - ragavau pigiausius, „Kilkė pomidorų padaže”. Pietums su duona šalia sriubos - pusė bėdos. Akivaizdžiai per daug padažo, o ir tas - labai saldus.

Tos pigios kalorijos sotumo neduoda, o keisti ingredientai sukelia refliuksą (rėmenį) ar keistus pilvo raižymus. Šioje vietoje prie gėdo stulpo reikia paminėti pigiausius „sūrio gaminius” - labiau panašūs į margariną, nei sūrį, šie produktai sudėtyje turi bulvių krakmolo ar kitokių neįprastų dedamųjų, dėl ko savo sveikata besirūpinantis žmogus jų valgyti neturėtų.

Tačiau pigiausia duona pasirodė ir sveika, ir skani. Sudėtyje vien klasikiniai ingredientai - nebent sumaniai paslėptas ne natūralus, o cheminis raugas ar kitokie savikainą mažinantys monai. Laikoma šaldytuve, tokia duona ar batonas gerai laikosi. Valgiau batoną, kurio data „geriausias iki” buvo praėjusi prieš dvi paras - man toks buvo pats skaniausias ir sočiausias, be neįprasto purumo ir minkštumo.

Vienas netikėtų atradimų - šaltuoju metų laiku daugiau valgant kruopų, miltinių ar krakmolingų produktų, mažo biudžeto mityba gali net nutukinti. Pradžioje kritęs svoris vėliau sustojo ir net ėmė augti. Bet sutilpti į 5 Lt dienai valgant košes, blynus ir bulvių patiekalus daug lengviau, nei kitką - jau nekalbant apie tai, kad gali sau leisti didesnes porcijas. Pasinaudojęs internauto komentare rastu patarimu, išsikepiau gardžius „senbernio” blynus - stambiai tarkuotos bulvės, miltai, kiaušinis, česnakas, aliejus kepimui (porcijos savikaina 69 ct). Bet kasdien jų valgyti visgi nepatariu - neįtilpsite pro duris.

Skurdaus daržovių ir vaisių raciono pasekmių ilgai laukti nereikėjo - trūkčiojantis vokas, greičiau puolančios peršalimo ligos išduoda vitaminų stygių. Tad taupydami vienoje vietoje, turėsime išlaiduoti kitoje - sveikatos.

Iš pirmo žvilgsnio racionalių, bet įdėmiau įvertinus ydingų taktikų skurstantieji imasi ir daugiau. Be mano minėtos pigių kalorijų dietos, vedančios link cukrinio diabeto ir aukšto spaudimo, bandoma taupyti lendant į skolas už būsto šildymą, dantų ar kitokios sveikatos priežiūrą, riboti socialinius poreikius (pramogas, bendravimą su draugais ir giminėmis), nuolaidų ir išpardavimų medžioklę.

Grįždamas vėlai po darbo parduotuvėse pigiausių produktų lentynas dažniausiai aptinku tuščias. Nepavyko nusipirkti ir paragauti pigiausių koldūnų ar žuvis pirštelių - teko rinktis brangesnius. Centus kainuojančių desertų ar jogurtų irgi sunku užtikti. Ekonomiškai patrauklūs nukainuoti viščiukai ar dešrelės taip pat buvo iššluotos.

Žinoma, ne viskas taip blogai. Vienoje mažo biudžeto krautuvėje girdėjau močiutę skambinant kaimynei ir sakant, kad bulvės tokios pigios, kad apsimoka pirkti labiau, nei leistis į rūsį parsinešti savo užaugintų. Ir tikrai, 0,55 Lt už kilogramą gražių didelių bulvių mokėjau su džiaugsmu.

Visai netikę internautų pamokymai užsiauginti daržovių, prisirinkti grybų ar pasidarbuoti talkoje už maišą bulvių. Kepdamas minėtus blynus, virtuvėje prasisukiojau mažne 2 valandas. Paimkime kad ir savanoriško darbo įvertį, taikomą NVO programos - 16,82 Lt. Akivaizdu, kad laikas yra pinigai, kurie reikšmingai brangina valgio savikainą. Deja, ne visi tiek laisvo laiko turi.

Šventės - liūdnas reikalas. Penktadienį buvau likęs vienas, tad vakarienei kepiau duonos su česnaku ir sutaupiau buteliui pigiausio alaus. Pirmas gurkšnis priminė senovišką „Žigulinį”, vėliau pasijuto kandūs cheminiai skonio atspalviai. Nežinau, kaip ir iš ko jį daro, bet ryte galva plyšo pusiau.

Neišbandžiau, bet „užskaitau” sriubą ir desertą viename - iš pakelio kisieliaus ir makaronų išsivirti saldžią sriubą. Bet kitu atžvilgiu pyrago ar torto net su geriausia nuolaida neįperku. Pasibaigus pigiems obuoliams, ateis mandarinų dienos - o kokios vaisius tektų valgyti vasarį, kovą? Ką duoti vaikams - razinas?

* * *

Penkių savaičių valgymo už 5 litus per dieną išbandymas baigiasi. Man. Bet tūkstančiams nepasiturinčių šeimų tai - niūri kasdienybė.
Tą liūdną, alkaną dalią galima pakeisti. Šio eksperimento metu patyriau, kad skurdžiai maitinantis labiausiai pradžiugina ne kavos puodelis, butelis alaus ar plytelė šokolado - labiausiai tonizuoja lėkštė sotaus maisto. Laimė, kai gali užmigti privalgęs košės ar kito karšto viralo.

Šis patyrimas ir liūdina, ir siutina. Negi būdami tarp turtingiausių šalių elito, Europos Sąjungos nariai, negalime pasirūpinti, kad penktadaliui nepasiturinčių žmonių nereiktų vaikščioti gurgiančiais pilvais? Negi šių šeimų vaikai neturėtų svajoti apie kažką daugiau, nei glaistytas varškės sūrelis, bananas ar ledai?
Eksperimentą baigiu susijautrinę, įelektrintas nuo įvairių patirčių ar susitikimų. Labiausiai sukrėtė benamiai. Vienas po balkonu gulėdamas peiliu raikė ir valgė lašinius - be duonos, be nieko. Sakė, turgui davė, ir ačiū už tai. Į klausimus atsakinėjo vangiai, tik „taip” ar „ne”. Padėti tokiam - ilgas darbas.

Kitas, vakare prie parduotuvės sutiktas elgeta pribloškė atsakymu į klausimą, kodėl neina į nakvynės namus. Noriu būti laisvas, sakė jis. Tai kur gyveni? Garaže, sako. Ką valgai? Ką randu konteineriuose. Gan jaunas, bet nuo prastų gėrimų išpurtęs, parudavęs veidas. Eisena - kaip aštuoniasdešimtečio. Ne vienas kiemuose metus kitus šmirinėjęs „bomžas” jau anapily - tokios „laisvės” neištveria daugiau nei trejus metus. Nors į elgetų šelpimą žiūrėjau neigiamai, padaviau pinigą. „Geras tu žmogus”, pasakė. Nepakankamai, pamaniau, kad tave išgelbėčiau.

Ne visos istorijos tokios liūdnos. Porą metų po balkonu gyvenęs benamis Stasys atrodo kažkur susirado kažkokį kampą. Ir nors „tebedirba” konteinerių sanitarų, rankiodamas antrines žaliavas - kažkaip stojasi ant kojų.

Žinau, kad pagalba maistu padeda ir tiems tūkstančiams šeimų, kurios taupo ne litais, o centais. Tvirtai tikiu, kad aukodamas „Maisto bankui” ir kitoms socialinėms organizacijoms, pagelbėsiu jiems rasti būdų kilti iš skurdo ir vargo, kiek įmanoma sparčiau. Dėkoju dešimtims draugų, priėmusių mano kvietimą išbandyti 5 Lt/d. iššūkį, parodžiusiems solidarumą, paskatinusiems diskusiją.

Likau sujaudintas, kuomet garsus filantropas, dabar jau politikas Antanas Guoga pasiūlė paremti tokius žmones, suruošiant ir išdalinant maisto paketus - kad vargdienių šventinis stalas nebūtų tuščias.

Girdėjau Antaną sykį sakant - aukoti reikia taip, kad skaudėtų. Nežinau, kiek tiksliai sutaupiau, valgydamas už 5 litus. Žinau, kad filantropiškumu garsėjančioje Amerikoje namų ūkiai kasmet labdarai aukoja 5 procentus savo metinių pajamų. Taigi 5 procentus labdarai pasižadu skirti ir aš. Čia baigiu, ir skubu atlikti pavedimą portale aukok.lt.

Nes metas ruoštis į didžiuosius labdaros atlaidus - šiandien LNK 19:30 pradės “Maisto banko” labdaringo telemaratono „Pasidalink” tiesioginę transliaciją. Nepasiturinčių maitinimą galime paremti kiekvienas - 5 Lt telefonu Nr. 1343, didesne suma minėtame aukok.lt.

Ramaus tuoj prasidėsiančio Advento, gražių artėjančių švenčių, ir ačiū Jums gerą širdį!

Rodyk draugams

Prabėgo sunki eksperimento valgyti už 5 litus per dieną savaitė. Sunki, nes buvo ne tik daug darbo, mažai laiko ir miego. Labiau dėl to, kad valgiui kasdien teišliedžiant vieną apskritą pinigą smalsumas ir diskomfortas pamažu virsta susierzinimu, pykčiu ir desperacija.

Jei anksčiau laisvą minutę būdavo smagu pasižvalgyti po kulinarines laidas ir blogus, tai dabar draugų Facebooke skelbiami skanėstų paveikslėliai kelia siutą. Kitaip skaitau net užrašus ant įstaigų durų „Pietūs 13-14 val.”

Šią savaitę buvo renginių ir svečių, tad buvau vaišinamas ir noriai vaišinausi. Organizmas visaip rodo ženklus - „vaišinkime mane, vaišinkite!” Tik „prabangesnis” maistas - šmotelis picos, faršu su ryžiais kimšta paprika ar gabalėlis pyrago - džiaugsmo sukėlė nedaug. Pasibaisėjau supratęs, kad maistą vartoju kaip kurą - greitai, neskanaudamas, be didesnio malonumo. Kaip perdžiūvusi dirva sugeria bet kokią drėgmę, taip mano organizmas godžiai priima angliavandenius, baltymus ir riebalus. Nes nepilnavertė mityba ilgainiui virsta kankyne.

Bandydamas pigiai prikimšti gūžį, griebiausi taktikos “kruopos-bulvės-makaronai”. Išsiverdi dienai katilą perlinių kruopų košės su bulvėmis, pagardini morka, salieru, svogūnu bei žiupsniu ciberžolės - ir valgai visą dieną. Sotu - net svoris nebekrenta - bet valgymas atbulais dantimis džiaugsmo neteikia.

Nekantriai laukiu paskaityti, kaip verslininkai Alesia ir Romualdas Mačiuliai sugebėjo savaitę dviese maitinti už 70 litų - tiesą sakant neįsivaizduoju, kaip įmanoma už tiek pietums valgyti kepenėlių troškinį su prašmatniu garnyru - grikiais su grybais ir moliūgu - visą tai užpylus bešameliu.

Trečiadienį buvau koncerte - bilietus turėjau gerokai iš seniau. Vietoj dviejų valandų užtrukęs keturias supratau, kad arba tuoj susmuksiu šalia stripinėjančių melomanų, arba turiu eiti į bufetą. Neradęs ten vandens, buvau priverstas rinktis tarp alaus, sidro ir limonado. Pasirinkai geriausią kiekio ir kainos santykį - už skardinę alaus sumokėjau nepadoriai daug. Tačiau alų išmaukiau kaip skystą duoną. Penas sielai neteikia daug malonumo, kai pilvas groja maršus.

Piktumas ima visur - sankryžoje knieti papypsėti žioplam vairuotojui, aprėkti vampsintį šunį, prie kokio straipsnio internete suraityti rūstų komentarą. Agresiją keičia vangumas ir mieguistumas - kovodamas su kalorijų stygiumi, organizmas vis dažniau bando persijungti į taupesnį snaudimo režimą.

Kovoti su apatija ir neigiamomis emocijomis padeda muzika. Trankios melodijos leidžia paspartinti žingsnį kai to reikia, arba nuleisti garą. Gal todėl pro senų golfukų ir audinių atdarus langus taip dažnai liejasi bumčikai?

Dalykiniuose pasitarimuose nebegirdžiu nė pusės to, kas kalbama. Akys slysta į lėkštelę su šokoladu ar sausainiais, kurias kasdieniškai įprasta dalintis. Bandymai koncentruotis ties darbo reikalais pralaimi prieš galingus saldėsių skleidžiamus fluidus. Dabar žinau, kodėl dietos besilaikančios moterys sako, kad namuose negali būti nė vieno saldumyno - jos girdi, kaip šokoladas kviečia „paimk, suvalgyk mane”. Pasirodo, tuos balsus girdėti gali ir vyrai.

Nervuoja tai, kad lėkdamas darbuose negali pasistiprinti kavinėje ar valgykloje. Net ir paprastučiai pietūs tikrai pigioje „Vilniaus degtinės” valgykloje surytų didžiąją dalį dienos biudžeto. Pavargęs nuo kruopų ir sausos duonos užsukau į parduotuvę, peralkęs ir tikėdamasis greitai stverti ką greito ir paprasto. Deja, įperkamo maisto teko pasižvalgyti. Alkanam lankytis net ne pačioje prašmatniausioje krautuvėje - tikras liūdesys.

Galiausiai, pirkinių krepšyje atsidūrė pigiausias batonas, nukainotos skrandukų salotos, II rūšies įtartinai minkšta dešra, pigiausias tepamas sūrelis, kopūstai marinate. Sumokėjau mažne 12 Lt, visa tai darbe suvalgysiu per keletą dienų.

Batonas deja nuliūdino. Seniai jo nebuvau ragavęs, tad viltingai suleidau dantis į jo minkštimą ir… - tarsi į vatą. Nežinau, kaip juos kepa, bet man jis pasirodė kažinko pripūstas. Suspaudus batono riekelę paverstum nedideliu kąsneliu. Salotos irgi nenudžiugino - tai ne kas kita, kaip pagerintas majonezas - tiek daug ten to padažo. Skanu, bet greitai buvau vėl alkanas. Duona su uogiene ar plonai užtektu medumi - daug sotesnis užkandis.

Paradoksalu, bet sportas malšina alkį. Po treniruotės sugraužus obuolį, valgyti nesinori porą valandų - vakarienė ir sutaupyta. O turint prabangą eiti anksčiau miegoti, sutaupyti galima ir dar daugiau.

Nuotaiką praskaidrina ir tai, kad 5 Lt per dieną iššūkį stoiškai išlaikė būrelis žinomų veikėjų. Seimo narys Remigijus Šimašius paprotino sąrašu įžvalgų, žurnalistė Jovita Valeikaitė pasidalino įstabios spalvos burokėlių ir pomidorų sriubos receptu. Ačiū už solidarumą!

Tiesa - žadėjau pasidalinti nebrangaus vištienos širdelių troškinio receptu. Procesas paprastas - širdeles verdame 20 minučių, tuo tarpu užkaičiame virti bulves. Pakepiname porą svogūnų, su jais apkepame dosnų šaukštą miltų, ir lėtai pildami vandenį išmaišome. Druska, pipiriukai, kiti prieskoniai (aš bėriau žiubsnį „bebro uodegos” - gaunasi tirštokas padažas, į kurį suverčiame širdeles. Kol jos troškinasi, gaminame bulvių košę (šlakelis karšto pieno, šaukštas sviesto), iš stiklainio traukiame porą naminių raugintų agurkų - ir vuala. Gaunasi 5-6 porcijos, vienos savikaina priklausomai nuo dydžio - 0,9-1,08 Lt. Valgydama šeimyna patiekalo neišbrokyjo - tik sakė, kad troškinyje gerai pritiktų ir vienas kitas pievagrybis - jei biudžetas leistų :)

Širdingai dėkoju visiems komentuojantiems ir besidalinantiems patarimais. O ypač ačiū tiems, kas aukoja 5 Lt telefonu 1343 ar portale aukok.lt.

#5Ltdienai

Rodyk draugams

Eligijus Masiulis neteisus. Tiksliau, ne visai teisus. Negalima visų bedarbių, skurstančiųjų vadinti tinginiais. Daugelis jų dirba - tik ne tą ir ne taip, ko norėtų valstybė.

Trečdalis šalies ekonomikos - šešėlyje. Ne paslaptis, kad dalis darbo biržoje „stovinčių” žmonių šį bei tą dirba už vokelius. Arba užsiima kontrabanda. O kai kurie - ir dar labiau nemaloniomis veiklomis. Jei ne jums, tai jūsų pažįstamiems žiū ir vėl pavogė telefoną, dviratį, vaikišką vėžimėlį. Nulupo mašinos numerį, veidrodėlius ar iškūlę langą spruko su magnetola.

Dažniausiai tokie niekadėjai lieka nenubausti. Nes kai anuomet sučiupome dviračius bandančius nugvelbti jaunuolius, realios bausmės jie negavo - išskyrus teistumą ir dar gilesnę integraciją į šešėlinės veiklos domeną.

Šią savaitę sučiupau europadėklų (naudojame juos sandėliuose) vagį. Vidury darbo dienos pasiėmęs porą jau vilko kažkam, kas superka (sako moka 25 Lt už gerą). Paklausus, kur keliauja, metė paletes vidur gatvės ir dėjo į kojas kiek neša.

Kadangi netoliese kelios metalo supirktuvės, kasdien matome trumpai kirptus vyrus, ten tįsiančius viską, už ką gali gauti litų. Sykį sustabdžiau trijulę, mano kieme nuo ryto bandančią nuardyti tvorą. Kadangi tvora ne mūsų (tarybine, niekieno), tai iškviesti policijos pareigūnai daugiausia, ką galėjo daryti - nuvežti niekdarius į nuovadą „asmenybėms nustatyti”. Po poros dienų mačiau tuos pačius darbštuolius iš apleisto sovietinio tualeto lupančius ir nešančius priduoti vamzdžius.

Menkesni veikėjai kasdien revizuoja šiukšlių konteinerių turinį, paslaugiai už mus išrūšiuodami aliuminį, stiklą ir plastiką, už kurį centus moka supirktuvės.

Ar šie žmonės turi pasirinkimą, ką dirbti? Sutikime - prasimanyti centų juos gena alkis. Dabar tai patiriu savo kailiu - po menkų pietų ir ilgos darbo dienos rodos ne tik suėsčiau arklį, bet galėčiau pagrobti ir sudoroti zoologijos sodo žirafą.

Pamaitindami juos, sumažiname desperaciją imtis blogų darbelių, kurių žalą patiriame daugelis - jei ne tiesiogiai, tai per mokesčius, kuriuos išleidžiame policijai, teismams ir kalėjimams. Kalinio dienos mitybai, beje, skiriame 7 litus.

Dar liūdniau darosi suvokiant, kad paramos maistu prašo ir dalis „normalių” šeimų - kuriose abu suaugę turi legalius, bet menkai apmokamus darbus, augina vaikus. Socialinės politikos žinovas prof. Romas Lazutka sako, kad skursta 10-15 proc. dirbančių.

Kita mano eksperimentą stebinti moteris prisipažino: „dirbu laborante, gaunu 900. Visos kolegės tiek gauname. Keletas turi vyrus ir iš dviejų atlyginimų išgyvena. O as esu išsituokusi, ir maistui taip pat galiu skirti tik tuos 5 litus, nes auginu ir sūnų. Mums reikia mokėti už butą, šildymą, pirktis rūbus. Kodėl dirbantis žmogus priverstas būti elgeta?”

Tad ar tikrai nevalgo tas, kas nedirba?

Bet grįžkime prie valgymo už 5 litus per dieną. Mano patirtis internete pakomentavo viena šeima, turinti du vaikus studentus. Gyvena iš vyro algos, o moteris mažne visą dieną triūsia, kombinuodama maisto sutuoktiniui ir sūnums - verda kepa troškina, raugina marinuoja. Laksto po turgų, ūkininkus, ieškodama kukliam šeimos biudžetui įkandamų maisto produktų. Kitas komentatorius šitai apibūdinai taip - juk tai darbas pilnu etatu.

Taigi - prasimanyti valgio turint nedaug skambančių kišenėje - irgi darbas. Todėl tinginiais nebepravardžiuokite. Ir to darbo rezultatai, žinokite, nėra labai jau džiugiai įkvepiantys.

Nuobodu

Ilgesnį laiką valgant už penkis Lt per dieną, susidurtumėte su dar viena bėda - tai nuobodulys. Kruopos, bulvės, makaronai; kopūstai, morkos, burokėliai; duona, duona, duona. Obuoliai, arbata. Vienas kitas kiaušinis, dešrelė. Ir vėl viskas iš naujo ratu - kruopos, bulvės ir t.t.

Žmogus - ne robotas. Jam reikia ne tik angliavandenių, baltymų, riebalų ar kilokalorijų. Valgant reikia emocijų - mėgautis, skanauti, gardžiuotis.

Mūsų, vyrų, saldėsiai netraukia - bet moterims tokia blanki mityba yra peilis. Pasižvalgius po įperkamų desertų skyrių, pasilepinti yra ne baisiai kuo. Pakelis arbatinių Seimo sausainių kainuos apie litą. Nebrangūs ir džiūvėsėliai ar trapučiai - jei valgytume su šaukšteliu naminės uogienės, visai pakenčiama. Dar yra nuo vaikystės pažįstami želė ar kisielius.

O ką daryti, jei norisi šiuolaikiškų gardėsių? Paieškojus įmanoma - varškės sūrelį radau už 39 centus, o nukainotą jogurtą už 0,55 Lt. Skonis - kitas jau reikalas.

Pats aš, sukilus reikalui suvalgyt ką saldaus, pasirenku langelį juodo šokolado - nelygu gamintojas ar gauta nuolaida, tiek jums tekainuos 20-30 centų. O dar geriau - ant patiekalo pasitarkuoti kampelį padžiūvusio „Džiugo” sūrio. Asmeniškai man šeštuoju skoniu vadinamo umami* trūksta labiau, nei saldumo

Studentiški valgiai

Valgytojui už 5 Lt per dieną Facebooko draugai pataria prisiminti studentiškus laikus. Batonezas - batonas su majonezu - vilioja ne daugiau, nei pakelis pigių čipsų. Tokių pigių kalorijų pasekmės - amerikietiški sotumo ir alkio kalneliai. Nutariau pasigaminti ką nors sotesnio.

Apsidžiaugęs viename prekybos centre pasiūlyta 25% nuolaida makaronams (tad pigiausių fusilli pakelis atsiėjo tik 59 centus), juos iš vakaro išviriau, o pietums pasišildžiau, įmaišęs smulkiai susmulkintą ir mikrobanginės pašildytą dešrelę. Padažui tiko šaukštas nebrangaus kečiupo, skiesto šiltu vandeniu. Skonis - visai pusė velnio.

Makaronus užkandus kininio kopūsto salotomis, tokių pietų darbe kaina - 0,74+0,45=1,19 Lt. UŽ tiek papietavęs pavakariams tikrai sau gali leisti ir vieną tų aukščiau aptartų saldumynų.

Tiesa, pjaustydamas I rūšies dešrelę joje radau žydro celofano. Nebūna pigiai ir kokybiškai?

Kitas pamirštas atradimas - blynai. Nesu jų mėgėjas. Vėlų vakarą po darbų grįžę su pačia supratome, kad vakarienės nėra, o pilvai ne tik maršus groja - alkis stogus rauna. Tuomet blynai - tikra 20 minučių išeitis.

Pora kaušelių pilno grūdo kvietinių miltų, stiklinė pasukų, pora kiaušinių, ir gabalas nuo Halloweeno likusio moliūgo. Dar subėriau porą šauštų šeimos nesuvartotos varškės, ir puft! - vakarienei trys keptuvės auksaspalvių blyniukų. Niam! Vyriškai porcijai sunaudojau produktų už pusantro lito.

Šiandien sutilpti į 5 Lt bandysiu virdamas pomidorinę ryžių sriubą (turiu skanučių pernokti baigiančių naminių tomatų) ir vištų širdelių troškinį (tegul jums rojum būna pomirtinis paukščių pasaulis, perekšlytės - 650 gramų širdelių pirkau už 2,89 Lt). Kaip seksis, parašysiu kitąsyk.

Ir nepamirškite - 5 litus nepasiturinčių maitinimui skirti galite tel. 1343, o daugiau - portale aukok.lt :)

#5Ltdienai

* Japoniškas umami skonis dabar dažniausiai sukuriamas keikiamų glutamatų, bet natūralaus umami efektą gausite maistą gardindami ne tik sūriu ar sojos padažu, bet ir pomidorais, salierais; taip pat valgydami kininį kopūstą, špinatus, jūros gėrybes, grybus.

Rodyk draugams

Kaip ir daugelis Lietuvoje, Vėlinėms keliavome pas gimines ir lankėme kapus. O ten - pokalbiai apie moliūgus ir keistą sumanymą valgyti už 5 litus per dieną.

Prakalbus apie tai, ką ir kaip šiomis dienomis valgau, neišvengiamai paliestas ir klausimas „kodėl?” Ir vėl tas šimtus kartų girdėtas „argumentas” - kam reikia gailėti ir remti žmonių, kurie nieko nedirba ir verčiasi iš pašalpų.

Čia tuoj pat prisimenamas tikras atvejis, kuomet ieškant pagalbinio nekvalifikuoto darbininko sunkiai tokį rasi - iš darbo biržos atsiųstas paprašė pažymos, kad dirbti jis negali; kitas girtas, o iš trečio naudos kaip iš ožio pieno - eik iš paskos ir taisyk.

Klausiu - na ir kiek tokių lebedų, jūsų manymu, tarp skurstančių ir reikalingų paramos, yra? „Maisto banko” duomenys rodo, kad tarp maisto labdaros gavėjų socialinės rizikos šeimų ir asmenų - mažiau nei dešimtadalis. Didžioji dauguma norėtų dirbti ir užsidirbti, bet negali - dėl sveikatos, amžiaus, būtinybės prižiūrėti vaikus.

Regionuose daug didesnė bedarbystė, nei didmiesčiuose - padoresnio darbo sunku rasti. O sutikus dirbti už minimalią algą reikia pridėti ir išlaidas kelionei, brangesniam maistui, o kur dar laikas, kurį buvo galima skirti tvarkantis apie ūkį, ruošiant atsargas žiemai ir pan? Viską sudėjus ant vienos svarstyklių lėkštės, ant kitos padėjus socialines išmokas liekant namuose - skirtumas kažin ar motyvuoja.

Galiausiai šeiminykščiai pripažįsta, kad ir kaime „pašalpinių” lodorių kas dešimtas. Tokie, kaip liūdnai pagarsėjęs Zebkinas, turėtų būti laikomi veltėdžiais-profesionalais. Savivaldybių socialinių darbuotojų darbas ir yra atpažinti tokius galinčius dirbti (o greičiausiai ir dirbančius kur nors neoficialiai), ir reikalaujančius „priklausančių” pašalpų bei kompensacijų. Girdėjau Panevėžio socialinius darbuotojus pasakojant, kad savivaldybėms perėmus socialinių išmokų skyrimą, nenorintys nuo negalinčių jau ir atsijoti.

O tai ar taip su tais „tinginiais veltėdžiais” tvarkydavosi anais laikais? - klausiau vyresniųjų, važiuodamas pro buvusio kolūkio „Tarybų Lietuva” laukus. Auklėdavome darbo kolektyvuose, atsakė. Keikdavome brokdarius dvejetukininkus, girtuoklius pravaikštininkus, bet turėjome pakęsti, iš darbo nevydavome. Vadovautasi karine sistema - „nemoki - išmokysim, nenori - priversim” - tik kažin ar efektyviai. Bet dabar kiti laikai.

Taip sutartinai ir priėjome išvados, kad didžioji dalis nepasiturinčių skurdo ir varganos mitybos visgi savo noru nepasirenka. Daugelis jų ir nori, gal ir mokėtų - bet negali. Senatvė, ligos, vaikai, vietos ekonomikos nuosmukis, prarasti socialiniai įgūdžiai - priežastys įvairios. O negalintiems verta ir būtina padėti.

Provincijos privalumai ir trūkumai

Apsilankius mažiau žinomose periferijos parduotuvėse jausmo, kad čia pramisti lengviau, neatsirado. „Alytaus duonos” firminėje parduotuvėje pagulėjusios duonelės kaina su nuolaida vis dar didesnė, nei pigiausių gaminių sostinės prekybos centruose. Tiesa, tenykščiai kepėjai duoną kepa iš natūralių medžiagų, naudoja daug rankų darbo, taigi ir savikaina nėra mažiausia.

Užėjęs į vieną iš Telšiuose veikiančių krautuvėlių „Čia”, dėl jos sąsajų su „Žemaitijos pienu” tikėjausi rasti pigesnės varškės ar kefyro. Deja, kainos ir su nuolaida teprilygsta pigiausiems prekybos milžinų nuosavų prekės ženklų linijos ekvivalentams. Nebent už tą pačią kainą gaučiau geresnę kokybę. Pasikuitęs nukainotų prekių skyrelyje likau nemaloniai nustebęs - daugelis siūlomų pieniškų gėrybių su nuolaida buvo pasibaigusio galiojimo. Matyt, yra kas perka ir tai…

Tačiau nustebino dešrelės. Pirmos rūšies dešrelių pakuotę siūloma pirkti vieną, o kitą gauti nemokamai - priedo taikoma 30% nuolaida. Aštuonios dešrelės už 4,99 Lt - neblogai. Į pirkinių krepšelį pakliuvo ir šiaip jau nebrangūs bananai su 40% nuolaida - sako, tie su dėmelėmis vertingesni už žalsvai geltonus :)

Savaitės rezultatai

Ką galiu pasakyti įpusėjęs antrąją eksperimento „valgyti už 5 litus per dieną”? Nelengva, bet įmanoma. Gaminant valgį „į priekį”, nuodugniai planuojant, nepasiduodant pagundoms paišlaidauti - gyventi galima. Nors ir jaučiuosi pasilpęs (tiek fiziškai (numečiau virš 5 kg svorio), tiek imuniteto prasme (prikibo peršalimo kvaraba)), emociškai įsitempęs - gyvenu su mintimis, kad taip gyventi tenka kas penktam. Dabar aišku, iš kur tiek piktų komentarų internete ir burnojančių ant visų ir dėl visko - šitaip valgant optimizmas ir linksmumas garuoja greitai.

Vartant valgymo dienoraštį, sunku ir berasti ką nors įdomesnio - valgis neįmantus ir monotoniškas.
Trečiadienis atsiėjo 4,77 Lt. Pusryčiams avižų košė ir balinta kava, pietums - daržovių sriuba su duona ir apdainuotais kalakutienos maltinukais. Užkandžiams pora obuolių, arbata ir stiklinė pasukų (turguje litrą šio produkto radau už 1,20 Lt). Grįžęs po krepšinio treniruotės alkanas nebuvau - pasitenkinau likusia puse pakelio varškės su duona ir arbata su pora nuo šeimynos stalo nukneckintų marmeladinių saldainiukų.

Ketvirtadienį per plauką viršijau normą - suvalgyta už 5,01 Lt. Koją pakišo pusryčiams pievagrybiais ir svogūnu gardinta grikių košė. Nors draugai prirodė, kur gauti pigiausių grikių, keli pievagrybiai išpūtė išlaidas. Vienas liūdnų atradimų yra tai, kad kitiems juokingai pigūs dalykai - pievagrybiai, varškė, bananai, silkė - bus sunkiai įkandama bloznai piniginei.

Tiesa, tądien be įprastų sriubos, obuolių ir bulvių su raugintais kopūstais pasimėgavau langeliu juodo šokolado, o vakare su šeima gaminome pagal Beatos Nicholson receptą. Patiekalas žinoma nesudėtingas, tačiau Pilno grūdo ežiukai pasirodė ir skanūs, ir neskriaudžiantys kišenės (porcija atsiėjo 42 centus).

Penktadienis, halloweenas - kaip čia be moliūgų. Ryte gaminau sorų košę su moliūgais, kava ir obuoliai vėliau. Per pietus pasitenkinau makaronų tirštasriube su vištiena (tiesa, man teko tik sultinys - mėsą suvartojo šeimyna). Vakare - nuo vakar likę grikiai. Kelionėje pasitenkinau rieke duonos ir arbata, tad dieną baigiau išleidęs rekordiškai mažai - vos 3,09 litus. Tai įmanoma tik gaminant didesnį kiekį ir jį paskirstant kitoms dienoms.

Šeštadienis - vėl soros su moliūgais, vėl obuoliai, vėl makaronai ir kininio kopūsto salotos su virtomis bulvėmis. Vakare - daržovių sriuba ir duona su gabalėliu naminio sūrio. Dienos rezultatas - 4,64 Lt.

Sekmadienis - vėl svečiuose ir kelionėse. Ryte močiutės košė, pietums didelei kompanijai keptas bulvių plokštainis. Man teko pigesnė versija su varške, kiti ragavo kitoje skardoje vištiena gardinto kugelio. Po ginčų, ar pačių užaugintas bulves ir kitas daržovės iš viso dera traukti į apskaitą, nustatėme sutartinę porcijos kainą - 1 Lt. Vakare - lauktuvėms įdėti kopūstų maltinukai ir gabalėlis plokštainio, plius užkandžiams sukrimsti obuoliai ir akcijinis bananas. Viso - 4,82 Lt.

Ilga litanija gavosi - kitą savaitę stengsiuosi rašyti dažniau ir trumpiau. Ačiū, kad sekate ir palaikote!

PS - 5 litų auka nepasiturinčių maitinimui - tel. 1343 :)

#5Ltdienai

Rodyk draugams

Moliūgadienis

2014-10-31

Šiandien Vilnius įtartinai tylus. Kiemuose mažiau mašinų, gatvėse vos vienas kitas praeivis.

Vilniečiai įsiklausė į medikų kvietimus dėl smogo likti namuose? Veikiau ruošiasi šventiniam Halloweeno vakarui - gaminasi drakulų kostiumus, skobia moliūgus, parduotuvių eilėse stovi prie saldainių…

Kalbant apie moliūgus - nepatinka man mintis, kad dešimtys tūkstančių šių gražuolių bus paversta šviestuvais ir vėliau išmesta. Metas toks, kad moliūgai tikrai pigūs - net prekybcentriai parduoda su nuolaida, gali rasti už 1,19 Lt/kg vietoj buvusios kainos 2,99. Tik valgyk ir norėk!

Aišku, kad cheminių žvakių prirūkyti moliūginiai šviestuvai maistui sunkiai pritaikomi. Štai Švėkšnoje šiandien vyksiančios tradicine tampančios šventės “Mes už šviesą” organizatoriai žada moliūgų žaliavos neišmesti, o atiduoti “Maisto bankui”.

Tačiau šiuo klausimu visgi yra keletas naudingų patarimų. Pirma - neišmeskime “vidurių”. Moliūgų sėklos yra vertingas baltymų, vitamino E, zinko ir kalio šaltinis. Padžiovinę pasikepkim - ir nereikės už šį puikų užkandį ar sriubos/salotų pagardą krautuvėj mokėti pinigą.

Antras - pašalinę vidurius, su ledams skirtu kaušeliu ar pan., išskobkime kiek galima daugiau minkštimo - moliūgos sieneles palikime maksimaliai plonas. Nė nereikia sakyti, kiek puikių dalykų galime pasigaminti ši minkštimo - sriubos, blynai, pyragai etc.

Bet svarbiausia - nežaiskime su maistu. Valgydamas už 5 litus per dieną, skaičiuoju kiekvieną centą, ir švaistytis maistu yra per didelė prabanga. Todėl šventinei dekoracijai naudosiu ne peilį, o flomasterį.

O moliūgų pigumas irgi išeis į naudą - pusryčiams šeimynai išviriau sorų košės su moliūgais. Užtrukau vos pusvalandį (ačiū virtuvės kombainui), košę pagardinau žiupsniu cinamono, o smaližiui sūneliui vietoj jo dėjau šaukštelį medaus. Na, o likęs moliūgas vakare keliaus į blynus.

Ir žinoma kviečiu pabandyti valgyti už 5 litus per dieną - patirkite, ar lengva pramisti už tiek. O sutaupytus pinigus skirkite labdarai - dabar su nepasiturinčiais pasidalinti galima ne tik siunčiant 5 litus trumpuoju telefono numeriu 1343. Didesnę sumą galime pervesti naudojantis portalu Aukok.lt - ačiū Jums labai!

#‎5Ltdienai‬

Rodyk draugams

Pradėjęs eksperimentą valgyti už 5 litus per dieną, iškart sulaukiau gausybės patarimų, ką ir kaip daryti. Tiesa, kartais pagardintų epitetais „neišmanėlis”, „naivuolis”, „lepūnėlis” ar tiesiog „nesveikas psichas” :) Ką gi, aš galiu pabūti ir užgaulių pašaipų objektu, jei tik nuo to daugės supratimo, kaip sunku verstis turintiems mažas pajamas, ir padaugės jiems užuojautos bei paramos. Išvardinsiu kelias dažniausias siūlytas strategijas.

Grupinė mityba

Abejonių nekyla, kad maitintis šeimoje (kaimynais kambariokais, bendradarbiais etc.) galima daug pigiau, nei pavieniui. Verdant puodą sriubos, troškinio ar košės, vienos porcijos savikaina gaunasi mažesnė. Tas tikra tiesa ir geras patarimas.
Visgi yra nemažai vienišų pagyvenusių žmonių, vienišų vaiką auginančių mamų, galiausiai šiaip vienišių - o jų, panašu, daugėja. Tad toks scenarijus tinka anaiptol ne visiems.

Monodieta

Yra siūlančių misti bulvėmis su kopūstais, grikiais. Tačiau ką darytume, kai šie siūlomi nebrangūs patiekalai - kiaušinienės, maltinius su ryžiais, kruopos ar makaronai su daržovėmis - ilgainiui atsibos. Valgyti vien bulves su lašiniais ar grikius dažniau siūlo vyrai - akivaizdu, kad moterims tokia dieta nesubalansuota ;)

Kas tarnavo kariuomenėje ar ilgesnį laiką gydėsi ligoninėje, tas pamena, kad ilgesnį laiką monotoniškai maitinantis imi ilgėtis didesnės įvairovės. Iš bėdos gerai, bet maistas turi teikti ne tik malonumą gomuriui, bet ir užtikrinti įvairių mūsų kūnams reikalingų medžiagų tiekimą. Tad ne išradingumo ir vaizduotės apsieiti nepavyks.

Punktyrais

Girdėjau siūlymų valgyti kiek norisi - o kai dienos normai skirtas maistas baigiasi, tiesiog palaukti ryto. Žinote šiomis dienomis dažnai tenka dažnai tenka gultis pilvui grojant maršui. Daugeliui pažįstamas tas nepaliaujamas skystų seilių kaupimasis burnoje, kai esi alkanas. Bluostą sudėti sekasi sunkiai - tad šis kelias yra menkas malonumas.
Deja, nereta vaikus auginanti mama jums pasakytų, kad ne sykį tenka geresnį kąsnį atiduoti vaikams, o pačiai laukti ryto nepavalgius. Jei tai pasirinkimas - nieko tokio. Bet jei esi priverstas tai kęsti nuolat - jausmas ne koks.
Moterys ar senimas sako gali lengviau pakelti valgymo pauzes dienotvarkėje, bet diktam vyrui ar vaikams kaži ar tas tinka. Jei kuri mergina ir gali dieną ištempti su puodeliu kapučino ir bandele, aš nė nemėginčiau.

Atsargų kaupimas

Bene populiariausi patarimai - pirkti maišą bulvių ar kruopų, paltį lašinių ar akcijinę lašišą užsišaldymui, užsiraugti bačką kopūstų. Užsiauginti ir prisikonservuoti daržovių, prisirinkti grybų, uogų ar obuolių pas ūkininkus. Galima prašyti pagalbos iš ūkininkaujančių giminaičių, už atlygį maistu darbuotis derliaus nuėmimo talkose.

Šventa tiesa, taip ir elgiasi dažna šeima, kurios biudžetas nedidelis ir tai puiku. Tačiau dirbančiam miesčioniui ne visada tai lengva. Balkone daug neužauginsi, šiltuose rūsiuose atsargos ilgai nestovi. Grybavimui, obuoliavimui ar konservavimui reikia laiko - o jo vos kojas po darbų pavelkantys miestiečiai vargu ar turi. Žinoma, tiems kas gali, taip ir patartume daryti - rūpinkimės prisikaupti atsargų, kai maistas pigiausias.

Vaikytis nuolaidų

Tai vienur, tai kitus užėjęs gali rasti geresnę kainą ar nuolaidą norimam produktui. Tik žinia, lakstyti paieškose reikia laiko ir informacijos. Čia padėti gali tinklalapiai raskakcija.lt, daugakciju.lt ir pan. Kad yra gerų vietų pigiai įsigyti maisto, sekmadienį įsitikinau apsilankęs Kalvarijų turguje. Tad nuolaidų medžioklės taktika sumaniems valgytojams tikrai veiksminga.

Strategijos strategijomis, smagu kai žmonės pataria - o visgi šių rašinių tikslas papasakoti, kaip sekėsi.

Sekmadienis - turgadienis

Gyvenu netoli turgaus, tad daugmaž žinau ir kainas, ir asortimentą. Tikėdamasis rasti pigesnių gėrybių, iš ryto nudrožiau apsidairyti.

Pirmiausia į akis krito pomidorų ir agurkų kainos - kitąsyk dvigubai mažesnės, nei prekybos tinkluose. Žinoma, daržovių išvaizda ne paradinė, bet juk ne akimis valgome. Žalių pomidorų kilogramą galėjai rasti už 2 Lt, pavytusių agurkų - už tris.

Toliau - paprikos. Nors dabar sezonas, ir santykinai jos nebrangios (pavasarį kainuos ir 12-16 Lt už kg), šleivų kreivų, apvytusių, bet neįgedusių saldžiųjų paprikų radau už 2 Lt/kg. Rastum ir pigesnių citrinų, moliūgų - žodžiu, variantas.

Stebino ir tai, kad keliose vietose siūlomų daržovių kokybė tokia, kad sunku patikėti, jog smarkiai apgedusias daržoves kas nors gali pirkti. Visgi nebūnant išrankiam, galima atrasti valgomų dalykų - taip į mano pirkinių maišelį pateko trys neišvaizdūs, bet visai valgomi baklažaniukai. Už juos mokėjau 87 centus. Apšalusių (nors man taip neatrodė) Lietuvoje užaugintų brokoliukų kilas kainavo 2 lt, plonyčių vietinių porų - litas.

O va štai bulvės, svogūnai, morkos ne pigesni, nei krautuvėje. Tas pats sakytina ir apie moliūgus ar cukinijas. Kokybė, ko gero, geresnė. Tiesa, drabnios bulbikės tekainuoja 0,50 Lt už kg.

Turguje gali gauti pigesnių kiaušinių. Mėsos skyriuje nusipirkau kiaulienos nuopjovų guliašui. Galima sriubai rasti kauliukų ar vištos nugarėlę, o kur dar subproduktai. Čia gerai ir tai, kad galima prašyti nedidelio gabalėlio - parduotuvėse pakuotės būna per didelės.

Kaip sekėsi?

Planuojant rytojaus valgį įmanoma sutilpti į penkis litus dienai ir užsitikrinti tiek įvairovę, tiek skanumą.
Sekmadienio pusryčiams pagardinta perlinių kruopų košė ir kava su pienu, pietums dosni lėkštė sriubos ir netaupant duonos bei lėkštė salotų - kininis kopūstas su agurko ir pomidoro likučiais, turguj sumedžiota neišvaizdžia paprika ir šaukštu nebrangaus majonezo (grietinės neturėjau, būčiau rinkęsis ją).

Vakare - pigiausi makaronai su turgely pirktais brokoliukais. Aliejuje pakepame skiltelę česnako ir čili (anuomet prisiauginau ant palangės, tai turiu sočiai) - trumpai pakepame ir vėliau papildęs šakeliu vandens, kuriame virė makaronai, patroškiname. Galiausiai sudedame makaronus al diente - ir turiu pasakyti skonis buvo visai neprastas.

[Žinoma, paprasti baltų miltų makaronai kūną kaip mat užlieja malonumo banga, kuri greitai atslūgsta ir pilvas vėl ima groti maršus. Tačiau jei makaronus išvirti, atvėsinti ir vėl pašildyti, juose esančio krakmolo struktūra keičiasi ir energiją atiduoda palaipsniui - taip sočiau ir sveikiau].

Įskaičiuokim porą turginių turginių kriaušių (skonis ir kietumas pusė bėdos) - ir gražiai sutilpau į 4,96 Lt.
Pirmadienis iš eksperimento iškrito, nes buvau komandiruotas dirbti į kitą miestą ir neturėdamas pasirinkimo valgiau, ką duoda. Na, o vakar vėl viskas grįžo į geras vėžes.

Taigi - pusryčiams miežių kruopų košė su „paaštrintu” šaukšte aliejaus apkeptu lietuvišku poru-nykštuku, vėliau tos pačios kriaušės. Pietums, paklausęs internautų patarimo, kepiau-patroškindamas bulvių (šiek tiek aliejaus, vėliau įpilant vandens) ir valgiau su raugintais kopūstais - žiemiška, bet sotu ir nebrangu - bulvės dabar pigios.

Popiet kava su pienu ir duona su stiklu kefyro. Vakarienė stačiai karališka - konservuotų žirnelių salotos (dėjau svogūno ir šaukštelį majonezo), du virti kiaušiniai ir duona, bet arbata. Viso - 4,98 Lt.

Pabaigai reikia pasakyti - nenorėčiau, kad liktų įspūdis, jog taip valgyti yra baika. Iš vakaro turi susiplanuoti - pvz., šiandienai buvau priverstas atsisakyti minties pusryčiams gaminti grikių košę - per brangu. Alkis ir silpnumas - dažnas palydovas. Nuo eksperimento pradžios netekau virš 3 kg svorio - aišku, aš turi ką ir nuo kur numesti. O jei neturėtum?

Kaip seksis toliau, rašysiu vėl - laukite tęsinio :)

PS.: 5 litus nepasiturinčių maitinimui visada gali lengvai nusiųsti tel. 1343 :) #5Ltdienai

Rodyk draugams

Atėjo metas papasakoti pirmųjų dienų įspūdžius, kaip sekėsi valgyti už 5 litus dienai.

Prologas

Ketvirtadienio vakare ruošdamasis 5 savaičių išbandymui atlikau kontrolinį būtiniausių maisto produktų pirkimą. Šįkart pirkau būsimų patiekalų ingredientus taip, kad būtų lengviau vykdyti kalkuliacijas - vieną vidutinę morką, vieną agurkėlį, pomidorą, keturias bulves, bananą. Tų produktų, kurių nereikėjo artimiausioms dienoms, kainas paveikslavau - taupysiu laiką apsipirkdamas.

Į akis krenta keletas pokyčių - parduotuvėje pabrangę pieno produktai (varškė, baltas sūris - net pigiausių prekių kategorijoje), taip pat kai kurios daržovės (pomidorai, agurkai). Jei ne nuolaidos, atrodo šiek tiek daugiau tektų išleisti kruopoms (išskyrus grikius), makaronams, miltams. Iš pirmo karto nepavyko rasti ir super-\pigių dešrelių, kurios praeitą sykį gan dažnai svečiavosi mano lėkštėje. Tačiau užtikau hyper-nuolaidą kalakutienos (o gal reikėtų sakyti kalakutienos produkcijos) maltinukų.

Kiek pigesni pasirodė kiaušiniai, aliejus. Kai kuriems produktams - pvz. kavai ar arbatai - taikomos 25 ar 30 procentų nuolaidos irgi leidžia įsigyti šių atrodo ne pirmos būtinybės prekių. Maloniai nustebau radęs ir pigesnės duonos - kepalas vos už 1,19 Lt - plius kepta tradiciniu būdu, be cukraus ir kitokių sveikatos nepridedančių priedų.
Na, apie kainas ir nuolaidas pakalbėti turėsime dar progų ne vieną, tad apžvelkime pirmųjų dienų meniu/

Pirma diena - ir pirmas fiasko

Nors tokį eksperimentą vykdau ne pirmą sykį, kaskart lipu ant to paties grėblio - spontaniškai kombinuodamas produktus, viršijau leistiną. Todėl - planavimas, planavimas ir dar kartą planavimas!

Rytą pradėjau gerdamas citrinos vandenį - turguje ar parduotuvėje su nuolaida nusipirktus šio vaisiaus, patirsite maždaug 11 centų sąnaudas. O naudos, sako, keliskart daugiau.

Jau senokai pusryčiams valgau košes - tad čia nieko neįprasta. Košes gaminant paprastai naudoju ne dribsnius, iš vakaro termose išbrinkinęs karštu vandeniu užpiltas kruopas. Taip sveikiau ir atrodo mažesnė produkto išeiga - ir laiko sugaištu ne ką daugiau. Tad avižų kruopų košė su žiupsneliu cinamono (sveika ir skanu), ir tradicinė kava su šlakeliu pieno (apie kavą ir arbatą atskirai dar bus kalba). Tokie pusryčiai atsiėjo 71 centą - neblogai, ar ne?

Dietologai pataria valgyti tris kartus dienoje, šių valgymų tarpe suvalgant su užkandžius. Priešpiečiams turėtų būti vaisiai, pavakariams - baltymai (geriausia riešutai ar sėklos). Tad sukrimtau nusipirktus du obuolius, už kuriuos parduotuvėje paklojau 59 centus.

Pietums turėjau valgyti kažką, ką buvau nusipirkęs ir kas gali greičiau sugesti. Tad rinkausi silkę. Nors galima pigiau pirkti visą silkę su galva, taupydamas laiką žuvies pirkau kiek brangesnę file. Atsipjovęs pusę gabalo, valgiau silkę su bulvėmis „munduruose” ir užsigėriau stikline kefyro.

Čia, man regis, padariau pirmąją klaidą - neįvertinau, kad baltymai kainuoja brangiau. Todėl neišvengiamai teks jų kiekį mažinti - turėtų būti arba silkė, arba kefyras. Nes dabar pietums sunaudojau 1,76 Lt.

Pavakariai buvo visiška katastrofa. Supratau, kad esu jiems nepasiruošęs - darbe stalčiuje visad turiu truputį riešutų, tačiau daugumos jų nebegalėsiu sau leisti.

Alkis smarkiai spaudė smegenis - jaučiau silpnumą, mieguistumą, seilėtekį, šalo galūnės - žodžiu aiškūs hipoglikemijos požymiai, sakantys, kad kūnas suvartojęs glikogeno atsargas kepenyse. Tad moviau gelbėtis į artimiausią „maksimytę” - ten stvėriau pakelį pigiausios varškės ir, galvodamas kaip čia ją praturtinti, pamatęs su nuolaida aguonų, čiupau ir jas.

Varškė su aguonomis atrodė tinkama. Tačiau realybėje apibarsčius grūdeliais pusę pakelio varškės, aguonos nelipo, o skoniui ši atrodytų „santuoka” nedavė nieko. Kitąsyk galvočiau apie žiupsnį mirkytų razinų. Kaip ten bebūtų, viską užkandęs duona ir iš seno įpročio užgėręs balinta kava, išsileidau 1,30 Lt. Atrodo kaip ir nedaug, tačiau vakarienei liko „ne kažkas”.

Tad grįžtu prie pirmosios klaidos - jei bandysi spontaniškai gaminti ir valgyti, vėliau neišvengiamai teks badauti.
Vakare viriau sriubą - tai ankstesnių bandymų metu patikrintas reikalas. Svogūnas, morka, gabalas kopūsto, bulvė, skarinė konservuotų pomidorų, prieskoniai - ir neįmantraus viralo man ir šeimynai užteks dviems, o dar net trims pavalgymams.

Vėl gi - taupumo sumetimais reikėjo atsisakyti brangesnių ingredientų, pvz. konservuotų pomidorų.

Bet čia - ne pabaiga. Pakandęs sriubos su duona nėjau lovon ilsėtis - buvo darbo. Ir štai po poros valandų pilvas ėmė groti tokius maršus, kad atrodė nei apie darbą anei lovą negalėjo būt nė kalbos.

Supratau, kad neištversiu ko užkandęs stipriau. Vėlyviems naktipiečiams atsipjoviau galelį balto sūrio - turėjau nusipirkęs pigiausio rasto. Išsyk pasijutau palaimingai. Vienok 80 gramų šio 13% riebumo pieno produkto vertė - visas litas.

Sėdęs suskaičiuoti pirmos dienos išlaidas supratau esąs priverstas kapituliuoti - maistui išleista 6,16 Lt :( Jei taip bus ir toliau, neliks nieko kito, kaip daryti iškrovos dieną. Nekokia perspektyva. Pasidariau išvadas ir į termosą užsiplikiau perlinių kruopų - patikrinta mažo biudžeto mitybos atrama ir paguoda.

PS - posėdžiaujant svečiuose buvau pavaišintas puodeliu žalios arbatos.

Antroji diena - ir pirmoji sėkmė

Antroji diena išpuolė savaitgalį, kuomet yra daugiau laiko susiplanuoti. Rytą pasišildžiau iš vakar likusią avižų košę, vietoj kavos rinkausi pigesnę balintą arbatą. Priešpiečiams obuoliai - saugi pradžia.

O pietums štai sugudravau :) Prisiminiau tuos paslaptingus kalakutienos maltinukus - penkių maltinukų pakuotė ne tik kainavo 3,19, bet ir parduotuvėje nemokamai pridėjo antrą! Laimės valanda, nors ir ne visai sąžininga - ne akcijos metu tokia (šiokia tokia) mėsele pasilepinti jau nepavyktų.

Taigi - porcija vakarykščios sriubos ir 2 nedidukai sumuštiniai su maltinukais bei kukiom daržovėm - puse pomidoro ir puse trumpavaisio agurko. Šį negudrūs pietūs atėmė kone pusę dienos biudžeto - 2,38 Lt. Pavakariams susitaisiau dar vieną sumuštinuką su arbata - šįsyk be daržovių - dar 42 centai.

Na, o vakarienei susitaisiau perlinių kruopų košę, pagardintą pakeptais pievagrybiais su svogūnu. Tiesa, įbėriau žiupsnį ir iš pernai pataupytų maltų prisirinktų baravykų - grybiškumui pastiprinti. Vienos porcijos sąnaudos - 67 centai.
Vėl ilgiau vakarojant ėmus tįsti seilei su džiaugsmu supratau, kad turiu rezervą puodeliui arbatos su rieke duonos. Išdidžiai atstūmęs (o lengva nebuvo!) mylimosios siūlomas „vaišes” - gabalėlį naminio pyrago - konstatavau dieną pravalgęs už 4 litus 96 centus. Valio!

Na, kas norėtų irgi šitaip pabandyti? :)

#5Ltdienai

Rodyk draugams

Prieš 2 metus bandžiau valgyti turėdamas labai ribotą dienos limitą išlaidoms maistui. Atėjo metas pakartoti ;)

Per tą laiką vieni maisto produktai pabrango*; kiti kiek ir atpigo (pvz. grikiai ar kiaušiniai). Didėjo minimalus atlyginimas, pensijos, vidutinė alga, augo santykinio skurdo riba. Vienas dalykas nesikeitė - už šios ribos lieka penktadalis Lietuvos.

Girdėjau ekspertus sakant, kad daugumai skurstančių tenka pramisti kasdien kišenėje maistui turint vos 5 litus. Todėl pabandysiu suktis su tokia dienos norma.

Truputis skaičių magijos. Kaip sykis lieka penkios savaitės iki LNK ir „Maisto banko” labdaringo telemaratono „Pasidalink”, kurio metu kviesime žmones trumpuoju numeriu 1343 paaukoti po 5 litus nepasiturintiems. Todėl visą šį laiką stengsiuosi patirti ir papasakoti tai, ką kiti ne savo valia yra priversti patirti - neprivalgymą ir nuolatinę kovą už skalsesnį kąsnį - ir pakviesti kuo daugiau žmonių šią situaciją keisti.

Penkios priežastys tai daryti:

1. Būtina dar ir dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį, kad kas penktam mūsų šalyje realiai sunku pilnavertiškai pramisti. Tokiu “liesu” režimu priverstos gyventi ne kažkokios asocialios - priešingai, normalios - šeimos, kuriose suaugę dirba, auga vaikai. Tiesiog mažo spajamos ir didesnės išlaidos gali lengvai kiekvieną įstumti į tokią nepavydėtiną situaciją.

2. Atskleisti, kad turint nedaug lėšų galima išgyventi, tačiau tai visgi nėra paprasta. Taip - įmanoma, taip - iš bado nemirsim. Bet turime suprasti, kad racionas išties ribotas, ir pagalba maistu šiems žmonėms yra išties reikalinga ir trokštama.

3. Aptarti ne tik fiziologinius skurdžios mitybos aspektus, bet ir jos poveikį savijautai, profesinei ir socialinei veiklai bei sveikatai. Asmeniškai man svarbu suprasti. Tuomet bus lengviau ne teisti, o atjausti - ir tokiems žmonėms padėti.

4. Atrasti naudingus patarimus, kaip lengviau įveikti kliūtis ir pilnavertiškiau maitintis esant riboto biudžeto sąlygomis. Žiū, gal kažkam bus iš vieno kito recepto ir praktinės naudos. Klausime patarimų praktikų ir profesionalų.

5. Galiausiai, noriu paskatinti žmones solidarizuotis ir padėti kenčiantiems nepriteklių - dalintis ir aukoti. Ypač tuos iš mūsų, kuriems labiaus sekasi, kurie daugiau sau gali leisti. Sutaupykime „ant maisto”, ir atiduokime ką sutaupę „Maisto bankui”. Amerikonai labdarai kasmet aukoja apie 5 proc. metinių pajamų - o kuo blogesni mes?

Tad tebūnie tai iššūkis, kurio taisyklės tokios -

1. Pramisti bent dieną - o geriausiai penkias - dienai maistui išleidžiant ne daugiau nei 5 litus.

2. Tai darant savo potyriais ir pasiekimais dalintis su draugais Facebook tinkle - rašykite, fotografuokite, filmuokite. Nepamiškite uždėti haštago #5Ltdienai.

3. Perduokite šį iššūkį bent 5 savo draugaus - o dar geriau penkiolikai ar penkiasdešimt penkiems :) - apsisprendimui palikdami 5 dienas.

4. Negalintys ar nenorintys įveikti šio išbandymo prašomi paaukoti pinigų nepasiturinčių maitinimui - pvz. 5% mėnesio pajamų (nuo lapkričio 1 d. bus lėšas pervesti bus galima portale aukok.lt). Savaime suoprantama - nusprendę valgyti už 5 Lt/d. sutaupytas lėšas aukojame „Maisto bankui”.

5. Visus priėmusius iššūkį „Maisto bankas” apdovanos bent simboliškai ;) Tad nepasididžiuokite mums pranešti.

Kas dar? Į maisto gaminimą deja neskaičiuosiu vandens, elektros ir dujų - nors suprantu, kad be to neapsieisiu. Lygiau neįtraukčiau ir pajamų už priduotą tarą, jeigu tokios būtų J Labai tiksliai neskaičiuosiu patiekalui nereikšmingų ingredientų - žiupsnio druskos, pipiro ar lauro lapo. O štai ką norėtųsi paskaičiuoti ir įvertinti - tai papildomas apsirūpinimui maistu ir valgo gamubai patiriamos laiko sąnaudos. Juk laikas irgi pinigai. Kaip seksis tą daryti - matysime.

Aš pats planuoju išsamesnius įspūdžius registruoti savo bloge ilgius.blogas.lt, o kasdien dalinsiuosi bent trumpomis žinutėmis.

Tad - pradedame! Maloniai kviečiu prisijungti visus neabejingus!

Pirmosios dienos bandymų valgyti už 5 litus per dieną patirtys - jau netrukus!

Rodyk draugams

Filantropijos baruose besidarbuojantys sykį ir visiems laikams turėtų liautis vartoti šiuos penkis ydingus kalbos darinius:

5. Nevalstybinės organizacijos. Nors kalbos prievaizdai sako, kad sąvoka “nevalstybinė” yra tikslesnė nei “nevyriausybinė”, reikia atsižvelgti į tai, kad bendrinis visuomenines ne pelno organizacijas apibūdinantis terminas “nevyriausybinės organizacijos” sėkmingai prigijo ir įsišaknijo tiek teisės ir administracinių aktų terminijoje, tiek žiniasklaidoje ar bendrinėje kalboje. Suprasdamas visus prasto vertinio iš anglų kalbos (o ir 1945 m. nukaldinto originalo) netobulumus nesiplėtodamas teigiu, kad “nevalstybinės” yra dar didesnis blogis. UABus turėtumėme priskirti nevalstybinėms organizacijoms irgi?

4. Visuomenininkai ir pilietininkai. Jei galvoje neturimos egzaltuotos megztosios beretės, kreidelėmis už tiesą kovojantys patvoriniai ar Sąjūdžio 3.0 fosilijos, nevyriausybinių organizacijų vadovų ar aktyvistų nederėtų vadinti tokiais žodžiais. Nežinau, kaip jums, bet man tas terminas skamba atlaidžiai-pašiepiančiai - kokie-tai rimtais darbais neužsiimantys skandalistai prieplaukos. D.Kuolio ir V.Muntiano galutinai diskredituotos etiketės.

3. Savanorystė, savanoriauti. Savanoriškai be atlygio dirbantys savanoriai - svarbų indėlį į visuomenės problemų sprendimą įnešantys piliečiai ir pilietės, jiems pagarba ir saliutas. Jie be atlygio dažniausiai dirba ne todėl, kad apmokamo darbo neranda. JAV skaičiuojama, kad savanorių indėlis į ekonomiką per metus siekia 171 milijardą dolerių. Žodis savanorystė man skamba kaip ilgasijonių davatkų ar supermamulių pasilakstymai arba nesusitupėjusio jaunimėlio savęs paieškos gyvenime (net jei dalis savanorių turi šią motyvaciją, ji nėra generalinė). Savanoriauti man skamba kaip vagiliauti, obuoliauti, išdykauti ar svetimoteriauti - daryti kažką keisto, sezoniško ar tokio, kuo nelabai norėtųs pasigirti. Aš neteisus?

2. Nepelno siekiančios organizacijos. Loginė klaida - nėra tokio dalyko, kaip nepelnas (ar “ne pelnas”), juo labiau negalima jo siekti. Ne ką geriau sakyti, kad organizacijos yra “pelno nesiekiančios” - turėtum būti apskritas kvailys, jie dirbdamas aktyviai siektum negauti pelno - tikriausiai tuomet trokštum turėti jei ne nuostolį, tai apskritą nulį. “Ne pelno siekiančiomis” visuomenines organizacijas manding dažniausiai labiausiai mėgsta vadinti finansininkai, buhalteriai ir ekonomistai (tie patys, kur sako “pinigėliai” ir neteisingai kirčiuoja žodį káina etc.) Ne pelno organizacijos (angl. not-for-profit, non profit organisations) pelną gauti gali, ir sveikintina jei dirba pelningai - tačiau pelno neskirsto savo dalininkams, o naudoja savo įstatuose numatytiems visuomenei naudingiems tikslams siekti.

1. Visuomeniniais pagrindais. A.Brazausko ir B.Bradausko žodyno reliktas. Prieš akis iškyla 7 dešimtmečio klasikinės tarybinės komedijos “Tarnybinis romanas” personažas Šuročka iš buhalterijos, iš bendradarbių “visuomeniniais pagrindais” renkanti po 50 kapeikų tai kieno nors laidotuvėms, tai gimtadieniui. Kaip čia neprisiminti DOSAAFo markučių po 2 kap., kurias savanoriškai-privesrtinai pirko spaliukai ir pionieriai. Žodžiu, palikime tą rusų kalbos vertinį istorijai kaip graudžiai juokingą prisiminimą epochos, kurioje visuomeninės organizacijos tebuvo valdžios muliažas, fake’as.

Ką nors praleidau? ;)

Rodyk draugams