BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Varguolio risotto

2012-10-12

Kaip sekėsi veik mėnesį valgyti už 4 litus per dieną, skaitykite čia ;)

Rodyk draugams

Biedna dieta

2012-09-24

Šios savaitės nutikimai sveikai valgant už 4 litus per dieną - skaityti čia: http://blog.maistobankas.lt/biedna-dieta/

Ta proga negaliu nepasidyvyti. Facebook’e sklando raginimas paminėti “tarptautinę knygos savaitę” - čiupti artimiausią knygą, atsiversti psl. 52, ir užrašyti penktą sakinį ant viršaus. Pakliuvo puiki vaikiška knyga apie Nedidelio Protelio Meškiuką - mielai ją skaitome su pirmoku sūnum prieš miegą. Tačiau iškritęs penktasis sakinys tikrai taiklus - “Jis buvo alkanas”. Kursyvu. :)

Laukite tęsinio :)

Rodyk draugams

Fiasko?

2012-09-20

Rašau apie pirmuosius patirtus sunkumus sveikai dietiškai valgant už 4 litus per dieną: skaityti ten - http://blog.maistobankas.lt/fiasko/

Hungry like a wolf! - watch?v=Fci4WYQN2P8

Rodyk draugams

Kaip žadėjęs, vėl metu sau iššūkį - valgyti už 4 Lt per dieną  - tik šį sykį dar ir sveikai, dietiškai.

Apie tai keturias savaites rašysiu “Maisto banko” bloge - jei įdomu, sekite mane tenai ;) Ir palinkėkite sėkmės - lengva nebus ;)

Pirmą įrašą skaitykite čia - http://blog.maistobankas.lt/startas-valgom-uz-4-lt-per-diena/

Rodyk draugams

Netyčia užtikau prieš pustrečių metų “Laisvajame universitete” darytą audio paskaitą apie savo socialinį eksperimentą mėnesį valgant už 4 litus per dieną ir “Maisto banko” kovą su maisto švaistymu - ilgoka, bet perklausiau su nostalgišku malonumu.

Galvoju vasarą eksperimentą pakartoti - knieti sužinoti, kiek pakilusios kainos atsiliepė turintiems kukliausią biudžetą.

Jeigu būtų norinčių panašų iššūkį patirti savo kailiu - praneškite [ilgius@delfi.lt] - drauge eksperimentuoti būtų daug smagiau :)

Rodyk draugams

Sunkiai lengva

2011-07-19

Po pusmetį trukusių prisiruošimų ir įsikalbinėjamų galop ėmiausi laikytis dietos. Žinia, mėgstančiam gaminti ir valgyti, polinkį į atsargų atidėjimą vyrui netrunka iš lengvojo krašto puolėjo tapti sumo imtynininku.

Krepšinio aikštelėje Shaquille‘o svoris gal ir padeda ginantis savo baudos aikštelėje, bet vis labiau trukdo aštriau užpulti ir aukščiau pašokti, greičiau dyla sąnariai, nekalbant apie „pompą“. Duomenys rodo, kad dėl viršsvorio mano kūnas tarsi 7 metais biologiškai senesnis, o tai žinia nieko gero.

Dietologas paskaičiavo, kad tokiam diktam vyrui kaip aš tvarkingai metant svorį reikia valgyti iki 2100 kcal per dieną. Skamba visai nemažai, juolab kad bent pusvalanduką sportuojant kasdien taip turėtų nukristi 5 kg per mėnesį.

Po pirmos savaitės patirties, galima pasakyti kelis dalykus. Minusai:

1. Dieta atima laiko. Praktiškai visą maistą turi ruošti pats, svertis svarstyklėmis. Visuomenines maitinimo įstaigas bent kuriam laikui teks pamiršt.
2. Dieta gyvenimą verčia sanatorija. Ir ne gerąja to žodžio prasme. Valgyti pagal grafiką, dažnai prėskai, niekada pakankamai. Vien vandeniu su citrina ar pu-erh‘u seilėtekio nesustabdysi. Žinoma, gyventi galima, bet energijos mažiau, gyvenimo dinamika lėtėja, o vakare būni piktc. Su draugais mieste ar vakarėlyje esi priverstas keistai elgtis ir aiškintis.
3. Dieta nepadeda taupyti. Nors maisto suvalgai mažiau, ingredientai brangesni. Po 50 g sūrio ar 120 g krūtinėlės lengvai nenusipirksi.

Pliusai? Nežinau, ar smunkančias kelnes galima laikyti pliusu, bet lengvumo ir geresnės (tikėkimės) sveikatos privalumai turtėtų pasimatyti ilgesniame laikotarpyje.

Ką reiktų keisti?

Pirma – išimti iš valgiaraščio keistus patiekalus, kurie valgymą paverčia „baltymų, angliavandenių ir riebalų priėmimo procedūra“.

Antra – geriau paaiškinti, kas visgi svarbu – nevartoti kažkokių produktų ar jų derinių, vartoti tiksliai nustatytą kalorijų kiekį, ar kaip ten. Nes vienur nurodant tikslius gramus ir produktus, kitur paliekant pačiam nuspręsti, ką reiškia „mėgstamos daržovės“ ar „porcija“.

Galop, sunku sriubą ar plovą gaminti kartą per savaitę po vieną porciją 200 gramų – reiktų įvertinti, kad kai neretai praktiškai valgyti tą patį dvi dienas iš eilės. Žinoma, pusryčius ir užkandžius galima kaitalioti dažniau.

Žodžiu – keletą mėnesių taip gal ir galima pagyventi. Tolimesniems laikotarpiams norėtųsi daugiau kūrybos ir džiaugsmo virtuvėje…

Ir dar - įdomu, ar pavyktų laikantis dietos pramisti už 4 litus per dieną (http://ilgius.blogas.lt/tag/maistui-4-ltd)? Gal pabandom? Ką manote Jūs?

Rodyk draugams

Kiek glumina netikėtas eksperimento išpopuliarėjimas - aprašė ne tik Atgimimas, bet ir Lietrytis. Vakare prisėdęs paskaičiau komentarus. Vieni netiki, kad taip įmanoma gyventi - valgant už 4 Lt per dieną. Kiti gėdina užsiimant žaidimais, kai daugybei žmonių toks gyvenimas yra niūri kasdienybė. Keiksmai Kubiliaus ir seimūnų adresu. Verslininkų, uždirbančių po 10000 per mėnesį ir paniekinamai žvelgiančių į lūzerius.  Geresnės širdies piliečiai gi patarinėjo, kaip suktis, kaip prasimanyti esant tokioms sąlygoms. Kažin kodėl vieni mūsų prisitaiko prie sunkiausių sąlygų ir nepraranda pozityvaus požiūrio, o kiti vis burba ir ieško kaltų? Kodėl vieni moka būti laimingi kišenėse švilpaujant vėjams, o kitiems laimės vis negana net sėdint ant aukso maišo?

Nuo Akropolio link Žirmūnų važiuojant ant tuščio reklaminio skydo galima perskaityti - laimė yra apie santykius ir kiekių santykius - ar kažkaip panašiai. Yra tiesos - laimės pojūtis dažnai susijęs su stabiliais santykiais - šeima, bendruomene. Senokai žinoma, kad nelaimingiausi yra vadovai, aukštesnės grandies vadybininkai - nepriklausomai nuo to, kad uždirba dešimtis tūkstančių. Amžinas stresas, lėkimas, nerimas ir varžytuvės vs. neskubrūs, harmoningi santykiai su artimaisiais, ramus plaukimas pasroviui.  

Ar ne todėl skurdžiau gyvenačios Pietų Amerikos ar net Afrikos bendruomenės jaučiasi laimingesnės, nei mums atrodo turėtų būti? Kodėl Europoje esame nelaimingi - išskyrus gal danus - o kaimyninės slaviškos tautos yra tarp pačių planetos nelaimingiausių? Nuolat lygindamiesi į turtingesnius kaimynus, jų fazendų, raudonų ferarių, amžinos jaunystės standartus, esame pasmerkti jaustis nepilnaverčiais, neįgaliais. Socialinis spaudimas lemia, ar jaučiamės “tokie kaip visi”, “normalūs”, ar nuolat veržiamės anapus tvoros, kur žolė visad žalesnė, nei šiapus.   

Pastaruoju metu vis garsiau šnekama, kad tautų gerbūvis negali būti matuojamas atsižvelgiant į BVP. Laimingos planetos indeksas štai rodo, kad Kuba ar Vietnamas yra laimingesnės vietos gyventi, nei turtingoji Saudo Arabija, o JAV, Liuksemburgas; mums dažnai pavydą kelianti Estija yra toli sąrašo gale.

Pamenu skaičiau, kad skirtingose tautose buvo tiriamas bendradarbiavimo lygis. Žaidžiant kortomis, buvo stebima, koks žaidimo stilius dominuoja - ar atlaidumas, empatija, ar piešingai - kerštingumas, piktdžiuga. Net ir lošiant iš dovanotų nereikšmingų piniginių sumų, “nelaimingosios” tautos žaisdamos tarpusavyje demonstravo bendradarbiavimo stoką ir džiūgavo, kad “dega kaimyno kluonas”.  

Mūsų Lietuvėlė irgi toje pačioje nelaimėlių grupėje. Arti pusės lietuvių jaučiasi nelaimingi arba visiškai nelaimingi. Ar ne iš čia ta takoskyra tarp runkelių ir elito Lietuvos?

Budistinės, ekonomiškai neturtingos Butano karalystės valdovas dar 1972 metais ėmė taikyti Vidaus Nacionalinės Laimės rodiklį, kuris gyvenimo kokybę ir pasitenkinimo laipsnį apibrėžia remdamasis subjektyvesniais darnios plėtros, kultūrinių vertybių, natūralios aplinkos ir gero valdymo parametrais. 

Viena iš keturių budizmo tiesų sako - gyvenimas yra kančia. Tad pilnos laimės čia negali būti. Tai ką mums daryti, kaip gyventi? Pasirodo, būdas būti laimingam yra paprastas - praktikuoti atjautą, artimo meilę. Kita vertus, laimingųjų danų gera savijauta aiškinama laisve, lygybe ir tolerancija

Palinkėkime, kad šios kertinės vertybės būtų kelrodžiais tiek mūsų visuomenės lyderiams, tiek kiekvienam mūsų. Tada nebus baisios jokios krizės ;)

 

Rodyk draugams

Baigėsi 4 savaičių išbandymas valgyti už 4 Lt per dieną. Savotiškas ramadanas - pusiau valgai, pusiau ne. Kaip ir šita iš sausros sunkmečio kilusi musulmonų pasninko šventė, savanoriškas išbandymas man priminė kuklumo, kantrybės ir atjautos dorybes.

Kaip ir dera, vargingos mitybos keturnedėlį švenčiau - su draugais prie ežero sekdami J.Oliverio nurodymais kepėmės mėsainius. Hm, prikimštas skrandis ne mažiau skausmingas, nei graudžias alkio dainas gargaliuojantis…

Apibendrinkime rezultatus. Svarbiausia išvada - gyventi valgant už 4 Lt per dieną įmanoma (nenumiriau, nesusirgau :) - moksleiviai, pensininkai, ligoninių pacientai valgo už 4-5 Lt - taigi įmanoma. Tačiau nelengva.

Pirma, maitintis įtelpant į biudžetą reikia daug papildomo laiko - tinkamo maisto paieškoms ir - dar daugiau - patiekalų gamybai. Ypač jei nori pasigaminti skaniau. Troškinti agurkai (porcijos kaina 1,28 Lt) buvo labai skanūs, bet virtuvėje sugaišta arti 3 valandų. Skaniausias šį mėnesį valgytas dalykas - troškinti inkstai. Gal tai ir nebuvo pigiausias variantas (šį receptą pasirinkau dėl šaldytuve turėtų produktų), bet tokio valgio nebūčiau galėjęs paruošti, jei nebūčiau pasiėmęs laisvadienio darbo paieškoms. Skaičiuojant tik produktų savikainą, patiekalo su bulvėmis porcijos kaina - 1,92 Lt, tačiau jei atsižvelgum, kad jam paruošti virtuvėje teko prasisukioti 5 valandas, patiekalo vertė padidėja 19-ka litų (skaičiuojant minimalaus atlyginimo įkainiais). Restorane už tiek pavalgytum. Vienu žodžiu, taip maitintis yra tarsi antras darbas. Kuris gali realiai trukdyti ieškotis darbo ar papildomai užsidirbti, jei dirbi už mažą algą.

Antra, sunkumas psichologinis. Jautiesi nelaimingas, suirzęs. Negali sau leisti, turi save varžyti. Jei ramadano metu doras musulmonas žino, kad susilaikymas tęsis mėnesį, ir tuo metu užsiima kontepliacija ir maldomis - tai tokį laikotarpį turbūt nesunku iškęsti. Bet jeigu tokia situacija ištinka per prievartą, žmogus patiri stresą, kuris netrunka pavirsti pykčiu. Kad ir ką sakytų viešpačiai Kubilius ar Jankauskas, tuščiu pilvu yra sunku ramiai klausytis - lengva pasiduoti nuotaikoms “вся власть сволочи“.

Trečia, sveikata. Vitaminai, maisto papildai juk irgi į tuos 4 Lt įeina. Prasta savijauta netrunka pasireikšti somatiniame lygmenyje. Pradžioje kūno svoris sparčiai krito, bet vėliau organizamas nenumaldomai siekė riebaus ir cukringo maisto. Daržovės įperkamos sezoniškai - šiaip gi pigus maistas yra riebus ir perdirbtas - o tai tiesus kelias į nutukimą ir kitas ligas

Įtariu, kad ilgainiui priverstinai susivaržęs gali imti gėlą ir apmaudą skandinti įperkame alkoholyje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Ketvirta, nukenčia socializacija. Valgai tik namie - net į svečius pasikviesti draugų nelabai gali sau leisti. Iškrenti iš savo įprastinio socialinio rato. Pamažu persiimi skurdo subkultūra - dėvi džinsus ir kedus, imi pirkti drabužius Humanoje, atsisakai automobilio, pramogų, vaikaisi nuolaidų ir nupigintų prekių. Gyventi oriai ir socialiai kokybiškai gali tikrai išradingi, stiprios valios žmonės. 

Taigi, skurdas yra kur kas daugiau, nei išlaidos maistui. Štai kodėl būtina mažėjant pajamoms ir gausėjant nuskurdusių ieškoti būtų kompensuoti prarastą gerbūvį suteikiant tiek pilnavertės mitybos galimybes, tiek teikiant socialines (ar savitarpio pagalbos) paslaugas. Nes socialinio kapitalo erozijos padarinius bus daug sunkiau ištaisyti, nei tik padidinti išmokas. 

Ką gi, eksperimento įžvalgomis pasidalinsiu su Laisvojo universiteto klausytojais ir Atgimimo skaitytojais. Ketinu tęsti taupų, kuklų ir kiek įmanomai sveiką gyvenimo būdą - bent jau tol, kol koks valiutos fondas ar premjeras nepaskelbs leidimo vėl atleisti diržus. 

Labai tikiuosi tęsti autentiškų patyrimų paieškas socialiniuose ekstremumuose. Planavau iki visų šventų pravažinėti dviračiu, bet kad jį nukniaukė ilgapirščiai-narkomanai :( Gal pasiryšiu pasistatyti palapinę Kirtimų tabore ir pragyventi ten savaitę. Ar ištyrinėti šiluminėse trasose įsikūrusių benamių kolonijos buitį. O gal pasiimsiu atostogų ir nuvyksiu kaip koks Rupeika pagyventi savaitėlę kitą kokiame Dievo primirštame Lietuvos užkampyje. Gal turite kokių idėjų? - parašykite ;)

Rodyk draugams

Labdaros valgyklos

2009-10-03

Eksperimentui “valgyti už 4 Lt per dieną” einant į pabaigą, nusprendžiau aplankyti labdaros valgyklas.

“Hare Krišna” maistas kūnui ir sielai” valgykla dirba iki 11,30, tai į ją nebespėjau. Nuvažiavau į garsiausią mieste varguolius maitinančią įstaigą - “Betaniją“.

Jokio ženklo, jokios nuorodos - intuityviai orientuodamasis pagal už Petro ir Povilo bažnyčios vorelėmis traukiančius senyvo amžiaus krepšeliais nešinus piliečius, praeinu kokį tai “Darboholikų” ofisą, skalbyklą, garažą, ir randu Betaniją. Didžiulė, kariuomenės valgyklą primenanti salė, pilna abrozdų. Valgykloj kaip valgykloj - prie “rampos” dirba tokios ‘tarybinės” tetulės - viena pila buzą, kita klientams mėto (tikra to žodžio prasme) eurokruopų maišėlius. Paklausiu, ar galiu pavalgyti - klausia, ar turiu talonų - sakau, kad neturiu - sako, maitinam tik pagal talonus. Sakau, gal galiu kaip nors taip pavalgyti, nusipirkti sriubos? Ne, it kirviu nukerta. Ne tai ne - apsižvalgau ir sliūkinu atgal. Salėje užsėstas gal tik kas ketvirtas stalelis, daugiausia pagyvenę žmonės. Vienas iš matymo universitete matytas pagyvenęs inteligentas. Veidai nelinksmi.

Išeinu laukan, sustoju prie pora dviračiais atvažiavusių veikėjų. Vienas iš močiutės perėmė nešulį su eurokruopom ir iš “Maisto banko” gautais “Mantingos” prancūziškais rageliais. Žmogaus klausiu, ar čia galima kaip nors pavalgyti - sako, nežinau, aš čia niekad nevalgau, ir čia pat priduria, kad sriuba dažniausiai būna neskani. Sakau, kodėl? - nes prideda visokio š… Na, pasitaiso, kartais būna visai nieko, bet… Jei nori gauti pavalgyti - moko mane - turi turėti pažįstamų, visi čia visus pažįsta… Einu sau, o pašnekovas praskrieja tiuninguotu dviračiu, garsiai pasileidęs muziką (NB!) ir dar papypinęs kone fūros garsiniu signalu… :)  

Kita užeiga - valgykla “Dzūkija”. Eksterjeras ir interjeras mena 6 dešimtmetį:

Čia socialiai remtinus maitina pagal savivaldybės talonus -

 

Visai neblogai pavalgyti duoda - už 5,95 Lt! Bet galima ir nusipirkti - mėsiški patiekalai iki 5 Lt (pigausios kepenėlės - 4,20 Lt). Salotos vitrinoje nekelia apetito, imu pigiausią makaronų sriubą už 1,50 Lt:

Įsitaisau ant ne pirmo švarumo nėrinius įmituojančia klijuote apdengto stalo, ragauju. Sriuboje plaukioja kažkas panašaus į gabaliuką trachėjos, tačiau sriuba visai skani, kiek sūroka. Prieš kurį laiką šioje valgykloje pabandymui esu valgęs už taloną, tai tuomet buvo praktiškai neįmanoma valgyt apvytusių žemaičių blynų.

“Dzūkojoje” žmonių vos vienas kitas - motina atėjusi su dukrele pavalgyti, matyt netoli gyvena. Vienas žmogus atėjo už talonus išsikeisti maisto - padavė du tuščius dėklus kiaušiniams ir maišelį. Jau seniau esu girdėjęs apie tokius mainus - žmonės už talonus gauna daugiau produktų ir namie skaniau/geriau/daugiau pasigamina, nei valgykloje maitina. Perdaug tokio biznio nesmerkiu, bet yra apie ką pagalvoti.

Be maisto, ten dar gali įpilti 100 g Extrim degtinės ar Monikutės vaisiuko. Eksponuojami tušti buteliai - gal kad nesusigundytų nuo prekystalio pačiupti?

Išėjęs apsidairiau po seniau (ir dabar?) kriminogenine situacija garsėjantį Dzūkų gatvės rajoną. Pralinksmino juokingo grafičio pėdsakai - išvertus būtų “kinietiški apsirūkėliai” :)

Pasirodo krizės akivaizdoje nuolaidos vajus neaplenkė ir čionykščių kioskelių -

Prajuokino kitas užrašas ant to paties kiosko:

Paskutinis ekskursijos po Vilniaus labdaros valgyklas taškas - netoliese Liepkalnio gatvėje esanti fondo “Ekklesia” valgykla. Nežinodamas kur tiksliai ši įstaiga yra, pastebiu pulkeliais ir pavieniui su maišeliais rankose it Humanos modeliai besibūriuojančius žmones, - ir neapsirinku. Pasirodo, valgykla atsidaro 14 val., bet būrys žmonių prie durų laukia jau be 15. Kvapai sklinda kaip iš mamos virtuvės, laukti darosi sunku (”Dzūkijos sriuba” pasirodo nebuvo labai soti). Naujai ateinantys sveikinasi, pažįsta viens kitą; daugiausia pagyvenę, rusakalbiai - viena ponia vilki kadaise buvusį pasiturintį gyvenimą menančius puskailinius, kelios kitos dėvi elegantiškas 9 deš. skrybėlaites. Bomžų vos vienas kitas. Tai vienas, tai kitas iš būrio į mane pašnairuoja - aiškiai neatrodau kaip vienas iš jų. Iš maišelių turinio suprantu, kad keli vyrai čia atžygiavo pavalgę “Betanijoje”. Patalpa be jokių ženklų, eitum pro šalį ir nežinotum.

 

Nusprendžiu apsimesti klientu ir atsidarius duris patraukiu vidun. Patalpa nedidelė, ant stalų stiklinės su kompotu, kraitelės duonos ir lėkštės - jose po šaukštą grietinės. “Jaunuoli, jūs kur einate, čia visi turi savo vietas, palaukite” - sustabdė “salės darbuotoja”. Ką gi, laukiu. Pasirodo ir įstaigos vadovė - nusistebi, kad patalpa perpildyta (klientė atitaria - “jie vienas kitam pasako”). Vadovė sako - na, su naujais “klientais” pirma norėsiu pakalbėti, išsiaiškinti situaciją - vietų nėra, eikite ir palaukite, kol kiti pavalgys. “Bet visus pavalgydinsim”, - pavymiui išgirstu.

Išeinu kieman kartu su jaunyvais piliečiais išpurtusiais veidais, nusprendžiu palaukti. Šie kalbasi tarpusavyje (bet kažkodėl jaučiu, kad dalis kalbos yra skirta ir man) - vienas giriasi ryte pavalgęs naminių dešrelių - ėgi prie Žirmūnų Maximos konteineryje rado 4 kg - pusę pardavė, pusę suvalgė. Pasibaigusio galiojimo, sako, bet pauosčiau, - nesmirda, ko nevalgyti. Bekalbėdami vyrai iš maišo traukė ir krimto ridikus - turbūt iš to paties konteinerio. Naujus pažįstamus įamžinau prie kito smagaus grafičio (kažkos <s> ant valgyklos sienos parašė “thanks for the memories”):

 

Jau baudžiausi važiuoti, bet kieme sutikau Ekklesia direktorę - teko pasipasakoti, kad domiuosi labdaros valgyklomis. Ji ir sako - matau kad kitoks, taip sočiai atrodantis; sako turim tokių pora, bet jie turi problemų su psichika. Palydėjo į virtuvę - buitinė technika kaip namuose, dirba kelios švarios moterys, pietums puikūs barščiai, daržovių lečio su ryžiais, ir iš “Maisto banko” gauto 7 kg vištienos faršo pagaminti kotletai. Kelis kartus kvietė paragauti, bet atsisakiau sakydamas, kad maisto kvapas ir vaizdas tikrai byloja už save. Fondo direktorė sakė, kad patalpas panaudai gavo iš vyriausybės dar Brazausko laikais, kad po pietų savo globotiniams dar išdalina iš Maisto banko gautus pieną, duoną ir panašius produktus.

“Ekklesia” labdaros valgykla paliko pavyzdinės įstaigos įspūdį - pakilios nuotaikos važiuodamas namo svarsčiau, kad gilėjant krizei ir augant poreikiui jiems reikėtų padėti plėstis.

Rodyk draugams

Tik ką grįžau iš parduotuvės - Kaimynų batonas (350g/1,19 Lt) ir butelis nupiginto chereso (trečiadienį į darbą eisiu paskutinę dieną, o ten nerašyta taisyklė tokiom progom kolegas vaišinti).  Neilga eilė - priešais stovi garbus senelis - tvarkingos kostiumo kelnės ir juodi štibletai, pensininko uniforminė striukėNBA All-Stars kepuraitė su snapeliu. Smalsu, kaip atrodo seno džentelmeno pirkinių krepšelis: kepalas akcijinės Agotos duonos, pakelis liesos Optima linija varškės, pakelis tradicinės silkių file, pakelis akcijinės Paulig kavos, ir … naujausias Playboy lietuvių kalba (5,99 Lt)! Va taip va - vien maistu sotus nebūsi :)

Na, bet rašyti reikia apie tai, kaip sekasi valgyti už 4 Lt per dieną. Penktadienį turėjau svečių, tai viršijau limitą - viriau šventinę daržovių sriubą ir ragavau draugų rekomenduoto Rinkuškių alaus. Alui akcija (nelengva ir biržiečiams) - 1 l/2,49 Lt. O tiršta daržovienė tikrai šventinė, su keptos duonos kubeliais - porcija 1,82 Lt gavosi. Suskaičiavus pusryčius (skrebučiai su kava 0,94 Lt) ir pietus (vakarykščios keptos bulvės 1,43 Lt), dienos norma gerokai perlipta - 5,44 Lt. Išeitis - badauti.

Šeštadienį vienu vandeniu gyvas išsiruošiau į grybus . Jau esu sakęs - pabadauti man ne naujiena, iškrovos diena kartą per savaitę yra į sveikatą ir kūnui, ir sielai. Pojūčiai? - šąla kojos ir rankos, viskas lėtėja, vaikštau kaip per vandenį brisčiau - jei tektų tokią dieną intensyviau dirbti, prastas iš manęs būtų darbininkas. Grybų gerą kibirą pririnkau, dalį suvalgysiu, dalį - į šaldiklį, kitam kartui. Grybus valgyti nėra už ačiū - bulvės, sviestas ar margarinas, svogūnai, grietinė etc. - o jei dar skaičiuoti kurą… Vistiek tokie baltymai sezono metu yra pigiau (ir skaniau), kad galėtum juos ignoruoti. 

Pakeliui iš grybų užsukau į Norfos bazę - nebuvau dar ten buvęs. Ne tiek viliojo papildoma 5% nuolaida, kiek smalsumas. Pirkau Cheapy silkių file (240 g/2,35 Lt), citrinų, prieskonių - labiausiai pradžiugino Lietuvoje deficitinis Pepsi Max - kadangi šis gėrimas brangesnis už kavos puodelį (200 ml 0,36 Lt vs. 0,16 Lt už namie/darbe plikytą kavą), juo negalėsiu mėgautis kasdien - teks pasilikti laikams po “4 Lt/d. eksperimento”. Iš esmės bazė itin nenustebimo - skirta turbūt labiau didmenininkams. Nors visas kompleksas suprojektuotas it koks akropolis, kol kas tuščia ir nyku, veikia vos viena kita parduotuvė. Dauguma pirkėjų - savaitei apsipirkti atvažiavusios (hm, praktiškos) šeimos.

Sekmadienį kaip jau įprasta lankiausi turguje. Ten pigesni lenkiški kiaušiniai, moldaviškos paprikos. Pirkau jautienos inkstų - nors jie turguje ne kažinkiek pigesni, nei Norfoje - beliks išsirinkti receptą ir pigiai bei skaniai paruošti. Vėliau pasidomėsiu ir valgių iš širdžių bei plaučių receptais. 

Prisiminęs neseniai anapilin iškeliavusio kultinio virėjo Keitho Floydo pamokėlę, kaip išsikepti jūrinę menkę bulvariniame laikraštyje, užsukau į prie turgaus esančią žuvies parduotuvę - ten kilas jūrmenkės nekainuoja 8 litų, maksimoj tokia pati - virš 10. 

Šią savaitę buvo išaugęs susidomėjimas mano eksperimentu - ištraukas publikavo anarchistai ir balsas.lt, nuorodą įkėlė taupymo ekspertai, jaunimas cityout.lt diskutavo apie valgymą mokykloje… Toks dėmesys džiugina,  smagu gauti Jūsų komentarus, patarimus ir pasiūlymus. Ačiū Jums - skaitantiems ir rašantiems!

Rodyk draugams