BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kiek glumina netikėtas eksperimento išpopuliarėjimas - aprašė ne tik Atgimimas, bet ir Lietrytis. Vakare prisėdęs paskaičiau komentarus. Vieni netiki, kad taip įmanoma gyventi - valgant už 4 Lt per dieną. Kiti gėdina užsiimant žaidimais, kai daugybei žmonių toks gyvenimas yra niūri kasdienybė. Keiksmai Kubiliaus ir seimūnų adresu. Verslininkų, uždirbančių po 10000 per mėnesį ir paniekinamai žvelgiančių į lūzerius.  Geresnės širdies piliečiai gi patarinėjo, kaip suktis, kaip prasimanyti esant tokioms sąlygoms. Kažin kodėl vieni mūsų prisitaiko prie sunkiausių sąlygų ir nepraranda pozityvaus požiūrio, o kiti vis burba ir ieško kaltų? Kodėl vieni moka būti laimingi kišenėse švilpaujant vėjams, o kitiems laimės vis negana net sėdint ant aukso maišo?

Nuo Akropolio link Žirmūnų važiuojant ant tuščio reklaminio skydo galima perskaityti - laimė yra apie santykius ir kiekių santykius - ar kažkaip panašiai. Yra tiesos - laimės pojūtis dažnai susijęs su stabiliais santykiais - šeima, bendruomene. Senokai žinoma, kad nelaimingiausi yra vadovai, aukštesnės grandies vadybininkai - nepriklausomai nuo to, kad uždirba dešimtis tūkstančių. Amžinas stresas, lėkimas, nerimas ir varžytuvės vs. neskubrūs, harmoningi santykiai su artimaisiais, ramus plaukimas pasroviui.  

Ar ne todėl skurdžiau gyvenačios Pietų Amerikos ar net Afrikos bendruomenės jaučiasi laimingesnės, nei mums atrodo turėtų būti? Kodėl Europoje esame nelaimingi - išskyrus gal danus - o kaimyninės slaviškos tautos yra tarp pačių planetos nelaimingiausių? Nuolat lygindamiesi į turtingesnius kaimynus, jų fazendų, raudonų ferarių, amžinos jaunystės standartus, esame pasmerkti jaustis nepilnaverčiais, neįgaliais. Socialinis spaudimas lemia, ar jaučiamės “tokie kaip visi”, “normalūs”, ar nuolat veržiamės anapus tvoros, kur žolė visad žalesnė, nei šiapus.   

Pastaruoju metu vis garsiau šnekama, kad tautų gerbūvis negali būti matuojamas atsižvelgiant į BVP. Laimingos planetos indeksas štai rodo, kad Kuba ar Vietnamas yra laimingesnės vietos gyventi, nei turtingoji Saudo Arabija, o JAV, Liuksemburgas; mums dažnai pavydą kelianti Estija yra toli sąrašo gale.

Pamenu skaičiau, kad skirtingose tautose buvo tiriamas bendradarbiavimo lygis. Žaidžiant kortomis, buvo stebima, koks žaidimo stilius dominuoja - ar atlaidumas, empatija, ar piešingai - kerštingumas, piktdžiuga. Net ir lošiant iš dovanotų nereikšmingų piniginių sumų, “nelaimingosios” tautos žaisdamos tarpusavyje demonstravo bendradarbiavimo stoką ir džiūgavo, kad “dega kaimyno kluonas”.  

Mūsų Lietuvėlė irgi toje pačioje nelaimėlių grupėje. Arti pusės lietuvių jaučiasi nelaimingi arba visiškai nelaimingi. Ar ne iš čia ta takoskyra tarp runkelių ir elito Lietuvos?

Budistinės, ekonomiškai neturtingos Butano karalystės valdovas dar 1972 metais ėmė taikyti Vidaus Nacionalinės Laimės rodiklį, kuris gyvenimo kokybę ir pasitenkinimo laipsnį apibrėžia remdamasis subjektyvesniais darnios plėtros, kultūrinių vertybių, natūralios aplinkos ir gero valdymo parametrais. 

Viena iš keturių budizmo tiesų sako - gyvenimas yra kančia. Tad pilnos laimės čia negali būti. Tai ką mums daryti, kaip gyventi? Pasirodo, būdas būti laimingam yra paprastas - praktikuoti atjautą, artimo meilę. Kita vertus, laimingųjų danų gera savijauta aiškinama laisve, lygybe ir tolerancija

Palinkėkime, kad šios kertinės vertybės būtų kelrodžiais tiek mūsų visuomenės lyderiams, tiek kiekvienam mūsų. Tada nebus baisios jokios krizės ;)

 

Rodyk draugams