Vaidoto Ilgiaus blog’as

Netikėtas malonus radinys - besiangažuojantys socialinėje reklamoje Nomoshiti žmonės sukūrė taiklų legolizuotą filmuką apie nevyriausybines organizacijas - tikrai verta 6:22 minučių pažiūrėjimo.

watch?v=szzbYqKES4g&feature=player_detailpage

Respektas Nomoshiti!

Mieli draugai! Feisbukas paslaugiai praneša apie mūsų sukaktis - ir dažnas mūsų ta proga solinezantui nepatingime brūkštelti ant sienos kelių šiltų žodžių.

Kovo 31 d. pasisuks ir mano metų skaitliukas. Tokią dieną tikrai smagu gauti dešimtis ar net šimtus sveikinimų!

О juk galime šį malonumą padidinti dar labiau! Tereikia vietoj “sveikinu, Vaidotai, su gimtadieniu”  skambtelti trumpuoju numeriu 1417 - tokiu būdu skirti 5 litus „Maisto bankui”.*

Įsivaizduokime, kad tokiu būdu susidaužiame kavos puodeliu ar „Švyturiu” putotu gėrimu - juk smagu! :)

Padaryti gerą darbą - tai ir save palepinti. Kas jau kas, o Jūs tą geriausiai žinote ;)

Ačiū Jums labai, draugai!

*Atrodo “penki litai šūds ir nieks” - bet tai netiesa. “Maisto bankui” skirti 5 Lt pavirsta 115 Lt vertės parama maistu nepasiturintiems - už tiek galima patiekti nei daugiau, nei mažiau - septyniasadešimt vieną maisto porciją su puse ;) Netikite? Tada skaitykite čia.

Tokią dieną svastikos erzina ypač. Suprasčiau, jei tai būtų vien revoliucingosios jaunystės siekis šokiruoti. Jep, ankstyvieji pankai neretai dėvėjo nacių atributus siekdami maksimalaus iššūkio. Neabejotina, kad dauguma jų tame nematė nieko bendro su nacizmo idėjomis.

Neabejoju, kad toli nuo nacizmo propagandos buvo ir Algio Ramanausko pankroko band’as “Svastikos sukitės greitai”. Nors A.Greitai flirtas su konservatoriais buvo tikrai keistas, bet skambiai pasibaigė pripersto kambario durų trinktelėjimu. Radioshow įgrota nacių maršą parodijuojanti politinė satyra “Tvarka ir teisingumas” ar “Su alaus bokalais” kalba patys už save.

Ko gero Algis Greitai nekaltas, kad kažkuri dalis (švelniai tariant) nelabai galvotų klausytojų svastikas priima tiesiogiai. Ir ko gero Algis neinspiravo jo kūryba besižavinčių sienas “puošti” svastikomis ir tagais “SSG”:

Ne paslaptis, kad dalis pankuojančių plebėjų persiėmė nacių idėjomis. Ir nors pankai nuo nacizmo atsižegnojo, kartais gali išgirsti, neva jie yra fašistėliai. Tai kaina už trenkto Sid Vicious, Vivien Westwood, Siouxsie etc. pasimaivymus su svastikomis.

Praėjus daugeliui metų, trumpinys SSG mažai kam ką nors sako, o štai ant sienos likusi nupiešta svastika tebeneša savo bjaurią žinią.  Štai todėl ir sakau, kad tagai a la Solomon ar Cabri ant miesto sienų man labiau priimtini, nei fašistėlių regalijos. Belenkokios - net ir tos, kurios neva visai ne svastikos. Toje erdvėje ir tame kontekste, kur svastikos žymi nacistinės diktatūros ideologiją, atnešusią milijonams kančias ir mirtį, jos neoleruotinos jokiomis formomis.

Ir šioje vietoje nesusilaikysiu nepapriekaištavęs Algiui Greitai, pasišovusiam pagauti “Solomoną” ir nepagarbiai atsiliepiančiam apie graffiti ar hiphopą. Juokinga, kai nuo tos pačios kontrkultūros šaknies užaugusių skirtingų atšakų (chuliganiško jazzo ar hiphopo) adeptai koneveikia kitas kryptis.

Prieš pradedant loti ant kitų pirmiausia derėtų pradėti nuo atgailos dėl savo “nuodėmių” - užsukant karą su grafitais pirma reiktų su kibiru dažų ir voleliu pereiti per miestą  ir uždažyti SSG fanų pripieštas svastikas. Ir nereiktų pamiršti, kad kariautojai su grafičiu provokuoja naujo meno ant sienų atsiradimą :)

Žodžiu - No Pаsaran! Su laisvės švente!

Didžiausias Kaziuko nusivylimas - tikėjausi, o neradau senų gerų klasikinių baronkų.

Na, pamenate (kas turite ką atsiminti) - tos už 5 kapeikas. Tie gardūs sūroki mielinės tešlos riestainiai, su plutele. Pastovėję tiesa tapdavo guminiai, bet dažnai alkaniems vaikams puikiai sueidavo ir tokie. Prisimenate “Kaukazo belaisvėje”?:

Pasakiškai gardu būdavo suvalgyti barоnką su pienu, arba užsitepti sviesto. Vilniuje tuos riestainius manding kepdavo Tuskulėnų g. esanti kepykla - mokiniu būdamas su klase sykį ten buvau ekskursijoje. Ar man vaidenasi, ar dar tebėra prie šios kepyklos veikianti firminė parduotuvė? - reiktų užšokti ir paklausti - gal per stebuklą tas barankas tebegamina, tik jos maksimosna nepatenka? Tik vargu bau…

Dabar tokių riestanių rasi tik kur nors Londone - tie jų bubliko giminaičiai bagel’ai labiau panašūs į bandelę su skylute, žinia patogesni sumuštiniams dirbti. Bet iš londonų jų pusryčiams neparskraidinsi…

Kaziuke buvo pilna riestainių - ar tiksliau jas reiktų vadinti riestainio formos bandelėmis. Visos saldžios, dažniausiai su aguonomis ar sezamu. Mažiausiai saldus “riestainis” iki namų parvyko sulūžęs, o savo skoniu priminė dar vieną dingusią Vilniaus žydų kulinarinę legendą - chalą (aka batonas “Pynutė” už 22 kap.)

Žodžiu, kažkokia graudi tradicinių riestainių imitacija, tos Kaziuko barankos šiemet. Ar čia jau požymis, kad sensti - jei imi su nostalgija prisiminti seniai praeity nugrimzdusius malonius niekučius?

Na, bet jei kas žinote, kur Vilniuje tokius tikrus riestainius gamina - o gal kepate patys - duokite plz. žinoti :)

O kokių praeities valgomų dalykų pasigendate jūs? Pieno buteliuose ar trikampiuose pakeliuose? Naujojo vyniotinio iš Kulinarijos? Miežių kavos? “Nemuno” sūrio? Limonado “Diušes”?

Ne, tai ne koks šveplas Schutzstaffel - trumpinys reiškia “Šaldytas Šūdas”. Nutirpęs sniegas atidengė per žiemą paliktą keturkojų - tiksliau jų nevalų šeimininkų - palikimą. Arba Lietuvos gyventojai yra slapti šūdo kulto pasekėjai, arba urbanfarmingo entuziastai, siekiantys visais įmanomais būdais įtręšti nualintą miesto žemę. (antru atveju derėtų pagalvoti butuose atsisakyti kanalizacijos - “ir bulvės vėl žydės”).

O jei rimtai, tai neįmanoma apsikęsti dalies miestelėnų nevalyvumo. Turbūt Žirmūnuose nėra daugiabučio, po prieigos nebūtų “nutręštos” per langus metamų byčiokų, stiklotaros ir visokių išėdų. Nėra daugiabučio, prie kurios pievelės gyventojų transporto paverstos parkavimo purvynu poligonu. Dėl ko sunku rasti vietą pasivaikščioti su vaiku (ar šunimi) be guminių ir respiratoriaus.

Kaip pakeisti netvarką, svarstome nebe pirmą kartą. Ekologinė policija ar kiti patruliai vargu bau ar kiemuose uoliai gaudys teršiančius kaimynus. Šunų kakuliams skirtų konteinerių trūksta, nemokamų maišelių kas 10 žingsnių nieks neprikabinėja. Socialinės reklamos gėdinimai ar priminimai irgi neveiksmingi. Tai ką daryt?

Jei jau mokame mokesčius, tai siekime kad jie būtų panaudojami veiksmingai. Aš siūlau štai ką:

Kiemuose turime būrį cekavų prie langų budinčių, mažas pajamas ir daug laiko turinčių bobučių. Įdarbinkime jas! Bauskime didele (500, 2000 ar kiek reikia išlaidoms dengti) bauda tuos, kurie nesurenka šuns išmatų, meta butelius pro langus ir parkuoja mašinas pievose.

Atnešei šuns kakulį su šeimininko adresu - gauk dalį nuo sumokėtos baudos. Kita dalis lai tenka kakulio savininko DNR tyrimui ir nustatymui, baudos išieškojimo administravimui. Ir senjorų užimtumas, ir socialinė parama.

Tas pats variantas pateikus nupaveiksluotą neleistinai besiganantį “plieninį žirgą” su valstybiniais numeriais. Imti pirštų antspaudus nuo bambalių po langais gal kiek per radikalu - bet jei jau svajoti, tai svajoti…

Ar tas padėtų?

Gal labiau, nei rūstūs nurodymai nukasti sniegą, kai jau tas sniegas baigia nutirpti pats?

Po pertraukos pirmąsyk ėjau pro tą patį nerimą kėlusį balkoną, po kuriuo žiemojo vargeta.

Ir ką gi - matau žmogus taisosi miegoti. Nors gana anksti, bet kai televizoriaus nėra, pusė devynių visai tinkamas metas bluostui sudėti.

Retos progos pakalbėti šįkart nepraleidau. Paklaustas, ar nešalta, rusakalbis žvitriai patikino, kad turėdamas tris apklotus ir pora striukių sėkmingai miegojo ir prie -33C. Sakė girdėjęs, kad Vilniuje jau sušalo dešimt žmonių.

Įsižiūrėjęs supratau, kad rudenį šioje vietoje matydavau kitą žmogelį - anas buvo liesesnis ir jaunesnis (abu barzdoti, iš toliau sunku atskirti). Iš pažiūros 50-55 kresnas vyriškis stebino savo geru ūpu, atrodė pilnas gyvybinės energijos.

Klausiu, ko miega lauke, ko nevažiuoja į nakvynės namus. Sakė girdėjęs, kad tenai dedasi visokie “bezpriedielai” (kokie, bus proga išsiaiškinti ateityje), tai jam po balkonu geriau.  Vienok apsidžiaugiau sužinojęs, kad бомжовоз’as visgi buvo dusyk prie žmogaus privažiavęs. Kartą net nuvežė į liūdnos šlovės T.Kosciuškos gatvėje esantį nakvynės namų filialą “Sala”. Tai buvusi blaivykla - dabar čia paprastai priima miegoti įkaušusius piliečius (nebūtinai benamius).

Vyras pasakojo, jo Kosciuškos gatvėje turėjęs miegoti tiesiog ant šaltų plytelėmis grįstų grindų - atseit nei gultų, nei čiužinių ar apklotų ten nėra. Esu dirbdamas savivaldybėje porąsyk “Saloje” lankęsis, gultus mačiau (skyrėme lėšų patalpų sutvarkymui ir praplėtimui, įspūdis tuomet buvo visai neblogas), bet smulkiau aplinkybių neklausinėjau.

Paklaustas, ar nieko netrūksta, vyras patikina, kad pažįstamas nuo Putnos gatvės kasdien atneša kubilėlį karštos sriubos. Vyriškas sakėsi iš pažįstamų gaunantis ir mėsos, dešrelių, gyrėsi turįs net sausainių. Sakė netoliese net žinantis vietelę, kur galima nebrangiai karštimo išgerti. Į klausimą, ką veikia dieną, benamis pasakojo apylinkėse renkantis metalą.

Naujasis pažįstamas tik klustelėjo, ar nerūkau. Išgirdęs neigiamą atsakymą, sakėsi renkantis nuorūkas. Pažadėjau kitąsyk eidamas pro šalį tabokos atnešti - nuo senų laikų turiu kelias cigariles ir suktinių tabako (jūs pasakykite, ar tinkamai elgsiuosi taip darydamas). Na, ir žinoma pagalvosiu, kaip čia kava ar sriuba pavaišinus - dažniausiai žmogaus gultas būna tuščias, o ir miegantį žadinti nei šis, nei tas.

Laikas reziumuoti. Nakvynės namai nėra išeitis tiems, kurie dieną verčiasi antrinių žaliavų surinkimu ir naudojasi netoliese gyvenančių pažįstamų pagalba. Kalbintas žmogus nebuvo girtas (nors daugelis to tikėtumėmės, ar ne?), kalbėjo sklandžiai ir rišliai - panašu, kad gyvena savo gyvenimą, tegul ir kitaip, nei daugelis mūsų.

Esu tikras, kad jam galima padėti - labdaros valgyklos “Ekklesia” vadovė Larisa pasakojo ne vieną istoriją, kaip ant kojų pastatė ne vieną regis visas viltis praradusį žmogų - tereikia suteikti darbo, maisto ir pastogę. Ne veltui ši puiki organizacija naujame filiale Naujoje Vilnioje šalia valgyklos įkūrė ir keletą kambarių tokiems žmonėms.

Todėl reikia daugiau mobilių paslaugų tokiems žmonėms padėti, ir daugiau socialinių darbuotojų, kurie turėtų kalbėtis, siūlyti, organizuoti alternatyvius ir priimtinus variantus “gyvenimui po balkonu”.

Beje - kadangi kalbėjomės garsiai, atrodė, kad per užuolaidas priėjo dirstelėti ir balkono šeimininkas. Tiesa, nepuolė aiškintis, kas čia po jo nuosavybe vyksta - tas verčia manyti, kad jam/jai žinoma apie “įnamį”. Nepuolu teisti dėl bendruomeniškumo stokos - galvoju, kaip pats elgčiausi, jei benamis apsigyventų po mano balkonu? Ką darytumėte jūs?

Kelissyk perklausiau, ar tikrai nieko netrūksta, ar nesušals, it eskimas apsimūturiavęs vyras šypsodamasis mane ramino, kad viskas tvarkoj. Atsisveikindamas žmogus padėkojo už rūpestį.

Termometras rodo -18C. Labai tikiuosi, kad viskas tikrai bus tvarkoj. Ir kad nauja pažintis turės tęsinį.

Ar pastebėjote, kad pastaraisiais metais daugėja asocialių asmenų (a.k.a. bomžų)? Ar čia tik mano selektyvus dėmesys?

Vakar praeidamas pro šiukšliadėžes inspektuojančių apyjaunių barzdotų vyrukų stebėjausi veido išraiška - profesionalo susikaupimas, sumišęs su pastanga nereaguoti į smalsiai (įtariai, smerkiančiai, besibjaurinčiai) nužiūrinčius praeivius. Panašius veidus turi prekybose centrų valytojos, viešųjų tualetų budėtojos, kartais ir McDonalde dirbantis studentas.

Žmonių, kaip grybautojai praeinančių pro konteinerius, sutinku vis daugiau - po vieną ir porose (kartais lydimi šuns); jaunesni ir senesni; su intensyvaus alkoholio vartojimo požymiais ir be jų; vyrai, moterys; su maišais, kuprinėmis ir lagaminais. Dirbantys, besiverčiantys, mokesčių nemokantys, toli gražu ne visomis viešosiomis paslaugomis besinaudojantys.

Akylesni galėtų pastebėti, kad kas antras daugiabutis turi savo stacionarų bomžą - it kokį didelį puslaukinį katiną. Po balkonu (ar kokioj pašiūrėj) susisukta benamio gūžta - senos lovos minkšta dalis, pora kaldrų ar miegmaišių, kitąsyk pagalvė, padanga ar koks nuo šiukšlyno parsinešta rakandas. Rūsio langelis naudojamas kaip virtuvinė spintelė keliems stiklainiams, dėžutėms ar skardinėms surikiuoti. Kartais toks migis įrengtas už krūmo - vasarą gali jo ir nepastebėti. (Kita vertus, vasarą gali numigti belenkur - stotelėje, ant suolo ar pakritęs po medžiu).

Vedžiodamas šunį, praeinu pro keturias tokias benamių tskant nestacionarias gyvenamąsias vietas. Nedeklaruotus socialinių ekonominių interesų centrus. Atėjus žiemai, iš jų mano apylinkėse nuolat “veikia” tik viena. Pusamžį, liesą, paliegusį, mėlynu papurtusiu veidu žmogelį ten miegantį ar gulintį matau tai ryte, tai dieną ar vakare. Žmogus atrodo švelniai tariant nekaip.

Žirmūnų ledinis benamis

Dyvijausiu, kad žmogelis gyvena po atviru dangum merkiant rudens lietui. Stebėjausi benamio ištverme, matydamas jį miegantį gruodį ir sausį. Tiesa, žiema buvo šilta. Bet užėjus šalčiams nerimas privertė imtis veiksmų.

Nežinau, ar to penkiaaukščio gyventojai žino suteikę pastogę tokiam “padarui”. Nežinau, ar kam nors rūpėjo. Jau rašiau, kad mieste nėra realių bendruomenių, kurios normaliai turėtų anomaliją pastebėti ir imtis priemonių suteikti pagalbą. Bet panašu, kad padėti negali ir pagalbą teikiančios institucijos.

Termometrui pradėjus rodyti neigiamą temperatūrą, pirmiausia prisiminiau specializuotą bomžams skirtą socialinę tarnybą. Ant tarnybos automobilio nurodytu telefonu prisiskambinti nepavyko. Laimei “bomžovozas” kartais sustoja prie netoliese esančio VPK Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus. Paprašiau kabluką vairuojančio pagyvenusio socialinio darbuotojo pasirūpinti benamiu.

Nežinau, ką socialinė tarnyba nuveikė, bet bomžas toliau miegojo savo vietoje. Lauke -12C, tad skambinu 112. Po keliolikos pypsėjimų pakėlusi dispečerė pažadėjo nusiųsti ekipažą.

Kitą dieną -16C - žmogelis guli savo migyje, tiesa, galvą apsiklojęs jau su dviem kaldrom. Skambinu vėl - patikslino, kurioje penkiaaukščio pusėje.

-19C - ledinis žmogus šiurpina ramiausiai parpdamas spiginant šalčiui. Skambinu bendruoju pagalbos numeriu trečiąsyk. Moterėlė pasitikslina, kur tas balkonas, nuo kurios gatvės skaičiuojant, pasiklausia mano pavardės. Atrodo, kad šįkart bus tvarka. Stovėti ir laukti, kas ir kada atvažiuos, laiko nėra.

Šiandien termometras rodo -23C! Lauke atrodo, tarsi kas smulkiu švitriniu popieriumi žandus trintų. Ir ką jūs manote - šaltyšius guli savo vietoj, muistosi.

Ir ką dabar turėčiau daryti? Veržtis į nabago “privačią” erdvę, pats nudirbti socialinį darbą ir išsiaiškinti, kodėl žmogus miega tokiam šaltyje lauke - o gal jam taip norisi ar patinka?

O jei nepatinka - parsivesti namo ir patiesti raskladušką? Tai kurių velnių moku mokesčius, iš kurių išlaikomos benamiais rūpintis turinčios tarnybos? Akivaizdu, kad nei socialinės, nei gydymo, nei viešosios tvarkos tarnybos nesugeba sukoordinuoti savo darbo ir efektyviai padėti žmogui, kuris dėl socialinių gebėjimų stokos ar/ir dėl priklausomybių nesugeba pasinaudoti socialinės paramos sistemos siūlomais variantais.

O gal turėčiau tarnyboms skambinti vėl (ir vėl, ir vėl), kol neapsikęs? O gal belstis į savivaldybę, kreiptis “aukščiau”? Ar imtis asmeninio projekto ir taisyti padėtį? Rašyti laikraštin? Kviestis televizijas?

Ką darytumėte jūs? Patarkite.

Nieko nedarydami po to gailėsimės. Jau senokai nebematau pernai kelių dažnai kiemuose šmirinėjusių svirdinėjusių bomžų. Abejoju, kad jie tiesiog pakeitė mikrorajoną ar “sėkmingai integravosi į visuomenę ir darbo rinką”. Ko gero, atidavė savo dūšeles Giltinei. Galėjome, turėjome jiems padėti?

Vedžiodamas šunį tarp Žirmūnų daugiabučių vis pagalvoju: kokia tat yra fikcija, tos miesto bendruomenės.

Teoriškai, tai turėtų būti grupės žmonių, susietos interesais ir organizuotai siekiančių juos tenkinti; identifikuojančios save kaip teritorijoje veikiantys savotiški kolektyviniai šeimininkai.

Sprendžiant iš seniūnaitijų dydžio, jos turėtų apimti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Didmiestyje tiek žmonių gyvena viename kvartale.

O, jei kiekviena visuomeninė struktūra turėtų tiek aktyvių interesantų! Bet save bendruomenėmis miestuose vadinančios grupės tėra keliasdešimties (ar, blogiau, keliolikos) aktyvistų sambūris, deklaruojantis tikslą rūpintis įvairiausiais mikrorajono reikalais. Dažniausiai - politiškai angažuotas. Menkai žinomas toje teritorijoje, kurioje veikia.

Ir tai nestebina. Užsiėmę miestelėnai neturi natūralaus akstino, įpročio, erdvės ar būdo drauge kelti rūpimus klausimus ir organizuoti jų sprendimą. Mieste žmonės vieni kitus menkai pažįsta, “draugų” grupės kuriasi ir čia pat byra, jų sudėtis sparčiai mainosi.

Tris metus besinuomodamas butą daugiabutyje vis dar iš veido nepažįstu visų kaimynų, jau nekalbant apie jų vardus, užsiėmimą, rūpesčius ir džiaugsmus. Ir tai normalu. Kas gyvena ir ką aplinkiniuose namuose, neturiu žaliausio supratimo. Jei ne šuns teritoriniai poreikiai (ir nauji metai, kai visi išeiname į lauką pašaudyti ir šampėmis susidaužti), nežinočiau nieko.

Nėra (ir negali būti) čia bendruomenės, kuri tikiu pusėtinai funkcionuoja kur nors Kančėnuose ar Kepaliuose. Kvartalo gyventojams nerūpi šiukšlės po jų langais, duobėti kiemai, arimais mašinų paversti gazonai, sulūžusios vaikų aikštelės, katinynai ir bomžai. Bešeimininkė, niekieno teritorija, kurioje kiekvienas siekia savo patogumo. Patvarkyti reikalus čia gali tik išorinės jėgos - seniūnas, namų ūkio administratorius, policija ar deputatas. Be jų sudirigavimo nei kiemo švenčių nebūtų, nei saugios kaimynystės ar daugiabučių renovacijos.

Yra išimčių - kur ne kur pavasarį pasidarome talkas, apsišluojame. Kur ne kur frontą dar laiko pensininkių kuopelės ar pamažu iš kiemų nykstantys domino su alum stumdantys veteranai. Žinoma, vienur kitur atsiranda keli lyderiai aktyvistai, veiklus seniūnas ir vienmandatininkas - ir ima rodytis, kad mieste bendruomenės esama. Tačiau atomizuota anoniminė miestiečių inercija organizuoto veikimo pliūpsnius užgesina.

Miestuose aktualesnės gentys. Neįsivaizduojamai sunkus vienoje laiptinėje gyvenančių paksisto ir liberalo, pensininko ir goto, dviejų mažamečių supermamos ir butą nuomuojančių plungiškių statybininkų ketveriukės interesų suderinamumas ir bendras darbas.

Prie miesto nepriskirčiau priemiesčių - ten natūraliai didesnė izoliacija, veiklų ir interesų lokalumas, privačios valdos ir tvoros leidžia bendruomenei labiau klijuotis. Abejoju amerikoniška Nusivylusių namų šeimininkių suburbijų idile - labiau tikėtini a la Klonio gatvės gang’ų variantai.

Panašu, kad spartėjant darbiniam mobilumui ir plintant e-paslaugoms ir socialiniams tinklams, bendruomenės kaip veiklos formatas pamažu užleis vietą paslaugų tiekėjams - tokiems kaip multifunkciniai bendruomenės centrai ar motyvuotų aktyvistų sukurtos kaimynystės gyvenimą gerinančios įstaigos.

Todėl sveikas protas sako, kad neverta investuoti milijonų į bendruomenes ar su jomis sieti socialinės paramos efektyvinimą. Na, nebent rūpi prieš rinkimus pamaloninti savo elektoratą ir įpurkšti vieną kitą injekciją į rinkimų agitacijos mašiną tose apylinkėse, kur kaimiškas gyvenimo būdas tebevyrauja. Konservatyvūs politikai veikiau turėtų turimus ribotus išteklius nukreipti į gyvybingesnes ir ateity perspektyvesnes bendruomeniškumo formas, kurių šerdis galėtų būti motyvuotos į efektyvias paslaugas pažeidžiamiems bendruomenės nariams orientuotos visuomeninės iniciatyvos ir socialiniai verslai. Tikiuosi, kad mažėjantis Vilniaus seniūnijų skaičius reikalus pajudins būtent tokia linkme.

Šiandien pasaulis mini žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria. Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.

Gana netikėtai į šį kvietimą sureagavo Lietuvos Caritas vadovas kunigas Robertas Grigas - esą diskriminuojamiems gėjams gana dėmesio ir adoravimo, o vietoj jų visuomenė galėtų pasidomėti “agresyvių tolerantų” nepelnytai maltretuojamais lietuviais katalikais. Į įsiplieskusią diskusiją nusprendžiau trigrašį įkišti ir aš.

Man atrodo, kad tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo judėjimas šešiasdešimtaisiais gimė iš nepasitenkinimo dėl (dievotų, ar kitokį kultą išpažįstančių) tautininkų elgesio su mažumomis. Pažangiai visuomenės daliai atrodė ir atrodo nepriimtinas kurių nors žmonių grupių teisių ir laisvių varžymas.

Tai tapo norma, kurios dėka šiandien galime džiaugtis laisvėmis ir plačiomis galimybėmis visiems, vis geriau gyvendami vakarietiškose demokratijose. Paradoksalu, bet dėsninga, kad krikšionys tautininkai patys tampa vis mažėjančia mažuma. Dar neseniai tautiškų krikščioniškų ar katalikiškų valstybių žmonių (daugumos atstovų) eksponavimas gyvosiose bibliotekose būtų beprasmiškas - juk niekas neina į zoologijos sodą žiūrėti kačių ar balandžių.

Radikalios dešinės reikalavimas „leisti netoleruoti”, „toleruoti netoleruojančius” yra iš esmės neadekvatus. Gyvųjų bibliotekų nereikėtų, jei tradicinės tautinės krikščioniškos visuomenės nepersekiotų ir nevaržytų kitokių mažumų - moterų, neįgaliųjų, kitataučių, kitokios religijos, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Ir šios diskusijos nebūtų, jei atjautą ir artimo meilę propaguojančių bendruomenių lyderiai pirma kitų dažniau užstotų iš tamsumo ar kvailumo persekiojamas mažumas, suteiktų joms prieglobstį ir autoritetingai griežtai sudrausmintų engėjus.

Liūdina, kad kunigas Robertas, būdamas malonus, išsilavinęs, dvasingas, pats priespaudą patyręs, kitąsyk stoja ginti pozicijas pasisakančių už tai, kad kitus (silpnesnius, kitokius) reikia skriausti, ko nors jiems neleisti, riboti; siekti užčiaupti kas kartą, kai jų balsas tampa viešai girdimas.

Gal klystu, bet man atrodo, kad bažnyčios žmonių tarpe rastume daugiau seksualinių mažumų, nei vidutiniškai visuomenėje. Dažnai girdime apie šventikų gyvenimą su moterimis, nesantuokinius vaikus. Visuomenę šokiruoja kunigų pedofilijos skandalai. Šiame fone atrodo, kad bažnyčios žmonėms nelabai dera reguliuoti sekuliarios visuomenės santykius ir reikalus, nesusitvarkius savoje teritorijoje.

Ilgai galvojau, ar tikslinga vertis į polemiką. Gerbiu kunigą Robertą, žavi jo elegantiškas minties dėstymas ir rafinuoti argumentai. Per menkai žinau katalikų bendruomenės vidaus gyvenimo aktualijas, kad galėčiau patarti, kaip keistis. Nesu kairės dažnai beatodairiškos bažnyčios kritikos šalininkas. Tačiau sutikime, kad bažnyčios žmonės savo karinga pozicija patys provokuoja priešišką reakciją. Tiesą sakant, nežinau, ar ta į kampą priešų tariamai įsprausto kankinio pozicija gali tapti įkvėpimo ir energijos šaltiniu.

Jei bažnyčia neims demonstruoti kitokio, minkštesnio požiūrio į mažumas, jei rigidiškai laikysis atgyvenusio požiūrio į gėjus, kitataučius ar politinius priešininkus, prognozuoju tolesnį katalikų bendruomenės nykimą, visuomeninio svorio mažėjimą. Politologai sako, kad po krizės į valdžią ilgam ateis labiau kairio politinio sparno jėgos. Gal tikrai ateina metas pradėti matuotis „gyvosios knygos” drabužėlius, pratintis naujosios daugumos nuolankiai prašyti leisti būti?

Nevyriausybinių organizacijų e-konferencijoje Lietuvos Caritas vadovas kun. R.Grigas piktinasi, kad LiJOT posėdyje jaunieji socdemai pasiūlė religinėms bendrijoms atimti į teisę į gyventojų skiriamus 2 procentus savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Beįsiplieskiantis disputas mane sudomino, nes buvau vienas tų, kurie darbavosi Lietuvoje įvedant 2% GPM labdaringiems tikslams, įdėmiai seku siūlymus modifikuoti šią sistemą - tame tarpe raginimus 2% duoti tik nevyriausybinėms organizacijoms, leisti 2% gauti ir seniūnijoms ar politinėms partijoms.

Pagalvojau, kad įdomu būtų žinoti, kokiais argumentais remiantis jaunieji socdemai siūlė religinėms bendruomenėms nebeduoti 2%.

Kalbant apie 2% GPM atsiradimo Lietuvoje istoriją, reikia priminti, kad 2% aplamai atsirado kaip vengrų socialistų ir liberalų reakcijos į valstybės konkordato sutartį su Vatikanu, pagal kurią jei neklystu valstybė inter alia įsipareigoja dotuoti bažnyčią. Tuomet valdanti Vengrijos koalicija iškėlė klausimą, kodėl vien bažnyčią reikia remti iš biudžeto ir pasiūlė procentu sumokėto GPM paremti visas visuomenei naudingas ne pelno organizacijas.

Lietuvoje buvo žengta dar toliau, į šią schemą įtraukiant ne tik privačius, bet ir valdiškus viešosios naudos ne pelno subjektus. Dėl to kartais kyla protestų - atseit kam biudžetines remti, jos ir taip yra/turi būti remiamos/išlaikomos valstybės/savivaldybių biudžeto.

Įtariu, kad tą patį argumentą bažnyčios atžvilgiu galėjo naudoti ir socdemų jaunimas - kam bažnyčiai 2%, jei ji gauna tiesiogines biudžeto dotacijas ir turi kitų išskirtinių lengvatų.

Šis argumentas yra ydingas, nes tikriausiai rasis ir nevyriausybinių organizacijų, kurių didesnė gaunamų lėšų dalis yra valstybinės kilmės (ypač jei prie jos priskirsime ES, norvegų ir pan. paramą).

Ką tikrai reikėtų keisti, tai dideles (na, tarkim daugiau nei 25 000 Lt, ar 34 000 - jūs pasakykit, kiek) 2% GPM sumas surenkančių organizacijų atskaitomybę. Valstybės lėšos turi būti naudojamos efektyviai ir skaidriai - o ką mes tarkim žinome apie šimtus tūkstančių kasmet gaunančios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyriaus veiklą?.

Iki tam tikro laipsnio (mažų sumų) galime leisti sau nesidomėti, ką organizacijos nuveikė visuomenės labui už gautas lėšas. Bet kasmet turime atvejų, kai mažai žinomos ar vos įsikūrusios organizacijos susišluoja šimtatūkstantines lėšas.

Taip pat būtų aktualu susumuojant vertinti ir susijusių juridinių asmenų gautą paramą. Juridinę nepriklausomybę turintys vieno pavaldumo organizacijų filialų ar parapijų gautos 2% lėšos dabar vertinamos atskirai - sudėjus į krūvą tikriausiai tokie konglomeratai patektų tarp gautų 2% statistikos čempionų.

Analizuodami išlaidas ar nurodydami tikslingai panaudoti mokesčių mokėtojų skirti lėšas galėtume išspręsti daugeliui nepasitikėjimą ir susipriešinimą keliančias problemas.Žinoma, paramos tikslingo panaudojimo taisyklėms ir išlaidų vertinimui reikėtų skirti papildomą administracinį resursą - bet manau, kad šią papildomą funkciją  VMI, CPVA ar SADM nesunkiai įgyvendintų su turimais resursais. Kaip čia geriau pasielgus, gal patartų Nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimo komisija.

Einant tokiu keliu lygiomis teisėmis žaistų bažnyčios, nevyriausybinės organizacijos ir biudžetinės įstaigos. Turinčios didelį gyventojų palaikymą ir populiarumą bet kurio tipo ne pelno organizacijos pelnytai naudotųsi šia privilegija kasmet gauti paramą.

Ar Jūs manote kitaip?