Vaidoto Ilgiaus blog’as

Šiandien pasaulis mini žmogaus teisių dieną. Ta proga NVO konferencijoje Nacionalinis socialinės integracijos institutas pasipasakojo apie vakar Seime vykusią atvirų durų dieną, kurioje visi norintys galėjo patekti į „Gyvąją biblioteką“, kurios metodas sudaro sąlygas pabendrauti su žmogaus teisių atžvilgiu pažeidžiamais asmenimis, sužinoti, kaip šiandienos visuomenėje jie gyvena, su kokiomis galimybėmis ir problemomis susiduria. Buvo galima “paskaityti” šias “gyvas knygas”: autistė, feministė, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, klausos negalią turinti, lesbietė, veganė, turintys psichikos sveikatos sutrikimų žmogus, regėjimo negalią, judėjimo negalią, romės, lenkas, rusas, biseksuali, žydas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar valgymo sutrikimų turintys asmenys, infekuotas ŽIV, ateistas, aktyvistas, vegetaras, savanoris, scientologas, smurto šeimoje auka, diabetikas.

Gana netikėtai į šį kvietimą sureagavo Lietuvos Caritas vadovas kunigas Robertas Grigas - esą diskriminuojamiems gėjams gana dėmesio ir adoravimo, o vietoj jų visuomenė galėtų pasidomėti “agresyvių tolerantų” nepelnytai maltretuojamais lietuviais katalikais. Į įsiplieskusią diskusiją nusprendžiau trigrašį įkišti ir aš.

Man atrodo, kad tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo judėjimas šešiasdešimtaisiais gimė iš nepasitenkinimo dėl (dievotų, ar kitokį kultą išpažįstančių) tautininkų elgesio su mažumomis. Pažangiai visuomenės daliai atrodė ir atrodo nepriimtinas kurių nors žmonių grupių teisių ir laisvių varžymas.

Tai tapo norma, kurios dėka šiandien galime džiaugtis laisvėmis ir plačiomis galimybėmis visiems, vis geriau gyvendami vakarietiškose demokratijose. Paradoksalu, bet dėsninga, kad krikšionys tautininkai patys tampa vis mažėjančia mažuma. Dar neseniai tautiškų krikščioniškų ar katalikiškų valstybių žmonių (daugumos atstovų) eksponavimas gyvosiose bibliotekose būtų beprasmiškas - juk niekas neina į zoologijos sodą žiūrėti kačių ar balandžių.

Radikalios dešinės reikalavimas „leisti netoleruoti”, „toleruoti netoleruojančius” yra iš esmės neadekvatus. Gyvųjų bibliotekų nereikėtų, jei tradicinės tautinės krikščioniškos visuomenės nepersekiotų ir nevaržytų kitokių mažumų - moterų, neįgaliųjų, kitataučių, kitokios religijos, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Ir šios diskusijos nebūtų, jei atjautą ir artimo meilę propaguojančių bendruomenių lyderiai pirma kitų dažniau užstotų iš tamsumo ar kvailumo persekiojamas mažumas, suteiktų joms prieglobstį ir autoritetingai griežtai sudrausmintų engėjus.

Liūdina, kad kunigas Robertas, būdamas malonus, išsilavinęs, dvasingas, pats priespaudą patyręs, kitąsyk stoja ginti pozicijas pasisakančių už tai, kad kitus (silpnesnius, kitokius) reikia skriausti, ko nors jiems neleisti, riboti; siekti užčiaupti kas kartą, kai jų balsas tampa viešai girdimas.

Gal klystu, bet man atrodo, kad bažnyčios žmonių tarpe rastume daugiau seksualinių mažumų, nei vidutiniškai visuomenėje. Dažnai girdime apie šventikų gyvenimą su moterimis, nesantuokinius vaikus. Visuomenę šokiruoja kunigų pedofilijos skandalai. Šiame fone atrodo, kad bažnyčios žmonėms nelabai dera reguliuoti sekuliarios visuomenės santykius ir reikalus, nesusitvarkius savoje teritorijoje.

Ilgai galvojau, ar tikslinga vertis į polemiką. Gerbiu kunigą Robertą, žavi jo elegantiškas minties dėstymas ir rafinuoti argumentai. Per menkai žinau katalikų bendruomenės vidaus gyvenimo aktualijas, kad galėčiau patarti, kaip keistis. Nesu kairės dažnai beatodairiškos bažnyčios kritikos šalininkas. Tačiau sutikime, kad bažnyčios žmonės savo karinga pozicija patys provokuoja priešišką reakciją. Tiesą sakant, nežinau, ar ta į kampą priešų tariamai įsprausto kankinio pozicija gali tapti įkvėpimo ir energijos šaltiniu.

Jei bažnyčia neims demonstruoti kitokio, minkštesnio požiūrio į mažumas, jei rigidiškai laikysis atgyvenusio požiūrio į gėjus, kitataučius ar politinius priešininkus, prognozuoju tolesnį katalikų bendruomenės nykimą, visuomeninio svorio mažėjimą. Politologai sako, kad po krizės į valdžią ilgam ateis labiau kairio politinio sparno jėgos. Gal tikrai ateina metas pradėti matuotis „gyvosios knygos” drabužėlius, pratintis naujosios daugumos nuolankiai prašyti leisti būti?

Nevyriausybinių organizacijų e-konferencijoje Lietuvos Caritas vadovas kun. R.Grigas piktinasi, kad LiJOT posėdyje jaunieji socdemai pasiūlė religinėms bendrijoms atimti į teisę į gyventojų skiriamus 2 procentus savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Beįsiplieskiantis disputas mane sudomino, nes buvau vienas tų, kurie darbavosi Lietuvoje įvedant 2% GPM labdaringiems tikslams, įdėmiai seku siūlymus modifikuoti šią sistemą - tame tarpe raginimus 2% duoti tik nevyriausybinėms organizacijoms, leisti 2% gauti ir seniūnijoms ar politinėms partijoms.

Pagalvojau, kad įdomu būtų žinoti, kokiais argumentais remiantis jaunieji socdemai siūlė religinėms bendruomenėms nebeduoti 2%.

Kalbant apie 2% GPM atsiradimo Lietuvoje istoriją, reikia priminti, kad 2% aplamai atsirado kaip vengrų socialistų ir liberalų reakcijos į valstybės konkordato sutartį su Vatikanu, pagal kurią jei neklystu valstybė inter alia įsipareigoja dotuoti bažnyčią. Tuomet valdanti Vengrijos koalicija iškėlė klausimą, kodėl vien bažnyčią reikia remti iš biudžeto ir pasiūlė procentu sumokėto GPM paremti visas visuomenei naudingas ne pelno organizacijas.

Lietuvoje buvo žengta dar toliau, į šią schemą įtraukiant ne tik privačius, bet ir valdiškus viešosios naudos ne pelno subjektus. Dėl to kartais kyla protestų - atseit kam biudžetines remti, jos ir taip yra/turi būti remiamos/išlaikomos valstybės/savivaldybių biudžeto.

Įtariu, kad tą patį argumentą bažnyčios atžvilgiu galėjo naudoti ir socdemų jaunimas - kam bažnyčiai 2%, jei ji gauna tiesiogines biudžeto dotacijas ir turi kitų išskirtinių lengvatų.

Šis argumentas yra ydingas, nes tikriausiai rasis ir nevyriausybinių organizacijų, kurių didesnė gaunamų lėšų dalis yra valstybinės kilmės (ypač jei prie jos priskirsime ES, norvegų ir pan. paramą).

Ką tikrai reikėtų keisti, tai dideles (na, tarkim daugiau nei 25 000 Lt, ar 34 000 - jūs pasakykit, kiek) 2% GPM sumas surenkančių organizacijų atskaitomybę. Valstybės lėšos turi būti naudojamos efektyviai ir skaidriai - o ką mes tarkim žinome apie šimtus tūkstančių kasmet gaunančios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyriaus veiklą?.

Iki tam tikro laipsnio (mažų sumų) galime leisti sau nesidomėti, ką organizacijos nuveikė visuomenės labui už gautas lėšas. Bet kasmet turime atvejų, kai mažai žinomos ar vos įsikūrusios organizacijos susišluoja šimtatūkstantines lėšas.

Taip pat būtų aktualu susumuojant vertinti ir susijusių juridinių asmenų gautą paramą. Juridinę nepriklausomybę turintys vieno pavaldumo organizacijų filialų ar parapijų gautos 2% lėšos dabar vertinamos atskirai - sudėjus į krūvą tikriausiai tokie konglomeratai patektų tarp gautų 2% statistikos čempionų.

Analizuodami išlaidas ar nurodydami tikslingai panaudoti mokesčių mokėtojų skirti lėšas galėtume išspręsti daugeliui nepasitikėjimą ir susipriešinimą keliančias problemas.Žinoma, paramos tikslingo panaudojimo taisyklėms ir išlaidų vertinimui reikėtų skirti papildomą administracinį resursą - bet manau, kad šią papildomą funkciją  VMI, CPVA ar SADM nesunkiai įgyvendintų su turimais resursais. Kaip čia geriau pasielgus, gal patartų Nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimo komisija.

Einant tokiu keliu lygiomis teisėmis žaistų bažnyčios, nevyriausybinės organizacijos ir biudžetinės įstaigos. Turinčios didelį gyventojų palaikymą ir populiarumą bet kurio tipo ne pelno organizacijos pelnytai naudotųsi šia privilegija kasmet gauti paramą.

Ar Jūs manote kitaip?

Kaip žadėjome, Pasaulinės maisto dienos išvakarėse surengėme vakarienę labdaros valgykloje “Ekklesia”.

Labdaros valgykloje pasisvečiuoti iš miesto suvažiavo dvi dešimtys draugų ir artimųjų.

Kaip paprastai, ne viskas klojosi taip, kaip sumanyta. Ryte teko vežtis papildomus šildytuvus - antraip spustelėjus šaltukui būtų tekę sėdėti apsirėdžius. Sename pastate streikavo elektros sistema - sudegė blenderis, kibirkščiavo senos rozetės.

Tačiau liūdniausia, kad labiausiai laukti svečiai - nuolatiniai valgyklos lankytojai - pasikuklino prisidėti prie miestelėnų draugijos. Pora užėjusių moteriškių nepasidavė įkalbamos ir liko talkinti virtuvėje. Vėliau apie tai kalbėjomės, kad skurdas užverčia psichologinį krūvį - žmonės drovisi dalintis buvusiais išgyvenimais, sunkiai auginasi prarastą savivertę, vengia “normalios” draugijos.

Sugužėjusius svečius kalbindami vaišinomės “firmine” namine “Maisto banko” gira. Valgyklos įkūrėja Larisa tesėjo pažadą ir iš ūkininko dovanoto moliūgo pagamino puikią sriubą - turėsime gauti ir paviešinti tą receptą. Puikių vertinimų sulaukė jos ruoštas aštrus baklažanų užkandis bei kiaulienos kepsneliai. Vakarą vainikavo kepti antaniniai obuoliai su vanilės užpilu, tortas su kava.

Labdaros įstaigoje vakarieniavo ne tik “usual suspects” “Maisto banko” žmonės bei jų artimieji. Savo dėmesiu “Ekklesia” pagerbė Vilniaus m. savivaldybės Socialinių reikalų komiteto pirmininkas Juras Požėla, A.Kubiliaus patarėjas Ignas Brazauskas, Seimo nario Artūro Meliano komandos žmonės. Svečiai ne tik domėjosi valgyklos istorija, maitinimo sąlygomis ir kainomis, lygino su kitomis valgyklomis, bet ir gyvai aptarinėjo socialines ir politines aktualijas ar tiesiog mėgavosi pašnekesiu su senai matytais draugais.

Tarp stalų paleidome cirkuliuoti mandarinų spalvos sąsiuvinį, kuriame renginio dalyviai galėjo užrašyti linkėjimus ar priesakus kovoti su skurdu. Pacituosiu tik vieną: “Geri darbai ir puikios idėjos padaro žmones laimingus. Geras pavyzdys užkrečia. Stebuklai esti paprastumu. Taigi ačiū už tai, kad esate ir visa tai darote, nes tai - reikalinga ir svarbu. Ačiū, mielieji - ilgų šios iniciatyvos metų!”

Išeidami svečiai nepamiršo atsidėkoti - nepasiturinčių maitinimui paaukota ir per portalą aukok.lt pervesta 700 Lt. Dažnas žadėjo kitąmet būtinai pakartoti šį įsimintiną pokylį. Tad džiaugiamės ir konstatuojame, kad pirmasis blynas gavosi visai vykęs ;)

Žemai lenkiuosi draugams, bičiuliams ir giminiečiams, šeštadienio vakarą nepasididžiavusiems ir užsukusiems į miesto pakraštyje kukliai triūsiančią labdaros valgyklą. Dėkojame už smagią kompaniją ir dosnią paramą ;) O labiausiai dėkoju “Ekklesia” varikliui Larisai ir jos talkininkėms, rodančioms pavyzdį, kad socialinė parama varguoliams gali būti jautri, efektyvi ir kokybiška. AČIŪ LABAI!

Artėjančią Pasaulinę maisto dieną švęs ne tik maitintojai ir valgytojai - ją minės ir blogeriai. Tą dieną verta padaryti kažką tokio, kad atkreipti žmonių (draugų, visuomenės) dėmesį į su maistu susijusias problemas. Maisto švaistymas, nepriteklius, prasta mityba, chemija maiste - visos temos tinka.

Kulinarijos paslapčių žinovė, TV laidų vedėja ir blogo rašytoja Beata Nicholson šiemet ta proga sumanė surengti kulinarinį-filantropinį vajų.

Jo esmė - surengti kuo daugiau vakarėlių (vakarienių, pusryčių, piknikų, pasėdėjimų prie alaus ar kavos su pyragu), kurių dalyviai už skanias vaišes sumestų pinigėlių ir pervestų juos nepasiturinčiųjų maitinimui.

Man ši idėja labai patiko - todėl Į SVEČIUS KVIEČIU IR JUS!

Tiesa, kviečiu ne pas save :) Dar įdomiau - KVIEČIU APSILANKYTI LABDAROS VALGYKLOJE!

Gal pamenate, gal ne, esu lankęsis daugelyje vargšus maitinančių valgyklų, ragavęs maisto. Buvo smalsu, o tai, ką pamačiau, viršijo bet kokius lūkesčius. Manau, kiekvienas apsilankęs ten, pakalbėjęs su lankytojais patiria stiprius, įsimintinus išgyvenimus.

Tai va, nuo to laiko vis labiau draugauju su mano manymu geriausia labdaros valgykla Vilniuje - Ekklesia. Neseniai ji atidarė naują padalinį Naujoje Vilnioje - apsilankę ten buvome maloniai nustebinti. Puikiai įrengta, šviesu erdvu - nustebsite pamatę.

Su valgyklos šeimininke Larisa į svečius pasikviesime ir būrį valgykloje kasdien lankančių žmonių - padarysime nedidelę šventę - skaniai pavalgysime, pasibūsime, pasikalbėsime apie gyvenimą, pavartysime nuotraukų. Tie žmonės it gyvos knygos - kiekvieno istorija galėtų tapti geru romanu.

Taigi - maloniai kviečiu! Veiksmas vyks šeštadienį (spalio 15 d.) nuo 18:30. Valgyklą nesunku rasti (Gerovės 29, Naujojoje Vilnioje), nors afišos ir nėra - bet susirinkime apačioje. Jei reikia smulkesnės instrukcijos, kaip ten nuvykti - nesidrovėkite parašykite komentare, ir papasakosiu :0)

A, tiesa - gal smalsu sužinoti, ką valgysime? Valgyklos moterys gamins iš tų produktų, kaip įprasta (daugiausia maisto valgykla gauna iš “Maisto banko”). Turime dovanotų moliūgų, tad ragausime puikios moliūgų sriubos. Pagrindinis patiekalas - įdaryti baklažanai (vegetarai ir veganai - įspėkite iš anksto, Jums paruošime irgi). Aš užraugsiu naminės giros, desertui su arbata ar kava ragausime keptų obuolių su vanilės padažu.

Turėsime aukų dėžutę, į kurią garbių svečių prašysiu paaukoti, kiek širdis nori ir kišenė leidžia - visos lėšos bus skirtos nepasiturinčių maitinimui.

Taigi - maloniai kviečiu! Jei dalyvausite, parašykite man į ilgius@delfi.lt arba skambtelkite 8 699 85259.

IKI GREITO!

Ne apie bomžus šis pasakojimas - apie studentus :)

Peržiūrinėdamas senesnes nuotraukas, prisiminiau prieš kelis metus Olandijoje matytą laikiną studentų miestelį, suręstą iš jūrinių konteinerių.

Žemės plotas netoli geležinkelio kažkada bus užstatytas. O kol statybos neprasidėjo, racionalieji olandai sklypą panaudojo geram reikalui. Studentai patogiai gyvena vienviečiuose, įrengti ir bendro naudojimo dušai, WC, virtuvės, skalbykla. Šalia veikia jaunimo klubas.

Tiesa, kaip yra su šildymu, pasidomėti nespėjau… Na, o atėjus statybų laikui, miestelis bus išmontuotas ir ko gero perkeltas kitur.

Kaip jums toks bendrabutis? Galėtų atsirasti Nacionalinio stadiono vietoje ar kitose amžiaus statybose?

PS: įdomių konteinerių panaudojimų pavyzdžių turime ir Lietuvoje ;)

Ne, čia ne apie miuziklą. Tokia mintis toptelėjo, ryte stebint šiukšlių konteineryje besikapstančią moterį.

Abejinga praeivių žvilgsniams, ji rinko maisto atliekas ir valgė. Tinkamumo vartoti tekstas paprastas - ragauti, ir jei neskanu - spjauti ten pat į konteinerį. Veidas mėlynas nuo “flakonų“. Vargo vakarienė (ar pusryčiai, šiuo atveju).

Prie ko čia katės, sakysite. Katės būna naminės ir laukinės. Vienos išpuoselėtos, žvilgančios, kitos nušiurusios, apšepusios. Bobulyčių dėka yra ir tarpinė rūšis - puslaukinės, artyn prisileidžiančios maitintojas. Už veislinius kačių jauniklius žmonės pagatavi pakloti šimtus ir tūkstančius eurų; gi beveislius kačiokus be skrupulų šmakšt į maišą ir į upę.

Atrodo, tokios skirtingos katės, ir tuo pačiu taip panašios. Taip ir žmonės.

Nelygu, kur pasisekė gimti, kaip pasisekė augti. Nebūtina lyginti Somalio ir Liuksemburgo - gerokai skirtingu žmogumi gali užaugti tame pačiame Vilniuje gimęs geroje šeimoje ir tabore.

Namus praradę greitai sulaukėja, o štai prijaukinti laukinius užtrunka gerokai ilgiau. Ir ne vien kates.

Socialinių taisyklių nepaisančius (nedirbančius, vagiančius, elgetaujančius, bele ką valgančius, geriančius ir kitaip vartojančius) “laukinius” labai sunku suintegruoti į visuomenę. Kaip kokius mauglius, priklausomybes turinčius asocialus sugrąžinti į normalų gyvenimo ritmą reikia milžiniškų pastangų, užsispyrimo ir kantrybės. Mission impossible?

Ar galime, ar turime šalia savęs toleruoti tuos, kurie gyvena kaip tie konteinerių katinai? Ar turime, ar galime jiems padėti?

Vilniuje turbūt nerasime daugiabučio, šalia kurio negulinėtų ar nebindzinėtų tuntas katinų. Rainų, juodų ar raudonikių.

Kiekvienam name aptiksime ir po gailestingą moterėlę, kasdien nuo maisto liekančiose pakuotėse katinėliams nešančią silkių ar vištų subproduktus ar dar balažin ką ėdamo. Gerai dar, kad nešančią - neretai tiesiog per langus metančią. O kur dar visokios dėžės su priklotais skudurais kačių gūžtoms…

Kačių globėjos ne tik gyvūnėlius šeria - jos uoliai budi prie langų, saugodamos murklių ramybę nuo praeinančių šunų ar vaikezų. Neduokdie pakliūti į tokios tetulės nemalonę - rizikuoji būti apšauktas kiekvieną kartą praeidamas po jos langais, o gal net apipiltas paplavom. Mažų mažiausiai išklausytum paskaitą apie tai, kad norint patekti prie šv. Petro vartų teks pirma praeiti pro kačių vartelius…

Bobulėms aiškinti, kad mieste benamius gyvūnus šerti draudžiama, yra bergždžias darbas. Kažin ar dažnai administracinėmis baudomis už benamių kačių šėrimą baudžiami asmenys. Klausimai, kodėl gerosios motinėlės nepasiima katinėlių auginti savo butuose - taip pat.

Aš ne prieš kates - sakoma, kad jų dėka nesame apspisti žiurkių ir pelių. Tik abejoju, kad graužikai įdomūs kasdien žmonių šeriamoms katėms. Bet jei kiemuose turime kates - kodėl tada mieste nelaikome vištų, ožkų ar nutrijų?

Kita vertus - benamės katės platina sunkias ligas. Vaikams tie “utiūtiū, koks gražus katinėlis, ar galiu pasiimti namo” gali baigtis dideliais nemalonumais.

Viena katė ir visi jos palikuonys per 7 metus gali atsivesti apie 420 tūkstančių kačiukų. Akivaizdu, kad maitindami benamius gyvūnus prisidedame ir prie jų populiacijos didinimo.

Gyvūnų perteklių kontroliuoja sanitarinės tarnybos, bet jų veikla tikriausiai nesižavime. Kartais tarp kaimynų įsiplieskia kačių karai. Kur nors piktieji diedukai ima ir kates ištrūčija, ir kuriam laikui kniaukimas po langais nutyla (vietoj to ima dvokti dvėseliena). Kiti vaikezams sumoka už katinų išgaudymą ir išvežimą “už miesto”.

Geriausia išeitis žinoma - sterilizuoti. Tik Žirmūnuose kastruojančių rumunų kol kas nematyti. Sulaukti “Lesės” savanorių reikia rašytis į ilgoką eilę. Tik nebendradarbiaujant bobulėms kažin ar pavyktų visus rainius išgaudyti.

Tai ką daryt? Kviest policiją? Grindą? Gėdint bobulytes? Gaudyt ir sterilizuot patiems? O gal steigti kačių miestą?

Patarkite :)

Patarkit, protingieji kurmiai. Va planuoju netolimoj ateityje valgydamas už 4 litus per dieną eksperimentuoti ir šių bandymų rezultatais dalintis.

Tik va bėda - blogas.lt, skirtingai nei prieš gerus metus, nebeatrodo gera vieta informacija dalintis.

Nežinau, ar tik man vienam, ar ir visiems, buvo iškilusių bėdų su spamu. OK, dabar yra Akismet, bet turėjau privargti, kol išvaliau 10 000 vienetų šlamšto.

Dabar - kažkokios naujos bėdos - su pele rašant blogą praktiškai nieko nebegaliu nuveikti. Teksto su pele neina pažymėti. Hyperlinkų nekelia. Meniu neišskleidžia. Nuotraukų įkelti nebeleidžia. Ištrinti senų nuotrukų nedudoa. Tekstą išsaugant elgiasi keistai, įspėja paliksiantis puslapį, po ko neaišku, užseivino ar ne. PRO toplistuose nepasirodau, nors esu ir susimokėjęs, už laikinamas atrodo pakankamai…

Žodžiu vienu - už-kni-sa!

Bet kodėl taip yra? Ar čia man vienam, ar čia visiems? Kiek ilgai tai tęsis? Ir ką daryti?

Rašyti į info@blogas.lt? Pabandysiu žinoma, bet kažkodėl daug nesitikiu.

Tad kokai išeitis? Laukti ir tikėtis, kad susitvarkys? Bėgti kur nors (į popo.lt, livejournal.com ar pan)? Dalintis Delfi Pilietyje at 15min? Apsiriboti facebook’u ir kitais soc. tinklais? 

Patarkite, protingieji kurmiai, komentaruose - labai prašau.

Po pusmetį trukusių prisiruošimų ir įsikalbinėjamų galop ėmiausi laikytis dietos. Žinia, mėgstančiam gaminti ir valgyti, polinkį į atsargų atidėjimą vyrui netrunka iš lengvojo krašto puolėjo tapti sumo imtynininku.

Krepšinio aikštelėje Shaquille‘o svoris gal ir padeda ginantis savo baudos aikštelėje, bet vis labiau trukdo aštriau užpulti ir aukščiau pašokti, greičiau dyla sąnariai, nekalbant apie „pompą“. Duomenys rodo, kad dėl viršsvorio mano kūnas tarsi 7 metais biologiškai senesnis, o tai žinia nieko gero.

Dietologas paskaičiavo, kad tokiam diktam vyrui kaip aš tvarkingai metant svorį reikia valgyti iki 2100 kcal per dieną. Skamba visai nemažai, juolab kad bent pusvalanduką sportuojant kasdien taip turėtų nukristi 5 kg per mėnesį.

Po pirmos savaitės patirties, galima pasakyti kelis dalykus. Minusai:

1. Dieta atima laiko. Praktiškai visą maistą turi ruošti pats, svertis svarstyklėmis. Visuomenines maitinimo įstaigas bent kuriam laikui teks pamiršt.
2. Dieta gyvenimą verčia sanatorija. Ir ne gerąja to žodžio prasme. Valgyti pagal grafiką, dažnai prėskai, niekada pakankamai. Vien vandeniu su citrina ar pu-erh‘u seilėtekio nesustabdysi. Žinoma, gyventi galima, bet energijos mažiau, gyvenimo dinamika lėtėja, o vakare būni piktc. Su draugais mieste ar vakarėlyje esi priverstas keistai elgtis ir aiškintis.
3. Dieta nepadeda taupyti. Nors maisto suvalgai mažiau, ingredientai brangesni. Po 50 g sūrio ar 120 g krūtinėlės lengvai nenusipirksi.

Pliusai? Nežinau, ar smunkančias kelnes galima laikyti pliusu, bet lengvumo ir geresnės (tikėkimės) sveikatos privalumai turtėtų pasimatyti ilgesniame laikotarpyje.

Ką reiktų keisti?

Pirma – išimti iš valgiaraščio keistus patiekalus, kurie valgymą paverčia „baltymų, angliavandenių ir riebalų priėmimo procedūra“.

Antra – geriau paaiškinti, kas visgi svarbu – nevartoti kažkokių produktų ar jų derinių, vartoti tiksliai nustatytą kalorijų kiekį, ar kaip ten. Nes vienur nurodant tikslius gramus ir produktus, kitur paliekant pačiam nuspręsti, ką reiškia „mėgstamos daržovės“ ar „porcija“.

Galop, sunku sriubą ar plovą gaminti kartą per savaitę po vieną porciją 200 gramų – reiktų įvertinti, kad kai neretai praktiškai valgyti tą patį dvi dienas iš eilės. Žinoma, pusryčius ir užkandžius galima kaitalioti dažniau.

Žodžiu – keletą mėnesių taip gal ir galima pagyventi. Tolimesniems laikotarpiams norėtųsi daugiau kūrybos ir džiaugsmo virtuvėje…

Ir dar - įdomu, ar pavyktų laikantis dietos pramisti už 4 litus per dieną (http://ilgius.blogas.lt/tag/maistui-4-ltd)? Gal pabandom? Ką manote Jūs?